Issuu on Google+

R. Vikšraičio ISSN 2029–6061

socialinės fotojuostos

E. Jakilaitis tiesioginiame

eteryje Natalie Shau

ir Hibou photography

R. Zemkausko rekomendacijos

NENUGRIMUOTI NEMOKAMAS PRAMOGINIS LEIDINYS „LAIKAS.LT“ nr. 27 (2012 rugsėjo 3–spalio 1 d.)

HEROJAI


Redakcijos žodis

Rugsėjo mėnesio herojai be grimo, nes... ...fotografo Rimaldo Vikšraičio objektyve – nenugrimuoti socialiniai paribiai ...žurnalisto Edmundo Jakilaičio kasdienybė – tiesioginis eteris ...juodadarbiai emigrantai nebijo papasakoti savo (ne)sėkmių už Lietuvos ribų ...Imantas Reed, tepęsis daug grimo muzikiniame realybės šou, visą jį nusivalė ir įkūrė indie roko grupę ...Natalie Shau ir Hideo kurti fotografijos meną įkvepia naktis ...„Kebblogo“ komanda negaili šiurkštesnių žodžių nevalgomam maistui ...interneto komentarų kultūra jos paprasčiausiai neturi ...kas geriau už Rytį Zemkauską gali pasakyti, kas yra snobo kinas? Pasirinkti begrimę temą, kad ir kaip būtų keista, paskatino reklamuojami nauji televizijų sezonai. Ne, ne todėl, kad redakcija, kai nedirba, nuolat drybso priešais TV ekranus ( juk žiūrėti jį šiuolaikiniam žmogui – daugiau nei nemadinga). Tiesiog nuo to TV grimo sluoksnio truputį net pykina. Tačiau! Po juo irgi yra gerų dalykų, dėl to apie 2,5 straipsnio bus susiję su kalbančiąja dėže. Niekam dėl nieko nepriekaištaujame, paprasčiausiai naują „sezoną“ pradedame nenugrimuoti. Su straipsnių temomis jau susipažinote, tad belieka įsigilinti į labiausiai sudominusias.

Dovilė


Vyr. redaktorė Dovilė Raustytė Redaktorius Karolis Vyšniauskas Žurnalą ruošti padėjo: Reda Krušinskaitė, Martina Danėlaitė, Justė Urbonavičiūtė, Aleksandras Rimdžius, Martynas Gedvila, Mantas Kvederis, Dominykas Šumskis, Aistė Ridikaitė ir kt. Kalbos redaktorė Edita Matonytė Dizaineris Tomas Mozūra Su redakcija galite susisiekti: mob. +370 660 05 831 el. p. redakcija@laikas.lt Reklama: Jurgita Zuzevičiūtė, mob. +370 660 05 832, el. p. vadyba@laikas.lt Direktorė Simona Matiukienė Žurnalą leidžia: UAB „Baltic Net Media“, Geležinio vilko 18A, Vilnius Žurnalą spausdino: UAB „Leidybos grupė“

Viršelį kūrė hibou.lt, modelis Urtė iš RUTA model management

žurnalų rasite šiose vietose

VILNIUS: verslo centrai, „Čili pica“, „ Mambo Pizza“, „Bravarija“, „Coffee Inn“, „Submarinas“, „Pica ir Kava“, „Bermudai“, „Tamsta,“ „Briusly“, „Sotas“, „Bambalynė“, „Orgazmus“, „Cozy“, „Show Makers“ šokių akademija, „Pink Milk Shake“, kino teatrai „Pasaka“ ir „Skalvija“, ISM, VGTU, TVM, VIKO, LEU, VU, MRU, VDK, VDA, mokykla ELC, „Crustum“, „Sushi Express“, „Sushi House“, „Take Way“, „Milkshake Bar“, „Guru“, „Livin“, „Kibin Inn“, „Wok to Walk“, „B bar“, Užupio picerija, „Prie angelo“, Itališka vyninė, „Bunte Gans“, „Gringo“, „Balti drambliai“, „Coco“, „Būsi trečias“, „Soul Box“, „Bix“, „Artistai“, „X club shop“, viešbutis „Adelita”, Menų spaustuvė, Užupio kavinės terasa, „SPA Vilnius DIA“, „Vero Cafe“, vyninė „Vinchenzo Mimoza“, „Šviežia kava“, Daiktų viešbutis, „Mint Vinetu“, „Beer barell“, „Park Inn“, „Brandevino“,„Pitstoppizza“, „RawRaw“, „Žėrutis“, „Gaudos SPA namai“, „Alaus namai“, „Muskatas“,„Puntukas“, „Jalta“, grožio salonai: „Salon Plus“, „Figaro“, „Bolero“, „Eslauda“, „Performa“, „Perla“, „Art of Beauty“, „Šilkinė banga“, „Grožio ekspertas“, kinų masažo centras QI ANMO, „studio 9“, „The Room“, „Meat lovers Pub“, jogos centras „Shanti“, šokių studija „Orientalija“, „Dovilės rytietiškų šokių studija“, „Vasaros terasa“, „Vienuolyno kiemas“.

Mėnesinis žurnalas „Laikas.lt“ leidžiamas pirmą kiekvieno mėnesio pirmadienį. Medžiaga, pateikta mėnesiniame žurnale, yra „Laikas.lt“ nuosavybė, ją kopijuoti ir platinti be redakcijos sutikimo griežtai draudžiama. Už reklamos turinį „Laikas.lt“ neatsako.

KAUNAS: verslo centrai, „Čili pica“, „Mambo Pizza“, „Bravarija“, „Coffee Inn“, „Sandija“, „Ramzis II“, VDU, KTU, BO baras, „Mio Cafe“, „Presto“, „Supremo“ kavos namai, „City Cafe“, „Bella Italia“, „Boun Giorno“, „Pas Stanley“, „Sushi Express“, „Coffe inn“, „Vero Cafe“, „Buon Giorno Taverna“, „Groovy“, alaus pub’as-krautuvėlė „Gyvas“, „Pjazz Oldtown“ „Chocolaterie“, YZYbar, kavinė „Kultūra“, Kauno kamerinis teatras, „Radharane“, „101 Kepyklėlė“, „Pas Romano Paolo“, „Jums“, „Flamenco Cafe & Vino“, „Femina Bona“, grožio salonas „Tovera“, „Tamsta“, „Undinė“ „Ryšių kiemelis“, „Džem’pub“ ir kt. ŠIAULIAI: „Centro šokoladinė“, „Coffee Inn“. VISA LIETUVA – „SPA Vilnius Sana“. Naujas numeris pasirodys spalio 1 dieną.


Nuotr. – Rimaldas Vikšraitis

4


Aleksandras Rimdžius

aleksandras.rimdzius@gmail.com

Prieš susitikdamas su fotografu Rimaldu Vikšraičiu vienoje greta esančių gyvenviečių, užsukau pasiklausinėti apie šį kūrėją į jo gimtinę – Sintautus. Bene kiekvienas kalbintas vietinis man uždavė tą patį klausimą – kodėl noriu kalbinti šį fotografą? Atsakymas paprastas – manau, kad šio šiurkštoko realizmo atstovo kūryba nėra deramai įvertinta gimtinėje. Taip pat noriu sužinoti, kokia idėja slepiasi po vienu žinomiausių, ypatingu intymumu alsuojančiu šio autoriaus darbų: kiaulės ausį kandančio vyro ir jam į klausos organą rėkiančio vyresnio vyriškio atvaizdą.

Pavaizduoti šalia kiaulės galvos komunikuojančius vyriškius menininką įkvėpė Vincentas van Gogas

Su ponu Rimaldu susitikome šalia esančiame kaime. Jau žinojau apie tai, kad fotomenininkas vaikystėje persirgo tuberkulioze, sunkiai vaikšto bei valdo rankas, tik nebuvau informuotas, jog jis dar ir sunkiai kalba. Todėl esu labai dėkingas R. Vikš-


Nuotr. – Rimaldas Vikšraitis

6

raičio dukrai Linai už tarpininkavimą. Buvau maloniai nustebintas išvydęs jaunatvišką, stilingą, besišypsantį ir pozityvų straipsnio herojų. Pašnekovas – tarsi gyvas „pranašu savo krašte nebūsi“ posakio įrodymas. Vos pradėjus pokalbį, iškart atsidūsta, jog straipsnių apie save neskaito: „Tie žmonės tiesiog visur mato tik juoda.“ Ne kitaip ir su biurokratinio aparato gniaužtais. „Paprašau paremti parodą kurioje nors ambasadoje, o jie atšauna, kad darau gėdą savo ša-

liai, vienintelis būdas gauti finansavimą yra rengti bendras parodas“, – neslepia apmaudo vos prieš trejetą metų Europos atradimo laurus Arlyje (Prancūzija) nusiraškęs lietuvis. „Ten viskas kitaip, ten tiesiog galima gyventi fotografija.“ Kalbant apie kontekstą, neįmanoma R. Vikšraičio nesulyginti su Rodo kolosui posovietinėje erdvėje socialinės dokumentikos srityje prilygstančia Boriso Michailovo figūra, savo darbais

it skalpeliu jis negailestingai lupa tiek komunistinės, tiek kapitalistinės visuomenės odą, rodydamas negailestingą socialinių paribių realybę. Kita vertus, vargu ar R. Vikšraičiui toks jau svarbus realybės dokumentavimas ir siekis priblokšti. Turbūt jam artimesnis kur kas intymesnis savo alkoholikus tėvus fiksavusio brito Richardo Billinghamp santykis su savo herojais. Susidomėjusiems socialinės dokumentikos fotografija norėtųsi pasiūlyti pasidomėti realius

Svarbiausias fotografo tikslas – pajusti, kaip žmonės gyvena, prisijaukinti juos


Ispanijos kaimuose R. Vikšraitis daugiausiai įamžino tokių marginalių grupių, kaip narkomanai, gyvenimus

socialinius pokyčius inspiravusių fotografų Jacobo Riis ir Lewis Hine darbais, taip pat aplankyti www.shorpy. com puslapį. Na, o savo pagrindiniu įkvėpėju R. Vikšraitis įvardija fotožurnalistą Romualdą Rakauską. Populiariąją nuomonę apie realybės fiksavimą suskumba paneigti ir pats fotografas. Menininkas teigia, kad svarbiausias jo tikslas yra pajusti, kaip žmonės gyvena, prisijaukinti juos. Jis ne tiek įamžina realybę, kiek kons-

truoja savitus pasakojimų būdus. Bene labiausiai krintantis į akis fotografo braižas – jo cikliškumas ir žaidimas skirtingais kontekstais: vienoje nuotraukoje tokio R. Vikšraičiui būdingo siautulio akimirką matome kojomis pusnuogį vyrą apsivijusią moterį. Ne jie yra šio fantasmagoriško vaizdo centre, o už jų stovintis, rankomis į palangę įsikabinęs pusnuogis vaikas vešliais plaukais, savo išvaizda ir tyrumu panašus į Rafaelio pavaizduotus cherubinus Siksto ko-

plyčioje. Kaltinantiems kūrėją nelaimėlių eksploatavimu norėtųsi priminti, kad jis pats buvo tapęs modeliu savo fotografijoje. Vienoje iš jų („Kelio pabaiga“) pats R. Vikšraitis stovi nuogas, toks, koks yra, už savęs palikęs vorą tuščių butelių ir tarsi sakantis „aš ne kitoks nei jie visi“. Galbūt ateityje menininko nemėgėjai pritrūks bent vieno „amžinojo“ argumento: R. Vikšraičio drąsiausiose svajonėse – auto-

aktų albumas. Jau yra per 50 nuotraukų, tačiau trūksta lėšų. Turbūt antru po fotoaparato pagal svarbą įrankiu Rimaldo kūrybiniame kelyje galima vadinti dviratį. Kūrėjas tvirtina, kad rinkdamas medžiagą galbūt jo kūrybine viršūne vadintinam ciklui „Vienkiemių godos“ (2002 m.) dviračiu sukardavo didžiulius atstumus: „Išvažiuodavau penktą ryto ir be devintos vakaro į namus negrįždavau.“


Nuotr. – Rimaldas Vikšraitis

8

Daugeliui turbūt bene aktualiausias klausimas – kaip fotografui pavyksta šitaip arti prieiti prie žmonių ir vos ne prasibrauti į jų asmeninę erdvę. Pasirodo, viskas labai paprasta – su dalimi jų viename ar kitame savo jaunystės etape jis augo, be to, su savo modeliais visada stengiasi susipažinti artimiau: „Juk taip lengviau dirbti!“ Kartais užmegz-

tas ryšys įgauna ir kiek bauginantį pobūdį, tarkim, šeimos nariams yra tekę vos ne per prievartą išprašyti vieną iš išvykusio fotografo laukti pasiryžusių modelių. Yra ir malonesnių atvejų: „Ateina prieš dešimtmetį pas mane besifotografavusios merginos ir prašo pakartoti. O žmona man priekaištauja – girdi, pas tave daugiau nuogų vyrų nei moterų.“

Prieš susitikimą R. Vikšraitis su bičiuliu buvo leidęsi į kelionę automobiliu po Ispanijos kaimus, kur padarė, kaip tvirtina, daugybę puikių kadrų, dažniausiai įamžinę tokių marginalių grupių, kaip narkomanai, gyvenimus. Fiksavęs ne tik Lietuvos, Ispanijos, bet ir Danijos ar Kinijos žmonių gyvenimo akimirkas fotografas reziumuoja, kad viskas visur bai-

gia supanašėti. Kita vertus, užsienyje tikrai geriau fotografuoti. Rimaldui ypač didelį įspūdį paliko nuolat judantis Pekino knibždėlynas su jo pro akis dviračių salvėmis šaudančiomis gatvėmis. Su Kinijos sostine kūrėją sieja ne tik malonūs įspūdžiai – į šį kvapą gniaužiantį megapolį atvykusio menininko iš pradžių nepasitiko joks vertėjas, susizgribta


R. Vikšraičio drąsiausiose svajonėse – autoaktų albumas

buvo tik kiek vėliau. Tačiau turbūt niekur nebuvo taip gera vaikštinėti ir fotografuoti, kaip Austrijos sostinėje Vienoje. Baigiant pokalbį visada norisi šiek tiek kyštelti nosį pro ateities planus slepiančią širmą. Nors pašnekovas atvirauja šiuo metu esantis visiškai išsisėmęs ir bene porą metų nieko verto dėmesio

nesukūręs, optimizmo ir tikėjimo nepraranda. Anot jo, šiuo metu vyksta derybos su jo jaunystės fotografijomis susidomėjusiais leidėjais iš Olandijos. Nuolatinė kelionė, mitinis cikliško pasaulio vaizdavimas – tokie, atrodytų, šį kūrėją bei jo darbus lydintys leitmotyvai. Ir dabar jis, kaip vaikystėje ar jaunystėje, pe-

riodiškai vis kaitalioja gyvenamąsias vietas, ir dabar vis dar bent keletą kilometrų kasdien sukaria dviračiu... Vos nepamiršau apie pagrindinį savo kelionės tikslą – nuotrauką, kurioje pavaizduoti šalia kiaulės galvos komunikuojantys vyriškiai, įkvėpė Vincentas van Gogas. Bet tai Jūs tikriausiai jau supratote patys.


10

Televizijos laidų vedėjas Edmundas Jakilaitis šiandien daugeliui turbūt asocijuojasi su politikų ir žinomų visuomenės veikėjų pokalbiais tiesioginiame eteryje. Būtent šiuo amplua išgarsėjęs žurnalistas pasidalijo mintimis apie savo darbą, ekshibicionizmą Lietuvos žiniasklaidoje ir olimpinę ramybę eteryje, kuri praverčia visai laidos komandai.


E. Jakilaitis:

„Niekada

nepanikuoju

tiesioginiame

eteryje“ tūkstančių žmonių. Iki šiol su tuo susidoroju mintyse įsivaizduodamas vieną konkretų žiūrovą, kalbėdamas jam – ir tada viskas yra labai paprasta.

Martynas Gedvila martynas@laikas.lt

Kas buvo sunkiausia pirmomis dienomis, kai pradėjote dirbti televizijos tiesioginiame eteryje? Tiesą sakant, nemanau, kad tai buvo labai sudėtinga. Turbūt vienas svarbesnių dalykų – reikėjo įveikti suvokimą, jog tave realiuoju laiku stebi dešimtys ar šimtai

Jie turi jausti tam tikrą ramybę – net jei „britvom“ lytų, tu esi ramus Visi čia dirbantys žmonės turi būti daugiau ar mažiau pasiruošę tiesioginiam eteriui, nes tai yra sudėtinė televizijos žurnalisto darbo dalis – jeigu manai, kad tam nesi tinkamas, eini dirbti į laikraštį.

Kaip susidorojate su jauduliu, kylančiu tiesioginiame eteryje? Nesakyčiau, kad jaudulys kyla dėl tiesioginio eterio – labiau dėl to, ar pavyks įdomiai pakalbinti žmogų, ar pavyks laida apskritai. Pats tiesioginis eteris man nesukelia papildomo jaudulio. Man kalbėti tiesioginiame eteryje patinka labiau, nei daryti įrašą – jų vengiu, nebent priverčia aplinkybės. Kalbėdamas tiesioginėje laidoje aš geriau jaučiu laiką: atsiranda tam tikras laiko branginimas, žinant, kad negalėsi nieko iškirpti, prilipdyti ar pataisyti. Tai šiek tiek mobilizuoja ir pokalbio metu suteikia daugiau malonumo tiek pašnekovui, tiek jį kalbinančiajam.


Nuotr. Iš „Lietuvos ryto“ televizijos archyvo

12

Kaip tinkama linkme nukreipti „sunkius“ pašnekovus – tuos, kurie piktybiškai neatsako į klausimus, nenori civilizuotai diskutuoti? Jei pašnekovas nenori atsakyti į klausimą, galima imtis tam tikrų priemonių: užduoti du–tris kitus klausimus ir tuomet paklausti dar kartą, klausti, kol atsakys ir t. t. Bet dažniausiai aš nesusiduriu su tokiais atvejais, kad pašnekovai piktybiškai neatsakytų į klausimą. Jie piktybiškai meluoja, bet tą reikia įrodyti. Kai žmogus nenori atsakyti, jis dažniausiai sumeluoja, o tavo darbas yra iš anksto pasiruošti pokalbiui ir pabandyti tai kaip nors perprasti. Kaip manote, kokios savybės reikalingiausios darbui tiesioginiame eteryje? Jos niekuo nesiskiria nuo savybių, kurios privalomos tiesiog geram žurnalistui. Mano galva, pati svarbiausia ge-

ro žurnalisto savybė yra viena vienintelė: jam kiti žmonės turi būti įdomesni negu jis pats. Didelė bėda yra ta, kad daugelis mūsų žurnalistų laiko save įdomesniais už tuos, su kuriais kalbasi. Čia jau nebe žurnalistika, čia – ekshibicionizmas. Kine, televizijos serialuose (pvz., „The Newsroom“) darbas tiesioginiame eteryje vaizduojamas dramatiškai: kiekvieno darbuotojo indėlis labai svarbus, visi labai jaudinasi, kad laida pavyktų. Koks šis darbas Jūsų televizijoje? To jaudulio šiek tiek yra, bet aš pats sukuriu tokią atmosferą, kurioje „kuo blogiau, tuo geriau“. Kai kas nors nepavyksta arba iškyla kokių nors problemų, darausi pabrėžtinai vis ramesnis ir tai atitinkamai nuteikia aplinkinius žmones. Mūsų toks darbas: jeigu kas nors nutinka, viskas įvyks-

Jei žurnalistas laiko save įdomesniu už tą, su kuriuo kalbasi, tai yra nebe žurnalistika, o ekshibicionizmas

ta realiuoju laiku, o mes labai ramiai reaguojame. Aišku, eteryje dirbame su aistra ir užsidegimu, bet profesine prasme ramiai, ir tada visi aplinkiniai irgi išlieka ramūs. Žmogus, kuris kalba tiesioginiame eteryje, duoda tam tikrą toną visos komandos darbui. Mūsų komandos nėra didelės. Savo laidose aš dir-

bu ir su turiniu, dažniausiai vienas. Sugalvoju temą, pašnekovus, pasikviečiu juos. Tačiau komanda, aišku, yra. Tiesioginio eterio laidoje vienu metu dirba bent 6–7 žmonės: keletas operatorių, režisieriai, garso režisieriai, kompiuterinės grafikos specialistai ir t. t. Jie turi jausti tam tikrą ramybę – net jei „britvom“ lytų, tu esi ramus. Taigi, aš taip ir elgiuosi, tikrai niekada nepanikuoju eteryje. Manau, kad gana lengvai visa tai įveikiu ir jau esu prie to beveik pripratęs. Tačiau nėra taip, kad visiškai nesijaudintum: prieš tiesioginį eterį jaudiniesi lygiai taip pat, kaip darydamas reportažą, skubėdamas, vėluodamas nuvežti vaiką į mokyklą. Ruošiantis didesnėms laidoms (štai kitą savaitę Valdovų rūmuose pradėsime „Lyderių forumą“, kuriame


kalbio temą, bet ne konkrečius klausimus, nes tai yra gyvas pokalbis. Kartais atsitinka taip, kad esi pasirašęs 20–30 klausimų, bet užduodi pirmą ir daugiau prie jų nesugrįžti, nes pokalbis pakrypsta kita linkme. Jei duodi klausimus iš anksto, rizikuoji tapti melagiu – žmogus pasiruoš į juos atsakyti, o tu jų niekada neužduosi. Man labai dažnai nutinka taip: turiu klausimų sąrašą, bet uždavęs pirmąjį daugiau į tą lapą net nepasižiūriu.

bus apie 170–200 žiūrovų), kvailiausias ar baisiausias laikas man yra maždaug valanda prieš eterį – kai viskas jau yra paruošta, visi viską žino, galima būtų pradėti laidą, bet dar liko valanda. Kaip bendraujate su pašnekovu už kadro? Ar supažindinate jį su klausimais iš anksto? Sakoma, kad paprastai už kadro ta pačia tema daug nekalbama siekiant, kad eteryje pokalbis būtų natūralesnis. Ar sutinkate? Taip, vengiu to. Pavyzdžiui, jei su pašnekovais sėdime grimo kambaryje, pakalbinu juos panašia tema, bet ne ta pačia. Stengiuosi, kad laidos metu tiek man, tiek jiems viskas būtų nauja, neatskleistume savo klausimų, nuostatų ir pan. Kalbant apie temas ir klausimus, vadovaujuosi principu, kad žurnalistas visada privalo iš anksto pateikti po-

Kokias tiesioginio eterio laidas mėgstate? Ar turite sektinų pavyzdžių, iš kurių semiatės patirties, naudingų įžvalgų, kurias panaudojate savo darbe? Sektinų pavyzdžių Lietuvoje tikrai neturiu, o ir užsienyje nėra nieko, kas be galo patiktų. Taip, žiūriu kitus kanalus – daugiausia į visuomenę orientuotus Vakarų šalių kanalus, panašius į „Lietuvos ryto“ televiziją, nesvarbu, ar jie privatūs, ar ne. Bet nėra taip, kad turėčiau sektiną pavyzdį ir, kaip sakoma, „užaugęs norėčiau tapti tuo ir tuo“. Jums teko kalbinti daug įvairių žmonių – prezidentų, įžymybių... Galbūt kurį nors iš savo darytų interviu laikote geriausiu ar ypatingai pavykusiu? Manau, kad geriausio savo interviu dar nepadariau, galbūt padarysiu ateityje. Kol kas man įdomiausią ir išskirtiniausią interviu ėmiau prieš 13 metų, 1999-aisiais, iš palestiniečių lyderio Yassero Arafato. Tai buvo vienas žymiausių XX a. politikų pasaulyje. Per trumpą laiką spėjau pasiruošti ir mes visai įdomiai pasikalbėjome. Y. Arafatas nemažai kalbėjo apie Palestinos nepriklausomybės galimybę naujajame tūkstantmetyje. Šis interviu buvo rodomas daugelyje pasaulio šalių. Tačiau manau, kad savo geriausiam interviu dar tik rengiuosi.


Iliustracija – Justė Urbonavičiūtė. Flickr/marmelade-fires

14

Juodas darbas

dideli pinigai


Vienais iš rugsėjo numerio pašnekovų tapo išmainiusieji trijų mėnesių poilsį į juodą darbą užsienyje. Pakalbinome jaunus žmones, kurie, įsitikinę, kad sąskaitos pačios neapsimoka, paliko nuomojamą butą prižiūrėti draugams ir iškeliavo vasarą plauti indų, nurinkinėti prišnerkštų stalų, valyti tualetų, skinti braškių... Iš jų lūpų išgirdome ir žiauroką plano „greitai pralobti“ tiesą.

Martina Danėlaitė redakcija@laikas.lt

Gabrielė gimtąją Klaipėdą išmaino jau antrus metus iš eilės svajodama pagyventi ant savo pačios šiknos. Pernai dirbusi „patį monotoniškiausią darbą“ drabužių sandėlyje Olandijoje, šiemet ji išvyko į visų išsvajotą, o kai kurių ir prakeiktą Londoną padavėjauti. Po keleto savaičių vergystės nekokios reputacijos kavinėje, lakstant paskui į pensiją išėjusius vagis, alkoholikus ir narkomanus, merginai nusišypsojo laimė susirasti darbą sušių restorane bei padirbėti jaukioje kavinukėje. Ji

svetur –

pinigai?

sakosi išeiginių beveik neturinti, o jei ir turi laisvą pusdienį, dažnai norisi tiesiog kristi į lovą: „Vieną kartą, kai dirbau pervargusi, vietoj netikėto komplimento pasigirdo, kad prašo vandens, o paskui klientai stebėjosi, kodėl vietoj ačiū atnešiau jiems vandens buteliuką.“

Dažnai ir namie pailsėti sunku – aplinkui zuja ispanai, italai, indai, o bute amžina studentiška netvarka ir galimybė į basas kojas įsivaryti rakštį: „Delno didumo vorai privertė net mane, nebijančią vabalų, stovėti penkiolika minučių ant fotelio.“ Bet turbūt visos baisybės nė motais, kai atlyginimas laiku ir svarais, – klausiame Gabrielės apie jos kiaulę-taupyklę: „Gyvenu nuo atlyginimo iki atlyginimo ir taip, lyg turėčiau daug laisvo laiko ir daug atliekamų pinigų.“ Nors dirbant „juodą“ darbą miršta pozityvumas ir viskas pradeda erzinti, kaip vieną iš svarbiausių priežasčių, dėl kurios jau kitąmet ji vėl papildys kurio nors Europos didmiesčio gyventojų gretas, mergina įvardija neįkainojamą patirtį. Kiek tolėliau, iki Amerikos, išvykusi Laura iš Gargždų sako norėjusi užsidirbti greitai ir daug. Tad kol Lietuvoje draugai linksminosi, ji dirbo pagalbine padavėja pakistaniečių restorane Čikagos

Geriau eisiu agurkų skinti, nei dirbsiu kasininke... priemiestyje. „Iš pradžių nusivyliau, nes išvykdama viską įsivaizdavau kaip kokiame filme. Suburb‘e nebuvo ką veikti, atstumai be mašinos neįveikiami, jų gyvenimo būdas visiškai nepriimtinas – laisto žolę per lietų, kondicionuoja patalpas atidarytomis durimis“, – pasa-


16 koja kultūrinį šoką patyrusi mergina. Taigi, visą vasarą Laura be perstojo lakstė su sunkiais padėklais ir jautė psichologinį spaudimą, kad jei ko nors prisidirbs, ją iš karto atleis. Per visą darbo dieną nebūdavo galima net prisėsti. Retkarčiais tekdavo nešioti milžiniškus padėklus ir iraniečių klube, atsargiai manevruojant šokių aikštelėje: „Prieidavo barzdoti vyrai su turbanais ant galvos, apsikabindavo ir norėdavo nusifotografuoti, bet aš bėgdavau nuo jų kuo toliau.“ Būta ir linksmų momentų – jeigu kuris nors padavėjas būdavo pasidėjęs limonado stiklinę, kiti pripildavo į ją degtinės – visi vaikščiodavo linksmi ir apsvaigę. Tačiau ne taip linksma Laurai pasidarė žvilgtelėjus į banko sąskaitą, kurioje skaičiai bylojo apie „sugebėjimą“ nieko nesusitaupyti: „Panašų darbą ryžčiausi dirbti tik tuomet, jei būčiau tikra, kad nemažai užsidirbsiu. Beje, ir kitąkart pasirinkčiau įdomesnę šalį.“ Kaunietė Neringa jau antrą vasarą leidžia mažame Airijos pajūrio miestelyje, kur ne atostogauja, o tvarko kitų poilsiautojų viešbučio kambarius. Kambarine įsidarbinusi mergina gali valgyti viešbučio maistą, naudotis pirtimi, baseinu, sporto sale ir turi du laisvadienius, tačiau per dieną privalo sutvarkyti ir trylika kambarių. „Darbas – fizinis, bet ne toks baisus. Aš ir lenkė esame greitai dirbančios, dažniausiai baigiame anksčiau, „žudome“ laiką iki ėjimo namo ir slepiamės nuo valdžios, kad neduotų papildomo darbo.“ Nepaisant to,

kad Neringa turėjo užtektinai laisvo laiko pasivaikščioti vandenyno pakrante ar mieste, tai nesutrukdė jai per dvi vasaras užsidirbti daugiau nei 20 tūkstančių litų. Beveik visa ta suma vis dar „tupi“ banke ir laukia protingų investicijų, nes mergina sakosi ne tam aukojusi savo vasaras, kad paleis-

Anglų kalbos geriau nepramokau, nes aplinkui tik lietuviai, lenkai ir babajai, todėl dažniausiai laisvu laiku gerdavau

tų viską vėjais. „Į Airiją dirbti turbūt nebegrįšiu, nes norėčiau rimtesnio darbo, susijusio su studijomis, tačiau jeigu nepavyks, būtų įdomu padirbėti viešbutyje Lietuvoje ir pažiūrėti, kaip viskas čia vyksta.“ Pas draugą į Lesterio miestą Anglijoje Žygimantą išvijo skolos. Po dvie-

jų savaičių bedarbystės jam nusišypsojo „laimė“ lenkti nugarą spaustuvėje: „Dirbau fizinį darbą – pakuodavau knygų paletes į dėžes, kurios dėl senos technikos buvo kreivos, tad tekdavo gerai kumščiais ir kojomis pasidarbuoti, kad išeitų gražus kubas.“ Taip besidarbuodamas ir begyvendamas bendrabučio tipo name kartu su įvairaus amžiaus žmonėmis, Žygimantas susitaupė nei daug, nei mažai – 800 litų. Vaikinas pasakoja, jog anglų kalbos geriau nepramoko, nes aplinkui tik lietuviai, lenkai ir babajai, todėl laisvalaikį leisdavo dažniausiai nusigerdamas: „Nors už darbą Lietuvoje moka žymiai mažiau, čia galiu turiningiau leisti laisvalaikį, pavyzdžiui, ilsėdamasis prie jūros.“ Panašiai galvoja ir patriotė Jūratė, kuri Vilniaus dailės akademijoje baigė keramikos specialybę, bet įsidarbino Anglijoje glazūruotoja ir dekoruotoja. Kadangi darbą gavo neseniai ir atlyginimą moka už padarytą produkciją, merginos santaupos dar ganėtinai mažos, o bėdos su kalba didelės: „Labai sunku buvo su kalba susitvarkyti, su kultūriniais ir prekių skirtumais. Nuėjau į parduotuvę grietinės pirkt ir neradau. O Lietuvoje visi lietuviai, savi žmonės ir jaučiuosi saugiai.“ Vilmai iš Kėdainių nė motais saugumas ir sentimentalumas – reikia uždirbti ir išlaikyti šeimą. Todėl netekusi darbo išvažiavo į Angliją skinti narcizų, po trijų mėnesių vyko jų sodinti, o vasarą įsidarbino Kėdainių agurkų šiltnamiuose: „Pirmas įspūdis – na ir n***. Kolektyvas geras buvo, bet labai pavargdavau, karšta ne-

žmoniškai tuose šiltnamiuose.“ Pagrindinis skirtumas tarp darbo Anglijoje ir Lietuvoje, žinoma, yra atlyginimas. Jeigu šiltnamiuose už darbo dieną Vilma gauna 35 litus, kurių vargiai užtenka pavalgyti, Anglijoje vienos dienos uždarbio užtenka dviem savaitėms. Todėl moteris pataria: „Jei turi gerą darbą Lietuvoje, tai ko tau ten važiuoti. Bet jei dirbi kasininke, tai tada tikrai geriau važiuoti į užsienį. Ir apskritai, geriau eisiu agurkų skinti, nei dirbsiu kasininke.“ Taip ir balansuoja Vilma tarp Anglijos žiemų ir Lietuvos vasarų. Nukankintas abitūros, kai noras buvo didesnis negu racionalumas, Dominykas iš Vilniaus troško išvykti kuo toliau nuo Lietuvos. Per agentūrą susiradęs indų plovėjo darbą Amerikoje ir įkalbėjęs dar du draugus, išskrido net neatsigręždamas, tik orumą paliko kažkur Varšuvos oro uoste. Darbdavių apgyvendintam didžiuliame name be baldų, tik su vienu plaštakos dydžio tarakonu, Dominykui Amerikoje patiko: „Keisčiausia buvo suprasti, kad kitoje planetos pusėje viskas vyksta taip pat – para turi 24 valandas, žmonės pavargsta, juokiasi, dirba, merginas reikia užkalbinti, pinigus uždirbti.“ Vaikinas ir indus plovė, ir tualetus valė, ir dėžes daržovių pjaustė. Nepaisydamas nedidelių santaupų bei nelegalo statuso, jis netgi svarstė galimybę pasilikti Amerikoje. Visgi namų ilgesys nugalėjo ir Dominykas, išmokęs visokiausių buitinių gudrybių ir pamatęs neregėtų dalykų, grįžo į Lietuvą. Paklaustas, ar važiuotų darbuotis į užsienį vėl, paslaptingai atsako: „Kiek žinau, už poliarinio rato esančiuose naftos gręžiniuose moka fantastiškus pinigus. Nebuvau, nežinau, bet kažkam patikrinti juk reikia!“


18

Karolis Vyšniauskas karolis@laikas.lt

Imanto Reed veidas yra matęs daugiau grimo, nei galėtum pamanyti klausydamas jo dainuojančio „ReedNoBrass“ – vienoje daugiausia žadančių jaunų Lietuvos roko grupių. Prieš ketverius metus Imantas, būdamas „durnas ir daug ko nesuprantantis“, neatsispyrė pagundai ir sudalyvavo „Muzikos akademijoje“ – viename tų „muzikinių“ realybės šou, kuriame dalyviai pagal fonogramą turėdavo dainuoti į lietuvių kalbą išverstus užsienio hitus.


Imantas Reed:

„Aš sakydavau „ne“, o jie man vis tiek įjungdavo fonogramą“ Daugeliui šou dalyvių, pavyzdžiui laimėtojui Ruslanui Kirilkinui, tai nekėlė jokių problemų. Imantas norėjo išeiti jau po pirmo mėnesio, bet užuot galėjęs tai padaryti, turėjo dainuoti kartu su Berneen. Jo nelaimei, kažkas tą klipą yra įdėjęs į „YouTube“.

Porą metų gydęsis posttelevizines traumas, Imantas galiausiai grįžo į muziką ir su „ReedNoBrass“ jau spėjo koncertuoti Vokietijoje ir Lenkijoje bei įrašė pirmąjį skaitmeninį EP. Nebeturėdamas ko prarasti, muzikantas pirmą kartą pasakoja apie savo patirtį televizijoje. Po šio pokalbio „ReedNoBrass“ eteryje greitu metu turbūt neišvysime, bet grupei to ir nereikia – vis tiek, anot Imanto, „kaimas nesuprastų“.

„Nes tai – ne tik puiki proga save pareklamuoti, bet ir išbandyti jėgas, sau įrodyti, kad esu šio to vertas“, – sakei prieš eidamas į „Muzikos akademiją“. Ką gali pasakyti dabar? Eidamas ten buvau durnas ir daug ko nesupratau. Prieš šou tikrai norėjau ten patekti, naiviai daug kuo tikėjau. Bet jau po pirmo mėnesio norėjau iš ten išeiti, prašiau, kad mane paleistų, bet nepaleido. Vėliau po dar poros mėnesių iškritau pagal žaidi-

mo taisykles. Pamenu, labai džiaugiausi, galvojau: „Yes, pagaliau.“ Kodėl? Labiausiai nervino tai, kad viskas vyko ne taip, kaip buvo tartasi. Pavyzdžiui, prieš šou prasidedant, buvo sakyta, jog galėsime rinktis gabalus, kuriuos norėsime dainuoti. Aš tuo metu dainavau džiazą ir R&B – dar nebuvau subrendęs tam, ką darau dabar. Prodiuseriai sakė, kad viskas gerai, galėsiu dainuoti džiazą.


20 Tuo metu dar mokiausi pas Giedrę (Giedrę Kilčiauskienę, grupės „Empti“ vokalistę – K. V.). Su ja tardavomės, kurios dainos labiausiai tiktų mano balsui. Bet kai šou prasidėjo, į tai, kokias dainas norėdavau dainuoti, niekas neatsižvelgdavo – organizatoriai patys viską parinkdavo. Būdavo taip: ketvirtą ryto atsiunčia lietuviškai parašytus angliškos dainos žodžius, šeštą ryto atsiunčia aranžuotę. – dažnai ji būdavo tokios tonacijos, kuri mano balsui visiškai nepatogi – o vienuoliktą ryto jau vyksta generalinė repeticija. Ir daryk ką nori. Šnekėdavau su Dima (Sasha Sonu). Štai jis iš anksto žinodavo, kokį gabalą dainuos. Dima yra nuoširdus vaikinas, jis gal ir pats nežinojo, kad vieni gabalus gauna anksčiau, kiti vėliau. Tuo metu mes neblogai sutardavome. Būdavo, jis džiaugiasi: „Kitą savaitę dainuosiu tą gabalą, o kokį tu?“ O aš sakydavau: „Nežinau.“ Apskritai, mano nuomone, organizatoriai buvo nusprendę, kuriuos dalyvius jie nori paprominti, o kuriuos galima žeminti tam, kad iškeltų tuos kitus. Nors iš tikrųjų tame šou niekas nieko stebuklingo nedarė. Nei aš, nei kiti. Ar pasirodymu metu dainuodavote pagal fonogramas? Kaip kada. Aš visada atsisakydavau dainuoti pagal fonogramą, bet du kartus mane privertė tai daryti. Privertė? Aš sakydavau „ne“, o jie man vis tiek įjungdavo fonogramą. Per tiesioginę transliaciją, kai jau būdavau išėjęs į sceną. Nekoks jausmas. O kaip su tekstais? Kas rašydavo lietuviškus žodžius angliškoms dainoms?

Imantas 2008 m., viename realybės šou pasirodymų

Televizijos prodiuseriai kepa popkornus. Sumeta kukurūzus į mikrobangų krosnelę, jie išsproginėja, juos išsitraukia, suvirškina ir viskas. Nieko nebelieka. Zdebskis (radijo stočių „M–1“ ir „Lietus“ vadovas – K. V.). Būdavo chebra, kuri sėdi, pigiais midi garsais daro fonuškes, ir dar būdavo tie, kurie išverčia tekstą, surimuoja jį, padaro lietuvišką ir tau įkiša. Ar nesigaili, kad apskritai ten ėjai? Juk kad ir ką bedarytum dabar, internete ir toliau bus vaizdo įrašas, kur tu dainuoji su Berneen, o kitiems tu visada liksi „Imantu iš „Muzikos akademijos“, kuris dainavo pagal fonogramą. Atvirai pasakius, gailiuosi. Bet man buvo 20 metų, bu-

vau naivus, todėl ir pridariau nesąmonių. Vėliau, kai tik kalba pasisukdavo apie visą šitą šou, stengdavausi jos vengti. Tu esi pirmas žurnalistas, su kuriuo sutikau apie tai pašnekėti. Dabar į viską man jau truputį nusišvilpti, nes praėjo nemažai laiko. Bet pirmus dvejus metus aš apskritai buvo išnykęs iš muzikinio pasaulio, praktiškai grodavau tik jam session’uose, vien tam, kad išvengčiau dėmesio, kuris tada buvo atsiradęs. Nauji muzikiniai projektai pristatomi praktiškai kiekviename televizijų se-

zone, šis bus ne išimtis. Žmonės ten veržiasi, nori išpopuliarėti. Ką pasakytum talentingiems, bet tokiems pat naiviems, koks buvai tu, dainininkams, kurie nori patekti į televiziją? Praėjusį sezoną vyko muzikinis šou „Lietuvos balsas“. Aišku, aš jį mačiau gal tik vieną kartą, nes dabar net televizoriaus namie neturiu ( juokiasi). Bet ten dainavo nemažai mano pažįstamų. Kiek su jais bendravau, sakė, kad situacija yra kitokia negu tada, kai dalyvavau aš. Man atrodo, kad tada, prieš ketverius metus, dar buvo li-


Nuotraukos – Imanto Reed asm. archyvo ir LNK Imantas šiandien, su „ReedNoBrass

kęs šleifas po visų „kelių į žvaigždes“. Tada prodiuseriai leisdavo sau elgtis su dalyviais kaip su gyvuliais. Dabar to gal yra mažiau. Bet apskritai, žmonės kažkodėl mano, kad televizija jiems gali padėti išpopuliarėti. Taip, gali, bet išpopuliarėti kur? Tik Lietuvoje. Kur kitur tu gali išpopuliarėti, jei dainuoji britų dainos koverį lietuvių kalba su žostkai lievu tekstu? Po viso to turėsi nebent turą po Lietuvos kaimus. Televizijų prodiuseriai tuo ir naudojasi: jie ieško

jaunų, naivių veidų, kuriuos lengva išdurti. Daug kas to nesuvokia. Žmonės galvoja: „Nuvarysiu į realybės šou, būsiu žvaigždė.“ Visa tai yra popkornas. Televizijos prodiuseriai kepa popkornus. Sumeta kukurūzus į mikrobangų krosnelę, jie išsproginėja, juos išsitraukia, suvirškina ir viskas. Nieko nebelieka. Dėl to ir daugumos muzikinių šou dalyvių istorijos Lietuvoje yra liūdnai pasibaigusios. Nes juos televizijos prodiuseriai greitai iškepė, atidavė kaimams, kad šie juos suvirškintų, ir viskas, tada juos visi pamiršo. O po kiek laiko tie žmo-

nės suvokia, kad wtf ? Ką aš padariau? Su „ReedNoBrass“ pasirinkai visiškai kitokią kryptį. Neturite jokių prodiuserių, dainas rašote patys, turite tik vadybininką, kuris neturi nieko bendra su televizija ar „elitiniu“ Lietuvos šou verslu. Ar gali palyginti dabartinį savo muzikinį kelią ir buvusį? Lyginti net nėra ką. Tai yra du visiškai skirtingi dalykai. Mūsų pasirinktas kelias, aišku, yra sunkesnis. Daug sudėtingiau bandyti prasimušti, rasti, kur įsira-

šyti dainas, atiduoti jas radijui, susiorganizuoti, kur koncertuoti. Viską turime darytis patys. Bet mes jaučiamės gerai. Bent jau aš tikrai jaučiuosi geriau grodamas su „ReedNoBrass“, negu būdamas televizijoje, nes dabar darau tai, kas man patinka. Kuriu savo muziką su savo draugais, rašau savo lyricsus, atiduodu žmonėms save tokį, koks esu. Man nereikia to šlamšto, kurį jau praėjau. Nenoriu ten grįžti, man labai gerai taip, kaip yra dabar. Bet juk pati televizija savaime nėra blogis. Juk jei, pasvajokim, „ReedNoBrass“ į savo šou pakviestų pagroti Davidas Lettermanas, turbūt sutiktumėte. Aišku, sutiktume! Mes tikrai nesame nusistatę prieš televiziją apskritai. Bet Lietuvos televizijose Lettermano nėra. Jos yra skirtos kaimo rinkai. Iš muzikantų Lietuvos televizijos rodo Radžį ir „Olialia pupytes“, nes kaimui to reikia. Siūlyti alternatyvą televizijai neapsimokėtų. Įsivaizduokime, kad televizijos bandytų perauklėti žmones ir pradėtų jiems kišti indie roką. Nieko gero nebūtų – televizijų reitingai kristų, niekas jų nebežiūrėtų, jos žiūrovams būtų neįdomios. Mes atliekame kūrinius anglų kalba, kaimas to nesupras. Jiems reikia Zdebskio parašytų žodžių „kaip aš tave bučiavau“. Bet mes su „ReedNoBrass“ nesiekiame įtikti visiems. Sąmoningai pasirinkome groti tokią muziką, kokią grojame. Nors, kita vertus, mūsų dainos turi daug pop muzikos priemaišų. Tai, kad Lietuvoje bet kas, kas grojama su gitaromis, automatiškai priskiriama „alternatyvai“ – ne mūsų problema. „ReedNoBrass“ skaitmeninį EP „id“ galima perklausyti adresu

soundcloud.com/reednobrass


22

Natalie Shau+ Hideo= prieblandos

fotografija


Aleksandras Rimdžius

aleksandras.rimdzius@gmail.com

Atrodo, naujasis projektas tęsia ankstesnes Natalie tradicijas, tad ar verta čia ką nors pasakoti – juk pati menininkė bene kiekviename interviu kantriai aiškina savo kūrybos filosofiją, estetiką bei kontekstą? Tik asmeniškai man keletas modelių fotografijose vizualiai priminė pačią Natalie (taip, kai kuriuose darbuose yra ir ji). Gaila, bet sužinoti, ar tai tik sutapimas, nebuvo lemta – kol viena iš labai užimto kūrybingojo pelėdų tandemo kruopščiai ruošė žurnalo viršelį, kita, nutūpusi ant mėnulio šviesos nušviestos mirusio medžio šakos, greitai, kol dar laikrodis neišmušė vidurnakčio, sutiko atsakyti į kelis klausimus. Susipažinkite – Hideo.

Nuotr. – „Hibou Photography“

Jungtinis mūsų didžiosios skaitmeninio meno enigmos Natalie Shau ir dar mįslingesnio kolegos Hideo projektas „Hibou photography“ – dar tik vieną žvakutę ant gimtadienio torto spėjęs užpūsti įvykis meno padangėje.


24 Kokia pavadinimo esmė, kaip šis prancūziškas žodžio „pelėda“ atitikmuo atspindi Jūsų abiejų pasaulėjautą ir bendradarbiavimą? Mes mėgstame pelėdas, o ir šiaip esame naktiniai žmonės, tai ir pasivadinome „Hibou“. Kaip susipažinote, kaip ir kada kilo mintis apie šį projektą? Ar visada sutampa požiūriai, netenka leistis į kompromisus? Mintis kurti savo studiją kilo 2010 m. žiemą. Iki to laiko abu atskirai ilgą laiką domėjomės fotografija, svarstėme galimybes turėti savo studiją, bet vis atbaidydavo tai, kad vienam tuo kokybiškai verstis yra sunku. Susipažinus ir ėmus fotografuoti kartu, šis klausimas išsisprendė savaime. Kompromisų ieškoti netenka, nes turime panašų skonį bei mus jungiančias idėjas. Kaip supratau, Jūs abu esate fotografai – ar Jūsų abiejų funkcijos sutampa, ar yra kokių nors niuansų ir skirtumų? Taip, fotografuojame abu, tačiau ne konkuruojame, o vienas kitą papildome. Natalie rūpinasi stilistika ir fotografijų retušavimu, o aš – šviesa ir kitais techniniais dalykais. Kaip apibrėžtumėte tai, ką darote (su kuo bendradarbiaujate, darbų pobūdis ir t. t.)? Bendradarbiaujame su Lietuvos ir užsienio aksesuarų bei drabužių dizaineriais, įvairių žurnalų leidėjais. Taip pat esame dėkingi Lietuvos modelių agentūroms, kurios suteikia galimybę dirbti su jų modeliais.


26

Mėgstame pelėdas, esame naktiniai žmonės, tad ir pasivadinome „Hibou photography“

Labiausiai domina portretinė ir mados fotografija, todėl daugiausia stengiamės tik tuo ir verstis. Taip pat dažnai fotografuojame medžiagą (angl. stock) Natalie photoart’ui. Apie Natalie mes žinome turbūt viską, ką mums priklauso žinoti. Norėtųsi susipažinti ir su kolega? Paklausti, ką slepia Hideo slapyvardis, sužinoti šį tą apie gyvenimo kelią ir pomėgius bei tikslus. Slapyvardis Hideo prilipo dar nuo senų laikų, kai Lietuvoje pradėjo plisti internetas ir visi prisistatydavo slapyvardžiais. Fotoaparatai traukė nuo vaikystės, bet rimčiau jais domiuosi nuo 2006 metų – iš pradžių susidomėjau portretine fotografija, vėliau analogine vidutinio formato fotografija. Mėgstamiausi fotografai – Tim Walker, Erwin Olaf, Paolo Raversi. Kokie Jūsų abiejų tolesni planai? Kiek ilgalaikis ir savarankiškas „Hibou“ projektas? Planai – tęsti bendradarbiavimą ir sukurti daugiau įdomių fotosesijų.


nuotraukų konkursas

„Tik niekam nerodyk!“

tęsiasi

k“ raginame niekam nerody Konkursu „Tik tografijas ir fo s savo slapta ti in eš vi pa es žmon ai“ yra gražu, o rodyti „negraži at d ą ka i, nt ki iti įs ursui palaikym linksma. Konk ėik ve ės dažnai ir labai en om ai Lietuvos visu išreiškė nemaž mis fotografijo to ap sl vo sa ių us lin da .lt si as pa ik jų, www.la e rasti portale mis, kurias galit l šios nuomentarais, kodė ko su s ka au Nuotr siųskite adrenenorite rodyti, dienos. am ek ni s ko au tr ėjo 21 laikas.lt iki rugs su redakcija@

ų painimas ant įvairi otraukų spausd us, fotokokybės nu ų at rm fo lių Dide popieria io fotografijos ilo, tento, viršių: tradicin iaus, drobės, vin er pi po io in at , sepopieriaus, plak gų. Fotografijos dizaino darbai žia raued ot m nu tų , ki as ir tapeto retušavim jų skaitmeninis zito, novinių fotografi o pagrindo (aliuminio kompo kiet mit rė an , as as im vim av ija in m kų kl ), nuotraukų la no rto ka , no putų karto yba. jos albumų gam nimas, fotografi


28

?



operuoja


Olė, nakties maisto gurmanai. Sveikinu sulaukus dar vieno Kebblogo komandos recenzijų paketėlio. Nemirkite, sulaukite ir kito, o tuo metu pradedame burnoti. Kadangi sexy žurnalo „Laikas.lt“ komanda nusprendė nubraukti nuo „apsimuzojusių“ veidų grimą, kebblogininkai pasikapstys po nakties maisto slaptuosius protokolus. Kad pamatytume ką nors naujo ir netikėto, šiandien Jus pamaloniname kebabinės bulvinių blynų ir išmėsinėto plauzer-kebab recenzija.

? ≈

kebabą


30 nų, bet ko šioje šiuolaikinėje vartotojiškoje visuomenėje dėl reitingų nepadarysi.

Mantas Kvederis reda@laikas.lt

Dominykas Šumskis reda@laikas.lt

Vaikinų pasakojimo stiliaus keisti nedrįsome, tad tekstas netaisytas O buvo taip. Esame rimti bachūrai, tad vieną rimtą dieną grįžome iš savo rimtų darbų į rimtus namus, rimtai pašnekėjome telefonu ir išvažiavome į rimtą kebabinę, kuri šiaip yra Gedvydžių gatvėje priešais Abraomo Kulviečio mokyklą. Ten „Maxima“ šalia ir viena turkiška kebabinė, kur žiurkės gyvena, bet čia istorija kitam kartui. Kebblogo komandos biednu supratimu, šioje vietelėje yra geriausi kebabai Lietuvoje. Dėl skonio šiaip nesiginčijama – mes jį turime ir esame profesionalai, jūs galite eiti pagraužti Tauro kalno „kebabų bulkos“. Ką čia pasiginčysi, kai saka babūnės. Tai va, nuvarėme ten prie tos kebabinės, užsisakėme bulvinių blynų su česnakiniu padažu, sumokėjome keturis pinigus, prisifotkinom kaip rimti pacanai su grybeliu kirkšny ir kibome į darbą. Šiaip truputį buvo ablomas nuėjus į mėgstamą kebabinę užsisakyti neaišku kokio maisto – bulvinių bly-

Pagamino greitai, nes nepataikėme maisto užsakymų piko metu. Supakavo blynus į tokį bomžavą plastikinį sriubos indelį. Ten įdėjo man keturis bulvinius blynus ir iki viršaus pripylė česnakinio padažo. Realiai išėjo pem ant pem, nes padažo buvo sklidinas indas. Prasibrovus pro padažo užsklandą, pavyko rasti blynų. Šiaip turiu pasakyt, kad neypatingai jie buvo skanūs, nes iš paskutiniųjų stengiausi pajusti jų tikrąjį skonį, bet realiai išėjo taip, kad visą laiką čiufarinau padažą. Nepatingėjau vieną blyną nuvalyti ir suvalgyti be padažo, kad pajusčiau, kas čia per bulvės. Buvau visiškai nepralinksmintas blyno konsistencijos. Nes toks buvo, liaudiškai sakant, valdiškas. Baisi sintetika, neduokdie. Jei ne spalva, valgant vieną blyną primintų smalą su tokiais lenkiškais pesticidziniais bulvių pagardukais. Buvo nei teip, nei teip. Šiaip labai ilgai galvojau, kaip mielai Kebblogo šeimai perteikti pojūčius, kuriuos suteikia šitie blynai. Arčiausiai turbūt yra ta konsistencija, kuri būna, kai žiauriai ilgai čiaumoji vieną gumos gabaliuką ir jis po to pasidaro toks baisiai nemalonus, byrantis į gabaliukus, bet vis tiek sulipusius tarpusavyje ir smirda. Pastebėkite, brangieji skaitytojai, kad apie skonį dar nė nepradėjau kalbėti. Žinote, kodėl? Hahaaa, teisingai, viskas skęsta, tęžta, tręšta, šąla, bąla nenormaliame kiekyje česnakinio padažo. Čiuju priliurlino porą ten tų kebabinių samtelių, o tokiam mažam bomžariniam indukui yra baisiai daug. Tai realiai sumokėjau keturis litus už pusę indelio česnakinio padažo, kuris užmuša bet kokį kitą skonį. Galėjo man vietoj tų bulvinių blynų pridėti celofaninių maišelių ar kokių

nors presuotų gipskartonio lakštų. Ne visai žinau, kas šiais laikais papigiai eina senukuose akciniame skyriuje. Žodžiu. Visiškai neturiu nieko prieš tą česnakinį padažą, bet jis motherfucking ownina visus įmanomus skonio receptorius. O po šitokio jo suvartoto kiekio tai apskritai dar galima kokį mėne-

...abu kartus kebabe radau po ilgą turkišką plauką (labai labai labai tikiuosi, kad jie buvo nuo galvos)...

sį nieko neužuosti ir nepajusti skonio. Jei norite pajusti panašų skonio receptorių atbukimą, kaip nuo tokio kiekio česnakinio padažo, tai

pamėginkite išmirkyti savo patalynę acte. Garantuojam autentiškus „mmmm, aš jaučiu, kaip mano skonį jaučiančios ląstelės svyla“ pojūčius. Buvo pasakyta daug gerų dalykų. Nežinia, kaip čia geriau apibendrinti. Jei būčiau bomžas ir nesiparinda-

mas valgyčiau bet ką (skamba keistai iš bičo, kuris valgo didžiausią kebabinių brudą), tikrai mokėčiau 4 Lt už porciją šiek tiek šilto maisto. Nes ir skonį turi (kaip jau supratote, gana intensyvų), o ir šiaip valgyti yra gerai. Bet jei esate pižonai ir savo sexjookeas vežate tik į geriausias kebabines, šeriate močniausiais turkiškos virtuvės patiekalais ir lakdinate saldžiausiais Jamaica sidriukais su konservantais, tai gal siūlau šiek tiek praskipinti šiuos bulvinius blynus. Duodu sveiką drūtą ketvertą, nes tiek ir mokėjau už nesveikus, bet drūtus blyniukus.


Kebabas po chirurgo skalpeliu aigi, vieną šiltą vasaros vakarėlį Kebblogo komanda išsiruošė į reidą paskanauti mūsų taip mylimo maistelio. Vienas iš joint’ų buvo kebabinė Pilies gatvėje. Taip jau nutiko, kad seniai šioje vietoje valgėme,

T

binė kioskelyje. Bet visai nustebino šis chicken house, nes atrodo patogiai įrengtas, matyti, kaip viskas gaminama, gal ir nieko vietelė. Tik meniu durnas. Norėjome užsisakyti kažkokį mandrą laivelį su mėsa ar kažkuo panašiu,

artileriją – kišeninį peiliuką, šprotuotą atkryvalkę ir sterilias pirštines, išmirkytas išbėgusiame tepale ir žiurkių spirutėse. Praskrodėme kebį ir pradėjome analizuoti, koks čia kontingentas paslėptas. Ir žinokite, visai mus nuste-

dingos ir pervertintos švaros taisyklės padėjo, bet buvo plauk-free kebab. Kalbant apie skonį, tai irgi galima vieną kitą pliusiuką uždėti, nes jei viskas nebūtų suvyniota į Užgavėnių blyną, minkštumo sulig „Dormeo“ čiužinu-

o kiek prisimename, čia nelabai kokie kebabai užderėdavo. Mat senais, samanotais laikais teko porąkart ragauti kebabų ir abu kartus radau po ilgą turkišką plauką, nes pardavėjas / gaspadorius buvo turkas su ilgais plaukais (labai labai labai tikiuosi, kad jie buvo nuo galvos...). Galvojame, reiktų vėl paskanauti vieno kito plaukelio. Tačiau tik nuvykus iki tos kebabinės mus pasitiko raštelis, jog viskas persikėlė Pilies gatve į viršų, kokius 200 metrų. Nauja pradžia gal kokia? Reopening ar kas? Pasirodo, new shit yra kioskelis. Oho, kaip netikėta. Keba-

bet turkas tik pakratė galvą ir sakė imti kebabą. Atseit nebūkite lopai, „išsitrinkite galvas“ ir imkite normalų maistą. Dafuq. Kam čia apsimesti poshy restoranu, kuris turi 99 proc. turkiškos virtuvės, kai realiai skaniai ir išvis turi ingredientų normaliai tik kebabams pagaminti. Nesvarbu. Aplinka visai nebloga, yra lauko staliukų. Kebabą pagamino greitai. Nulėkėme staigiai ragauti, tik šįkart sugalvojome pabūti hipsteriai ir kitokiais būdais įvertinti kebabą. Nutarėme prisikasti iki pat kebabo šaknų, kad taip be grimo būtų galima užmesti akį. Pasitelkėme sunkiąją

bino „vokiška kokibė“ *budulio balsu*. Nors pats kebabas ir kenčia nuo centro kebabų sindromo (kuo centriau, tuo mažesnis ir brangesnis jis yra), bet ingredientai yra visai neblogi. Radome iceberg’o salotų, tik vieną pomidorą, jelapeno daug ir jokių fucking agurkų iš Varšuvos didmenkės, sumaišytų su babūnės raugintais kopūstais iš Pautenas. Dar mėsos radome, kuri visai skaniai atrodė, ir nusprendėme, kad ten vištiena, nes joint’as gi chicken house vadinasi. Ir plaukų, žinokit, neradome. Nežinau, ar pardavėjo plaukų trumpumas, ar kokios nors nema-

ku, tai gal ir nieko mini kebabiukas būtų. Apžvelgiant viską galima duoti kokį šešetą ar šešis pem. Jei keliausite pro šalį, tai galite užbėgti, plaukų, matyt, nerasite, o jei rasite, tai nufotkinkite ir atsiųskite Kebblogui. Pusė velnio kokybė, tik neišsidirbinėkite kaip mes, nesiveskite panikės į kebabinę paragauti turkiško laivelio su mėsa, imkite rimtą kebabą ir būsite normalūs bachūrai. Taika. Dar daugiau kieto š... Kebblogo „Facebook“ puslapyje, tumblre www. facebook.com/kebblogas ir kebblogas.tumblr.com.


32

Kas? Kur? Kada?

Gera pradžia – pusė sezono darbo Menų fabrikas „Loftas“ naujajame sezone duris atvėrė plačiau nei bet kada. Sezono atidarymo vakarėlis su elektroninės muzikos dievuku Nicolas Jaar pakrikštijo naujus „Lofto“ veiklos metus. Ir dar nenuginčijamai garsiai, karštai, masiškai bei su pačia gražiausia sostinės publika. Be to, naujiena nenorintiems praleisti ko nors įdomaus – nuo naujojo sezono „Loftas“ žurnalo „Laikas.lt“ puslapiuose nuolat pateiks savo renginių tvarkaraštį kartu su svarbiausiomis ar išskirtinėmis menų fabriko naujienomis.

MĖNESIO NAUJIENA

TAIP PAT RUGSĖJĮ LOFTE

„Green Night“: DJ Cam & Blockhead (FR) FREE Rugsėjo 28 d., penktadienis DJ Cam yra prancūziškasis DJ Shadow „variantas“, kuris bendram audiovizualiniam šou sujungė jėgas su kitu Prancūzijos muzikos sunkiasvoriu – Blockhead iš „Ninja Tune Recording“. Jiedu uždegs žaliąją naktį „Lofte“, o žalią rytą šaus tiesiai į grandiozinį vakarėlį Maskvoje. DJ Cam remiksuoja didžių muzikų kū-

rybą, rašo muziką tokiems vardams kaip „Louis Vuitton“, „Cartier“, GAP ir pan., kuria garso takelius TV serialams ir kino meistrų – pavyzdžiui, Gus Van Santo – filmams. Daugiau „Green Night“ atlikėjų „Lofte“ netrukus bus paskelbta www.menufabrikas.lt.


MĖNESIO RENGINYS

„Dirty Goods“ feat. Fernquest

Rugsėjo 15 d., šeštadienis Po birželio mėnesį vykusio „Loftas Fest“ buvo iškart aišku, kad ši kompanija iš nedidelio Niuporto miestelio Didžiojoje Britanijoje privalės grįžti į Lietuvą ir kuo greičiau. „Dirty Goods“ feat. Fernquest patiks ir tiems, kas gyvena hiphopo ritmu, mėgsta greitį ir nežabotą energiją ant scenos, ir tiems, kas mėgsta indie roką, lanko „Liverpool“ ar panašios muzikos vakarėlius, žavisi odinėmis striukėmis bei vyrukais su elektrinėmis gitaromis. Jei netiki pasakojimais, su kokia jėga ši kompanija lipa ant scenos, tiesiog „Google“ arba „YouTube“ įvesk: Fernquest „Grime is the One“ arba „Dirty Goods“ – „Know No Other“. Po savo pasirodymo „Loftas Fest“ rokenrolo atlikėjai „Dirty Goods“ taip pat prisipažino mylintys Lietuvą. Paklausti, ar nežada kraustytis į Londoną ir ten siekti karjeros aukštumų, jie atšovė: „Londonas – nieko naujo, Lietuva dabar yra mūsų mylimiausia šalis pasaulyje.“ Ekstremaliai greitai rimuoti sugebantis Fernquest irgi negailėjo gerų žodžių Lietuvai, lietuvėms, lietuviškam alui ir „Loftui“. Jis kartu su „Dirty Goods“ būgnininku užkurs tokią diskoteką, kuri įkvėps, ir būtinai norėsis vėl tai pakartoti.

Parov Stelar Band, lapkritis

Rugsėjo pradžioje menų fabrikas paskelbė, kad į Lietuvą grįžta „Parov Stelar Band“. Pasiutę, mylimi elektroninio svingo džentelmenai į „Loftą“ atmina su savo nauja programa „The Princess 2012“. „Iškaba „IŠPARDUOTA“ prie įėjimo į erdvę, kurioje groja Parovas su grupe kabo beveik prieš visus kompanijos koncertus, nesvarbu, ar tai būtų Maskva, Niujorkas, Atėnai“, – teigia V. Diawara ir priduria, jog tikisi šiame koncerte sutikti visus Lietuvos melomanus. Turint omeny, kad praėjusiais metais bilietai į „Parov Stelar Band“ koncertą „Lofte“ buvo išparduoti iki paskutiniojo, galima būtų manyti, kad ir į šio grupės turo pasirodymą bilietai „vitrinoje“ neužsilaikys. Parov Stelar pasirodymas patiks tiems, kam patinka „St. Germain“, Moby, prieškario Amerikos gangsterių įvaizdis ar bent filmai apie juos, lindihopas, skrybėlių kultūra, estetika, nemirštanti klasika ir, be abejo, svingas. Parov Stelar su grupe tik menų fabrike „Loftas“ ir tik lapkričio 18 d. Bilietus jau platina „Tiketa“.

Facebook Friendly Vol. 4 FREE Rugsėjo 21 d., penktadienis Geros, bet ne per dažnos tradicijos tęsinys jau rugsėjo 21 d. „Loftas“ kviečia į vakarėlį, nemokamą visiems, kas užsiregistruos šio renginio profilyje „Facebook‘e“. Ant scenos gali pasirodyti ir Tu. Programoje – „Lofto“ rezidentas NO DJs (Vee) + special svečiai (malonus siurprizas!).

Jei nori pasirodyti ant jau legendinės „Lofto“ scenos – t. y. groji, dainuoji, esi DJ, kuri madas ar esi geras šokėjas, o gal dalyvauji šokėjų trupėje – iki 2012 09 15 rašyk adresu info@menufabrikas.lt ir pridėk savo nuotrauką, vaizdo klipą ar garso įrašą.

MĖNESIO REMONTAS

Menų fabrikas „Loftas“ prieš atverdamas duris naujam sezonui pasirūpino diskotekininkams itin svarbia erdvės dalimi – naujomis stiklo lygumo grindimis. Nenutrypta „Lofto“ šokių aikštelė jau laukia visų, išsiilgusių gerų vakarėlių, gyvos muzikos, bemiegių naktų šokant išvien su šimtais kitų nepailstančių kūnų.

„The Kings“: Krinjah (CA) Rugsėjo 7 d., penktadienis

Apie jungle vakarėlius „Lofte“ jau sklando legendos. Šį kartą karaliai pristato naujosios mokyklos ragga-jungle atstovą iš Toronto – Krinjah. Jo kūriniai „Bam Bam“ ir „Angel“ daugeliui tapo pirmąja džiunglių mokykla. Šį atlikėją pakviesti užtruko net trejus metus ir pagaliau jis čia! Bus pozityvu, daug šypsenų, betarpiškų šokių. Rytą pasitiksime ir vėl kartu Naujamiestyje.


34

Internetas yra neišvengiama mūsų gyvenimo dalis. Čia ne tik ieškome informacijos, susirandame laisvalaikio pramogų, bendraujame, bet ir pristatome save kaip asmenybę, tokiu būdu sąmoningai ar atsitiktinai formuodami aplinką ir aplinkinius. Viena iš sričių, kurioje galima pasireikšti, yra interneto komentarai – jie puikus vieno ar kito straipsnio skaitytojų ir net visuomenės plačiąja prasme atspindys. Prakalbus apie komentarus internete, prieš akis iškyla trumpi, kupini ne tik rašybos ir stilistinių klaidų, keiksmažodžių, bet, deja, ir neapykantos teksteliai. Paskaitę juos, dažniausiai šyptelime, o kartais, gal negalėdami patikėti žmonių trumparegiškumu, kilstelime antakius ir tiek. Kita vertus, didelė dalis psichologų sutinka, kad šis ignoravimas nėra nieko bloga, kad interneto komentarų nereiktų priimti perdėm rimtai – dažniausiai jie tėra trumpalaikė emocinė iškrova, kai perskaitytas tekstas, pamatytas vaizdas ar nugirstas garsas primena asmeninius išgyvenimus.

Paprastai kalbant, piktų komentarų internete nebus, jeigu pasaulyje nebus blogų emocijų arba visi tapsime intravertais. Neįmanoma, tiesa? Nelabai ir verta, matyt.

Reda Krušinskaitė redakcija@laikas.lt

LR Baudžiamojo kodekso 170 str. Su psichologų nuomone, jog didžioji dalis komentarų neturėtų būti vertinama rimtai, sutinka ir teisininkai. „Nemanau, kad protingi žmonės į komentarus internete gali žiūrėti rimtai. Taip, bylų būna, būna ir baudų, bet jos labiau dėl akių“, – komentuoja nenorėjęs prisistatyti vienos Vilniaus advokatų kontoros teisininkas. Teisminiai procesai pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo


36 kodekso 170 straipsnį (kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę), liečiantys interneto komentarus, pačiam teisininkui dažnai atrodo juokingai – nubaudžiama tik menka saujelė komentatorių ir, teisininko žodžiais kalbant, tų, kurie „šiaip leptelėjo ką nors nelabai suprasdami ir pagalvoję“, o ne tų, kurie tai daro sistemingai, iš tiesų siekdami pakenkti, suburti smurtautojus ar pakeisti visuomenės požiūrį. Nepaisant to, reikėtų pabrėžti, kad užregistruotų nusikalstamų veikų dėl asmens lygiateisiškumo ir sąžinės laisvės skaičius auga – 2005aisiais tebuvo užregistruoti 4 atvejai, po ketverių metų tokių buvo jau apie 70, šiųmetis skaičius panašus į minėtus 2009-ųjų duomenis. Žinoma, naivu tikėtis, kad 2005-aisiais komentatorių buvo mažiau – tiesiog viešumą pasiekusios, „dėl akių“ iškeltos bylos padrąsino bausti didesnį skaičių interneto pikčiurnų, o patikrinti,

„Freaks on Floor“ būgnininkas: „Tegul komentarai būna prieinama erdvė sielos ir proto ligoniams. Jiems ir teismas nepadės“

ar jos sumažino bendrą netinkamų interneto komentarų skaičių, būtų sudėtinga. „Labai abejoju, kad nubaudus paprastą rajono mokytoją pinigine bauda kas nors pasikeis. Reikia pradėti kalbėti apie kultūrą, švietimą, daugiau dėmesio skirti vaikų auklėjimui“, – apie problemos sprendimą atsiliepia teisininkas. Užmerkti akis prieš neigiamus komentarus? Roko grupės „Freaks on Floor“ būgnininkas Rokas Beliukevičius pripažįs-

ta, kad į komentarus dėmesio beveik nekreipia, nors neišvengiamai tenka jų pastebėti internete, ir teigia, kad kiekvienas turime nuomonę, kurią galime reikšti. Muzikantas, kiek aštriau komentuodamas, sutinka tiek su teisininkų, tiek ir su psichologų nuomone, jog interneto komentarai retai perduoda rimtą žinutę. „Kam nors visą laiką trūks gero garso, kam nors, sėdinčiam prie scenos arba klausančiam albumo, bus per daug aštru. Žinau ir tai, kad kai kam, net jei išleistume thrash metal stiliaus albumą, vis tiek visą gyvenimą būsime „Red Hot Chilli Peppers“ plagijuotojai. Tai yra normalu ir priklauso nuo kiekvieno komentatoriaus skonio ar išprusimo“, – teigia Rokas. Aukščiau išsakytas požiūris į komentarus internete primena auklėjamąją priemonę išlepintiems vaikams – kurį laiką juos ignoruojant jie galiausiai liaunasi verkę. Sunku pasakyti, ar užmerkę akis prieš neigiamus komentarus sumažinsime jų

Pikčiausi komentarai, kurių sulaukė „Laikas.lt“ straipsniai pastaruoju metu: Slamstas nesamone © dasre. (Straipsnis „Norvegijos kalėjimuose lietuvių nusikaltėlių daugiau nei norvegų“) didesnio shudo but negali © Vaidas („Atspėkite - iš ko pagaminti šie baldai?“) “Tai tikrų tikriausias disko” - nejuokinkit! Maža to, kad autorius nė neraukia, kas yra funk rock, tai dar yra ir visiškas tamsuolis, kiek trankesnį muzikos stilių iškart priskirdamas prie disco. Ne tik kad ritmas nepanašus, bet disco niekada nebuvo atliekamas gitaromis. Turbūt neišgalit šiais krizės laikais pasisamdyti kompetentingų muzikos apžvalgininkų? © WTF („Muzikiniai pusryčiai: „Green Day“ ragina nužudyti DJ’ėjų“) ZJBS NX © MixiTas („2013-aisiais pasirodys „Dragon Ball Z“ filmas“)

nx jus ant jo stumiat, patys plugai esat. realiai nera mate jo ir stumia. nu debilai... (ne pana as) © ????? („Ant JAV žurnalo viršelio – kaip niekada vyriška Justino Bieberio nuotrauka“) Gražus kontrastas tarp intelektualaus menininko ir bukapročio žurnalisto © siaubas 3 („Vilkduja“ – kai plaukia laivai ir žydi katės“) eiktu cype blet debiliuk nieko neismanai patylek netau apie cype kalbet © aaaaa („Policija ieško lietuvio krepšinio gerbėjo Olimpiadoje rodžiusio nacistinius gestus“) Nu nevispročiai lietuvaičiai.. SENIAI TAIP ŽMONĖS VAIKŠTO, KĄ NEGALI APSIRENKT KITAIP? atsigaukit visi,kvailiai, jūs vieną dieną, galvą iš užpakalio ištraukit, nes nieko nematot. ~ Edgaras („Atlikėjas Bieberis kopijuoja mirusio reperio stilių“)

kiekį, tačiau praktika rodo, kad teisminiai procesai šioje situacijoje taip pat menkai gelbėja, tad R. Beliukevičiaus pozicija pradeda atrodyti tikrai logiškai. „Tegul komentarai būna prieinama erdvė sielos ir proto ligoniams. Jiems ir teismas nepadės“, – komentuoja muzikantas, kalbėdamas apie perdėm piktus ir argumentų stokojančius atsiliepimus internete. Pikti komentatoriai – kultūros, o ne teisės reikalas „Teisės sektoriuje esu jau gerus dvidešimt metų ir kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad įstatymai nėra sprendimas viskam“, – kalba teisininkas, dar kartą pabrėždamas, kad kiekvieną su kultūra susijusią problemą turėtų spręsti kultūra, o ne Baudžiamojo kodekso straipsniai. Tokiai pozicijai antrina tiek psichologų, vertinančių interneto komentarus kaip momentinę viduje neišlaikytų negatyvių emocijų išraišką, tiek ir kalbinto muzikanto atsainokas požiūris į šią žiniatinklio dalį – turime šalinti priežastis, o ne pasekmes, tad pirmiausia reikia mąstyti ne apie tai, kaip kuo greičiau pašalinti nenormatyvinės rusiškos leksikos rinkinėlius po tekstais internete, o apie tai, kodėl jie ten atsirado ir ką reikėtų padaryti, kad juos savo kompiuterio klaviatūra subaksnoję žmonės laiką leistų pozityviau ir produktyviau. Norisi sutikti su gražiomis teisininko apie išsilavinimą bei kultūrą išsakytomis mintimis, tačiau, kalbant apie interneto komentarų kultūrą, tokią paprastą, piktą ir atvirą, negalima nepasinaudoti „Freaks on Floor“ būgnininko žodžiais: „Yra ne vienas toks piz*dgenis, kuris turi laiko tiesiog šnekėti bet ką. Į tai reaguojama paprastai – tokie žmonės niekada savo nuomonės į akis nepasakys.“


38 Argi nuvažiavus į bet kokias lenktynes, žiūrint F1 ar „Dakaro ralį“ per televizorių, Jūsų nekamuoja klausimas, kaip šie bepročiai vairuoja gatvėse? Čia jie lekia, dulkės kyla, varikliai gaudžia… Įdomu, kiek kartų pats žiūrovas pagauna save galvojantį: „O jei aš taip valdyčiau automobilį, kaip smagu būtų paspausti „gazą“ gatvėje.“

Laba diena, mokiniai, laba diena, tamsta!

„Adrenalino“ komanda tikrai jaučiasi kaip vėl sugrįžusi į mokyklą. Po tokios geros vasaros rudens naujienos – dar geresnės. Naują sezoną Jums kursime eterio chuligano, vieno žiūrimiausių kanalų Lietuvoje, TV6 eteryje! Wohoo! Tačiau, kaip visuomet, su geromis naujienomis ateina ir didesnė atsakomybė – sukurti Jums nepakartojamą reginį. Pradžioje pristatome Jums mūsų vedėją. Susipažinkite – Gytis Šapranauskas. Pasirinkome jį, nes jis ne tik moka taisyklingai kalbėti, bet ir važinėja snieglente, vandenlente, plaukioja jėgos aitvaru ir tikrai turės Jums ką papasakoti. Gytis mus pasirinko, nes mėgsta jausti adrenaliną savo kraujyje, o mes galime jam tai pažadėti. Taigi, mainai – visiems naudingi. Pirmasis šio sezono siužetas – apie 2012 metų ralio čempioną Dominyką Butvilą. Na, tiesą pasakius, jam dar trūksta vieno važiavimo iki didžiosios taurės, sklidinos šampano. Bet remiantis dabartiniais rezultatais, niekas jam kojos nebepakiš... Smagaus skaitymo ir susitiksime sekmadieniais 12 val.! Peace :) „Adrenalino“ komanda

Šiuos klausimus „Adrenalino“ komanda uždavė Dominykui Butvilui. Turbūt nepameluosime sakydami, kad jis – greičiausias 2012 metų ralio pilotas, kuris automobilį vairuoja nuo dešimties.

Dominykai, kokį automobilį vairuoji Vilniaus gatvėse? Gatvėse vairuoju „Mitsubishi Lancer Evolution X“, beveik tokį patį automobilį, kokį vairuoju ralio trasoje. Vos tik atsisėdęs prie šio automobilio vairo supratau, kad tai yra būtent ta mašina, kurią mielai vairuočiau kasdien. Techninės charakteristikos ir mašinos valdomumo savybės mane žavi labiau nei gražios išorės formos – tuo gal šiek tiek skiriuosi nuo įprasto vairuotojo. Net vairuodamas gatvėse iš dalies ruošiuosi varžy-

boms – „jaukinuosi“ savo automobilį. Ar tai reiškia, kad viršiji leistiną greitį? Atvirkščiai. Gatvėse visuomet vairuoju saugiai. Išsikraunu ralio trasoje, taigi gatvėse neturiu poreikio rizikuoti savo ir kitų saugumu. Ypač atsargiai važiuoju, kai turiu keleivių. Vienas važinėju greičiau. Dažnai susilaukiu provokacijų „ką nors pademonstruoti“ ar palenktyniauti tarp šviesoforų, bet retai tam pasiduodu. Lenktynių trasoje parodau viską, ką galiu, o gatvė-


Tekstas ir nuotr. – Aistė Ridikaitė

ti dėmesį. Kai vairuoji profesionaliai, išmoksti iš anksto vertinti situaciją ir rasti iš jos saugų išvažiavimą, bet gatvėje yra per daug nenuspėjamų eismo dalyvių – tu ne vienas trasoje! Kartais pasijuokiu iš savęs: kurgi aš skubu, jei už kelių šimtų metrų dar vienas šviesoforas! Geriau penkiomis minutėmis anksčiau išvažiuoti iš namų: nors ir nebaigsiu gerti rytinės kavos, galėsiu atsipūtęs pastovėti spūstyje.

Lenktynių trasoje parodau viską, ką galiu, o gatvėse ir taip gausu „greitesnių pilotų“

se ir taip gausu „greitesnių pilotų“. Tai mums tikrai nereikia bijoti „Evolution“, kriokiančio ir lakstančio po miestą kaip ralio trasoje? Tikrai ne! Na, būna, kad kaip ir visi kartais kur nors vėluoju ir tenka paskubėti, bet stengiuosi tai daryti saugiai. Rizikingiausia – praras-

Tai ar turi baudų už greičio viršijimą? Turiu vieną baudą... Taip sakant „nufotografavo“, bet ten greitį viršijau labai minimaliai. Na, bet tai turbūt visiems pasitaiko, net ir pavyzdingiausiems vairuotojams. Man tai dar viena pamoka, kad gatvėje nedera atsipalaiduoti.

2012 metų ralio čempionas Dominykas Butvilas

Laidos apie ekstremalųjį sportą vedėjas Gytis Šapranauskas

Ką manai apie tuos vairuotojus, kurie dažnai neturėdami jokių vairavimo įgūdžių, o ką jau kalbėti apie su keliu sulimpančias geras padangas, laksto po miesto gatves ir lenktyniauja tarpusavyje? Manau, kad kaip ir bet kokioje kitoje srityje, pavojingiausia yra pervertinti savo galimybes. Žinoma, visi pasaulio miestai turi savo „gatvių lenktynininkų“, bet tokie žmonės kelia neigiamas asociacijas ir nedaro garbės visai automobilininkų bendruomenei. Ko galėtum palinkėti tiems žmonėms, kuriems patinka žiūrėti ralį ir kurie norėtų pabandyti patys „pralėkti ratuką“? Daugėja mėgėjiško tipo lenktynių, kur galima deramai ir saugiai „išsikrauti“ – siūlau išbandyti savo jėgas ten. Tegu pasiima savo mašiną į trasą ir pasikviečia ką nors, kas galėtų pamokyti arba bent jau užtikrinti saugumą. Šalmas, diržai ir pirmyn! Svarbu viską daryti su protu!

Rugsėjo mėnesį „Adrenalinas“, be savo premjeros TV6, rekomenduoja apsilankyti: Rugsėjo 14 d. Kauno naktiniame „Urban Downhill“. Pirmajame tokiame važiavime Lietuvoje dviratininkai ekstremalai naktį leisis nuo miesto kalnų... Ar kas gali būti ekstremaliau? Rugsėjo 8 d. jau antrosiose „Wake-Up Baltics 2012“ vandenlenčių varžybose Salotės ežere, „WakeRepublic“ parke. Čia susirinks geriausi sportininkai iš visų Baltijos šalių ir netgi Lenkijos. Mes sirgsime už lietuvius, o jūs?


40

Nuotrauka iš LNK archyvo

Televizijos žurnalistas, laidų vedėjas bei prodiuseris, filmų garsintojas, TV1 kūrybos direktorius, rašytojas, scenaristas ir režisierius. Arba… tiesiog įdomus žmogus, kuris labiausiai pažįstamas kaip „Snobo nakties“ vedėjas ir kurio atsakymai, kaip ir minėtos laidos filmai, dar kelias valandas stimuliuos Jūsų smegenų veiklą. Pokalbis su Ryčiu Zemkausku.


Geras filmas, kurio režisieriaus ir aktorių pavardės išblunka

SUBJEKTYVUS PROFESIONALAUS ŽIŪROVO INTERVIU Jonas Vėlutis

redakcija@laikas.lt

Ar pamenate, koks buvo pirmas filmas, palikęs Jums įspūdį? Ar tai buvo tas filmas, kuris įtraukė Jus į kino meno pasaulį ir privertė toliau juo domėtis? Man atrodo, kad tai buvo M. Antonioni „BlowUp“ (liet. „Fotopadidinimas“). Buvau paauglys, augau Kaune, kur matydavome Lenkijos TV rubriką „Kino nocne“ (toks sovietinių laikų „Snobo kinas“), kur galėjai pamatyti kitokį kiną. Nežinau, mane, matyt, užbūrė atmosfera, sužavėjo mimų sprendimas filmo pabaigoje, o... gal tiesiog nuogos merginos Hemmings’o herojaus fotostudijoje, juk bu-

vau paauglys. Tiesą sakant, šis komentaras atspindi mano požiūrį į kino auditoriją apskritai – manau, kad yra gana plona linija tarp intelektualumo bei grynai juslinio prado, ir nesu tikras, kiek žiūrovas ieško gelmės, o kiek iš tiesų lemia trijų „s“ – siaubo, sekso ir smurto – faktorius. Pavyzdžiui, esu visiškai įsitikinęs, kad Europos kino festivalių vertinimo komisija dažnai yra kaip tik šio jusliškumo veikiama… Kita vertus, Šekspyras irgi stovi ant trijų „s“. Kuo išskirtumėte kiną kaip meno rūšį? Kinas nėra savarankiška me-


42 no rūšis, bet apie tai nebūtina galvoti einant į kino teatrą. Britų kino menininkas ir teoretikas P. Greenaway sako, kad kinas dar tik bando atrasti save ir meno istorijos požiūriu yra dar labai jauna medija, kuri pirmąjį šimtą metų sugaišo kovodama su savo apribojimais. Manau, jis teisus. Kas Jums yra kinas? Kokia kino vieta Jūsų gyvenime, palyginti su kitomis meno rūšimis?

Kinas man yra daug kas. Kinas man yra darbas, kai aš skenuoju filmus „peršokdamas“ scenas, nes turiu susidaryti įspūdį apie krūvą filmų, kurių fiziškai neįmanoma visų pasižiūrėti. Kai kurių iš jų, tiesą sakant, visai neverta žiūrėti. Kinas man yra filmas, kurį turiu įgarsinti, perteikti žmonėms jo dvasią – tada pareikalauju iš savęs tą filmą pamilti, nes balse turi būti juntama aistra. Balse šiaip jaučiamas visas tavo gyvenimas, to-

dėl čia verta paklausyti G. G. Marquez’o: gyvenk taip, kad turėtum ką papasakoti… Kinas man yra džiaugsmas, kai randu filmą, kuris man pasakoja apie mane patį tokius dalykus, kurių net neįtariau turįs. Kinas man yra pramoga, kai žiūriu kokį nors šaunų komercinį filmą ir užmirštu savo rūpesčius. Kokius geram kino filmui būtinus elementus išskirtumėte? Vargu ar tokių yra. Žino-

ma, svarbiausia yra pasakojimas, tačiau tas pasakojimas gali žavėti labai įvairiais būdais, kartais pavirsdamas punktyru, kada koks nors vaizdas, garsas ar pasakyta mintis tave nuneša jau į tavo asmeniškas erdves. Prašėte manęs sudaryti šiandien man į galvą atėjusių gerų filmų dešimtuką. Pažiūrėkite į jį – ten be galo skirtingi filmai, bet jie visi mane kuo nors užkabino. Nė vieno jų nedrįsčiau rekomenduoti visiems – nepaliauju kartoti,

Ryčio Zemkausko filmų dešimtukas 2. Bruce Robinson „Vitneilas ir aš“ / Withnail & I (1987)

Retai kuris filmas suteikia tiek niūraus malonumo, kaip šis šiurkštokas pasakojimas apie du bedarbius aktorius be grašio, užtat pasižyminčius nepasotinamu apetitu cigaretėms, alkoholiui ir retsykiais narkotikams.

“ (1963) 1. Federico Fellini „8 1/5 intų kino genijaus

Vienas plačiausiai pripaž herojus – įkvėpimo F. Fellini darbų. Filmo iš erzinančios idės, ėja kūr ų ieškantis film siminimus apie ryšjų paieškos bėgantis į pri s, mylėtas ir palikkiu įvy mo kiausius gyveni tazijas. tas moteris, sapnus ir fan

3. Roman Polans Bitter Moon (199ki2)„Kartus mėnuo“ /

Filmas, kuriame vis a apimančios erot inės aistros ir beprotys tės istorija prasisk verbia į subtiliausias žmog aus seksualumo ge lmes...

4. Alejandro Amenabar „Kiti“ / The Others (2001) Meistriškai bei stilingai nejaukiai sukurta filmo atmosfera, gerai apgalvotas filmo siužetas, kuris dozuotai, lyg paties neurologo nurodymais, pristato žiūrovui savo paslaptis.

5. Tommy Lee Jones ys Melkuadeso Estrad„Tr kapai“ / Three Burrials of os des Estrada (2005) MelquiaJu

osta apie gilų ir sudė tingą žmogaus dvasinį tyr inėjimą, kurio neįmanoma visa apimtimi pajusti per vieną pe ržiūrą.


kad geras kinas yra asmeniškas reikalas. Masėms tinka „Karibų jūros piratai“, bet tai net nelabai kinas. Filmas „Matrica“ anuomet (tarkim, prieš trisdešimt metų) nebūtų tokia „Matrica“, kokią mes ją žinome šiandien. Atsižvelgiant į technikos galimybių evoliuciją, kiek, Jūsų manymu, tai lemia filmo idėjinį lygmenį – labiau skatina ar slopina? Pasakysiu paslaptį: tech-

niniai „Matricos“ aspektai man dzin. Be „bullet time“ efekto (čia tas fokusas, kur Keanu Reeves’as iššoka ir sustingsta laike) ir visų prabangių muštynių bei gaudynių scenų, šitas filmas man nieko neprarastų. „Matricoje“ mane žavi naratyvas, reto paveikumo estetika (pirmą kartą kažkas padarė geriau už S. Kubrick’ą) ir genialūs erdvės sprendimai. Galėčiau perskaityti paskaitą ir apginti požiūrį, kad šis filmas – visos trys dalys – yra įspūdingas

Geras kinas yra asmeniškas reikalas. Masėms tinka „Karibų jūros piratai“

žmogiškojo tikėjimo liudijimas. O technologijos? Jeigu dėl jų šį etapinį kino istori-

trica“ / The Matrix (1999)i6. The Wachowski Bros „Ma nologijų firmoje dirbantis vaik Kuklus kompiuterinių tech kais sklindančių kalbų yra girnukas tik iš negausių, patyliu škai žiaurus mechanizmas, roti bep dėjęs, kad Matrica – tai nių gyvenimus.  kontroliuojantis jo ir kitų žmo

8. John Schlesinger „Vidurnakčio kaubojus“ / Midnight Cowboy (1969) Kultinis filmas apie sudužusias svajones, senkančią viltį ir netikėtą dviejų prarastų sielų draugystę. Tai išskirtinė laiko kapsulė, kuri nukelia į septintojo dešimtmečio pabaigos Niujorką, įspraustą tarp tamsių socialinių bei politinių komentarų.

joje filmą pasižiūrėjo keliais milijonais daugiau žmonių – puiku, aš už technologijas. Technika turi tarnauti idėjai. Žvelgiant į ateitį – kas kine šia kovą nugalės? Niekas nieko nenugalės. Niekas nekurs garsų, kurių negirdi žmogaus ausis, ir niekas nekurs vaizdų, kurių nemato mūsų akis. Menas yra mūsų fiziologijos produktas ir tęsinys, todėl tas ribas mes technologijomis dar patyrinėsime. O sielai reikia dar mažiau

7. Shōhei Imamura „Šiltas vanduo po raudonu tiltu“ / Akai hashi no shita no nurui mizu (2001)

Nepaprastas filmas apie gyvenimą ir meilę, aistrą ir geismą. Tai erotiška, magiška ir net komiška istorija...

10. François Truffaut „Am kietišk a naktis“ / La nuit américaineri e (1973)

9. The Coen Brothers „Fargo“ (1996)

olių CoBene žymiausias br mediko ji do juo as, enų film arba o, um ur ja, prigrūsta žia ele did su a am dr ė lin krimina s... jum ti ręs doze ironijos. Sp

Filmas apie režisieriaus gyv enimą filmavimo aikštelėje su visomis priv ilegijomis ir sunkumais. Pasitelkęs į pagalbą žavingai ir nuostabiai sukurtu s personažus, daugybę skirtingų gijų, vedanč ių prie bendro siužeto vystymo, šio film o režisierius F. Truffaut parodo juoką ir aša ras, taip pat žmonių tarpusavio ryšius ir visa tai, su kuo tenka susidurti filmavim o procese.


Vaivos Zemkauskaitės nuotr.

– vilties, kad viskas bus gerai. Kad ir ką tai reikštų. Kiekvienas filmas turi savo žiūrovą. Šios kino juostos iš Jūsų dešimtuko kažkaip Jus pasiekė. Koks bendras elementas daro šiuos filmus išskirtinius iš kitų būtent Jums? Vienintelis vertas dėmesio elementas yra šeštasis elementas. Atsižvelgiant į tai, kad įgarsinate kino filmus, bei Jūsų režisieriaus patirtį, filmus žiūrite daugiau iš žiūrovo pozicijos ar visgi pasąmonėje analizuojate jų įgyvendinimą? Kartais, jeigu filmas prastas, pradedi matyti karkasą, kaip jis padarytas, žiūrėti, kaip juda kameros, kaip pateikti šviesos šaltiniai ar kiek smarkiai vaidyba remiasi klišėmis. O kada viskas plaukia tarsi laivas Polanskio „Karčiame mėnesyje“, tu nieko negalvoji. Tu esi ten su Oskaru, Mimi, Naidželu ir Fijona ir tu net ne iškart prisimeni, kas kuria šiuos personažus, nes to visai nereikia. Geras filmas yra filmas, kurio režisieriaus ir aktorių pavardės išblunka, nežinai, kada ir kur žiūrėjai patį filmą, tačiau matytos scenos tavęs nepaleidžia po penkerių metų ir iššoka priešais tarsi ženklai nakties kelyje.

Jei kurčiau filmą, jis būtų apie meilę, nes apie ką nors kitą nėra prasmės kalbėti

Koks Jūsų santykis su įgarsinamu filmu – daugiau subjektyvus ar objektyvus? Koks darbo pasiruošimas? Mano santykis su kinu yra subjektyvus. Subjektyviai aš kuriu savo „Pasivaikščiojimus“ ir „Alchemiją“, subjektyviai garsinu filmus. Kodėl? Todėl, gerieji žmonės, kad objektyvumas neegzistuoja arba egzistuoja, bet nėra mums pažinus. Dešimt litų mums visiems reiškia skirtingus dalykus, o minutės ilgumas smarkiai priklauso nuo to, kurioje tualeto durų pusėje esame. Pasiruošimas garsinti yra paprastas – visos perskaitytos knygos, visi pamatyti spektakliai, visos aplankytos parodos ir keturiasdešimt metų gyvenimo. Tą gali bet kuris.

Koks Jums geriausias lietuviškas filmas? E. Vėlyvio „Zero“. Įsivaizduokime, kad Jūs kuriate vaidybinį kino filmą. Kokio žanro veikiausiai šis filmas būtų? Kokias temas paliestų? Tai būtų filmas apie meilę, nes apie ką nors kitą nėra prasmės kalbėti. Scenarijų galėtų parašyti A. Baricco, nes jis jautrus ir pažįsta žmogaus sielą. Filmuotų R. Deakins’as. Prodiusuoti siūlyčiau savo bičiuliams iš Izraelio, nes taip lengviau pritraukti investuotojų. Filmas būtų komercinis, nes noriu sumokėti aktoriams ir personalui žmoniškus pinigus. Filmuotųsi tik lietuvių aktoriai, nes jie puikūs, bet visus išvežčiau į užsienį, kur nėra draugų, giminių, interneto ir mobiliojo ryšio. Filmo pabaigą palikčiau atvirą – ne todėl, kad taip būna, o todėl, kad noriu, jog visada būtų galimybė pradėti iš pradžių. Ar tikėtina, kad laida „Snobo kinas“ ateityje grįš į eterį? Jeigu niekam nežinoma penkiolikos metų plaukikė iškovoja auksą šaliai, kuri neturi nė vieno normalaus baseino, tai tokia smulkmė kaip „Snobas“ irgi gali kada nors stebuklingai sugrįžti.


renginių gidas

„NADA“ kvartetas

Grupę sudaro vieni geriausių Lietuvos džiazo muzikos atlikėjų: Liudas Mockūnas (saksofonai), Eugenijus Kanevičius (kontrabosas), Vladimiras Tarasovas (mušamieji, perkusija) ir amerikietis poetas Kerry Shawn Keys. Projektas sėkmingai pristatytas visuomenei 2009 m. Vilniaus džiazo festivalyje ir 2011 m. birželį Vilniaus dailės akademijoje, renginio „Tebūnie naktis“ programoje. „NADA kvartetas“ buvo sukurtas siekiant sujungti džiazo muziką su poezija. Nepažabotos trijų Lietuvos free džiazo grandų improvizacijos puikiai dera su JAV kilmės poeto Kerry Shawn Keys skaitomomis eilėmis. Muzika ir poezija šiame projekte tartum gimė išvien, kiekvienas klausytojas arba supranta bendrą projekto visumą, arba atranda ką nors įdomaus vien tik sau – muziką ar eiles. Toks ypatingas meninis derinys galėjo gimti tik dėl išties ryškių projekto asmenybių.

Liudas Mockūnas – pūtikas ir kompozitorius, kurio vardas garantuoja meistrišką atlikimą ir kompozicinę intrigą. Jo muzikinė kalba – energingas free džiazo, lyriškumo ir ekspresionizmo mišinys, perteikiamas neortodoksiškomis išraiškos priemonėmis. Įsigilinęs į garso prigimtį bei obertonų galimybes, jis sukūrė individualų grojimo pučiamaisiais stilių, atsiribojantį nuo stilistinių dogmų, prisodrintą multifoninių technikų, eks-

presyvių garsinių iškrovų ir perpūtimų, neįprastų garsinių efektų. Įgijęs ir džiazo, ir akademinį išsilavinimą, giliai jaučiantis ir valdantis plačią stilių skalę, savo muzikoje jis tirpdo ribas tarp džiazo ir šiuolaikinės akademinės muzikos. Eugenijus Kanevičius – vienas universaliausių Lietuvos džiazo bosistų, meistriškai atliekantis plačios stilistinės amplitudės muziką – nuo radikalaus free iki

melodingo mainstream. Išradingas muzikas, vienodai puikiai valdantis ir akustinį, ir elektrinį bosą, savo tembrinę paletę dar papildo elektroniniais priedais, gitara, trimitu, perkusiniais instrumentais ir balsu. Jo grojimas išsiskiria harmoniniu bei polifoniniu mąstymu, o kūryba linksta į savitą muzikos filosofiją, ypač ryškią jo sakraliniuose džiazo projektuose. Per 20 metų džiazo scenoje Eugenijus Kanevičius yra grojęs bemaž su visais Lietuvos džiazo kūrėjais, muzikuoja ir su kitų šalių džiazmenais. Bosistas taip pat groja solo, komponuoja giesmes, muziką vaikams, teatrui ir kinui. Kerry Shawn Keys – poetas, prozininkas, vertėjas. Gimė 1946 06 25 Pensilvanijoje, JAV. 1970 m. baigė Pensilvanijos universitetą (įgi-

jo anglų literatūros studijų bakalauro laipsnį), 1973 m. – Indianos universitetą (įgijo anglų literatūros studijų magistro laipsnį.). Pagrindinės veiklos ir tyrimų sritys: poezija, anglų literatūra, vertimas ir vertimo teorija. Yra dėstęs anglų literatūrą bei vertimo teoriją Vilniaus universitete ir Vilniaus pedagoginiame universitete. Nuo 1977 m. iki šiol yra „Pine Pres“ leidėjas ir redaktorius. Nuo 1998 m. nuolat gyvena Vilniuje, turi Lietuvos Respublikos pilietybę. Nuo 2002 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Išleido daugiau kaip 40 eilėraščių bei vertimų knygų. Rugsėjo 12 d. Kaina – 44 Lt Bilietai


46

renginių gidas

Į Lietuvą atvyks pusšimtis „Disney“ pasaulio herojų Tiek didelių, tiek mažų vaikų pamiltas užburiantis ledo šou „Disney On Ice“ ruošiasi dar vienai kelionei į Lietuvą. Talentingų čiuožėjų trupė Vilniaus „Siemens“ arenoje sausio 29–30 dienomis pristatys vieną naujausių savo kūrinių – nuotaikingą šou „Šventė!“. princesė Tiana, džiaugsmingo gimtadienio linkės Alisa ir Skrybėlius, į Helovino karaliaus Džeko Skelingtono šiurpų vakarėlį kvies „Disney“ piktadariai, o į tradicinį Havajų festivalį nukels Lilo ir Stičas. Spektaklio žiūrovai nukeliaus ir į tolimąją Kiniją, kur pasitiks kinų Naujuosius metus, ir egzotiškąją Braziliją, kur dalyvaus siautulingame bei spalvingame karnavale.

Mylimiausi herojai – vienoje vietoje Su „Disney On Ice“ spektakliu „Šventė!“ į Lietuvos sostinę atkeliaus net 52 mylimiausi ir žinomiausi spalvingo „Disney“ pasaulio herojai. Daugiau kaip pusšimtis herojų pristatys net 16 populiariausių „Disney“ istorijų. Tarp jų tokios istorijos, kaip „Alisa stebuklų šalyje“, „Žaislų istorija“, „Gražuolė ir pabaisa“, „Snieguolė ir septyni nykštukai“, „Džiunglių knyga“, „Pinokis“, „Mažoji undinėlė“, „Aladinas“, „Piteris Penas“, „Pelenė“, „Princesė ir varlius“, „Lilo ir Stičas“, ančiuko Donaldo, peliuko Mikio,

Auksarankės nuotykių pasakojimai.

ras kostiumų detales, jų būtų daugiau kaip 800!

Iš viso ant ledo gražiausius pasirodymo numerius demonstruos net 32 čiuožėjai, į trupę suburti iš skirtingų pasaulio kampelių. Ant spindinčio ledo Vilniaus „Siemens“ arenoje suksis 14 vyrų ir 22 moterys.

Vienam čiuožėjui vidutiniškai per vieną spektaklį „Šventė!“ tenka pakeisti net keturis kostiumus.

Profesionaliems čiuožėjams „Disney“ pasaulio personažus įkūnyti padės ne tik unikalus ryškiaspalvis makiažas, bet ir nepriekaištingi kostiumai. Per vieną spektaklį žiūrovai galės pasigrožėti net 155 kostiumų komplektais. Jei skaičiuotume atski-

Kvies pasitikti gražiausias šventes Didžiulis būrys „Disney“ pasaulio herojų susiburs ant ledo tam, kad savo žiūrovams parodytų spalvingiausias, didžiausias ir gražiausias metų šventes, švenčiamas skirtinguose pasaulio kampeliuose. Valentino dieną švęsti kvies naujausia „Disney“

Kiekvienai scenai, kiekvienai šventei ant ledo sukurti bus pasitelkiamos didžiulės atskiros detalės. Japonijos vyšnių žydėjimo šventei pažymėti scenoje pasirodys gausiai žiedais pasidabinusi japoniška vyšnia sakura, žiemos stebuklui sukurti iš viršaus kris snaigės, ant ledo akį trauks didžiulės dovanos, nuostabą kels milžiniškos rogės, Helovino nuotaikai sustiprinti aikštelėje pasirodys didžiuliai geležiniai vartai ir milžiniškas voras, o gimtadienio fiestą ženklins gigantiškas tortas. Į Lietuvą jau netrukus atkeliausiantis naujausias „Disney On Ice“ kūrinys „Šventė!“ neabejotinai taps didžiausia švente, kada nors vykusia vienoje arenoje! Sausio 29–30 d. Kaina – nuo 81 iki 191 Lt Bilietai


rengini킬 gidas


48

renginių gidas

Gegužės pabaigoje pasirodęs Lietuvoje koncertuosiančios Lotynų Amerikos žvaigždės Juaneso albumas, kuriame įrašytos „MTV Unplugged“ koncerto metu skambėjusios dainos, karaliauja Lotynų Amerikos populiariausių kūrinių sąrašų viršūnėse ir sparčiai populiarėja kitose rinkose.

Naujausi atlikėjo Juaneso projektai – „MTV Unplugged“ albumas ir koncertinis turas – užkariauja pasaulį Gimtojoje Kolumbijoje atlikėjo albumas tapo sparčiausiai perkamu muzikos albumu (DVD formatu) visoje šalies istorijoje – vien per pirmąją savaitę Juaneso gimtinėje gerbėjai įsigijo per 120 tūkst. albumo kopijų.

Tarp Lotynų Amerikos atlikėjų albumų naujausias Juaneso kūrinys pagal pardavimus „iTunes“ tapo pirmaujančiu JAV ir Puerto Rike. Pirmoje vietoje naujasis albumas ir Argentinoje, Bolivijoje, Čilėje, Kosta Rikoje, Dominikoje, Ekvadore, Hondūre, Meksikoje, Peru, Venesueloje, antroje vietoje – Ispanijoje. „MTV Unplugged“ albumas jau pelnė atlikėjui auksinius diskus JAV, Meksikoje, Ispanijoje ir Venesueloje, o gimtojoje Kolumbijoje jis jau net 12 kartų pripažintas platininiu.

„Viskas, kas vyksta su šiuo albumu, yra nuostabu. Aš jį labai vertinu ir be galo juo didžiuojuosi. Viskas prasidėjo iš didžiulės mano meilės muzikai ir pačių gražiausių, šilčiausių emocijų. Tai atspindi albumo rezultatai ir populiarumas“, – sako Juanesas. „MTV Unplugged“ – tai jau trečiasis Juaneso gyvo garso albumas. Jis buvo įrašytas šių metų vasarį Floridoje surengto atlikėjo „MTV Unplugged“ koncerto metu. Prie naujausio atlikėjo albumo prisidėjo žymus ispa-

nų kompozitorius Joaquin Sabina bei Brazilijos žvaigždė – atlikėja Paula Fernandes, su kuria jis duetu atlieka kūrinius „Hoy Me Voy“ ir „Azul Sabina“. Albume naujai suskambo ir tokie žinomi Juaneso kūriniai, kaip „Me Enamora“, „La Camisa Negra“, „A Dios le Pido“. Jau 17 prestižinių „Grammy“ statulėlių turintis Kolumbijos atlikėjas rudenį pirmą kartą lankysis Lietuvoje. Lapkričio 7 d. Vilniaus „Siemens“ arenoje vyksiantis atlikėjo akustinis koncertas įtrauktas į pasaulinių „MTV Unplugged“ koncertų gastrolių grafiką. Juaneso koncertą apšildys iš Kolumbijos kilęs Lietuvos atlikėjas Jurgis Didžiulis. Jis neeiliniam užsienio žvaigždės koncertui mūsų šalyje ruošia specialią, dar niekur

negirdėtą Lotynų Amerikos ritmais paremtą muzikinę programą. Prestižinius „MTV Unplugged“ koncertus jau yra surengusios daugiau kaip 100 didžiausių pasaulio muzikos žvaigždžių, tarp kurių Paulas McCartney, Mariah Carey, Ericas Claptonas, „Roxette“, „Nirvana“, Bobas Dylanas, Robertas Plantas, „The Eagles“, neseniai Vilniuje viešėjęs Bryanas Adamsas, Shakira, Jay-Z, Alicia Keys, „Korn“, praėjusį rudenį Lietuvoje koncertavę „30 Seconds to Mars“, Lil Wayne ir kt. Lapkričio 7 d. Kaina – nuo 101 iki 157 Lt Bilietai


50

„Talentų bankas“ pristato:

Ugnies meno meistr Autoportretas su darbu „Town it Town“, kuris eksponuojamas Kroatijos muziejuje, postmodernios keramikos festivalyje „Ceramica Multiplex 2012“. Medžiagos – baltasis molis, glazūra, bambukas. Lipdyta rankomis.

Antras mėnuo – antra talentinga Agnė. Praėjusio mėnesio numeryje dalijomės fotografės Agnės Solovjovaitės tiesiogine to žodžio prasme pasakiškomis fotografijomis, o šįkart į mūsų akiratį pateko keramikė Agnė Kondrataitė. Iš visų jau beveik pusantro šimto kūrėjų, kurių darbus pristatėme „Laikas.lt“ portale ar žurnale, ši Agnė yra nuėjusi bene toliausiai.

A. Kondrataitės vardą galima surasti per 20-yje įvairių parodų ir meno projektų. Nors pirm ąjį rimtesnį keramikos kūrinį, „mielą tupintį katiną“, Agnė nulipdė tik vienuoliktoje klasėje, jau po poros metų, 2001aisiais, ji pradėjo studijuoti keramiką (2007 m. įgijo keramikos magistro laipsnį) Vilniaus dailės akademijoje ir nuo tada kryptingai juda pirmyn. Agnės darbus jau matė Vilnius, Kaunas, Klaipėda ir Ryga, o šios vasaros pabai-

goje atėjo eilė ir egzotiškesniam debiutui postmodernios keramikos festivalyje „Ceramica Multiplex“ Kroatijoje. Ten, tarp 125 menininkų, Agnė buvo vienintelė Lietuvos atstovė. „Keramika yra seniausia žmogaus rankomis sukurta medžiaga ir žmogų lydi jau daug tūkstančių metų. Tai „Ugnies menas“, savyje jungiantis ir amatus, ir meną, ir mokslą. Keramika yra itin universali dailės šaka, – „Laikui“ pasakoja talentė. – Nuostabu, koks gilus ir šiltas

Kabančios figūros privataus buto interjere. Medžiagos – baltasis molis, glazūra, metalas (strypas). Lipdyta rankomis.

yra žmogaus rankų ir molio sąlytis, kokie nepakartojami meniniai etiudai gali gimti pasitelkiant vaizduotę ir molio plastiką, jo nepakartojamas spalvas ir faktūras.“ Mums belieka linksėti galva ir parodyti keletą Agnės darbų. Daugiau jų galima pamatyti asmeniniame keramikės puslapyje agneko.archestra.lt arba „Lietuvos Aido“ galerijoje Vilniuje. Ten iki rugsėjo 12-osios eksponuojama pirmoji A. Kondrataitės personalinė paroda „Miestas“.


Puodukai su įspaudais. Iš abiejų pusių jie turi po vieną įdubimą-įspaudą, į kuriuos įlenda nykštys ir trečias arba antras pirštas, taip atstodami ąselę. Medžiagos – baltasis molis, glazūra . Lipdyta rankomis.

„Pollock“ ažūrinis dubuo. Medžiagos – rudasis molis, glazūros. Lipdyta rankomis. Dekoras įkvėptas abstrakčiojo ekspresionizmo dailininko Jacksono Pollocko „varvinimo / taškymo“ technikos.

„Laikas.lt“ „Talentų bankas“ laukia, kol galės pranešti pasauliui ir apie Jus. Kreipkitės adresu redakcija@laikas.lt, pristatykite save, prisekite savo darbus, o mes pasirūpinsime, kad jie būtų publikuoti „Laikas.lt“ portale arba žurnale.

Dubuo+lėlė=guli arba „Godot“. Paguldžius – indas, pastačius – skulptūra. Medžiagos – baltasis molis, glazūra. Lipdyta rankomis.

Daugiau portalo „Laikas.lt“ talentų rasite čia Nemokamą „UpCode“ programą savo mobiliam telefonui galite parsisiųsti www.upcode.fi

Nuotraukos – Augio Narmanto ir iš asmeninio A. Kondrataitės archyvo.

meistrė Agnė


Iliustracija – Justė Urbonavičiūtė. Flickr.com/marmelade-fires

Švaistyk laiką turiningai portale www.laikas.lt!


2012 m. Laikas.lt rugsėjo numeris (27)