APIE KITĄ LAIKĄ Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė
Kalba jis lėtai rinkdamas žodžius, tapo nostalgiškus paveikslus ir visai nenori, kad jo darbai iškeliautų iš Lietuvos, svajoja vieną dieną tapti mokytoju, ilgisi kaimo ramybės ir švelniai kalba apie savo mylimąją... Tapytojas PETRAS LINCEVIČIUS – tarsi žmogus iš kito laiko. Visai kaip ir jo darbai, šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius’15“ pelnę jam geriausio jaunojo menininko iki 35 m. vardą. Beje, Petrui – 25-eri.
Jau pasikalbėjusi su Petru ilgai svarsčiau, kaip pradėti šį pasakojimą. O tada visai netyčia radau jo paties rašytą tekstą, kvietusį užsukti į parodą M. K. Čiurlionio namuose ir supratau, kad nieko taiklesnio parašyti jau negalėsiu: „Nesugebėjimas rasti
vietos šiandienoje privertė atsigręžti į savo praeitį. Su nostalgiškomis mintimis keliauju į prosenelių namus. Būdamas mieste ilgiuosi kaimo, tiksliau to, su kuo jis man asocijuojasi: ramybe, gamta, mano būdui artimesniu koloritu ir, žinoma, praeitimi.
Troškimas sugrįžti namo, kurių jau nebėra, o gal ir niekada nebuvo, ir supratimas, kad toks sugrįžimas neįmanomas privertė ieškoti išeities. Bandydamas kompensuoti tai, ko man trūksta dabartyje, pradėjau vaizduotėje kurtis savo namus.“
LAMŲ SLĖNIS
133