10
Lėktuvas į Kanadą turėjo išskristi devynioliktą valandą, o ji buvo už kelių kilometrų nuo oro uosto. Iš agentūros išvažiavo per pietų pertrauką. „Drąsi širdis“, koks gražus posakis. Ką gi, drąsi širdis leidosi į žygį. Susikaupęs, susijaudinęs, nervingas, kaip eidamas į pirmą pasimatymą. Juokinga. Ir neteisinga. Jis ėjo ne į pokylį, o į kapines, ir tas jo sužalotas širdies raumuo buvo suveržtas tvarsčio. Jis daužėsi krūtinėje, ir dar kaip. Daužėsi, tarytum ji būtų gyva, lauktų po kukmedžiais ir pirmiausia apipiltų jį priekaištais. Pagaliau atėjai! Kur taip ilgai užtrukai! Ir kokių baisių gėlių man atnešei? Nagi, padėk jas čia ir nešdinamės. Kokia nesąmonė paskirti man pasimatymą kapinėse... Gal tu kuoktelėjai, ar ką? Vėl persūdė... Jis metė akį į gėles. Jos buvo nuostabios... Kaip tramdomieji marškiniai, taip. Ei, Šarli... Aš žinau, žinau... Bet duokite man ramybę... Dar keletas kilometrų, ponai kankintojai...
116