W N
gražina karaliūnė
W d
Iš nevilties užverčiu galvą, o į burną bėga lietus, negaliu užčiaupti lūpų, į gerklę kaip krioklys teka vanduo. Vieną akimirką suprantu, kad man nebereikia kvėpuoti, galiu likti vandenyje, nebereikia oro, nes pamažu tampu žuvimi. Tada pro tankų lietaus šydą pamatau pažįstamą siluetą, iš laimės vos nesprogsta širdis, jis išneria iš lietaus šuoro ir atsistoja šalia manęs. Tai Jorgis, mano vyras, mano mylimasis. Toks pat paprastai gražus, bet kažkoks keistas, negaliu suprasti to pasikeitimo, nes matau tik ryškiai šviečiančias akis ir plačią šypseną. Jis visiškai sausas, nesuprantu, kodėl ant jo nelyja, tada pastebiu, kad jis apsigaubęs permatomu kokonu, kurio neperlyja. – Jorgi, – kuždu, – kur taip ilgai buvai, aš taip tavęs pasiilgau, pažiūrėk, kas man nutiko. Jis tyli, pasilenkia prie manęs ir puola bučiuoti su tokia aistra, kad mano sušalęs kūnas atšyla, o gyslomis ima sruventi liepsna. – Pagavau tave, Ema, dabar nepabėgsi, – sako Jorgis, glostydamas mano šlapią veidą. – Kodėl taip keistai kalbi? – stebiuosi. – Niekur nuo tavęs nebėgau, pats mane palikai. – Niekada neatiduosiu tavęs Robiui, – šnabžda jis, – visada būsi su manimi.
W8W