Vombliai
nuo šalčio jam gelia kaulus. Taigi žiemos mėnesiais jis paprastai sėdi savo kambaryje, supamojoje kėdėje, apsigobęs pečius languota skara ir pasikabinęs dvi akinių poras. Su vienais akiniais jis skaito laikraštį, o su kitais – spokso į mažuosius vomblius, kai šie kuo nors prasikalsta; su spoksojimo akiniais jo akys atrodo MILŽINIŠKOS, taigi poveikis būna išties stiprus. Ne vienas jauniklis iš Dėdulės Bulgarijos kambario išėjo pasišiaušusiu kailiu ir kalenančiais dantimis. Be supamosios kėdės, kambaryje dar yra suolelis kojoms ir elektrinis židinys. Prieš daugelį metų, kai kailis dar tik pradėjo keistis iš pilko į baltą, Dėdulė Bulgarija turėjo anglimis kūrenamą židinį, dėl kurio kildavo aibė nepatogumų. Kai pūsdavo tam tikros krypties vėjas, kambarys prisipildydavo dūmų, nuo kurių Dėdulė Bulgarija imdavo kosėti; dar blogiau, kai vėjas visai nepūsdavo – tuomet dūmai išeidavo tiesiai per kaminą, ir Parko prižiūrėtojai puldavo trypti žemės, manydami, kad krūmynuose kilo gaisras. Nuo jų trypimo purvo gurvuoliai byrėdavo kaminu žemyn – tiesiai į Dėdulės Bulgarijos kambarį, sukeldami baisią netvarką ir dar baisesnę smarvę. Taigi Tobermoris, auksinių letenų vomblis, iš šiokių 10