Disidento mirtis
9
ar galėčiau šiek tiek padėti kaip „senas disidentas ir amerikietis? Mes įsitikinę, kad tik tu gali jam padėti“. – Kodėl gi? – Nes tu turi tinkamų ryšių. Praėjus keletui valandų nuo Boriso skambučio ir tada, kai susiskambinau su Saša, jau riedėjau į senąjį valdybos pastatą Vašingtone. Turėjau susitikti su senu draugu – rusų specialistu, dirbusiu prezidento Klintono nacionalinio saugumo taryboje. Policininkas atsainiai mestelėjo akį į mano dokumentus. Juk iki rugsėjo 11-osios dar buvo visi metai. Vos dvi savaitės likusios iki JAV prezidento rinkimų, todėl Vašingtone niekam pernelyg nerūpėjo Rusija. Į pastatą patekau vos per kelias sekundes. – Duodu tau dešimt minučių, – įspėjo mano draugas. – Koks tas skubus reikalas, kurio negalėjome aptarti telefonu? Pasakiau jam apie Litvinenką ir apie tai, jog rengiuosi vykti į Turkiją jį parsigabenti į mūsų ambasadą. – Kaip JAV valdžios pareigūnas turiu tau pasakyti, kad neužsiimame rusų agentų vilionėmis dezertyruoti, – jis perspėjo. – Tačiau kaip tavo draugas pasakysiu: nesikišk į tai. Tokiais reikalais turi užsiimti profesionalai, o tu nesi toks. Patikėk manim, susidursi su nenumatytomis aplinkybėmis. Visa tai gali tapti pavojinga. Nusprendęs veltis, tu prarasi kontrolę. Nuo vieno prieisi prie kito, ir man turbūt nereikia sakyti, kuo viskas gali baigtis. Todėl mano patarimas toks: eik namo ir pamiršk visą šitą reikalą. – O kas bus Litvinenkai? – susirūpinau prisiminęs neramų Sašos balsą telefone. – Čia jau ne tavo problema, – atsakė jis. – Saša – didelis berniukas. Puikiai žinojo, ką daro. – Kas būtų, jei jis į mūsų ambasadą ateitų pats?