jis dažnai (…) nemato savo santykių su Visuma. Kuomet juos supras, jis kitaip ir gyvens. Pradės gal netgi pasistengti gyventi pilname sutarime su Visuma, su gyvąja jos priežastimi, su Visumoj veikiančiais įstatymais arba kitaip sakant: su Dievo valia. Ir jo gyvenimas bus gražus skambėjimas, bus palaimintas“*, – rašė Vydūnas viename iš ankstyvesniųjų filosofijos traktatų. Jis pats šešis dešimtmečius be atvangos būtent tam ir triūsė, kad kiekvieno lietuvio ir visos tautos gyvenimas artėtų prie to gražaus skambėjimo, kad jis įeitų į vėžes, sutampančias su Dievo valia, su didžiąja Visumos harmonija. Pats atkakliausių sielos pastangų dėka įkopęs į svaiginančias dvasios aukštumas, aiškiai girdėjęs, kaip jam pačiam atrodė, dieviškąjį Visumos sferų skambėjimą ir suvokęs jį kaip tikrosios laisvės šaukimą, šis iki pat šiolei nedaugelio įsiklausytas ir suprastas išminčius tame kopime matė vienintelį teisingą kelią lietuvių tautos būčiai esmingai įprasminti. Todėl svarbiausias jo gyvenimo siekis buvo „būti tautoje aiškia žmoniškumo apraiška ir tuo kitus tam žadinti“**. Žmoniškumas – pagrindinė Vydūno filosofijos sąvoka ir problema. Kartu tai – ir jo gyvenimo principų principas, visos elgsenos ir veiklos kelrodė žvaigždė. Tik pro šios sąvokos prizmę jis tegalėjo žiūrėti ir į visus tautos gyvenimo vyksmus, tik atitikimo jai laipsniu galėjo vertinti tų vyksmų ar siekiamų tikslų kokybę ir prasmingumą. Tačiau Vydūnas – ne stebėto* Ten pat, p. 27. ** Vydūnas. Mano gyvenimo apžvalga. Iš Žemaičiai. Kaunas: Sakalas, 1938, p. 18.
12