Page 1

Nr. 1, 2018 m. liepa

Baisiai gražūs eilėraščiai

Apie Žakliną Vudson, skaitymą ir fantasy

Pasižvalgymai

Šypsenos ilgumo anketa Ignė Zarambaitė, Selemonas Paltanavičius ir kiti

Aušra Kiudulaitė:

„Laimė yra, kai ne nelaimė“ 1


Sveiki, bičiuliai! rieš jūsų akis – pirmasis žurnalo apie vaikų literatūrą „Knygų vaikai“ numeris. Tikiu, kad pagrindinis šio leidinio tikslas – populiarinti vaikų literatūrą ir skaitymą – yra artimas visiems, kurių veikla daugiau ar mažiau su tuo susijusi. Ir nors vieną žurnalą apie vaikų literatūrą Lietuvoje jau turime, tačiau nė kiek neabejoju, kad abu jie puikiai vienas kitą papildys – laukdami naujo „Rubinaičio“ numerio skaitytojai galės vartyti „Knygų vaikus“, o šio jaunystės polėkį praturtins kiek rimtesnis vaikų

ir laiko sąskaitas. Vieni finansiškai parėmė

manda skirs tam, kad žurnalas būtų kuo

literatūros kritikos senbūvis. Viliuosi, kad

žurnalo dizaino ir maketavimo darbus,

įdomesnis skaitytojams. Prie to prisidėti

„Knygų vaikų“ bandymas kalbėti populia-

kiti prisidėjo rašydami ar redaguodami

galite ir Jūs – lauksime visų pastebėjimų

riai – raktas į tėvų, specialistų, rašytojų,

tekstus. „Knygų vaikai“ dar keletą kartų

ir pasiūlymų. Tikiuosi, kad nuo rudens

iliustratorių ir pačių svarbiausių vaikų lite-

Jus pasieks elektroniniu formatu, tačiau

naują numerį galėsite skaityti kartą per

ratūros lauko dalyvių – vaikų – širdis. Pir-

vėliau jį pakeis tradicinis popierinis. Kitas

mėnesį ar du. O kaip bus, sužinosime

masis numeris atsirado dėka bendramin-

numeris turėtų pasirodyti rugsėjį, o iki tol

tada, kai atliksime vasaros namų darbus.

čių, kurie patuštino tiek savo banko, tiek

savo vasaros atostogas „Knygų vaikų“ ko-

:)

TOMAS Laukiate kito „Knygų vaikų“ numerio? Jis pasirodys greičiau, jeigu žurnalą paremsite PATREON platformoje!

Redaktorius: Tomas Dirgėla, info@tomasdirgela.lt Tekstų autoriai: Mažvydas Karalius, Arūnas Šileris, Rūta Elijošaitytė-Kaikarė, Justinas Žilinskas, Inga Mitunevičiūtė, Eglė Baliutavičiūtė, Viktorija Ivanova, Gintė Nutautaitė, Tomas Dirgėla, Evelina Daciūtė, Daiva Čepauskaitė, Kotryna Zylė Kalbos redaktorė: Goda Baranauskaitė-Dangovienė Dizaineris: Jonas Landsbergis Viršelyje: Aušra Kiudulaitė (Monikos Požerskytės nuotr.)


Turinys

25

Biblioteka. Apie A. Mickevičiaus Vaikų biblioteką

27

Gintės puslapis. Aš esu Gintė

29

Įdomybės. Roaldas Dalas

kryptingai, jis visad pasirodo tada, kai to reikia“

30

Įdomybės. Meškiukas Pedingtonas

12

Apie. Apie skaitymą, puikius vaikus ir nuostabius

31

15

Apie. Kas yra ir su kuo valgoma fantasy?

36

Susitikimai. Evelina Daciūtė

18

Pasižvalgymai. Algiukas ir jo dvaselės

38

Leidyklų naujienos

3

Pokalbis. Aušra Kiudulaitė: „Laimė yra, kai ne nelaimė“

8

Pokalbis. „Jaunas žmogus visad mąsto ir elgiasi

jų tėvelius

Šypsenos ilgumo anketa. Ignė Zarambaitė, Irena Aleksaitė,

Marius Jonutis, Selemonas Paltanavičius

20

Pasižvalgymai. Pasiteškenimai su dr. Jonu

50

Ištrauka. „Baisiai gražūs eilėraščiai“

22

Pasižvalgymai. Dar gabalėlis Vilniaus

54

Rankraštis. Kotryna Zylė

Pavadinimas „Knygų vaikai“ yra atvirkščias terminui „vaikų knygos“. Man pačiai iškart labai patiko, kad šis apibūdinimas tarsi tinka ir vaikams, ir suaugusiems, ir mėgėjams, ir profesionalams. Visi mes užauginti ir tebeauginami knygų. Mes – knygų vaikai. Informacinis rėmėjas

Kotryna Zylė, pavadinimo autorė

Pirmąjį numerį parėmė „Knygų vaikų“ bendraminčiai ir leidyklos

www.vyturys.lt


POKALBIS

Aušra Kiudulaitė: „Laimė yra, kai ne nelaimė“

K

Kalbino Mažvydas Karalius

aip viesulas į vaikų literatūros pa-

ir tarptautiniu keliu. Ne ką prasčiau šalyje

siška priešingybė iliustravimui. Tuomet

saulį įsiveržusi iliustruotoja Aušra Kiudu-

buvo sutikta ir antroji knyga – „Draugystė

didžiausias įžeidimas buvo, jei tavo kū-

laitė jau pristatė dvi knygas. Trečia laukia

ant straublio galo“. Šiai knygai tekstą pa-

rybą taip pavadindavo. Tai reiškė, kad tu

jos studijoje – nebaigta ir tykanti, kol

rašė Marius Marcinkevičius.

tiesiog iliustruoji, o štai tapyba – gebė-

kūrėja atras laiko piešti. Nuo tada, kai au-

Kaip A. Kiudulaitė pradėjo kurti? Kas

jimas viską papasakoti ne pažodžiui, o

torės iliustruota ir Evelinos Daciūtės pa-

yra laimė, kurią skleidžia garsioji Lapė?

per kompoziciją ir t. t. Pradėjus iliustruoti

rašyta knyga „Laimė yra lapė“ tapo metų

Kuo ypatinga kūryba vaikams? Apie kūry-

knygas vaikams bene didžiausiu atradimu

knyga vaikams, laikas jai tapo aukso ver-

bos pradžią, laimę ir įkvėpimą ir kalbamės

buvo suvokimas, kad numetus į šalį viską,

tės. „Manau, kad ideali knyga yra ta, kurią

su autore.

ką per gyvenimą išmokau, perskaičiau ar

užvertę vaikai ir tėvai dar gali kartu apie ją padiskutuoti“, – sėkmingos knygos recep-

– Ar kurdama iliustracijas knygoms grįžtate į savo vaikystę?

tą atskleidžia kūrėja, kurios iliustruota de-

– Žinoma. Aš Vilniaus dailės akade-

biutinė knyga „Laimė yra lapė“ jau žengia

mijoje mokiausi tapybos, o tai yra vi-

3

sutikau, aš sugebėjau atmintyje atkrapštyti, kaip vaikystėje matydavau daiktus ir įvykius. Ir labai džiaugiuosi, kad man pavyko, nes taip nutinka nelabai dažnai.


Taip pat stengiuosi kurti kitokias knygas – smagias. Aš auginu du vaikus – vienam aštuoniolika, kitam devyneri. Mačiau, kaip greitai vaikai užauga, tad su antruoju tą procesą norėjosi užtęsti. Ir aš, ir vyras labai daug jam skaitome, o tai darydamas supranti, ko vaikui reikia. Aš labai stengiuosi, kad mano kurta knyga patiktų ir suaugusiajam. Užtat mano knygos daugiasluoksnės ir aš labai džiaugiuosi, kad į jas pavyksta įdėti subtilių pokštų. Jei tėvai juos atranda, įtariu, jiems būna labai juokinga. – Kaip įvyko tas virsmas, kai iš gerbiamos tapytojos virtote „negerbiama“ iliustruotoja? – Iš tikrųjų aš daugybę metų labai kentėjau ir visaip slapsčiausi – man nebuvo drąsu savo kūrybos darbus pasirašinėti vardu ir pavarde. Turėjau daugybę pseudonimų, bet norėjosi grįžtamojo ryšio, tad visgi keldavau savo darbus į internetą, turėjau gerbėjų ratelį. Esu velniškai savikritiška, nors nesu perfekcionistė. Vis dėlto man svarbu darbą atlikti taip, kad dėl jo pačiai nebūtų gėda. Vėliau, kai supratau, kad mano iliustracija yra kokybiška, atėjo laikas, kai ėmiau nejausti gėdos. Tikriausiai mano iliustracijos yra tokios „nepažodinės“. Tad tai, kad aš tokius mokslus esu baigusi, yra ir privalumas. – Ir tada į jūsų gyvenimą įžengė

tai vadinti projektu, nes atrodo, kad mes

sprendimus, kokiu keliu iki jų ėjau, iš kur

Lapė. Kokių reakcijų sulaukėte po

viską paskaičiavome iš anksto. Iš tiesų tai

kilo tokios asociacijos.

šio kūrybinio virsmo?

buvo daugiau intuicija. Ji parašė vieną

Taigi taip vieną dieną tapau ilius-

– Iki šiol nesuprantu, kodėl sulaukiu to

tekstą ir pasiūlė man jį iliustruoti, tačiau

tratore Aušra. Kai paleidau į gyvenimą

dėmesio. Atrodo, kad nieko dėl to nepa-

„neužsikabinau“, antrasis irgi nelabai tiko.

Lapę, aš ja didžiavausi. Tai buvo darbas,

dariau. Taip nutiko, kad Evelina Daciūtė

Tada parašė apie Lapę – šis tekstas pasi-

kuriuo aš tikėjau, bet nesitikėjau, kad ją

tuo metu gyveno Kinijoje ir pamatė mano

rodė smagus.

taip priims skaitytojai – ir ne tik Lietu-

darbus internete. Ji iškart pastebėjo,

Lapę kūriau labai ilgai, labai lėtai – ti-

voje. Man tai buvo didelis netikėtumas

kad darbai ne visai tipiškai lietuviški, šiek

kriausiai, reikia išnešioti idėjas. Kartais

ir reikėjo daug laiko su tuo susigyventi –

tiek kitokie. Tad parašė man laišką ir taip

pajuokauju – aš pagalvoju, kaip sugalvoti.

juk vieną dieną tavęs niekas nežino, o

pradėjome galvoti, kad reikia kartu kur-

Būna, atsiverčiu savo pirmąją iliustruotą

po pusmečio tampi toje sferoje atpažįs-

ti bendrą projektą. Nors man nepatinka

knygą ir nesuprantu, kaip priėmiau tokius

tamu kūrėju.

4


– Lengvai į gyvenimą paleidžiate

kyčiau, nesaldžios, ir daugybė tėvų iš pat

nepatiko, greitai tai pastebi. Aš nesakau,

kurtas iliustracijas ar priešingai –

pradžių tą Lapę sunkiai priėmė, o štai vai-

kad tai yra blogai, tiesiog jie nežaidžia

prisirišate prie jų?

kai iškart suprato, apie ką čia.

tokių žaidimų.

– Prisirišu. Visai neseniai Undinė Ra-

Įkvėpimas gali daug kur ištikti. Man

Kai pasirodė mano pirmoji knyga, aš

dzevičiūtė sakė, kad jei nori sukurti naują

patinka susitikti su vaikais. Jie kaip ir su-

neturėjau jokios patirties. Kai leidykla

knygą, turi tarytum nubraukti, ką darei

augusieji – su vienais sutampa biolaukai

rengdavo knygos pristatymus, aš specia-

prieš tai. Ir iš tikrųjų – kai pirmoji knyga

ir gali bendrauti, su kitais – ne. Tik tarp

liai eidavau į juos, kad galėčiau paklausy-

susilaukė tiek daug gerų įvertinimų, an-

suaugusiųjų yra kažkokios mandagumo

ti ir pažiūrėti, kaip vaikai viską priima, ar

troji tapo dideliu išbandymu. Ją kuriant

formos, o su vaikais labai paprasta – jei tu

man pavyko tartum užčiuopti tas vietas,

reikėjo pabėgti nuo Lapės ir daugelio su

jiems nepatikai arba jei jie mato, kad man

kurios galėtų sukelti jiems juoką.

ja susijusių dalykų. Tai sunku, nes turi pamiršti, ką darei prieš tai, ir atsiduoti naujai istorijai. Kartais nesinori paleisti kažkokio etapo, o kartais labai norisi, bet negali. Lapė iki šiol manęs nepaleidžia. O dabar man jau reikia tarytum pamiršti dvi knygas, kad galėčiau kurti trečiąją. – Knygų vertėjai kaip ir iliustruotojai – antraplaniai veikėjai, kurių darbo mes, skaitytojai, dažnai neįvertiname. Koks tas vertėjų darbas ir ko nemato skaitytojai? – Nenorėčiau sutikti. Lietuvoje nėra paveikslėlių knygų tradicijos. Žinoma, yra Linos Žutautės knyga „Kakė Makė“, kurioje tekstas lygiavertis pasakojimui. Ant mūsų su Evelina knygos viršelio aš norėjau pasirašyti kiek kukliau nei ji, bet Evelina nesutiko – juk tai bendras darbas ir mūsų kaip bendraautorių pavardės turi būti vienodai ryškios. Bet iš tiesų man dėl to nei šilta, nei šalta – svarbiausia, kad skaitytojams knyga patinka. Aš dėmesio gaunu pakankamai. O iliustratoriaus darbas yra linksmas. Jis tikrai nėra sunkus. – Kalbama, kad vaikai – reikliausi skaitytojai, kuriems nėra lengva įtikti. Kiek tiesios šiuose žodžiuose? Kas jus įkvepia kurti? – Taip, tai yra tiesa. Bet jeigu nepataikei, kur norėjai, jie tai pasakys – nebūsi pasimetęs, žinosi labai aiškiai. Mano abiejų iliustruotų knygų iliustracijos, sa-

5


– Kaip atrodo jūsų diena?

kažkokia tema yra aktuali. Galbūt tinka-

– Aš dar esu ir mama, tad mano die-

ma knyga gali išprovokuoti diskusiją apie

na ilga. Turiu mažą studiją, kurioje dirbu

netektį, laimę, draugystę.

kiekvieną dieną, vaikštau kaip į darbą –

– Jau esate ta iliustruotoja Aušra,

nuo 8 val. iki bet kada. Šiuo metu, aišku,

kokia norėtumėte būti, ar dar sie-

mažai dirbu, nes turiu daug susitikimų su

kiate to?

skaitytojais. Ir to man niekas nebuvo sa-

– Tikslų neturiu – siekti ar kažko ne-

kęs – aš galvojau, kad tik rašytojus kviečia

siekti. Man atrodo, kad didžiausias mano

į susitikimus su skaitytojais. Bet šiuo metu

pasiekimas yra tas, kad aš pirmą kartą

esu pasinėrusi į tuos susitikimus. Ypač kai

gyvenime darau tai, kas man labai pa-

knyga „Laimė yra lapė“ laimėjo Metų kny-

tinka. Dabar jaučiuosi puikiai, o kaip bus

gos rinkimus.

ateityje – nežinau. Nežinau, ko galėčiau

Tad tokios mano dienos. Negaliu pasakyti, kad dabar kiekvieną dieną būnu

norėti daugiau. Turiu sveikus vaikus, šeimą ir darau tai, ką noriu.

studijoje, bet stengiuosi bent kažkiek

Tie visi gauti apdovanojimai yra sma-

prisėsti ir pagalvoti apie kitą knygą. Iš ti-

gu, bet ir prie jų pripranti, tik pačioje pra-

krųjų knygas kuriu ilgai, apie metus, nors

džioje tai svarbu. Paleidi knygą į platesnį

mane daug kas ramina, kad tai normalu.

pasaulį ir pripranti, kad tave gerai vertina.

Tad mano trečia knyga šiuo metu yra už-

O vėliau su savimi deriesi, kad neatsipa-

strigusi.

laiduotum.

– Jūsų kurta Lapė jau atrado laimę, o kas jums pačiai yra laimė? – Susitikimuose su skaitytojais mes su Evelina irgi klausinėjame, kas jiems yra lai-

– Nebijote vieną dieną paslysti ar suklupti? – Bijau, visą laiką eini ir galvoji, kur ta riba bus. Bet jei bus, tai bus.

mė. Pavyzdžiui, Evelina sako, kad jai laimė

– Klausant jūsų negalima nepasa-

yra rašyti knygas, o aš sakau, kad piešti

kyti, kad tai savotiška sėkmės isto-

knygas. Tai tarytum mūsų proklamacija.

rija. Kokia jūsų sėkmės paslaptis?

O kas man yra laimė? Kartą mano viena

Ko iš jūsų gali pasimokyti tie, kurie,

bičiulė man padovanojo sidabrinį papuo-

kaip ir jūs anksčiau, paslapčia kuria,

šalą, o ant jo buvo išgraviruotas užrašas:

bet nedrįsta prisistatyti?

„Laimė yra, kai ne nelaimė.“ Knyga apie

– Pirmas patarimas – būti drąsiems.

Lapę man buvo svarbi, nes ji pasirodė po

Man dažnai sako – tu kaip kometa iš gie-

didelės netekties mano gyvenime. Kai yra

dro dangaus. Bet mano antram vaikui

nelaimė, labai nori tikėti, kad vėl bus lai-

devyneri, o mano kaip iliustratorės kelias

mė. Tad man laimė tada, kai ne nelaimė.

prasidėjo būtent tada, kai jis gimė. An-

– O ko tuomet reikia iliustracijai, kad ji skleistų laimę?

tras patarimas – kuo greičiau turėti vaikų! Mano užsispyrimas yra toks milžiniš-

– Nereikia eiti paviršiumi. Manau, kad

kas, kad aš, galima sakyti, septynerius

ideali knyga yra ta, kurią užvertę vaikai ir

metus dirbau nepasirašydama tikruoju

tėvai dar gali kartu apie ją padiskutuoti.

vardu. Tačiau už vieno žmogaus sėkmės

Aišku, jei jau tėvai skaito vaikams – ste-

slypi daugybė kitų faktorių. Mano pa-

buklas. Iš tikrųjų su vaikais gali kalbė-

grindinis – šeimos palaikymas, be kurio

ti apie ką nori, ypač kai jauti, kad vaikui

aš tikrai niekur nebūčiau nuvažiavusi.

6


Pasidarė aišku – nereikia žiūrėti, kad kažkam tiktum ar patiktum, reikia galvoti apie save. O tada atėjo Lapė ir aš jau žinojau, kad galiu būti drąsi. Aušra Kiudulaitė

Be to, man labai padėjo Lietuvos kultū-

žmogus, o Evelina pridūrė: vėlyvo, bet la-

ros institutas, kuris paskelbė, kad į kartą

bai galingo. Man sukako keturiasdešimt,

metuose Bolonijoje vykstančią pasauli-

tai jau solidu, bet kai pasikalbu su bičiu-

nę vaikų literatūros mugę nusiveš vieną

liais iliustruotojais ne iš Lietuvos, tai jie

pradedantį kūrėją. Aš dalyvavau kon-

sako – visai ne. Aš galvoju, kad ta Lapė iš

kurse, mane atrinko, nuvykau ten ir man

manęs dvidešimtmetės būtų išėjusi gero-

tarytum visiškai atsivėrė akys. Pasidarė

kai paprastesnė.

aišku – nereikia žiūrėti, kad kažkam tik-

– Turite kūrybinių svajonių?

tum ar patiktum, reikia galvoti apie save.

– Turiu, bet neturiu tam laiko. Labai

O tada atėjo Lapė ir aš jau žinojau, kad

norėčiau sukurti trečią knygą, šįkart ji

galiu būti drąsi.

būtų autorinė. Tai dar vienas septynmylis

– Ar nesuklysiu sakydamas, kad

žingsnis į priekį. Kartu tai ir tipiškas pa-

Lapė, kurią vis minite, yra literatūri-

vyzdys, kad žmonės, kurie kuria paveiks-

nė Aušra?

lėlių knygas, anksčiau ar vėliau patys su-

– Man Evelina sako, kad esu panaši į

kuria istoriją. Reikia tik atsisėsti ir piešti,

Lapę. Atrodo, pirmajame duotame inter-

bet laikas yra aukso vertės.

viu pasakiau, kad aš esu vėlyvo žydėjimo

– Ačiū už pokalbį.

7


POKALBIS

N

Toshi Widoff-Woodson nuotr.

„Jaunas žmogus visad mąsto ir elgiasi kryptingai, jis visad pasirodo tada, kai to reikia“ alma.se, parengė Arūnas Šileris

uo pat kovo 27 d., kai buvo pra-

laimėjau ALMA!“ Vos išgirdusi žinias,

– Jungtinėse Amerikos Valstijose

nešta, kad 2018 Astridos Lindgren at-

turėjau persijungti į mamytės režimą,

jau esate ne kartą apdovanota dau-

minimo medaliu (ALMA) apdovanota

suruošti pietus savo dešimtmečiui, iš-

gybe svarbių apdovanojimų. O ką

Žaklina Vudson (Jacqueline Woodson), ji

lydėti šešiolikmetį ir įsipilti kavos! Visą

jums reiškia ALMA apdovanojimas?

tapo nepaprastai užimtu žmogumi. Pasi-

tą laiką mano telefonas, kurį apskritai

– Tai reiškia, kad pasaulis stebi ir atkrei-

teiravome, kaip ji jautėsi, išgirdusi tokias

retai kada keliame, skambėjo kaip pa-

pia dėmesį, o atsižvelgiant į tai, kokioje si-

naujienas, ir ką jai reiškia šis apdovano-

siutęs. Skambino iš įvairių radijo ir te-

tuacijoje šiuo metu yra mūsų valstybė, šis

jimas.

levizijos stočių, žurnalų. Tuo metu net

dėmesys teikia labai daug vilties. Kartu tai

nesuvokiau akimirkos masto. Manau,

reiškia, kad mano knygos pateks į daugy-

kad tai puikiai iliustruoja mūsų gyve-

bės jaunų žmonių rankas ir jie galės pas-

– Kaip atrodė jūsų diena, kai ta-

nimą – įvyksta gerų dalykų, įvyksta

varstyti, kas vyksta mūsų šalyje ir kaip tai

– Diena buvo tiesiog neįtikėtina.

liūdnų, turi juos priimti ir toliau gyventi

siejasi su jų gyvenimu. Jausmas toks, tarsi

Ir kartu nuostabi. Ne kartą stabdžiau

kasdienį gyvenimą. Tiesiog nuostabu,

tai būtų pradžia žymiai ilgesnio pokalbio, ir

save sakydama: „Sekundėlę! Aš ką tik

kad tai buvo geras dalykas.

tai tik­rai jaudina.

pote ALMA laureate?

8


– Daugelyje savo knygų esate su-

– „Geri dalykai“ (angl. Each kindness) jau-

kūrusi įsimintinus ir stiprius veikėjų

nesniesiems ir „Jei ateisi švelniai“ (angl. If

paveikslus. Kodėl nusprendėte rašy-

You Come Softly) vyresniesiems. Ir, žinoma,

ti būtent apie juos?

atsiminimų knygą „Šokoladinės mergaitės

– Dievinu jaunus žmones. Jie nuosta-

svajos“ (angl. Brown Girl Dreaming). Betgi

būs. Būtent jie ir keis mūsų pasaulį. Lygiai

čia jau trys knygos, išeina, kad sukčiauju.

taip pat, kaip tai darė praeityje, prade-

(Juokiasi.)

dant „Baltosios rožės“ studentų grupe,

– Daugybė mažų ir vyresnių vaikų

jaunimu, dalyvavusiu pilietinių teisių judė-

mėgsta rašyti ir piešti istorijas. Ko pa-

jime, ir baigiant tais jaunuoliais, kurie visai

linkėtumėte tiems, kurie nori tapti ra-

neseniai rengė protesto maršus prieš gin-

šytojais?

klus ir smurtą. Jaunas žmogus visad mąs-

– Nesustoti. Visi turim pasakojimų ir visi

to ir elgiasi kryptingai, jis visad pasirodo

turime teisę jais dalintis. Mūsų pasakojimai

tada, kai to reikia.

yra svarbūs. Mūsų piešiniai yra svarbūs. Jei

– Jei galėtumėte rekomenduoti

mes patys nepasakosime, tai kas tada pa-

vieną savo knygų tiems, kurie dar

sakos? Tiesiog prisiminkite, kad rašymas ir

nėra susipažinę su jūsų kūryba, ku-

piešimas yra kaip raumenys. Kasdien juos la-

rią knygą rekomenduotumėte?

vinkite ir jie nenustos stiprėję.

Apie laureatę Amerikiečių rašytoja Žaklina Vud-

grindinis šios autorės knygų adresatas –

pirmuoju asmeniu, o pagrindinė veikėja

son (angl. Jacqueline Woodson) gimė

jaunesnieji paaugliai, tačiau taip pat ji rašo

dažniausiai yra mergina ar moteris. Vis

1963 metais Kolumbo mieste, Ohajo valsti-

vaikams, vyresniems paaugliams ir suau-

dėlto kartais pasakotojas yra berniukas,

joje. Dalis jos vaikystės prabėgo Grinvily-

gusiesiems. Jos debiutinis kūrinys – pir-

pavyzdžiui, knygoje „Judėjimas“ (angl.

je, Pietų Karolinoje, o jaunystė – Brukline,

moji trilogijos apie dviejų mergaičių drau-

Locomotion, 2003), kurios pagrindinis

kuriame ji gyvena iki šiol. Autorės knygos

gystę dalis „Paskutinė vasara su Maizon“

veikėjas yra vienuolikmetis Lonis. Lonio ir

ne kartą apdovanotos, o šių metų sausio

(angl. Last Summer with Maizon) – pasi-

jo mažosios sesutės Lili tėvai žuvo gais-

mėnesį Ž. Vudson tapo Jungtinių Ame-

rodė 1990 metais. Jame iškart buvo matyti

re, o vaikus priglaudė skirtingos globėjų

rikos Valstijų Jaunimo literatūros amba-

pasakotojos talentas ir puikus bręstančio

šeimos. Lonis be proto ilgisi savo sesers.

sadore ir šias pareigas eis dvejus metus.

žmogaus psichologijos išmanymas. Tais

Mokykloje mokytojas skatina vaikus

Jos šūkis – Skaitymas = viltis x pokyčiai –

pačiai metais pasirodė ir „Brangioji“ (angl.

rašyti eilėraščius. Juos rašydamas ir ieš-

daug pasako apie šią ryškią ir daugeliu

The Dear One) – pasakojimas apie jauną

kodamas tinkamų žodžių Lonis išmoksta

talentų apdovanotą laureatę ir jos sklei-

pastojusią merginą.

numalšinti savo sielvartą. Viename eilė-

džiamą žinią.

Nuo to laiko visose Ž. Vudson knygose

raštyje jis rašo: „Rašydamas prisimenu, /

Ž. Vudson yra daugiau nei trisdešim-

grįžtama prie tų pačių temų – rasizmo, se-

Rodos, tarsi rašant vėl grįžta manoji

ties knygų autorė, kurianti romanus, po-

gregacijos, ekonominės nelygybės, sociali-

šeima.“ Kaip ir daugeliui kitų Ž. Vudson

eziją ir knygas vaikams. Jos knygos buvo

nio pažeidžiamumo, išankstinių nusistaty-

sukurtų veikėjų, taip ir Loniui rašymas

išverstos į daugiau nei dešimt kalbų. Pa-

mų ir lyties tapatumo. Jos kūriniai parašyti

tampa terapija.

9


Knygos tęsinyje „Ramybė, judėjimas“

pamilsta. Knygoje pasakojimas vystomas

(angl. Peace, Locomotion, 2008) Lonis se-

pasitelkiant abiejų veikėjų pasaulio maty-

seriai rašo laiškus, kuriuos tikisi perduoti,

mo perspektyvas. Elė pirmuoju asmeniu

jeigu kada ją sutiktų jau paaugusią. Laiš-

pasakoja apie stiprėjančius, bet vis dar

kai teikia vilties ir leidžia nusiraminti. Jie

trapius poros jausmus, o Džeremis kalba

tokie pat lyriški kaip ir jo eilėraščiai.

trečiuoju asmeniu. Jo pasakojimą tarytum

Knyga „Šokoladinės mergaitės svajos”

papildo išorinio pasaulio atobalsiai, aktu-

(angl. Brown Girl Dreaming), išleista 2014

alizuojantys rasizmo ir policijos naudoja-

m., pelnė Nacionalinį metų knygos apdo-

mo smurto klausimus. „Su baltaisiais yra

vanojimą. Tai autobiografinis kūrinys, ku-

taip, – sako jam tėvas, – jie žino, kas yra

riame susijungia daugelis Ž. Vudson kū-

kiti, tačiau nežino, kad patys yra baltieji.“

rybai būdingų elementų. Tai ne tik istorija

Trylikametis knygos „Iš Melanino Sunio

apie jos vaikystę, bet ir pasakojimas, lei-

dienoraščių“ (angl. From the Notebooks

džiantis pažvelgti į vieną iš afroamerikie-

of Melanin Sun, 1995) veikėjas vieną die-

čių istorijos epizodų paprasto žmogaus

ną suvokia, kad jo mama myli kitą mote-

akimis. Jaunoji Žaklina augo septintajame

rį – baltąją. Savo pasipiktinimą ir panieką

ir aštuntajame praėjusio amžiaus dešimt­

jis išlieja dienoraščio puslapiuose. Juos

mečiuose, paženklintuose maršais už pi-

skaitydami keliaujame kartu su Melanino

lietines teises, policijos smurtu ir žiauru-

„Po Tupako ir D Fosterio“ (angl. After

mintimis. Iš pradžių šios persmelktos įnir-

mu. „Šokoladinės mergaitės svajos“ – tai

Tupac and D Foster, 2008) – istorija apie

šio ir nusivylimo, tačiau pamažu berniuko

atsiminimai parašyti laisvosiomis eilėmis,

tvirtą draugystę. Šioje knygoje dvi mer-

galvoje gimsta supratingumas, o galiau-

lyriška asmeninių prisiminimų ir šeimos

gaitės, gyvenančios su savo mamomis ir

siai jam pavyksta priimti ir suprasti susi-

pasakojimų mozaika.

negalinčios pasigirti dideliais turtais, tik

dariusią situaciją.

Ž. Vudson knygose ypatingas dėme-

gana saugia užuovėja, sutinka kitą mer-

sys skiriamas pasakojime vaizduojamai

gaitę, gyvenančią sudėtingą gyvenimą vi-

vietai. Knygoje „Šokoladinės mergaitės

suomenės paribyje. Pasakojimo centre –

svajos“ meilė ir saugumas tvyro jos se-

mamos ir geresnio gyvenimo ilgesys bei

nelių namuose Pietų Karolinoje. Kvapnūs

svajonės, apdainuotos mergaitės dievu-

sodai ir aukštas mėlynas dangus ryškiai

ko – repo muzikos žvaigždės Tupako Ša-

kontrastuoja su perpildytomis betoni-

kuro – eilėse. Netikėta žinia apie visame

nėmis Bruklino gatvėmis. Jos kūriniuose

pasaulyje puikiai žinomo atlikėjo, rašan-

veiksmo vieta nupasakojama ypač deta-

čio apie jų gyvenimą ir realybę, žūtį susi-

liai, o pats pasakojimas glaudžiai susijęs

šaudymo metu visoms trims merginoms

su vaizduojamomis gatvėmis, rajonais ir

tampa žiauriu smūgiu. Ž. Vudson aprašo

net butais. Preciziškai tikslus vietų apra-

jų sielvartą, tačiau ateitį nuspalvina viltin-

šymas pasitelkiamas ir norint atskleisti

gais potėpiais.

socialinės atskirties problemą. Socialinių

Knygoje „Jei švelniai ateisi“ (angl. If You

grupių skirtumai fiksuojami ypač kruopš-

Come Softly, 1998) pasakojama aistringa

čiai. Pavyzdžiui, itin detaliai aprašoma

sprogstančios meilės istorija. Elė, baltao-

veikėjų apranga. Viename kūrinyje veikė-

dė viduriniosios klasės atstovė, lanko mo-

jas pastebi, kad afroamerikiečių rajone jo

kyklą kartu su Džeremiu, įžymaus juodao-

draugas avi batus, kuriuos įprastai nešioja

džio kino prodiuserio sūnumi. Vieną dieną

tik baltieji.

jų keliai susikerta ir jie bemat vienas kitą

10


Penkiolikmetė knygos „Amfetamino menulis“ (angl. Beneath A Meth Moon, 2012) herojė Lorel savo mintis ir jausmus taip pat patiki dienoraščiui. Norėdama pamiršti praeitį ir išsivaduoti iš narkotikų liūno Lorel privalo nugalėti nemalonius prisiminimus. Jos mamą ir močiutę pasiglemžė 2005 m. pietines JAV pakrantes siaubęs uraganas Katrina. Jos močiutės

dento, kurio metu jo baltaodžiai kolegos

padeda bėgimas. „Nebesu ta mergina iš

kartoti žodžiai tarytum tampa ir jos man-

nušauna nesipriešinantį juodaodį berniu-

Denverio, tačiau bent jau esu apskritai ir

tra: „Tol, kol gyvas... su tavimi bus ir tavo

ką, liudininku. Jam apsisprendus liudyti

esu tokia gera, kokia tik galiu būti“, sako

gyvenimo uolos. Tavo žodžiai, tavo drau-

prieš kolegas, šeima privalo būti įtraukta

dar kita. Kitaip tariant, ji atsisako tapti

gai, tavo šeima.“

į liudininkų apsaugos programą, pakeisti

aplinkybių auka.

Ž. Vudson knygos neįsivaizduojamos

tapatybes ir išvykti iš miesto.

Ž. Vudson pasakojimai dvelkia atjauta,

be šeimos aprašymų. Dažnai skaitome

Jauniausios dukros akimis matome,

solidarumu ir empatija. Įvairiabalsė ir ap-

apie nesutarimų draskomas šeimas, ku-

kaip tėvas grimzta į depresiją. Nuo visų

gaulingai paprasta jos tekstų kalba kiek­

riose tėvai nuo vaikų nutolę fiziškai arba

atsiribojęs ir nepasiekiamas jis dienų die-

vieną veikėją paverčia įdomiu ir savitu.

emociškai. „Tyliau“ (angl. Hush, 2002) pa-

nas sėdi prie lango. O štai mama suran-

Jų lūpomis papasakojamos nepaprastai

sakoja apie praradimus, sudarkytus gyve-

da prieglobstį Jehovos liudytojų gretose.

asmeniškos, mūsų laikus atspindinčios is-

nimus ir šeimą, bandančią viską lipdyti iš

Kiekviena šeimos dukra su naujuoju gy-

torijos. Autorė savo knygoje „Šokoladinės

naujo. Šeimos tėvas – vienintelis juoda-

venimu tvarkosi savaip – viena pasineria

mergaitės svajos“ ragina jas visas išgirsti:

odis policininkas savo rajone Denveryje,

į mokyklinius reikalus, kad galėtų įstoti

„Net tyla gali kalbėti. Tiesiog įsiklausyk.

Kolorado valstijoje. Jis tampa mirtino inci-

į gerą universitetą, kitai viską pamiršti

Įsiklausyk.“

11


Apie Apie skaitymą, puikius vaikus ir nuostabius jų tėvelius

D

Rūta Elijošaitytė-Kaikarė

augelis tėvų savo vaikams linki gero ir supran-

ta, kad būtent nuo jų priklauso, kokį ryšį vaikas užmegs su pasauliu. Tai, ką vaikas išmoksta pirmaisiais savo gyvenimo metais, išlieka visą likusį gyvenimą. Todėl mes stengiamės vaikus sveikai maitinti, rengti pagal metų laiką, skatiname juos judėti, mokome įvairiausių dalykų, kurie, tikimės, gyvenime jam bus naudingi. Drauge su vaikais žaidžiame, skaitome, juokiamės, kalbiname juos, supažindiname su aplinka. Pirmas ir svarbiausias pamokas vaikai gauna iš tėvų, iš savo šeimos. Skaitymas jau nuo kūdikystės turėtų būti svarbi

Skaitykime savo mažyliams, tik prisiminkime, kad nereikia vaiko versti skaityti, kai jis to nenori ar jam tai kelia stresą.

kasdienybės dalis. Tačiau skaitymo įgūdžių tyrimai rodo, kad Lietuvoje net 65 proc. tėvų teigia neskaitantys savo vaikams iki 2 metų ir 24 proc. tėvų – 3–6 metų vaikams. Tačiau skaitydami drauge mes kuriame skaitymo tradiciją. Vaikui, augančiam namuose, kuriuose yra knygų, šeimoje, kurioje imti knygą į rankas yra įprasta, skaitymas atrodys toks pat natūralus dalykas kaip ir valytis dantis prieš miegą ar užsidėti kepurę, kai lauke šalta ar sninga.

12


Kas jūsų šeimoje yra didžiausias skaitymo iniciatorius? Ar tik ne mažiausias šeimos narys? Juk labai dažnai vaikai atkeliauja pas mamą, tėtę ar senelius su knyga rankose ir prašo paskaityti arba tiesiog padainuoti, pasekti pasaką. Labai svarbu tuo metu rasti laiko bent trumpai istorijai – paskaitykite drauge su vaiku, pavartykite paveikslėlių knygas, pasekite pasaką. Net penkiolika minučių gali turėti nepakeičiamos naudos jūsų vaikui. Kokia gi ta nauda? Sakoma, kad skaitymas vaikui balsu nuo gimimo yra pigiausia ir labiausiai atsiperkanti investicija į vaiko ateitį. Jeigu vaikui skaitoma nuo pirmųjų dienų, tikėtina, kad knyga ir liks svarbi jo gyvenime. Be to, didžiausi pokyčiai žmogaus smegenyse vyksta per pirmuosius trejus metus, o skaitymas, kalbėjimas su vaiku, įvairūs žaidimai drauge suteikia ne tik žinių ir ugdo tam tikrus gebėjimus. Be viso to, tėvai dalijasi ir pačiais svarbiausiais dalykais, kuriuos gali duoti savo vai-

šinėms, čiūčiavimams, išraiškingai skai-

rinko, ką įdomaus joje randa. Galų gale,

kui – geriausiomis emocijomis, dėmesiu,

tomoms ir net suvaidintoms trumpoms

perskaitykite knygą patys, kad galėtumė-

saugumo jausmu, globa ir meile.

pasakaitėms. Tačiau dabar galima įsigyti

te su vaiku apie ją pasikalbėti – galbūt

Skaitymas balsu plečia vaiko žodyną,

ir knygučių, tinkamų kūdikiui, jau pačiam

sužinosite ką nors naujo apie vaiko po-

jo kalbą daro įvairesnę. Tai ne tik padeda

imančiam žaislus į rankas. Jos pagamin-

mėgius, o gal išsiaiškinsite knygos pasi-

vaikui suprasti mus supantį pasaulį, bet

tos iš įvairios tekstūros medžiagų ir yra

rinkimo motyvus ir kitąkart patys galėsite

ir išsakyti tai, kas jam svarbu. Skaitymas

minkštos, tad vaikas gali jas pažinti lytėji-

jam rekomenduoti knygą, kuri jam patiks.

balsu, žinoma, padeda vaikui tapti raštin-

mu ir netgi kramtyti. Galbūt ir sunku tokį

Vaikai ir suaugę dalykus supranta

gam, jam tampa lengviau atpažinti tam

procesą pavadinti skaitymu, bet sklaidy-

skirtingai. Pastaruoju metu dažnai ten-

tikrus ženklus ir išsiaiškinti įvairias situa-

damas kad ir tokios knygos puslapius,

ka sulaukti tėvelių klausimo – ar galima

cijas. Be to, juk skaitymas suteikia didžiulį

juos uosdamas ar ragaudamas vaikas su-

vaikams skaityti pasaką, kurioje vyksta

malonumą. Knyga gali būti ir atostogos, ir

sipažins su knyga ir žinos, kad joje galima

siaubingi dalykai? Apie tai rašo vaikų psi-

nuotykiai, ir net pabėgimas nuo kasdie-

rasti pačių įdomiausių dalykų.

chologas Brunas Betelheimas savo kny-

nybės.

Kai vaikas jau ima rinktis pats, ką no-

goje „Kodėl mums reikia stebuklo. Pasakų

Teiginys, kad skaityti galima ne tik

rėtų skaityti, neretai tėvai ima stebėtis,

reikšmė ir svarba. Psichoanalitinis požiū-

nuo pirmųjų vaiko dienų, bet jau ir tada,

kodėl vaikas pasirinko vieną ar kitą knygą.

ris“ (angl. The Uses of Enchantment: The

kai mama dar tik laukiasi, dažnai sutin-

Tačiau net jeigu jums nepatinka knyga,

Meaning and Importance of Fairy Tales,

kamas su nuostaba. Tėvams kyla ir kitas

kurią išsirinko jūsų jaunasis skaitytojas,

2017): „Suaugusiajam, kuris vaikystėje

klausimas – ką skaityti tokiam mažam

jokiu būdu nedrauskite jam skaityti –

nesusidūrė su pasakų fantazijomis arba

vaikui, kuris dar net nesupranta, kas jam

drausti yra blogiausia, ką galime padary-

šiuos atsiminimus išstūmė, pasakos gali

skaitoma? Kūdikystė – puikus metas lop-

ti. Paklauskite savo vaiko, kodėl jis ją išsi-

atrodyti beprasmės, fantastinės, baisios

13


ir visiškai neįtikėtinos“, arba „Kai kurie

Kai kuriose šalyse neskaitymas yra

tarpsniais, nuo ko pradėti, kokias knygas

žmonės tvirtina, kad pasakos „teisingai“

tapęs valstybine problema, kuriai spręs-

ir kaip rinktis – yra prieinamos internete

nevaizduoja, koks yra gyvenimas, todėl

ti pasitelkiamos įvairiausios metodikos.

visiems tėvams. Į skaitymą žiūrima kaip į

yra žalingos. Šiems žmonėms neateina

JAV atlikti tyrimai rodo, kad net dviem

labai svarbų procesą, būtiną sėkmingai

į galvą, kad „tiesa“ vaiko gyvenime gali

trečdaliams vaikų, pradėjusių lankyti mo-

vaiko raidai ir gerai sveikatai.

skirtis nuo suaugusiųjų „tiesos“.“ Knygoje

kyklą, trūksta elementarių raštingumo

Taigi skaitykime savo mažyliams, tik pri-

kalbama apie pasakų reikšmę vaiko gy-

įgūdžių. Tad problemą spręsti ėmėsi JAV

siminkime, kad nereikia vaiko versti skaity-

venime, nes, autoriaus nuomone, būtent

pediatrų asociacija. Jie rekomenduo-

ti, kai jis to nenori ar jam tai kelia stresą,

jos yra pati geriausia literatūra vaikui.

ja visiems vaikų gydytojams kalbėtis su

kaip ir nereikia jam drausti rinktis knygas

Tačiau daugelį jo išsakomų tiesų galima

tėvais apie vaikų fizinę ir psichinę svei-

pačiam. Užtenka 15–20 min. skaitymo kas-

pritaikyti kalbant ir apie kitas vaikų kny-

katą, pasakoti apie žodžių ir paveikslėlių

dien, jaukios aplinkos ir tinkamos knygos

gas, kuriose vaikas atranda tai, kas jam

knygų suteikiamą naudą jų vaikams ir pa-

(nenustebkite – mažas vaikas kartais gali

yra įdomu ir priimtina (ir galbūt netgi

brėžti, kad skaitymas stiprina kalbinius

norėti skaityti tą pačią knygą keletą va-

nebūtinai naudinga tuo metu, kai jis ją

gebėjimus, ugdo raštingumą ir, žinoma,

karų ar net savaičių iš eilės). Knyga mums

skaito), nors suaugusieji šias gali laikyti

stiprina vaikų ir tėvų ryšį. Jų rekomenda-

leidžia pažinti, atrasti, ugdyti vaizduotę ir

didžiausia nesąmone.

cijos – ką ir kaip skaityti įvairiais amžiaus

suprasti kitą, bet pirmiausia – save.

14


Apie

K

Kas yra ir su kuo valgoma fantasy?

Justinas Žilinskas

eistai nutiko lietuvių kalboje –

sieji su fantasy pirmiausia pasakytų taip:

pasakos buvo skirtos ne tik vaikams, bet

mokslinės fantastikos terminą prisijauki-

pasakos – tai vaikams, o fantasy – ūgte-

pamėginkime paieškoti fantasy skirčių ir

nome jau seniai, o štai fantasy (fentezi)

lėjusiems ar net suaugusiems, nors čia

bendrybių.

vis kažkuo neįtinka, nors visas pasaulis šį

irgi rasite ir princesių, ir drakonų, ir riterių,

Be abejo, pasakas (bent jau stebu-

terminą vartoja ir nesuka sau galvos. Gi

ir vienaragių. Vadinasi, galime sakyti, kad

klines) ir fantasy vienija magija, t. y. ta

mums reikia tai maginės (ar magiškosios)

tai pasakos suaugusiesiems? Ne, pasipik-

įsivaizduojama, realiame pasaulyje ne-

fantastikos, tai literatūrinės pasakos. Ži-

tins suaugę ar paaugę fantasy skaityto-

egzistuojanti galia ir nežmogiškos būty-

noma, viskas susitarimo ir vartojimo tra-

jai, kokios čia jums pasakos, ir iš viso, argi

bės (nykštukai, milžinai, goblinai, kaukai,

dicijos reikalas, bet turbūt bet kam gali

suaugę skaito pasakas? Arba pabandyki-

troliai, raganos, elfai, strygos, ifritai, die-

kilti klausimas – tai kas toji fantasy, ir kuo

te savo vaikui pasakyti, kad Poteriada –

vybės). Taip pat gali vienyti ir įprasti siu-

ji skiriasi, pavyzdžiui, nuo pasakų? Juk

pasakos. Jis nieku gyvu nesutiks! Nors gal

žetai (pavyzdžiui, princesės vadavimas),

ir vienur, ir kitur – blėniai, išsigalvojimai,

ir nežinos, kaip tai pavadinti, bet pasaką

ir vaizduojami laikotarpiai – viduramžiai,

drakonai, zombiai...

atmes tiesiog intuityviai. Dabar nesi-

laikai iki pramonės revoliucijos ir t. t. Bet

leiskime į diskusijas, kad buvo laikai, kai

čia panašumai turbūt baigiasi.

Gal šiek tiek juokinga, bet susidūru-

15


Pabandykite savo vaikui pasakyti, kad Poteriada – pasakos. Jis nieku gyvu nesutiks! Nors gal ir nežinos, kaip tai pavadinti, bet pasaką atmes tiesiog intuityviai.

Pakalbėkime apie skirtumus. Pasakos –

neigiamas personažas) gali būti tamsios

žalčių karalienė“ ar „Saulės vaduotojas“

folkloro, liaudies kūrybos produktas, netu-

visuomenės nesuprasta, ypatingais ge-

yra mitologinės pasakos). Fantasy remia-

rintis autoriaus, pasižymintis archetipine

bėjimais pasižyminti moteris, kuri tiesiog

si mitais, bet jeigu mitas yra suvokiamas

struktūra ir siužetu. Pasakose trečias bro-

mėgsta vienatvę ar turi neįprastą archi-

kaip tam tikras atsakymas į klausimą (Ko-

lis visada bus kvailas, bet laimės karalaitę,

tektūrinį skonį (todėl namelis ant vištos

dėl šviečia saulė? Nes dangumi važiuoja

slibinas bus nugalėtas, velnias – apgau-

kojelės). Fantasy gali su didžiausiu už-

dievas Helijas), tai fantasy gali paklausti,

tas. Pasaka yra trumpa, ir netgi jeigu jos

moju kalbėti apie politiką, etiką ir netgi

o ką dievas Helijas valgo pusryčiams ir ar

metu labai daug kas įvyksta, mes galime

mokslą, egzistuojantį būtent fantasy pa-

nuo to priklauso, kaip ryškiai šviečia saulė?

tik nujausti apie veikėjų dvasines kančias.

saulyje (pavyzdžiui, kodėl drakonas spjau-

Taip pat fantasy galima rasti ir daug

Blogas personažas paprastai ir lieka blo-

do ugnimi, kokios yra tos magijos veikimo

didžiųjų epų ir legendų elementų. Pavyz-

gas, ir atvirkščiai. Pasaka – taupi ir tiksli.

taisyklės, kaip veikia tam tikros mutacijos).

džiui, karalius Artūras ir apvaliojo stalo ri-

Literatūrinė pasaka, nors ir turi autorių,

Kitaip nei pasakų, fantasy veikėjai įgauna

teriai yra neišsenkantis fantasy įkvėpimo

paprastai atitinka pasakos kanoną, jį pra-

pilnakraujį kūną ir dvasią, ne tik siluetą. Ir,

šaltinis. Jeigu pasakos dažniausiai sieti-

tęsia, paįvairina.

be abejo, šis žanras jau ne folkloro, o šim-

nos su vaikyste ir tarytum supaprastintu

tų tūkstančių žmonių literatūrinių pastan-

pasaulio pažinimu, tai epas parodo pa-

gų rezultatas.

saulį tokį, koks jis yra – su visomis išdavys-

Fantasy gi atsispiria nuo pasakos ir plačiai plačiai išskleidžia sparnus. Ji gali įžengti į pasakų pasaulį, bet taip pat jį ir

Taip pat galima kelti ir kitą klausimą –

tėmis, žiaurumu, meile, neapykanta, prie-

interpretuoti, perkurti ir kalbėti ne apie

koks fantasy ir mito santykis? Mitas irgi

varta. Epo veikėjas skaitytojui greičiausiai

riterio, o apie drakono kančias. Fantasy

artimas pasakai, tik jis atlieka dar vieną –

bus priimtinas (ar bent jau įdomus) dėl to,

pasaulyje visiškai įmanoma, kad princesė

pasaulio pažinimo ir paaiškinimo – funk-

kad jis – savas ir žmogiškas, o ne dėl to,

su drakonu imtų šantažuoti kokį nors ka-

ciją, nors riba tarp mitologinės pasakos ir

kad yra geras, paslaugus ar malonus (kaip

ralių. O štai ragana (pasakoje ji juk visada

pasakos nėra labai ryški (pavyzdžiui, „Eglė

trečiasis brolis pasakose).

16


Taigi, fantasy – tai literatūrinis pasa-

ir toks žanras kaip urban fantasy (mies-

O dabar imsiu ir savęs paklausiu: o ko-

kos, mito ir epo mišinys, skriejantis ant

to fantasy), kur mitinės būtybės pasiro-

dėl, pavyzdžiui, „Žiedų valdovas“ negali

fantazijos sparnų įvairiausiais keliais. O

do miestuose ne kokiais viduramžiais,

būti laikomas tiesiog literatūriniu epu

nunešti tie sparnai gali toli toli – juk yra

o mūsų laikais.

ar pasaka? Ir atsakysiu. Visų pirma, epu negali dėl to, kad tai istorija apie mažo žmogaus kelionę, o štai epo centre iškyla didžios asmenybės (Rolandas, karalius Artūras, Ziegfridas). Visų antra, „Žiedų valdovas“ yra struktūriškai sudėtingas pasakojimas, kuriame persipina daugybė siužetinių linijų, o pasakoms ar epams tai nebūdinga. O ką galima pasakyti apie fantasy Lietuvoje? Kaip ir visa žanrinė literatūra, fantasy mūsų šalyje sėkmingai posūniauja. Vis dėlto, ją rašančių yra. Pirmiausia norėtųsi paminėti Neringą Vaitkutę, išleidusią dvi galingas fantasy trilogijas („Vaivorykščių arka“ ir „Tamsa, kuri prabudo“). Andriaus Tapino „Vilko valanda“ ir „Maro diena“ taip pat priskirtini fantasy, konkrečiau – stimpanko žanrui. Mano paties rašomi kauko Gugio nuotykiai („Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“ bei „Kaukas Gugis ir Kerų karas“) taip pat yra fantasy literatūra. Na, o fantasy suaugusiesiems galima būtų laikyti Sauliaus Tomo Kondroto apysaką „Kentauro herbo giminė“ (tai turbūt pirmasis lietuvių autorių fantasy kūrinys), Gintauto K. Ivanicko romaną „Laumės mėnuo“, Romualdo Drakšo „kovinę fantasy“. Ir man, tiesą sakant, visai patinka terminas „magiškoji fantastika“. Jis pakankamai tikslus, be to, tarytum sudaro šaunų duetą su kitu terminu, t. y. „moksline fantastika“. Tad kai jūsų vaikas nusitvers kokį „Paskutinį orką“, vėl įknibs į „Harį Poterį“ ar mano „Gugį“ (nesiruošiu mirti iš kuklumo), nesakykite jam, kad skaito pasakas. Ne, ne pasakos tai, o fantasy – magiškoji fantastika. Nuostabus, talpus ir visiškai pilnavertis literatūros žanras.

17


Pasizvalgymai Algiukas ir jo dvaselės (Jurgos Vilės ir Linos Itagaki „Sibiro haiku“) Inga Mitunevičiūtė

„S

ibiro haiku“ – tokiu keistu pavadinimu yra pirmoji

knyga, kurią paėmiau į rankas šiais metais. „Sibiro kas?“ – tuoj šmėkštelėjo galvoj. Kuo čia dėtas haiku? Kodėl toks keistas derinys? Iki šios akimirkos knygą esu perskaičiusi jau keturis kartus. Ir kiekvieną kartą skaitydama išgyvenau pasigėrėjimo jausmą. Žaviuosi knygos kūrėjų – rašytojos Jurgos Vilės ir dailininkės Linos Itagaki – drąsa imtis tokio sumanymo. Šioje knygoje viskas – nuo pasirinktos temos iki turinio pateikimo formos – yra rizikinga. Bet pradėkime nuo pradžių. Rašyti apie Sibiro tremtį yra sunku. Tai tautos stigma, kuri vargu ar kada išnyks. Puikiai pamenu vienos žymios literatūrologės žodžius, kad rašyti apie Sibirą šiais laikais yra meninė savižudybė. Vaikams rašyti apie Sibirą dar sunkiau. Kaip patraukliai perteikti patirtį, kurios pats neišgyvenai, tik girdėjai apie tai pasakojant kitus? Tad rezultatas dažniausiai būna kiek dirbtinokas. Tačiau „Sibiro haiku“ pagrindinio veikėjo trylikamečio Algiuko lūpomis (t. y. pirmuoju asmeniu) pasakojama istorija – organiška, nestokojanti sveiko humoro, neperkrauta ir nesudramatizuota. Tremtis ir visi jos sunkumai suvokiami kaip duotybė – juk nėra kito pasirinkimo. Taip tremtį suvokė vaikai (tai patvirtina ir tremtinių pasakojimai). Per visą tamsumą ir istorinio fakto baisybę justi kaži koks graudus gerumas, kaži kokia šviesi viltis, kad, nepaisant bado, paniekinimo, patyčių ir mirčių, yra gerų žmonių, kurie sunkią akimirką padeda. Ir jų pagalba reiškia tik viena – kad gyvenimas tęsiasi.

18


Pasirinktas žanras, arba, tiksliau sakant, jų samplaika – komiksai, laiškai, poetiniai intarpai, tiesiog tekstinis pa-

Kodėl pasirinkta Sibiro tema?

sakojimas su iliustracijomis – būtų grė-

Jurga Vilė:

sęs pavirsti balta mišraine, jei knygos

Tai mano tėčio Algio istorija. Dar visai pyplys jis su šeima buvo ištremtas į Sibirą.

dailininkė Lina Itagaki nebūtų puikiai

Nuo mažumės man ir mano broliams tėtis pasakodavo, kaip sunkiai tremtyje gyve-

susitvarkiusi su medžiaga. Knyga išėjo

no, kaip džiaugdavosi ir sušalusią bulvę radęs. Jei valgydami kvailiodavom, jis mus

labai vientisa ir organiška, neperkrau-

sudrausdavo. Mokė branginti tai, ką turim, džiaugtis akimirka čia ir dabar. Vėliau jau

ta. Dailininkės stilius labai originalus ir

aš pati ėmiau pasakoti apie Sibirą savo vaikams. Ir apie tą pačią sušalusią bulvę...

atpažįstamas, puikiai perteiktos veikė-

Sibiro tema – puiki proga palyginti mūsų kasdienybę su tremties patirtimi, suvokti,

jų emocijos, įdomūs spalvų ir tekstūrų

kiek daug turime ir kaip dažnai norime dar daugiau.

pasirinkimai. O svarbiausia, manau, yra tai, kad iliustracijos suteikia tekstui daugiasluoksniškumo, savitų spalvų. Ši knyga leidžia skaitytojui kai ku-

Lina Itagaki:

riuos dalykus atrasti pačiam. Štai, pa-

Iliustracijų stilių, tikriausiai, nulėmė dar-

vyzdžiui, visur Algiuką lydinčios dvase-

bo priemonė – pieštukas (kai piešiu ne-

lės – mirę jam artimi žmonės ir mylimas

nutrinamomis priemonėmis, išeina visai

žąsinas Martynas. Puslapis po pus-

kitaip). Nežinau, ar skaitytojai pastebėjo,

lapio tokių blankių figūrų pamažu vis

bet mano piešimo stilius po truputį kito ir

daugėja, ir vis geriau supranti, kokias

skaidrėjo, todėl knygos pradžia ir pabaiga

baisybes teko patirti Algiukui, jo šeimai

šiek tiek skiriasi. Iš pradžių Algiukas dar

ir visai lietuvių tautai. Kiek tūkstančių

nėra tikras, kaip atrodys, bet vėliau dėl

tokių dvaselių sklando virš Sibiro pla-

savo išvaizdos nebeabejoja. Taip pat ir kiti

tybių?.. Bet tekstas, kaip minėjau, to

veikėjai.

nedramatizuoja,

tragizmas

Iš karto buvau nusprendusi, kad pagrin-

perteikiamas netiesiogiai, švelniai ir

istorijos

diniai veikėjai bus stilizuoti, nes juos reikės

tai, mano galva, didžiulis šios knygos

piešti daug kartų, taigi taip bus lengviau

privalumas.

išlaikyti panašumą. O štai epizodiškai pa-

Dar vienas pagirtinas dalykas – nėra

sirodantys veikėjai yra daug realistiškesni.

happy endo. Juk kokia gali būti laimin-

O pats realistiškiausias yra Stalinas, kuris

ga pabaiga, kai tiek brangių žmonių

iš tikrųjų tėra skulptūra ir jo išvaizda labai

negrįžo?.. Tad nors Algiukas grįžta, jo

kontrastuoja su ant jo ūsų besisupančių

susirasdavau turinčių po kokį reikalingą

sesuo Dalia ir kiti našlaičių traukinio

vaikų išvaizda. Tokio efekto siekiau sąmo-

man elementą ir iš gabaliukų sudėlioda-

vaikai ir jų mamos juk lieka. O Algiuko

ningai ir, rodos, pavyko. (Šypsosi.)

vau vaizdą. O kartais fantazuodavau.

mamos laukia dar nemenki išbandymai.

Perskaičiusi scenarijų supratau, kad

Pradėjusi piešti iš karto supratau, kad

Siūlyčiau šią knygą turėti kiekvienai

laukia didžiulis darbas. Todėl nuspren-

visą tekstą geriausia bus rašyti ranka,

šeimai, kuri neabejinga savo istorijai,

džiau negalvoti apie kalną, kurį reikės per-

nes ši knyga – ne tik komiksas ar tiesiog

tautos atminčiai ir likimui, tai puikus

kopti, o judėti mažais žingsneliais į priekį –

iliustruota knyga. Viskas joje persipina.

akstinas ir priemonė pradėti kalbėtis

po skyrių. Sunkiausia buvo įsivaizduoti,

Vietomis tekstas lyg vijoklis apsivynioja

apie tai su vaikais.

kaip ten Sibire viskas atrodė. Nuotraukų

iliustracijas, tarytum pralenda tarp pie-

iš tremties nėra labai daug, ne visada pa-

šinių, o kompiuteriu tai padaryti būtų

vykdavo rasti reikiamų vaizdų. Dažniausiai

sudėtinga.

O kuo čia dėtas haiku nepasakiau ir nepasakysiu – išsiaiškinkit patys.

19


Pasizvalgymai

Inga Mitunevičiūtė

Monika Vaicenavičienė: Šią knygą sumanėme kartu su sese Agne Ulyte. Agnė, kaip ir J. Basanavičius – gydytoja, taip pat kurį laiką studijavo Prahoje – ten pat, kur garsusis daktaras sutiko savo būsimą žmoną ir parengė pirmą laikraščio „Aušra“ numerį. Agnė skaitė J. Basanavičiaus prisiminimus „Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija“ ir vis man ką iš jų papasakodavo. O aš vis norėjau sukurti paveikslėlių knygą apie kokį įdomų žmogų, kaip ir mes, kilusį iš to paties balų, laukų ir svajonių apie tolius krašto – Lietuvos. Taip kartą ir sakom: papasakokim apie Joną Basanavičių! Daug vaikų ir ne vaikų juk matę jo nespalvotus barzdotus portretus vadovėliuose, ant troleibusų šonų ar dar kur, gal ir jiems, kaip ir mums, bus įdomu susipažinti su šiuo veikliu ir rūpestingu žmogumi – mokslininku, keliautoju, pasakininku, tyrinėtoju. Kartu sudėliojom J. Basanavičiaus gyvenimo įvykių giją, aš parašiau tekstą ir nupiešiau iliustracijas – štai ir knyga.

M

ąstant apie šią knygą į galvą braunasi frazė „Made

irgi dvelkia kokybe, joje yra kažkas giliai lietuviška ir tai ne tik pa-

in Lithuania“ (liet. „Pagaminta Lietuvoje“). Ir ji simbolizuoja

sirinkta tema. Tačiau taip pat ji atstovauja paskutiniu metu visame

kokybę. Ji – kaip gera lininė suknelė, puikiausias varškės sū-

pasaulyje labai populiariai paveikslėlių knygų, paprastai ir vaizdžiai

ris su medumi, pilno grūdo juoda duona, kaip neapdirbto

pasakojančių vaikams apie žymius pasaulio kultūros žmones, kate-

gintaro karoliai ar rankų darbo raštuotos kumštinės pirštinės.

gorijai. Vis dėlto šios knygos tikrai nepavadinsi kieno nors kopija,

Tikra ir sava. Ir jokiu būdu nebanali. „Per balas link aušros“

ji – originali ir savita.

20


Visų pirma, tai pasakojimas apie lietuvių

kurie net ne brenda – šokinėja. Nes kai

istorijų, o vasaromis jodinėjęs su drau-

tautos patriarchą daktarą Joną Basanavi-

šokinėji, labai smagiai taškosi. Tuos, ku-

gais po laukus ir kalnelius.

čių. Ši figūra, įsirėžusi į atmintį kaip gana

rie basi, ima ir pavadina Basanavičiais.“

Šios knygos iliustracijos – unikalios,

rimta ir rūsti, pasakojime įgyja daug švel-

Tuoj pat paaiškinta, kad „Basanavičiai –

tarsi vaiko ranka pieštos. Gražiai derina-

nesnių, patrauklesnių ir įdomesnių bruožų.

turtingi ūkininkai, jie gali ir ne basi vaikš-

mos pieštuko, akvarelės ir koliažo techni-

Knygoje labai gerai sudėlioti tam tikri J. Ba-

čioti“, bet per balas šokinėjančio baso

kos. Pasirinktos švelnios, šiek tiek prislo-

sanavičiaus gyvenimo akcentai, pasakoji-

Basanavičiaus vaizdas jau ilgam įstringa

pintos spalvos, daug pilkos. Ir regis, kad

mas koncentruotas, neperkrautas ir labai

atminty ir priverčia šyptelti sau į ūsą.

šioje knygoje – visa Lietuva, su savo so-

skaidrus. Tekstas nugludintas, nušlifuotas

Ir kaip puiku, kad didysis tautos pa-

lyg deimantas – čia nėra jokių nereikalingų

triarchas, visu savo rimtumu ir rūstybe

žodžių. Paprasta ir gražu. Galima pateikti

žvelgiąs iš vadovėlių, banknotų (jų jau-

Labai sveikinu šią autorę ir leidyklą

kad ir tokį pavyzdį: „Suvalkiečiai garsėja

noji karta nebeatsimins, bet gal pama-

„Tikra knyga“ ir linkiu, kad atsirastų dar

kaip geri ūkininkai. O ūkininkai daug ožkų

tys istorijos vadovėlyje) ir paminklų,

ne viena tokia knyga – apie knygnešius,

laiko. Kai palyja, ožkos braido po balas.

vaikams skirtoje istorijoje vaizduojamas

menininkus, valstybės veikėjus, sporti-

Todėl ir vienas iš Suvalkijos kaimų vadinasi

kaip smalsus berniukas, Marijampolėje

ninkus, apie moteris ir vyrus, kurie verčia

Ožkabaliai. Per balas braido ne tik ožkos,

pabėgęs iš gimnazijos pasižiūrėti liūtų,

mus didžiuotis tuo, kad lietuviais esame

žmonės taip pat. Dažniausiai – basi. O kai

žiemos vakarais besiklausęs pasakų ir

mes gimę.

21

dria žalia, su rudens pilka ir arimų ruda, su saulėje nutvykstančiu balų mėliu.


Pasizvalgymai

Dar gabalėlis Vilniaus

Eglė Baliutavičiūtė Živilė Miežytė „Vilniaus Vilnius“. – Vilnius: labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2018

J

au kartą rašiau, kad Vilniaus (ir

kai itin svarbus miestas, kupinas istorijų

aps­ kritai su istorija susijusių dalykų)

ir įdomybių – garsių ir dauge­liui menkai

vaizdavimas vaikų literatūroje tampa vis

girdėtų, tad jas išgirsti tikrai pravartu.

populiaresnis. O šių metų pradžioje kaip

Būtent toks, rečiau aptariamas miesto

tik pasirodė debiutuojančios rašytojos

istorijos laikotarpis – Vil­nius 1930 m. – iš-

Živilės Miežytės vos 40 puslapių knyga

kyla ir naujojoje knygoje. (Beje, knygos

pradinukams apie Vilnių „Vilniaus Vil-

rankraštis užėmė trečiąją vietą ketvir-

nius“. Ir tai, kad Vilnius ir toliau aktuali-

tajame Nacionaliniame vaikų lite­ratūros

zuojamas, yra šaunu. Tai sostinė, istoriš-

konkurse.)

22


pliusų, ir minusų. Viena vertus, jaunasis skaitytojas

pernelyg

neapkraunamas,

tačiau taip pat iškyla ir didelė rizika, kad mažai ką iš knygos ir pasiims. Ypač dėl

Nusakyti šios knygos žanrą kebloka. Be abejo, tai grožinis tekstas, kuriame susipina istorinės ir pasakinės prozos, realistinio pasakojimo ir magiškojo realizmo elementai. O istorinį pasakojimą nuo pažintinio skiria itin plona linija.

to, kad tam tikri dalykai pasirodo tarytum tik akimirkai, jie neakcentuojami, aiškiai neįvardijama jų prasmė. Gediminas retoriškai teiraujasi, ar skaitytojas keliaudamas irgi dairosi į gatvių iškabas, o šalia šio teksto pateikta ir iliustracija, kurioje pavaizduotos įvairiausios to meto iškabos: lenkų, vokiečių, prancūzų kalbomis...

Pasakojimas apie Vilnių prieš kone

šiek tiek primena Alisos pamatytą triušį.

Bet ar jos ką nors sako vaikui? Galėtume

šimtą metų sumaniai įvilktas į kasdienį

Nors šuo nekalba, o ir kišeninio laikrodžio

manyti, kad tai viena tų knygų, kurią vai-

vaiko gyvenimą. Aštuonmetis Gedimi-

neturi, tačiau sąmoningai vaiko berniuką

kams reikėtų skaityti su suaugusiuoju.

nas (turbūt neatsitiktinai pagrindiniam

po miestą, taigi atlieka vedlio vaidmenį ir

Bet kiekgi suaugusiųjų be specialaus pa-

veikėjui suteiktas miestui tokio svarbaus

tampa priežastimi pažinti senąjį Vilnių,

sirengimo galėtų vaikui plačiau paaiškinti

didžiojo kunigaikščio vardas!) vasaroja

tiksliau kelis mažosios senojo Vilniaus is-

apie 1930 m. Vilnių? Pripažinkim, ne tiek

mieste ir šiek tiek nuobodžiauja. Tada jis

torijos momentus.

ir daug...

tėčio patartas skaito knygas: „Bet kiekgi

Pirmas žmogus, su kuriuo susiduria

Kaip knygos minusą galėtume įvardy-

galima skaityti, ypač kai tau aštuoneri.“

Gediminas, jam taria: „Šolem aleichem!“

ti ir tai, kad berniukas istorijos pradžioje

(p. 4) Vis dėlto jam įstrigo knyga apie Vil-

Tai pasisveikinimas jidiš kalba. Nieko

varto senojo Vilniaus fotografijų albumą.

nių. Nieko keisto – jis pats gyvena Vilniu-

keisto, juk tuo metu Vilniuje, užimtame

Daugelis vaizdų Gediminui persikėlus lai-

je, dargi knygoje daug nuotraukų, tad ne-

Lenkijos (apie tai, beje, net neužsimena-

ku nėra visai svetimi ir jis ne itin stebisi

reikia daug skaityti, o ir įdomu pamatyti,

ma), lietuvių buvo mažuma, o daugumą

aplinka, mažai fiksuoja, ką mato, tačiau

kaip miestas atrodė prieš daug metų, kai

gyventojų sudarė lenkai ir žydai. Beieš-

skaitytojas juk tokios patirties neturi.

jo gatvėmis „vaikščiojo įdomiai apsirengę

kodamas šuns berniukas susipažįsta dar

Kadangi kūrinio pasakotojas yra pats

ponai ir riedėjo karietos“ (p. 5).

su keliais žydais, pamato kaip jie gyvena,

Gediminas, kalba primena vaiko kalbą –

Kartą berniukas lauke pamato savo

ką valgo, ką dirba, kaip atrodo miesto

yra paprasta, konkreti, suaugusiajam,

svajonių šunį. Kas gi gali būti nuostabiau?

kiemai, užrašai gatvėse. Sutinka ir žymių

be abejo, kelianti šypseną dėl vaikui bū-

Tad Gediminas, be abejonės, tučtuo-

žmonių: lenkų fotografą Janą Bulhaką,

dingo tiesumo, atvirumo ir pajuokavimų:

jau leidžiasi paskui jį, o šuo tik šast – ir

įamžinusį daugybę Vilniaus vaizdų (bū-

„Priešais atsivėręs vaizdas užgniaužė

skuodžia nuo jo. Besivydamas jo širdelę

tent jo nuotraukas toje vartytoje knygoje

kvapą. Nors, po teisybei, turbūt kvapą

pavergusį šunį jis nejučia persikelia laiku

Gediminas ir matė), bei Mariją Šlape-

man užgniaužė šitos gaudynės.“ (p. 10)

ir atsiduria Vilniuje 1930-aisiais: „Pasukau

lienę, lietuviško knygyno, kuriame buvo

Ir tuo ji primena kitos „Švieskime vaikus“

ir aš, bet staiga sustojau kaip įbestas...

puoselėjama lietuviška kultūra, savininkę.

konkurso laureatės Ramunės Savickytės

Viskas čia atrodė kitaip, visai kitaip nei

Ilgai berniukas niekur neužsibūna –

knygą „Adelės dienoraštis: ruduo“. Tiesa,

anksčiau. Tiksliau viskas atrodė kaip toje

probėkšmiais pamato vieną ar kitą daly-

Ž. Miežytės kūrinyje kartais pasitaiko vie-

knygoje.“ (p. 10) Taigi Gediminas dėl to-

ką, sutinka kokį žmogų, tačiau tai perne-

na kita sudėtingesnė kalbos konstrukcija,

kios keistenybės visai neatrodo priblokš-

lyg nedetalizuojama. Bet tai suprantama,

ko būtų galima ir privengti: „Taip man la-

tas, jam rūpi tik šuo.

juk knyga skirta pradinukams, kurie apie

biausiai ir patinka skaityti, nors močiutė

Kas tas šuo? Šuo kaip šuo? Paprastų

daugiakultūrę Vilniaus praeitį greičiausiai

mane pamačiusi visada stveriasi už gal-

paprasčiausias? Ne, atrodo, ypatingas,

nėra nė girdėję. Toks sumanymas turi ir

vos – bijo, kad iškrisiu.“ (p. 5)

23


Nusakyti šios knygos žanrą kebloka.

kliu. Čia įdomiai nupiešti ir statiški, ir di-

ta? Rodos, kūrėjai nebespėja ne tik para-

Be abejo, tai grožinis tekstas, kuriame

namiški (jau minėta persikėlimo situacija)

šyti, bet ir gerai parengti, sutvarkyti savo

susipina istorinės ir pasakinės prozos, re-

vaizdai.

rankraščių... Štai leidyklos „Alma littera“

alistinio pasakojimo ir magiškojo realizmo

Ei, sakysit, o kaipgi pabaiga? Ar Ge-

organizuotame pastarajame paauglių ir

elementai. O istorinį pasakojimą nuo pa-

diminas pavijo šunį? Kas jiems nutiko?

jaunimo literatūros konkurse iš keliolikos

žintinio skiria itin plona linija. Tikros istori-

Skaitykite ir sužinosite. O aš tepasakysiu,

rankraščių tebuvo atrinktas vienas iš su-

nės detalės ne tik įtrauktos į pasakojimą,

kad pasakojimas pasibaigia mielai ir žais-

planuotų trijų, o fondas „Švieskime vai-

bet knygos pabaigoje pateikiama ir šiek

mingai, su stebuklo užuomina.

kus“ jų sulaukia vis mažiau. O ir tie, kiek

tiek papildomos informacijos apie knygo-

Sakau – skaitykit, bet ar iš tiesų verta?

je minimus dalykus. Taigi tai, be abejo, ir

Nors pasakojimas paliko tikrai neblogą

pažintinis leidinys.

įspūdį, deja, knyga labiau primena eski-

tenka girdėti, vis silpnesni. Gal tiesiog atsipalaiduokim ir neskubėkim?

Be viso to, galime įžvelgti ir paveiks-

zą. Šviežią ir įdomų, nuoširdžiai patikusį,

lėlių knygos bruožų. Nors teksto daugiau

kalbantį apie tai, kas šiuolaikinėje vaikų

nei tipinėje vakarietiškoje paveikslėlių

literatūroje mažai minėta, tačiau prie kū-

knygoje, tačiau čia iliustracijos ne tik

rinio, man rodos, dar reikėjo padirbėti.

įvaizdina tekstą, bet kartu jie neretai pa-

Dabar gi labai trūksta išbaigtesnių linijų,

pildo ir praplečia vienas kitą. O tai ir yra

stipresnių akcentų, bandymų apmąstyti

vienas esminių paveikslėlių knygos ski-

knygos adresato galimybes suvokti tokį

Kaip gimė ši knyga?

riamųjų bruožų. Štai, pavyzdžiui, negaliu

kūrinį. Be to, vietomis tekstas neįtikina,

Knyga atsirado iš noro prisiminti

atsižiūrėti į išmoningą 8–9 puslapiuose

yra nemotyvuotas. Štai, pavyzdžiui, Ge-

tai, ko pati neprisimenu. Laikotar-

esančią iliustraciją, vaizduojančią, kaip

diminas ieško šuns, bet sutikęs gatvės

pis, kuriame kurdama knygą ga-

Gediminas vejasi šunį. Epizodas, kuriame

prekeivį Abraomą tuojau pat eina pas jį į

lėjau paklaidžioti, man buvo arti-

dominuoja judesys, nupieštas pasitelkus

namus papietauti (o ir mintis, kad kalbė-

mas, bet dar menkai pažįstamas.

tarytum visaip vinguriuojantį punktyrą.

tis ir eiti pas svetimus žmones nėra sau-

Norėjau nusibraižyti savo Vilniaus

Kaip dažnai nutinka, veikėjas beskubėda-

gu, nesukirba). Akivaizdu, kad čia autorei

žemėlapį ir susipažinti su tais, ku-

mas užkliūna už įvairių žmonių ir daiktų.

labiausiai rūpėjo atskleisti, kaip gyvena

rie čia vaikštinėjo, svajojo ir tiesiog

Tuo metu knygoje vaizduojamas istorinis

to meto žmonės, ką valgo, kiek vaikų

gyveno – kaip ir aš dabar.

laikas po truputį ima kisti. Pralėkęs pro

turi, kokie jų vardai. Ne visur išlaikomas

šiuolaikiškai atrodantį dviratininką, Gedi-

ir vientisas pasakotojo profilis – iki tol

Ar planuojate ir toliau rašyti

minas vos nepargriauna sunkiai nusako-

žaismingai, vaikiškai ir subjektyviai kalbė-

vaikams?

mame laikotarpyje gyvenančios ponios,

jęs Gediminas, staiga sutikęs Abraomą,

Taip, labai norėčiau! Šiuo metu su

prašvilpia pro kelis automobilius, kurių

prakalbsta it visažinis pasakotojas (p. 12).

rašytoja Sandra Bernotaite drau-

vienas akivaizdžiai senovinis, o galiausiai

Visa tai įdomu, bet vis dėlto tarytum su-

ge kuriame knygą vaikams. Man

aplenkia ir kelis studentus. Šių apranga

plokština iš pradžių gana įtikimą, niuan-

labai patinka toks etapas, kai gali

(ypač beretės) nurodo, kad jie tikrai iš

suotą aštuonmečio personažą.

įsijausti į istorijos temą, rinkti infor-

praėjusio amžiaus. Taigi taip subtiliai pa-

Kokios išvados, baigiamasis žodis?

vaizduotas persikėlimas laiku, kurio Gedi-

Nežinau, neturiu, taip ir norėtųsi palikti

minas pats nė nepajunta.

pasvarstymą atvirą. Galbūt pažiūrėsiu

Živilė Miežytė

maciją, piešti, stebėti ir kurti knygos pasaulį.

Beje, pačios teksto autorės iliustraci-

kiek plačiau – man rodos, kad vaikų ir

Ko palinkėtumėte savo skaity-

jos tikrai vertos dėmesio – primityvistinio

paauglių knygų literatūriniai konkursai iš-

tojams?

stiliaus, kone pieštos paties pasakotojo,

sikvepia. Ne, nekvestionuoju jų reikšmės

Palinkėčiau visiems drąsos klausi-

jaukių žemiškų spalvų akvarelės, o žmo-

ir vertės, nenorėčiau, kad bent vienas jų

nėti ir vieniems kitų nebijoti.

nių ir daiktų kontūrai išskirti juodu raši-

nutrūktų, bet gal kiek per dažnai jie vyks-

24


Biblioteka

Apie A. Mickevičiaus Vaikų biblioteką

V

Viktorija Ivanova

ilniaus apskrities Adomo Mickevi-

tančios knygas vaikams kaip savo penkis

pasakos, vaikai ją iliustruoja ir vėliau stebi

čiaus viešoji biblioteka įsikūrusi pačioje

pirštus, todėl galinčios išrinkti pačias tin-

atgyjant Kamishibai teatre. Taip pat vaikų

Vilniaus senamiesčio širdyje – gyvoje ir

kamiausias priklausomai nuo to, ko ieško

klasės atkeliauja pažaisti „Knygų lobio“

spalvingoje Trakų gatvėje. Tegul net XVII

skaitytojas.

ar „Šnipų bibliotekoje“, kurių metu tenka

amžių menantis pastatas Jūsų neapgau-

Kas dieną Vaikų bibliotekoje vyksta

ieškoti paslėptų užuominų ar išnarplioti

na – biblioteka moderni ir kasdien mo-

įvairiausi užsiėmimai. „Vaikystės pievoje“

tikro detektyvo vertą bylą. Vyresni moks-

dernėja.

ant minkštutėlio kilimo bibliotekininkės

leiviai kviečiami sudalyvauti protmūšyje,

Vaikų biblioteka – tik dalis visos

skaito istorijas mažiesiems, bendrauja ir

o pačių rimčiausių knygų mylėtojų laukia

A. Mickevičiaus bibliotekos, tačiau nea-

kalbasi apie linksmus bei svarbius daly-

„Literatūrinės slėpynės“ – žaidimas, ku-

bejotinai viena svarbiausių. Kasdien vai-

kus. Viena populiariausių edukacijų vai-

riame net menkiausia klaida gali kainuoti

kus čia pasitinka bibliotekininkės, pažįs-

kams – „Prisijaukinkime pasaką“. Išklausę

pergalę.

25


Kelionė po biblioteką prasideda nuo ekskursijos. Jos metu bibliotekininkės supažindina su įdomiausiais bibliotekos kampeliais, pradedant siauriausia Vilniaus gatve (kaip pasakoja legendos), baigiant savo slaptavietėje susirangiusiu Voru – geriausiu vaikų draugu. Pakeliui galima užmesti akį, kur visą dieną snaudžia raganos, naktį kruopščiai tvarkančios biblioteką, bei kur oriai tupi ir visus stebi bibliotekos pelėda. Ekskursijos metu bibliotekininkės nusiveda vaikus ten, kur vieniems eiti draudžiama – į saugyklą. Ten galima pamatyti, kaip sunkiose riedančiose lentynose ilsisi bibliotekoje

mynystėje įsikūrusioje „Vaikystės pievoje“

nuo 15 val. kas dieną galima pažaisti su

nebetelpančios knygos.

patys mažiausi gali prisėsti pažaisti edu-

Xboxu. Stalo žaidimai pasiekiami bet ku-

Dar bibliotekoje galima rasti beveik

kacinių žaidimų ar su interaktyvia knyga

riuo metu, reikia tik kreiptis į bibliotekinin-

lubas siekiantį knygų lentynų labirintą,

pasivartyti ant kilimo. Norintiems rimtai

ką ir šis ne tik paduos, bet ir parekomen-

kuriame lankosi jau vyresni bibliotekos

padirbėti arba kaip tik – atsipalaiduoti,

duos tinkamiausią.

skaitytojai. Neseniai pradėję skaityti

turime @vilį – informacinę-kompiuterinę

Vaikų bibliotekoje nuolat vyksta įvairūs

vaikai ir pradinių klasių mokiniai randa

skaityklą, kurioje vaikai mėgsta rinktis po

renginiai ar knygų pristatymai, skirti ir vai-

jiems rūpimas knygas „Obelyne“, o kai-

pamokų. O didžiausiems nenuoramoms

kams, ir suaugusiems, tad čia niekada neliūdna, tereikia sekti naujienas bibliotekos internetinėje svetainėje. Na, o mėgstantys skaityti namuose visada turi galimybę išsirinkti knygas iš nuolat atsinaujinančio bibliotekos fondo, kuriame galima rasti tiek skiemenuotų ir gausiai iliustruotų knygelių, tiek pačių naujausių trilogijų ar serijų dalių. Daugiausiai knygų turime lietuvių, anglų, rusų, lenkų ir šiek tiek kitomis kalbomis. Visos knygos suskirstytos pagal amžiaus grupes, pradedant ikimokyklinukais, baigiant abiturientais, kuriems ypač svarbi mokyklinė literatūra. Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka nuolat atsinaujina – kitais metais atsivers naujos skaityklos, poilsio erdvės, puikuosis dar ilgesnės knygų lentynų eilės. Vaikų biblioteka savo ruožtu taip pat stengiasi keistis ir tobulėti, kad mūsų skaitytojams čia būtų naudinga užsukti ir malonu pabūti.

26


Aš esu Gintė.

M

an 12 metų. Labai mėgstu skai-

tyti, piešti, klausytis muzikos... Tačiau labiausiai mane žavi knygų skaitymas, nes skaitant tavo gyvenimas gali tapti daug įdomesnis ir vertingesnis, gali labai daug sužinoti nė neiškėlęs kojos iš namų. Mano mėgstamiausių knygų penketukas yra toks: „Anos Frank dienoraštis“, „Siuntėjas“, „Nekviestas svečias“, „Verksnių klubas“ ir „Sutikti eidą“. Man labiausiai patinka skaityti knygas, kuriose aprašomas tikras žmonių gyvenimas, jų džiaugsmas ir skausmas, apmąstymai. Tačiau dauguma mano draugų mėgsta skaityti fantastines, nuotykių knygas. Mano manymu, nesvarbu, ar žmogus skaito romanus, detektyvus ar fantastines knygas, svarbiausia, kad skaitomos knygos suteiktų jam malonumą.

27


Kitos autorės knygos: „Sidabrinis

Sonia Hartnet

asiliukas“, „Karaliaus vaikai“, „Vidurnak-

„Nekviestas svečias‘‘ Visai neseniai perskaičiau šią nuosta-

tis zoologijos sode“, „Berniukas ir žais-

bią knygą ir dabar ji jau įtraukta į mano

las“, „Drugelis“, „Miškas“ ir kt.;

mėgstamiausių knygų sąrašą. Tikiuosi,

Rašytojai svarbūs gyvūnai. Ji pati

kad ir jums patiks.

augina šunį ir labai myli Siamo kates.

Štai keli faktai apie knygą „Nekviestas svečias“:

O čia keletas nuostabių citatų iš kny-

Iliustravo Rūta Dumalakaitė;

gos „Nekviestas svečias“:

Iš anglų kalbos išvertė Viltaras Alksnėnas;

„Iki pasensta, žmogus daug kuo su-

Knygą sudaro 160 puslapių;

spėja pabūti. Kamienas vienas, šakų

Tiesioginis pavadinimo vertimas iš

daugybė. Ir kiekviena svarbi, o visos

originalo kalbos skambėtų taip: „Šmėk­los

kartu sudaro medį.“

sūnus“; Knygos žanras – apysaka;

„Jauniems atrodo, kad senatvė – tai

Knygą išleido leidykla „Nieko rimto“.

visiška nuokalnė, o iš tiesų – tai viršukalnė. Aš sena, nes nugyvenau ilgą

„Sakydami, kad apysaka „ Nekviestas

kankinanti mirtis, o, kaip sako autorė, ra-

gyvenimą. Kopiau ir kopiau vingiuo-

svečias“ yra apie meilę, neišsemtume

miai įplasnojanti į kambarį, nelyginant nak-

jančiu keliu aukštyn. Kai atsigręžusi

viso jos turinio“, – sako literatūros kritikas

tinis drugys, švelniai plazdėdamas pilkšvais

pažvelgiu į nueitą kelią, matau miestą,

Kęstutis Urba. Aš jam pritariu. Taip, kny-

sparneliais. Mirtis šioje knygoje simbo-

kuriame užaugau, matau savo mamą

gos pamatas yra meilė, tačiau aplink ją

lizuoja atsisveikinimą su šiuo pasauliu ir

ir tėtį. Matau namą, kuriame gyvenau,

sukasi ir daug kitų emocijų, jausmų, tokių

įžengimą į kitą.

buvusius draugus, žmones ir gyvūnus,

kaip netektis, liūdesys, džiaugsmas, jaunystė, senatvė ir... mirtis. Tai pasakojimas apie iš pažiūros seną paprastą moterėlę Matildą, kuri grįžusi

„Nekviestas svečias“ kviečia pamąs-

kuriuos mylėjau. Matau klystkelius,

tyti, kokia gi yra gyvenimo prasmė. Moko

kuriais buvau pasukusi, vietas, kur su-

džiaugtis tuo, ką turi, ir tai vertinti, taip pat

klupau, pro kurias prašuoliavau, kur

gerbti kito nuomonę.

dainavau ar kur bėgau. Kad visa tai

iš pasivaikščiojimo su šunimi Pyku randa savo namuose nepažįstamą berniuką. Ji jo nepažįsta, tačiau jaučiasi taip, tarsi pažinotų. Matilda pasakoja jam savo gyvenimo istoriją – kaip pamilo Plunksnių, kaip jos viduje užsimezgė gyvybė – „elfas“, kaip ji jo neteko. nuostabiausia?“,

O dabar šiek tiek apie knygos autorę: Sonia Hartnet (Sonya Hartnett) gimė 1968 m.;

vaizduojamas

Bet viršukalnėje sunku išsilaikyti; ten siaučia vėjai, ten pavojinga, ten kartais jautiesi vienišas, – bet tai viršūnė

Užaugo Melburne, antrajame pagal

ir nebėra kur toliau eiti.“

didumą Australijos mieste; Jos tėvas dirbo laikraščio korektoriumi;

Knygoje keliamas klausimas „Kas pasauly

regėtum, turi atsidurti kalno viršūnėje.

Kai kurios išleistos autorės knygos pasirašytos slapyvardžiu;

ryšys su gamta, tiksliau, su gyvūnais –

Iš viso autorė yra parašiusi apie 30 knygų;

paukščiais ir žuvimis, su jais galima su-

Gavo daug premijų. Svarbiausia – 2008

sikalbėti. Knyga skaitosi lengvai, nors ir

m. gauta Astridos Lindgren atminimo pre-

baigiasi mirtimi. Tačiau tai ne žiauri ar

mija;

28

Tokia gražia autorės mintimi ir noriu baigti šį straipsnį. P.S. tikrai nepasigailėsite perskaitę šią knygą, nes ji nuostabi!


Idomybes

Hans Van Dijk nuotr.

parengė Tomas Dirgėla

Roaldas Dalas Roaldas Dalas (Roald Dahl) nerašė vaikams, kol pats netapo tėčiu; Jis visas savo knygas rašė pieštuku geltoname bloknote, nes nemokėjo naudotis spausdinimo mašinėle; 1967 m. R. Dalas parašė scenarijų filmui apie Džeimsą Bondą „Gyvenk du kartus“;

yra paties rašytojo mamos prototipas, o veikėja iš „DGM“ gavo R. Dalo anūkės Sofijos vardą;

šokoladinio pyrago ir šokoladinių ledų; R. Dalui buvo tik treji, kai nuo pneumonijos mirė jo tėvas, o netrukus nuo

Rašymas nebuvo stipriausia R. Dalo sritis mokykloje;

apendicito ir sesuo; Oksfordo universiteto leidykla yra iš-

R. Dalas ir Ernestas Hemingvėjus buvo puikūs bičiuliai; 1971 m. rašytojas sulaukė laiško iš

leidusi R. Dalo žodyną, kurį sudaro autoriaus sugalvoti beveik 8000 žodžių. Daugelis jų atkeliavo iš šių knygų – „DGM“ ir

Daugelį savo istorijų R. Dalas parašė

realaus vyro, kurio vardas ir pavardė

savo rašymo namelyje, kurį įsirengė sode

buvo Vilis Vonka. Tiesa, jis neturėjo savo

R. Dalas dalyvavo II-jame pasaulinia-

prie savo namų;

šokolado fabriko ir dirbo laiškanešiu

me kare kaip karališkųjų oro pajėgų pilo-

Nebraskoje;

tas, o vėliau – kaip šnipas;

R. Dalas kasdien rašė maždaug keturias valandas – nuo 10 val. iki 12 val. ir nuo 16 val. iki 18 val.;

R. Dalas buvo tikras milžinas – jo ūgis siekė beveik du metrus;

„Čarlis ir šokolado fabrikas“;

Pirmoji R. Dalo knyga vaikams vadinosi „Gremlinai“. Įkvėptas šios istorijos,

Daugelis R. Dalo personažų buvo

Rašytojas tiesiog dievino šokoladą,

režisierius Styvenas Spylbergas 1984 m.

jo pažįstami ar kažkada sutikti žmonės.

dėl to ir gimė knyga apie Čarlį ir šokolado

sukūrė labai populiarų tokio paties pava-

Pavyzdžiui, knygoje „Raganos“ močiutė

fabriką. Tačiau R. Dalas negalėjo pakęsti

dinimo filmą.

29


Meškiukas Pedingtonas 1956 m. Kalėdų išvakarėse Maiklas

Idomybes

nekokybiškų šio meškiuko padirbinių;

Bondas Londono parduotuvės lentynoje

Mėgstamiausias Pedingtono maistas – marmeladas,

pastebėjo vienišą meškiuką, kurio jam

kurio pilnus stiklainius meškiukas vežiojasi lagamine. Pe-

pagailo. Vyras jį parsinešė namo kaip

dingtonas taip jį mėgsta, kad sumuštinį su marmeladu ne-

dovaną žmonai ir pavadino Pedingtonu –

šiojasi ir po savo skrybėle;

šitaip vadinosi geležinkelio stotis šalia poros namo; M. Bondas rašė mielas istorijas apie šį meškiuką visai neplanuodamas jų išleisti.

Kaip ir Anglijos karalienė, Pedingtonas turi du gimtadienius – birželio 25 d. ir gruodžio 25 d.; 2014 ir 2017 m. pagal M. Bondo knygas buvo sukurti didelės sėkmės sulaukę filmai.

Kai parašė aštuonis pasakojimus apie Pedingtoną vos per savaitę, jis suprato, kad Pedingtono nuotykiai verti tapti knyga; Nors mėlynas lietpaltis ir geltoni lie-

Pedingtono gerbėja Inga Mitunevičiūtė

taus batai jau seniai laikomi neatsiejamais Pedingtono išvaizdos atributais, iš

Inga, kaip tavo namuose apsigyveno meškiukas Pedingtonas?

parduotuvės lentynos į Braunų namus jis

Jis pirmiausia apsigyveno ne mano namuose, o darbe. Kartą (tai buvo 2014 m.) aš

atkeliavo dėvėdamas tik raudoną skrybė-

sumaniau, kad reikia įkurti Knygų klubą vaikams. Paskelbiau apie tai skelbimų lentoje,

lę. Paltuką meškiukas gavo vos atvykęs į

užsiregistravo nemažai žmonių, o kai juos pakviečiau susitikti... atėjo viena vienintelė

naujuosius namus, o batus – kaip Kalė-

mergaitė. Nusprendėme su ja skaityti knygą „Meškiukas, vardu Pedingtonas“, ir tada

dų dovaną vienoje iš M. Bondo sukurtų

aš pradėjau sukti galvą, kaip mūsų susitikimą padaryti įdomesnį ir spalvingesnį. Prisi-

istorijų;

miniau, kad yra toks žaislas, ir pradėjau visur jo ieškoti, bet žaislų parduotuvėse niekaip

Iki šiol parduota daugiau kaip 35 mln.

neradau. Beveik jau buvau praradusi viltį, kai staiga internetinėse platybėse pamačiau

knygos egzempliorių apie meškiuką Pe-

parduodamą būtent tokį meškiuką, kokio man reikėjo. Jis buvo vaiko, kuriam žaislas

dingtoną, jos išverstos į daugiau nei 40

kažkodėl nepatiko ir buvo nereikalingas, o man jo reikėjo, ir netgi labai. Taip paskutinį

kalbų;

vakarą prieš susitikimą su savo jaunąja skaitytoją aš jį ir suradau. O jis surado mane.

Po didžiulės sėkmės šis meškiukas

Visur keliaujate drauge. Kiek pasaulio kampelių jau aplankėte?

Pedingtono traukinių stotyje buvo pa-

Iš tikrųjų jau pamečiau skaičių. Daug kur buvome – įvairiuose Lietuvos miestuose ir

gerbtas bronzine skulptūra. O netoliese

miesteliuose, kaimyninėje Latvijoje, tolimojoje Naujojoje Zelandijoje, taip pat Anglijoje,

jos esančioje dovanų krautuvėlėje galima

Vokietijoje, Danijoje, Olandijoje, Švedijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Moldovoje, Ukraino-

nusipirkti daugybę su Pedingtonu susiju-

je. O viskas prasidėjo nuo paprastos kelionės traukiniu į Klaipėdą. Kažkaip buvo gaila

sių suvenyrų;

palikti meškiuką vieną kabinete ir pasiėmiau su savimi. Pradėjau jį fotografuoti, nes

Kai 1958 m. pasirodė pirmoji knyga apie meškiuką Pedingtoną, M. Bondas tuo metu dirbo operatoriumi BBC televizijoje;

tokios kelionių nuotraukos nebanalios – nemėgstu fotografuotis pati, o visa kita galima rasti internete. Kaip manai, kodėl skaitytojams verta susipažinti su M. Bondo istorijomis apie Pedingtoną?

1975 m. Pedingtonas tapo toks po-

Jeigu reikėtų atsakyti labai trumpai, atsakyčiau, kad todėl, jog Pedingtonas yra

puliarus, kad šio personažo lėlių kūrėjai

šviesios prigimties meškiukas, kuris niekad nepraranda vilties, ir iš jo daug ko galima

susidūrė su problema – itin padaugėjo

pasimokyti.

30


Sypsenos ilgumo anketa Ignė Zarambaitė Kūrybai mane įkvepia… Dvi skirtingos ponios. Pietietė išdykėlė Mūza –

dama, siūdama. Tą ir dabar darau, kai nerašau.

Mano didžiausia vaikystės svajonė buvo… Turėti stebuklingų galių.

idėja, iššūkis, smalsumas, nuotykis. Ir

Mano mėgstamiausia vaikystės

O dabar svajoju apie… Tas pačias

šiaurietiško charakterio Disciplina – lai-

knyga buvo… Nevaikiška. Mokslinė.

stebuklingas galias. Tik mintys, ką su jo-

kas, terminas, planas, tikslas. Abi mane

Apie žvaigždes, planetas, palydovus,

mis veikčiau, šiek tiek pasikeitė.

aplanko per žmones, kuriuos pažįstu, ir

galaktikas. Ji įpratino dažniau pažvelg-

Sykį vaikystėje iškrėčiau tokią iš-

įvykius, kuriuos patiriu. Tada įkvėpiu, iš-

ti į dangų. Nors jau nebepamenu dau-

daigą, kad net… Ir dabar nežinau, gė-

kvėpiu ir kuriu.

gelio pavadinimų, ne kažin kiek objek-

dytis ar didžiuotis. Bet gal geriau gėdy-

vaikams,

tų gebu atpažinti, bet į žibantį naktinį

siuosi arba didžiuosiuosi paslapčia. Britų

nes… Patinka vaikai ir patinka rašyti.

skliautą galiu spoksoti valandų valan-

mokslininkai nustatė, kad paslapčių turėti

Vaikams visai patinka, ką parašau. Tai ir

das.

sveika.

Man

patinka

rašyti

rašau jiems, vaikams. Paros laikas ir vieta, kai kūryba liejasi per kraštus, yra… Vėlus vaka-

Vaikų literatūros personažas,

Kai man būna vos vos liūdna, aš…

kurį pasikviesčiau arbatos, yra…

Leidžiu sau paliūdėti. Kai vos vos tampa

Piteris Penas.

per daug, bėgu, kol pamirštu, apie ką liū-

ras ir naktis, kai aplink tylu. Tada sėdžiu

Jo paklausčiau… Kur šitiek laiko

ant fotelio su sąsiuviniu ant kelių ir dėlio-

buvai? Aš pravėrusi langą laukiau! Kaip

ju tekstą mažu raštu. Nes iš didelio raš-

manai, gal šįkart keliaujam į Visados

O kai būna linksma tiek be galo,

to galima išeiti iš krašto. O mano kūryba

šalį? Nuobodu ten? Sakai?.. Ak, duokš

tiek ir be krašto, tada… Na, tada aš

tiesiog lėtai srovena puslapiu – tiese ir

ranką ir skrendam!

kaip potvynis – manęs visur pilna ir man

vingiais, gelme ir sekluma. Bet išsitenka.

Knygos yra gerai, nes… Skaity-

Pakanka, kad pamary, kur gyvenu, per

damas gali kažkur nuklysti ir išlįsti, su-

kraštus išsilieja upės...

dėjau. Tada sustoju ir vėl lengvai randu dėl ko džiaugtis.

nerūpi, ką apie mane galvoja kiti. Esu štai tokia visa be galo, be krašto, ir pasiusk.

klysti ir išdrįsti, ištirti ir patirti, išbandyti

Visiems mažiems ir dideliems lin-

Jeigu šiandien nerašyčiau, tai…

ir pasimatuoti... kitus pasaulius ir kitų

kiu, kad… Svajotų. Ir kurtų. Bet ką – pa-

Pasakočiau istorijas kitomis formomis –

gyvenimus, kad suvoktum – tavasis irgi

veikslą, knygą, skudurinę lėlę, skraidantį

ką nors karpydama, lipdydama, klijuo-

visai nieko.

virdulį, save...

31


Vlado Braziūno nuotr.

Irena Aleksaitė

Versti vaikų literatūrą mane įkve-

pakrypęs mano gyvenimas, jei nebūčiau

kojo maisto, klydo, mokėsi iš savo klaidų,

pia… Tas pats, kas ir suaugusiųjų litera-

užkliuvusi už vertimų, pargriuvusi, susi-

o kai jau visiškai įsikūrė ir ėmė gyventi pa-

tūrą. Literatūrą skirstau ne į vaikų ir suau-

mušusi kelį ir jį beglostydama nebūčiau

togiai, atplaukė laivas, kuriuo po nedidelio

gusiųjų, filosofinę ir pramoginę, komišką

turėjusi laiko prisiliesti prie vertimų ir jų

mūšio Robinzonas grįžo pas žmones. Ra-

ir tragišką, o į gerą ir prastą.

imtis.

šytojas daugiau nebūtų turėjęs ką rašyti,

Man patinka versti knygas vai-

Mano mėgstamiausia vaikystės

tad teko Robinzoną pargabenti į žemyną.

kams, nes… Vertimas – tiek vaikų, tiek

knyga buvo… Tokios nėra, visos mėgs-

Ir man labiau patiktų ne pasikviesti jį, o tos

suaugusiųjų knygų – yra kūrybinis darbas,

tamos. Vaikystėje perskaičiau dvi vaikų

arbatos išgerti su juo negyvenamoje salo-

o tokį darbą dirbti vienas malonumas Ir

bibliotekas, knygas rinkdavausi tas, kurios

je. Panaši yra Ž. Verno „Paslaptingoji sala“,

kuo geresnė literatūra, tuo smagiau vers-

tądien man nusišypsojo. Iš pradžių skai-

tik ten autorius savo personažams gerokai

ti, tuo geresnis būna vertimas. Nes dar-

čiau pasakas ir šiaip visokias vaikiškas

palengvino gyvenimą, nes tarp jų buvo

bo – bet kokio darbo, kad ir grėbliakočio

knygas, paskui nuotykių knygas, fantasti-

gamtininkas, gerai pažįstantis augalus ir

drožimo – rezultatas būna geras tik tuo-

ką, žinoma, ir meilės romanus – E. Bron-

gyvūnus, jūreivis, mokantis pastatyti lai-

met, kai dirbant blizga akys ir norisi kuo

tės „Džeinę Eir“, N. Giuntekino „Čiaušku-

vą ir buriuoti, inžinierius, gerai išmanantis

greičiau pamatyti rezultatą.

tę“ ir pan. Sulaukusi kokių dvidešimt trejų

viską, žurnalistas, šiek tiek žinantis net tai,

Paros laikas ir vieta, kai vertimai

nusprendžiau patikrinti, kurios šiandien

ko nežino inžinierius. Kartais pagalvoju,

einasi kaip per sviestą, yra… Bet

man dar būtų įdomios. Laiko ir brandos

kad vertėjas yra kaip tas Ž. Verno žurnalis-

kada ir bet kur, kai galvos netemdo rim-

išbandymą išlaikė tik viena – R. Bredberio

tas – šiek tiek išmano apie viską. Juk tam,

tos problemos ir galiu susikaupti. Šiaip

„Marso kronikos“.

kad gerai išverstum, pirma reikia pačiam

geriausiai man darbas einasi nuo pietų iki

Vaikų literatūros personažas, kurį

viską suprasti. Pasaulyje yra daugybė da-

vakaro prie savo darbo stalo, bet metams

pasikviesčiau arbatos, yra… Robinzo-

lykų, kurių neišmanai, pavyzdžiui, spynos

bėgant išmokau susikaupti ten ir tada,

nas Kruzas, nors stebiuosi, kodėl knyga

sandaros ir jos sudėtinių dalių. Tada eini į

kai tik atsiranda galimybė.

apie jį laikoma vaikų literatūra. Tai tikrų ti-

„Moki-veži“ ar „Senukus“, susirandi tokią

Jeigu šiandien nebūčiau vertėja,

kriausias gamybinis romanas, juk pasako-

spyną, apie kokią rašoma knygoje, ir įdė-

tai… Nežinau. Neįsivaizduoju, kaip būtų

jama, kaip Robinzonas kūrėsi saloje, ieš-

miai ištyrinėji instrukciją.

32


Sypsenos ilgumo anketa

Jo paklausčiau… Nieko neklausčiau, paprašyčiau surengti ekskursiją po salą ir

Mano didžiausia vaikystės svajonė buvo… Norėjau būti karalaite – tokia, kaip pasakų knygos „Užburtoji karalystė“ iliustracijose.

parodyti tas vietas, apie kurias skaičiau

O dabar svajoju apie… O dabar norėčiau pasivaikščioti po Mėnulį. Svajonė

knygoje – kur išsikėlė į salą, pirmąjį savo

niekaip neįgyvendinama, bet gyvenime tiek mano trenktų norų jau išsipildė, kad

būstą, gyvulių aptvarą ir kitas.

nelabai nustebčiau, jei išsipildytų ir šis. Vienintelis dalykas, galintis sutrukdyti įgy-

Knygos yra gerai, nes… Visi žino, kad knygas skaityti yra gerai, bet kiek­

vendinti svajonę – laikas. Veikiausiai nesulauksiu meto, kai kelionės į Mėnulį taps kasdienis dalykas, kaip dabar, pavyzdžiui, į kokią nors Veneciją.

vieno paaiškinimas, matyt, vis kitoks.

Sykį vaikystėje iškrėčiau tokią išdaigą, kad net… Kartą sutemus pasiū-

Aš skaitydama panyru į kitą pasaulį – jis

liau vaikams pažaisti gaudynių ant statomo namo pastolių. Buvo baisiai smagu,

kuriasi mano galvoje ir širdyje. Tas pa-

ypač lakstyti ir šokinėti trečiame aukšte. Per patį linksmumo įkarštį pro šalį ėjęs

saulis nelabai apčiuopiamas, bet labai

vyriškis nusprendė, kad tai pavojinga, ir liepė mums nulipti. Greitai išsiaiškinęs, kas

tikras. Todėl nemėgstu žiūrėti ekranizaci-

tokį žaidimą sugalvojo, parvedė mane namo ir išdėjo viską, ką manąs apie tėvus,

jų – ekrane pasaulį sukūrė kitas žmogus,

neprižiūrinčius savo vaikų ir statančius į pavojų svetimų vaikų gyvybes. Apskritai

režisierius, ir dažniausiai tasai pasaulis

išdaigų esu iškrėtusi begalę, bet šią įsiminiau, nes gavau į kailį. Tai mane išmokė

visiškai kitoks nei manasis: personažai

ne būti atsargesnei, o neįkliūti.

ne tokie, kaip aš įsivaizdavau, jų poelgių motyvai dažnai persukti ar ne tokie, kaip

Kai man būna vos vos liūd­na, aš… liūdžiu. Liūdžiu ir liūdžiu, kol išliūdžiu visą liūdesį, o tada grįžta linksmumas.

supratau aš. Dėl tos pačios priežasties

O kai būna linksma tiek be galo, tiek ir be krašto, tada… Linksminuosi,

man kur kas labiau patinka skaityti pjeses

kol išlinksminu visą linksmumą. Juk viskam ateina ir galas, ir kraštas, dieną keičia

nei žiūrėti spektaklius. Aš sukuriu savo

naktis, vasarą – žiema, darbą – poilsis, smagumą – nusivylimas, ligą – sveikata

spektaklį, sukuriu vyksmą ir kiekvieną

ir t. t. Būtų siaubinga, jei tas galas neateitų – kaip imi liūdėti, taip ir liūdi iki savo

personažą – jo išvaizdą, būdą, pomėgius

amžiaus galo. Ne ką geriau ir užėjus linksmumui linksmintis iki amžiaus galo, juk

ir stilių. Tie mano pasauliai daug tobules-

tai be galo nuobodu.

ni, nes nerealizuoti.

Visiems mažiems ir dideliems linkiu, kad… Visko, daug ir tučtuojau.

33


Kūrybai mane įkvepia… Atsikeliu ir einu į darbą. Manau, kad įkvėpimas yra tik romantiška klišė. Man tiesiog patinka dirbti, negaliu nedirbti, nemėgčiau savęs nedirbančio. O darbui reikia daug laiko, šiek tiek ramybės, kavos ir dar šiokių tokių smulkmenų. Man patinka iliustruoti knygas vaikams, nes… Man patiktų iliustruoti knygas vaikams, bet nelabai kas siūlo tokių darbų, na, kažkada seniai esu kažkiek... o kodėl mėgstu? Nes linksma, nenuobodu vėl pabūti vaiku, nors, tiesą sakant, suaugęs nelabai kada ir buvau, gal tik retkarčiais, nors ir tai... Paros laikas ir vieta, kai kūryba liejasi per kraštus, yra… Vieta, be abejonės, mano dirbtuvė, o laikas – ankstus rytas. Tuo metu gerai kažką naujo pradėti, sugalvoti, šiaip galvoti. Dažniausiai keliuosi šeštą ir iškart sėdu prie stalo. Tęsti pradėtus dalykus geras bet kuris lai-

Marius Jonutis

kas, svarbu, kad tik jo būtų, o vakare jau ima miegas ir dirbasi lėčiau. Apie pirmą šliaužiu miegoti.

Vaikų literatūros personažas, kurį

matytus kraštus, apie tai, kad ir mano vai-

pasikviesčiau arbatos, yra… Gal su

kams, ir mums visiems gerai sektųsi ir kad

Jeigu šiandien nebūčiau dailinin-

tėte Karlu rasčiau, apie ką pakalbėti –

pavasaris būtų didelis ir dažnai.

kas, tai… Pradinėse klasėse labiausiai

medžio apdirbimo patirtimi pasikeisti,

mėgau matematiką, svajojau užaugęs

medžio kvapą kartu pauostyti.

būti matematikos profesoriumi. Kažin kuo ten būtų baigęsi, jei nebūčiau penktoje

Jo paklausčiau… Gal kaip medinukams gyvybę įkvėpti...

Sykį vaikystėje iškrėčiau tokią išdaigą, kad net… Nereikia. Nieko aš tada baisaus neiškrėčiau, buvau geras ir tvarkingas vaikas, dar ir dabar mamos

klasėje atsidūręs Čiurlionio menų moky-

Knygos yra gerai, nes… Man kny-

kloje. O jei reiktų dabar rinktis alternaty-

gos jau yra beveik svajonė. Visą dieną

klausau.

vią profesiją, tai gal patiktų būti sodininku

svajoju paimti knygą į rankas, tik vis nėra

ar staliumi, nes matematiką jau pamiršau.

kada, tik atsigulus prieš miegą truputį ir,

O kai būna linksma tiek be galo,

Kai man būna vos vos liūdna, aš… Einu dirbti. Ir kuo linksmesnių darbų.

Mano mėgstamiausia vaikystės

aišku, per kokias atostogas. O šiaip kny-

tiek ir be krašto, tada… Visaip būna,

knyga buvo… Daug spalvingų knygelių

gos nukelia į kitus pasaulius, leidžia pa-

bet dažniausiai einu dirbti. Kuo linksmes-

prisimenu, sunku būtų vieną išsirinkti, bet

gyventi kitus gyvenimus. Žmogus, kuris

nių darbų.

tuomet, kai jau išmokau skaityti, skaniau-

skaito, gyvena daugiau.

Visiems mažiems ir dideliems lin-

siai rijau knygas apie indėnus. Šerlokas

Mano didžiausia vaikystės svajo-

kiu, kad… Per daug nesuaugti, o darant

Holmsas, matyt, irgi buvo vienas iš pir-

nė buvo… Tapti dailininku. Na, ji išsipil-

savo darbus ar darbelius nežiūrėti, ką

mųjų mano herojų, kaip ir Karlsonas, tas,

dė. Nuobodu? Gal ne.

daro kiti, ir nesistengti gyventi panašiai,

kuris gyvena ant stogo.

O dabar svajoju apie… Tolimus ne-

34

tada nebus taip nuobodu.


Sypsenos ilgumo anketa Selemonas Paltanavičius Kūrybai mane įkvepia… Dažniau-

Tado Ivanausko knyga, taip pat knygos,

O dabar svajoju apie… Apie laiką,

siai gamta ir geri žmonės. Taip pat – kūry-

išverstos iš svetimų kalbų, bet tik tos,

kurio man labai trūksta. Jei jo turėčiau

ba. Nes tas „grynasis“ įkvėpimas mėgsta

kurios apie gamtą. Man to labai reikėjo...

daug, galėčiau daugiau parašyti, dau-

dirbančius (taigi – kuriančius) žmones.

Vaikų

literatūros

personažas,

giau nufotografuoti, papasakoti. Tik ar tai įmanoma?

Man patinka rašyti vaikams, nes…

kurį pasikviesčiau arbatos, yra…

Kažkada, būdamas vaiku, aš pažadėjau

Būsiu nekuklus – aš mielai susėsčiau iš-

Sykį vaikystėje iškrėčiau tokią

sau tą daryti, kad vaikai pažintų visus va-

gerti arbatos su leopardu Leonardu. Tai

išdaigą, kad net… Na, jų buvo, tik

balus ir paukščius. O dar man patinka ra-

aš jį sugalvojau, o jis mane paliko ir pra-

nieko pikto nesu padaręs. Už jas jau

šyti vaikams, nes tą daryti labai nelengva.

dingo. Man jo labai trūksta...

atsiėmiau, todėl dabar nepasakosiu...

Oi, kaip nelengva...

Jo paklausčiau… Daug ko jo pa-

Kai man būna vos vos liūdna,

Paros laikas ir vieta, kai kūryba

klausčiau. Tik žinau – tikrai niekam ne-

aš… Stengiuosi sau „išsikviesti“ kokį

liejasi per kraštus, yra… Nuvilsiu –

išduočiau jo paslapčių. Nes Leonardas

nors mielą vaizdą ar prisiminimą. Kar-

nėra tokio laiko. Dirbu tada, kai turiu lai-

nusipelnė ramybės. Tebūna jam tai grą-

tais pavyksta, kartais – ne.

ko. Tik naktimis nerašau, nes to būtų jau

žinta skola už žmonių padarytas skriau-

per daug.

das.

O kai būna linksma tiek be galo, tiek ir be krašto, tada… Tada su-

Jeigu šiandien nerašyčiau, tai…

Knygos yra gerai, nes… Jos gi mus

sigūžiu, nes gyvenimas išmokė – geri

Gal iš medžio drožčiau visokius žvėriu-

visko išmoko. O kas jų nespėja skaityti,

dalykai amžinai nebūna. Jei per daug

kus. O gal dirbčiau žemę ir ganyčiau savo

gali rašyti ir viską, ką yra atradęs ar su-

linksma, tikėkis ir prastesnių dalykų...

avelių pulką, gal laikyčiau pulką triušių,

kūręs, palikti kitiems.

ančių, žąsų ir būtinai – balandžius. Nes jie gražiausi. Mano mėgstamiausia vaikystės knyga buvo… Ne viena profesoriaus

Visiems mažiems ir dideliems

Mano didžiausia vaikystės sva-

linkiu, kad… Kad jie niekada labai ne-

jonė buvo… Aš svajojau turėti daug

užaugtų. Nes labai užaugę žmonės yra

gyvūnų... Mylėti juos, apie juos rašyti,

neįdomūs, liūdni. Na, apie juos rašyti

pasakoti.

knygų nemoku.

35


S

Susitikimai

Evelina Daciūtė usitikimuose pasakoju vaikams,

kas man yra laimė. Visų pirma, be abejo, mano šeima, taip pat esu laiminga, kai rašau ir keliauju į susitikimus su skaitytojais. Per trejetą metų jų būta arti pusantro šimto. Sutinku daug skirtingų vaikų – dvejų metų mažylių ir ketvirtokų, vaikų mieste ir kaime, mokyklose ir darželiuose, atnaujintose bibliotekose ir tose, kur pelėsis nužymėjęs sienas. Vaikams sakau, kad gali būti, jog kada nors atras save mano knygose – juk jie gali tapti kurio nors personažo prototipu. O gal jų pasvarstymai paklius į kokią būsimą knygą? Jau turiu porą kandidatų, pretenduojančių tapti bjauraus charakterio veikėjų

tiks, nei kodėl. Yra auklėtojų ar mokyto-

tik jausmas daug malonesnis. O neseniai

prototipais. Bet čia ne vaikai, suaugę.

jų, kurios per susitikimą plepa ar naršo

viešėjau ir Liučiūnuose (Kauno raj.). Turi-

Prieš susitikimą visada jaudinuosi. Da-

telefonu. Tai vaikus išmuša iš vėžių. Bet

me tokią tradiciją – klausimų ratą. Taigi –

bar jau paprastai turiu planą, kaip viskas

tokių mažuma. Dažniausiai man jas –

atsakinėju į klausimus ir staiga matau,

turėtų vykti, o kai važiuojame su knygos

nuoširdžias bibliotekininkes, savo vaikus

kad visi vaikai pasvirę į priekį, visi klausosi

„Laimė yra lapė“ iliustratore Aušra Kiu-

mylinčias mokytojas – norisi apkabinti.

atsakymų net ne į savo klausimus. Ir tokia

dulaite, tai ir draugišką petį šalia. Bet vis

Jų tokia svarbi misija – padėti žmogui už-

šiluma užliejo... Tokie įsitraukę, taip jiems

tiek jaudinuosi – kokie bus vaikai, skaitę

augti, atrasti savo kelią. Mano akimis, šie

įdomu! Jie ne tik klauso, jie girdi. Ir jau-

knygą ar ne, pavargę ar alkani, mokyto-

žmonės per mažai vertinami, per mažai

čiu – tuoj ims ašaros kaip pupos byrėti.

jos bus paruošusios juos susitikimui ar

pastebimi, per mažai giriami.

ne, kokia bus bendra atmosfera? Tiek

Apskritai

susitikimuose

Balandį svečiavausi Vaikų knygos pasisemiu

dienos šventėje Vilkaviškyje, kur visa

daug priklauso nuo suaugusio, kuris juos

labai daug teigiamų emocijų. Pamenu

programa buvo susijusi su Lape. Na ir

atvedė! Mokytoja ar auklėtoja pamažu

susitikimą Panevėžio „Vyturio“ progim-

vaidybinių improvizacijų būrelis paruošė

paruošia vaikus susitikimui – kartu skaito

nazijoje. Ten jau visi buvo pamilę Lapę, o

pasirodymą. Sužinojau, kad kitą savaitę

knygą, piešia, galvoja klausimus teksto ar

kartu ir mus su Aušra. Ten mes abi ašaro-

jis bus rodomas teatro festivalyje Vilniuje.

iliustracijų autorei. Ir tai yra pusė (o gal

jome. Ir ne vienas toks susitikimas buvo.

Pripirkom su Aušra guminukų ir nulėkėm.

ir daugiau) susitikimo sėkmės. Jie tavimi

Štai Šakių „Varpo“ mokykloje išvydau

Visi laimingi – ir mes, ir vaikai. Paskui bū-

jau būna susidomėję, nesi tik šiaip nepa-

savo dydžio Lapės skulptūrą, kurią su-

relio vadovė pasakojo, kaip vaikams buvo

žįstamoji.

kūrė mokyklos bendruomenė. Vos nenu-

svarbu, kad mes užsukome. Išties kartais

Vis dėlto yra buvę, kad atėjusi turiu

griuvau nuo scenos, po kūną ėmė lakstyti

reikia tiek nedaug – ateiti su maišeliu

prisistatyti. Jie nežino nei su kuo susi-

šiurpuliukai – lyg elektra būtų nukrėtusi,

guminukų.

36


Vaikai visokių dalykų pripasakoja per susitikimus – ar prieš prasidedant, ar riedant klausimų ratui, būna, prieina jau ir po. Negali išeiti nepasipasakoję. Dažniausiai dalijasi gerais dalykais arba filosofuoja. Bet kartais būna ir kitaip. Kartais paliečiamos skaudžios temos: mamos depresija ar mirtis, laidotuvės, patyčios, neteisybė. Vaikai nori apie tai kalbėti. Ramiai ir sąžiningai. Šie momentai – grynuoliai. Ypatingi. Po susitikimų su Aušra mėgstame prisėsti ir pavalgyti kokioje vietinėje kavinėje. Ypač tada, kai susitikimai vyksta ne Vilniuje. Tuomet kalbame apie tai, kas įvyko, kas mums įsiminė. Su Aušra išmokau viską apmąstyti ir tai tapo nuostabiu paskutiniu susitikimo akordu. Kai važiuoju be Aušros, tai vis tiek su ja susiskambinam ir taip tarytum kartu užbaigiame susitikimą. Vaikai labai kūrybiški. Ypač priešmokyklinukai, pirmokai. Paskui jau priklauso nuo to, kokie suaugę būna šalia jų. Mėgstu, kai jie pradeda kurti arba perkurti. Na, pavyzdžiui, vienas Vilniaus Karoliniškių bibliotekoje sutiktas darželinukas po to, kai perskaičiau knygą „Kaip šuo ir banginis išgelbėjo Vilnių“, man pasakė: „O aš norėčiau, kad Neryje gyventų auksinis banginis.“ Klausiu, kodėl gi? O jis atsako:

svarsto, kaip pasielgtų jie, aš jaučiuosi

užklausiau, kas norėtų ateity būti rašyto-

„Jei auksinė žuvelė išpildo tris norus, tai

pasiekusi savo tikslą. Noriu, kad vaikai iš-

ju. Pakilo daug rankų. Tarp jų ir to pirmo-

kiek norų išpildytų auksinis banginis?“

girstų, kalbėtų, klausinėtų ir ieškotų.

kėlio. Įtikinau! (Šypsosi.)

Štai tau ir nauja istorija.

Kartą manęs vienas pirmokas paklau-

Susitikimai tikrai daug suteikia, bet

Dar kitame susitikime skaičiau pasako-

sė, kodėl man patinka rašyti – juk tai taip

visame šiame meduje yra ir šaukštas de-

jimą iš „Meškių istorijų“. Jame dvi sesės

neįdomu. Buvo ruduo, jo pirmieji mėne-

guto – kai tiek keliauju, susitikinėju, ne-

dalijosi tris keksiukus, kol galiausiai susi-

siai mokykloje. Supratau, kad išmokti

galiu rašyti. Tarsi išsišvaistau. Atsisėdu

ginčijo, kuriai atiteks paskutinysis. Ilgai

rašyti jam taip lengvai nesiseka. O tada

ir negaliu susikaupti, bandau „pagauti“

svarstė, bet teko įsikišti mamai. Ji pasiūlė

koks gi džiaugsmas? Pasilenkiau ir pasa-

siužetus, bet galvoju: „Va, rytoj važiuosiu

tą trečiąjį pasidalyti perpus. Vėliau prie

kiau jam: „Įsivaizduok, rašydamas tu gali

ten, o poryt ten.“ Tad planuoju netrukus

manęs priėjo vienas berniukas ir sako:

sukurti pasaulį, jį sugriauti ir pastatyti vėl

išeiti kūrybinių atostogų, nes rankos niež-

„O aš tą trečiąjį būčiau mamai atidavęs.“

iš naujo. Kaip galingas burtininkas, kaip

ti, o galva sprogsta – ateina laikas rašyti.

Jautru, ar ne? Ir vėl nauja istorija. Kai

superherojus. Kaip manai, ar tai smagu?“

Ir vaikai jau prašo naujų knygų. Esu prisi-

vaikai nesutinka su papasakota istorija,

Jis pakraipė galvą. Susitikimo pabaigoje

žadėjusi ir metas šiuos pažadus pildyti.

37


Alma Littera

Leidyklu naujienos

Piedomenico Baccalario, Tommaso Percivale „50 dalykų, kuriuos turėtum išbandyti iki 13“ Knyga, kurią laikai rankose, nėra skirta susiraukėliams ar pikčiurnoms. Kaskart, kai ją atsiversi, būk pasiruošęs nepamirštamai dienai. Ar jau pasiruošęs? 50 misijų – 50 smagių nuotykių! Ir mergaitėms, ir berniukams!

Sophie Plowden „Džekas Dešas ir stebuklinga plunksna“ Jei jūs rastumėte stebuklingą plunksną, kuri atgaivintų jūsų piešinius… ką nupieštumėte?
Kai Džekas Dešas randa stebuklingą plunksną, gyvenimas per 0,6 sekundės iš NUOBODAUS virsta NUOSTABIU.
Jis gali turėti viską, ko tik panori!
Tik pasirodo, jog Džekas yra nekoks dailininkas… ir jo gyvenime kaipmat įsisiautėja chaosas, atsiranda nėriniuoti apatiniai ir jūrų liūtė.
Džekui tenka sprukti iš namų, ir dabar pats laikas jam gelbėti savo draugus. Bet ar jis susigaudys, ką reikia daryti?

Adrian Edmondson „Tilė ir laiko mašina“ Tilei septyneri su puse ir ji tuoj pakeis istoriją. T 
 ilės Tėtis sukonstruoja laiko mašiną sodo pašiūrėje ir mergaitė labiau už viską nori nukeliauti į savo šeštąjį gimtadienį, kai persivalgė mamos keptų keksiukų. 
Bet mašina sugenda!
Tilės tėtis užstringa praeityje ir tik ji gali jį išgelbėti...
Ar pavyks Tilei grįžti popiečio arbatos?

38

www.almalittera.lt


Aukso žuvys Jurga Vilė, Lina Itagaki

ten dainuojant užauga sparnai... kol pra-

„Sibiro haiku“

bėgus ilgoms dienoms, mėnesiams, me-

Algiukas svajoja palakioti po pasaulį su

tams vaikus iš Sibiro išgelbės „našlaičių

savo draugu žąsinu Martynu. Netrukus taip

traukinys“, o šią istoriją galės pasakoti

ir nutinka, tačiau visiškai kitaip, nei jis vaiz-

grįžusieji.

davosi... Ankstyvą 1941 metų birželio rytą

Jurgos Vilės ir Linos Itagaki komiksų

pulkas kareivių išverčia Algiuką, jo sesę Da-

knygoje Sibiro haiku pasakojama istorija

lią, tėtį Romą ir mamą Uršulę iš lovų ir lie-

atskleidžia ne vieno Algiuko likimą – tokių

pia ruoštis kelionėn – taip lietuviai būriais

skaudžių šeimos istorijų apie išgyvenimą

ne savo noru iškeliauja į Sibirą. Kodėl juos

tremtyje slepia širdyje kiekvienas lietu-

ištremia? Kuo jie prasikalto? Kur tas Si-

vis, tačiau neužrašytos ar nenupieštos

biras? Galybė klausimų dūzgia Algiuko

jos grimzta užmarštin, tad nors knygą

galvoje. Ten, tolimoje, svetimoje ledo

gali pradėti skaityti patys vaikai nuo aš-

šalyje, šeimai tenka išgyventi valgant

tuonerių metų, ji gali pasirodyti įdomi ir

sušalusias bulves, ašaromis sūdant

suaugusiajam.

sriubą ir dainomis šildant širdis. Ten gimsta tremtinių choras „Obuoliai“,

50 misijų – 50 smagių nuotykių! Ir mergaitėms, ir berniukams!

Kotryna Zylė

tik aprašomi ir iliustruojami pagrindiniai

„Didžioji būtybių knyga“

lietuvių mitiniai padarai ir dievybės, bet ir

Ar kada nors susimąstėte, kur

pateikiami smagūs įrodymai, kad visi jie

prapuolė mūsų senosios mitinės

egzistuoja ir šiais laikais. Knygoje rasite

būtybės? O gal jos visada paslap-

pagrindinių 26 lietuviškų būtybių aprašy-

čia gyveno visai šalia? Kviečiu

mus, iliustracijas, gerąsias ir blogąsias jų

stabtelti, suklusti ir atidžiai ap-

savybes, nuotykius ir dabartines slėptu-

sidairyti. Tikiuosi, kad „Didžioji

vių vietas.

būtybių knyga“ bus jums naujų

Tai antroji Kotrynos Zylės knyga, ku-

kasdienių nuotykių ir atradimų

rioje ji vėl vaikams atskleidžia lietuvių

pradžia.

mitologijos pasaulio paslaptis. Autorės

„Didžioji būtybių knyga“ –

debiutas – „Milžinas mažylis“ – susilaukė

ypatinga enciklopedija vai-

pripažinimo – 2014 m. knyga buvo įtrauk-

kams, kurie mėgsta smagias

ta į geriausių Metų knygų vaikams pen-

istorijas ir pasakas. Čia ne

39

ketuką.


Leidyklu naujienos laikais: eiti į karą ginti garbės ir ka-

ka lenkų magiškosios fantastikos grando

dais pasėto melo ar siekti taikos ir

Andrzejaus Sapkowskio kūrybos meto-

derybų? Koks kelias yra teisingas?

das: imti mitologijos trupinius, bet jiems

Ar toks iš viso galimas? Šis pasa-

suteikti kitokį, gamtiškai pagrįstą turinį.

kojimas yra apie atsakomybę ir apie

Būtent dėl to J. Žilinsko sukurti kaukai yra

pasirinkimus – kartais itin nelengvus.

girių kaukai, antropomorfinės būtybės,

Pagrindiniai klausimai, kuriuos kelia

„mažoji giminė“, o ne mirusių vaikų dva-

autorius – ar tikslas pateisina prie-

selės, aitvarai – polimorfai, t.y. būtybės,

mones, ką reiškia atsakomybė, koks

keičiančios išvaizdą, na o kipšai – ke-

jos svoris ir kur veda melas. Pasak au-

liautojai, kerėtojai ir išradėjai, o ne sielų

toriaus, mitologija turi parengtus atsa-

vagys ir pragaro valdovai. Visi jie yra iš

Justinas Žilinskas

kymus, o rašant magiškosios fantastikos

kūno ir kraujo, vaikšto žeme, gyvena savo

„Kaukas Gugis ir kerų karas“

kūrinį bandoma kūrybiškai interpretuoti.

gyvenimus ir susitinka konkrečiu laikotar-

2017, Aukso žuvys

J. Žilinskas neslepia, kad jam labai patin-

piu – XIV a. Lietuvoje

Teisininkas, profesorius, rašytojas, bardas Justinas Žilinskas, kūrybinį kelią pradėjęs nuo eilių ir fantastinių apsakymų,

A I T VA R Ų E G LY N A S

EŽERAS

Alsio stovykla

kosios fantastikos žanrą ir pristatė savitą herojų Gugį – nenuoramą kaukavaikį, kažkuo panašų į šaunųjį Robiną Hudą ir

DI

I DŽ

OS

IO

S

indėnuką Harką kartu sudėjus. Pirmoji

PE

LK

MIŠKAI

2006 m. į lietuvių literatūrą atvedė magišĖS

K

A

U

K

A

U

PI

Munamuko urvas

S

nuotykių kupina kauko Gugio istorija greit

KAUKA

EŽE

R IS

MIŠK

MAUMAPELKĖ

tapo šeimos knyga, kurią skaitė ir vaikai,

Rumbaudai (Rumbaudo pilis)

Šiame pasakojime Kaukas Gugis – jau

Ly dy ma i

ir jų tėvai. Naujoji knyga „Kaukas Gugis ir kerų karas“ – istorijos apie Gugį tęsinys.

GIRIA

kaukajaunio amžiaus, veikia tie patys per-

K

sonažai – kaukai, aitvarai, laumės, maumai, kipšai, pažįstami iš lietuviškų sakmių ir pasakų. Tačiau problemos, kurias jiems

A

U

SIELNEŠIO ĄŽUOLAS

K

A

ŠL

A

IT

IS

Pagiriai

tenka spręsti, jau gerokai didesnės. O kas

A Ų RIB

U KA

KA

UP

IS GIRIOS

svarbiausia – aktualios ir XIV a., ir šiais

40

www.auksozuvys.lt


Baltos lankos Ramutė Skučaitė

pažinti ir išmokti abėcėlę. O paspaudus

„Raidžių namučiai.

raidės mygtuką, aktorės Ilonos Balsytės

Eiliuota ir įgarsinta abėcėlė“

įgarsinti eilėraštukai leis geriau įsiminti

Iliustravo Inga Dagilė, įgarsino Ilona Balsytė.

raidės tarimą.

Knyga „Raidžių namučiai“ kartu su žaismingais personažais padės mažiesiems

50 misijų – 50 smagių nuotykių! Ir mergaitėms, ir berniukams!

Jacob Grey

gyvūnus gebančius valdyti užkalbėtojus.

„Krankas. Varnų užkalbėtojas“

Kai kurie iš jų itin pavojingi.

Iš anglų kalbos vertė Vidas Morkūnas.

Kad miestą apgintų nuo žiauriau-

Pirmoji fantastinės ir magiškos trilogijos

sio vorų užkalbėtojo Mezgėjo užmačių,

„Krankas“ dalis.

Krankas turi išsiaiškinti savo ypatingos

Juodamūris kažkada buvo klestintis didmiestis,

galios paslaptį ir ją įvaldyti. Kartu su nau-

tačiau vieną vasarą miestą užplūdo keisčiausių nusi-

jąja drauge ir savo ištikimų varnų trijule

kaltimų banga. Anuomet penkiametis Krankas tapo

berniukas leidžiasi į nuotykių kupiną ke-

našlaičiu. Berniuką savo lizde priglaudė ir išaugino

lionę po mįslingą Juodamūrio gerųjų ir

varnos. Krankas niekada nė nenutuokė, kodėl jis gali su jomis susikalbėti...

piktųjų užkalbėtojų pasaulį. Jei patiks ši knyga, ieškokite antrosios

Praėjus aštuoneriems metams, nuo užpuolikų

bei trečiosios serijos dalies – „Krankas.

Krankas išgelbėja mergaitę vardu Lidija ir netikė-

Spiečius puola“ ir „Krankas. Baltosios

tai sutinka kitus, tokius pačius kaip jis, – įvairius

našlės kerštas“.

Bobbie Peers

Neįmanomo parodoje. Ir prasideda bė-

„Viljamas Ventonas. Luridijaus vagis“

dos: jį medžioja grasus robotas, o pagal-

Iš norvegų kalbos vertė Justė Nepaitė.

bon atskuba paslaptingo Posthumanisti-

Geriausia 2016 m. vaikų knyga Norvegijoje.

nių tyrimų instituto profesoriai. Institute

Susipažinkite su Viljamu Ventonu – geriausiu pasaulyje kodų šifruotoju! Tik pats berniukas to dar nežino...

Viljamas susipažįsta su ten gyvenančiais vaikais ir tampa vienu iš kandidatų į ge-

Viljamui tėvai niekada nepasakojo, kodėl jie turėjo palikti

riausius pasaulio kodų šifruotojus. Tačiau

Londoną ir apsigyventi ūkanotame Norvegijos miestelyje.

berniukas supranta, kad įveikti tykančius

Čia jis neturi draugų, todėl laiką leidžia savo kambaryje

pavojus jam gali padėti tik senelis, kurį

šifruodamas kodus. Šį pomėgį paveldėjo iš savo mylimo

reikia žūtbūt surasti. Su naująja drauge

senelio, kuris paslaptingai dingo šeimai palikus Londo-

Iskija jis leidžiasi į nuotykių kupinas sene-

ną. Nepaisydamas griežto tėvų draudimo, Viljamas ne-

lio paieškas, kuriose prireiks daug drąsos

atsispiria pagundai išspręsti sunkiausią pasaulio kodą

41

ir ypatingų jo gebėjimų. www.baltoslankos.lt


Leidyklu naujienos

Dominicus Lituanus Vytautas V. Landsbergis

gamta. Apie santykį, kuris trumpos pasakė-

„Pūkis ir traktorius“

lės eigoje pakinta, tampa darnesnis, ekolo-

Šeštoji Vytauto V.Landsbergio pasakų serijos knygelė mažiesiems skaitytojams „Pūkis ir traktorius” pasakoja apie smalsaus lapiuko Pūkio ir burzglaus traktoriuko nesutarimus bei draugystę.

giškesnis, draugiškesnis. Paveikslėlių knyga iliustruota puikiais Dalios Karpavičiūtės piešiniais.    „Pūkio pasakos” – tai knygelės 2-7 metų vaikams, kuriose paprasta ir linksma forma

Knyga parašyta paprastai ir nuotai-

pasakojama apie bendraamžio lapiuko pa-

kingai, suteikia žinių apie triukšmingo

saulio pažinimą, draugus, pramogas, skau-

žemės ūkio mechanizmo santykį su

džias ir linksmas gyvenimo pamokas.

Vytautas V. Landsbergis „Iš gyvenimo laumių“ Nauja knyga paaugusiems ir suaugusiems skaitytojams, kurioje rašytojas kūrybiškai perkelia mitologines lietuviškų pasakų paraleles į šių dienų gyvenimą. „Velnio akmens“ festivalio kontekste susikerta mitas ir realybė, trylikamečio Jauniaus ir jo tėvų šeimos santykių drama bei absurdiški, fantastiški laumių pasaulio nuotykiai. „Iš gyvenimo laumių“ – lietuviška sakmių sakmė, magiška knyga. Joje pinasi miestas ir gamta, alksniai ir betonas, rūkas ir išmetamosios dujos, mėtomis kvepiantys laumės plaukai ir gaižus alaus tvaikas. Skaitytojas jose atpažins mitologines būtybes, užkerėjimus, burtus, padavimus.

Ilona Ežerinytė

Ilona Ežerinytė į literatūrą atėjo su pasakų knyga „Šunojaus diena“, kuri 2016

„Verksnių klubas” Jautrus žvilgsnis į jauno žmogaus pasaulį naujau-

metais Nacionaliniame vaikų literatūros

sioje Ilonos Ežerinytės apysakoje paaugliams. Pa-

konkurse pelnė pirmąją vietą, o vėliau –

grindinė kūrinio veikėja Lina, sekmadieniais lankanti

Aldonos Liobytės premiją už reikšmin-

priklausomybių centre besigydantį tėvą, atsitiktinai

giausią debiutą. Romanas „Sutikti eidą“ –

susipažįsta su mergina, įkūrusia keistą paauglių

kita rašytojos knyga, Paauglių ir jaunimo

klubą. Lina tampa to klubo nare, nors ir abejoja, ar

literatūros konkurso nominantė, apdova-

gyvenimo filosofija, kuria vadovaujasi jos naujieji

nota Prano Mašioto premija kaip geriau-

draugai, teisinga...

sia 2016 m. vaikų ir paauglių knyga.

42

www.dominicus.lt


Gelmės „Tik vienuolika! arba Trali vali penkto-

liganėlio Jegoro blaškymusi ir jautraus

je D“ – tai žinomos rusų rašytojos Vikto-

Nikitos jausmais. Skaitytojas turi galimy-

rijos Lederman knyga, pasakojanti apie

bę suprasti ir pajusti kiekvieno personažo

„tik“ vienuolikos sulaukusių penktokų –

vidų, sekti jų mintis, emocijas ir dvasinį

Jegoro ir Nikitos – draugystę, trunkančią

augimą, mat istorija pasakojama šių trijų

jau – tik pamanykit – vienuolika metų

pagrindinių veikėjų – Angelinos, Nikitos ir

ir... apie netikėtai juos užklupusią pirmą-

Jegoro – monologais.

ją meilę naujokei Angelinai. Pasakojimo

Knyga patiks ne tik paaugliams, tačiau

centre – tikrų tikriausias meilės trikam-

bus vertinga bei įdomi ir jų tėvams, pri-

pis, kuris vaikų literatūroje nėra dažnas

vers pastaruosius susimąstyti, kaip šie el-

reiškinys. Kurį gi pasirinks Angelina? Ar

giasi su savo vaikais, kaip reaguoja į nau-

Jegoras su Nikita sugebės išsaugoti savo

jus jiems iškylančius sunkumus, ar moka,

ilgametę draugystę? Berniukai bando

geba savo vaikus ne tik auklėti, bet ir su

Viktorija Lederman

įrodyti savo didvyriškumą, pelnyti gra-

jais draugauti.

„Tik vienuolika!

žuolės naujokės dėmesį ir pripažinimą. O

„Tik vienuolika! arba Trali vali penkto-

arba Trali vali penktoje D“

Angelina sumaniai manipuliuoja bendra-

je D“ apdovanota Sergejaus Michalkovo

Iš rusų kalbos vertė Rytė Janauskaitė

klasiais, pasinaudodama geraširdžio chu-

premija.

Alina Jonaitienė

vagies dukra. Laimė, netoliese kaime atsiranda senutė Marta, su kuria

„Smiltė“

Smiltė labai susidraugauja. Moteris geba išklausyti ir suprasti mergaitę,

Alinos Jonaitienės apysaka „Smiltė“ – tai paprastas ir be

kuri vis dažniau čia svečiuojasi. Ir seneliai anūkėlę myli, stengiasi, bet neišgali jai duoti tiek, kiek reikėtų.

galo nuoširdus pasakojimas apie

Priemonių prieš smurtą imasi ir klasės auklėtoja, ir mokyklos socialinė

vienuolikmetę mergaitę Smiltę,

darbuotoja. Pamažu situacija gerėja, Smiltė įgauna pasitikėjimo savimi.

gyvenančią pas senelius, kurie

Jai sekasi šokiai, ji gerai mokosi. Erikas, visų mergaičių numylėtinis, rodo

jai ne prie širdies. O ir mokykloje

jai vis daugiau dėmesio. Prasideda graži jų draugystė.

nesiseka: nėra geriausios drau-

Knygos autorė – Joniškyje gyvenanti ir dirbanti lietuvių kalbos mo-

gės, berniukai kartais apstumdo.

kytoja Alina Jonaitienė, kurianti ne tik prozos kūrinius, tačiau ir poeziją.

Ypač vieniša Smiltė pasijunta per klasės organizuotą He-

Nesvetima autorei ir dailė: štai ir ši knygelė iliustruota autorės piešiniais.

lovyno šventę, į kurią mergaitės atėjo viena už kitą dai-

„Smiltė“ – knygelė paaugliams, paremta ilgamete mokytojos patirti-

liau pasipuošusios, o Smiltė tokių apdarų neturėjo. Be

mi, įžvalgomis. Išsyk nustebina tai, jog pasakotoja puikiai pažįsta tokio

to, buvo nedrąsi ir nemokėjo pakovoti už save. Palengva

amžiaus vaikus, juos jaučia, žino jų gyvenimo realijas. Maža to – šioje

bendraklasių išpuoliai tampa vis įžūlesni, o ypač žiauri

knygelėje atskleidžiama mūsų šalies provincijoje gyvenančių vaikų kas-

Dovilė – išpaikinta turtingų tėvų dukra.

dienybė, čia atspindimas socialinis kontekstas: vaikai, gyvenantys su

Sunkiausiomis akimirkomis Smiltė prisimena mamą:

seneliais tėvams emigravus, našlaitės dalia, atotrūkis tarp turtingų ir

„Ji suprastų.“ Deja, mama žuvo autoavarijoje. Nedaug

kukliau gyvenančių tėvų vaikų, gyvenimo ir mokymosi kaime realijos ir

mergaitė žino apie tėtį. Vėliau paaiškėja, kad jis sėdėjo

t. t. Knyga parašyta lengva, gražia kalba, yra įtraukianti, intriguojanti bei

kalėjime. Po miestelį netrukus pasklinda gandas, kad ji –

perskaitoma vienu prisėdimu.

www.leidyklagelmes.lt

43


Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

Leidyklu naujienos

Amanda Noll „Man reikia baubo“ ir „Ei, čia mano baubas”

Pasirodė ir antroji knygos dalis – šį

Etanui reikia, kad po lova tūnotų baubas – ki-

kartą Etanas supranta, kad baubo tikrai

taip jam sunku užmigti. Tačiau sykį, palovy ieš-

reikėtų mažajai sesutei Emai. Vakare ji vis

kodamas savo ištikimojo šiurpiojo bičiulio Geibo,

įsigudrina išlipti iš lovelės ir triukšmingai

jis randa tokį raštelį: „Išėjau žvejoti. Grįšiu po

žaidžia. Gal baubas parvytų ją atgal ir

savaitės.“ Ir ką gi Etanui dabar daryti? Juk jam

padėtų užmigti? Bet tik ne Geibas! Taigi

būtiniausiai reikalingas baubas. Etaną aplanko

Etanas nusprendžia rasti sesutei tinkamą

gausybė įvairių baubų, bet ar tarp jų rasis toks,

baubą. Ar jam pavyks?

kuris tinkamai jį išgąsdintų? Herberto dantys

Šios juokingai šiurpios ir šiurpiai juo-

nepakankamai aštrūs, Sintijos uodega – visai

kingos istorijos padės žengiantiems į

nebaisi, o Ralfas, pamanykit, lakuojasi na-

vaizduotės pasaulį vaikams susidraugau-

gus! Nieko nebus.

ti su visais savo baubais – ir net ožiukais.

Jonas Liniauskas „Pelyčių maratonas“ Jono Liniausko eilėraščiai vaikams – smagūs ir labai mažųjų skaitytojų mėgstami. Ne viena jo knygelė įtraukta į „Aukso fondą” – rekomenduojamų knygų vaikams sąrašą. „Pelyčių maratone“ svarbios ne tik pelės, bet ir ežiai, gulbės, paukščiai ir žuvys, poetas kalbasi su smalsučiais apie gamtos pasaulio stebuklus, rimtus ir nerimtus žaidimus ir netgi apie vaiduoklius. Knyga skirta 3-6 metų svajotojams ir jų tėveliams.

Teresa Heapy „Nuostabusis Mėnulio žemėlapis“ Peliukas iškeliauja ieškoti nuotykių – jo nuostabusis Mėnulio žemėlapis padės jam rasti Mėnulį! Sunerimęs peliuko bičiulis Meškiukas lieka namie. O kai giria sutemsta ir pakyla vėjas, Peliukas supranta, kad šiame kelyje vien žemėlapio jam neužteks... Tai nuostabi pasaka apie tikrą draugystę. Knygelėje yra instrukcija, kaip pačiam pasidaryti iš popieriaus laivelį!

44

www.rsleidykla.lt


Nieko rimto Przemysław Wechterowicz, Emilia Dziubak

lietuvių kalba. Knygelėje pasakojama itin

„Šypsena varlytei“

jautri ir šilta istorija, nutikusi vieną vasa-

Vertė Kazys Uscila

ros dieną miške, kuomet mažoji Varlytė

Tai jau antroji Lenkijos menininkų due­to –

pasijuto labai liūdna. O kas geriau jaučia

vaikų rašytojo, poeto, dramaturgo Pšemys-

kito širdį, jei ne mama? Tad ji paprašo

lavo Vechterovičiaus (Przemysław Wech-

miško gyventojų perduoti savo mažajai

terowicz) ir dailininkės Emilijos Dziubak

Varlytei šypseną, šitaip dar kartą įrody-

(Emilia Dziubak) paveikslėlių knyga, išleista

dama, ką gali mamos meilė.

Neringa Vaitkutė

mas. Virš stogų skraido ugninį drakoną

„Klampynių kronikos“

primenantis aitvaras, o miškuose pasiro-

Iliustravo Monika Mitkutė

do laumės. Čia niekada nebūna nuobodu:

Fantastikos mėgėjams puikiai pažįstamos

tą žino šaunieji dvyniai Agata ir Aringas,

autorės Neringos Vaitkutės knyga „Klampy-

pasiryžę įminti visas Mažųjų Klampynių

nių kronikos“ – meistriškai šiuolaikinį ir mitinį

mįsles.

pasaulį supinantis kūrinys. Mažųjų Klampy-

2013 m. už knygą „Vaivorykščių arkos“

nių miestelio žemėlapyje nerasite, bet jame

rašytoja Neringa Vaitkutė gavo reikšmin-

verda paslaptingų įvykių kupinas gyveni-

giausio metų debiuto apdovanojimą.

Antje Babendererde „Indigo vasara“ Vertė Teodoras Četrauskas Tai paplūdimio karščio, bangų purslų, paaugliškų nuotykių ir vasariškų jausmų kupina istorija apie šešiolikmetės vokietės viešnagę JAV, banglenčių sportą, La Pušo indėnus kvileutus ir, žinoma, meilę. Dramatiškas ir švelnaus humoro nestokojantis romanas įtraukia tarsi vandenynas. Vokiečių rašytoja Antje Babendererde (g. 1963 m.) – dar ir mokytoja bei terapeutė. Autorė itin domisi Šiaurės Amerikos indėnų kultūra, tai nuolat pasikartojanti tema jos kūriniuose. Lietuvių skaitytojams A. Babendererde pažįstama iš knygų „Laumžirgių vasara“ ir „Nematoma mėnulio pusė“. Jos romanai su malonumu skaitomi ne tik vokiečių, bet ir prancūzų, čekų, vengrų kalbomis.

45

www.niekorimto.lt


Tikra knyga Monika Vaicenavičienė „Per balas link aušros. Pasakojimas apie daktaro Jono Basanavičiaus keliones ir darbus“ Daktarą J. Basanavičių pažįstame kaip rimtą ir mokslingą vyrą, keliautoją, tyrinėtoją, mokslininką, svajojusį apie Lietuvos nepriklausomybę ir ją pasiekusį. Vienintelė paveikslėlių knyga vaikams išsamiai pristatanti J. Basanavičiaus asmenybę ir jo darbus. Tinka vaikams nuo 5, bet patiks ir suMarius Marcinkevičius

laukusiems 99 m.

„Draugystė ant straublio galo“ Iliustravo Aušra Kiudulaitė Gražiausios knygos premija už vaikiškos vaizduotės pajautimą ir profesionalią jos raišką (2017 m. Knygos meno konkursas) 2017 m. Talino iliustratorių trienalės diplomas Kartą gyveno laaabai didelis dramblys ir maža pelytė. Juodu buvo geriausi

Håkon Øvreås „Rudalius“

draugai. Tik ar gali dramblys draugauti

Daugiau nei į 30 kalbų išversta

su pelyte? O draugystė būti tokia di-

norvegų autoriaus Hakon Ovreas

delė, kad ją galėtų pakelti tik dramblys,

knyga. Geriausia istorija apie tikrą

arba ji tilptų mažoje pelytės širdelė-

draugystę, netektį ir atradimus.

je?
Atsakymo ieškokite naujoje rašytojo

Kartais tam, kad apgintum save

Mariaus Marcinkevičiaus ir iliustratorės

ir kitus, reikia tapti labai drąsiu,

Aušros Kiudulaitės knygoje „Draugystė

pvz. imti ir persirengti superhe-

ant straublio galo“.
Kaip manote, ką ge-

rojumi ir padaryti tai, kas pa-

riausia veikti vakare, paskaičius knygelę ir

keis ne tik tavo, bet ir draugų

linksmai prisižaidus? Ogi saldžiai saldžiai

gyvenimą. Tinka tiems, kurie

miegoti!
Chhhrrrrrrr………
Pššššššš……

jau pramoko skaityti.

www.tikraknyga.lt

46

Leidyklu naujienos


Tyto alba Maz Evans

stebuklo... Bet, svajodamas apie stebu-

„Eliotas ir ištrūkęs demonas, arba

klą, Eliotas nesitikėjo, kad į jo kiemą ims

kaip Olimpo dievai gelbėjo pasaulį“

ir nukris tikras žvaigždynas. O Mergelė,

Vertė Jūratė Dzermeikaitė

jauniausioji Zodiako Tarybos narė, pasišo-

Dailininkė Asta Puikienė

vusi įvykdyti svarbią užduotį, tikrai nema-

Maz Evans – garsi britų dramaturgė,

nė, kad jos skrydis į Žemę baigsis Elioto

žurnalistė, kritikė ir dainų kūrėja. Ji nuo

tvarte... Kartu jie užverda tokią košę, kad

vaikystės domėjosi graikų mitologija ir vie-

tenka į pagalbą kviestis Olimpo dievus:

ną dieną parašė smagią knygą apie senovės

į pensiją išėjusį Dzeusą su jo šauniuoju

dievų nuotykius mūsų pasaulyje. „Eliotas ir

žirgu Pegasu, stilingąjį dievų pasiuntinį

ištrūkęs demonas, arba kaip Olimpo dievai

Hermį, išminties deivę Atėnę bei meilės

gelbėjo pasaulį“ – jos pirmoji knyga vaikams

deivę Afroditę. Bet ar pasaulis pasiruošęs

(ir ne tik).

priimti tokią gelbėtojų komandą?

Dvylikametis Eliotas turi bėdų mokykloje, jo

Jei mėgsti kvapą gniaužiančius nuoty-

mama sunkiai serga ir jam tenka vienam rūpintis

kius ir nori sužinoti, kas tas ištrūkęs de-

namais, o kišenėse švilpauja vėjai. Maža to, jei jis

monas, ši knyga kaip tik tau! O jei manai,

per savaitę negaus dvidešimties tūkstančių svarų,

kad senovės dievai nuobodūs, atsiversk

juodu su mama neteks namų! Eliotui belieka tikėtis

156 puslapį!

Tomas Dirgėla

vaikšto basas, pusryčių valgo sumuštinį

„Lukas Šiaudelis deda iš vir-

su dešros nuotrauka ir gyvena su tėčiu,

šaus“

gauja tarakonų bei žiurke, kuri nuolatos

Dalės Karpavičiūtės iliustracijos

sugraužia jo namų darbus. Didžiausia

Tomas Dirgėla – rašytojas, LRT

Luko aistra – krepšinis, o mėgstamiausias

radijo laidos vaikams kūrėjas ir ve-

krepšininkas – Jonas Kamuoliūnas. Nors

dėjas – geriausiai jauniesiems skai-

vaikai iš Luko šaiposi, o didžiausias mo-

tytojams pažįstamas kaip detektyvi-

kyklos peštukas net grasina susidoroti,

nės serijos „Domas ir Tomas“ autorius.

berniukas nesiliauja lankyti treniruočių,

Pirmoji šios serijos knyga „Domas ir

nes turi tikslą – įrodyti, kad jis taip pat

Tomas. Dingusios šluotos byla“ 2017 m.

gali puikiai žaisti krepšinį.

pelnė Tarptautinės vaikų ir jaunimo lite-

Kas nutinka, kai į tavo rankas paten-

ratūros asociacijos (IBBY) Antrąją premi-

ka NBA lygoje žaidžiančio krepšininko

ją už geriausią metų knygą vaikams.

batai? O kai nenuleidi rankų ir pradedi

Lukas Šiaudelis deda iš viršaus“ – sep-

tikėti savimi? Ar visada priešas vertas tik

tintoji T. Dirgėlos knyga vaikams. Susipa-

sutriuškinimo, o sena meilė nerūdija? At-

žink – Lukas Šiaudelis. Jis kas antrą dieną

siversk knygą ir sužinosi.

47

www.tytoalba.lt


Leidyklu naujienos

Zanna Davidson „Magiškieji vienaragiai: stebuklų miškas“ Iliustravo Nuno Alexandre Vieira Ar žinai, kur gyvena stebuklingi vienaragiai? Nežinai? Jei nori sužinoti – sek paskui mergaitę, vardu Zoja. Jai nutiko neįtikėtinas dalykas:

nuostabieji medžiai, saugantys salą nuo

vieną naktį ji surado kelią… į magiš-

visų nelaimių… Sala žūsta! Zoja ir Astra

kųjų vienaragių pasaulį! Be to, ten ji

leidžiasi į kelionę, kad įspėtų vienaragių

susidraugavo su Astra – nuostabaus

karalių apie pavojų. Bet jį pagrobė tam-

grožio balta vienarage su spindinčio-

sos valdovas Šešėlis! Ar sugebės mergai-

mis sidabrinėmis žvaigždėmis ant kai-

tė ir vienaragė išgelbėti magiškąsias bū-

liuko. Tačiau pasirodo, kad vaivorykštės

tybes ir visą jų salą, kol dar ne vėlu? Greičiau leiskis į kelionę ir sužinok, kuo

spalvomis žibančiai stebuklingai Vienaragių salai gresia baisus pavojus. Miršta

viskas baigėsi!

Vario burnos Tomas S. Butkus „Miesto gidas vaikams“ „Miesto gidas vaikams“ – pirmoji pasaulyje universali urbanistikos pagrindų knyga vaikams. Ir ji išleista Lietuvoje! Šioje knygoje rasite 5 atsakymus į klausimą „Kas yra miestas?“. O taip pat 5 didžiausias miesto sistemas ir 5 svarbiausius miesto elementų rinkinius. Gidas skirtas ne tik pasyviai vartyti, bet ir aktyviai mokytis. Knyga leis geriau pažinti savo gyvenamąją aplinką, suprasti, kas sudaro šiuolaikinio miesto esmę. Leidinyje – net 45 užduotys! Unikalios knygos autorius dr. Tomas S. Butkus – architektas, leidėjas, poetas ir edukatorius, išleidęs kelias dešimtis knygų, įvertintas užsienyje ir Lietuvoje. Tomas augina tris vaikus. O savo įkurtose „Mažosios Visatos“ erdvinio lavinimo dirbtuvėse mažuosius miestiečius moko integralaus pasaulio pažinimo.

48

www.varioburnos.com


Žalias kalnas Aidas Jurašius „Naktis su raktininku“ Dailininkė Greta Alice

atpažins literatūrines ar filosofines parafrazes. Kiek trunka naktis su raktininku? Lygiai keturias pasakas. Jas skaitant kartais maloniai kute-

„Naktis su raktininku“ – tai rašytojo

na juokas, o būna – per nugarą nubėga šiurpuliu-

Aido Jurašiaus pasakų knyga, kurią įkvė-

kai, lyg žiūrėtum į gilų šulinį gūdų vidurnaktį. Ne

pė lietuvių folkloro tradicijos ir senosios

viskas čia taip, kaip įprasta jau girdėtose pasako-

mitologijos motyvai. Autorius žaidžia pa-

se – stebuklai neįvyksta, kai labiausiai tikimasi, tei-

sakos žanro tradicija, vienu metu ir puo-

giami herojai nėra nuspėjami lyg plytos, lobiai visai

selėdamas, saugodamas ją, ir dekons-

ne iš aukso, o pabaigos – ne visai laimingos.

truodamas, perkurdamas. Todėl knyga

Rašytojas Aidas Jurašius, Nacionalinio vaikų lite-

skirta ne tik vaikams: mažieji skaitytojai

ratūros konkurso bei Aldonos Liobytės premijos lau-

joje sutiks įprastus, bet neprognozuoja-

reatas, kviečia ir skaitytojus keliauti kartu į tolimąjį kaimą, kuriame gyvena nukvakusi

mai besielgiančius pasakų personažus,

ir mažadantė ragana, žmogus suaugusiais antakiais, Kaukių Diedas ir mįslingasis dai-

stebėsis jų keistenybėmis ir mokysis iš

nius, kurio melagystės nuves ten, kur reikia, jei tik jomis patikėsit.

jų patirčių, o vyresnieji galbūt pastebės,

Gero kelio į tolimąjį kaimą!

Daiva Čepauskaitė „Baisiai gražūs eilėraščiai“ Dailininkė Ieva Babilaitė Galima nugyventi gyvenimą ir visai be poezijos. Bet galima atsiversti knygą ir pajusti, kaip kutena ropojanti auksinė skruzdėlė, darosi žvarbu nuo šalia pritūpusio mėlyno rūko ar į rankovę lendančio vėjo. Ir nė nepastebėsi, kaip pasiklysi miego karalystėje tarp minkštų kaktusų, atsidursi ant stogo, kur vyksta triukšmingas paukščių turgus, o tada užklups toks lietus, kad supelys visas miestas. Netiki, kad poezija gali išgąsdinti? Tai kodėl čia taip šiurpiai tamsu, ką ten kaukia vėtra už lango, kas šnopuoja po lova ar krebžda senoje spintoje? Per daug baisu? Tai bėk į virtuvę, kur skamba linksmos daržovių operos ir verda kulinarinės dramos.
Viskas čia pasakiškai tik­ ra ir baisiai gražu. Viskas taip, kaip poetė Daiva Čepauskaitė savo akimis matė ir dailiai užrašė, o Ieva Babilaitė nupiešė.

49


Istrauka Auksinė skruzdėlė Kokia iš tų eilėraščių nauda? Ir kam juos tie poetai nuolat kuria? Naudingas daiktas – dviratis, lazda, plaktukas, duona, batai ar kepurė. O kas iš tų eilėraščių dailių? Iš jų sriubos nei košės neišvirsi, neatsipjausi kaip dešros peiliu ir į vartus galingai neįspirsi.

Mėlynas rūkas

Neprisileisi tu iš jų sulos,

Ten, prie mėlynos upės,

sausainių ar pyrago neiškepsi,

Rūkas mėlynas tupi,

nesaugos kiemo, priešo neaplos,

Į žoles susisupęs,

o jų paskaitęs genijum netapsi.

Snaudžia. Niekam nerūpi. Daiva Čepauskaitė

Jais nepašersi kiaulių, nei kačių,

Lyg raguotas miražas

ir nepadės jie tau, kai skauda dantį.

Toly praplaukia elniai.

O jeigu atvirai, tai aš jaučiu,

Rūkas tyliai sau rąžos,

Atviras ir jausmingas

kad galima visai be jų gyventi.

Kartais pirsteli švelniai.

laiškas draugui

Bet kartą aš eilėraštį skaičiau,

Žolės plazda ir velias,

Kaip gerai, kad šioj žemėj esi,

už lango lijo, taip lengvai ir smulkiai,

Susirango į gūžtą,

kad galiu tau ištart „labas rytas“,

ir tapo viduje kažkaip keisčiau,

O toj gūžtoj žuvelės

su tavim ir naktis man šviesi,

lyg būtų ant širdies nukritus dulkė,

Savo paslaptis kužda.

su tavim ne taip skauda parkritus.

tokia lengva, mažutė ir jauki,

Klausos mėlynas rūkas,

Kai šalia tu, negraužia akių

lyg skruzdėlė auksinė nuropotų,

Klausos mėlyni toliai,

nei svogūnas, nei muilas, nei dūmai,

lyg suptųs plūdė vakaro aky,

Ir pabyra nutrūkę

net ir košė skani, ir tikiu –

ir skonis burnoje – mamos kompoto...

Žuveliukių karoliai.

mums nebaisūs didžiausi atstumai.

O jeigu atvirai, tai privalau

Jie iš dugno pakyla,

Aš tau kąsnį gardžiausią nešu

sutikt, kad daug kas ir be to gyvena.

Plaukia tolin ant šiaudo,

ir širdies baltą baltą kamputį,

Bet argi tai gyvenimas, brolau,

Brenda rūkas į tylą,

su tavim man gyventi gražu,

kai niekas tau širdies nepakutena?

Baltus burbulus gaudo.

su tavim noris būti ir būti.

50


Kačiukai

Kai lyja ir lyja

Paukščių turguje

Visai nelinkėdama man nieko blogo,

Kartais, kai už lango lyja,

Vieną rytą ten, ant stogo,

Močiutė pasakė: „Kačiukai išsprogo.“

net šlepetės supelija.

nenutiko nieko blogo –

Gal ir niekas nepelija,

paukščiai sulėkė į turgų,

tik atrodo taip, kai lyja.

kas grūdų, o kas ir spurgų.

Iš baimės pašokau, išbėgau į kiemą, Kur taip neseniai visi varėme žiemą.

Tol čiauškėjo, tol triukšmavo, Rodos, nieko nesinori,

kol kiekvienas gavo savo.

Dairausi, ar sveikas tas katinas mūsų?

o dangus gal meta svorį –

Šarka pirko tarką,

Gal guli išsprogęs, negyvas, be ūsų?

šitaip skysčių atsikrato?

strazdas – tvirtą lazdą,

Pliaupia, saulės nesimato,

o zylė su dagiliu

Gal mėtos po kiemą tik katino dalys? Gal rauda prie kapo palinkęs berželis?

pirko metrą kirmėlių. taškos, liejas, žliugsi, žliaugia,

Varna pirko beržo vantų

tarsi šlapią pilką kaukę

ir giros be konservantų,

Ir kas susprogdino tą mūsų padaužą?

būtų miestas užsidėjęs.

gandras – tris litrus varlių,

Ant bombos užlipo? Įkrito į laužą?

Dar tas vėjas niekadėjas

marinuotų, didelių. Kregždė pirko juodą fraką,

Močiutė ramina: „Klausykis gerai.

lyg žaltys rankovėn lenda,

papūgėlė – plunksnų lako

Išsprogo ne katinas, o pumpurai.“

ir atvaro naują bandą

ir lašelį kvepalų,

debesų, vandens pilnų.

pempė – maišą mašalų.

Ką daryt? Nemalonu,

Susidėjusios per pusę

Ir rodo močiutė į karklo šakelę – viršūnėje pūpso kačiuko pūkelis.

dvi kieliukės pirko musę, Kai lietus į širdį braunas...

antis – apkepą bulvinį,

Supelijo visas Kaunas,

o varnėnas – vieną vinį,

pusė Vilniaus ir Lazdijų,

sakė, inkilą taisys.

gal ir nieks nesupelijo,

Trypčiojo balta žąsis ir visai nepirko nieko,

nei Anykščiai, nei šlepetės,

nei kukulių, anei slieko,

tiktai visos miesto katės

barė tik visus griežtai,

papilkėjo nuo lietaus

nes jai stogas per aukštai.

ir ant stogo nepuotaus.

Mat užskristi neįstengė ir todėl ji turgaus vengė. Ir nusprendė – bus dvasinga, turgus tik prasčiokams tinka.

51


Istrauka

Sodininko daina

Rytas, kai labai norisi miego

Glitus ir murzinas ruduo

Kaip sunku iš ryto keltis!

į seną sodą atšlubavo,

Pamiegoti taip saldu.

jau žiba pėdoje vanduo,

Lova supas tarsi valtis,

jau rausta skruostai seno klevo.

supas varna ant laidų.

Trumpėja dienos, o snarglys

Virš galvos miegūsti dangūs,

panosėj mano vis ilgėja,

plaukia miestai debesų,

jau krenta žemėn obuolys,

ir sapnų krūmokšniai tankūs

ir vis sunkiau paeit prieš vėją.

raizgos ant pėdų basų.

Vėl šluoju į krūvas lapus,

Stebuklingos miego valdos –

Dar nežadinkit, maldauju,

o jie visi pasprukti bando,

auga kaktusai minkšti,

miego jūroje plaukiu,

ir vieną obuolį perpus

žvėrys, dideli ir saldūs,

iš baltų putotų saujų

aš su šalna kas rytą kandu.

o žolė šiek tiek rūgšti.

pilas žuvys ant akių,

Niūniuoja vėjas tarp šakų,

Karameliniai bobausiai

mėtiniai žvyneliai švyti,

o aš griežiu savu smuiku –

dygsta samanų pūkuos,

raibuliuoja uodega,

grakščiu ir ilgu kauptuku –

malonus ir lengvas ausiai

o mažiausioji žuvytė

ir vėjas pritaria man graudžiai.

tuoj vėjelis užkukuos.

tyliai žagteli staiga.

Aš groju vystančioms gėlėms,

Violetinėm blakstienom

Laikas keltis. Laikas keltis.

šarmotai žolei, dilgėlėms,

klapsi gėlės vazone,

Glosto plaukus man mama.

sliekams, vorams ir skruzdėlėms –

miego sraigės šliaužia sienom,

Tyliai skęsta miego valtis,

spalvingai savo sodo liaudžiai.

švelniai peršoka mane.

sklaidos miego salduma.

52


Rankrastis

Kotryna Zylė

K

aip elgtųsi šiuolaikinis šešiolikme-

tis, sužinojęs, kad tėra iš šiaudų kūlio

netikėtai pakreipti siužetą jiems norima

ta tuomet, kai žmogus panyra į komos

linkme.

būseną, bet ir parodė vaizdinės me-

išaugęs laumės kūdikis? Jis ne tik netiki

Daugumą situacijų, charakterių ir de-

džiagos, kurioje galėjau išvysti ligoninę

šiomis būtybėmis, bet ir apskritai nelabai

talių pasiskolinu iš savo pačios gyvenimo.

yra ką apie jas girdėjęs. Nuo šios į galvą

Aprašinėju pamatytus mieste žmones,

Tokie susitikimai ir pokalbiai leidžia

šovusios minties ir prasidėjo mano pir-

naudojuosi nugirstais pokalbiais, drau-

bent trumpam įsispirti į visai nepa-

mojo romano paaugliams rašymo kelias.

gų pasakojimais, savo šeimos paslapti-

žįstamų profesijų atstovų batus. Tai –

tokią, kokią mato tik patys gydytojai.

Ištraukoje, kuria dalinuosi, istoriją pa-

mis. Tačiau to negana. Tad šis kūrybinis

nuostabus jausmas. Buvo tikrai sunku

sakoja Gabija. Ji – laumės vaiko Gedo

procesas į mano gyvenimą atnešė dar ir

pasiryžti pirmajam pokalbiui, bet da-

klasiokė dailės mokykloje. Tolimesniuose

nuostabių pažinčių.

bar net spirgu laukdama to momen-

puslapiuose siužetą papildys ir paties

Pavyzdžiui, romane labai svarbūs orai.

to, kai įsijungsiu diktofoną ir pradėsiu

Gedo pasakojimo intarpai. Šios dvi linijos

Veiksmas vyksta žiemą, o kiekvienas sky-

knygoje skirsis ne tik kalbos maniera, bet

rius prasideda savotiška orų prognoze

Knyga kol kas dar be pavadinimo.

ir vizualiai. Kaip tai atrodys, kol kas palik-

(išduosiu tik tiek, kad tai susiję su laumių

Turiu jų prisirašiusi visą puslapį, bet nė

siu paslaptyje.

gebėjimais). Norėdama kuo tiksliau su-

vienas dar nepatiko taip, kad norėtųsi

klausinėti.

Rašyti knygą dar tik įpusėjau, bet esu

vokti gamtos stichiją, pagalbos kreipiausi

garsiai dalintis. Tikiu, kad jis manęs lau-

iš tų kūrėjų, kurie pirmiausiai iki smulkme-

į klimatologą, kuris man padėjo suprasti

kia dar neparašytuose puslapiuose.

nų apgalvoja siužetą, kokios bus perso-

orų kaitos priežastis.

nažų savybės, ir tik tada ima rašyti. Ir vis

Be to, kūrinyje nestinga akistatos su

dėlto meluočiau sakydama, kad pirmoji

mirtimi. Norėdama kuo taikliau aprašyti

kūrinio idėja niekada nė kiek nepakin-

ligoninėje vykstantį veiksmą, į pagalbą

Numatoma, kad knyga pasirodys

ta – net ir taip smulkmeniškai planuojant,

pasikviečiau reanimatologą-anesteziolo-

2019 sausio mėn., ją išleis leidykla

personažai tarsi patys randa būdų, kaip

gą. Jis ne tik smulkiai išdėstė, kas vyks-

„Aukso žuvys“.

53

Knygai rašyti esu gavusi Lietuvos kultūros tarybos stipendiją. Ačiū!


VASARIO 7 D., TREČIADIENIS Oro temperatūra – -5 C° Vėjo greitis – 5 m/s Krituliai – 3 mm Sniego danga – 20 cm

I

duonbarį įvirtome su snaigių debesiu. Trys lankytojams skirti staliukai kaip tik stovėjo tušti. Pardavėja plepėjo su duonos ryšulį po pažastimi pasikišusia moterimi. Garsiai trepsėdami sniegu aplipusiais batais užpildėme patalpą gyvybe. Buvom devyniese. Visa klasė. Balsai klegėjo, stumdomos kėdės cypė, o mes su Radvile nusekėme paskui jai pamojusią klasiokę. – Čia Ona, mūsų Čiurlionis. Atsisėdome šalia. Merginos galvą juosė stora kasa su įpintomis margaspalvėmis juostelėmis. Ji nusišypso-

jo, bet nieko nesakė. Aš prisistačiau pati ir iškart abi apibėriau klausimais apie baigiamųjų darbų idėjas. Tema pasirodė tinkama pažinties pradžiai, be to, slapta tikėjausi pasisemti įkvėpimo. Kiek pakalbėjusios nuslinkom prie prekystalio. Visos užsisakėme po ket­virtį plikytos duonos su arbata. Prie gretimų stalų virė diskusijos, buvo daug triukšmo, visi kažką aiškinosi ir šūkčiojo. Vos atsisėdusi akies kampu pamačiau, kaip vienas vaikinas pakyla iš savo vietos, šonu prasisuka tarp suolų ir kvatodamas visu ūgiu išsitiesia ant žemės. Erdviausioje baro vietoje, prie įėjimo. Tiesiai į mūsų pritrypto tirpstančio sniego balą. Visi atsisuko. Jau prieš tai, eidama gatve, buvau atkreipusi dėmesį į keistą, ilgaplaukiais kailiniais apsirengusį aukštą kuprotą berną. Nesupratau, ar kupra tikra, ar jis ėjo specialiai susilenkęs, taip bandydamas atrodyti kiečiau. – Grindų angelas, Sigi. Kas pirmasis žaidžia, to ir taisyklės. Ne visos idėjos jau išnaudotos. Dar kelios liko. Man. Smulkutis vaikinukas, ką tik su juo sėdėjęs prie vieno stalo, irgi ėmė juoktis. – Blemba, Gedai, nesąmonėmis jau nieko nebenustebinsi. Ta vieta meno istorijoje seniai užimta. – Man rodos, istorijoje pilna vietos. Visiems. Va, guliu. – Gedas plikais delnais tėkštelėjo į sniego pliurzę taip, kad net suskambėjo. – Ir – pats sau menas. – Pats sau teptukas! – pilna burna prunkštelėjo kita klasiokė. Tikra gražuolė rožiniais dredais ir išpieštom „katės akim“. – Dabar galėsi kailiniais tapyti sienas. – Ji pakilo ir nuėjusi ištiesė Gedui ranką. – Stokis, ką?

54


Rankrastis Gedas nesistojo. Gulėjo mirkdamas baloje, o man net kaulus sugėlė bežiūrint. Tada tarp jo, Sigio ir priėjusios merginos – Martos – užvirė kalba apie meną ir žaidimą. Jie juokėsi, vienas kitą pertraukinėjo ir galiausiai nusprendė, kad mes visi su duonos gabalais rankose spoksantys į Gedą – dar svarbesnis meno kūrinys nei jis pats. – Aš – gerbiamasis nieko nedarytojas. Ir kas patikrins – nesugebu ar toks mano konceptas! Šie Gedo žodžiai mane sunervino. Pajutau raustančius žandus. Visad iškaisdavau panorusi stipriau pasisakyti. – Aš manau, kad pirmiausia menininkas turi įrodyti, kad yra meistras. Ir tik tada jis gauna leidimą žaisti. – Pati sau netikėtai išpyškinau. Gedas lėtai pakėlė galvą, pasirėmė ant alkūnių ir sugavo mano žvilgsnį. Pirmąsyk aiškiai pamačiau jo veidą. Sakyti, kad man susuko pilvą, būtų maža. Žarnos tiesiog susipynė, o skrandyje atsivėrė juodoji skylė. Vaikino akys pervėrė kiaurai, bet, svarbiausia, jos buvo visiškai nenormalios – skirtingų spalvų! – Leidimą žaisti! – užvertęs galvą nusikvatojo, o aš iškart pasijutau beviltiškai nusišnekėjusi. – O kas tas didysis kuratorius, dalinantis leidimus? – Šyptelėjęs Gedas išsyk vėl surimtėjo, pašoko iš balos ir priėjęs purvinais delnais atsirėmė į mūsų stalą. Jis neabejotinai turėjo tikrą kuprą. Visgi net susikūprinęs atrodė labai aukštas. Nuo kailinių sruogų varvėjo purvinas vanduo. – Visi kiti menininkai, kurie supranta, – bandžiau nepasiduoti, vėl įsmeigdama akis į jo dvispalves lėliukes. – Juk į vaiko piešinį žiūrime visai kitaip nei į labai panašią žinomo tapytojo abstrakciją. Ir viskas vien dėl to, kad menininkas savo gebėjimus kažkada jau įrodė rimtais darbais. – Nesąmonė! – Vaikinas nusisuko ir nužingsniavo prie kampe spragsinčios krosnelės. – Žaidimui nereikia nei pripažinimo, nei meistrystės. Menininkai kuria idėjas, o meistrai – tik stropūs darbininkai, – pasakė ir pritūpęs atsuko šlapią nugarą į už stiklo šokinėjančią liepsną. Išpūsdama orą piktai išplėčiau šnerves, bet toliau diskutuoti nemačiau prasmės. Tiksliau, Gedas nuėjo taip ryžtingai, kad neabejojau, kad joks kitas argumentas jo nebeįtikins. – Nesinervink. – Radvilė uždėjo ranką man ant peties. – Žinok, jis puikiai piešia ir tapo, bet labai nemėgsta taisyklių ir visais būdais prieš jas protestuoja. Man kaip tik pasirodė, kad tas bernas maivosi, nenorėdamas išsiduoti, kad nieko gero nesugeba. Susiraukiau ir įsikibau likusio duonos gabalo. Prikimštais pilvais grįžome į mokyklą. Vėluojanti grafikos pamoka praėjo kaip įprasta. Visi spaudė lino raižinius, o aš paskubomis gramdžiau savąjį linoleumo gabalą. Norėjau visose pamokose kuo greičiau pasivyti klasiokus. Klausiausi draugiško Radvilės čiauškėjimo ir karts nuo karto dirstelėdavau į kuprių. Persimainęs ir susikaupęs jis atokiai nuo visų tylomis krapštėsi prie savo atspaudo.

55


--Namie ant stalo jau laukė vakarienė. Tiksliau, milžiniškas, kokių penkių dešimčių mielinių blynų kalnas. Urzgiančiu pilvu puoliau prie jo. Aplinkui sukosi visa minia šeimynykščių. Dvi močiutės besiginčydamos dangstė blynus lėkštėmis ir rankšluosčiais, bandydamos išlaikyti šilumą. Mama įkalbinėjo valgyti kėdėse spurdančias mažąsias sesutes. Tėtis tebekepančius blynus vartė ore. Vienas senelis garsiai barėsi ieškodamas uogienės, kitas – tylomis rausė šaldytuvą, nerasdamas grietinės. Stalo gale savose mintyse skendėjo du servetėlėmis kelius apsikloję proseneliai – mamos senelis ir močiutė. Po vienu stogu mūsų gyveno vienuolika. Daugiau nei mokinių naujojoje tapybos klasėje. Nuo gimimo augau kartu su tėčio tėvais – Dūdėnais. Mūsų namai buvo erdvūs, sudurti iš dviejų gretimų butų. Jie nuo seno priklausė tėčio giminei. Kai gimiau aš, tėvai nedvejodami liko ten gyventi. Manau, kad juos suviliojo močiutės ruošiamos trijų karštų vakarienės ir pagalba prižiūrint mane. Dienomis mama dėstė mokykloje, tėtis rašė straipsnius, o seneliai dirbo savo įkurtoje sendaikčių krautuvėlėje. Joje praleidau daugybę laiko. Krautuvė buvo netoli namų, turistų lankomoje gatvėje, prie pat miesto vartų. Toje paslaptingoje erdvėje vartydavau senas knygas, uostydavau sulietus kavos padėkliukus ir šukuodavau pirkėjų laukiančias praplikusias lėles. Kiti du seneliai, mamos tėvai Vilkiniai, rūpinosi dviem dar gyvais proseneliais. Visi jie gyveno kaime. Vos tik mums su mama baigdavosi mokslo metai, keliaudavome ten leisti vasaros. Iki mano dvyliktojo gimtadienio. Tada pašlijo ne tik prosenelių, bet ir senelių sveikata, o mama daug nesvarsčiusi visus parsivežė į Vilnių. Pasirodo, virš buto turėjome mums priklausančią apleistą palėpę. Tėtis ją iškuopė ir namuose atsirado antras aukštas. Lyg gyventojų dar būtų maža, po metų gimė dvi sesės. Baltapūkės dvynės. Mama vis pajuokauja, kad turint tiek auklių namuose pritrūko vaikų. Žiauriai daug žmonių. Visa ta giminių minia kartais imdavo ne juokais varginti. Tada užsidarydavau savo kambaryje. Tiksliau – užsirakindavau, ausinėse pasileisdavau indie muziką ir pakibdavau savam kosmose. – Dęvuliau, kaip gardu, liežuvį nusikąsiu. Tai katra dabar čia kepėt? – garsiai paklausė prosenelė, visų vadinama motute. – Visi kepėm, matut, – irgi tarmiškai atsakė mama. Šiaip šeimoje šnekėjome normaliai, bet tiek mama, tiek jos tėvai kalbėdami tarpusavyje „persijungdavo“. Motutė ir prosenelis rakiškėniškai kalbėjo visada ir su visais. – Jazuk, raikęs ir mum namę takių išsikept. – Motutė alkūne kumštelėjo prosenelį. – Kąkiuos namuos, matut, mes gi ir esam namuos, – pyktelėjęs sumurmėjo jis. Abu senoliai kartais susipainiodavo laike ar įvykiuose, nebekreipėme į tai dėmesio.

56


Rankrastis – Dęvuliau, nugi namę, kai sugrįšima, – nenusileido motutė ir suguldžiusi įrankius lėkštėje atsistūmė nuo stalo. Diedukas numojo ranka ir toliau lėtai gnaibė blyną. Motutė tvarkingai sulankstė kelius dengusią servetėlę ir truputį vilkdama storomis vilnonėmis kojinėmis apautas kojas nučežėjo į senolių kambarėlį. Sesės vartė akis ir viena kitai iš burnos atiminėjo blynus. Mama jas ramino. Močiutė Vilkinienė barė senelį, kad tas sėdo valgyti neapsirengęs prastesnių kelnių, Dūdėnai atsilošę aptarinėjo dienos įvykius krautuvėlėje. Tėtis vis bandė įsiterpti į mamos ir sesių ginčą. Aš buvau vienintelė, išgirdusi, kad motutė kažką šaukia iš savo kambariuko. – Jazuk, ataik gi. Runkų noriu pajimtę. – Proseneli, motutė kviečia, – garsiai pasakiau. – Ale ot babutę pasdarę, – sumurmėjo jis stodamasis, – Jazuk tų, Jazuk anų, visas durnystes raikia vykdyt. Kažkodėl pakilau kartu. Greičiau už senutį nuėjau į kambarį. Motutė jau buvo atsigulusi į lovą. Pagalvę gaubė palaidi plaukai. Dar niekada nebuvau mačiusi jos išsipynusios savo mažučio kuodelio. – Vaikeli, jau aisiu, – nusišypsojo motutė. – Motut, tu namuose, niekur neraikia eiti. – Kaipgi namuos. Taigi Duokiškin man raikia. Žiojausi dar kažką sakyt, bet tarpduryje pasirodė prosenelis. – Jazuk, duok runkų. Kažkaip norėč palaikyt. Ją pamatęs prosenelis keistai nuščiuvo. Nieko nebesakė. Priėjęs prie lovos ištiesė ranką. – Pašauk Adeliutį, – po minutėlės tyliai tarstelėjo man. Adelė – močiutė Vilkinienė – senolių vienturtė dukra. Ją atsivedžiau tebeburbančią dėl senelio kelnių, bet vos žvilgtelėjusi į motutę ši irgi nutilo. Virtuvėje tarškėjo šaukštai, spygavo mažylės. Audringai vyko vakaras. Kambaryje kvepėjo knygomis ir vaistais. Visi tylėjome. Jutau, kaip krūtinę ima spausti bloga nuojauta. – Ale kaip ramu unt širdęs, – pasakė motutė ir užsimerkė. Ir viskas. Taip paprastai tą vakarą mano šeimą aplankė mirtis. Pabalusiomis motutės lūpomis ropojo bitė. Krūptelėjusi pamojau, norėdama ją nuvyti, bet tą pačią akimirką pasirodė, kad vabzdys tiesiog išnyko ore. Reikėjo pakviesti tėvus.

57


Visiems mažiems ir dideliems linkiu dairytis! Į medžius su lapais ar be jų, į namus su grafičiais ar be jų, į stogus, kiaurus ar dengtus čerpėmis, į dangų, debesuotą ar giedrą, į lėktuvus danguje, nesvarbu, kokia kryptimi skrendančius. Kur jie skrenda? Koks skirtumas. Pakeliaukim mintimis kartu su jais. Juk tokios kelionės nieko nekainuoja. Kęstutis Kasparavičius

58

Knygų vaikai  

Žurnalas apie vaikų literaturą https://www.facebook.com/knyguvaikai

Knygų vaikai  

Žurnalas apie vaikų literaturą https://www.facebook.com/knyguvaikai

Advertisement