Pavė s inė j e
su
R ichardu
Wa g n e r iu
Karlą Marxą). Ir Liudvikas Pilypas, ir François Guizot buvo gimę spalio mėnesį – pirmasis spalio 6-ąją, antrasis – spalio 4-ąją, – todėl ministro pirmininko, keturiasdešimt trejų metų neūžaugos Adolphe’o Thiers’o dienotvarkė spalio pradžioje visad būdavo intensyvi ir nuolat laistoma šampanu. Menininkų mėgavimąsi laisvės iliuzija, atėjusia su Pirmąja respublika, dabar keitė rūpestis, kaip pragyventi. Ir jis vis didėjo. Žodžiu, 1840-aisiais senieji Paryžiaus aristokratai troško būti turtingi, o naujieji kapitalistai – kilmingi. Šiais „kukliais“ siekiais abu aukštieji luomai ir tesirūpino. Monarchija ir buržuazija sudarė įdomų ir... darnų kontrastą. Visai kitaip atrodė antrosios romantikų kartos menininkų ir Liepos monarchijos prekijų pasaulis. Akivaizdžiai matei, kad patetinis romantizmas jau rimo, blėso ir su nuoskauda traukėsi. Sielos klausa girdėjo vis artėjantį ir skubantį, karštą vidutinių ir stambių pirklių bei pramonininkų alsavimą. Jiems rūpėjo tik viena: gaminti lengvai parduodamas, kuo brangesnes prekes. Meno kūriniai jiems irgi tebuvo prekė. Geriausiu atveju pirmučiausia – prekė, o tik paskui – meno kūrinys. Pirklys kūrinį vertino ne kaip menišką daiktą, kurį galima kur nors estetiškai įkomponuoti, o kaip prekę, kuri yra grynas pinigas ir gali būti parduodama. Kitaip manantys vis labiau jautėsi, o ir atrodė, esą filantropai, svetimi šitai veržliai, šiurkštokai, ryžtingai, tolydžio stiprėjančiai kapitalistų genčiai. 17