– Kaip suprantu, Egidijaus svajonių miestas – Sidnėjus. Jei norėtum pabėgti, kurį pasaulio kampelį pasirinktum tu? – Egis planuoja sugrįžti į Vilnių! Man labai gera sugrįžti į Telšius, pas tėvus. Ten užplūsta kūrybiškumas – norisi daryti, kurti, imtis milžiniško formatų darbų. Juk būtent Telšiuose kurdavau didžiausius savo piešinius. Atrodo, ten dar išlikusi mūsų studijų metų energija, prisiminimai iš močiutės kambario vaikystėje, ramina per balkono langus matomas Masčio ežeras. Kiemo aikštelė su išlikusiais grafičiais, aplink – rajono penkiaaukščiai, katilinės kaminas su dūmais, ošiantis jau iki ketvirtojo mūsų buto aukšto užaugęs beržas... Viskas taip savita ir nuo tų laikų beveik nepasikeitę. Bėgti gali bet kur, tačiau nuo savęs nepabėgsi. Man visur gera, kur galiu atrasti save. – Kaip atrodė judviejų vaikystė? Ar jau tada piešėte? – Piešiame visą gyvenimą. Dar vaikų darželyje mus auklėtoja nuvedė į meno mokyklą, ją lankėme šešerius metus. Su broliu dalyvaudavome radijo žaidimuose, prisimenu, nupiešę Tomazą ir Marazą televizijos laidoje laimėjome kompiuterio stalą. Mūsų vaikystės kiemas buvo labai aktyvus, pilnas vaikų. Krepšinio lanką mums atstojo dujų vamzdis, miesto sienas margindavome piešiniais, dviračiais mindavome į sodus vogti obuolių. Vilnius mums asocijavosi su SEL, gatvės menu, pankais, diskotekomis. Mama dirbo maisto parduotuvėje, kartais jai padėdavome prekiauti – kraudavome duonos kepalus į lentynas... Visa tai prisimenu kaip spalvingą nuotykį. – Apie jus radau vos keletą straipsnių. Ar šis paslaptingumas – vienas iš būdų sudominti, sukurti intrigą? – Ne su visais kalbame atvirai, bet su jumis sutikome. – Jei viskas būtų įmanoma, ko abu norėtumėte išmokti? – Norėjome pasimokyti ir padirbėti garsių menininkų fabrike „Faile“ Niujorke, Brukline. Tačiau dabar norime suburti „Egyboy“ komandą. Išmokti sveikiau gyventi. Bet reikia ir chaoso.
90
LAMŲ SLĖNIS