Uzkalnio keliones

ĮVADAS Esu laimės kūdikis. Gimęs su marškinėliais ir ne bet kokiais, o iš labai geros parduotuvės. Anglai sako – su sidabriniu šaukštu burnoje. Man teko keli sidabriniai šaukštai ir visi padabinti rubinais ir deimantais.

Gyvenime teko tiek daug gero ir įdomaus, kad kartais pats stebiuosi.

Visą laiką sekėsi. Mano mama ir jos jaunesnioji sesė, mano teta Irena, gimusios Pažėruose, prie Garliavos, per karą buvo Vokietijoje su savo tėvais – mano seneliais. Jie buvo pabėgėliai, ir gyvenimas juos visus saugojo, gelbėjo ir sugrąžino į Lietuvą. Jų po karo neišvežė į Sibirą, o mamos jaunystėje mano senelis loterijoje laimėjo fotoaparatą Kiev, kuris buvo pagamintas iš užgrobtų vokiškų detalių užgrobta įranga, kuria iki tol buvo gaminami Contax fotoaparatai. Ir mano mama nuėjo mokytis fotografijos į tuometinį Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą.

Paskui Vilniuje studijavo Dailės institute dizainą, ten susipažino su mano tėvu, mokytojos ir Vilniaus universiteto dėstytojo sūnumi, ir aš gimiau namuose, kur buvo labai daug knygų, dailės albumų, kiniškų teptukų, akvarelinių dažų ir prabangaus piešimo popieriaus.

Mano pirmasis rašiklis pirmoje klasėje buvo auksinė plunksna, mano pirmasis pieštukų penalas buvo odinis, o kitų klasiokų jie buvo mediniai arba plastikiniai. Matėte? Pasakiau klasiokų, nors tokio žodžio oficialioje lietuvių kalboje anksčiau nebuvo, tačiau jis yra mano lietuvių kalboje, kurią jūs puikiai suprantate. Ši knyga yra parašyta mano lietuvių kalba.

Taigi, parkeris auksine plunksna. Kai sakiau, kad buvau privilegijuotas vaikas, nė kiek nemelavau. Mano tėvai nebuvo nomenklatūrininkai arba komunistų partijos nariai, nors mama uždirbdavo labai daug ir dažnai 10