– Nieko tokio, – patikino Dženė. – Bet dar greit išgerkim kavos, nes poną Hartlį ištiks širdies smūgis, kai sužinos, kad jūs atvykot, kai jo nebuvo. O aš turėsiu anksti pasprukti iš priėmimo ir visiškai žlugsiu jo akyse. Eriko šypsena pranyko. – Turite planų šiam vakarui? – Labai svarbių: jei pavėluosiu pasiimti dukteris iš ponios Kurtis darželio, turėsiu didelių nemalonumų. – Dženė kilstelėjo antakius ir patempė lūpas, vaizduodama ponią Kurtis. – „Paprastai baigiu darbą penktą valandą, bet darau išimtį dirbančioms motinoms, ponia Makpartland. Tačiau pusė šešių – galutinė riba. Nenoriu girdėti apie jokius pavėlavimus į autobusą ar telefono skambučius paskutinę minutę. Arba ateinate iki pusės šešių, arba kitą rytą jūsų vaikai lieka namie. Aišku?“ – Aišku... – Erikas nusijuokė. – O dabar papasakokite apie savo dukteris. – O, tai nesunku. Žinoma, jos šaunios, gražios, mielos ir... – Pradėjo vaikščioti šešių mėnesių, o kalbėti – devynių. Šnekate kaip mano motina. Sako, šitaip ji apibūdindavo mane. Dženei suspaudė širdį, pamačius sielvartingą Kriugerio veido išraišką. – Esu tikra, kad ji kalbėjo tiesą, – tarė ji. – O aš esu įsitikinęs, kad ne. Džene, Niujorkas mane slegia. Kaip jūs jautėtės čia augdama? Atnešus kavą, jie vis dar kalbėjosi. Dženė pasakojo apie gyvenimą mieste: – Manhatane nėra pastato, kurio nemėgčiau. – Negaliu įsivaizduoti, – sausai atkirto Erikas. – Bet, antra vertus, jūs nematėte kitokio gyvenimo. Jie pakalbėjo apie Dženės santuoką. – Kaip jautėtės, kai viskas baigėsi? – paklausė Erikas. – Keistai, bet gailėjausi panašiai kaip pasibaigusios pirmosios meilės. Skirtumas tas, kad turiu dukteris. Už jas visada būsiu dėkinga Kevinui. 21