Page 1


Charlaine Harris

R omana s

Iš anglų kalbos vertė Rūta Steponavičiūtė


d

1 skyrius

Net ir tokį vėlyvą vakarą buvo karšta kaip septintame pragaro rate, o ir darbe diena pasitaikė ne mažiau karšta. Visai nenorėjau sėdėti sausakimšame naktiniame klube ir stebėti, kaip nusirenginėja mano pusbrolis. Tačiau klube „Chuliganai“ vyko tik moterims skirtas vakaras, o šią išvyką su draugėmis planavome jau ne vieną dieną. Klubas buvo sausakimšas ūbaujančių ir klykaujančių moterų, rimtai nusiteikusių gerai praleisti laiką. Iš dešinės sėdėjo mano gerokai nėščia draugė Tara, iš kairės – Holė, kuri dirba su manimi ir Kenede Kais bare „Pas Merlotę“. Kenedė ir mano brolio mergina Mišelė buvo įsitaisiusios kitoje stalo pusėje.


6

ch a r l a i n e h a rris

– Su-ke, Su-ke, – suskandavo Kenedė išsišiepdama. Prieš keletą metų Kenedė buvo tapusi pirmąja vicemis „Mis Luiziana“ rinkimuose ir nepaisant pasėdėjimo kalėjime sugebėjo išlaikyti įspūdingą, išpuoselėtą išvaizdą bei tokius baltus dantis, kurie naktį galėtų apakinti artėjančio autobuso vairuotoją. – Džiaugiuosi, kad nusprendei atvažiuoti kartu, Kenede, – atsiliepiau. – Denis neprieštaravo? – Visą popietę ji kažko dvejojo. Buvau beveik tikra, kad liks namie. – Ei, aš juk noriu pamatyti dailių nuogų vyrukų, argi tu nenori? – prunkštelėjo Kenedė. Susižvalgiau su kitomis moterimis. – Nebent būčiau ką pražiopsojusi, bet mums visoms tenka paspoksoti į nuogus vyrukus, ir pakankamai dažnai, – pastebėjau. Nors ir nesistengiau pasirodyti sąmojinga, mano draugužės net suspiegė iš juoko. Šį vakarą jos buvo nepaprastai lengvabūdiškai nusiteikusios. Pasakiau gryną tiesą: pati jau kurį laiką susitikinėju su Eriku Nortmenu, Kenedė ir Denis Prido pastaruoju metu labai susikukavo, Mišelė su Džeisonu praktiškai jau gyvena kartu, Tara, dėl Dievo meilės, buvo ne tik ištekėjusi, bet dar ir laukėsi, o Holė neseniai susižadėjo su Hoitu Fortenberiu, kuris savo bute praktiškai nebesilanko. – Tau turėtų būti bent jau smalsu, – įsiterpė Mišelė, pakeldama balsą, kad galėtume ją girdėti per klegesį. – Net jei tau ir tenka matyti Klodą besisukinėjantį namuose beveik visą laiką. Gal ir apsirengusį, bet vis dėl to...


Ne i g y va s , n e i m i r ę s

7

– Aha, ir beje, kada pagaliau suremontuos jo namus ir jis išsikels? – pasiteiravo Tara. – Kiekgi laiko gali trukti kanalizacijos remontas? Kiek man buvo žinoma, Klodo namuose Monrou miestelyje kanalizacija veikė kuo puikiausiai. Tačiau buvo paprasčiau kartoti išsigalvotą pasakėlę apie santechninius nesklandumus, užuot išrėžus tiesiai šviesiai: „Mano pusbrolis fėja ir jam reikia kitų fėjų kompanijos, nes jis yra ištremtas iš savo pasaulio. Be to, kad jau apie tai prakalbome, pas mane dar atsikėlė ir mano pusiau fėja senelio brolis Dermotas, visiška manojo brolio kopija.“ Ne taip kaip vampyrai ir vilkolakiai, fėjos nori išlaikyti savo egzistavimą visiškoje paslaptyje. Dar daugiau, Mišelės prielaida, kad nesu niekada mačiusi Klodo nuogo, yra visiškai klaidinga. Nors fantastiškai išvaizdus Klodas ir yra mano pusbrolis, o bevaikštinėdama namuose aš, nė neabejokite, savo drabužius vilkiu, fėjų požiūris į nuogybę labai atsainus. Pirmą kartą išvydus ilgus juodus Klodo plaukus, mąslų veidą ir vilnijančius pilvo preso raumenis, visiškai atima žadą... kol Klodas neprasižioja (tada jau žadą geriau prarastų jis). Dermotas taip pat gyvena su manimi, tačiau Dermoto įpročiai daug padoresni... galbūt todėl, kad atvirai išrėžiau jam savo požiūrį į plikašiknius giminaičius. Dermotas man patinka daug labiau nei Klodas. Klodo atžvilgiu mano jausmai sumišę. Nė vienas iš tų jausmų nėra seksualinio pobūdžio. Tiesą sakant, aš tik labai neseniai ir labai nenoriai leidau jam grįžti į savo namus po anksčiau įvykusio konflikto.


8

ch a r l a i n e h a rris

– Man visai netrukdo, kad namuose gyvena jis ir Dermotas. Jie man nemažai padeda, – numykiau. – O kaip Dermotas? Ar Dermotas irgi šoka striptizą? – su viltimi pasiteiravo Kenedė. – Jis labiau užsiima vadybos reikalais. Mišele, tau tikriausiai būtų labai keista, jeigu jis pradėtų nusirenginėti? – tariau. Dermotas yra nepaprastai panašus į mano brolį, kuris jau senokai palaiko itin artimus santykius su Mišele – senokai kalbant Džeisono terminais. – Aha, negalėčiau žiūrėti, – pritarė ji. – Nebent tik dėl palyginimo! Visos nusijuokėme. Kol merginos ir toliau plepėjo apie vyrus, apsidairiau po klubą. Dar niekada neteko lankytis „Chuliganuose“, kai juose grūdosi tiek daug lankytojų, ką jau kalbėti apie tik moterims skirtą vakarą. Buvo tikrai apie ką pagalvoti – pavyzdžiui, apie šio klubo darbuotojus. Už įėjimą sumokėjome labai krūtiningai jaunai damai su plėvelėmis tarp pirštų. Pastebėjusi spoksant, ji apdovanojo mane šypsena, o štai mano draugės nė nemirktelėjo. Praėjus vidines duris, į savo vietas buvome palydėtos elfo vardu Belenas, kurį paskutinį kartą regėjau siūlantį man priešo galvą. Tiesiogine to žodžio prasme. Nė viena iš mano palydovių, regis, neįžvelgė nieko keisto ir Beleno išvaizdoje, tačiau man jis neatrodė kaip paprastas žmogus. Jo raudonai kaštoniniai plaukai buvo glotnūs, primenantys kailį, toli viena nuo kitos įstatytos akys – šiek tiek


Ne i g y va s , n e i m i r ę s

9

įkypos ir tamsios, strazdanos tikrai didesnės nei žmogaus, o prislopintoje klubo lempų šviesoje sublizgėjo aštrūs lyg adatos, colio ilgio dantų galiukai. Kai pirmą kartą sutikau Beleną, jis nesugebėjo apsimesti žmogumi. Dabar apsimetinėjo nė neprakaituodamas. – Mėgaukitės, damos, – palinkėjo Belenas mums savo giliu balsu. – Šį staliuką rezervavome kaip tik jums. – Nusisukdamas grįžti prie pagrindinio įėjimo, jis vyptelėjo keistoka šypsena. Buvome pasodintos visai šalia scenos. Ranka brūkštelėtas ženklas vidury staltiesės skelbė „Bon Tono grupė“. – Tikiuosi, kad turėsiu progą padėkoti Klodui asmeniškai, – pareiškė Kenedė gašliai išsišiepdama. Buvo akivaizdu, kad ji rimtai pykstasi su Deniu. Mišelė sukikeno ir kumštelėjo Tarą į petį. Pagaliau pažintis su Klodu tapo privalumu. – Suke, tas raudonplaukis, kuris palydėjo mus prie staliuko, galvojo, kad tu daili, – neramiai pastebėjo Tara. Pagavau jos mintis apie mano nuolatinį vaikiną ir vampyriškąjį sutuoktinį Eriką Nortmeną. Tara pagalvojo, kad jis tikrai neapsidžiaugtų, kad į mane taip geismingai spokso kažkoks nepažįstamasis. – Jis paprasčiausiai buvo mandagus, nes esu Klodo pusseserė, – paaiškinau. – Na jau ne, po galais! Jis spoksojo į tave tarsi būtum sausainių su šokolado gabaliukais skonio ledai, – nenurimo ji. – Jei tik įmanytų – prarytų.


10

ch a r l a i n e h a rris

Buvau beveik tikra, kad ji teisi, tačiau galbūt ne ta prasme, kurią turėjo galvoje. Beleno minčių skaityti negaliu, kaip ir daugelio kitų antgamtinių padarų... tačiau žinau, kad elfų valgymo įpročiai, švelniai tariant, neriboti. Tikėjausi, kad Klodas atidžiai stebi savo magiškųjų tėvynainių, prisiglaudusių „Chuliganuose“, mišrų sambūrį. Tuo tarpu Tara skundėsi, kad jos plaukai visai išretėjo nėštumo metu, o Kenedė pasiūlė: – Susitark dėl plaukų procedūros „Mirtis nuo mados“ kirpykloje Šrivporte. Imanuelis – pats geriausias kirpėjas. – Kartą jis man kirpo plaukus, – įsiterpiau, ir visos sužiuro į mane apstulbusios.  – Dar prisimenate? Kai mano plaukai nusvilo? – A, tada buvo padegtas baras,  – tarstelėjo Kenedė.  – Nejaugi tave kirpo Imanuelis? Oho, Suke, nenumaniau, kad jį pažįsti. – Visai menkai,  – burbtelėjau.  – Buvau dar pasiryžusi pasišviesinti keletą sruogelių, tačiau kol susiruošiau, jis kažkur išvyko. Nors kirpykla vis dar atidaryta. – Gūžtelėjau pečiais. – Visi talentingiausieji palieka mūsų kraštus,  – sumurmėjo Holė, o kol moteriškės aptarinėjo šį reiškinį, mėginau patogiau įtaisyti savo sėdynę ant sulankstomos metalinės kėdės, įspraustos tarp Holės ir Taros. Atsargiai pasilenkusi į priekį įkišau rankinę tarp pėdų. Besidairydama į mane džiugiai apsupusias susijaudinusias lankytojas, pamažu atsipalaidavau. Juk galėjau ir aš nors


Ne i g y va s , n e i m i r ę s

11

truputėlį viskuo pasimėgauti? Juk apie tai, kad klubas pilnas vietos sau nerandančių magiškųjų padarų, žinojau jau nuo praėjusio apsilankymo. Dabar atėjau su savo draugėmis, o jos tikrai buvo pasiryžusios gerai praleisti laiką. Juk galėjau ir aš kartu su jomis papramogauti? Klodas su Dermotu juk mano giminaičiai, jie tikrai neleis, kad man atsitiktų kas nors negera. Tiesa? Sugebėjau net išspausti šypseną Belenui, sugrįžusiam prie mūsų staliuko, kad uždegtų žvakę, o kai atskubėjo padavėja priimti užsakymų, net kvatojausi iš nešvankaus Mišelės juokelio. Bet mano šypsena išblėso. Prisiminiau padavėją iš praėjusio vizito. – Mano vardas Dovana ir šį vakarą jus aptarnausiu aš, – prisistatė ji kuo žvaliausiai. Jos plaukai buvo labai šviesūs, atrodė išties dailutė. Bet kadangi ir pati esu iš dalies fėja (dėl nepaprastai neapdairaus mano močiutės poelgio), galėjau matyti, kas slypi už dailios šios blondinės išvaizdos. Jos oda tikrai nebuvo medaus atspalvio įdegio, kurį regėjo visi kiti, o labai blyškiai žalsva. O akys neturėjo vyzdžių... tiksliau, gal tiesiog tiek vyzdžiai, tiek rainelės buvo to paties juodo atspalvio. Kol niekas nežiūrėjo, ji suplazdėjo akių vokais, žvelgdama į mane. Nesu tikra, bet man pasirodė, kad jų turi porą. Na, vokų. Ant abiejų akių po porą. Spėjau pastebėti tik dėl to, kad ji pasilenkė labai arti manęs. – Sveika atvykusi, sese, – sumurmėjo man į ausį, o tada išsitiesusi apdovanojo visas akinančia šypsena. – Ko gi pageidautumėte šį vakarą? – pasiteiravo su tobulu luizianietišku akcentu.


12

ch a r l a i n e h a rris

– Ką gi, Dovana, noriu, kad žinotum iš anksto, jog beveik visos dirbame aptarnavimo sferoje, todėl tikrai pasistengsime nesukelti tau rūpesčių, – pareiškė Holė. Dovana atsisuko į ją linksmai žiburiuojančiomis akimis. – Kaip džiugu girdėti! Ir šiaip, jūs, mergiotės, neatrodote lyg galėtumėt sukelti bėdų. Dievinu tik merginoms skirtas naktis. Kol mano draugės užsisakė gėrimus ir agurkėlių bei tortilijų traškučių, aš dairiausi po klubą, norėdama patvirtinti pirmą įspūdį. Ir tikrai, nė vienas patarnautojas nebuvo žmogus. Vieninteliai žmonės klube buvo lankytojai. Atėjus mano eilei, pasakiau Dovanai, kad norėčiau Bud Light. Ji ir vėl pasilenkė labai arti ir pasiteiravo: – Na, kaipgi sekasi tam tavo gražuoliukui vampyrui, mieloji? – Gerai jam sekasi, – atsakiau automatiškai, nors tai toli gražu nebuvo tiesa. Dovana tarė: – Tu tokia meilutė! – ir patapšnojo mane per petį, tarsi būčiau pasakiusi kažką itin šmaikštaus. – Ar jau viskas, damos? Jeigu taip, keliauju perduoti jūsų užsakymo ir atnešti gėrimų. – Jos ryški ševeliūra švietė tarsi koks švyturys, kol ji užtikrintai manevravo per minią. – Net nenumaniau, kad tu čia pažįsti visus darbuotojus. Ir tikrai, kaip sekasi Erikui? Nemačiau jo nuo gaisro „Pas Merlotę“, – įsiterpė Kenedė. Buvo akivaizdu, kad ji nugirdo Dovanos klausimą. – Tas Erikas tikrai gražus vyras. – Ji išmintingai palingavo galva.


Ne i g y va s , n e i m i r ę s

13

Ir sulaukė pritariamų šūksnių choro iš kitų mano draugių. Eriko grožis tikrai nepaneigiamas. Bet faktas, kad jis jau senokai miręs, gal ir ne jo naudai, ypač Taros akyse. Jai teko sutikti Klodą, bet jo kitoniškumo ji nesugebėjo pajusti; o štai Erikas, kuris niekada net nebandė apsimesti žmogumi, visada liks jos juodajame sąraše. Tara turėjo blogos patirties su vampyru ir tai paliko jai neišdildomą žymę. – Jam dabar labai sunku ištrūkti iš Šrivporto. Labai užsiėmęs, dirba, – pasakiau. Ir nutilau. Neapdairu per daug kalbėti apie Eriko reikalus. – Ar jis nepyksta, kad atvažiavai paspoksoti, kaip kitas vyrukas nusimeta drabužius? Ar tikrai jam pasakei? – neatlyžo Kenedė, šypsodamasi įtemptai, bet plačiai. Buvo akivaizdu, kad Kenedės ir Denio pasaulėlyje susikaupė debesys. Oi, tikrai nenorėjau apie tai sužinoti. – Man atrodo, Erikas visiškai įsitikinęs, kad puikiai atrodo nuogas, todėl nelabai jaudinasi, jei aš pamatysiu ką nors kitą be drabužių, – atsakiau. Papasakojau Erikui, kad važiuosiu į „Chuliganus“. Leidimo neklausiau; kaip kad Kenedė sakė apie Denį, Erikas tikrai ne mano bosas. Bet aš lyg ir pametėjau jam tokią mintį, kad pamatyčiau, kaip jis sureaguos. Mūsų santykiai jau keletą savaičių nebuvo labai geri. Nenorėjau dar labiau sudrumsti ir taip jau neramaus vandens – tik ne dėl tokios nerimtos priežasties. Kaip ir tikėjausi, Erikas nepasižiūrėjo į mūsų svarstytą mergaičių vakarėlį labai rimtai. Viena vertus, jam mūsų modernus amerikietiškas požiūris į nuogumą atrodo juokingas.


14

ch a r l a i n e h a rris

Jis jau išgyveno tūkstantį metų ilgų naktų, o savo paties susivaržymus išbarstė kažkur pakeliui. O gal niekada jų daug ir neturėjo. Mano meilutis labai ramiai sureagavo į mintį, kad paspoksosiu į kitų vyrų nuogus kūnus; neparodė jokio nerimo dėl mūsų kelionės tikslo. Regis, negalėjo įsivaizduoti, kad Monrou striptizo klube mums galėtų grėsti koks nors pavojus. Net ir Pem, jo dešinioji ranka, tik gūžtelėjo pečiais, kai Erikas papasakojo, ką mes, žmonių padermės moterys, pasirinkome pramogai. – Ten nebus jokių vampyrų, – pareiškė ji, o po simboliško niuktelėjimo Erikui, kad aš vis dar jaučiu poreikį stebeilytis į kitus vyrus Adomo kostiumais, tiesiog pamiršo temą. Nuo to laiko, kai mano prosenelis Najalas užvėrė visus vartus į Fėjų šalį, pusbrolis Klodas „Chuliganuose“ priėmė visokio plauko pasiklydusius magiškuosius padarus. Najalas vartus užvėrė pagautas impulso, kuris buvo visiškai priešingas jo ankstesnei nuostatai, kad žmonės ir fėjos turėtų laisvai bendrauti. Ne visos fėjos ir kiti magiškieji padarai, gyvenę mūsų pasaulyje, turėjo pakankamai laiko pakliūti į Fėjų šalies pusę prieš užsidarant vartams. Tiesa, miškuose už mano namų įkurtame portale vis dar liko nedidelis plyšys. Retkarčiais per jį vis dar pasikeičiama naujienomis. Iš pradžių Klodas ir mano senelio brolis Dermotas pagalvojo, kad liko šioje pusėje vieni, todėl atsibeldė į mano namus, ieškodami paguodos mano draugijoje, nes turiu šlakelį


Ne i g y va s , n e i m i r ę s

15

fėjų kraujo. Pasirodo, jiems siaubingai sunku būti tremtyje. Kad ir kaip jie anksčiau mėgavosi žmonių pasauliu, dabar nepaprastai ilgėjosi savo namų. Palaipsniui „Chuliganuose“ pradėjo rinktis ir kiti magiškieji padarai. Dabar Dermotas ir Klodas, ypač Klodas, nebūdavo su manimi nuolatos. Taip išsisprendė keletas problemų – viena iš jų, kad Erikas negali pas mane lankytis, kai abi fėjos būna namie, nes fėjų kvapas vampyrams pernelyg svaiginantis – tačiau aš retkarčiais pasiilgstu senelio brolio Dermoto, kuris man visada buvo mielas kompanionas. Vos pagalvojusi apie Dermotą, pastebėjau jį už baro. Nors jis yra mano tikrojo senelio – fėjos – brolis, atrodo ne vyresnis nei dvidešimt penkerių. – Suke, žiūrėk, ten tavo pusbrolis, – pasakė Holė. – Nemačiau jo nuo Taros kūdikių „dovanų lietaus“. Dievulėliau, jis toks panašus į Džeisoną! – Šeimyninis panašumas tikrai stiprus, – sutikau. Dirstelėjau į Džeisono merginą, kuri nerodė jokio pasitenkinimo išvydusi Dermotą. Jai jau teko kartą susidurti su Dermotu, kai jis dar buvo prakeiktas beprotyste. Nors ji jau žinojo, kad jis atgavo sveiką protą, Mišelės jausmai jo atžvilgiu neskubėjo sušilti. – Man taip ir nepavyko išsiaiškinti, kaipgi tu su juo susijusi, – tęsė Holė. – Bon Tone visi žino, kas yra tavo giminaičiai ir su kuo tave sieja kraujo ryšiai. – Kai kas turėjo nesantuokinių ryšių,  – ištariau subtiliai. – Daugiau nieko nesakysiu. Aš ir pati apie tai sužinojau


16

ch a r l a i n e h a rris

tik po močiutės mirties, betvarkydama senus šeimos dokumentus. Holė susimąstė, nors jai ir reikėjo pasistengti atrodyti galvotai. – Ar šitie artimi santykiai su vadovybe reiškia, kad gausime kokių nemokamų gėrimų ar panašiai? – pasiteiravo Kenedė. – Gal kas nemokamai pašoks privatų šokį ant kelių? – Mergyt, tikrai nereikėtų leisti jokio striptizo šokėjo ant savo kelių! – ištarė Tara. – Juk nežinai, kur tas daikčiukas prieš tai buvo įlindęs! – Tu tiesiog surūgusi, nes tau ant kelių dabar niekas nebegali atsisėsti, – suburbėjo Kenedė, o aš ją pervėriau perspėjančiu žvilgsniu. Tara nepaprastai jautriai reagavo į tai, kad prarado buvusią figūrą. Garsiai tariau: – Mes jau ir taip gavome užrezervuotą staliuką visai šalia scenos. Gal nereikia perlenkti lazdos ir prašyti dar daugiau? Laimei, kaip tik tada buvo pristatyti mūsų gėrimai. Dosniai apipylėme Dovaną arbatpinigiais. – Skanumėlis,  – atsiduso Kenedė po pirmojo godaus gurkšnio.  – Išties šitas obuolių ir martinio kokteiliukas nuostabus. Tarsi jos žodžiai būtų buvęs sutartas ženklas, užgeso salės šviesos, užsidegė scenos apšvietimas, pasigirdo muzika ir ant scenos išdidžiai įžirgliojo Klodas, pasidabinęs blizgučiais papuoštomis sidabrinėmis tamprėmis, ilgaauliais ir daugiau niekuo.


Ne i g y va s , n e i m i r ę s

17

– Viešpatėliau, Suke, jis atrodo taip puikiai, kad įmanyčiau ir jį suvalgyčiau! – iškvėpė Holė, o jos žodžiai nuskriejo tiesiai į aštrias, fėjiškas Klodo ausis. ( Jam atliko operaciją, kurios metu buvo pašalinti smailūs ausų galiukai, tačiau intervencija nė kiek nepaveikė jo aštrios klausos.) Klodas dirstelėjo į mūsų stalą, o pastebėjęs mane – plačiai išsišiepė. Jis pakrutino savo užpakaliuką, net visi blizgučiai sukrutėjo ir sužaižaravo šviesoje, o klube susigrūdusios moterys pradėjo ploti, kupinos džiugaus lūkesčio. – Damos, – prabilo Klodas į mikrofoną. – Ar jūs pasiruošusios pasimėgauti „Chuliganais“? Ar jau pasirengusios išvysti, kaip nuostabūs vyrukai demonstruoja jums, iš ko jie yra padaryti? – Viena ranka jis perbraukė savo nuostabius pilvo raumenukus ir kilstelėjo antakį, dviem paprastais judesiais sugebėdamas atrodyti neįtikėtinai seksualiai ir neįtikėtinai dviprasmiškai. Muzika garsėjo, o minia pradėjo klykti. Net ir labai nėščia Tara prisijungė prie entuziastingo choro, kai paskui Klodą į sceną šokio žingsneliu išplaukė vora vyrukų. Vienas iš jų buvo apsirengęs policininko uniformą (jeigu policininkai kada nors nuspręstų prie savo uniforminių kelnių pritvirtinti gausybę blizgučių), kitas vilkėjo odinį kostiumą, trečias buvo persirengęs angelu – taip taip, su sparnais, – o paskutinis pasirodė... Mūsų staliuką apgaubė staigi ir visiška tyla. Visos sėdėjome įsmeigusios akis tiesiai prieš save, nedrįsdamos net paskersakiuoti į Tarą.


įsigykite

knygą dabar

Nei gyvas, nei mires istrauka  

Knygos „Nei miręs, nei gyvas“ ištrauka

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you