Page 1


Vydūnas

sąmonė

(sąmoningumas ir nesąmoningumas)

Žvilgsniai į Gyvenimo Esmę

vilnius 2013


UDK 1(474.5) Vi46

(sâmoningum as

vydûnas . sâmonê

ir nesâmoningum as).

zvilgsniai î gy venimo esme .

tilzê :

rûta , 1936

v ydūnas

Sąmonė: (sąmoningumas ir nesąmoningumas): žvilgsniai į gyvenimo esmę / Vydūnas. – Vilnius: Vaga, 2013. – 336 p.: iliustr. Žmoniškumo esmei paaiškinti, žmogaus misijai pasaulio raidoje parodyti skirta visa Vydūno filosofija, o „Sąmonė“ yra tą filosofiją ryškiausiai ir nuosekliausiai išdėstantis veikalas. Jame sintezuojami mąstytojo intelektinių ir dvasinių ieškojimų metu įgyti patirtis ir žinojimas, kurio semtasi iš daugelio žmonijos intelektinio ir dvasinio palikimo šaltinių.

Nors tekstai šioje knygoje pateikiami dabartine rašyba, tačiau Vydūno raštų kalba iš esmės palikta nepakeista, išskyrus vieną kitą skyrybos, rašybos mažmožį ar ryškiai su dabarties normomis besikertantį netaisyklingumą.

m ak e tavo er nesta s vinick a s

Leidykla VAGA, Gedimino pr. 50, LT-01110 Vilnius El. p. info@vaga.lt; www.leidykla.vaga.lt tel. +370 5 249 8121; faks. +370 5 249 8122 Spausdino UAB BALTO print, Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius Tiražas 1300 egz. © Leidykla VAGA , 2013 © Serijos viršelių idėjos autorė Deimantė Rybakovienė ISBN 978-5-415-02317-2


turinys

vaclovas bagdonavičius .

Vydūniškoji žmogaus būtiškosios paskirties vizija

/ 9

žodynėlis / 43 pirminės pastabos / 47

1. įvedamieji sąmonės kilmės aiškinimai / 50 2. sąmonės reikšmė gyvenimui / 57 3. abu tikrovės kr aštutinumu / 63 4. žmogaus galimumai visatai supr asti / 72 5. sąmoningumo ir nesąmoningumo santykiavimas / 79 6. būtyje veikiančios galios / 85 7. pasaulio ir sąmonės turinys / 90 8. dvilinki laiptai iš nesąmoningumo sąmoninguman / 96 9. apstumas visatoje ir atskir a žmogaus sąmonė / 101 10. gamtos galios žmogaus asmenybėje / 107 11. keleriopas asmeniškumas žmogaus asmenybėje ir visame gyvenime / 114

12. žmoniškumas žmogaus asmenybės gyvume ir gamtoje / 122

5


13. žmoniškumo laipsniai / 129 14. materės pasikeitimas gamtos gyvenime / 136 15. žmogaus esmės kilmė / 144 16. gyvumo plastėjimas / 150 17. abi lyti / 159 18. jaunumas ir senumas / 171 19. ašainės sąmonės giminė / 178 20. ašainė sąmonė ir tikyba / 184 21. kultūr a / 191 22. gyvybės ir galybės troškimas / 199 23. mokslas / 206 24. menas / 214 25. grožė / 221 26. įvairios meno rūšys / 229 27. k alba / 239 28. dor a / 254 29. žmonių santykiai / 264 30. tikybos reikšmė žmogaus gyvenimui / 272 31. įvairios tikybos / 278 32. keli kultūrinių tautų tikybos mokslai / 281 33. bendrumo talkos / 298

6


34. liga ir sveik ata / 308 35. pasaulio išvaduotojai / 318 36. sąmonė ir esimas / 326 pabaiginės pastabos / 335


v yd ū niškoji ž mogaus bū tiškosios pa skirties vizija

„Sąmonė“ – pagrindinis Vydūno filosofijos veikalas, rašytas Pirmojo pasaulinio karo metais (baigtas 1916 m.), išleistas tik po dvidešimties metų (1936 m.), kai pasaulis jau buvo visiškai pasirengęs Antrajam savo karui. Ėmęs atidėtąjį rankraštį taisinėti, autorius jautęsis „iškilęs dar aukščiau už tautišką gyvumą“*, buvęs susikaupęs filosofiniams universalių savo laiko vyksmų apmąstymams. Tame prisimintame rankraštyje daugelis tų apmąstymų buvo jau surašyta. Jame bandoma atskleisti sąmonę kaip būties pagrindą, aprėpti žmonijos sąmonėjimo raidą, paaiškinti kultūros esmę, išryškinti „aukščiausius žmoniškumo sąmonėjimo dalykus“, kuriais laikomos didžiosios pasaulio religijos, pateikti dvasinio žmonijos vienijimosi viziją, išreikšti tikėjimą tos vizijos įgyvendinimo realumu. Nors pasaulio politinė atmosfera jau kvepėjo paraku, ir karas buvo jau čia pat, iš spaudos išėjęs veikalas artėjančios katastrofos nuojauta nedvelkė. Jame ramiai kalbama apie žmonijos ėjimą šviesop, apie neišvengiamą dvasingumo triumfą pasaulyje. Susidaro įspūdis, jog tuo kalbėjimu tarsi malda buvo stengiamasi išsklaidyti besitvenkiančius karo debesis. Žmogus pašauktas * Vydūnas. Kalėjimas – laisvėjimas. Detmoldas, 1947, p. 57.

9


kurti, o ne griauti, vykdyti mylinčiojo Dievo valią, o ne neapykantos demonų piktus kėslus – tokiu tikėjimu dvelkia kiekviena „Sąmonės“ eilutė. Žmoniškumo esmei paaiškinti, žmogaus misijai pasaulio raidoje parodyti skirta visa Vydūno filosofija, o „Sąmonė“ yra tą filosofiją ryškiausiai ir sistemingiausiai išdėstantis veikalas. Jame sintezuojami mąstytojo intelektinių ir dvasinių ieškojimų metu įgyti patirtis ir žinojimas, kurio semtasi iš daugelio žmonijos intelektinio ir dvasinio palikimo šaltinių. „Mokslinti žmonės pastebės, kad jame (šiame veikale – V.B.) atsispindi visokių amžių žmonijos mąstytojų išmanymai, prasidedant nuo senųjų indų, egiptiečių, persų, graikų ir vėlesnių tautų išminties mylėtojų ir einant iki mūsų laikų, – rašoma įvadinėse „Sąmonės“ pastabose. – Minėtini ypačiai paskutinių šimtmečių vokiečių manytojai. Visi jie šviesino tuos regesius, kurie man aušo iš pat mažų dienų.“* Kad Vydūnas, kaip filosofas, iš tikro formavosi veikiamas daugelio įvairių kraštų bei laikų filosofinių ar religinių koncepcijų, galima spręsti ne tik iš cituotojo prisipažinimo – tai aiškiai atsispindi pačiuose jo veikaluose. Tačiau juose atsispindi ir ryški imlumo tiems poveikiams kryptis, taip pat tipologinis ar netgi genetinis veikusiųjų idėjų tarpusavio artimumas, daugiau ar mažiau analogiškas bylojimas apie tuos pačius būties klausimus. Ir kas svarbiausia – atsispindi iš idėjų, kuriomis remiamasi ar kitaip operuojama, savą, vientisą pasaulio suvokimą konstruojanti religiškai orientuoto mąstytojo * Vydūnas. Raštai. Vilnius: Mintis, t. 1, 1990, p. 364.

10


asmenybė, pirmiausia besiremianti „tais regesiais, kurie aušo iš pat mažų dienų“. Įvairūs veikalai nusako vienus ar kitus šio suvokimo aspektus, išryškina kuriuos nors apibūdinamojo pasaulio būties momentus. Iš tuose veikaluose dėstomų koncepcijų, susikurtų remiantis imponavusiais „visokių amžių žmonijos mąstytojų išmanymais“, visumos tarsi savaime išaugo logiškai nuosekli, pakankamai suderinta ir motyvuota filosofinė sistema, kurios pats autorius labiau neafišavo ir neryškino. „Sąmonėje“ toji sistema matosi ryškiausiai. Joje išryškintas ir pagrindinis visų filosofo mąstymų objektas – žmogus, kurio savimone pradedanti save suvokti visaapimanti kosminė sąmonė. Kūrybiniame Vydūno palikime veikalas įdomus ir tuo, kad jame regimas siekimas idėjas, gautas iš seniausiųjų rytietiškų ir vakarietiškų religinių bei filosofinių šaltinių, pagrįsti kai kuriais savo laiko mokslo duomenimis. Minėtųjų seniausiųjų šaltinių (apie juos šiek tiek kalbėsime vėliau) veikale lyg ir nesistengiama tiesiogiai demonstruoti, tačiau jie aiškiai matomi iš tų idėjų, kuriomis čia operuojama. Ankstesnėje filosofinėje Vydūno kūryboje tais šaltiniais operuota atviriau. Todėl į „Sąmonėje“ dėstomus dalykus mes pažvelgsime ir per ankstyvojoje mąstytojo kūryboje naudotos argumentacijos prizmę. Nevengsime ir sąsajų su vydūniškosios filosofijos radimąsi bei pobūdį sąlygojusia gyvenimiškąja realybe ir dabarties aktualijomis. „Žmogui lemta su žinojimu gyventi vienybėje su visa Visuma, kurios jis kaip kiekvienas daiktas yra dalelė (…). Bet

11


jis dažnai (…) nemato savo santykių su Visuma. Kuomet juos supras, jis kitaip ir gyvens. Pradės gal netgi pasistengti gyventi pilname sutarime su Visuma, su gyvąja jos priežastimi, su Visumoj veikiančiais įstatymais arba kitaip sakant: su Dievo valia. Ir jo gyvenimas bus gražus skambėjimas, bus palaimintas“*, – rašė Vydūnas viename iš ankstyvesniųjų filosofijos traktatų. Jis pats šešis dešimtmečius be atvangos būtent tam ir triūsė, kad kiekvieno lietuvio ir visos tautos gyvenimas artėtų prie to gražaus skambėjimo, kad jis įeitų į vėžes, sutampančias su Dievo valia, su didžiąja Visumos harmonija. Pats atkakliausių sielos pastangų dėka įkopęs į svaiginančias dvasios aukštumas, aiškiai girdėjęs, kaip jam pačiam atrodė, dieviškąjį Visumos sferų skambėjimą ir suvokęs jį kaip tikrosios laisvės šaukimą, šis iki pat šiolei nedaugelio įsiklausytas ir suprastas išminčius tame kopime matė vienintelį teisingą kelią lietuvių tautos būčiai esmingai įprasminti. Todėl svarbiausias jo gyvenimo siekis buvo „būti tautoje aiškia žmoniškumo apraiška ir tuo kitus tam žadinti“**. Žmoniškumas – pagrindinė Vydūno filosofijos sąvoka ir problema. Kartu tai – ir jo gyvenimo principų principas, visos elgsenos ir veiklos kelrodė žvaigždė. Tik pro šios sąvokos prizmę jis tegalėjo žiūrėti ir į visus tautos gyvenimo vyksmus, tik atitikimo jai laipsniu galėjo vertinti tų vyksmų ar siekiamų tikslų kokybę ir prasmingumą. Tačiau Vydūnas – ne stebėto* Ten pat, p. 27. ** Vydūnas. Mano gyvenimo apžvalga. Iš Žemaičiai. Kaunas: Sakalas, 1938, p. 18.

12


jas, ne pasyvus sargas ar objektyvistiškai nusiteikęs vertintojas. Visų pirma – jis aistringas ir konceptualus to žmoniškumo pagrindų ieškotojas ir aiškintojas, veiklus jo ugdytojas, gyvas patraukiančiai veikiantis jo įkūnijimo pavyzdys. Vydūną būtų galima pavadinti mūsų tautoje užgimusiu žmoniškumo apaštalu. Tasai apaštalavimas ir sudaro viso jo gyvenimo turinį. O tai, kad jis parašė daugybę filosofijos traktatų, studijų, straipsnių, įstabių į mūsų literatūros aukso fondą įeinančių dramų, kad jas suvaidino su savo Tilžės giedotojais ir kad su jais ištisus keturis dešimtmečius dainomis stiprino Mažosios Lietuvos lietuvių dvasią ir tautinę savigarbą, kad ryžtingai stojo prieš nuožmią savo tėvynainių nutautinimo politiką, kurios auka vos netapo, kad visomis išgalėmis stengėsi stiprinti nepriklausomybę atgavusios Lietuvos dvasią, – visa tai sudaro to minėtojo apaštalavimo formas, labiausiai tikusias savai tėvynei ir savam laikui. Jomis Vydūnas stengėsi pasitarnauti ne kam kitam, o būtent, „tautos žmoniškumo gyvėjimui“, tam, kad kuo sėkmingiau būtų įveikiamos to gyvėjimo kliūtys, kad poreikis tam gyvėjimui kiltų iš žmogaus ir tautos vidinių paskatų, kad pačios tos paskatos bustų ir nuolat stiprėtų bei skatintų tautą „būti pasaulyje viena aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėjų“. Dar daugiau: Vydūnas buvo įsitikinęs, kad anoji į pirmąją nepriklausomybę įžengusi Lietuva, kuri sėkmingai pakėlusi istorijos teiktus skaudžius išbandymus, įrodė esanti ta „šalis, kurioje žmogus tikrąjį žmoniškumą labai aukštai stato“. Todėl, kaip jam tada atrodė, „Amžinoji apvaizda yra pasirin-

13


kusi Lietuvą aukštam uždaviniui“, t. y. „aiškiausio žmoniškumo reiškimui“*. Visa tai, ką jis padarė, žadindamas tautą, kad ji „vykintų žmogaus ir tautos gyvenimo prasmę, tai esti, kad ji siektų tobulesnio žmoniškumo“**, sudaro įstabų mūsų kultūros reiškinį – vydūnizmą. Jau kiekvienas atskiras šio reiškinio komponentas yra pakankamai didelis ir reikšmingas indėlis į kurią nors kultūros sritį, į jos raidą. Užtektų daugiau kaip trisdešimties Vydūno grožinių kūrinių, kad galėtume kalbėti apie jo didžiulę reikšmę mūsų literatūros, ypač dramaturgijos, raidai. Dvylika filosofijos traktatų, keliasdešimt straipsnių, įstabiosios filosofinės indų poemos „Bhagavadgytos“ vertimas reprezentuoja Vydūną kaip vieną iš turiningiausių ir originaliausių mūsų mąstytojų, bandžiusių esmingai spręsti reikšmingiausias žmogaus ir tautos būties problemas. Keturis dešimtmečius trukusi praktinė dirigento ir režisieriaus veikla su Tilžės lietuvių giedotojų draugija sudaro ištisą epochą dvasiniame XX a. pirmosios pusės Prūsijos lietuvių gyvenime. Tos veiklos dėka bene labiausiai atkuto šio krašto senbuvių tautinė savimonė ir savigarba, atsirado, kaip pats Vydūnas sakė, daugiau gyvų lietuvių. Ir šitasai tautos dalies dvasinis gyvenimas vyko būtent tuo laiku, kai germanizatoriai dirbo labiausiai išsijuosę, kai nuosekliai ir metodiškai buvo įgyvendinamas bismarkiškosios politikos devizas: „Viena valstybė, viena kalba“. Gaivinama lietuviška daina, įspūdingi * Vydūno 1918 m. balandžio 10 d. laiškas Lietuvos Tarybai. Iš Bagdonavičius V. Sugrįžti prie Vydūno. Vilnius: Kultūra, 2001, p. 423. ** Vydūnas. Tikrasis Vydūnas. Naujas žodis, 1928, nr. 1, p. 4.

14


spektakliai lietuvininkams buvo ne tik vieninteliai jų estetinės kultūros puoselėtojai, bet ir patikimiausi būdai „garbėn kelti lietuviškumą“, kultūriniam visavertiškumui ir kūrybiniam pajėgumui suvokti. O kur dar daugybė kalbų tautiečiams, periodikos skiltyse išsimėčiusi gausi publicistika ir eseistika, ištisai paties prirašyti „tautos dvasiai kelti“ skirti žurnalai „Šaltinis“, „Jaunimas“, „Naujovė“, „Darbymetis“, gimtosios kalbos vadovėliai, į didžiųjų tautų sąmonę apie Lietuvą prabilti besistengią vokiškai parašyti darbai iš savo krašto istorijos. Taigi, jau kiekvienas vydūnizmo komponentas – neeilinis mūsų krašto kultūros reiškinys. Tačiau patį vydūnizmą, kaip tautos gyvenimo fenomeną, sudaro harmoninga tų komponentų, vienas kitą praplečiančių ir papildančių, visuma. Net gyvensenos bei elgsenos ypatumai, spinduliuojantys ryškiu žmoniškumo taurumu, yra labai svarbus visuotinį skambesį ir paveikumą turįs vydūnizmo elementas. Integruojantis vaidmuo toje harmoningoje visumoje tenka filosofijai, nes joje telpa visa idėjinė programa, kurią Vydūnas realizavo savo gyvenimu, kūryba ir visokeriopa veikla. Antra vertus, Vydūną laikydami tik filosofu, jį gerokai susiaurintume ir sumenkintume. Įspraustas vien į filosofijos rėmus, jis mūsų sąmonėje tiesiog neegzistuotų kaip fenomenas, kokį mes įsivaizduojam ir kokį suvokiam. Jei sakom: Vydūnas – filosofas, turim pridurti: ypatingas filosofas, gyvenimo tobulintojas, ne kontempliuojąs, o veikiąs mąstytojas, labai neįprastai atrodąs tarp šio šimtmečio filosofų. Jis nebaigė jokių aukštųjų mokslų,

15


negynė jokių disertacijų, neprofesoriavo, specialiai nekūrė savos filosofinės sistemos, negriovė ir nekritikavo kitų mąstytojų pateiktų sistemų ar koncepcijų. Filosofija iš esmės jam nebuvo toji raiškos sfera, iš kurios jis būtų valgęs duoną, tačiau gal ir paradoksaliai tai skamba, ji jam reiškė žymiai daugiau negu daugeliui tų, kurie tituluojami filosofais ir yra suvalgę iš jos po gerą pūdą druskos. Vydūnas labiau primena ne tiek XX a. intelektualą, kiek kokį nors senovės išminčių, kuriam filosofija sudarė tiesiog gyvenimo būdą ir esmę. Skelbdamas filosofinio pobūdžio traktatus jis norėjo, kad juos skaitantieji „leistųsi gundomi pasišvęsti daugiau negu paprastai gyvenimo esmei ir prasmei“*. Būtinybė ugdyti poreikį tokiam pasišventimui pirmiausia diktavo skaudi realybė, iš kurios ir prasidėjo būsimojo Vydūno ieškojimai. Jų metu susiformavę atsakymai į rūpimus klausimus tarsi savaime išaugo į darnią filosofinę sistemą, nors jos kurti ir nesistengta. Mąstytojo gyventas laikas – jo tėvynainių – Rytprūsių lietuvių – suintensyvinto nutautinimo dešimtmečiai. Baisiausias jaunojo Vydūno pamatytas šito nutautinimo darinys – morališkai sunykęs žmogus, kuris praradęs ryšį su amžiais kurta tautos vertybių sistema, netekęs prasmingiausių savo egzistencijos orientyrų, yra tiesiog pasmerktas dvasios skurdui. Buvo ir kita, šviesioji, regėtos gyvenimo realybės dalis. Nutautėjo ne visi lietuvininkai. Tie, kurie tyliai laikėsi savo prigimtinio tautiškumo, tai suprasdami kaip laikymąsi paties * Vydūnas. Raštai. Vilnius: Mintis, t. 1, 1990, p. 354.

16


Dievo nustatytos tvarkos, pasižymėjo ir šviesia dvasia, gražiu vidiniu pasauliu, aukšta dorove, t. y. ryškiausiomis tikrojo žmoniškumo ypatybėmis. Tas pastebėjimas būsimajam mąstytojui leido suvokti, kad žmoniškumas yra toji tvirtovė, kuri geriausiai padeda apginti tautiškumą, neleidžia jo sunaikinti jokiai išorės jėgai. Jei žmogus yra morališkai stiprus ir atsparus, niekas neįveiks ir jo tautinės savigarbos, neprivers išduoti pačios tautos bei jos vertybių pakeisti į svetimas. Savarankiškai prieitoji išvada, jog išsaugoti žmoniškumą ir tautiškumą yra vienodai svarbu, jog tarp jų yra būtinas abipusis ryšys ir sąveika, vertė jaunąjį Vydūną ieškoti atsakymų, kurgi slypi tos sąveikos bei jos komponentų – žmogaus ir tautos – esmė. Tų ieškojimų keliai, prasidėję nuo krikščioniškojo Šventojo rašto, per kitų pasaulio religijų, tarp jų ir senojo baltų tikėjimo, pažinimą, savo laiko vokiečių filosofijos, o taip pat praėjusių laikų visos Vakarų filosofijos studijas, teosofiją, nuvingiavo iki tolimosios Indijos išminties, iš kurios daugiausia ir pasisemta. Giliausias ir labiausiai patraukusias pažinimo versmes jaunajam Vydūnui atvėrė Vedos, Upanišados, „Bhagavadgyta“. Iš čia paimama tai, kas sudarys visos Vydūno filosofijos karkasą – būties ir žmogaus bei jo tobulėjimo sampratą. Jos esmė, labai trumpai tariant, tokia: esanti vieninga dvasinė būtis, kurios dalis tapusi pasauliu, o šis evoliucijos, tobulėjimo keliu vėl turįs grįžti į dvasinę savo pradžią, Vydūno vadinamą Didžiuoju Slėpiniu, Dievu, Absoliutu. Žmoguje telpa visa Visata – ir materijos būsenas išreiškiančios pasaulio sferos, ir

17


grynoji dvasia – Absoliuto arba dieviškumo kibirkštis. Toji kibirkštis ir yra žmoniškumo esmė. „Tame, kas yra tikrai žmoniška, dieviškumas su žmoniškumu sutampa“*, – sako Vydūnas. Žmogus, jo dvasinė esmė yra aukščiausioji evoliucijos pasiektoji pakopa, absoliuto savimonės, arba susivokimo pasaulyje, apraiška. Kitaip tariant, žmogumi pasaulyje reiškiasi pats Dievas. Tiktai jis, tasai Dievas, jo skaidrioji kibirkštėlė – grynasis dvasingumas, tame pačiame žmoguje veikiančių gamtiškųjų pasaulio galių yra supančiotas, pavergtas. Dažnas tos vergovės būna taip apimtas, kad nebejaučia tą kibirkštį iš viso turįs. Jam Dievas yra tarsi miręs. Nukryžiuotasis krikščionių Kristus ir yra mumyse miręs Dievas, – aiškina Vydūnas. Žmogus turįs tąjį dieviškumą, Kristų, savy ne tik prikelti, ne tik nuolat jį jausti ir jam pasišvęsti, bet ir nepaliaujamai stiprinti, siekti maksimalaus jo išvadavimo iš gamtiškųjų galių, padaryti, kad šios veiktų kaip laisvo dieviškojo žmogaus Aš priemonės. Vydūno praktinė filosofija daugiausia ir kalba kaip žmogui eiti šio išsivadavimo keliu, kaip jam laisvėti, tapti sau žmogumi, savo harmoningos būties, prasmingos raiškos, o tuo pačiu – ir tikrosios laimės kūrėju, visos žmonijos bei pasaulio dvasinės evoliucijos veikliuoju dalyviu. Būties samprata yra labiausiai su indiškaisiais šaltiniais besisiejanti Vydūno filosofijos dalis. Joje mąstytojas bene aiškiausiai išreiškia savo, kaip vedantos išpažinėjo, poziciją. Pirminiuose šios sistemos šaltiniuose išdėstytas idėjas apie būties *

Ten pat, p. 519.

18


esmę Vydūnas pripažino kaip apreikštas tiesas, leidžiančias pajusti, jog „visa yra tiksliai tvarkyta“, bei padedančias „skaidriomis akimis žvelgti į gyvenimą“*. Betarpiškiausia priklausomybė nuo tų idėjų jaučiama ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu, rašant ir leidžiant pirmuosius filosofinius traktatus „Visatos sąranga“, „Slaptinga žmogaus didybė“ (1907 m.), „Mirtis ir kas toliau“, „Likimo kilmė“, „Žmonijos kelias“ (1908 m.), „Apsišvietimas“, „Gimdymo slėpiniai“ (1909 m.). Visose idealistinėse indų filosofijos sistemose viena iš svarbiausių problemų yra žmogaus išsivadavimas iš pasaulio reiškinių vergovės. Būties problema jose niekur nesprendžiama atsietai nuo žmogaus likimo. Anot visų laikų Indijos mąstytojų, amžinoji moralinė tvarka būdinga ne tik žmogaus ir visuomenės gyvenimui, bet ir visai kosminei būčiai, visatos vystymuisi. Žmogus esąs tos visatos labai prasminga dalis ir traktuojamas kaip materialiame pasaulyje įkalinta dvasinė esybė, kurios uždavinys – savomis pastangomis pasiekti laisvę, t. y. įveikti prie pasaulio rišančią jėgą ir grįžti į grynosios dvasios būtį arba, kaip budistai vadina, nirvaną. Žmogaus esybės įkalinimas pasaulyje vykstąs pagal karmos dėsnį, kurį galima traktuoti kaip visaapimantį kosminio ir individualaus likimo dėsnį. Pasaulis esąs tarsi išbandymų sfera, per kurią žmogui reikia pereiti tam, kad jis aiškiai suvoktų savo dvasinę esmę, išmokdamas ją skirti nuo pasireiškusios, arba tariamosios, būties bei sužinotų savo esimo joje prasmę ir paskirtį. *

Vydūnas. Tėvai ir vaikai. Jaunimas, 1914, balandžio nr., p. 8.

19


Apibūdindamas žmogų kaip „aukščiausią ir tobuliausią regimo pasaulio gyvį“, Vydūnas kartu pažymi, jog tasai „tobulumas nesiranda pavidale ir toje gyvybėje, neigi jo sąmonėje“, t. y. jog žmogaus esmės nėra jo materialioj prigimty. Toji esmė glūdinti dvasinėje būtyje: „Pilnai išmintingas žmogus žino esantį amžinoj Visatos Priežastyj, save esantį vieną su šita Priežastimi“.* Šiais žodžiais aiškiai nusakyta viena iš pagrindinių monistinėse vedantos kryptyse postuluojamų idėjų apie individualios sielos (atmano) ir dvasinės visumos absoliuto (brahmano) tapatumą. Vydūno įvardintoji Amžinoji Visatos Priežastis ir yra pati dvasinė būtis, absoliutas. Kiekviename Vydūno veikale pakartotinai pabrėžiama, jog iš tos būties, t. y. iš Amžinosios Visatos Priežasties viskas kyla, viskas joje būna ir vėl į ją sugrįžta. Kitaip tariant, dvasinis absoliutas ir tėra vienintelė tikroji realybė, pati savęs ir pasaulio priežastis. Pasaulį Vydūnas traktuoja kaip absoliuto pasireiškimą, jo tam tikrą būseną, kurią dažnai palygina su sapnu. Pasaulio reiškinių įvairovė esanti absoliuto dalis, kurią mūsų mąstytojas apibūdina kaip „sapnuotąją daugybę“. Vienoje iš Vedantos krypčių advaita vedantoje ją atitiktų absoliuto žaismas, iliuzinis vaizdas. Apie iliuzinį to vaizdo pobūdį, tarsi sekdamas klasikinės advaita vedantos pagrindėju Shankara, kalba ir Vydūnas: „Išmintingajam viskas, kas pragaišta, ir visas pasaulis tėra tik vaizdas“**. Tačiau lietuvių mąstytojas neina iki galo su advaitistais. Neatsisakydamas * Vydūnas. Raštai. Vilnius: Mintis, t. 1, 1990, p. 55. ** Ten pat, p. 31–32 p.

20


pačios reiškinių iliuziškumo idėjos, pasaulio vaizdo iliuziškumą jis siūlo traktuoti kaip to pasaulio nepastovumo padarinį. Iliuzija – ne pats pasaulis, o jo pastovumas, nes pasaulis esąs „ne daiktingas, būvąs dalykas, bet vyksmas“*, toks pat realus, kaip ir pats absoliutas, kurio pasireiškimas tas pasaulis yra. Pasaulį suprasti kaip nuolat kintantį ir, šia prasme, kaip iliuzinį, Vydūną galėjo skatinti ir budizmo ontologijos pagrindą sudaranti viso ko nepastovumo teorija, aiškinusi, jog nei pasaulio objektų, nei žmogaus, nei jo sąmonės, kaip tokių, iš tikro nesą, o esąs tik nepaliaujamas būsenų srautas, iš kurio susikurianti tiek objektų, tiek juos suvokiančios sąmonės regimybė. Šią nepaliaujamo srauto teoriją iki kraštutinumo išvystė vėlyvieji budistai mahajanistai, kaip ir advaitistai, tvirtinę pasaulį esant visiškai nerealų. Tačiau ir budistinis pasaulio nerealumo supratimas bei kintamybės absoliutinimas Vydūnui nebuvo priimtini. Kintamybės sąvoka, anot jo, taikytina tik materialaus pasaulio atžvilgiu. Čionai jis visiškai solidarizuojasi su įžymiuoju senovės graikų mąstytoju Herakleitu, aiškinusiu apie nuolatinį pasaulio objektų atsinaujinimą, vaizdingai tą atsinaujinimą palyginusį su upe, į kurią dėl jos nepaliaujamos tėkmės negalima įbristi du kartus**. Vydūnui, kaip ir Herakleitui, keičiasi, atsinaujina ne iliuziniai, o realūs materialaus pasaulio objektai. Tačiau yra ir tai, kas, lietuvių mąstytojo giliu įsitikinimu, nekinta, pastovu. Pastovu yra tai, kas tą kintamy* Ten pat, p. 374. ** Vydūnas. Raštai. Vilnius: Mintis, t. 2, 1991, p. 57.

21


bę suvokia, kas iš jos susikuria pasaulį ir jo objektus. Tai – sąmonė, pasireiškianti įvairiais lygmenimis ir mastais. Prisimindamas pirmąjį savo filosofijos profesorių vokiečių imanentą W. Schuppę ir, pasirėmęs „senųjų Indijos išminčių mokslu“, jam pritardamas, Vydūnas teigia viską esant sąmonės turiniu. Kokia toji sąmonė, toks esąs ir jos turinys. „Viskas, ką mūsų sąmonė suvokia, ką sąmonėje randame, kaip nors ir kur nors turi būti esama (…), – rašoma „Sąmonėje“. – Šviesus žmogus aiškiai išmano, kad jo sąmonė yra tai, kas kaip nors esama padaro žinoma, ir tokiu būdu sau esama. Ir taip supranta, kad yra du dalyku, būtent sąmonė ir tatai kas kaip nors yra ir jos padaroma savo turiniu“*. Panašiai aiškina ir Vydūno amžininkas indų neovedantistas Vivekananda: „Pasaulis neegzistuoja, t. y. neegzistuoja nekintamai, amžinai, nepriklausomai nuo būdų jam suvokti. Tačiau negalima sakyti, kad jis visiškai neegzistuoja, nes mes jį matom, jaučiam, jame gyvenam, jį veikiam, jo dėka veikiam“**. Sąmonė Vydūnui yra šaltinis, iš kurio visa randasi, kuriame visa būna, vystosi ir į kurį visa vėl grįžta. Ji yra visaapimanti, savo turiniu laikanti iš jos pačios kylantį visą pasaulį ( tiksliau būtų pasakyti visatą). Tačiau Vydūno filosofijoje sąmonės ir pasaulio realumo pripažinimas nereiškia dualizmo, dviejų savarankiškų realybių pripažinimo. Mąstytojo aiškinimu, sąmonė ir jos pagalba patiriamas daiktingumas sudarą vieningą būtį, * Vydūnas. Raštai. Vilnius: Mintis, t. 1, 1990, p. 375. ** Вивекананда С. Джнана-йога. Рига: Книгоиздательство Н. Гудкова, 1935, c. 6.

22


„įsirodo esą jos kraštutinumu du“*. Kalbėdamas apie materialų pasaulį ir sąmonę, mąstytojas juos traktuoja ne kaip skirtingas realybes, o kaip skirtingus vieningos būties pasireiškimus, arba būvius. „Kaip dvasia yra subtilus materijos virpėjimas, taip materija yra dvasia sustingimo būsenoje“**, – sakoma traktate „Visumos sąranga“. Tačiau šis pasakymas nereiškia, kad Vydūnas laikosi materialistinės krypties panteizmo. Materija, kaipo tokia, mūsų mąstytojui nėra savarankiška bei tapati visaapimančiam dvasiniam absoliutui. Pasaulis yra absoliute tik kaip to absoliuto dalis, o ne kaip jo visybės variantas. Vydūnas iš tikro yra panteistas, tiktai ne materialistinės, o idealistinės krypties – panenteizmo atstovas. Esminis šios panteizmo krypties (t. y. panenteizmo) bruožas yra tas, kad ji gamtą, o su ja kartu ir žmogų, ištirpdo Dievuje, o ne Dievą ištirpdo gamtoje, kaip daro natūralistinės (t. y. materialistinės) krypties panteizmas. Vydūnui absoliutas yra ir pasaulyje, ir virš to pasaulio – neaprėpiamas ir amžinas, nebeturįs nei laiko, nei erdvės dimensijų***. Vydūno panenteizmas labai artimai siejasi su upanišadų panenteizmu, kurio tendencijos čia (ypač ankstyvosiose upanišadose, pvz., „Mundaka“) yra gana ryškios. Jas gal kiek suabsoliutindamas, įžymus šiuolaikinis indų filosofas (beje, vedantos atstovas) S. Radhakrišnanas rašė: „Upanišados tvirtina, kad pasaulis yra Dieve, bet jos niekada neteigė, kad pasaulis – tai Dievas. Dievas – tai žymiai daugiau, negu visata, kuri yra * Vydūnas. Raštai. Vilnius: Mintis, t. 1, 1990, p. 376. ** Ten pat, p. 42. ** Ten pat, p. 37.

23


jo kūrinys. Jis tiek didesnis už ją ir yra tiek iškilęs anapus jos, kiek žmogaus asmenybė yra iškilusi virš kūno, kuris yra tik jos įrankis šiame gyvenime. Jos (upanišados – V.B.) atsisako ištirpdyti Dievą pasaulyje, tačiau iš to neseka, kad Dievas – išorinis kūrėjas, egzistuojąs atskirai nuo pasaulio. Dievas išreiškia save pasaulyje, o pasaulis yra jo gyvenimo išraiška (…). Dievas yra ir imanentinis, ir transcendentinis“*. Toks apibūdinimas be jokių išlygų tinka ir vydūniškajai absoliuto ir pasaulio santykio sampratai. Absoliutas Vydūno filosofijoje iš esmės yra traktuojamas kaip subjektas, o pasaulis – kaip objektas, tik ne kaip vienas šalia kito esantys, o kaip vieningos visumos momentai, tiesa, susieti griežtais subordinacijos ryšiais. Absoliutas – imanentinė pasaulio kilimo priežastis, o pasaulis – jo išorinis pasireiškimas, jo savimonės įkūnijimas, savęs suvokimo priemonė. Nuolatinis pasaulio sąmonėjimas – evoliucija – reiškia absoliuto susivokimą, pasireiškimo daugeriopumu (reiškinių pasauliu) involiucijos – paneigimą, grįžimą į save patį, bet jau į suvoktą. Ši vydūniškoji involiucijos ir evoliucijos ciklų samprata yra itin artima „Bhagavadgytoje“ išdėstytai šių ciklų koncepcijai. Vydūno nusakymu, involiucijos ir evoliucijos prasmė esanti tokia: „Iš nežinomos vienybės pareina visa, traukiasi per sapnuotąją daugybę ir grįžta į žinomąją vienybę“**. Радхакришнан С. Индийская философия .Москва: Издательство иностранной литературы, т. 1, 1956, с. 168–169. ** Vydūnas. Raštai. Vilnius: Mintis, t. 2, 1991, p. 109.

*

24


Kaip jau minėta, Vydūno supratimu, materija sudaro poliarinę grynajai dvasiai būseną, bet nenustoja dvasingumo, iš kurio yra kilusi. Ji irgi sąmoninga, tik joje yra skirtingi to sąmoningumo lygiai, kurie prilygsta evoliucijos pakopoms. Kaip aiškinama traktatuose „Visumos sąranga“ ir „Slaptinga žmogaus didybė“, grubiausios, negyvosios, materijos – „fiziškos valstybės“ – prakriti sąmoningumas reiškiasi pasyvia egzistencija, paprasčiausiu buvimu, vydūniškai tariant, „esimu“, atomų judėjimu bei jų sugebėjimu sudaryti įvairias struktūras, fizinių jėgų veikimu. Subtilesne forma, aukštesniu sąmoningumu materija reiškiasi antrojoje – vitališkumo, gyvybės – pranos – sferoje, kurios esmę grynu pavidalu realizuoja augmenija. Dar aukštesnis sąmoningumas – trečiojoje sferoje – gyvuliškoje gamtoje, arba kamos sferoje, kur įvairiausių instinktų įsakmiai patenkinimo reikalaujančių geismų lygyje reiškiasi veiklusis, aktyvusis psichikos reiškinius gimdąs materijos pradas. Gyvuliškoje gamtoje sublyksi ir dar šviesesnio sąmoningumo pradai – rūšinė savimonė bei primityvaus protavimo apraiškos. Jos yra jau kitos, aukštesniosios, sferos atšvaitai. Tai – ketvirtoji materijos sfera – kama-manas, kurios esmę išreiškia protas, mąstymo galia. Į tą aukščiausią materijos pakopą yra pakilęs tik žmogus. Anot Vydūno, tos keturios sferos kaip tik ir sudaro reiškinių pasaulį – gamtą. Žmogus į ją įeina kaip jos dalis, kaip aukščiausia būtybė. Tos gamtiškosios sferos nėra viena nuo kitos izoliuotos, o įeina viena į kitą – žemesnioji sudaro

25


galimybę aukštesniajai reikštis ir per tą aukštesniąją įgyja savo tikrąjį reikšmingumą. Augale mineralu, t.y. negyvąja „fiziškos valstybės“ medžiaga reiškiasi augmeniškumo pradas, gyvūne – mineralu ir augmeniu – psichiškasis gyvūniškumo pradas, žmoguje – visais trim pradais ir dar ketvirtu, protingumu, – žmoniškumas. Žmogus „esąs mineralas, augmuo, gyvis ir žmogus kartu“*, – teigia Vydūnas, pasiremdamas legendiniam senovės Egipto išminties Dievui Totui (graikų tapatintam su Olimpo dievų pasiuntiniu Hermiu) priskiriama mintimi. Vydūno aiškinimu, tomis keturiomis sferomis užsibaigia tik materialus reiškinių pasaulis, gamta, bet ne visuma ir žmogus. Žmogus ir jo sukurta kultūra Vydūnui yra tokia sfera, kurios fenomenalumo jau nebeįmanoma paaiškinti, remiantis gamtos pasaulyje besireiškiančiais dėsningumais. Pats žmogaus fenomenas, jo kūrybinis potencialas verčiąs galvoti apie tai, kas yra aukščiau už gamtą, kas nebesutelpa į ją, kas pagaliau ją valdo, kas suteikia kryptį jos evoliucijai. Protu kaip aukščiausiąja materijos sfera, anot Vydūno, „dar nėra Visumos pagrindas pasiektas“. Vėlgi pasiremdamas senovės indų „išmintingųjų mokslu“, išdėstytu upanišadose bei „Bhagavadgytoje“, mąstytojas teigia, jog už „keturių materijos sričių yra trys dvasinės, kurios ir sudaro visumos pagrindą“**. Tas tris dvasines sferas Vydūnas apibūdina kaip iš esmės jau nebeskaidomo absoliuto ipostazes, kuriomis nepasireiškęs absoliutas susiliečia su * Vydūnas. Raštai. Vilnius: Mintis, t. 1, 1990, p. 385. ** Ten pat, p. 34, 37.

26


pasireiškusiuoju, į pasaulį išsiskaidžiusiuoju. Tai sferos, „iš kurių spindi pirmieji mažesni ar didesni (dvasiniai – V.B.) reiškiniai žmonėse“*. Tas iš indiškųjų šaltinių perimtas ir sanskritiškais terminais Atma, Buddhi, Manas įvardintas absoliuto ipostazes lietuvių mąstytojas charakterizuoja kaip „priežastines mūsų pasaulio galias, geriau sakant; principus“. Tų principų prasmė, Vydūno aiškinimu, tokia: Atma – dvasia, visagalybė; Buddhi – šviesa, išmintis; Manas – manymas, meilė**. Tokią pat prasmę turinti ir krikščioniškoji Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios trejybė. Atma, Vydūno aiškinimu, yra „visur ir visame esantis Dievas“, „Visatos pamatas“, tik patsai save tegalintis suvokti. Buddhi yra Atmos susikurtoji veikimo jėga, josios kūrybos galia, ją supančioji šviesa. Atma ir Buddhi kuria visatą ir veda ją evoliucijos keliu. Manas – Atmos savimonės bei aukojimosi ir meilės jėga, kurios reiškimosi sfera – žmonija. „Su žmonija ji veda visą Visumą aukštyn, atgal į savo pradžią“***, t. y. „iš sapnuotosios daugybės į žinomąją vienybę“. Žmoguje, kaip mikrokosmose, anot Vydūno, telpa visa visata: „Mes esame pasaulio dalelė, o vėl visas pasaulis yra mumyse“****. „Žmogaus asmuo yra sudėtas dalykas. Jame randasi visi tie gyvenimo skyriai, kurie šiuomi dabar ir pasaulyje“*****. Žmogumi kartu esanti pasiekta dabartinė aukščiausia pako* Ten pat, p. 34. ** Ten pat, p. 37. *** Vydūnas. Raštai. Vilnius: Mintis, t. 2, 1991, p. 45–46. **** Ten pat, p. 137. ***** Vydūnas. Raštai. Vilnius: Mintis, t. 1, 1990, p. 259.

27


pa – per jį, jo savimonę, dvasingumą absoliutas yra suvokęs save patį. Žmogus, sąmoningai siekiąs dvasinio šviesumo, žinąs kaip jo siekti ir įgaunąs galią jį pasiekti yra absoliutan beveik sugrįžusi jo dalelė. Tas grįžimas – ir viso gamtos vyksmo tikslas. Remdamasis ne tik indiškaisiais šaltiniais, bet ir vieno iš savo betarpiškų mokytojų pagrindinio imanentinės filosofijos atstovo W. Schuppės mintimis, Vydūnas tvirtina: „Taip matyti, jog gamta, ką steigiasi apsireikšti, ant aukštesnio laipsnio sąmone, galutinai nori apsireikšti išmanymu, sąžine, išmintimi. Tad pasirodo todėl viso pasaulio gyvenimo tikslu“*. Dvasingumo apraiškos vienaip ar kitaip pasirodančios žmogaus veikime, tik jos paprastai būna labai nestiprios, asmenybė ne visada suvokia jų tikrąją prasmę, nesugeba paaiškinti jų kilmės. Todėl dažnai žmoguje viršų būna paėmusi gamtiškoji dalis, kuri tikrumoje turėtų būti dvasinės jo esmės įrankis. Tokiu būdu žmogus tarsi yra tas laukas, kuriame ryškiausiai pasimato dvasinio ir materialaus pasaulio sintezė, substancijos vieningumas. Tai rodo žmogaus vietos ypatingumą visumos struktūroje. „Žmoguje susitinka dvi srovi, – teigia Vydūnas, – viena iš apačios, antra iš aukštybės, dvi galybi, viena gamtiška – materialinė, antroji dvasinė – sąmoninga, arba save žinanti“**. Kūnu, gyvybe, jutimais, instinktais, geismais žmogus pakartoja materijos sferų – negyvosios gamtos, augalijos ir gyvūnijos – * Ten pat, p. 56. ** Vydūnas. Raštai. Vilnius: Mintis, t. 2, 1991, p. 34.

28


funkcijas, kurios yra būtinos jo egzistavimui. Gamtoje šios funkcijos vykdomos tarsi savaime pagal evoliucijos dėsnius, be sąmoningų mineralo, augalo ar gyvūno pastangų. Čia pagal absoliuto nustatytą tvarką „visuomet aukštesnioji galia kelia ir neša žemesniąją, silpnesniąją“*. Tuo tarpu žmogui gamtiškąją savo dalį reikia valdyti pačiam, tapti jos šeimininku, o ne vergu. Čia esanti jo visokeriopo, ypač dorovinio, tobulėjimo prasmė. O šį tobulėjimą mūsų mąstytojas susieja su pasaulio tobulėjimu, t. y. jo dvasine evoliucija, kuri reiškianti nuolatinį jo sąmonėjimą ir esanti teleologiškai orientuota į jo sugrįžimą grynosios dvasios būvin. Sąmoningai suvoktas to tikslo realizavimas reiškiąs dvasinį paties žmogaus laisvėjimą, artėjimą į visišką išsivadavimą, arba išganymą. Vadinasi, galutinis žmogaus ir pasaulio būties tikslas yra tas pats. Žmogus, nesvarbu, jis tai suvokia ar ne, yra globalaus kosminio vyksmo dalyvis. Faktiškai jis yra pagrindinis to vyksmo subjektas, nes juo reiškiasi dieviškoji sąmonė. Ją turėdamas (tiksliau būtų sakyti – evoliucijos keliu jos atsivėrimui subręsdamas), žmogus tampa Dievo valios vykdytoju. „Kiekvienas žmogus pasaulio Kūrėjo vartojamas kaip priemonė visam gyvenimui gyvinti ir tobulinti. Kuo sąmoningesnė ši priemonė, tuo reikšmingesni yra jo pastangų daviniai visam pasauliui“**, – teigia mąstytojas. Sfera, kuria į tą evoliuciją įsijungia žmonija, Vydūno yra traktuojama kaip kultūros sfera. * Vydūnas. Raštai. Vilnius: Mintis, t. 1, 1990, p. 462. ** Vydūnas. Raštai. Vilnius: Mintis, t. 3, 1992, p. 416.

29


Pro vedantizmo filosofijos prizmę žvelgiančiam mąstytojui kultūra yra būtina, t. y. būtiškai sąlygota, kosminės visumos evoliucijos dalis, nes su žmogaus, kaip dvasinės esybės prabudimu, savimonės („ašainės sąmonės“) atsiradimu prasidedąs aktyvus, sąmoningas „sapnuotosios daugybės“ įveikimas bei kryptingas grįžimas į „suvoktąją vienybę“, t. y. procesas, kurį galima palyginti su hėgeliškosios triados sintezės stadija. Žmogus, Vydūno aiškinimu, tampa pagrindiniu tos stadijos veikėju, aktyviu, kūrybišku, nors ir ne absoliučiai, bet labai reikšminga dalimi savarankišku joje kylančių užduočių sprendėju. „Žmogaus sąmoningumu pasaulio sąmoningumas,

(t. y. absoliučioji dvasia, abso-

liutas – V.B.) tiktai tęsia savo kūrimo darbą“*, – teigia mąstytojas.

Kultūros kūrimu žmogus išreiškiąs save kaip dvasinė esybė, atskleidžiąs savo dvasios galias, žmoniškumo esmę. „Ką žmonės daro, yra labai įvairios svarbos, – aiškina mąstytojas. – Jeigu jų veiksmu reiškiasi žmoniškumas, tenka kalbėti apie kultūrą“**. Kultūra esąs tas procesas, kuriame žmogaus dvasia veikia kaip savarankiška kūrybinė galia, reikšmingai įsijungianti į pasaulio evoliuciją, ją esmingai veikianti ir turinti ją užbaigti. Anot Vydūno, „kultūra yra žmoniškumo prado įsigalėjimas mums žinomame pasaulyje“***. Arba: „Kultūros kūrimu žmoniškumo veiksnys nori būti didybė pasaulyje, tarsi visai sąmoningai stengtųsi jam suteikti žmoniškumo pažymį“****. * Vydūnas. Raštai. Vilnius: Mintis, t. 1, 1990, p. 455. ** Ten pat, p. 453. *** Vydūnas. Raštai. Vilnius: Mintis, t. 3, 1992, p. 322. **** Vydūnas. Raštai. Vilnius: Mintis, t. 1, 1990, p. 455.

30


Kultūrinėje žmogaus raiškoje, kurioje įvairiomis formomis objektyvinasi jo dvasia, Vydūno aiškinimu, išsikristalizuoja dvejopi reiškiniai. Vienokio pobūdžio reiškiniai susiformuoja tada, kai žmogaus dvasia įvaldo ir pertvarko pasaulį ar bent į jį auga, jame įsikuria. Iš esmės tai yra materialinės kultūros, arba civilizacijos reiškiniai, kurių visumą Vydūnas apibūdina kaip daiktų kultūrą*. Kitokio pobūdžio kultūros reiškiniais mąstytojas laiko tuos, kuriuos „neginčijamai vertiname kaip tiesioginius žmoniškumo pažymius“. Tai – mokslas, menas ir dora**. Kiekvienas iš jų sudaro specifinę žmoniškumo raiškos formą ir sferą. Mokslu dvasia reiškiasi kaip supančio pasaulio pažinimo, tiesos ieškojimo forma, menu kaip grožio įkūnijimo galimybe, dora – kaip gėrio pavidalu, kaip žmoniškumo vyravimu žmogaus elgsenoje, jo santykiuose su kitais žmonėmis ir pasauliu. Svarbi vieta Vydūno kultūros filosofijoje tenka tautai, kurios paskirtis, anot mąstytojo, – padėti žmogui laisvinti jo dvasinį pradą ir sudaryti sąlygas jo kūrybinei raiškai, kartu – tobulėjimui. Tauta žmogui tiesiog esanti pačios būties duotybė, suaugusi su juo tiek gamtiškai, tiek dvasiškai. Juos abu neatskiriamai sieja kūno, kraujo, psichikos, proto, taip pat dvasios ryšiai. Būtent iš tų ryšių formuojasi ir tautinė kultūra, išsikristalizuoja nepakartojami jos bruožai, ypač ryškiai užsikoduojantys kalboje. Nutrūkę žmogaus ryšiai su tauta, gimtos kalbos praradimas reiškia ne ką kitą, kaip iškrypimą iš natūralios jo * Ten pat, 457. ** Ten pat.

31


dvasinio tobulėjimo eigos, jo dvasinės kondicijos sumenkėjimą, disharmoniją su pasauliu bei pačiu savimi. Kai tie ryšiai ima nutrūkti didesnėje tautos dalyje, atsiranda destrukcijų ir tautos bei visos žmonijos kultūros procese. Tačiau į tautą Vydūnas žvelgė ne vien kaip į vertybę, puoselėtiną dėl pačios savęs, bet ir kaip į ypatingą visumos fenomeną, turintį suvaidinti visumos Kūrėjo paskirtą vaidmenį, t. y. kaip į atsakingą globaliųjų procesų dalyvį. „Man visas pasaulis, visas gyvenimas atrodo kaip simbolis didžiosios gyvybės, iš kurios jis kyla. Atskiri žmonės, atskiros tautos, net amžiai yra mano akyse ypatingi Didžiojo Slėpinio reiškiniai“*, – rašė Vydūnas 1912 m. dramų trilogijos „Amžina ugnis“ įvadinėse pastabose. Tiek atskira tauta, jos laisvė, valstybingumas, visapusiška raida, tiek jos integravimasis į visą žmoniją, Vydūnui buvo nenuneigiamos duotybės, abi svarbios ir būtinos. Daugiausia susitelkdamas į žmogaus, kaip pagrindinės pasaulio gyvinimo priemonės, dvasinio tobulėjimo peripetijas, pateikdamas išsamų to tobulėjimo prasmės išaiškinimą bei nusakydamas būdus jam siekti, Vydūnas kartu nepalieka žmogaus vieno akistatoje su Didžiuoju Slėpiniu, t. y. Dievu, neapsiriboja vien individualių jo pastangų toje akistatoje pabrėžimu. Į toje akistatoje atsiskleidžiantį žmogaus būties ir jo laisvėjimo dramatizmą Vydūnas žvelgia kaip į globalaus būties vyksmo neišvengiamybę. Mat, žmogaus buvimo pasaulyje ir jo laisvėjimo drama nesutelpa vien individualumo *

Vydūnas. Amžina ugnis. Probočių šešėliai. Pasaulio gaisras[dramos]. Vilnius: Alma littera, 2001, p. 8.

32


lygmenyje. Pakankamai dvasiškai ūgtelėjęs žmogus savo sutelktomis pastangomis galįs visiškai atsiriboti nuo pasaulio ir panirti dvasios, t. y. išsivaduoti, tapti visiškai laisvas. Ta galimybe kartais ir pasinaudojama. Tačiau tie pasinaudojimai yra veikiau išimtys, o ne taisyklė. Žmogus, kaip pasaulio gyventojas, kaip apibrėžtos jo istorinės raidos atkarpos dalyvis, o ne kaip tą raidą gerokai pralenkusi išskirtinė esybė, kartu su tuo pasauliu išgyvena tai atkarpai skirtus išbandymus. Ir išgyvena vėlgi ne tik kaip individuali esybė, bet ir kaip tuo pat metu gyvenančių žmonių bendrijos narys: neša kartu su visa ta bendrija – žmonija tai, ką tuo laiku jai tenka nešti. Tautą jis taip pat suvokia kaip duotybę, kuri yra įpareigota jam, o jis įpareigotas jai. Žmonija jau yra nuėjusi ilgą grįžimo į visuotinį dvasinį būvį kelio dalį, tačiau to kelio galas dar esąs labai toli. O ėjimas juo – tai nuolatinis savo netobulumo, savo susitapatinimo su gamtos pasauliu, savo vidinės disharmonijos įveikimas. Toji žmonijos kelionė tobulumo link, nors ir vyksta pagal nustatytą kryptį, nėra lengva ir neskausminga. Ją žymi ne tik pakilimai, bet ir nuosmukiai, ne tik stulbinantys civilizacijos bei dvasinės kultūros laimėjimai, bet ir sukrečiančios pačios žmonijos sukeltos katastrofos. Žvelgdamas į savo gyvento laiko pasaulio vyksmus, juose Vydūnas matė didelius išbandymus, tekusius žmonijai globaliai vienijantis. Jau kelis šimtmečius vykstančio šito vienijimosi lygmenys esą du – civilizacinis ir dvasinis. Civilizacinis apėmė

33


mokslo, technikos, ūkio sferas. Čia pasiekti laimėjimai pasaulį vienijo akivaizdžiai. Tačiau nuo civilizacijos spartos ėmė atsilikti dvasinė pažanga. Į ją žmonija faktiškai nebesiorientavo. Tas nusigręžimas reiškė žmonijos pasidavimą materijos galioms, kurioms veikiant ėmė vis labiau silpnėti dvasinės kultūros vaidmuo gyvenime, jos poveikis žmogui. Šiam susilpnėjus, žmonijoje vis labiau ėmė reikštis agresyvios ir griaunančios jėgos, kurias įveikti, sutaurinti ir pajungti dvasiniam pradui buvęs ir tebesąs jos būtiškasis uždavinys. Šitas pasidavimas griaunančioms visatos galioms, „Sąmonės“ autoriaus aiškinimu, žmonijai XX amžiuje atsiėjęs didžiules kančias atnešusiu pasauliniu karu. Jį reikią suprasti kaip Visatos Kūrėjo žmonijai siųstąją bausmę už tai, kad ji „nėjo savo pareigų“, ignoravo dvasios ugdymo priedermę, pakrypo materijos galių pusėn ir taip kiek išklydo iš jai skirtos dvasinės evoliucijos kelio bei prisišaukė griaunančiųjų galių protrūkį. Taip pat vėliau Vydūnas traktavo ir Antrąjį pasaulinį karą. Patirtos kančios turėtų nuskaidrinti dvasią ir sustiprinti žmonijos ryžtą vienytis tos dvasios ugdymo pagrindu. „Griaudžia ir siaučia žmonijos audra. Bet visuomet po audrų aušta augimo ir žydėjimo laikai. Kūrybinis veiksmas kaip tik yra gyvas po naikinamų vyksmų. Jau karams šėlstant, iškyla visokios žmoniškumo naujybės. Todėl galima tikėti, kad griaunančių galių veikimo laiku jau ir prasiveržia kuriančiosios, gyvinančiosios“*, – rašė mąstytojas Antrojo pasaulinio karo metu. *

Vydūnas. Raštai. Vilnius: Mintis, t. 3, 1992, p. 407.

34


Vienijimasis dvasiniu pagrindu irgi vykstąs, nors ir ne taip pastebimai ir ne taip sparčiai, kaip plėtojasi civilizacija. Kaip viena iš svarbiausių to vienijimosi sąlygų mąstytojas iškelia tai, kad tiek atskiras žmogus, tiek kiekviena tauta turėtų būti laisvi ir siekti savo dvasios galių išsiskleidimo, kultūros suklestėjimo, ir kartu tą siekį žadinti kituose žmonėse ir kitose tautose. Tautų suklestėjimą, o ne jų niveliaciją, jų pavergimą ir naikinimą Vydūnas laiko dėsningu būties vyksmo dalyku, kurio pažeidimas, t. y. prievarta, žmonijos ne suvienija, o tik dar labiau supriešina, dar labiau suskaldo, sukelia neapykantos protrūkius. Mat kiekviena tauta Visumos kūrybos vyksme turinti jai skirtą uždavinį ir nevalia trukdyti jį įgyvendinti. Mąstytojo aiškinimu, „turėtų būti išsamiai atsižvelgta į kiekvieno žmogaus, kiekvienos tautos savitumą, skatinamos bei puoselėjamos jos esmingumo apraiškos. Tai yra ypatingas Kūrėjo valios įsakymas, duotas visiems žmonėms ir visoms tautoms. (…) Kuo veikiau yra skatinamas kiekvienos tautos savitas susiformavimas, tuo labiau reikia siekti gyvenimą teigiančio susitelkimo bei atitinkamų santykių“*. Pats tautos skleidimasis, t. y. visokeriopa jos raiška, augimas, visiškai nereiškia egocentriško išsiskyrimo, atsitvėrimo nuo tautų bendrijos, priešpriešos žmonijos vienijimuisi, į kurį esąs nukreiptas dieviškasis Visumos kūrybos vyksmas. Anot mąstytojo, „tautoms išaugant, aiškiai vienai nuo antros atsiskiriant, rodos, žmonija vis daugiau skaldosi. Bet, gerai įsižiūrėjus *

Vydūnas. Raštai. Vilnius: Mintis, t. 4, 1994, p. 59.

35


į kūrybos takus, aiškėja, kad to nėra. Kaip atskiras žmogus, taip ir tauta yra ir gyvena, kad vis daugiau augtų ir tvirtėtų žmoniškumas. Ir tautos turi į tokį sąryšį viena su kita stoti, kad sudarytų žmoniją tokiu būdu, kaip sudaro atskiri žmonės tautą. Tautų gyvatos turi patekti į tikrą sąklausą“.* Tautos išaugimas ir sustiprėjimas reiškia vienos iš integruotai veikti turinčios žmonijos dalių sustiprėjimą. Kuo sveikesnės ir stipresnės bus visos tos dalys, tuo harmoningesnė bus visos žmonijos būtis ir tolesnė raida. Kūrybos galių neturinti ir kūrybos vaisių nepajėgianti subrandinti tauta esanti pasmerkta sunykti. Beje, tų galių neturėjimas reiškiąs ir laisvos valios, t. y. pačios laisvės, neturėjimą. O turima laisvė nėra tikslas sau. Laisva tauta turi būti aktyvi žmonijos dvasinio laisvėjimo dalyvė. „Į šviesiąją [tautą] mielai linksta kitos tautos,“** – teigė mąstytojas. Į savo tautą Vydūnas taip pat žvelgė ne tik kaip į turinčią teisę savarankiškai tvarkytis, bet ir kaip į privalančią tą teisę ir pačią laisvę įprasminti savo įnašu į visos žmonijos dvasinio skaidrėjimo vyksmą, į pasaulio kultūros procesą. „Dvasioje žmonija yra tikra brolija“***, todėl ir jos vienijimasis pirmiausia turi reikšti ėjimą tos dvasios link. „Visa žmonija turi suvokti savo vienybę kaip sąmoningą tauriausią žmoniškumą“****, – buvo įsitikinęs mąstytojas. Vienu svarbiausių žmonijos dvasinio atsigavimo, tolesnio augimo bei vienijimosi * Vydūnas. Raštai. Vilnius: Mintis, t. 1, 1990, p. 356. ** Ten pat, p. 527. *** Ten pat, p. 230. **** Vydūnas. Raštai. Vilnius: Mintis, t. 4, 1994, p. 100.

36


veiksnių Vydūnas laiko religingumo, kuris senesniais laikais buvęs daug gyvesnis, atgaivinimą. Turinti iš esmės pasikeisti žmogaus sąmonės kryptis, kuri paskutiniu metu „buvusi vis giliau smeigiama į daiktiškumą“. Dabar ji „turėtų atsigręžti į savo kilmę, per savo vidų – į Didįjį Slėpinį, į visą gobiančią Galią. Tada žmonės būtų tobulesnio žmoniškumo ir jie visai kitaip santykiuotų vieni su kitais. Santykiuotų taip ir visos tautos Žmonijos vienybė būtų nuolatai tvirtinama (…) Ir tad atsiskleistų vis aiškiau esmiškasis žmoniškumas“*. Tokiai sąmonės krypčiai stiprėti padedanti pažintis su senovės tautų dvasiniu paveldu, su jų religine patirtimi. Per paskutinius porą šimtmečių pasidarę prieinami senųjų religijų paminklai (mitologiniai šaltiniai, šventraščiai ir kt.). Iš jų pasidarę aišku, jog nuo seniausių laikų buvo siekiama „suvokti gyvenimo prasmę ir reikšmę bei visuotinės būties esmę ir jos paslaptis“**. Visos religijos, nors ir skirtingai, ryškinusios tą pačią būties esmę, orientavusios savo tikinčiuosius siekti to paties Didžiojo Slėpinio. „Daugianarė žmonija su milijonais savo gyvenimo apraiškų visokiais būdais buvo vedama prie ypatingo ir savito gyvenimo turinio jautimo“***. Tokio senovės tautų religinių siekių bendrumo (nors tada ir nesuvokto), žinojimas, Vydūno įsitikinimu, esąs reikšmingas dabarties žmonijos bendrumo jausmui. „Jis padeda žmonėms subręsti vieningam bendrumui“****. * Vydūnas. Raštai. Vilnius: Mintis, t. 2, 1991, p. 451. ** Vydūnas. Raštai. Vilnius: Mintis, t. 4, 1994, p. 70. *** Ten pat, p. 71. **** Ten pat, p. 134.

37


„Naujojo laiko siekinys turėtų būti žmoniškumo kultūra, – pabrėžė mąstytojas. – <...>. Vienybė įvyksta, kad žmoniškasis pradas daugiau reiškia, kad kiekvienas žmogus, kiekviena tauta savo ypatingumu kuo aiškiau atspindina žmoniškumą“*. Tokios žmoniškumo kultūros kontūrus mąstytojas regėjo netolimoje žmonijos ateityje. Tuo regėjimu jis išreiškė tikėjimą, kad žmonija, nuolat šviesindama savo sąmonę, vis labiau atsiverdama gyvajai tikybai, t. y. vis aiškiau pajausdama esanti Didžiojo Slėpinio sąmoningąja dalimi, dar atsakingiau vykdys jai skirtą misiją pasaulio evoliucijoje – ves jį į to Slėpinio globą, t. y. Dievop. „O kad tai vienatinis kelias geresniuosna laikuosna, negali būti abejotina,“** – tvirtino Vydūnas „Tautos gyvatoje“. Tuo jis ne tik savo amžininkus bet ir mus stengėsi įtikinti visa savo kūryba, o įtaigiausiai – pagrindiniu savo filosofijos veikalu „Sąmonė“, kurį užbaigia taip: „Žmogus gyvena, kad būtų kuo ryškiau žmoniškas ir žmoniškumu nušviestų visa, kas yra (...). Aukštasis sąmoningumas tokiu žmogumi vykdo kūrybos prasmę. Ir pildosi tuo senasis žodis: „Iš Jo, Jame, ir Jopi yra visi daiktai“***. „Sąmonėje“ ir kituose filosofijos veikaluose aiškindamas pasaulio raidą, žmogaus vietą jame, žmogaus dvasinės esmės santykį su gamtiškąja savo dalimi, Vydūnas daugeliu atvejų remiasi savo laiko mokslo (biologijos, fizikos, astronomijos) pateikiamomis žiniomis, kurios, jo manymu, patvirtinančios tai, * Vydūnas. Raštai. Vilnius: Mintis, t. 3, 1992, p. 327–328. ** Vydūnas. Raštai. Vilnius: Mintis, t. 1, 1990, p. 294. *** Ten pat, p. 544.

38


ką jis sužinojęs iš senosios (didžiąja dalimi rytietiškos) išminties. Labiausiai jo filosofiniams aiškinimams buvo paranki evoliucijos teorija. Ja naudodamasis mąstytojas stengėsi parodyti pasaulio laipsniško sąmonėjimo, t. y. jo grįžimo dvasios būvin, vyksmą, žmoniškumą kaip aukščiausią to vyksmo pakopą, kurioje jau pasiektas grynasis dvasingumas. Labai įstabu yra tai, kad „Sąmonei“ jau pasirodžius, 1938–1940 metais katalikų dvasininkas jėzuitas Pjeras Tejaras de Šardenas (Pierre Teilhard de Chardin, 1881–1955), apibendrindamas savo mokslinius paleontropologinius tyrimus, rašo pagrindinį savo veikalą „Žmogaus fenomenas“ (išleistas 1955 m.). Šis veikalas – apie Žemės evoliuciją nuo negyvosios materijos iki žmogaus kaip mąstančios būtybės bei nuo žmogaus iki Omegos taške susivienijusios Kristuje žmonijos. Toji evoliucija vyksta kaip kosminės sąmonės raiška, jos vyksmas ne chaotiškas, o harmoningas ir tikslingas. Yra jos pakopos – negyvasis pasaulis (progyvybė), gyvasis pasaulis (biosfera), žmogiškasis pasaulis, arba mąstančioji materija (noosfera). Kiekviena žemesnioji pakopa – pagrindas aukštesniajai, kiekviena žymi vis aukštesnį savos rūšies sąmoningumą. Yra evoliucijos vyksmą tvarkanti galia, kurios prigimtis dieviška. Sudėtingiausioje ir tobuliausioje evoliucijos keliu atsiradusioje būtybėje – žmoguje toji galia ėmusi suvokti save pačią, t. y. įgavusi savimonę. Skaitant P. Tejaro de Šardeno „Žmogaus fenomeną“ susidaro įspūdis, kad šis prancūzų jėzuitas konkrečiais paleoantropologiniais tyrimais pagrindė ne tik savo filosofinę antropogenezės teoriją, bet ir lietuvių mąstyto-

39


jo Vydūno „Sąmonėje“ dėstomą žmogaus ir jo misijos būties vyksme filosofinę sampratą. Užvertę paskutinį „Sąmonės“ puslapį, nejučiomis suvokiame, kad joje išdėstytos mintys ne tik įdomios kaip savitas ne itin gausaus mūsų tautos filosofinio palikimo skirsnis. Norėdami to ar nenorėdami pajaučiame, kad tos mintys tarsi savaime susisieja su mūsų pačių esimo prasmės paieškomis, su mūsų dvasinio gyvenimo realijomis, su veikimo intencijomis, su šiandieninėmis kultūros, socialinio gyvenimo ar politikos problemomis. Atrodytų, Vydūnas nubudo, analitiniu žvilgsniu permetė šiandieninę pasaulio vyksmų panoramą, pažiūrėjo, kas dedasi Lietuvoje ir aplink ją ir, nespėjęs įsisavinti šiuolaikinės terminologijos, savotiška gražia savo vydūniška kalba prakalbo apie šiandieninę globalizaciją, apie žmonijos vienijmosi dramatizmą, apie didelį nerimą keliantį materialistinių vartotojiškų orientacijų įsigalėjimą visose žmonijos gyvenimo srityse, dvasinės kultūros nuosmukį, apie tikėjimo galios susilpnėjimą, žmogaus nutolimą nuo gyvosios tikybos pajautos, apie tautiškumo išsaugojimo svarbą ir apie tai, kad jis nereiškia uždarumo ir paniekos aplinkiniam pasauliui bei jo pasiekimams ir kultūrai, apie būtinybę tautai būti kūrybingai ir savo intelekto bei dvasios pasiekimais, o svarbiausia – žmoniškumo kultūra praturtinti pasaulį. Atrodo, Vydūnas visa tai dabar pamatė ir sėdo rašyti savo „Sąmonės“, nors tas prisėdimas realiai buvo bemaž prieš 100 metų. Tai, ką jis tame veikale pateikė, buvo jo pasaulio ir žmonijos raidos bei ateities vizija. Patraukli ir labai įtiki-

40


nanti vizija. Nebūtinai turime ją priimti, jeigu ji nesutampa su mūsų religinėmis ar pasaulėžiūrinėmis nuostatomis. Mes, aišku, turime savus požiūrius į išvardintus dalykus. Tačiau įstabu tai, kad Vydūnas juos matė gerokai anksčiau už mus ir traktavo taip, kaip rodė jo žinojimas ir patirtis. Ir kas gali pasakyti, kad jo traktavimas yra teisingesnis ar klaidingesnis negu mūsų? Bet tai, kad jis yra gražus, nuoseklus, nuoširdus, grįstas tauriu dvasingumu, paveikus – taip pat vargu galima nuneigti. O jei daug kur padės mums patiems susigaudyti – reikėtų tik džiaugtis ir likimui ar Dievui padėkoti už tai. va c l o va s b a g d o n av i č i u s


są monės

pirmojo leidimo titulinis pulapis. Tilžė, 1936.


žodynėlis

nepaprastų a r b a tam tikra prasme

mano vartojamų

žodžių

aikštis –

dygis, augmeniškumo reiškinys, vok. žodžiu Trieb

apstabas –

apytikris pavidalas apytikrį pavidalą suteikti ašainis – iš žodžių aš, ašai padarytas būdvardis tai savybei pažymėti, kuri susidaro iš to, kad kas gali save vadinti žodžiu aš ašainumas – esybės būdingumas, kurs kyla iš atskiros save žinančios sąmonės atkritys – tat, kas priešinga pažangai auguma – naringasis kūnas, organizmas blinginti – akis ar protą apdumti buvimas – žodis trunkmei pažymėti apstabinti –

43


būtybė – dygis – dingstis – esybė – esimas – estis – gimtis – gyvata – gyvenà – gyvybė – gyvis – gyvulis – gyvumas – gyvūnas – įvykis –

daiktinga esybė aikštis, augmeniškumo reiškinys, vok. žodžiu Trieb mintis, kuri ūmai atsiranda, bet ir tam galimumas esmingas, save žinąs gyvumas nuo laiko atitrauktas buvimas viskas, kas yra, atitraukta nuo daiktingumo gaminimo ir gimdymo kūno priemonė visokios gyvybės visuma, kaip ūkis su sodu ir visais gyvūnais, Prūsijos lietuvių vartojama ta prasme bendras gyvenimas gyvumo pradas gyvas daiktas, vok. žodžiu Tier didis gyvis gyvybės apsireiškimas apskritai gyvas dalykas, vok. žodžiu Lebewesen. Kylanti eilė: būtybė–gyvūnas–esybė

baigtas vyksmas

juslė –

ką seniau vadinau jusnimi, būtent: akis, ausis ir t. t. jusmas, pojūtis, jausmas – eilė aiškėjančių sąmonės turinių lieslė – juslė, kuri palytėjimu paima įspūdį (J. G.) lytis – pavidalas, lot. žodžiu forma, vok. žodžiu Gestalt magėti – nuovoka pagauti pomėgį maginti – vilioti, raginti, pritraukti magumas – jusmų srities pomėgis nuovoka – geidavimo, nuotaikos sąmonė nūsmas – juslėmis patiriamas patenkinimas omė – tat, ką reiškia vok. iš lotynų paimtas žodis Instinkt orus – didingai reikšmingas orumas – dvasinis didumas

44


pastapas –

tat, ką reiškia lot. kolumna, kas ir vadinama svetimu žodžiu piliorium pradininkas – naujo darbo pramanytojas siekti, sieka, sieko ką – ranka pasiekti siekti, siekia, siekė ko – pasistengti tikslui artintiesi. (Taip mane mokino kelios Prūsijos lietuvės, man vienaip tariant abi prasmi, kaip iš Lietuvos raštų tai įpratau.) siųslys – siunčiamasis spuogas, spugis – tat, ką lot. žodis punktum reiškia šmėkšėjimas – neaiškus pasivaidinimas, vok. Erscheinung vaidinys – kas vaidinama vaizdinys – ką žmogus sąmonėje vaizduojasi veikslys – kas veikia, veiksnys vienetas – nedalinamas dalykas vienetiškumas – asmeniškumo savingumas, vok. pagal lotynų žodį: Individualität vyksnys – vyksmo davinys, lot. factum, faktas visata – viskas, kas regima yra, lot. universum visuma – viskas, kas sudaro dalyką turinys – kas dalyką pildo turiningas – kas yra didžio turinio tūris – kas sudaro dalyko vertę tūringas – kas yra aukštos vertės

Rašydamas ginšas, klausau pamokinimo, kurį man suteikė Prūsijos lietuvių senutė, stebėdamosi, kad sakydavau ginčas.


p i r m i n ė s pa s ta b o s

Būdamas pernai pavasarį keistoje būklėje, žiūrėjau seniai parašytų savo raštų, ar jų kas dar verta spausdinti arba laikas juos sunaikinti. Ir pakliuvo į rankas mano maždaug prieš 20 metų parašytas veikalas apie sąmonę. Patiko man, kad jis atrodė ir dabar dar skelbtinas, nors tūlus dalykus matau jau skaidresnėje šviesoje ir platesniuose santykiuose. Ir ėmiau jį, koks jis buvo, kiek dar gilinti ir papildyti. Darbas tęsėsi. O paskui veikalą skaitant, rodėsi, kad būčiau gal geriau padaręs jį visai naujai dirbęs. Daug teko sau pasilaikyti, kas nesileido į esamąjį įtaikinti. Dar norėjau veikalą padaryti ir kuo suprantamesnį ir viską pasakyti lietuviškai, vengdamas graikų ir lotynų žodžių, kuriais paprastai panašaus turinio raštai marginami. Prisidėjo ir kitos dar sunkybės. Rašiau apie retai tesvarstomus dalykus. Jiems aiškinti reikėjo ieškotis žodžių. O, be to, tenka ir posakius savaip sustatyti. Nėra man galimumų naudotis tautos išaugintais girdimais nusakymais. Gyvenu beveik tik pasikalbėdamas su raštais, skaitydamas ar ir pats rašydamas. O taip ne vien tik lietuvių kalbos atžvilgiu. Todėl mano raštuose savaime

47


pasitaiko visokių nepaprastumų. Jų ne visus braukiu. Laikausi ir savo rašybos ir kas šiaip su raštu jungiasi. Manau, ir iš to, kam kiti nepritaria, gali būt akstinimų kalbos reikalų pažangai, o ne jų atkryčiui. Dar ir kita kas gali būt sunkinimu veikalui suprasti. Seniai man būdavo sakoma, kad aš reiškiąsis dažniau iš regėjimo kaip iš protavimo. Todėl paprastai galvojantiems tūli mano aiškinimai ne tuojau bus įmanomi. Kartais, negalint platesniu žvilgiu dalyką paimt, gal bus randama juose ir spragų. Kai kurie mano dėstomi dalykai jusliniam protavimui turbūt atrodys net neverti apmąstymo. Visi tokie prisiminimai lyg stabdė mano darbą. Vienok pasiryžau veikalą spausdinti. Aiškinami dalykai yra labai svarbūs. Todėl apie kai kuriuos ir kalbu kartotinai. Ir skaitant reikėtų eiti tolyn, jeigu kas neaiškėtų iš karto. Visą raštą vieną, antrą kartą, gal ir kelis kartus perskaičius, tikrai aiškės, kas mano pasakyt norėta. Neteikiu šiuo savo raštu visai naujų, grynai savo pažinimų. Mokslinti žmonės pastebės, kad jame atsispindi visokių amžių žmonijos mąstytojų išmanymai, prasidedant nuo senųjų indų, egiptiečių, parsų, graikų ir vėlesnių tautų išminties mylėtojų ir einant iki mūsų laikų. Minėtini ypačiai paskutinių šimtmečių vokiečių manytojai. Visi jie šviesino tuos regesius, kurie man aušo iš pat mažų dienų.

48


Pagaliau, teikdamas šį savo raštą tautai, linkiu nuoširdžiai, kad skaitytojai leistųsi jo gundomi pasišvęsti daugiau negu paprastai gyvenimo prasmei ir esmei. vydūnas t i l ž ė j e 1936 III 22


1.

įvedamieji sąmonės kilmės aiškinimai

Sąmonė yra pats esmingasis žmogaus apsireiškimas gyvenime. Ir norint save pažinti, tikrai pravartu nuodugniai ją apmąstyti. Nedaugelis žmonių tam yra linkę. Sąmonė per aiškiai rodosi kasdieniniu dalyku. Ir tikrai ji tokia yra. Todėl paprastai nelaikoma verta apie ją dar pagalvoti. O kad vieni antri tačiau pabando tai daryti, jie greitai sustoja. Labai sunku pasirinkti savo sąmonę savo pažinties dalyku. Vis dėlto reikėtų būti drąsiems. Sąmonę aiškintis yra esminis žmogaus susipratimo uždavinys. Pradėkime kad ir nuo nesąmoningumo! Jis gana dažnai stebimas. Į jį atsižiūrint, numanomas ir sąmoningumas. Toliau tada ir norisi suvokti santykiai vieno su antru ir su visu gyvenimu, su didžiu jo turiniu. O kad apie visa tai ir mokslo žmonės nedaug tepasako, gyvenimas juo garsiau reikalauja dalyką išmanyti. Verta nuodugnaus apsvarstymo yra jau tai, ar iš tikrųjų būtų, kaip kai kurie skelbia, kad visas gyvenimo turinys esąs paslėptas tame, kas nėra sąmoninga. Iš jo sąmoningieji gyvūnai pasidarę. Ilgieji neapmatomi praeities amžiai esą vien tiktai kelias iš tamsos švieson, iš nesąmoningumo sąmoninguman. O erdvėje apsižvalgyda-

50


mi, paprastai žmonės tiki, kad materės gabalai, ypatingai susitvarkę, virstą sąmoningais gyvūnais. Yra tikrai ir tokių mąstytojų, kurie, apie tai galvoję, stabteli. Nesą suprantama, kaip sąmoningumas galėtų atsirasti iš nesąmoningumo. Bet ir jų retasis tesako, kad tai ir nesidarą, kad negalima to tvirtinti. Vis dėlto ir tokie žmonės pagaliau tiki, nieko tolimesnio nemąstydami, kad visas sąmoningumas iškilęs iš nesąmoningumo. Imkime tik ir evoliucės mokslą! Jis verčia žvelgti į seniausius laikus, į neapmatomus tolimos praeities amžius. Tuomet viskas buvęs įsiaustas į tamsiausiąjį nesąmoningumą. Taip tenka tų laikų pasaulį vaizduotis, o tai reiškia savo sąmonėje susikurti jo vaizdą. Labai svarbu tai išmanyti. Nes taip nušvinta nuostabusis santykis tarp sąmoningumo ir nesąmoningumo. Tik pamanykime! Savo sąmonėje vaizduojamės, kaip kartą gyvenime vyravęs vienas tiktai nesąmoningumas. Jį tikime aiškiausiai matą materėje. Joje atsiradusi jėga, gimusi gyvybė, kuri ir buvusi pirmas sąmoningumo žibtelėjimas. Tasai tada nuolatai šviesėjęs iki mūsų laikų žmogaus sąmonės. Ir dabar jis galįs tiesiai kalbėti apie saulėtą sąmoningumo dieną. Tai lyg ir patvirtina kultūros istorė. Ir ji pradeda savo mokslus, aiškindama, kaip tuokart, gal prieš tūkstančius arba net milijonus metų, gyvenimas atrodęs. Žmonės

51


buvę tamsūs ir duslūs. Jų pavidalai vos ne vos priminę žmogų. Jame sąmoningumas vos rusėjęs ir todėl buvęs be reikšmės. Ir tik labai pamažu jis šviesėjęs. O dabar jis žmogaus sąmone dažnai šviečiąs net saulės skaistumu. Tiesa, ne visai taip kalbama. Dar daug reikią, kol taip ir būsią. Bet kilnusis mokslo tikėjimas vis dėlto kartą susilauksiąs žmogaus sąmonės šviesos dienos. Sąmoningumas nuolatai tekąs iš nesąmoningumo kaip aušra iš nakties tamsos. Mokslas apie dvasinį žmogaus gyvenimą stengiasi paaiškinti, kaip atskirame asmenyje šis šviesėjimas įvykstąs. Iš gyvos materės krislo iš lengvo pasidarąs nuostabiai sutvarkytas žmogaus kūnas. Atsiskyręs nuo motiniškos prigimties, jis patenkąs aplinkos įspūdžiams, kurie veikia jusles. Ir pamažu tokiu būdu vis ryškiau pasirodąs sąmoningas gyvumas. Visokie jusmai atsirandą, ir vaikas juos pareiškiąs. Iš tų jusmų sąmoningumas šviesėjąs per kylančius visokius nuvokimus, jausmus, palinkimus iki minčių gimimo, sąvokų kūrimo, nusimanymo, protavimo, apsimąstymo ir pagaliau savęs žinojimo. Ir tada žmogus vadinasi žodžiu aš. Sako, žinąs savo viduje savo pojūčius, jausmus ir mintis. Bet kas jis, kurs tai žino, retai kas pamano. O koks nuostabus tas vidus, kuriame tiek viso ko susikaupti gali! Visai slėpininga yra,

52


kas tame viduje darosi. Pagaliau reikėtų ir sužinoti, kur tas vidus jau būtų. Dar sakome, kad visas pasaulis pagaunamas į tą vidų, į sąmonę. O apie ją apsisukus vėl kalbama, kad ji užtekėjusi iš nesąmoningumo. Bet kaip tai įvyksta, niekas negali pasakyti. Tūli manytojai kartais pataria žmogui pasistengt įgyti didesnį aiškumą. Ir tokiu būdu tvirtina, kad žmogus tarsi savo galiomis pajėgtų susižadinti šviesesnį sąmoningumą. Bet iš kur ir kas tos galios būtų, kurios tai padarytų, nieks tų žmonių nepasako. Ir niekas nepareiškia, kas tas pagrindas yra, iš kurio žmogus su savęs žinojimu iškyla. Klausiant atsakymas duodamas vis tas pats. Visas sąmoningumas atsirandąs iš nesąmoningumo. Dar tvirtinama, kad visa, ką žmonės didingo, kilnaus, tauraus yra įnešę į gyvenimą, tekę jiems iš nesąmoningumo. O iš kuo gilesnių gelmių kas paimama, tuo giedriau tai šviečia. Nesąmoningumas tokiu būdu numanomas kaip kokia begalinė tamsi jūra, kurios gelmėse kažkas glūdįs, kas virsta šviesa. Tūliems jis yra tiesiai visa kuriančioji galia, vadinas dievas, kurs atskiroje, ypačiai žmogaus sąmonėje pasiekiąs šviesą. Ir tas dievas turįs kurti, jeib taptų sąmoningas. Ypatingi būtinumai tam dievui! Bet iš kur jie jam kiltų? Ar tai už jo glūdėtų dar už jį aukštesnė galia, kuri jį ir visą visatą valdo?

53


O kaip aukštai tada stovėtų žmogus su savo sąmone? Su ja jis būtų iškilęs iš erdvės bekraštybės ir begalinės amžinybės. Tiesa, jo sąmonė erdvėje ir amžinybėje yra tiktai kaip koks silpno žaibo švistelėjimas. Vis dėlto jau tasai jam suteikiąs šviesą, kurios amžinasis dievas skaudžiai ilgisi. Aišku, kad tokia mintis yra tikra nesąmonė. Todėl daugelis ir neigia Dievo esimą. Bet jie negali neigti pagrindo, iš kurio viskas darosi, ir žmogus su savo sąmone! O jis yra visame gyvenime nuostabus pasivaidinimas. Jam tūlų manytojų suteikiama ypatinga vieta net visoje visatoje. Tikima jį esant esybę, kuri ne vien žemėje, bet visame, kas esti, didžiojoje nesąmoningumo tamsoje vienintelė yra tikrai sąmoninga, viena, kuri nesiliaujančiame amžinybių brėškime reiškianti šviesą. Mat jis žino save esant. Baugu turėtų žmogui būti nujaučiant tokią slėpiningai didžią savo reikšmę! Bet kas apie tai ir pamąsto? Žinau tačiau žmogų, kuriam jau vaiko metais aušo supratimas tokių dalykų klausimams. O toliau jam tas nuolatai dar aiškėjo. Savo esme jis kitaip nujautė, kaip liepia paprastas mąstymas. Tam žmogui rodėsi, tarsi giliausias jo vidus būtų šviesa ir jis gimęs iš šviesos. Stačiai tikėjo parėjęs į gyvenimą iš paties sąmoningumo. Ir nesąmoningumas, nešviesa laikanti dabar apgobusi jo esmę. Patekęs net į

54


pavojų tamsoje save visai pamiršti. Gi rodės, kad jam tekę tai dažniau patirti. Ir visas amžius esąs uždavinys tamsoje būt šviesa, nesąmoningumą šviesinti sąmoningumu. Tūliems gal atrodys, toks to žmogaus nusimanymas tesąs sapnas ir aukščiau minėta nuomonė esanti tiesa. Tik tada neaiškėtų slėpinys, kaip gyvendamas žmogus žino esąs, o negali išmanyti, ką tai reiškia. Ir nebūtų jau taip kvaila savo kaip save žinančios esybės esimą išvesti iš dalykų, kurie darosi daiktų pasaulyje. Bet ar gali būti žmonių, kurie iš tikrųjų nenumanytų, ką reiškia būti sąmoningam, ką reiškia galėti savo sąmone aprėpti dangų ir žemę su visomis jų saulėmis ir ištisus amžius, su pasidarančiais ir pragaištančiais pasauliais? Negalima, kad šviesesnio išmanymo žmonės gyventų ir, numanydami savo esimą glūdint neišmatuojamose nesąmoningumo ir sąmoningumo slėpinių gelmėse, o neįstengdami tai suprasti, niekuomet nebūtų nukrėsti šiurpulio! Sąmoningumas nepasidaro iš nesąmoningumo. Antraip dalyką imant, viskas lengviau aiškinasi, dar pamanant, kad nesąmoningumas yra tiktai pasislėpęs sąmoningumas. O toliau, kad tuo sąmoningumu ir nesąmoningumu, kurs mumyse aiškėja, reiškiasi tatai, kas sudaro jųdviejų esimo pagrindą, kurs tegali būti žmogui, nors ir visai neišmanomai aukštas, šviesusis sąmoningumas.

55


Sąmoningumas ir nesąmoningumas labai galingai veikia stebinčio žmogaus mąstymą ir jį kartais blingina. Bet jau iš to turėtų būti numanu, kad abu yra vyriausiu du pradu viso gyvenimo. Su sąmoningumu ir nesąmoningumu prasideda kūrybos vyksmas, pasaulio statymas. Norėdami išmanyti nors savo sąmonę, šią ypatingą sąmoningumo apraišką, galima naudotis ir vaizdu. Labai dažnai sąmonė lyginama su šviesa. Kaip šviesoje daiktai aiškėja, taip, žmogui sąmoningam esant, jie pasidaro žinomi. Gi vėl, kaip erdvėje viskas telpa, kas yra, būtent jos turiniui sudarant visatą, taip toji ir sąmonės apimama. Tokiu būdu sąmonė ir šviesa, sąmonė ir erdvė, sąmonė ir laikas sutampa ar nors atrodo esą by kaip giminingi.


2.

sąmonės reikšmė gyvenimui

Dažnai pastebėt, kad žmonės į sąmoningumą žiūri kaip į kokį gyvenimo priedėlį. Tiesa, yra gana sunku susidaryti aiškią sąmonės sąvoką. Sąmonė mums lyg per arti. Mūsų minčių kūrimas ir mąstymas vyksta beveik vien tiktai joje, kokia ji paprastai yra. Todėl vos ne vos nujaučiame, kad sąmonė reiškia neišvengiamą sąlygą paprastam mūsų mąstymui, mūsų žinojimui, net mūsų gyvybei ir gyvenimui. Bet tūliems atrodo beveik be prasmės apie tai dar ir kalbėti. Sąmonė jiems yra kaip kažkoks filosofų sugalvotas negyvenimiškas dalykas. Juk ir jie negali pasakyti, kas ji yra, nors ji mums artimiausia iš viso to, kas sudaro gyvenimą. Ir turėtų būti žinomiausia. Vieną dalyką vis dėlto kiekvienas patiria. Ir sąmonės reikšmė taip aiškėja, kad negalima jos nepastebėti. Ji net vienu sakiniu pasakoma, būtent: ką žmogus ilgiau savo sąmonėje palaiko, tat įgyja nuolatai didėjančią reikšmę jam ir visam gyvenimui. Žinomas yra dar ir kitas svarbus dalykas apie sąmonę. Ji gali būt skiriama vienam ir antram pagal žmogaus norą. Žmogus išmoksta valdyti savo dėmesį arba nors turėtų tai išmokti. O dėmesys yra ypatinga sąmonės

57


laikysena. Bet ne tiek svarbu apie jį kalbėti, kiek apie sąmonę. Jau pats žodis verčia prie ypatingo mąstymo. Ir lyg savaime aiškėja, kad viskas, kas ilgiau pabūva sąmonėje, čia kaip jos turinys tarpsta, auga, klesti, įgyja daugiau jėgos, tūrio ir turinio. Ir iškyla klausimas: iš kur taip? Tik atsiminkime, kas įvyksta, kai žmonės į ką nors įsižiūri! Kuo nuodugniau jie tai daro, tuo daugiau tas dalykas jiems brangėja arba baisėja, daugiau vertės įgyja arba atrodo žalingas. O pagaliau žmogaus sąmonė taip su juo susisieja arba, geriau sakant, taip jį šviesina, perskverbia, kad žmogus net mano, pats daiktas jo sąmonei teikiąs šviesos, sąmonė esanti iš jo atsiradusi, arba kartais, kad jis esąs josios pražūtis. Gana plačiai yra pasklidusi nuomonė, kad, žmogui ką nors stebint, daiktas jam pasidarąs ne tiktai žinomas, bet kartu ir kuriąs, sužiebinąs jo sąmonę, iš ko tada randantisi patirtis, kuri virsta sąmonės turiniu. Sakoma dažnai, žmogaus linkimas arba geidimas krypo į tam tikrą dalyką. Bet reikėtų gerai pamąstyti, ką tai reiškia. Kas tokie yra linkimas arba geidimas? Koks yra jų santykis su geidžiančiuoju žmogumi ir koks su geidžiamuoju dalyku? Imkime taip dažnai patiriamą įvykį: jaunuolis pamilsta mergaitę! Aišku, kad jis ja dėmėjosi, jai skyrė savo

58


sąmonę, ją nukreipė į ją, ją, taip sakant, jai atvėrė. Jis toliau visą jos apstabą savo sąmonėje palaiko, arba – kaip ir sakome – savo atmintyje, nuolatai jis ją mini. Visa savo sąmonės šviesa ir galia jis ją savo sąmonėje apgobia. Jam norisi, kad ji visiškai jo sąmonėje gyventų, arba kad jis pats su visu nusimanymu mylimosios asmenybėje nuskęstų. Tai gerai pastebėtina. Jaunuolis nori, kad mergaitė būtų. Save nori visai pamiršti. O ji, jeigu ji jaunuolį myli lygiu būdu, jaučia ir mąsto panašiai arba, geriau sakant, atitinkamai savo ypatumui. Toliau žinotina, kad dalykai, kuriems žmogus skiria savo sąmonę, gali būti visai nepalyginami vieni su kitais. Yra tokių, kurie veikia žmogaus akis, ausis ir t. t. Iš to žmogus pasidaro patirtį, sąmonei tenka šioks toks turinys. Bet yra ir patirčių, kurios žmogui visai kitokiu būdu tenka. Jos randasi, kaip sakoma, žmogaus viduje, nieko nepamačius ir neišgirdus. Žmogus numano savo viduje ypatingas būsenas. Kyla jam visokie geiduliai, visokios aistros. Toliau sąmonėje randasi ir visokios mintys, visokie vaizdai. Iš kur visa tai atvyksta, žmogus paprastai negali pasiaiškinti. Jis vien žino, kad jis tai patiria. Sakoma kartais, jis atsimenąs viso ko. Bet ką tai reiškia, retai kas pabando suprasti. Ir patys mūsų laikų mokslininkai neįstengia to tikrai

59


padaryti. Minimos patirtys lyg iš kokio nežinomumo atplaukia ir tada vėl jame nuskęsta. O su tokiomis būsenomis ir dalykais žmonių sąmonė susituokia. Ir tada žmonės jaučiasi verčiami kaip nors veikti, ką nors daryti. Ir taip gimsta iš tų vidaus būsenų, iš tų minčių visokie regimi veiksmai ir daiktai. Visas žmonių gyvenimas yra tų veiksmų ir daiktų darymas. O su laikais nuolatai atsiranda vis kitokie. Todėl žmonių žinojimas ir išmanymas šimtmečiais ir tūkstantmečiais kinta kaip srovės bangos. O laikais tai pastebime tiktai kaip kokią atmainą. Minimas žmonių išmanymas lyg supasi tarp dviejų priešingumų. Kartais rodosi, kad kas nors yra galutinai ištirta ir nustatyta, apie ką žmonės seniau nė sapnuote nesapnavo, o toliau tas naujas išmanymas yra mažiau vertinamas, net paniekinamas, ir pagaliau pamirštamas. O po kiek laiko žmonės pradeda jį vėl atminti arba jį naujai įsigyja, ir vėl jam leidžia reikštis gyvenime. Tokiu būdu žmonių sąmonė tai tam, tai vėl kitam kam skiriasi ir atsiveria. Yra laikų, kada vienam manytojui tiesos mėgėjai teikia aukščiausią vietą. O po kiek laiko jis vėl stumiamas į negerbimo ir toliau į pamiršimo tamsą. Kitais laikais vieni kiti tyrinėtojai kaip audra lekia priekin, pašiepdami visus, kurie jų neseka. Bet dėl savo aistringumo jie nepastebi dalykų, kurių jie ieško.

60


Ir kiti, eidami jų takais, juos čia suranda ir rankioja. Iš minčių ir nuomonių, kurias anie nesidairydami išbėrė, kiti pasidaro labai reikšmingus daiktus ir veiksmus. Amžiūvidžio gamtos tyrinėtojai savo mąstymais buvo pradininkai mūsų laikų kultūros. Viso ko jie siekė. Ir išradimai augo iki mūsų laikų. Vėl paimti seniau atmestieji mąstymai atveria žmonėms žvilgį į visokius santykius gamtoje, į priežastis ir padarinius ir į tarp vyksmų esančią sanklausą. Tada visai aiškėja, kad visi žmonių mąstymai nepasilieka tiktai vidaus dalykas. Visuomet buvo ir yra galima pastebėt, kad tat, prie ko žmogaus sąmonė parimsta, ką ji savyje palaiko, įauga pagaliau į kūno gyvenimo sritį, į daiktingąjį pasaulį, kaip ir kiti augą pavidalai. Žmogaus mąstytos mintys virsta daiktais. O vėl daiktai, kurie tokiu būdu pasidaro pasaulyje, arba gamtos yra kurti, įgyja jėgos ir reikšmės, kada žmogus juos traukia atgal į savo sąmonę. Tokie tvirtinimai tūliems atrodys gal gana keisti. Bet jie išeina iš tikrų įvykių pastebėjimo. Juos rimtai tirdamas, kiekvienas žmogus įsitikins, kad jie sako tiesą. Daiktinė kultūra tik tokiu būdu kuriama, kaip šičia minėta. Ir vėl, kada kokia nors kultūra nyksta ir žūva, to priežastis glūdi žmogaus sąmonės nusikreipime nuo jos. Mūsų laikų kultūra išaugo, žmonėms skiriant savo

61


sąmonę visų pirma daiktams. Todėl ta kultūra tikriausiai yra būdinga savo daiktingumu. O atitinkamai ji ir veikia žmones. Taip labai ji mūsų laikų žmonių sąmonę užniko, kad susiurbė beveik ir visą žmoniškumą. Bet materiniai tos kultūros daiktai vis auga ir dar nuolatai medžiagiškai sunkėja. Ir dabar žmonės beveik nebėra jų valdytojai, bet daiktai, griūdami ant žmonių, visą žmoniją beveik sutreškia. Galbūt, kad kartos, kurios išliks, susipras ir savo sąmonę skirs kitiems dalykams. Tada tie augs ir įgys gyvenimui reikšmės. Rasi tada jis bus šviesesnis, ir žmonės iškils iš apkalimo, iš nevalios į savo esmės dykybę. Ir atsimins savo žmoniškumo. O tada tasai augdamas įgys savo būdu naują kūrybinę reikšmę daiktų pasaulyje, bet jau gyvumo lygiu.


3.

abu tikrovės kraštutinumu

Kas tikrovė yra, žmonės tiki sužiną juslėmis. Jie tą matą, girdį. Visi žinomi ir nežinomi daiktai ir dalykai su visais įvairiais jų ypatumais, panašumais ir skirtumais ją sudarą. Taip dažniausiai mano tie žmonės, kurie leidžiasi nešti gyvenimo srovės, nesižvalgydami ir nesustodami pamąstyti, kas yra gyvenimas ir tikrovė. Jų manymas vadinamas svetimu žodžiu naiviu, būtent menku, silpnu, paviršutinišku. Bet yra ir tokių žmonių, kurie aiškiai supranta, kad tai, kas juslėmis patiriama, nėra viskas, kas esti. Dar numanyta, kad tat nei nėra tikrovė. Ir todėl jos ieško visomis galiomis. Tada pagaliau ir prieina tai, ką XVII šimtmetyje prancūzų manytojas Dekartas tvirtino, būtent: kad visu kuo reikią abejoti ir kad teisingai tegalima sakyti: cogito, ergo sum (mąstau, taigi esmi). Tik čia jau ir tenka stabtelėti. Ar jau žino nors kas, ką reiškia mąstyti, išmanyti? Kas čia darosi? Tiesa, kiekvienam yra aišku, kad jis mąsto. Ir jis paprastai tiki, kad tas jo mąstymas kyląs iš aplinkos įspūdžių jo jusnims. Kartą prasidėjęs mąstymas riedąs tolyn savaime pramuštu keliu.

63


64

Samone  

„Sąmonė“ – pagrindinis Vydūno (1868–1953) filosofijos veikalas, kuriame bandoma atskleisti sąmonę kaip būties pagrindą, aprėpti žmonijos są...

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you