Page 1


Honoré de Balzacas

Romanas

Iš prancūzų kalbos vertė birutė gedgaudaitė


I PIRMOSIOS KLAIDOS


1813

metais, balandžio pradžioje, išaušo sekmadienis, jau nuo ryto pranašaujantis vieną tų gražių dienų, kai paryžiečiai pirmą kartą po žiemos pamato giedrą dangų ir sausus šaligatvius. Priešpiete iš Kastiljo­ nės gatvės į Rivoli įsuko prašmatnus kabrioletas, traukiamas poros eiklių žirgų, ir sustojo ekipažų virtinės gale, prie naujųjų Fejanų terasos grotų. Šią lengvutę karietą vadelėjo vyriškis, iš pažiūros susirūpinęs ir liguistas; jo žilstelėję plaukai vos dengė pageltusį pakaušį ir sendino prieš laiką; jis metė vadeles lydinčiam karietą raitam grumui ir išlipo norėdamas iškelti jauną mergaitę, kurios mielas grožis iškart patraukė vaikštinėjančių terasoje dykinėtojų akis. Mergina, atsistojusi prie karietos krašto, patikliai leidosi sugriebia­ 7


honoré de balzac

ma per liemenį, apkabino savo palydovo kaklą, ir jis pastatė ją ant šaligatvio nesuglamžęs žalios ripsinės suknelės papuošimų. Mylimasis nebūtų buvęs toks rūpestingas. Šis nepažįstamas vyriškis tikriausiai buvo mergaitės tėvas, nes ji, nė nepa­ dėkojusi, familiariai įsikibo jam į parankę ir sku­ biai nusitempė į sodą. Senas tėvas sugavo kelių susižavėjusių jaunuolių žvilgsnius, ir liūdesys, įsispaudęs jo veide, trumpam išnyko. Jis nusišyp­ sojo, nors jau seniai buvo kliudęs tą amžių, kai vyrams telieka tenkintis apgaulingais tuštybės teikiamais džiaugsmais. – Jie tave laiko mano žmona, – sušnibždėjo jis į ausį mergaitei ir atsitiesęs sulėtino žingsnį, tuo įstumdamas ją į neviltį. Buvo matyti, kad jis nori patikti dėl savo duk­ ters ir gal daugiau negu ji džiaugiasi pastebėjęs, kaip smalsuoliai žvilgčioja į mažas jos kojytes, apautas rudais priuneliniais batukais, į grakštų liemenį, išryškintą suknelės su statyta krūtinėle, ir į dailų kaklą, boluojantį virš siuvinėtos apy­ kaklaitės. Einant merginos suknelė plaikstėsi, 8


trisdešimties metų moteris

ir kartkartėmis aukštėliau batukų sušvytuoda­ vo apvalutė koja, aptempta šilkine ažūrine ko­ jine. Todėl ne vienas vaikštinėtojas aplenkdavo šią porą norėdamas pasigrožėti arba dar sykį pamatyti jauną veidą, aplink kurį draikėsi tam­ sių garbanų spiralės; jis atrodė dar baltesnis ir rausvesnis nuo rožinio elegantiškos skrybėlaitės satino pamušalo atšvaitų ir nuo begalinio ne­ kantrumo, dvelkiančio iš kiekvieno šios dailios būtybės bruožo. Juodos gražios migdolų formos akys po dailiai lenktais antakiais buvo apkraš­ tuotos ilgomis blakstienomis ir tarsi plaukio­ jo skaidriame skystyje; jose švietė meili klasta. Gyvenimas ir jaunystė nebuvo pagailėję dovanų šiam kaprizingam veideliui ir žaviam biustui, kurį darkė diržas, perjuostas anų laikų mada po krūtine. Abejinga aplinkinių dėmesiui, mergai­ tė su savitu nerimu žiūrėjo į Tiuilri pilį, kur ji, be abejonės, taip sparčiai ir žingsniavo. Buvo be ketvirčio dvylika. Kad ir tokią ankstyvą valandą, jau daugelis moterų, norinčių pademonstruoti savo pašvitus, ėjo nuo rūmų ir nepatenkintais 9


honoré de balzac

veidais gręžiojosi atgal, tarsi apgailestaudamos, kad pavėlavo ir nebegalės pasigrožėti trokštamu reginiu. Nepažįstamoji gražuolė pagavo kelis žo­ džius, kurie su apmaudu ištrūko šioms dailioms nusivylusioms praeivėms, ir keistai susijaudino. Senis ne tiek pašaipiu, kiek smalsiu žvilgsniu stebėjo, kaip žaviame dukters veide keičiasi čia baimės, čia nekantrumo išraiška, o tas pernelyg įdėmus žvilgsnis išdavė tėvišką rūpestį. Tai buvo tryliktasis 1813 metų sekmadienis. Po paros Napoleonas išvyks į lemtingąjį žygį, praras vieną po kito Besjerą ir Diuroką, laimės neužmirštamus Liuceno ir Bauceno mūšius, bus išduotas Austrijos, Saksonijos, Bavarijos, Berna­ doto1 ir įnirtingai kausis mūšyje prie Leipcigo2. Prašmatnus paradas, vadovaujamas imperato­ riaus ir ne sykį džiuginęs paryžiečių bei užsie­ nio svečių akis, turėjo būti paskutinis. Senajai Šarlis Žanas Batistas Bernadotas (Charles Jean Baptiste Bernadotte, 1763–1844) – Prancūzijos maršalas. Tapęs Švedijos karaliumi Karoliu XIV (1818 m.), sudarė sąjungą su Rusija prieš Prancūziją. (Čia ir toliau vertėjos pastabos.) 2 Mūšį prie Leipcigo (1813 m.) Napoleonas pralaimėjo są­ jungininkų kariuomenei, ir ji vėliau įsiveržė į Prancūziją. 1

10


trisdešimties metų moteris

gvardijai paskutinį sykį buvo lemta atlikti savo išmanius manevrus, kurių iškilme ir tikslumu kartais nusistebėdavo patsai milžinas, tuo laiku besiruošiąs dvikovai su Europa. Liūdna nuojau­ ta sutraukė į Tiuilri puošnią ir smalsią minią. Rodos, kiekvienas mato ateitį ir galbūt nuspėja, kad ne kartą atminty iškils šis reginys, kai didvy­ riški Prancūzijos laikai įgaus kaip šiandien veik legendinį atspalvį. – Na greičiau, tėveli, – gyvai ragino mergaitė, tempdama senį. – Aš girdžiu būgnus. – Tai kariai žengia į Tiuilri, – atsakė jis. – Arba jau žygiuoja iš ten, visi grįžta! – nu­ skriausto vaiko balsu atšovė ji, ir senis nusišyp­ sojo. – Paradas prasidės tik pusę pirmos, – paaiški­ no tėvas, nespėdamas paskui nerimstančią duk­ terį. Matydami, kaip ji mosuoja dešine ranka, jūs būtumėt pasakę, kad šitaip ji sau padeda bėg­ ti. Jos mažutė plaštaka, aptempta pirštinaite, nekantriai glamžė nosinę ir atrodė tarsi valties 11


honoré de balzac

irklas, kapojantis bangas. Senis retkarčiais nu­ sišypsodavo, bet tarpais jo išdžiūvusį veidą už­ temdydavo rūpesčio šešėlis. Meilė šitai gražiai būtybei skatino jį žavėtis dabartimi, bet sykiu kėlė baimę dėl ateities. Atrodė, jis sau kalba: „Ji šiandien laiminga, bet ar bus laiminga visados?“ Seniai linkę jaunuolių ateičiai priskirti savo siel­ vartus. Kai tėvas ir duktė atsidūrė po paviljono peristiliu, virš kurio plevėsavo trispalvė ir pro kurį vaikštinėtojai iš Tiuilri sodo patenka į Ka­ ruselės aikštę ir atgal, sargybiniai rūsčiai rikte­ lėjo: – Toliau negalima! Mergaitė pasistiebė ir pamatė išsipusčiusių moterų minią, iš abiejų pusių apgulusią seną marmurinę arkadą, kur turėjo pasirodyti impe­ ratorius. – Matai, tėveli, mes per vėlai atėjome. Iš sielvartingai sučiauptų jos lūpų galėjai nu­ manyti, kaip svarbu jai buvo patekti į šį paradą. – Ką gi, Žiuli, grįžkime, juk tu nemėgsti spūs­ ties. 12


trisdešimties metų moteris

– Pabūkime, tėveli. Iš čia galiu dar pamatyti imperatorių. Jeigu jis žūtų žygyje, aš taip ir lik­ čiau jo nemačiusi. Tėvas sudrebėjo išgirdęs šiuos žodžius, nes dukters balse suskambo rauda; jis pažvelgė į ją – jam pasirodė, kad po nuleistais vokais sužvilgo kelios ašarėlės, ir jų priežastis buvo ne tiek nuo­ skauda, kiek tie pirmieji sielvartai, kurių paslap­ tis nesunku atspėti senam tėvui. Staiga Žiuli pa­ raudo ir šūktelėjo, bet nei senis, nei sargybiniai nesuprato ką. Vienas karininkas, bėgąs iš kiemo laiptų link, išgirdęs tą šūksnį gyvai atsigręžė, priėjo prie sodo arkados ir atpažino mergaitę, trumpam užstotą didelių kailinių grenadierių kepurių, jis tučtuojau dėl jos ir jos tėvo atšaukė įsakymą, kurį pats buvo davęs; paskui, nepaisy­ damas aplink arkadą besigrumdančios elegantiš­ kos minios murmėjimo, švelniai prisitraukė prie savęs prasidžiugusią mergaitę. – Dabar nesistebiu, kodėl ji taip pyko ir sku­ bėjo, pasirodo, tu budi, – pusiau juokais, pusiau rimtai tarė senis karininkui. 13


honoré de balzac

– Pone, – atsakė jaunuolis, – jeigu norite už­ siimti geresnes vietas, negaiškime šnekoms laiko. Imperatorius nemėgsta laukti, o maršalas man liepė jį įspėti. Tebekalbėdamas jis kiek familiariai paėmė Žiuli už parankės ir greitai nusivedė Karuselės aikštės link. Žiuli nustebo pamačiusi didžiulę minią, kuri spaudėsi mažame plotelyje tarp pil­ kų rūmų sienų ir grandinėmis sujungtų akmeni­ nių stulpelių, dalijančių Tiuilri kiemą į didelius smėlėtus kvadratus. Sargybinių kordonui, sau­ gančiam imperatoriaus ir jo štabo kelią, buvo nelengva atsilaikyti prieš nekantraujančią ir it bičių spiečius dūzgiančią minią. – Bus gražu, ar ne? – šypsodama paklausė Žiuli. – Atsargiai! – riktelėjo karininkas, sugriebė Žiuli per liemenį, su nepaprasta jėga ir vikrumu pakėlė ir pernešė prie kolonos. Jei karininkas nebūtų buvęs toks mitrus, jo smalsiąją giminaitę būtų užpakaliu stumtelėjęs baltas žirgas, apklotas auksu siuvinėta žalio ak­ 14


trisdešimties metų moteris

somo gūnia; Napoleono mameliukas laikė jį už pavadžio beveik po arkada, dešimties žingsnių atstumu nuo kitų arklių, skirtų aukštiems ka­ rininkams iš imperatoriaus palydos. Jaunuolis tėvui ir dukteriai surado vietą prie pirmo stul­ pelio dešinėj, priešais minią, tarp dviejų senų grenadierių, kuriems kinktelėjo galva, kad juos pasaugotų. Karininkas grįžo į rūmus džiugus ir laimingas; staigus išgąstis, pasirodęs jo veide, kai pamatė, jog arklys traukiasi atgal, buvo išnykęs: Žiuli slapčia paspaudė jam ranką, gal dėkodama už ką tik suteiktą mažytę paslaugą, o gal norė­ dama pasakyti: „Pagaliau aš jus matau!“ Ji netgi maloniai linktelėjo, kai jis, prieš nubėgdamas, pagarbiai nusilenkė jai ir jos tėvui. Senis, rodos, tyčia, kad leistų jaunuoliams pabūti drauge, rimtu veidu stovėjo už dukters nugaros ir, nors slapčia ją stebėjo, nenorėdamas trikdyti dėjosi pagautas nuostabaus reginio Karuselės aikštėje. Kai Žiuli pažvelgė į tėvą lyg sunerimusi moki­ nė į mokytoją, senis jai linksmai ir geraširdiškai nusišypsojo, tačiau skvarbus jo žvilgsnis lydėjo 15


honoré de balzac

karininką iki pat arkados ir jokia šio trumpo pa­ simatymo smulkmena neliko nepastebėta. – Koks nuostabus reginys! – tyliai aiktelėjo Žiuli ir spustelėjo tėvui ranką. Tūkstančiai žiūrovų nušvitusiais veidais, su­ žavėti didingo ir margaspalvio vaizdo, šią aki­ mirką jiems atsivėrusio Karuselės aikštėje, sušu­ ko tą patį. Kitoje pusėje, kaip ir čia, kur stovėjo senis su dukra, grūdosi minia, siaura lygiagrečia piliai juosta nusidriekusi grindiniu palei Karu­ selės aikštės grotas. Ta žmonių upė supo didžiulį kvadratą tarp Tiuilri pastatų ir neseniai užtvertų grotų, ir jis dėl margų moterų suknelių atrodė tarsi apibrėžtas ryškia linija. Šis erdvus plotas mėlynavo nuo senosios gvardijos pulkų, kurie išrikiuoti įspūdingom gretom į dešimtį eilių, pa­ sirengę apžiūrai, stovėjo priešais rūmus. Už tvo­ ros ir Karuselės aikštėje taip pat lygiom gretom buvo išsiskleidę keli pėstijos ir kavalerijos pulkai, turį pražygiuoti po triumfo arka grotų viduryje; arkos viršų tuo metu puošė nuostabūs Venecijos žirgai. Pulkų orkestrai stovėjo prie Luvro galeri­ 16


trisdešimties metų moteris

jos, pasislėpę už lenkų ulonų. Didelė kvadratinės smėlėtos aikštės dalis tįsojo tuščia kaip arena, paruošta šios tylios kariuomenės veiksmams; virš simetriškai, pagal karo meno taisykles, iš­ rikiuotų korpusų šokinėjo saulės zuikučiai, at­ simušę nuo dešimties tūkstančių triašmenių durtuvų. Kareivių sultonai plaikstėsi vėjyje tarsi girios medžiai, lankstomi viesulo. Šie tylūs blyk­ sintys senų kareivių būriai žilpino akis tūkstan­ čiais kontrastingų spalvų – tokia įvairi buvo jų uniforma, ginkluotė, antsiuvai ir akselbantai. Šis didžiulis paveikslas – mūšio lauko miniatiūra prieš kautynių pradžią su visomis detalėmis ir savitumais – buvo poetiškai įrėmintas didingų aukštų pastatų, kurių nejudrumą, rodos, stengėsi pamėgdžioti ir kareiviai, ir karininkai. Žiūrovas šias žmonių eiles nejučia lygino su mūro sieno­ mis. Pavasario saulė, dosniai žerianti spindulius ir ant šimtamečių, ir ant baltų, neseniai pastaty­ tų sienų, ryškiai nušvietė nesuskaitomą daugybę įdegusių veidų, kurie bylojo apie praėjusius pa­ vojus ir rūsčiai laukė būsimų. Tiktai pulkininkai 17


honoré de balzac

žingsniavo pirmyn atgal priešais savo pulkus, su­ darytus iš šių narsių vyrų. Toliau, už kvadratais išsirikiavusių dalinių, švytinčių auksu, sidabru, purpuru ir mėliu, smalsuoliai galėjo įžiūrėti tris­ palves vėliavėles; prisirišę prie iečių galo jas laikė šeši nenustygstantys lenkų raiteliai, kurie nely­ ginant šunys, geną bandą per lauką, be paliovos šuoliavo tarp kareivių ir smalsuolių neleisdami šiems išsimušti iš siauro žemės rėžio, skirto pub­ likai palei imperatoriaus rūmų grotas. Jei ne jų šuoliavimas, būtum galėjęs pamanyti, kad atsi­ dūrei Miegančiosios Gražuolės pilyje. Švelnus pavasario vėjelis sklaistė ilgus grenadierių ke­ purių plaukus, ir nuo to kareivių figūros atrodė dar nejudresnės, taip pat ir nebylesnės, palygin­ ti su dusliai ūžiančia minia. Tiktai retkarčiais skimbtelėdavo bunčiukas ar sugausdavo netyčia stuktelėtas būgnas, ir šie garsai, pakartoti aido imperatoriaus rūmuose, sugrumendavo tarsi to­ limas griaustinis, pranašaujantis audrą. Laukian­ ti minia buvo apimta neapsakomo entuziazmo. Prancūzija ruošėsi atsisveikinti su Napoleonu 18


trisdešimties metų moteris

jo naujojo žygio išvakarėse, ir kiekvienas pilietis numanė apie tykantį pavojų. Šiuokart Prancūzi­ jos imperijai buvo iškilusi grėsmė būti ar nebūti. Atrodė, ši mintis jaudina ir miestiečius, ir kariš­ kius, ir jie visi tylomis spaudėsi aptvertame plo­ te, viršum kurio sklandė Napoleono aras ir ge­ nijus. Šie kareiviai, Prancūzijos viltis, paskutinis jos kraujo lašas, taip pat žadino didelį žiūrovų nerimą ir smalsumą. Didžiuma susirinkusiųjų ir kariškių galbūt skyrėsi amžinai; bet visų jų šir­ dys, netgi priešiškiausios imperatoriui, siuntė į dangų karštus įžadus už tėvynės garbę. Žmonės, net labiausiai išvarginti kovos tarp Prancūzijos ir Europos, atsikratė savo neapykantos eidami pro triumfo arką, nes suprato, kad pavojaus valandą Napoleonas – tai Prancūzija. Pilies laikrodis iš­ mušė pusę pirmos. Šią akimirką minios gaudesys nuščiuvo ir stojo tokia gūdi tyla, jog būtumei iš­ girdęs net vaiko čiauškėjimą. Senis su dukra, ku­ rie viską, rodos, ryte rijo akimis, išgirdo, kaip po aidžiu pilies peristiliu žvangtelėjo kardai ir ėmė skimbčioti pentinai. 19


Trisdešimties metų moteris  

knygos „Trisdešimties metų moteris“ ištrauką

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you