– Papasakokit man apie jas, – tarė ji. Jis nusisuko ir ėmė žiūrėti pro langą. Praėjo kokios trisdešimt sekundžių. Gal minutė. Ketrina vėl pajuto, kad jam sunku apsispręsti, kaip elgtis. – Sykį, atvažiavęs pas našlę, užtikau ją lovoje su kitu vyru, – pradėjo pasakoti jis. – Kur tai buvo? – Vestporte, Konektikute. – Ir ką? – Ji nulipo žemyn, apsisiautusi chalatu, aš viską jai papasakojau, tada vyriškis irgi apsirengė ir nulipo. Jų kaimynas. O paskui, mudviem abiem bestovint moters virtuvėje, ši staiga apalpo ir susmuko. Bjauru buvo. – Ar jūs jį pažinojote? – paklausė Ketrina. – Mano vyrą? – Ne, – atsakė Robertas. – Labai gaila. – Jis buvo vyresnis už jus. – Žinau. – Ką dar spėjot apie jį sužinoti? – Vienuolika metų išdirbo „Vision“. Prieš tai penkerius praleido Santa Fė. O dar anksčiau – dvejus Teterbore. Dveji metai Vietname, karinių sraigtasparnių DC-3 pilotas. Gimęs Bostone. Mokėsi Šventojo Kryžiaus koledže. Turi penkiolikos metų dukterį. Ir žmoną. Jis valandėlę susikaupė. – Aukštas, – prisiminė dar. – Šešios pėdos ir keturi coliai, ar ne? Tvirtas, stiprus. Ji linktelėjo. – Puiki reputacija. Tiesą sakant, tokios biografijos galima pavydėti. Viena ranka jis pasikasė antrosios viršų. – Atleiskit, – pridūrė paskui. – Man labai gaila, kad žinau visus tuos faktus apie jūsų vyrą, o jo paties visiškai nepažinojau. – Ar apie mane jums ką nors sakė? – Tik tiek, kad esat penkiolika metų jaunesnė už savo vyrą. Ir kad rasiu jus čia su dukterimi.
22