Page 1

2011 | RUGSĖJIS–SPALIS

Šiaulių miesto žurnalas jaunimui - debiutinis - pri(si)statomasis numeris ATRASK! • RUGSĖJIS–SPALIS

1


2

ATRASK! • RUGSĖJIS–SPALIS


- redakcija -

Nr. 1 ATRASK! Debiutinis – pri(si)statomasis numeris

ei, šiauliečiai! Ar jūs tie, kurie Šiaulių miesto kiemuose braidėte po balas, su tėvais valgėte ledus „Pingvino“ ledainėje, matėte pirmą filmą savo gyvenime „Saulės“ kino teatre, lakstėte ir dūkote viename iš darželių ir mokotės (ar baigėte) vienoje iš Šiaulių mokyklų ar jau studijuojate Šiaulių universitete? Tuomet Jūsų širdis priklauso šiam miestui! Negana to, – mes esame lygiai tokie patys! Atrask mus – naują Šiaulių miesto žurnalą jaunimui ir visiems, kam šis miestas yra savas, mielas ir gražiausias pasaulyje. Čia rasi tai, ką kiekvienas šiaulietis turėtų žinoti: miesto istorija, legendos, ryškūs žmonės, aktualios problemos, miesto renginiai, jaunimo laisvalaikis, šiaulietiška muzika, literatūra ir dar daug kitų dalykų. Ne šiaip sau pasirinkome tokį pavadinimą – ATRASK! Tai reiškia ne tik tai, kad čia bus nežinomų ir negirdėtų faktų, bet ir tai, kad mes Jus skatinsime atrasti savo mylimą miestą iš naujo, pasižiūrėti į jį šiek tiek kitu kampu. Tai laikas, kada Šiauliai atgimsta naujam, jaunatviškam ir moderniam gyvenimui. Tad aukime kartu su savo miestu!

Atrask!

Šiaulių miesto žurnalas jaunimui ATRASK! www.atrask.org redakcija@atrask.org Redakcija: Benas Jankauskas Artūras Šeškus Jolanta Grubliauskaitė Jovita Norkutė Tautvilė Juodvalkytė Lina Mikaliūnaitė Laura Andriukaitytė Leidinio globėjai: „Kavakuki“, „PoGo baras Šiauliai“, doc. dr. Stasys Tumėnas. Spausdino UAB „Šiaulių knygrišykla-spaustuvė“ P. Lukšio g. 9A LT-76207 Šiauliai, Lietuva Tel. (8 41) 50 03 33 Faks. (8 41) 50 03 36 El. p. info@dailu.lt Už reklamos turinį ir kalbą redakcija neatsako. Platinti šio leidinio tekstus ir vaizdo informaciją galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą arba tvirtą šiauliečio žodį.

ATRASK! • RUGSĖJIS–SPALIS

3


- turinys Viršelis

Šiauliai – miestas brangus, nes savas

Pokalbis su knygos „Šiaulių auto/topografija“ autoriumi Vigmantu Butkumi apie Šiaulius ir „vietocentrišką“ gyvenimą.

4

apie rašytojus, bėgantį laiką ir nekintančią kasdienybę Norint būti poetu, rašytoju, menininku, neužtenka rašyti ar šnekėti daugumai sveiku protu nesuvokiama kalba, elgtis ekstravagantiškai, nesišukuoti ir nesiprausti, ar būti tiesiog priplaukusiu ir niekieno nesuprantamu individu.

8

„Mystons“: mes nedeginame bažnyčių! Martynas Petreikis, Šiaulių universiteto Menų fakulteto Dailės (tapyba) II kurso magistrantas. Iš ciklo „Atradimai“, 2008 m. (popierius, akvareliniai pieštukai) 29,7 x 42 cm Darbų ciklas „Atradimai“ vaizduoja miesto ir mažosios architektūros detales. Tai eskizų bloknoto istorija, kurioje primityviomis priemonėmis fiksuojami asmeniniai atradimai.

4

ATRASK! • RUGSĖJIS–SPALIS

Rugsėjo 2 dieną grupė pristatys naująjį albumą „Mystons 3“, kurio kelias dainas jau dabar galima pasiklausyti „Mystons“ tinklalapyje.

10

kaimynai

Daugelis kaimynų yra paslaugūs žmonės, garsiai muziką leidžiantys tik iki pirmos nakties, pradedantys šūkauti rytais kieme tik nuo septynių ryto, o svarbiausia – nuoširdžiai besidominantys tavo profesijos ypatumais.

15


Vilniaus gatvę išmynė mamutai. Mes – išgrindėme

Iki žmonių atsiradimo mūsų kraštą, kaip ir Amazonės džiungles, mynė visokie šiaurės elniai, poliarinės lapės ir mamutai. Štai ir pasiekėme ledynmetį. Taigi, jei kas tvirtintų, kad Vilniaus gatvė yra senesnė ir už Šiaulius ir už Lietuvą, tas nelabai klystų.

p. 12

18 p. 20

retro pornografija

Filmų aktorių istorija kiek panaši į nuotraukų modelių. Pirmiausia juose filmuodavosi prostitutės, norėdamos tiesiog prisidurti prie pagrindinio atlyginimo, tačiau greitai jas pakeitė atvykusios į miestus merginos, nuo mažens troškusios tapti kino žvaigždėmis. Žinoma, kino aktorėmis jos netapo, tačiau ne viena jų istorija pateko į spaudą.

24

dabartinės muzikos veidas Ar dabar muzika turi kokį nors savitą veidą? Ar tame begaliniame sraute yra kokių nors vardų, kurie išliks muzikos istorijoje, kaip išliko Mozart, L. van Beethoven, „Pink Floyd“, „Black Sabath“ ar Michael Jackson?

30

miesto šventės „ŠIAULIŲ DIENOS 775“ programa

38

p. 25

ATRASK! • RUGSĖJIS–SPALIS

5


- literatūra Šiauliai – miestas brangus, nes savas Pristatome Jums žurnalo rubriką „Literatūra“, kurioje kiekviename numeryje rasite po knygą, straipsnį, rašytoją ar kitą literatūros objektą, vertą kiekvieno šiauliečio dėmesio. Pirmame numeryje supažindiname Jus su Vigmantu Butkumi ir jo knyga, esė rinkiniu „Šiaulių auto/topografija“. Knygoje persipina rimti, ironiški ir net sarkastiški straipsniai apie Šiaulių miesto kultūrą, istoriją, žmones, akademinę aplinką. Knygoje publikuojama daug V. Butkaus nuotraukų, kurių vieną spausdiname ir šiame žurnale (žr. dešinėje). Benas Jankauskas Vigmantas Butkus – Kaip Jus reikėtų pristatyti? – Esu literatūros žmogus. Bet ne romantikas ir svajoklis, su kokiais paprastai tapatinami literatai. Literatūra, gera literatūra mane labiau nuteikia ne romantiškai, bet analitiškai ir kritiškai. Pirmiausia gal dėl to, kad mano profesija, kaip pasakytų angliakalbis žmogus, yra literatūros kritika (pas mus tai vadinama literatūros mokslu). O nuo literatūros kritikos kai kuriais atvejais jau visai netoli iki visuomenės kritikos, kuriai skiriu nemažą dalį eseistinių tekstų. Pastarieji nėra tiesiogiai susiję su mano kaip vyresniojo mokslo darbuotojo pareigomis Lietuvių literatūros ir tautosakos institute Vilniuje, ar docento pareigomis Literatūros istorijos ir teorijos katedroje Šiaulių universitete, tačiau netiesioginių sąsajų esama. Pavyzdžiui, kartais leidžiu sau eseistiškai „padžiazuoti“ kokiame mokslo straipsnyje ar paskaitoje, seminare arba pasitelkti sunkiąją mokslo „artileriją“ eseistikoje. – Koks yra Jūsų santykis su Šiauliais? Kas Jums yra Šiauliai? – Pirmiausia Šiaulius prisimenu kaip savo vaikystės miestą, į kurį atostogų iš kaimo atvažiuodavau pas senelius. Netipinė situacija, nes paprastai 6

ATRASK! • RUGSĖJIS–SPALIS

būna priešingai – pas senelius važiuojama į kaimą. O žinote: ką vaikystėje pamilsti, tai jau ilgam. Taip turbūt nutiko su Šiauliais. Į juos iš didelės sodybos, kurios sode zuikiai vaikus vesdavo, atsikėliau gyventi 1979 metais. Tuomet buvau keturiolikmetis paauglys. – Kuo, Jūsų akimis, Šiauliai yra išskirtinis miestas? Kokie yra Šiaulių miesto žmonės, jaunimas? – Žiūrint objektyviai, Šiauliai yra niekuo ypatingu neišsiskiriantis, pilkas ir netgi niūrokas miestas. Miestas Kryžių kalno paunksmėje, beje, niekaip nesugebantis tos paunksmės turistiškai, ekonomiškai išnaudoti. Nepaisant visko, jis man brangus, nes savas, „prisijaukintas“, galų gale – mano vaikų, mano šeimos, mano lizdo miestas. Dėl to išgyvenu, kai visokie netikėliai, sulindę į atitinkamus postus, jį ir jo žmones „melžia“ miestui akivaizdžiai nenaudingais sprendimais, visokiais asmeninio pasipinigavimo triukais. Švelniai tariant, tai man nepatinka. Kaip nepatinka ir šiauliečių visuomeninis, politinis pasyvumas, inercija, negebėjimas atskirti politinio klouno ar geru dėde besidedančio politinio manipuliuotojo nuo są-


žiningo politiko. O žmonės Šiauliuose, tiek jauni, tiek pagyvenę, mano manymu, tokie pat kaip ir visoje Lietuvoje: „tebepakibę“ tarp „natūrinio ūkio“ ir miestietiškos kultūros. Jaunimas gal modernesnis, dinamiškesnis. – Kokį miestą įsivaizduojate po, tarkim, dešimties metų? – Vaizdelis neturėtų būti labai patrauklus (kaip ir kituose Lietuvos miestuose bei miesteliuose). Demografinė krizė, nenormalių mastų emigracija ir nieko gero nežadančios municipalinės vadybinės tendencijos leidžia spėti, kad sėdėsim didesnėje ar mažesnėje duobėje. Žinoma, bus ir naujų gražių dalykų. Pavyzdžiui, gal pagaliau Talšos ežeras taps organiška, natūralia ir padoriai sutvarkyta miesto dalimi. – Šiais metais pasirodė Jūsų knyga „Šiaulių auto/topografija“. Tiek spausdinamų straipsnių apie šį miestą leidžia galvoti, kad Šiaulius

pažįstate labai gerai. Kas paskatino išleisti šią knygą? – Priminsiu, kad knygoje straipsniai ne tik apie Šiaulius. Yra ir apie Kurtuvėnus, Kražius, Užventį, Padvarnikus. O Šiaulius gal geriau pažįstu ne istorine, ne kraštotyrine ar panašia prasme, bet geografine, visuomenine, akademine. Knygoje tokio pobūdžio straipsnių ir yra daugiausia: apie miesto erdves, apie jo akademinį gyvenimą. Kita vertus, rašant eseistinį straipsnį dažnu atveju reikia ne tiek pažinti, kiek intuityviai pajausti. Beje, ir išleidau knygą pajautęs, kad jai jau turiu pakankamai daug ir pakankamai vientisos medžiagos, kuri gali būti įdomi skaitytojui sukaupta kaip atskiras leidinys. Panašaus pobūdžio knygą apie Šiaulius esu išleidęs 2005 metais. Ji vadinasi „Šiauliai: provincijos miestas palatvėje“. Abi knygos sudaro savotišką šiaulietišką „dilogiją“. Turbūt daugiausia skaitytojų dėmesio susilaukę straipsniai yra „Šiaulių fragmentai:

ATRASK! • RUGSĖJIS–SPALIS

7


vaizdais ir žodžiais“ ir „Pasaka apie degradą Šiaulėną, princesę Sostinę ir princą Vilnių“. Abu jie išspausdinti elitiniuose Lietuvos žurnaluose. Pagal šiuos straipsnius sunku spręsti apie Jūsų kaip autoriaus poziciją. Ko siekiate šia knyga? – Mano pozicija aiškesnė už aiškią. Ją aš sarkastiškai ir gal kiek drastiškai išdėsčiau „Pasakoje apie degradą Šiaulėną…“: Lietuvoje visais lygiais vyrauja nesveikos „vilnocentristinės“ nuostatos.

dve. Kad išnaudoji visas jos teikiamas galimybes ir elgiesi joje kaip savo kieme: puoselėdamas, gražindamas. Kad nesi klajūnas, nomadas, kuris pakeliui gãli prišiukšlinti ir palikti vieną, paskui kitą vietą, nes jis neturi vietos. Šiauliečiams kaip ir biržiečiams, anykštėnams ar kelmiškiams visada bus naudingas regioninis „vietocentriškas“ mąstymas, nes jis padeda gyventi psichologiškai, kultūriškai ir kitaip visavertį gyvenimą, suvokiant, kad tam tikra prasme pasaulio centras yra ten, kur tu gyveni.

„Šiauliečiams visada bus naudingas regioninis „vietocentriškas“ mąstymas, nes jis padeda gyventi psichologiškai, kultūriškai ir kitaip visavertį gyvenimą.“ Vilnius pradedamas tapatinti kone su visa Lietuva. Pasižiūrėkit bet kokias žinias per TV ir palyginkit, koks procentas teigiamos informacijos yra pateikiamas kalbant apie Vilnių ir koks procentas kalbant apie likusią Lietuvą. Susidaro įspūdis, kad gyventi verta tik Vilniuje, o gyvenimas kitur yra nevisavertis, gal net pavojingas. Ir tokia nuomonė formuojama nuolat. Vilnietiškas narcisizmas kartais darosi juokingas, bet jis ne mažiau ir pavojingas mąstant valstybiškai, t. y. apie Lietuvą kaip apie Lietuvą, o ne apie Lietuvą kaip apie Vilnių. Knygoje į tai ir atkreipiu dėmesį, sakydamas: štai aš „įsivietinu“ Šiauliuose, iš atstumo matydamas, apmąstydamas ir ironizuodamas sostinės mentaliteto silpnąsias puses – tas, kurios iš atstumo ir tepastebimos. – Pratarmėje užsimenate apie „vietocentrišką“ gyvenimą. Jūsų knyga ir šis žurnalas propaguoja šitokią idėją. Kuo, Jūsų nuomone, tai yra naudinga šiauliečiams? – „Vietocentriškas“ gyvenimas man pirmiausia reiškia tai, kad gyveni santarvėje su sava er-

8

ATRASK! • RUGSĖJIS–SPALIS

– Knygos straipsniai – lyg pirmasis teiginys, diskusijos pradžia. Kokio atsakymo tikitės, o gal jau sulaukėte iš skaičiusiųjų? – Keista, o man atrodė, kad straipsniai išbaigti, kitaip sakant, su labiau ar mažiau išsamiais atsakymais. Bet jei jie kviečia diskusijai – tuo geriau. Į iš teksto iškilusius klausimus atsako paprastai kiekvienas skaitytojas pats sau, autorius šiame procese jau nebedalyvauja. Ir ačiū Dievui, kad nebedalyvauja.


Mes grožimės dalykais, į kuriuos kiti pamiršta pažvelgti.

ATRASK! • RUGSĖJIS–SPALIS

9


- prie kavos -

apie rašytojus, bėgantį laiką ir nekintančią kasdienybę Mindaugas Laurinaitis autoriaus fotografija * Šiuo tekstu nenoriu nieko įžeisti arba papeikti. Neieškokite asmeniškumų. Bet kokie sutapimai yra jūsų sąžinės ir fantazijos reikalas. Autoriaus kalba yra retorinė ir nenukreipta į nieką asmeniškai.

Kažkada pagalvojau, tiksliau, buvau paskatintas pagalvoti, kad šiais laikais įvairiausios sąvokos yra susiniveliavusios ir bet kokios ribos nusitrynusios. Kad visi tik bėga, lekia, skuba ir niekur nespėja. Kad bet kas iš nuobodulio susigalvojęs užsideda kokią tik nori etiketę ir jaučiasi dėl to ypatingas ir gerbtinas. Pavyzdžiui, ima ir sugalvoja, kad jis (ji) yra poetas, rašytojas, kompozitorius ar dar kas tik nori. Ir toks „kūrėjas“ imasi kūrybos, kuri visiškai su kūryba neturi nieko bendro. Tik vardas jo toks – poetas, rašytojas (įrašykite savo variantą). Jokios pagarbos nei literatūrai, nei kūrybai, nei menui apskritai. Juk norint būti poetu, rašytoju, menininku, neužtenka rašyti ar šnekėti daugumai sveiku protu nesuvokiama kalba, elgtis ekstravagantiškai, nesišukuoti ir nesiprausti, ar būti tiesiog priplaukusiu ir niekieno nesuprantamu individu. Tai ne vien tik kažkokios sąvokos, terminai ar pavadinimai. Tai yra visas gyvenimas. Ir tai nėra tai, ką tu pats susigalvoji ar pasirenki. Tai tave pasirenka netgi galbūt tau pačiam nenorint. Ir tu tiesiog negali ramiai miegoti naktimis ar imtis ko nors kito, kaip tik rašyti, kurti. Nekalbu apie grafomaniją. Tai jau psichologinė liga, nors kartais duodanti kažką naudingo. Jeigu ne literatūrai apskritai, tai bent jau pačiai kalbai. 10

ATRASK! • RUGSĖJIS–SPALIS

Arba bent jau darbo daktarams ir psichiatrams. Turiu mintyje, kada pasakymas „jeigu gali nerašyti, tada nerašyk“ įgauna kiek kitokią prasmę. Tu tiesiog nebegali nerašyti dėl kiek kitokių priežasčių. Tikrų poetų ir rašytojų yra vienetai. Ne dėl geros vadybos ar pažinčių (turbūt vieša paslaptis, kad norint gauti Nobelio ar kokią kitokią literatūrinę premiją, neužtenka vien tik gerai rašyti). Jų yra vienetai visų pirma dėl pašaukimo ir atsakomybės skaitytojams. Ta kūrybos ugnis, kuri neleidžia ramiai miegoti naktimis, ji galbūt ir sunaikina kūrėją kaip asmenybę, bet išdegina amžinus įrašus kultūros istorijos atmintyje. Dažnai tikri talentai taip ir lieka nesuprasti savo amžininkų. Tik po metų, kitų, kartais net po dešimtmečių žmonės prabunda, staiga užmiršta, kad tas ar anas menininkas buvo girtuoklis, narkomanas ar kitoks asocialus asmuo, ir staiga už jo darbus snobai ima mokėti protu nesuvokiamas sumas pinigų. Skurdžius menininkas vartosi kapuose iš nesuvokiamos laimės. Arba jo anūkai, jeigu kartais tokių sugebėjo per savo gyvenimą palikti, ploja katučių, kad pagaliau tie senelio kliedesiai ima duoti apčiuopiamos naudos. Koks skirtumas, kad štai Sigitas Geda buvo išgeriantis? Koks skirtumas, kad Vincent van Gogh nusipjovė savo ausį ir po kiek laiko nusižudė kamuojamas maniakinės šizofrenijos? Koks skir-


tumas, kad Federico Garcia Lorca buvo gėjus ir jį nušovė ispanų fašistai? Kam dabar rūpi, kad kažkokį prancūzų poetą devynioliktajame amžiuje buvo užtampę teismuose už jo eilėraščius, kurie, atseit, žlugdė visuomenės moralę? Knygos, paveikslai – visa tai lieka žmonių atmintyje. Bet ne kažkokie biografiją juodinantys ir bulvarinės spaudos naujienų išsiilgusius dominantys faktai. Galvodamas apie tuos pseudorašytojus pagalvojau, kad toks ribų nepaisymas yra tik šių laikų problema ir kad tik dvidešimt pirmajame amžiuje, kada internetas atveria neįsivaizduojamas galimybes, sujungdamas viso pasaulio žmones, kad tik šiais laikais žmonės taip yra linkę nepaisyti jokių ribų, jokių normų ir jiems nieko nėra švento. Tačiau vos tik taip pagalvojau, iš karto prisiminiau jaunojo poeto Vytauto Mačernio žodžius, kuriuos jis išsakė prieš daugiau nei septyniasdešimt metų. Kalbėdamas apie savo kartos žmones, jis su gailesčiu ir pykčiu pasakė, kad „dabar bet kas yra linkęs imtis plunksnos ir skelbti save rašytoju, nors retas kuris tos plunksnos yra vertas“. Žmonės niekada nesikeičia. Kokie jie buvo prieš šimtą metų, tokie jie yra ir dabar. Emocijos ir ištvirkimo laipsnis yra nė kiek nepakitę. Visas skirtumas tik toks, kad tada visi rašė plunksnomis

ir rašalu. Dabar visi rašo kompiuterio klavišais ir retai netgi spausdina savo tekstus ant popieriaus. Juk internetas džiaugsmingai priima visokiausius tinklaraščius, blog’us ir kitokią elektroninę rašliavą, kam čia gadinti popierių? Rašyk, ką nori, kada nori, kaip nori ir publikuok sau sveikas. Tad prieš atsidusdami ir pasakydami, kad tuomet viskas buvo geriau ar bent nuoširdžiau, gerai pagalvokit. Prieš šimtą ar daugiau metų viskas buvo taip pat. Tik dabar, po šimto metų, mes atsimenam tuos, kurių tada niekas kartais net pažinoti nebūtų laikęs pagarbos vertu reikalu, užmiršdami visą nykią ir pilką kasdienybę. Ir jeigu bus taip, kad eilinė pasaulio pabaiga nenušluos mūsų nuo žemės paviršiaus ir mes užauginsime savo vaikus, jie – mums anūkus ir t.‌t., tada pagalvokime, ką būsimos kartos prisimins? Galbūt paaiškės, kad jūsų draugas ar kaimynas, kurio jūs taip dabar vengiate ir nesuprantate, ir bus tas ateities kartų atmintyje likęs asmuo. Ir paaiškės, kad jis visai nevadino savęs poetu ar rašytoju, nelaikė savęs jokiu menininku. Žmonės paprasčiausiai jo nesuprato. Bet jis tiesiog rašė, nes kitaip negalėjo. Nes galbūt tik norėjo nuraminti savo degančią ir skaudančią sielą. Kartais degtinės stikliuku, kartais eilėraščiu.

ATRASK! • RUGSĖJIS–SPALIS

11


- muzika „Mystons“: mes nedeginame bažnyčių! 2007 metais Suomijoje du ilgamečiai draugai M. Myston ir J. Myston improvizuodami scenoje suprato, kad jų kuriama energija virsta į kažką daugiau, nei į malonumą teikiančias improvizacijas. Dviejų muzikantų (gitaristo / vokalisto ir būgnininko) bendras projektas gavo „Mystons“ pavadinimą ir perteikia unikalų roko pasaulyje skambesį, kurį patys muzikantai apibūdina kaip mistinį roką, kuriame susimaišo bliuzas, alternatyvus rokas, grunge stiliaus muzika ir metalas. Grupės nariai tvirtina, kad jų muzika kiek panaši į „Danzing“, „Black Sabbath“, „The White Stripes“, „The Doors“ ir Johny Cash muziką. Pirmąjį albumą „Black Book“ grupė išleido 2008 metais, vėliau pasirodė albumas „Tearstained“. 2010 metais grupė išleido albumą „Alkaem“, kuriame atksleidė savo dinamišką, mistinio roko muzikos alchemiją. Energingu, tamsių atspalvių kupinu albumu grupė greitai įsiveržė į roko pasaulį. Rugsėjo 2 dieną grupė pristatys naująjį albumą „Mystons 3“, kurio kelias dainas jau dabar galima pasiklausyti „Mystons“ tinklalapyje. Pavasarį koncertavusi Šiauliuose, grupė sutiko pasidalinti savo mintimis apie muziką, naująjį albumą ir tamsias roko paslaptis. Artūras Šeškus Samuli Mustonen – Save pristatote kaip Mauri Myston ir Jay Myston. Kaip ir kodėl gimė tokia idėja? Mauri Myston: Nepamenu, iš kur kilo ši idėja. Galbūt iš grupės „Ramones“? (tai 1974 m. Amerikoje susikūrusi roko grupė, kurios visi nariai pasivadino Ramone pavarde, red. past.) Aš manau, kad tai paprasčiausiai kilo iš to, kad grupė turi būti kaip šeima. Jay Myston: O galbūt klausimą reikėtų formuluoti kitaip: galbūt viskas yra paskutinėje žodžio Mystons raidėje s? Taip atsakysime į klausimą, kas yra „Mystons“, kas yra „Myston“? – Kiek žinau, ką tik įrašėte naują albumą, kurį galima bus įsigyti rugsėjo mėnesį. Kuo šis albumas skiriasi nuo ankstesnių? M: Aš manau, kad stiliaus atžvilgiu tai labiau vieningas darbas, nei anksčiau buvę albumai. Mes įrašinėjome būgnus ir gitarą mūsų pirmojo turo po Europą metu, todėl albumas pulsuoja nepažabota energija, kurią galima būdavo išvysti ant 12

ATRASK! • RUGSĖJIS–SPALIS

scenos gyvų pasirodymų metu. Dar svarbu, kad šiame albume visiškai nėra bosinės gitaros. Vienintelis boso skambesys, kurį galima išgirsti, yra išgaunamas gitara. Tai yra pirmasis mūsų albumas, kurį įrašėme tik dviese, be pagalbinių efektų ar instrumentų. J: Iš tikro yra nemažai panašumų tarp visų mūsų albumų. Klausydami jų, galite pastebėti, kad tai tarsi istorija, kuri su kiekvienu albumu vis bręsta ir tampa įdomesnė. Garso atžvilgiu, naująjį albumą įrašinėjome naujose patalpose su žymiai geresne aparatūra, jame panaudojome nemažai aukštų dažnių, todėl naujajame albume skambančios dainos nėra tokios purvinos ir tamsios kaip ankstesniuose. – Ką simbolizuoja jūsų naujojo albumo viršelis? M: Ant albumo viršelio yra nupieštas trejetas, kuris žymi ir albumo pavadinimą, ir simbolizuoja aštuonetą, kuris yra amžinybės simbolis. Mus


„Nenustokit ieškoti naujų dar niekam nežinomų grupių, nes galite maloniai nustebti jas išgirdę.“

ATRASK! • RUGSĖJIS–SPALIS

13


įkvėpė senovinis simbolis Ouroboros, simbolizuojantis gyvatę, ryjančią savo pačios kūną. Šį simbolį mes kiek patobulinome, pavaizduodami dvi gyvates, ryjančias viena kitos kūnus, norėdami pavaizduoti Šviesą ir Tamsą, maitinančias vienas kitą. Tai lyg Yin ir Yang simbolis. – Kodėl nebuvo stengtasi išlaikyti „Alkaem“ albumo viršelio tradicijos? M: Iš tikro truputį atsibodo daryti tą patį vėl ir vėl. Norėjome ko nors naujo. J: Būtų labai sunku pavaizduoti simbolį „3“ laikantis vaidybinių albumo „Alkaem“ viršelio tradicijų. – Kokią žinią stengiatės perduoti klausytojams savo dainų tekstais ir muzika? M: Aš manau, kad geriausia tai palikti nuspręsti klausytojams. Kiekvienas gali rasti sau tinkančią prasmę mūsų muzikoje. – Kodėl nepublikuojate savo dainų tekstų? 14

ATRASK! • RUGSĖJIS–SPALIS

M: Ilgą laiką mes tiesiog neturėjome galimybės jų publikuoti. Albumo viršeliuose visada geriau yra palikti vietos nuotraukoms. Galbūt mes patalpinsime dainų tekstus mūsų naujoje interneto svetainėje. J: Tačiau tikrai nepublikuosime mūsų dainų natų ar akordų. – Jūsų dainos prisotintos ganėtinai tamsaus atspalvio. Sakykite, kaip gimė muzika dainai „Bullet“, kuri išsiskiria iš jūsų repertuaro? M: Vieną kartą sėdėjau ant lovos ir grojau akustine gitara, mąstydamas, kaip nusibodo viskas, kas vyksta pasaulyje. Taip gimė daina, kuriai suteikėme penktojo dešimtmečio rokenrolo skambesį. – Kokių grupių klausydavote anksčiau? Kam dabar teikiate pirmenybę? M: Iš tikro aš neklausau daug muzikos paskutiniuoju metu. Tačiau visų laikų mano mylimiausia grupė yra „Black Sabbath“. Niekada nenusibosta jų klausytis.


J: Klausiau ir klausau visokių stilių ir žanrų muzikos. Tačiau galiu pasakyti, kad grupė „Portishead“ tikrai paliko neišdildomą įspūdį savo gyvu pasirodymu, vykusiu prieš kelis mėnesius. – Kada pajutote norą groti, kurti tai, ką žmonės klausytų su malonumu? M: Negaliu tiksliai pasakyti, kada atsirado šis troškimas, tačiau mes visada mėgaujamės grodami. O jei klausytojai mėgaujasi klausydami mūsų muzikos, tai dar geriau. J: Iš tikro, mes vis dar sunkiai dirbame, stengdamiesi kurti muziką, kuri priverstų jūsų ausis kraujuoti iš malonumo. Ir kiek galiu pastebėti, to padaryti mums dar nepavyko. – Kas pastūmėjo įkurti grupę „Mystons“? M: Noras kurti tokio stiliaus muziką ilgai nedavė ramybės. Prieš „Mystons“ aš daug grojau akustine gitara, tačiau visą laiką norėjau daryti kažką beprotiško ir sunkaus. Daina „Get born again“ gimė mano galvoje naktį prieš tai, kai pradėjome groti su Jay ir „Mystons“ atsirado būtent po šios improvizacijos. – Kiek laiko žadate groti? Ar įsivaizduojate save grojančius po 20–30 metų? M: Muzika yra labai svarbi mano gyvenimo dalis ir aš neįsivaizduoju savęs negrojančio. Gyvenime yra nedaug dalykų, kuriais mėgaučiausi taip, kaip grojimu scenoje, todėl taip: įsivaizduoju save grojantį ir po tiek metų. J: Labai tikiuosi, kad grosiu ir po tiek metų. Bet galbūt ne grupėje „Mystons“ (nes aš pašiurpstu įsivaizdavęs save, jau praplikusį ir susiraukšlėjusį pensininką, daužantį būgnus lazdelėmis, suspaustomis reumatizmo susuktais pirštais). – Mauri, kiek žinau, jūs piešiate. Niekada nekilo dvejonės, kam teikti pirmenybę – dailei ar muzikai? Ką veikia grupė „Mystons“ laisvalai-

kiu? M: Aš nustojau tapyti tam, kad visą savo energiją galėčiau skirti muzikai. Visas mano laisvas laikas yra susijęs su muzika, koncertų planavimu ir grupės tinklalapio priežiūra. J: Aš priklausau dar kelioms grupėms, be to, įrašų studijoje dirbu garso operatoriumi, todėl viskas sukasi tik apie muziką. Tačiau aš dievinu Laplandijos laukinę gamtą, kasinėjimus joje, aukso paieškas ir panašias linksmybes. Nepamirštamas jausmas aplanko geriant ledo šaltumo tyrą šaltinio vandenį kur nors kalnuose. – Kiekviena grupė turi įdomių tamsių istorijų, paslapčių. Galbūt ką nors galite papasakoti mūsų žurnalo skaitytojams? M: Tai galėtų būti susiję su manimi, dėvinčiu vaikiškus vystyklus ant scenos, nebent Jay galėtų papasakoti ką nors smagesnio? J: Mes nedeginame bažnyčių, tad kad ir ką bedarytumėme, tai vis tiek bus lame. – Jeigu galėtumėte, su kuria grupe norėtumėte sugroti vienoje scenoje ar sugroti kartu? M: Aš manau, kad tai galėtų būti septintojo dešimtmečio „Black Sabbath“. J: „King Diamond“ dainuojantis chore būtų smagu. – Iki 1990 metų užsienio roko muzika Lietuvoje buvo draudžiama. Galbūt istorinės aplinkybės buvo palankesnės roko muzikai Suomijoje? M: Suomijoje užsienio muzika nebuvo draudžiama, tačiau buvo imtasi tam tikrų priemonių jai kontroliuoti. Pavyzdžiui, kai „Sex Pistols“ 1980 metais bandė surengti koncertą Suomijoje, jis buvo atšauktas, nes „koncertas būtų padaręs blogą įtaką jaunimui.“ Bet jaunimas niekada nenustojo klausyti tų pačių „Sex Pistols“, taigi ar buvo naudos iš to draudimo? – Jūs jau kartą koncertavote Šiauliuose.

ATRASK! • RUGSĖJIS–SPALIS

15


Papasakokite trumpai savo įspūdžius apie šį miestą. M: Aš atsimenu, kad į Šiaulius atvykome siaubingai pavargę ir pasimetę bandėme surasti „PoGo barą“, kuriame turėjome groti. Miestas atrodo tokio pat dydžio kaip mano gimtasis miestas Turku, bet realiai mes neturėjome daug laiko, kad atidžiau galėtume apžiūrėti Šiaulius. Užtat koncertas „PoGo bare“ paliko labai gerus atsiminimus. Šiauliai pasižymi itin šiltais žmonėmis ir nepakartojama publika, kuri su mumis pasidalino savo aistra muzikai. Pasirodymas Šiauliuose paliko mums geriausią įspūdį. J: Taip, aš irgi negaliu daug ko pasakyti apie miestą, dėl labai intensyvaus mūsų koncertų gra-

16

ATRASK! • RUGSĖJIS–SPALIS

fiko. Tačiau kiek teko pastebėti, tai švarus miestas, kuriame gyvena draugiški ir šilti žmonės. Įsiminė skanus maistas ir alus. Kažkodėl atrodo, kad miestas turėtų būti kupinas žalumos, su daug medžių ir parkų. – Ko norėtumėte palinkėti mūsų žurnalo skaitytojams? M: Nenustokit ieškoti naujų dar niekam nežinomų grupių, nes galite maloniai nustebti jas išgirdę. Eikite į jų pasirodymus, pirkite jų albumus, kad ateityje grupės galėtų sukurti dar daugiau geros muzikos jums. Palaikykite miesto kultūrinį gyvenimą, menus, tai labai svarbu. J: May the force be with you.


- šiauliečio blog’as -

kaimynai

Artūras Šeškus

Gyvenant šiuolaikinėje visuomenėje, dėl padidėjusio globalinio atšilimo (kas yra kiek keista) bei nenumaldomai spartėjančio gyvenimo tempo, sunku išlikti vienam. Visur būsi apsuptas žmonių, to neišvengsi net užsidaręs namuose. Tave būtinai aplankys tyros meilės bažnyčios atstovai, kiemo valytoja, renkanti lėšas už kiemo (bet turbūt ne tavo, nes taviškis nuolatos būna šiukšlinas) tvarkymą, ar kaimynas iš pirmo aukšto, norėdamas pasiskolinti druskos, pinigų degtinei ar tiesiog pasiskųsti savo paūmėjusia podagra. Būtent kaimynai sudaro tokią nepakartojamą atmosferą, kuri prašyte prašosi renkantis naują gyvenimo būstą teirautis: o kaip

kaimynai?.. Nuomojantis butą, manau, daug kas esate su tuo susidūrę, susidaro įspūdis, kad Šiauliuose gyvena tik dievo karvutės ir avinėliai. Iki tol, kol nepagyveni naujajame bute. Tada supranti, kad ir velnias dėvi pradą arba nevaikščiojanti bobulytė iš ketvirto aukšto naktimis kapoja mėsą virtuvėje (ir gerai, jei tik mėsą, o ne tuos pačius kaimynus). Iš tikro nėra taip blogai. Daugelis kaimynų yra paslaugūs žmonės, garsiai muziką leidžiantys tik iki pirmos nakties, pradedantys šūkauti rytais kieme tik nuo septynių ryto, o svarbiausia – nuoširdžiai besidominantys tavo profesijos ypatumais. Ypatingas dėmesys skiriamas vaistininkams: visos

ATRASK! • RUGSĖJIS–SPALIS

17


dirbti (kaimynų stimuliatorių žaidžiate darbe), mes

18

ATRASK! • RUGSĖJIS–SPALIS

intensyviai kuriame sau naują kiemą su tais pačiais įkyriais kaimynais. Klimpstame į kažkokį socialumo liūną iš kurio niekaip nesinori ištrūkti, o vienatvės supratimas (kai tariate sau – „pabūsiu šiandien namie vienas“) išsigimsta į kažkokią virtualią bendravimo masturbaciją. Tiesa, tai nėra blogai. Tikrai. Jei turite vojeristo požymių (na, mėgstate stebėti, kaip persirenginėja žavios studentės, nuomojančios butą priešais esančiame name), socialiniame tinkle tai padaryti yra žymiai patogiau. Keli mygtukų paspaudimai ir prieš akis nuotraukose atsiveria visas bendradarbių, draugių ir nepažįstamųjų gyvenimas. Ir nereikia šalti per naktis balkone su užgesusia cigarete rankoje ir žiūronais. Nors čia vojerizmas niekuo dėtas. Susidaro įspūdis, kad daugelis tavo socialinio tinklo kaimynių turi nedidelių ekshibicionizmo nuokrypių (sakai, tavo neturi? Na, nepasisekė tada). Galbūt todėl vis dažniau yra pasirenkamas virtualusis kiemas, nei realių kaimynų šnipinėjimas. Ne, aš nepainioju pornografinių svetainių su socialiniu tinklu, tai būtų visiškai netikslinga, tačiau jei mūsų tėvų ir senelių kaimyniškus santykius galima būtų apibūdinti: „kaimyne, paskolink druskos“, tai socialinio tinklo kaimynų santykiai aiškiai nubrėžia kryptį į natūrinių mainų pusę: stebėk mano gyvenimą ir savo ruožtu aš stebėsiu tavąjį. O jei būsiu geros nuotaikos, galbūt palaikinsiu seksualiai atvirą tavo ar tavo naujojo šuniuko nuotrauką.

namo, kiemo bobulytės tik ir stengiasi nepraleisti progos pasidomėti, kaip gydyti karpas, gumbą ar velnio apsėdimą ir pasistenkite jas įtikinti, kad tepalus reikia tepti ant švarios odos. Sėkmės. Mylimas kaimynų tarpe tampi ir jei dirbi kažką su kompiuteriais. Tada tau tenka pažaisti namo tinklo administratorių, net jeigu apie kompiuterius išmanai tik tai, kad juos krauti į sandėlį yra pakankamai sunku. Atrodytų, užtenka išsikelti į vienkiemį ar nusipirkti nuosavą namą ir apsitverti tvora ir ją nukabinėti įspėjimo ženklais apie piktus šunis ir nestabilios psichikos šeimininką, bet ne. Mes ne tik to nedarome: daugelis iš mūsų žaidžia kaimynų simuliatorių. Turiu omenyje socialinius tinklus. Juose, kaip sakoma, galima gauti visą komplektą minimaliomis išlaidomis. Norite įkyrios bobulytės kopijos? Prašau, kiekvienas iš mūsų turi socialinio tinklo kaimyną, kuris jaučia nenumaldomą norą skelbti visiems, kaip šiandien gerai pavalgė, pamiegojo, pasigėrė, nepasimylėjo ir kaip auga jo kaktusas. Norite reklamos agentų? Kiek kartų jus pakvietė į renginį, kuris ne tik kad nedomina, bet ir fiziškai būtų sunku nuvykti į Australiją? Iš esmės kiek ironiška yra tai, kad slėpdamiesi nuo savo kiemo kaimynų, pasinerdami į virtualų pasaulį, kad tik nereikėtų niekam atidaryti durų arba


- dėmesio -

talentingas šiaulieti, „ATRASK!“ redakcija ieško tavęs! • Rašai? Turi ką įdomaus papasakoti apie Šiaulius? Kiekviena diena tau didelis nuotykis? Mums reikia tavo istorijų, tavo talentas neliks nepastebėtas! • Fotografuoji? Sugebi į Šiaulius pažvelgti pro fotoobjektyvą kitaip? Sugebėtum per dieną atnešti po tris Spaidermeno nuotraukas? Junkis prie mūsų!

Atrask grožį mažuose dalykuose.

Nori prisijungti prie jaunų nutrūktgalvių kompanijos, siekiančios praturtinti Šiaulių kultūrinį gyvenimą (arba užvaldyti pasaulį)?

Rašyk mums – redakcija@atrask.org ATRASK! • RUGSĖJIS–SPALIS

19


- įdomioji istorija Vilniaus gatvę išmynė mamutai. Mes – išgrindėme

Vilius Puronas Viliaus Purono asmeninė kolekcija Šiaulių miesto Vilniaus gatvę išmynė mamutai. Netikite? Atsiverskime Lietuvos žemėlapį. Atkreipėte dėmesį į kelių tinklą. Mūsų Šiauliai įsikūrę dviejų persikertančių kelių-vieškelių sankirtoje iš Rygos į Karaliaučių ir nuo Palangos Vilniaus link. Atkreipėte dėmesį į tai, kad miestai ir gyvenvietės išdėstytos ritmingai, bene 40 km atstumu vienas nuo kito? Ėgi tai – vienos dienos arklio kelias. Palikime šiuos dėsningumus kitiems tyrinėtojams, vėl grįžkime prie Vilniaus gatvės mamutų, jos priešistorės. Juodojo trakto liekana – iš ledynmečio laikų. Apie tai pirmasis parašė garbusis istorikas Simonas Daukantas. Nuo neatmenamų laikų nuo pajūrio per Lietuvą ėjo du keliai, du traktai, – Žaliasis ir Juodasis. Žaliasis ėjo panemuniais: pro Kauną, pro Varšuvą, tolyn. Juodasis, – pro Plungę, Telšius, Kuršėnus, Šiaulius, Šeduvą, Upytę, Ukmergę, Vilnių, Minską ir baigėsi ties Černigovu, – todėl ir vadinosi Juoduoju. Apie tai verta prisiminti, kai imame šnekėti apie Šiaulių priešistorę.

20

ATRASK! • RUGSĖJIS–SPALIS

Tas Juodasis traktas neatsirado sąmoningam priešistoriniam kelininkui realizavus priešistorinio topografo išbraižytą idėją ant priešistorinio tauro skūros. Jis išsivystė iš tarpgentinių susisiekimo kelių, ėjusių per girias ir kemsynus. Geležies amžiuje jais keliaudavo vaizbūnai-pirkliai su druska, jais genties kariaunos žygiuodavo tolesnių kaimynų paplėšti, nes jie jungė retas genčių gyvenvietes. O dar anksčiau? Neolite tai buvo medžiotojų takai, kuriuos išmynė žvėrys. Žmonės tuos takus pritaikė savo kryptims, nes laukinio žvėries instinktas juos formavo gana racionaliai. O iki žmonių atsiradimo mūsų krašte? Tuomet kraštą, kaip ir Amazonės džiungles, mynė visokie šiaurės elniai, poliarinės lapės ir mamutai. Štai ir pasiekėme ledynmetį. Taigi, jei kas tvirtintų, kad Vilniaus gatvė yra senesnė ir už Šiaulius ir už Lietuvą, tas nelabai klystų. (O faktiškai mūsoji Vilniaus gatvė palyginti jauna,– jai gerokai trūksta iki pusės tūkstantmečio. Apie tai – vėliau.)


Tiesi, amatininkų nužymėta gatvė kulkos tiesumu kerta miestą nuo vakarų į rytus. Tiesa, kulkai ar klasicistiniam braižikliui leista lėkti tiesiai, o vienai miesto pagrindinių gatvių teko prisitaikyti prie reljefo. Nusileidusi link Rūdės, ties viešbučiu gatvė pakyla, kad palaipsniui vėl nusileistų prie Prūdelio, truputį palenkusi savo kryptį ties Ežero gatvės sankryža, o paskui koptų į kalną Šimšės link. Spėtina jos gimimo data – XVI a. antroji pusė. Žinomas pirmasis jos pavadinimas iš 1649 metų inventoriaus – Didžioji Šeduvos gatvė. Nuo 1655 iki 1765 rytinė gatvės atkarpa (tarp dabartinių Rūdės ir Tilžės gatvių) vadinosi Vilniaus gatve, vakarinė dalis (nuo Tilžės iki Varpo g.) – Žemaičių gatve. Po A.  Tyzenhauzo rekonstrukcijos Vilniaus gatvė buvo užstatyta tipiniais namais, pailginta ir naujai pervadinta  – Naujoji Mintaujos gatvė. Žodis Didžioji lydėjo net kelis šios gatvės pavadinimus per visą XIX amžių, kol, atrodo, tapo vieninteliu. 1843 metais spaudoje ši gatvė minima vienu žodžiu, kaip Didžioji gatvė (Bolšaja ulica). XIX šimtmečio viduryje gatvė oficialiai vadinosi Fabrikų gatve

(Fabričnaja ulica), taip yra pažymėta 1852 metų miesto plane, išliko juridinių dokumentų su šiuo pavadinimu. Atrodo, kad nuo 1871 metų gatvė gavo oficialų pavadinimą Didžioji Kalėjimo gatvė (Bolšaja Tiuremnaja ulica), bent toks pavadinimas užfiksuotas to laikmečio miesto plane, taip išspausdinti pirmųjų telefono abonentų adresai 1913 metų žinyne. 1915 metų nuotraukose, išlikusiose atvirukų pavidalu, matosi aiškios gatvės pavadinimo lentelės, vien Bolšaja ulica. Įdomu pažymėti, kad XIX amžiaus II pusėje centrinė gatvės dalis buvo labai mėgstama pasivaikštinėtojų, todėl toji atkarpa miestiečių žargonu vadinosi Ulyca Nevska, Nevskyj prospekt, nes tokia pasivaikštinėjimų tradicija vyravo tuometinės plačiosios mūsų Tėvynės puikiojoje sostinėje – Sankt-Peterburge. Šis žargono pavadinimas centrinei gatvės daliai išsilaikė iki Antrojo pasaulinio karo. Kaizerininkai gatvei paliko vien geografinį pavadinimą, tiksliau pavadinimais ją perskyrė į dvi dalis – Šeduvos gatvę ir Kuršėnų gatvę (Szadow strasse – Kurszany strasse). Pirmaisiais Nepri-

ATRASK! • RUGSĖJIS–SPALIS

21


klausomybės metais šios gatvės pavadinimuose buvo netvarka tol, kol apie 1924 metus buvo nutarta sutvarkyti visus Šiaulių gatvių vardus. Tuomet ši gatvė ir buvo pavadinta Vilniaus gatve. Tiek geografinis, tiek politinis vardynų stimulas buvo lenkų užgrobta sostinė. Nuo tada šis vardas, grįžęs bumerangu, nepakitęs sulaukė mūsų laikų, išvengė perkrikštijimų. Įdomu, kad joje vėl atgijo miestietiška tradicija – pasivaikščioti. 1975, po to 1986 metais palaipsniui centrinę miesto dalį pritaikius pėstiesiems, literatūroje toji gatvės atkarpa iki šiol tebevadinama Vilniaus gatvės bulvaru, o miestiečių žargonu – brodvėjumi, brodu, kuriame galima ir save parodyti, ir į kitus pasižiūrėti. Šiose ir kitose iliustracijose, mus pasiekusiose iš „Aušros“ muziejaus ar kolekcininkų archyvų, visur matome gatvę, skirtą eismui, pardon, važiavimui. Gatvė buvo minkšta ir žemėta iki XVIII a. pabaigos, vėliau ją išgrindus įvairaus dydžio granito akme-

22

ATRASK! • RUGSĖJIS–SPALIS

nukais, ja trinksėdavo arklių traukiami vežimai ir karietos, cinksėdavo praeinančių raitelių kanopos. XX a. III dešimtmetyje gatvė buvo pergrįsta keturkampėmis akmens trinkelėmis, per kurias bildėjo ir išvaduotojų tankai, ir darbo žmones vežiojantys sovietmečio autobusai – LAZai ir KAGai. Istorija mėgsta viražus. 1975 metais Vilniaus gatvė dvasiškai grįžo į „mamutų laikus“, vėl tapo pėsčiųjų. Už lango buvo kita atmosfera, ne ledynmetis. Virš Europos sklendėjo miestų humanizavimo epocha, kurią mes, šiauliečiai, pajutome vieni pirmųjų (po Roterdamo ir Leipcigo), o sovietijoje – pirmieji. Belieka džiaugtis ano laikmečio miesto vadovų pilietine drąsa ėmus ir uždarius kraują-transportą vienoje iš Šiaulių širdies gyslų. Neuždusome, tuoj bus pusė šimtmečio kaip pulsuojame, oru kvėpuojame, mašinų nebijome. Atrodo, nuo pasaulio įkūrimo tokia tvarka buvo ir bus.


Pasaulis nesibaigia už tavo kiemo ribų.

ATRASK! • RUGSĖJIS–SPALIS

23


- pelėda -

Rugpjūčio

vienuoliktosios

naktį

prabudusi akyloji pelėda sklandė virš Šiaulių ir savo sparnus priglaudė bare. Čia į sceną įsliūkino „Jimi Hendrix Tribute Project“. Vaikinai pirmą pasirodymo dainą „Foxy lady“ skyrė visoms susirinkusioms merginoms. Vakarėlis įgavo pagreitį užgrojus pirmiems „Hey Joe“ akordams. Temperatūra nepaliaujamai kilo... Vakarėlis suliepsnojo užgrojus paskutinę dainą „Burn“. Neabejoju, kad muzikantų užkūrenta pirtis ir netikėtai švirkštelėtas šaltas dušas būtų prabudinęs net užkietėjusį vyturį.

Jūsų Pelėda

24

ATRASK! • RUGSĖJIS–SPALIS


ATRASK! • RUGSĖJIS–SPALIS

25


- prie kavos -

retro pornografija

Artūras Šeškus autoriaus daryti screenshot Viskas greičiausiai prasidėjo tada, kai akmens amžiaus gyventojas nupiešė ant uolos sienos savo moters siluetą, į kurį vėliau dažnai ateidavo pasižiūrėti genties vyrai. Vėliau nuogo moters kūno vaizdinys įgavo kiek kitokias išraiškas: jį pradėjo naudoti juvelyrai, skulptoriai, dailininkai ir poetai. Tuo, ką sukurdavo amatininkai ar menininkai – grožėdavosi likę visuomenės nariai. Tačiau nuogo moters kūno vaizdas visuomenėje, manoma, turėjo kiek kitokį estetinį vertinimą nei natiurmortas. Galima teigti, kad tai ir buvo pornografijos ištakos. Tada, kai vyrą (arba moterį) pradėjo jaudinti nuogas priešingos (ar tos pačios) lyties atstovo atvaizdas, aprašymas, užgimė erotika. Kai seksualinį jaudulį keliantis turinys buvo pradėtas pardavinėti – atsirado pornografija. Žinoma, tai daugiau filosofinis vertinimas – pornografiją tiriantys antropologai pornografijos atsiradimo datą nustatytų tiksliau. Tačiau tikroji, masiškai gaminama pornografija, kuri ir buvo kuriama kaip jaudulį keliantis objektas, atsirado devynioliktajame amžiuje. Apie ją ir bus kalbama plačiau. Naujųjų technologijų amžius lėmė pornografijos perėjimą iš piešinių ir tekstų bei vaizduotės į realų vizualizmą. 1839 metais atsiradus fotografijai, pornografija pradėjo savo kelią link to, ką dabar saugome stalčiuose, kompiuteriuose ar 26

ATRASK! • RUGSĖJIS–SPALIS

slepiame po lovomis. Pirmaisiais modeliais tapo prostitutės, tačiau didėjant susidomėjimui nuotraukomis, į šį verslą buvo įtraukiamos ir striptizo šokėjos bei į didmiesčius atvykusios merginos. Schema būdavo iki skausmo pažįstama ir per tiek metų nė kiek nepasikeitė: kukli mergina, atvykusi į nepažįstamą miestą, vietoj ieškomo guvernantės darbo atsidurdavo pusnuogė ar nuoga prieš objektyvą, o laiškuose į namus skųsdavosi: „koks sunkus yra guvernantės darbas ir kodėl nereikia aplankyti didmiestyje gyvenančios dukros“. Devynioliktojo amžiaus antroje pusėje tekstinė ir fotografinė pornografija išplėtė savo akiratį, apimdama tokias sritis, kaip dominavimas, paklusnumas, vaikų seksas ir plakimas. Sakote, fu? Na, biblijinė Sodoma prasidėjo kiek anksčiau, nei jūs manote… Fotografijos raida paskatino pornografinį fetišizmą. Pirmosios sidabro plokščių pagrindu daromos fotografijos leido spausdinti tik vieną nuotrauką, tačiau vėliau nuotraukų reprodukcija žymiai išaugo. Didėjant pasiūlai, didėjo ir paklausa bei atvirumo reikalavimas. Pirmosios nuotraukos buvo nedrąsios, dar gniaužiamos moralios visuomenės normų. Nuotraukose buvo vaizduojamos pusnuogės merginos, ar merginos, demonstruojančios savo apatinius. Tai, ką mes dabar matome apatinių drabužių kataloguose, tada buvo lai-


koma juodžiausia pornografija. Vėliau pornoindustrija (tiksliau, jos užuomazgos) pradėjo spausdinti nuotraukas su vadinamųjų bebriukų vaizdais (manau, jūs supratote, apie ką aš). 1880 metais atsirado naujos nuotraukų kategorijos: dėmesys buvo kreipiamas į vaikus, skirtingų rasių seksą, krūtų dydį, nusirenginėjimą. Visuomenė pradėjo plėsti savo pornografinį suvokimą. Prieš pat Pirmojo pasaulinio karo pradžią pornografiją pradėta spausdinti dideliais kiekiais. Atsirado pornografinių-erotinių atvirukų, kurių nors ir negalima būdavo nusipirkti kiekviename spaudos kioske, tačiau visi žinojo, kad jie yra, ir stengėsi nors akies krašteliu žvilgtelti į juos. Jei anksčiau ši meno sritis nebuvo prieinama plačiajai visuomenei, tai XX amžiaus pradžioje ji tapo masiniu reiškiniu. Pornografinės produkcijos – knygų, brošiūrų, laikraščių, atvirukų – gamybos sąnaudos mažėjo, todėl ši švietėjiškoji medžiaga lengviau pasiekdavo mases. Pornografinės nuotraukos ir atvirukai tapo populiariausia preke armijoje ir kalėjimuose, savo pirkimo galia aplenkusi net cigaretes. Prasidėjo pornografinių žurnalų era. Kiekvienas save gerbiantis žurnalas reklamavo save, kaip „didžiausią

bebriukų pasirinkimą teikiantis žurnalas“. Pornografinių nuotraukų bumui aprimus, savo darbo – tvirkinti visuomenę – ėmėsi filmų industrija. Tai vyko pamažu. Tačiau to reikalavo visuomenė. Juk ne kiekvienas tuometinis vyras galėjo mėgautis gyvai vaidinamomis nešvankybėmis. Pirmaisiais pornografiniais filmais tapo prancūzų kino juostos „Stebėtojas“ (1907) ir „Aukso moneta, arba Smuklės gražuolė“ (1908). Tačiau Europoje greitai lyderio pozicijas pornofilmų kūrime perėmė vokiečiai ir italai. 1920–1930 m. prancūzai išleido nemažai pornografinių filmų su heteroseksualiomis, grupinio sekso ir homoseksualų scenomis. Nebylūs filmai turėjo savo trūkumų: juostos buvo negausios, jas dažniausiai rodydavo viešnamiuose; filmai keliaudavo iš vieno miesto į kitą arba buvo parduodami privačioms kolekcijoms. Tačiau pornografiniai kino teatrai klestėjo: jie buvo pavadinti „Pussycat theatre“ ir kūrėsi vos ne ant kiekvieno kampo. Įdomus faktas – žymiausio pornografinio filmo „Deep Throat“ (1972) pagrindinė žvaigždė Linda Lovelace, prieš tapdama pornožvaigžde, dirbo kardų rijike. Įdomus pirmųjų pornografinių filmų tobulėjimo kelias. Pirmieji filmai žiūrovų kraują kaitino merginų, apsivilkusių tik apatinius, vaizdais. Dažniausiai jos elgdavosi lyg niekur nieko: dažydavosi, tvarkydavo namus, tarsi nenujausdamos, kad jas stebi patvirkusio operatoriaus kameros akis. Vėliau pradėta rodyti pusnuoges merginas, dirbančias kasdienius darbus, arba atliekančias gimnastikos pratimus ant lovos. Ir tik prislopus visuomenės

ATRASK! • RUGSĖJIS–SPALIS

27


dorovei bei pasipiktinimui, pradėtos rodyti nuogos moterys nepadoriose pozose. Išdrąsėjus visuomenei, filmuose pradėta vaizduoti lytinį aktą, dar vėliau buvo pereinama prie dominavimo, vibratorių ar į juos panašių daiktų naudojimo, homoseksualizmo. Žinoma, vaizdo kokybė tikrai neprilygo DVD, siužetai ir operatoriaus darbas dabartiniam pornografijos vartotojui sukeltų siaubą, tačiau tai buvo pradžia. Didėjant paklausai, populiarėjo ne tik pornografiniai kino teatrai ar viešnamiai, bet ir „Peep show“ kabinos, kuriose už atitinkamą mokestį galima buvo pasimėgauti trumpu pornografiniu filmu atskiroje kabinoje, o ne pilname žmonių kino teatre. Jos išpopuliarėjo ne tik dėl privatumo, bet ir dėl to, kad daugelis „Peep show“ savininkų siūlė ne tik standartinį rinkinuką, bet ir stengėsi patenkinti išrankiausių žiūrovų norus tiek nemažu, dažniausiai iškreiptam skoniui tinkančių filmų pasirinkimu, tiek paprasčiausiomis prostitucijos paslaugomis. Filmų aktorių istorija kiek panaši į nuotraukų modelių. Pirmiausia juose filmuodavosi prostitutės, norėdamos tiesiog prisidurti prie pagrindinio atlyginimo, tačiau greitai jas pakeitė atvykusios į miestus merginos, nuo mažens troškusios tapti kino žvaigždėmis. Žinoma, kino aktorėmis jos netapo, tačiau ne viena jų istorija pateko į spaudą: „Vieną kartą Džimo kambariokas Bobas grįžo namo po darbo alkanas. Jis pasirausė šaldytuve, tačiau radęs tik nedidelę saliami dešrą, pasidarė sumuštinių. Po pusvalandžio grįžo Džimas. – Aš tikėjausi tave čia rasti, – tarė jis, – turiu tau kai ką parodyti. Jis išsitraukė 16 mm kamerą ir įjungė ją. „Šventasis Saliamis“ – atsirado pavadinimas ekrane. Vėliau pasirodė merginos, besimasturbuojančios su nedidele saliami dešra, vaizdas. – Aš ką tik suvalgiau tą saliami, – su siaubu ištarė Bobas. Džimas kvatojosi tol, kol nuvirto nuo kėdės.“

28

ATRASK! • RUGSĖJIS–SPALIS

Žinoma, dažniausiai tokios istorijos buvo sukuriamos, jose būdavo tik maža dalis teisybės, tačiau jos intrigavo, piktindavo ir patraukdavo visuomenės dėmesį. Ištrauka iš bulvarinio teksto apie Lindą Lovelace: „Vyko filmavimas, kuriame dalyvavo Linda ir trys vyrai. Kažkas pasiūlė padaryti sumuštinį ir Linda sutiko, nors nesijautė alkana. Vyrai atsikėlė ir nusirengę atsigulė šalia. Tada ji suprato, kad ji ir bus mėsa sumuštinyje. Vyriškis, kuris pateikė šitą pasiūlymą, atsigulė ant nugaros ir pasodino Lindą raitą ant savęs. Tuo metu kitas vyras prisiglaudė prie jos iš nugaros ir per prievartą irgi įsiskverbė į ją. Linda suriko ir apsiverkė. Tai buvo pirmasis jos susidūrimas su analiniu seksu.“ Šios aprašytos istorijos taip pat populiarėjo, populiarėjo filmai ir jų pagrindinės veikėjos. Visuomenė troško sužinoti, kaip gyvena ir ką veikia jų numylėtieji herojai. Įdomus pastebėjimas apie moterų išvaizdą. Visi žino, kad moters grožio supratimas keitėsi ir niekada nestovėjo vietoje. Tačiau kiek netikėta sužinoti, kad jau XIX a. pradžioje moterys skusdavosi pažastis ir kojas, o maždaug po trisdešimties metų kūno plaukuotumas buvo sumažintas iki minimumo. Čia galima įžvelgti ir kitą, ne tik estetinę tendenciją: jei seksualinės revoliucijos pradžioje vyrus jaudindavo ir apatinių vaizdas, tai vėliau jų teko atsisakyti, o dar vėliau – vejantis žiūrovų smalsumą, pašalinti ir plaukuotumą, uždengiantį taip dominantį vaizdą. Žinoma, tai galiojo tik pornožvaigždėms. Namų šeimininkės ir toliau vaikščiodavo plaukuotomis kojomis, su ūsais, o mylėdavosi tik tamsoje, po antklode ir tik vyrui miegant. Kaip ten bebūtų, pornografija, (kartais) peržengianti moralės normas, paskatino seksualinės revoliucijos atsiradimą, vakarietiškos kamasutros ir dar daugelio XXI amžiaus malonumų išsivystymą iš moters silueto, grubiai nupiešto ant uolos sienos.


ATRASK! • RUGSĖJIS–SPALIS

29


- prie kavos -

dabartinės muzikos veidas

Mindaugas Laurinaitis Laura Andriukaitytė Turbūt būtų sunku rasti žmogų, kurio gyvenime nebūtų muzikos. Ji padeda rytais išsibudinti, lydi mus gatvėje ar kelionėje, paspartina darbo tempą, surikiuoja mintis ir emocijas, suteikia įkvėpimo įvairiausiose gyvenimiškose situacijose. Kartais net atrodo, kad be muzikos neįmanoma žengti nė žingsnio. Yra žmonių, kurie net į gatvę neina be muzikos grotuvo (ausinuko), ar automobiliu nepajuda iš vietos neįsijungę savo mėgstamos radijo stoties. Turiu pripažinti, kad ir pats dažnai taip darau. Ir tai privertė mane susimąstyti. Kad ir kaip bebūtų, muzika daugumai tapo tarytum dar vienas produktas, kurį mes kiekvieną dieną vartojame. Bijome netgi pabūti kelias minutes tyloje, be jokios muzikos. Stebėkite save, kiek kartų įsijungiate muzikos grotuvą ne todėl, kad pasiklausytumėte savo mėgstamos dainos, išgirstumėte gitaristo solo, pianino melodiją, būgnininko perėjimus ar bosisto pasažus, bet todėl, kad tiesiog sukurtumėte kažkokį foną. Kiek kartų pagavote save, kad daina baigėsi, jūs sėdite tyloje ir kažką veikiate, bet taip ir negalite prisiminti, kaip skambėjo daina. Paprasčiausiai į ją neįsiklausėte. Ji tapo foniniu triukšmu. Kaip kieme krykštaujantys

30

ATRASK! • RUGSĖJIS–SPALIS

vaikai, burbuliuojančios bobutės, pravažiuojantys automobiliai ar lyjantis lietus. Muzikos prodiuseriai kepa įrašus vieną po kito. Tada atiduoda juos radijo stotims. Jos rūpinasi, kad daina įgautų populiarumo. Kiekviena grandis gauna savo dalį pelno. Leidybinės kompanijos ir prodiuseriai – daugiausiai. Visų mažiausiai – atlikėjai, muzikantai ir mes – klausytojai. Mums pasiseka, jeigu girdimas muzikos kūrinys suteikia mums bent kokio dvasinio peno, kuris yra neįkainojamas. Bet ar pagalvojame, kiek yra sukuriama muzikos, kurią būtų galima pavadinti tiesiog foniniu triukšmu arba produktu? Muzikos nebesiklausome, ją vartojame. Ir daug. Norime to ar nenorime. Internetu galime pasiekti visą pasaulį, rasti daugybę atlikėjų ir muzikantų. Gauti begales įrašų. Tik reikia spėti vartoti. Dažnai tokia prodiuserių sukurta muzika klausytojui neduoda nieko. Tai kaip pigių ledų porcija: suvalgei, pajutai kažkokį šaltuką ant liežuvio ir viskas. Jokio skonio, poskonio, aromato. Kartais reikia tokios muzikos. Bet jeigu ji tampa vienintele muzika? Nepagalvokite, kad visus tuos prodiuserius laikau piktaisiais genijais, kurie žino tik, kaip su-


kurti gerą produktą ir užsidirbti iš to pinigų, tarsi muzika būtų koks šaldytuvas, duonos kepaliukas ar gėrimo skardinė. Jokio skirtumo! Anaiptol. Kad ir kokia būtų grupė, pravartu jai turėti prodiuserį, kuris patartų iš šalies, ką daryti, ko vengti. Dažnai muzikantai groja ir jiems atrodo, kad tai daro gerai, bet negali suprasti, kodėl kiti jų nesiklauso ir per koncertus tiesiog nueina prie baro atsigerti alaus, bet nestovi prie scenos ir nelinguoja į taktą. Tačiau reikia kompetentingo žmogaus, kuris išmanytų muziką ir jos atlikimą. Reta tokių žmonių rasti čia Lietuvoje, juo labiau, ne kiekviena grupė ir galėtų sau leisti samdyti tokį asmenį, nes kas norėtų iš idėjos klausytis grojančios grupės ir dalinti patarimus? Bet čia jau atskira tema. Dėl tokio plataus globalizmo muzikos rinka tiesiog perpildyta. Grupių ir atlikėjų yra galybės, dar daugiau yra dainų įrašų. Turbūt nepakaktų vieno žmogaus viso gyvenimo, kol būtų įmanoma

perklausyti VISUS įrašus, išleistus tik per VIENERIUS metus. Ką jau kalbėti apie dešimtmetį ar daugiau. Tenka atsirinkti, lavinti skonį. Dalytis įrašais su draugais arba kartais tiesiog klausytis jų vienam, nes galbūt kiti iš tavo aplinkos tokios muzikos nesupranta, nevertina arba tiesiog nemėgsta. Straipsnio pavadinimas formuluoja mintį: koks yra dabartinės muzikos veidas? Ar dabar muzika turi kokį nors savitą veidą? Ar tame begaliniame sraute yra kokių nors vardų, kurie išliks muzikos istorijoje, kaip išliko Mozart, L. van Beethoven, „Pink Floyd“, „Black Sabath“ ar Michael Jackson? Nekalbu apie įvairias garsenybes, kurios dabar turi didžiulį populiarumą tarp (dažniausiai) paauglių mergaičių, ir kurių vardų nenorėčiau minėti. Tokie vardai ir jų pseudo muzika liks tik radijo stočių sudarytuose TOP’uose, bet ne daugiau. Po dešimties metų kas nors pasakys tokio atlikėjo vardą, o pašnekovas tik kilstelės nepatikliai antakius ir

ATRASK! • RUGSĖJIS–SPALIS

31


ištars: „kas per velnias jis toks?“ Beklausydamas įvairiausios muzikos įrašų (nuo klasikinės muzikos iki moderniojo rock / metal), ėmiau galvoti, ar dabartinės muzikos grupės turi savo veidą? Ar paleidę savo mėgstamos grupės įrašą galėtumėte pasakyti: taip, čia būtent jie; paklausykite, kaip skamba gitara, koks vokalo tembras, šitų nesupainiosi su niekuo. Juk anksčiau buvo grupės, kurių muzikos nesupainiosi su niekuo kitu, nes jos turėjo savo skambesį, jos turėjo savo veidą. „Queen“, „Pink Floyd“, „Black Sabath“, „Led Zeppelin“, „The Doors“, Nick Cave, Leonard Cohen ir daugelis kitų grupių bei atlikėjų. Išgirdę vos keletą akordų, nė kiek neabejodami galėtume pasakyti: „taip, čia šita grupė“. Gali jų nemėgti, bet vienur ar kitur būsi girdėjęs vieną ar kitą dainą ir galbūt net nežinosi, jog tai būtent šitos grupės daina. Tačiau bet kokiu atveju išskirsi ją iš begalinio įrašų srauto. Žinoma, būtų kvaila teigti, kad dabar nėra dėmesio vertų atlikėjų ar grupių. Yra, tik reikia gerai paieškoti, kad rastum tikrai dėmesio vertą kūrinį, kurio klausant nugara bėgiotų šiurpuliukai ir kiekvieną kartą atrastum ką nors įdomaus. Tenka gerai paieškoti, kad rastum kažką, kas turėtų savitumą. Neimsiu vardinti pavadinimų. Kas ieško ir turi išlavintą skonį, atsirinks patys. Kam muzika yra daugiau nei foninis triukšmas, tas žinos tas grupes ar atlikėjus. O visi kiti... Juos jau vargu ar bepakeisi. Jiems tinkama ir beveidė muzika, kaip dar vienas produktas, kaip ir iš miltelių pagamintas alus ar skonio stipriklių prikimštas greitas maistas. Juk ką darytų muzikos prodiuseriai ir radijo stotys, jeigu nebūtų tokios vartotojų masės? Žinoma, pardavinėtų sniegą pingvinams ir kas pusvalandį skaitytų žinias. Kas dabar skamba jūsų grotuve?

LED ZEPPELIN Stairway to Heaven There’s a lady who’s sure all that glitters is gold And she’s buying a stairway to heaven When she gets there she knows, if the stores are all closed With a word she can get what she came for Ooh, ooh, and she’s buying a stairway to heaven There’s a sign on the wall but she wants to be sure ‘Cause you know sometimes words have two meanings In a tree by the brook, there’s a songbird who sings Sometimes all of our thoughts are misleading Ooh, it makes me wonder Ooh, it makes me wonder There’s a feeling I get when I look to the west And my spirit is crying for leaving In my thoughts I have seen rings of smoke through the trees And the voices of those who stand looking and it makes me wonder really makes me wonder And it’s whispered that soon if we all call the tune Then the piper will lead us to reason And a new day will dawn for those who stand long And the forest will echo with laughter If there’s a bustle in your hedgerow, don’t be alarmed now, It’s just a spring clean from the May Queen Yes, there are two paths you can go by, but in the long run There’s still time to change the road you’re on Ooh, it makes me wonder Ooh, Ooh, it makes me wonder Your head is humming and it won’t go, in case you don’t know The piper’s calling you to join him Dear lady, can’t you hear the wind blow, and did you know Your stairway lies on the whispering wind And as we wind on down the road Our shadows taller than our soul There walks a lady we all know Who shines white light and wants to show How everything still turns to gold And if you listen very hard The tune will come to you at last When all is one and one is all, yeah To be a rock and not to roll. And she’s buying the stairway to heaven

32

ATRASK! • RUGSĖJIS–SPALIS


- laiškas -

Sveiki, ieškotojai! Aš - būsimas jūsų žurnalo nuolatinis ir ištikimiausias skaitytojas! Mano žiniomis (aš turiu labai patikimų ir, aišku, slaptų šaltinių), pirmasis žurnalo numeris pasirodys prieš pat Šiaulių dienas. Aš net žinau, apie ką bus rašoma tame numeryje. Sakysite: „tai kam tau dar skaityti žurnalą, jei ir taip viską žinai?“ Mano pasiteisinimas paprastas - aš tikrinu save (ar gerai viską numačiau) ir jus (ar nenusipiginate, nepasiduodate bevertėms madoms). Taigi atminkite, kad esate stebimi, tad turite stengtis viso Šiaulių jaunimo naudai! 2011-08-22

Anupras iš Pietinio Prisipažinsime, Anuprai, tokio laiško (žmogaus) nesitikėjome! Tačiau tu priverti mus nuo pat pirmojo numerio įsipareigoti spausdinti skaitytojų laiškus. Taigi, jei laikote savyje tai, ką seniai norite papasakoti, rašykite mums, nes tai vieta, kur galite išpasakoti savo sapnus, įspūdingiausius nuotykius, kilusias mintis perskaičius mūsų žurnalą ir visus kitus jūsų begalinės vaizduotės vaisius. redakcija@atrask.org

ATRASK! • RUGSĖJIS–SPALIS

33


- vyturys -

Kietai įmigusį vyturį nėra taip lengva pažadinti. Tačiau pirmiesiems saulės spinduliams palietus lango skruostą, išėjau pasiklausyti tylos. Ji tyliai grojo smuiku sėdėdama ant bėgių, kol buvo pabaidyta negailestingo dienos šurmulio.

Jūsų Vyturys

34

ATRASK! • RUGSĖJIS–SPALIS


ATRASK! • RUGSĖJIS–SPALIS

35


36

ATRASK! • RUGSĖJIS–SPALIS


Čia gali būti ir Jūsų reklama!

redakcija@atrask.org ATRASK! • RUGSĖJIS–SPALIS

37

Profile for komunikacija

Atrask 1  

Atrask 1  

Advertisement