klės. Kadagio uogų kvapas net urbina man nosį. Paskui ant mėtų žalumo plytelių pamatau geltoną klaną. Aiškus dalykas. Baigęs čepsėti jis užuodžia mane ir staigiu, beveik nepastebimu judesiu atsilošia virš kriauklės. Nuo snukio laša vanduo. Mėginu įtikinti save, kad vanduo visiškai švarus, iš tiesų tinkamas gerti, bandau prisiminti, kada paskutinį kartą darbavausi klozeto šepečiu ir ančiasnapiu valikliu. Trolio akys tebėra apsiblaususios, jis neatrodo sveikas, juodas kaip derva kailis padulsvėjęs, net liūdna. Pasitraukiu nuo vonios durų, o jis šmurkšteli pro mane svetainėn, lygiai kaip žvėris, neturintis kito kelio trauktis: tartum nevalingai, bet mitriai ir be galo apdairiai. Pasturgalines letenas stato vikriai ir minkštai, kitaip nei žmogus: kiek palinkęs pirmyn, priekinės letenos šiek tiek įtemptos ir sulenktos, išskėstos į šonus; ak, kaip tipena pirštų galais, kaip šoka baletą. Lydžiu jį žvilgsniu ir matau, kaip staiga liuokteli ant lovos, visai kaip katė, gravitacijos lyg nebuvę, paskui susirango kamuolėlin ir vėl užmiega. Atnešu iš virtuvės dubenėlį, įpilu vandens ir pastatau prie lovos. Tada einu šluostyti vonios grindų, nors man tvinksi galvoje. Kuo, po galais, tie troliai minta? Einu į studiją. Palieku duris praviras, žadinu kompiuterį, įeinu į interneto Navigatorių ir naršyklės langelyje surenku: TROLIS.
trolis
/ 17