Adamo Juing o Ramioj o vande ny no die nora šti s
salose nūnai darbuojasi misionieriai, o p. Evansas su p. D’Arnoku tik susižvalgė, ir pirmasis mus apšvietė: – Ne, maoriams ne prie širdies, kai mes, pakeha, lepinam jų moriorius atnešdami per daug civilizacijos. Aš paklausiau, ar gali būti tokia negerovė kaip „per daug civilizacijos“? P. D’Arnokas man atsakė: – Jeigu vakaruosna nuo Horno kyšulio nėra Dievo, tai nėra ir jūsų konstitucijos „Visi žmonės sukurti lygiateisiai“, pone Juingai. Terminus maoriai ir pakeha aš sužinojau „Pranašei“ užsukus Salų įlankon, bet paprašiau paaiškinti, kas gi būtų tie morioriai. Mano klausimas atvėrė istorijos Pandoros skrynią su Čatamo aborigenų nuosmukio ir žlugimo ypatumais. Užsirūkėme pypkes. P. D’Arnoko pasakojimas buvo dar nepabaigtas ir po trijų valandų, kai jam teko leistis Port Hatan, kol pylimu einančio kelio neužtemdė naktis. Jo sakytinė istorija, mano manymu, prilygsta Defoe arba Melville’io plunksnai, ir aš ją užrašysiu šiuose lapuose, bet tik, Morfėjui padedant, gerai išsimiegojęs. Pirmadienis, lapkričio 11 d . Išaušo apniukusi ir šutni diena. Įlanka atrodo dumblina, bet oras gana švelnus, tad „Pranašę“, dėkoju Neptūnui, galima toliau taisyti. Man rašant buvo keliamas vieton naujas bizanstiebis. Kiek anksčiau, mudviem su Henriu pusryčiaujant, atkako suklaikęs p. Evansas ir užsimetė – mano draugas daktaras turįs apžiūrėti atsiskyrėlę kaimynę, našlę Braiden, kurią akmenuotoje pelkėje numetė arklys. Ją dabar prižiūrinti p. Evans baiminasi, kad našlės gyvybei radęsis pavojus. Henris pasigriebė daktaro lagaminėlį ir negaišdamas išskubėjo. (Pasisūliau jį lydėti, bet p. Evansas maldavo susiturėti, mat ligonė išgavusi pažadą, kad ją suluošintą matys tik daktaras ir niekas kitas.) Nugirdęs šį pasitarimą, Volkeris man 19