Page 1

Vir6elis


{1} Paskutinėje dienos šviesoje ežeras

P

askutinėje dienos šviesoje ežeras rūmų ansamblio papėdėje spindėjo it išlydytas auksas. Keliautojas, saulėlydžiu vykstantis į šitą pusę, – šis keliautojas, dabar važiuojantis keliu palei ežerą,  – galėjo pamanyti, jog artinasi prie sostapilio pasakiškai turtingo valdovo, kuriam nedidelis daiktas dalį brangenybių pažerti į milžinišką daubą, kad apstulbę svečiai pajustų pagarbą ir baimę. Ir nors auksinis ežeras labai didelis, matyt, tai tik lašas lobių jūroje  – keliautojo vaizduotė nė nebandytų aprėpti tokio vandenyno dydžio! Prie auksinio vandens pakraščio nestovi sargyba: negi karalius toks dosnus, kad leidžia visiems valdiniams, o gal net svetimšaliams atvykėliams, tokiems kaip šis keliautojas, netrukdomai semtis iš ežero skysto tauriojo metalo? Tada jis iš tiesų didžiausias iš žmonių, tikras Jonas Presbiteris, kurio pra-


12

Salman Rushdie

rasta karalystė, apsakyta pasakose ir apdainuota dainose, garsėjo nepaprastais stebuklais. Turbūt (spėjo keleivis) už miesto sienų trykšta jaunystės šaltinis – o gal netoliese yra net legendinės durys į žemės rojų? Bet saulė nusileido už horizonto, auksas nugrimzdo į vandenį ir dingo. Kiaurą naktį jį saugos undinės ir gyvatės, o vienintelis siūlomas turtas iki aušros bus vanduo – dovana, kurią ištroškęs keliautojas dėkingai priims. Nepažįstamasis važiavo jaučio traukiamais ratais, bet, užuot sėdėjęs ant kietų pagalvėlių, stovėjo kaip dievaitis, viena ranka lengvabūdiškai laikydamasis medinių pinučių skersinio. Kelionė nebuvo sklandi, dviratis vežimas trūkčiojo ir kresčiojo pagal gyvulio kanopų ritmą bei vieškelio užgaidas. Stovintis žmogus lengvai galėjo iškristi ir nusisukti sprandą. Ir vis dėlto keleivis stovėjo, nerūpestingas ir patenkintas. Vadelėtojas seniai liovėsi ant jo rėkti, iš pradžių nusprendęs, kad svetimšalis kvailas – jei nori žūti ant kelio, tegu žūsta, nė vienas šio krašto gyventojas jo negailės! Tačiau netrukus panieką išstūmė santūrus žavėjimasis. Vyrukas, matyt, iš tikrųjų kvailas, į akis krinta per daug gražus paikšio veidas ir netinkami mulkio drabužiai – spalvotų odinių rombų apsiaustas tokiame karštyje! – bet jo laikysena tobula, stebėtina. Jautis plumpino į priekį, vežimas šokinėjo per duobes ir akmenis, tačiau vyrukas beveik nesvyravo ir net atrodė grakščiai. Grakštus kvailys, pamanė vadelėtojas, o gal ir visai ne kvailys. Gal su juo reikia skaitytis. Gal ir linkęs pasipuikuoti, gal ir siekia ne tik būti savimi, bet ir pasirodyti, tačiau čia visi tokie, mąstė vadelėtojas, taigi šis vyrukas gal vis dėlto ne per daug skiriasi nuo mūsų. Kai keleivis pasakė, kad ištroško, vadelėtojas pats nepajuto, kaip nuėjo prie vandens, pasėmė puodelį, padarytą iš lakuoto išskobto moliūgo, ir atkišo nepažįstamajam, lyg šis iš tiesų būtų didikas, kuriam reikia patarnauti. – Stūksai it koks aukštakilmis, o aš šokinėju apie tave, nespėji nė pirštu pamoti, – suniurnėjo vadelėtojas. – Nesuprantu, kodėl taip gražiai su tavim elgiuosi. Kas tau davė teisę man įsakinėti?


Florencijos kerėtoja

13

Kas tu toks? Tikrai ne didikas, antraip nevažiuotum tokiais ratais. Ir vis dėlto putiesi. Matyt, esi sukčius. Pašnekovas godžiai gėrė iš puodelio. Vanduo varvėjo iš lūpų kampučių, pakibdamas ant nuskusto smakro it skysta barzda. Pagaliau jis atidavė tuščią moliūgą, patenkintas atsiduso ir nubraukė „barzdą“. – Kas aš? – atsiliepė, lyg kalbėtų su savimi, bet vadelėtojo kalba. – Aš žmogus, turintis paslaptį, štai kas – paslaptį, kurią gali išgirsti tik imperatoriaus ausys. Vadelėtojas nusiramino: vyrukas vis dėlto kluikšis. Nevertėjo su juo elgtis pagarbiai. – Turėkis savo paslaptį, – tarė jis. – Paslaptys tik vaikams ir šnipams. Prie karavansarajaus, kur baigiasi ir prasideda visos kelionės, svetimšalis išlipo iš vežimo. Jis buvo nepaprastai aukštas ir nešėsi kelionmaišį. – Ir burtininkams, – atsakė jis vadelėtojui. – Ir meilužiams. Ir karaliams. Karavansarajus šurmuliavo ir bruzdėjo. Žmonės rūpinosi gyvuliais: arkliais, kupranugariais, jaučiais, asilais, ožkomis, o aplink šlaistėsi kiti, neprijaukinami gyvūnai: rėksnės beždžionės, niekieno šunys. Danguje it žali fejerverkai skleidėsi kliegios papūgos. Dirbo plušo kalviai ir dailidės, o smulkių prekių krautuvėlėse, iš visų keturių šalių supančiose milžinišką aikštę, kelionei besiruošiantys vyrai pirko maistą, žvakes, aliejų, muilą ir virves. Su neįtikėtino didumo ir svorio ryšuliais ant galvų be atvangos zujo ten ir atgal turbanuoti nešikai raudonais marškiniais ir dhočiais*. Buvo kraunama ir iškraunama daug prekių. Čia nakvynė kainavo pigiai, ant vienaaukščių pastatų stogų aplink didžiulį karavansarajaus kiemą buvo kariškai išrikiuotos virvinės lovos su mediniais rėmais ir dygiais ašutų čiužiniais; žmogus atsigulęs galėdavo žiūrėti į dangų ir įsivaizduoti, kad yra dieviška esybė. * Vyriškas drabužis  – audinio gabalas, vyniojamas apie klubus ir kojas. (Čia ir toliau vertėjos pastabos.)


14

Salman Rushdie

Toliau vakaruose ūžė neseniai iš karo grįžusių imperatoriaus pulkų stovyklos. Kariuomenei buvo uždrausta įžengti į rūmų kompleksą ir įsakyta likti karališkosios kalvos papėdėje. Su dykais kariais ką tik po mūšio reikia elgtis atsargiai. Svetimšalis prisiminė senovės Romą. Imperatorius nepasitikėjo nė vienu kareiviu, išskyrus pretorionus. Keleivis suprato, kad privalės pateikti neginčijamus patikimumo įrodymus. Antraip greitai mirs. Netoli nuo karavansarajaus kelią rūmų vartų link žymėjo bokštas su stirksančiomis dramblių iltimis. Visi drambliai priklausė imperatoriui, ir bokštas, apsmaigytas jų dantimis, buvo valdovo galios įrodymas. Saugokis!  – perspėdavo bokštas. Tu įžengei į viešpatystę Dramblių Karaliaus, taip pertekusio šių storaodžių, kad jis gali jų sunaikinti visą tūkstantį man papuošti. Žvelgdamas į besipuikuojantį galybe bokštą, keliautojas atpažino tokį pat pretenzingumą, kokiu it liepsna ar velnio žyme buvo paženklinta jo paties kakta. Tik bokšto dirbėjas šią keliautojo savybę, dažnai laikomą silpnybe, pavertė stiprybe. Negi valdžia yra vienintelis ekstravertiškos asmenybės pateisinimas?  – paklausė savęs keliautojas ir negalėjo atsakyti, bet pajuto viliąsis, jog kitas toks pateisinimas – grožis, nes jis tikrai buvo gražus ir žinojo, kad jo išvaizda paveiki pati savaime. Už ilčių bokšto stovėjo didžiulis šulinys, o virš jo – nesuvokiamai sudėtingas įrenginys, tiekiantis vandenį rūmams su daugeliu kupolų ant kalvos. Be vandens mes – niekas, pamanė keliautojas. Net imperatorius be vandens greitai virstų dulkėmis. Tikrasis valdovas – vanduo, o mes visi – jo vergai. Kartą gimtojoje Florencijoje jis sutiko žmogų, kuris mokėjo pradanginti vandenį. Fokusininkas pripylė sklidiną ąsotį, sumurmėjo burtažodžius, apvertė indą, ir iš jo pasipylė ne vanduo, o spalvotų šilkinių šalikų liūtis. Be abejo, tai buvo apgaulė, ir dar tą pačią dieną jis, keliautojas, išmilmino iš fokusininko paslaptį ir paslėpė tarp savo paslapčių. Jis turėjo daug paslapčių, bet karaliaus verta buvo tik viena. Kelias, vedantis prie miesto sienos, staigiai kilo į kalną, ir keliautojas artindamasis įvertino sostapilio, į kurį atvyko, didumą.


Florencijos kerėtoja

15

Akivaizdu, kad tai vienas didžiausių pasaulio miestų, ko gero, didesnis už Florenciją, Veneciją ar Romą, didesnis už visus jo matytus miestus. Kartą buvo Londone, bet ir tas mažesnis už šį miestą. Blėstant šviesai atrodė, kad miestas auga. Prie sienos glaudėsi tirštai apgyventi kvartalai, iš minaretų šūkavo muedzinai, tolumoje degė didelių dvarų žiburiai. Prieblandoje it perspėjimas įsižiebė ugnys. Iš juodos dangaus taurės atliepė žvaigždžių mirgesys. Lyg žemė ir dangus būtų kariuomenės, besiruošiančios mūšiui, pamanė jis. Lyg naktį nuščiuvusios stovyklavietės lauktų prasidedant dienos karo. Ir nė viename gatvių labirinte, nė vienuose galingųjų rūmuose toli lygumose nėra nė vieno žmogaus, kuris būtų girdėjęs jo vardą, nė vieno, kuris lengvai patikėtų jo istorija. Tačiau jis turi ją papasakoti. Atsibeldė į pasaulio kraštą jos papasakoti ir papasakos. Keliautojas ėjo dideliais žingsniais, lydimas smalsių akių, nes buvo geltonplaukis ir aukštas; ilgi ir, reikia pripažinti, nešvarūs geltoni plaukai bangavo aplink veidą kaip auksinis ežero vanduo. Takas nuožulniai kilo pro ilčių bokštą prie akmeninių vartų su dviejų vienas prieš kitą stovinčių dramblių bareljefais. Pro atdarus vartus sklido lošiančių, valgančių, geriančių, ūžiančių žmonių balsai. Prie Hatjapūlo vartų budėjo nelabai budrūs kareiviai. Tikrosios kliūtys laukia priekyje. Čia vieša vieta, susitikimų, pirkinių ir malonumų vieta. Pro keliautoją skubėjo vyrai, vejami alkio ir troškulio. Abipus grįstos gatvės tarp išorinių ir vidinių vartų stovėjo užeigos namai, smuklės, maisto krautuvėlės ir įvairūs prekeiviai. Amžinas pirkimo ir pardavimo vyksmas. Drabužiai, indai, niekučiai, ginklai, svaigalai. Didysis turgus buvo už mažesniųjų, pietinių, miesto vartų. Čionykščiai žmonės apsipirkdavo tenai, o šios vietos vengdavo, ji tiko vien atvykėliams, nieko nenutuokiantiems apie tikrąsias kainas. Tai sukčių turgus, vagių turgus, triukšmingas, per brangus, niekingas. Bet pavargę keliautojai, nežinodami miesto plano, be to, nenorėdami toliausiai vilktis palei išorinę sieną į didesnį, geresnį turgų, neturėjo


16

Salman Rushdie

iš ko rinktis: teko pirkti iš pardavėjų prie vartų su drambliais. Jų reikmės buvo neatidėliotinos ir kuklios. Žemyn galva kabojo ir iš baimės kudakavo gyvos vištos surištomis kojomis, laukdamos puodo. Vegetarų prikaistuviai buvo tylesni: daržovės netriukšmauja. Ir ar ne moterų balsus, ūkaujančius, erzinančius, viliojančius, besijuokiančius iš nematomų vyrų, atnešė keliautojui vėjas? Ar ne moterimis dvelkė vakaras? Vis tiek ieškoti imperatoriaus jau per vėlu. Kišenėje keleivis turėjo pinigų, o kelionė buvo ilga ir tolima. Jis buvo pratęs siekti tikslo netiesiogiai, aplinkiniais keliais, darydamas lankstus. Išlipęs Surate, keliavo per Burhanpurą, Handiją, Sirondžą, Narvarą, Gvalijarą ir Dholpurą į Agrą, o iš Agros į šį miestą, naująją sostinę. Dabar jam reikėjo kuo patogesnės lovos ir moters, geriausia be ūsų, o paskui apsto užmaršties, pabėgimo nuo savęs, teikiamų ne moters glėbio, o gero stipraus vyno. Vėliau, patenkinęs geismus, jis užmigo dvokiančiame kekšyne; garsiai knarkė šalia nemigos kankinamos šliundros ir sapnavo. Galėjo sapnuoti septyniomis kalbomis: italų, ispanų, arabų, persų, rusų, anglų ir portugalų. Jis prisigraibydavo žodžių, kaip dauguma jūreivių prisigraibo ligų; kalbos buvo jo gonorėja, jo sifilis, jo skorbutas, jo maliarija, jo maras. Kai tik užmigdavo, smegenyse sučiauškėdavo pusė pasaulio, sekdama stebuklingas keliautojų pasakas. Šiame pusiau atrastame pasaulyje kiekviena diena atnešdavo žinią apie naujus kerus. Fantastiškos, aiškiaregiškos kasdienybės sapno poezijos dar nebuvo sugniuždžiusi ribota, nuobodi tikrovė. Jis pats yra pasakų sekėjas, išvarytas iš namų nepaprastų istorijų, ypač vienos, kuri gali jį prastumti į žmones arba kaštuoti gyvybę.


{2} Škotų lordo piratų laive

Š

kotų lordo piratų laive „Skahach“, pavadintame legendinės šešėlių šalies deivės karžygės vardu, eldijoje, kurios įgula daug metų sėkmingai grobė ir plėšikavo Karibų jūroje, bet šiuo tarpu plaukė į Indiją valstybės reikalu, glebus florentietis zuikis nebuvo tučtuojau įmestas į pietinės Afrikos Baltąją upę tik todėl, kad ištraukė iš apstulbusio bocmano ausies gyvą vandeninę gyvatę ir vietoj savęs švystelėjo per bortą. Jis buvo aptiktas priekiniame denyje po gultu, laivui prieš septynias dienas apiplaukus Adatos kyšulį Afrikos žemyno apačioje; vilkėjo garstyčių spalvos liemenę, mūvėjo aptemptas kelnes, buvo užsimetęs ilgą apsiaustą, sudurstytą iš ryškiaspalvių odos rombų ir, apglėbęs nediduką kelionmaišį, miegojo kaip užmuštas, garsiai knarkdamas ir nesistengdamas slėptis. Lyg lauktų, kol bus atrastas, ir būtų stulbi-


18

Salman Rushdie

namai įsitikinęs savo žavesio ir gražbylystės galia. Juk jie jau taip toli jį atgabeno. Paaiškėjo, kad vyrukas – puikus fokusininkas. Jis pavertė auksinius dūmais, o geltonus dūmus vėl atvertė auksu. Iš apversto gėlo vandens ąsočio pasipylė marios šilko šalikų. Pora grakščių mostų vyrukas padaugino žuvis ir duoną  – žinoma, tai šventvagystė, bet alkani jūreiviai jam lengvai atleido. Skubiai persižegnoję, kad neužsitrauktų Jėzaus Kristaus rūstybės – juk Jo vietą užėmė šių dienų stebukladaris, – jie godžiai sušveitė netikėtai gausius, nors teologiškai įtartinus, pietus. Net pats škotų lordas Džordžas Luisas Hoksbankas  – lordas Hoksbankas iš tos pačios vietos, kaip sako škotai, taigi Hoksbankas iš Hoksbanko, didikas, nepainiotinas su kitais, ne tokios aukštos kilmės Hoksbankais iš prastesnių vietų, – kaipmat susižavėjo spalvinguoju įsibrovėliu, kai šis buvo atvestas teisti į jo kajutę. Tuo metu jaunasis nenaudėlis vadinosi Učelu. – Učelas Florentietis, kerėtojas ir mokslininkas, jūsų paslaugoms, – prisistatė jis puikia anglų kalba ir nusilenkė žemai ir plačiai, beveik kaip aristokratas, o lordas Hoksbankas nusišypsojo ir pauostė savo iškvepintą nosinaitę. – Gal ir patikėčiau, burtininke, – atsakė jis, – jei nebūčiau girdėjęs apie tapytoją Paolą tokia pat pravarde ir iš tos pačios vietos, nutapiusį jūsų miesto katedroje trompe-l’œil* freską pagerbti mano protėviui serui Džonui Hoksbankui, išgarsėjusiam Džovanio Milano vardu, kondotjerui, buvusiam Florencijos karvedžiui, Polpeto mūšio nugalėtojui; ir jei tas tapytojas, deja, jau daug metų nebūtų miręs. Jaunasis šelmis nesutikdamas įžūliai pliaukštelėjo liežuviu. – Aišku, aš nesu velionis tapytojas, – pareiškė jis ir nutaisė teatrališką pozą. – Pasirinkau tokį pseudonimo di viaggio**, nes mano kalba jis reiškia „paukštis“, o paukščiai – didžiausi keliauninkai. Čia jis iš krūtinės ištraukė sakalą su gobtuvu, iš oro paėmė sakalininko pirštinę ir abu padavė apstulbusiam didikui. * Akies apgaulė (pranc.) – iliuzionistinio paveikslo rūšis. ** Kelioninis slapyvardis (it.).


Florencijos kerėtoja

19

– Sakalas Hoksbanko valdovui,  – tarė ceremoningai, o kai lordas Hoksbankas užsimovė pirštinę ir patupdė ant jos paukštį, Učelas spragtelėjo pirštais it moteris, išsižadanti savo meilės, ir škotų lordas gerokai sutriko, nes dingo ir paukštis uždengta galva, ir pirštinė. – Be to, – tęsė pradėtą kalbą apie savo slapyvardį fokusininkas, – mano mieste šis žodis-šydas, šis paslėptas paukštis yra subtilus eufemizmas vyro lyties organui pavadinti, o aš didžiuojuosi savo turtu, bet nesu toks nemandagus, kad jį rodyčiau. – Cha cha! – sušuko lordas Hoksbankas iš Hoksbanko, žavėtinai greit atgaudamas savitvardą. – Vadinasi, turime kai ką bendra. Jis, lordas Hoksbankas iš tos pačios vietos, buvo apkeliavęs pusę pasaulio ir vyresnis, negu atrodė. Jo akys buvo gyvos, oda lygi, bet keturiasdešimt jam sukako mažiausiai prieš septynerius metus. Apie lordo talentą švaistytis kalaviju sklido legendos, jis buvo stiprus kaip jautis, plaustu pasiekęs Geltonosios upės ištakas – Kar Čiu ežerą, iš auksinio dubens valgė troškintą tigro lyties organą, medžiojo baltuosius raganosius Ngorongoro krateryje ir įkopė į visus du šimtus aštuoniasdešimt keturis Škotijos kalnus, nuo Ben Neviso iki Skur Tereko Nepasiekiamosios viršūnės Skajaus saloje, siaubingosios Skahach tėvynėje. Kadaise Hoksbanko pilyje jis susivaidijo su žmona, smulkute rėksminga moteryte garbanotais raudonais plaukais ir žandikauliu it olandiškas riešutų gliaudiklis, paliko ją Škotijos aukštumose juodų avių auginti ir iškeliavo laimės ieškoti kaip anksčiau jo protėvis, buvo vieno Dreiko laivų kapitonas ir su juo grobė Amerikos auksą iš ispanų Karibų jūroje. Dėkinga valdovė atsilygino dabartine pasiuntinybe; jis turi vykti į Hindustaną, tenai nevaržomai kaupti ir pasilikti visą turtą, kokį tik ras, tiek brangakmenius, tiek opijų, tiek auksą, su sąlyga, kad perduos asmenišką Glorianos laišką karaliui ir parveš Mogolo atsakymą. – Italijoje mes sakome Mogor, – atsiliepė jaunasis fokusininkas. – Kas žino, kaip šis žodis iškreiptas, sumazgytas ir išverstas neištariamomis šitos šalies kalbomis, – atkirto lordas Hoksbankas.


20

Salman Rushdie

Jų draugystę nulėmė poezija: Petrarkos „Kanconjerė“, kaip visada gulinti škotų lordui po ranka ant mažo pietra dura* staliuko. – O, galingasis Petrarka!  – sušuko Učelas.  – Štai kur tikras burtininkas. – Jis nutaisė Romos senatoriaus pozą ir pradėjo deklamuoti: Benedetto sia ’l giorno, e ’l mese e l’ànno, E la stadione, e ’l tempo, e l’ora, e ’l punto, E ’l bel paese e ’l loco ov’io fui giunto Da’duo begli occhi che legato m’ànno...** Čia lordas Hoksbankas pratęsė sonetą angliškai: Palaiminta kančia ta pirmutinė, Kurios nuo meilės negaliu atskirti, Lankai ir strėlės, pervėrusios širdį, Ir žaizdos, tebežiojinčios krūtinėj. – Kiekvienas, kas dievina šį eilėraštį taip kaip aš, – mano šeimininkas, – nusilenkė Učelas. – O kiekvienas, kas jaučia šias eilutes taip kaip aš, – mano sugėrovas, – atsiliepė škotas. – Radai mano širdies raktą. Dabar pasakysiu paslaptį, kurios tu niekam neatskleisi. Eime su manimi. Mažoje medinėje dėžutėje, paslėptoje miegamajame už stumdomos plokštės, lordas Hoksbankas iš Hoksbanko laikė mėgstamus niekučius, gražius daiktelius, be kurių nuolat keliaujantis žmogus gali kuoktelėti, nes lordas puikiai žinojo, kad per ilgos kelionės, per daug keistenybių ir naujovių išklibina sielos inkarą. * **

Mozaika iš spalvoto marmuro ir pusbrangių akmenų. Palaiminta diena ta, mėnuo, metai, Pavasaris tas, vakaras, ta valanda, Palaiminta akimirka ta ir vieta, Kur pavergė mane akių verpetai. (It.)


Florencijos kerėtoja

21

– Šie daiktai ne mano, – pasakė jis naujajam draugui florentiečiui, – bet jie man primena, kas esu. Kurį laiką juos saugau, o kai tas laikas baigiasi, paleidžiu iš rankų. – Jis išėmė iš dėžutės daugybę stulbinamo dydžio bei skaidrumo brangakmenių ir padėjo juos į šalį, gūžtelėjęs pečiais, paskui ispaniško aukso luitą, kurio savininkas gyventų prabangoje iki savo dienų galo. – Tai niekai, niekai, – murmėjo lordas, kol pasiekė tikruosius lobius, kiekvieną rūpestingai suvyniotą į audeklą ir įdėtą į skudurų ir suglamžyto popieriaus gūžtelę: senovės Sogdo pagonių deivės šilkinę nosinaitę, padovanotą užmirštam karžygiui kaip meilės atminą; dailų banginio ūso raižinį, vaizduojantį elnio medžioklę; medalioną su jos didenybės karalienės portretu; oda įrištą šešiakampę knygą iš Šventosios Žemės: mažučiuose puslapėliuose miniatiūrinėmis raidytėmis buvo surašytas ir nuostabiomis iliuminacijomis papuoštas visas Korano tekstas; akmeninę nudaužtanosę galvą iš Makedonijos, spėjama, Aleksandro Makedoniečio portretą; vieną mįslingųjų Indo slėnio civilizacijos antspaudų su jaučio atvaizdu ir neiššifruotais hieroglifais, Egipte rastą daiktą, kurio paskirtis nežinoma; plokščią nugludintą akmenį iš Kinijos su raudona „Permainų knygos“ heksagrama ir tamsiomis dėmėmis, primenančiomis kalnagūbrį prieblandoje; ištapytą porceliano kiaušinį; susiraukšlėjusią galvą, sudžiovintą Amazonės drėgnųjų miškų gyventojų; ir išnykusių (išskyrus vieną senę, kuri nebegali aiškiai ištarti žodžių, nes nebeturi dantų) Panamos sąsmaukos gyventojų kalbos žodyną. Lordas Hoksbankas iš Hoksbanko atidarė spintelę su brangiais stiklo dirbiniais, stebuklingai atlaikiusiais daugybę kelionių per vandenynus, išėmė porą vienodų vaivorykštinių Murano taurių ir į abi nešykštėdamas įpylė brendžio. Zuikis prisiartino ir kilstelėjo stiklą. Lordas Hoksbankas giliai įkvėpė ir išgėrė. – Tu iš Florencijos, – tarė jis, – taigi supranti didžiausio iš valdovų, žmogaus asmenybės, didybę ir geismus, kuriuos jis siekia patenkinti, – grožio, turto ir... meilės. – Vyrukas, pasivadinęs Učelu, norėjo kažką sakyti, bet Hoksbankas pakėlė ranką. – Leisk baigti, –


22

Salman Rushdie

tęsė kalbą jis, – yra dalykų, apie kuriuos jūsų garsieji filosofai nieko nenutuokia. Žmogus gali būti karalius ir alkti kaip vargeta. Kurį laiką jo troškulį malšina tokių saugomų stebuklų kaip šie vaizdas, bet jis vis tiek lieka vargšas, alkanas ir ištroškęs. Tai karalius, kuriam gresia pavojus, valdovas, nuolat priklausomas nuo daugybės maištininkų malonės, kaip antai: nuo baimės, nuo nerimo, nuo vienišumo ir sutrikimo, nuo keisto neapsakomo išdidumo ir pašėlusios nebylios gėdos. Žmogaus savastis apnikta paslapčių, kurios be paliovos ją graužia, paslapčių, kurios sunaikins karalystę ir skeptro lūženas dulkėse. Matau, gluminu tave, – atsiduso lordas, – todėl parodysiu aiškiai. Paslaptis, kurios tu niekam neatskleisi, ne dėžutėje uždaryta. Ji glūdi – ne, ne glūdi, šaukia – čia. Florentietis, jau anksčiau suvokęs tiesą apie slaptus lordo Hoksbanko geismus, oriai parodė deramą pagarbą svoriui ir apimčiai dėmėto įnagio, patiesto priešais ant jo šviesybės staliuko ir silpnai kvepiančio pankoliu it finocchiona* dešrelė, laukianti, kol bus supjaustyta. – Jei atsisakytumėt jūros ir apsigyventumėt mano gimtajame mieste, – tarė jis, – jūsų rūpesčiai netrukus baigtųsi, nes tarp jaunų dabitų Šventojo Lauryno bažnyčioje lengvai rastumėte tokių, kurie suteiktų jums trokštamų malonumų. O aš labai apgailestauju... – Išgerk, – įsakė škotų lordas, tirštai paraudo ir paslėpė savo daiktą. – Daugiau apie tai nekalbėsim. – Jo akys žaibavo, ir pašnekovui tai nepatiko. Lordo ranka atsidūrė arčiau kalavijo rankenos, negu florentietis būtų norėjęs, o šypsena priminė iššieptus žvėries dantis. Stojo ilga niūri tyla, ir zuikis suprato, kad jo likimas kybo ant plauko. Paskui Hoksbankas ištuštino brendžio stiklą ir bjauriai, sielvartingai nusijuokė. – Na, ponaiti, – sušuko jis, – tu žinai mano paslaptį, o dabar privalai pasakyti savąją, nes tikrai turi paslaptį, kurią aš, kvailys, palaikiau tokia pat kaip mano, taigi klok atvirai. * Toskanos saliamis su pankolių sėklomis.


Florencijos kerėtoja

23

Vyrukas, pasivadinęs Učelu Florentiečiu, mėgino pakeisti temą. – Ar nepagerbsite manęs, jūsų šviesybe, pasakojimu apie „Ugniašikio“ galeono su lobiais užgrobimą? Be to, jūs tikriausiai buvote – turėjote būti – su Dreiku Valparaise ir Nombre de Diose, kur jį sužeidė... Hoksbankas trenkė taurę į sieną ir išsitraukė kalaviją. – Niekše, – tarė jis, – sakyk tiesiai arba mirsi. Zuikis prabilo, atsargiai rinkdamas žodžius: – Jūsų šviesybe, dabar man aišku, jog atsidūriau čia pasisiūlyti jums asmeniniu sekretoriumi. Tačiau iš tiesų, – skubiai pridūrė, nes geležtės galas palietė gerklę,  – turiu ir tolesnį tikslą. Mane tikrai galima pavadinti žmogumi, kuris leidosi į paieškas – maža to, į slaptas paieškas, bet privalau jus perspėti, kad mano paslaptį užkeikė galingiausia šio šimtmečio kerėtoja. Tik vienas žmogus gali ją išgirsti ir likti gyvas, o aš nenoriu būti atsakingas už jūsų mirtį. Lordas Hoksbankas iš Hoksbanko vėl nusijuokė, šį kartą nebjauriai, besisklaidančių debesų ir vėl pasirodančios saulės juoku. – Tu mane juokini, paukšteli, – tarė jis. – Įsivaizduoji, kad aš bijau tavo blyškiaveidės raganos prakeiksmo? Per Vėlines šokau su baronu Samdi ir ištvėriau jo vudu stūgavimus. Labai supyksiu, jei tučtuojau man visko nepapasakosi. – Tebūnie, – prašneko zuikis. – Kartą gyveno nuotykių ieškotojas, kunigaikštis, vardu Argalija, dar vadinamas Arkalija, didis karys, turintis užkerėtų ginklų, keturis siaubingus milžinus palydovus ir moterį Andželiką... – Nustok, – tarė lordas Hoksbankas iš Hoksbanko ir susiėmė už kaktos. – Man galvą skauda. Bet po valandėlės tarė: – Kalbėk toliau. – Andželiką, karalaitę, kurios gyslomis tekėjo Čingischano ir Tamerlano kraujas... – Nustok. Ne, kalbėk... – ...gražiausią...


24

Salman Rushdie

– Nustok. Ir lordas Hoksbankas be sąmonės griuvo ant grindų.

Keliautojas, beveik gėdydamasis, kad taip lengvai įpylė opijaus tinktūros į šeimininko taurę, rūpestingai įdėjo medinę dėžutę su lobiais atgal į slėptuvę, užsimetė įvairiaspalvį apsiaustą ir nuskubėjo į pagrindinį denį šauktis pagalbos. Apsiaustą jis išlošė kortomis iš apstulbusio Venecijos deimantų pirklio, negalinčio patikėti, kad kažkoks florentietis, atvykęs į Rialto kvartalą, pranoktų vietinius gyventojus scarabocion* įgūdžiais. Pirklys, barzdotas ir garbanotas žydas, vardu Šalachas Kormoranas, buvo užsisakęs apsiaustą garsiausioje Venecijos siuvykloje, dėl žaliaakio arabo piešinio iškaboje virš durų vadinamoje Il Moro Invidioso**; apsiaustas buvo okultizmo stebuklas, jo pamušalas – slaptų kišenių ir klosčių katakombos, į kurias deimantų pirklys galėjo susikišti savo brangiąsias prekes, o toks apsukruolis kaip tariamasis Učelas Florentietis – visokiausius fokusus. – Greičiau, bičiuliai, greičiau! – sušuko keliautojas, įtikinamai vaidindamas susirūpinusį. – Jo šviesybei mūsų reikia. Tarp ištvermingos diplomatais tapusių piratų įgulos tikriausiai buvo daug prisimerkusių cinikų, kuriems tokia staigi vado negalė sukėlė įtarimą ir kurie ėmė varstyti naujoką nieko gero nežadančiomis jo sveikatai akimis, bet juos iš dalies nuramino neslepiamas Učelo Florentiečio nerimas dėl lordo Hoksbanko gerovės. Jis padėjo paguldyti apalpusį vyriškį ant lovos, nurengė, įbruko į pižamą, dėjo ant kaktos karštus ir šaltus kompresus ir ryžosi nemiegoti ir nevalgyti, kol škotų lordas pasitaisys. Laivo gydytojas pareiškė, kad zuikis neįkainojamas pagalbininkas, ir po šių žodžių įgula, murmėdama ir gūžčiodama pečiais, grįžo prie įprastų darbų. * Toks Venecijos kortų lošimas. ** „Pavydusis mauras“ (it.).


Florencijos kerėtoja

25

Likęs su Učelu ir be sąmonės gulinčiu ligoniu, daktaras prisipažino nesuprantąs, kodėl didikas niekaip nepabunda iš staigios komos. – Man regis, jam nieko blogo neatsitiko, garbė Dievui, tik prižadinti negalima, – pasakė jis, – bet šiame pasaulyje be meilės, ko gero, išmintingiau sapnuoti negu būdrauti. Daktaras buvo mūšių užgrūdintas ne per didžiausio proto žmogelis, vadinamas Garbė Dievui Hokinsu, geraširdis riboto medicininio išsilavinimo chirurgas, labiau pratęs išiminėti ispanų kulkas iš jūrininkų kūnų ir siūti kardo žaizdas po dvikovos su ispanu negu gydyti paslaptingą miego ligą, atsiradusią nežinia iš kur  – it zuikis ar Dievo bausmė. Valparaise Hokinsas paliko kairę akį, Nombre de Diose – pusę kojos ir kiekvieną vakarą, pritardamas čigonų smuiku, dainuodavo gedulingas portugalų fado dainas, skirtas merginai balkone iš Porto miesto Ribeiros rajono. Dainuodamas Garbė Dievui plūdo ašaromis, ir Učelas suprato, kad gerasis daktaras mano merginą prisegus jam ragus ir kankinasi vaizduodamasis portveiną maukiančią mylimąją lovoje su nesužalotais vyrais, žvejais, trenkiančiais žvynuotu laimikiu, gašliais pranciškonais, pirmųjų jūrų tyrinėtojų šmėklomis ir visokio plauko gyvais vaikinais, ispanais ir anglais, kinais ir žydais. „Žmogų, apžavėtą meilės, – pamanė zuikis, – lengva išmušti iš vėžių ir vedžioti už nosies.“ „Skahach“ apiplaukė Somalio pusiasalį, Sokotros salą, Maskate apsirūpino maisto atsargomis, nuo Persijos krantų pasuko į dešinę ir, nešama musoninių vėjų, traukė į pietryčius, į portugalų uostą Diju pietinėje vietovės, kurią daktaras Hokinsas vadino Gudžaratu, pakrantėje, o lordas Hoksbankas iš Hoksbanko ramiai tebesnūduriavo. – Miegas toks ramus, garbė Dievui, – tarė bejėgis Hokinsas, – jog aišku, kad jo sąžinė švari ir bent jau siela sveika, bet kada pasiruošusi stoti prieš savo Kūrėją. – Neduok Dieve, – išsigando zuikis. – Garbė Dievui, jam dar ne laikas keliauti į aną pasaulį, – mielai sutiko pašnekovas.


26

Salman Rushdie

Juodu ilgai budėjo prie ligonio lovos, ir Učelas dažnai klausinėdavo daktarą apie jo portugalę mylimąją. Hokinso nereikėjo traukti už liežuvio. Zuikis kantriai klausydavosi šlovinamųjų giesmių moters akims, lūpoms, krūtims, šlaunims, pilvui, užpakaliui, pėdoms. Jis sužinojo slapčiausius meilės žodelius, jos kuždamus per sueitį, žodelius, dabar jau nebe slapčiausius, išgirdo jos ištikimybės priesaikas ir amžinos sąjungos pažadus. – Ak, bet ji neištikima, neištikima, – raudodavo daktaras. – Tikrai žinai? – klausdavo keliautojas, o apsiašarojęs Garbė Dievui purtydavo galvą. – Bet mes išsiskyrėm taip seniai, ir aš dabar tik pusė žmogaus, todėl reikia tikėtis blogiausia. – Tada garbė Dievui, Garbė Dievui, – įkalbinėdavo jį nesielvartauti Učelas, – nes tu verki be priežasties! Ji ištikima, aš esu tuo tikras, ir laukia tavęs, aš tuo neabejoju. Tu nebeturi vienos kojos, ką gi, ji turės meilės perteklių, meilė tai kojai bus paskirstyta kitoms kūno dalims. Tu nebeturi vienos akies, bet antroji dvigubai uoliau gėrėsis moterimi, kuri tau ištikima ir myli tave taip, kaip tu myli ją! Gana, garbė Dievui! Dainuok linksmai ir nebeverk. Šitaip jis kasvakar atsikratydavo Garbė Dievui, tikindamas, kad įgula labai liūdės be jo dainų, ir kasvakar, likęs vienas su be sąmonės gulinčiu lordu ir valandėlę luktelėjęs, rūpestingai naršydavo kapitono kajutę ir sužinojo visas jos paslaptis. „Žmogus, kurio kajutėje yra viena slėptuvė, turbūt įsirengė jų dar mažiausiai dvi ar tris“, – samprotavo jis ir iki Diju uosto nupešė lordą Hoksbanką kaip vištą, aptiko septynias slaptas ertmes plokštėmis apmuštose sienose ir saugiai priglaudė Šalacho Kormorano apsiauste visus brangakmenius iš visų rastų medinių dėžučių ir septynis aukso luitus, o apsiaustas tebebuvo lengvas it plunksnelė, nes žaliaakis Venecijos mauras mokėjo gėrybes, paslėptas stebuklingajame drabužyje, padaryti besvores. Niekučiai vagies nedomino. Jis paliko juos ten, kur rado, gundyti tų, kurie susigundys. Bet net baigdamas didįjį grobstymą Učelas buvo nepatenkintas, nes nuostabiausio lobio nugvelbti nepavyko. Jis iš paskutiniųjų


Florencijos kerėtoja

27

stengėsi slėpti susijaudinimą. Atsitiktinumas suteikė puikią progą, svarbu jos nepražiopsoti. Bet kur tas daiktas? Iš panagių išgriozdė visą kapitono kajutę, bet jis, kaip buvo paslėptas, taip ir liko. Prakeikimas! Gal lobis užkerėtas? Gal paverstas nematomu, kad jis nerastų? Stabtelėjusi Diju, „Skahach“ nuskubėjo į Suratą; iš šio miesto (neseniai į jį baudžiamąją ekspediciją buvo surengęs pats imperatorius Akbaras) lordas Hoksbankas ketino sausuma keliauti į Didžiojo Mogolo rūmus. Tą vakarą, kai jie atplaukė į Suratą (imperatoriaus rūstybės paverstą rūkstančiais griuvėsiais), kai Garbė Dievui Hokinsas liejo širdį dainomis, o įgula plempė romą ir džiūgavo po ilgos kelionės jūra, ieškotojas apatiniame denyje pagaliau rado tai, ko ieškojo: aštuntą slaptą plokštę, viena daugiau negu magiškas skaičius septyni, viena daugiau, negu tikėtųsi beveik visi plėšikai. Už paskutinių durų buvo tai, ko jam reikėjo. Po dar vieno, paskutinio darbelio jis prisidėjo prie ūžautojų denyje, dainavo ir gėrė nuoširdžiau už visus jūrininkus. Florentietis turėjo talentą nemiegoti, kai visi kiti sumerkdavo blakstienas, todėl, nutaikęs laiką, paryčiui paspruko į krantą laivo valtele ir kaip šmėkla išnyko Indijoje. Kai Garbė Dievui Hokinsas pakėlė aliarmą, radęs ant paskutinio šio pasaulio jūros gulto lordą Hoksbanką iš Hoksbanko pamėlynavusiomis lūpomis, amžinai išvaduotą iš ilgesingų jo finocchiona kančių, Učelas Florentietis jau seniai buvo dingęs: liko tik šis vardas it gyvatės išnara. Prie krūtinės bevardis keliautojas glaudė lobių lobį, laišką, parašytą Elžbietos Tiudor ranka, su jos asmeniniu antspaudu, Anglijos karalienės raštą Indijos imperatoriui, burtažodį, Mogolų dvaro pasaulio visraktį. Dabar jis buvo Anglijos pasiuntinys.


{3} Auštant puikūs naujo Akbaro Didžiojo „pergalės miesto“ rūmai

A

uštant puikūs naujo Akbaro Didžiojo „pergalės miesto“ rūmai atrodydavo pastatyti ne iš smiltainio, o iš raudonų dūmų. Dauguma miestų vos užgimę daro amžinų įspūdį, bet Sykris visada liks miražas. Saulei kylant aukštyn, į grindinio akmenis, kurtindama ausis, pradėdavo vėzdu daužyti dienos kaitra, oras virpėdavo it persigandusi gazelė ir apdildavo riba tarp sveiko proto ir kliedesio, tarp fantazijos ir tikrovės. Svajonės įveikė net imperatorių. Jo rūmuose it šmėklos klaidžiodavo karalienės, radžpūtų ir turkų sultonės, žaisdamos gaudynes. Vienos valdovių iš tikrųjų nebuvo. Ta žmona buvo įsivaizduojama, Akbaro pramanyta, kaip vieniši vaikai išgalvoja draugus, bet imperatorius, turintis daug gyvų, nors ir permainingų, pačių, manė, kad vaiduokliai yra gyvosios karalienės, o


Florencijos kerėtoja

29

neapčiuopiama mylimoji yra tikra. Jis davė jai Džodhos vardą, ir niekas nedrįso prieštarauti. Jos įtaka bei galia uždaroje moterų pusėje ir prabangiuose rūmų kuluaruose didėjo. Dainas jai kūrė Tansenas*, o skriptorijuje jos grožis buvo garbinamas portretais ir eilėraščiais. Ją nutapė pats Abd us Samadas Persas, pavaizdavo iš sapno atminties, nė karto nepažvelgęs į veidą, ir imperatorius, pamatęs jo kūrinį, pliaukštelėjo delnais – toks grožis spinduliavo iš popieriaus lakšto. – Tu ją pavaizdavai kaip gyvą! – sušuko jis. Abd us Samadas lengviau atsikvėpė, ir jam jau nebeatrodė, kad galva vos laikosi ant kaklo. Kai šis fantastinis imperatoriaus dirbtuvių meistro kūrinys buvo parodytas viešai, visas dvaras suprato, kad Džo­ dha tikra, o žymiausi rūmininkai, navratna, arba Devyni Brangakmeniai, pripažino ne tik tai, bet ir karalienės grožį, išmintį, judesių grakštumą ir balso švelnumą. Akbaras ir Džodha Bai! Ak, ak! Garsingiausia šio šimtmečio meilė! Pagaliau keturiasdešimtam imperatoriaus gimtadieniui miestas buvo baigtas. Jis buvo statomas dvylika karštų metų, bet ilgą laiką atrodė, kad pamažu kyla be jokių pastangų, it kerų galybe. Viešųjų darbų ministras statybas nutraukdavo, kai valdovas trumpam apsigyvendavo naujoje imperijos sostinėje. Atvykus imperatoriui, nutildavo akmentašių įrankiai, dailidės nebekaldavo vinių, iš akių dingdavo visi piešėjai, inkrustuotojai, audinių kabintojai ir širmų raižytojai. Tada visa, pasak kalbų, tapdavo nerūpestingais malonumais. Būdavo duodamas leidimas tik džiaugsmo garsams. Saldžiai tilindžiuodavo skambaliukai ant šokėjų kulkšnių, klegėdavo fontanai, o su vėju plaukdavo tyki genialiojo Tanseno muzika. Imperatoriui į ausį būdavo šnibždami eilėraščiai, o ketvirtadieniais pačysio** kiemelyje ilgai ir glebiai žaidžiama, po languotą aikštelę vietoj žaidimo figūrų gainiojant verges. Užuolaidų atskirtą popietę po slankiomis kabančiomis * Garsus hindustaniškosios klasikinės muzikos kūrėjas, Akbaro rūmų dainininkas. ** Stalo žaidimas simetriško kryžiaus formos lentoje.


30

Salman Rushdie

vėduoklėmis ateidavo ramus meilės metas. Geidulingą miesto rimtį lemdavo tiek valdovo visagalybė, tiek dienos kaitra. Nė vienas miestas nėra vien rūmai. Tikrasis, iš medžio, molio, mėšlo, plytų ir akmens, kiūtojo po didžiuliu raudono akmens cokoliu, ant kurio stovėjo karališkoji buveinė. Kvartalų ribas nustatė tautybė ir amatas. Vienur buvo sidabrakalių gatvė, kitur – įkaitusios, žvangančios ginklų dirbtuvės, trečioje gatvelėje – apyrankių ir drabužių krautuvės. Rytuose gyveno hinduistai, toliau miesto sienas buvo aprietęs persų kvartalas, dar toliau plytėjo turanių* rajonas, o už jo, netoli didžiulių mečetės vartų, stovėjo Indijoje gimusių musulmonų namai. Užmiestį buvo nusėję didikų dvarai, meno dirbtuvės, jau pagarsėjęs visoje šalyje skriptorijus, du paviljonai: muzikos ir šokių. Daugumoje šio žemutinio Sykrio dykinėti beveik nebuvo laiko, ir kai imperatorius grįždavo iš karo, įsakymas tylėti molinį miestą dusindavo. Kertamoms vištoms reikėdavo užkimšti gerklę, kad jos nesudrumstų karalių karaliaus ramybės. Girgždantis vežimo ratas galėjo pelnyti vežėjui rykščių, o jei jis plakamas rėkdavo, bausmė būdavo dar griežtesnė. Gimdyvės slopindavo riksmus, o turgavietės pantomima primindavo beprotnamį. „Kai karalius čia, mums visiems galvoje kliuka, – sakydavo žmonės ir skubiai pridurdavo, nes šnipų ir išdavikų buvo pilna visur:  – iš džiaugsmo.“ Molinis miestas mylėjo imperatorių, tvirtino, kad myli, tvirtino be žodžių, nes žodžius sudarė uždraustoji medžiaga – garsas. Kai imperatorius vėl išvykdavo į žygį – į nesibaigiančius (nors visada pergalingus) mūšius su Gudžarato, Radžasthano, Kabulo ir Kašmyro kariuomenėmis, – tylos kalėjimas būdavo atrakinamas, suskardėdavo trimitai ir džiaugsmo šauksmai, o žmonės pagaliau galėdavo papasakoti vienas kitam viską, ką daug mėnesių būdavo priversti laikyti už dantų. Aš tave myliu. Mano motina numirė. Tavo sriuba skani. Jei negrąžinsi skolos, sulaužysiu tau rankas. Aš irgi tave myliu. Viską. * Išeiviai iš Centrinės Azijos.


Florencijos kerėtoja

31

Molinio miesto laimė, kad Akbaras dažnai išvykdavo karo reikalais, tiesą sakant, jis dažniausiai būdavo išvykęs, o kol jo nebūdavo, vargšų knibždėlyno šurmulys bei paleistų nuo saito statybos darbininkų baladojimasis kasdien erzindavo bejėges karalienes. Jos gulėdavo krūvoje ir aimanuodavo, o ką darydavo, kad prablaškytų viena kitą, kokių malonumų suteikdavo viena kitai uždangstytoje moterų pusėje, čia aprašyta nebus. Tik įsivaizduojamoji valdovė liko tyra, ji ir papasakojo Akbarui apie sunkumus, kurie slegia žmones dėl pernelyg uolių pareigūnų rūpinimosi valdovo ramybe, kai jis namie. Vos apie tai sužinojęs, imperatorius atšaukė įsakymą, pakeitė viešųjų darbų ministrą ne tokiu niūra ir užsispyrė perjoti miesto gatves, kuriose gyveno varginami valdiniai, šaukdamas: „Klegėkite, kiek norite, žmonės! Triukšmas yra gyvenimas, o didelis triukšmas – ženklas, kad gyvenimas geras. Mums visiems užteks laiko ramybei, kai būsime laimingai numirę.“ Miestas pratrūko džiaugsmingais šauksmais. Tą dieną paaiškėjo, kad soste sėdi kitoks karalius ir kad viskas pasaulyje pasikeis.

Pagaliau valstybėje įsivyravo taika, bet karaliaus siela buvo nerami. Valdovas ką tik grįžo iš karo, pastatęs savo vieton Surato išsišokėlį, bet ilgomis žygio ir mūšių dienomis jis laužė galvą ne tik dėl kovos, bet ir dėl filosofijos ir kalbos mįslių. Imperatorius Abūl Fath Džalaludynas Muhamadas, karalių karalius, nuo vaikystės vadinamas Akbaru, „didžiuoju“, o vėliau, nepaisant tautologijos, Akbaru Didžiuoju, didžiuoju didžiuoju, didžiu didybe, dukart didžiu, tokiu didžiu, kad titulo pakartojimas ne tik tinkamas, bet ir būtinas jo šlovės šlovingumui išreikšti, Didysis Mogolas, dulkinas, mūšių išvargintas, pergalingas, mąslus, pradėjęs tukti, praradęs iliuzijas, ūsuotas, poetiškas, geidulingas, absoliutus monarchas ir šiaip per daug puikus, per daug pasaulio aprėpiantis, apskritai visko turintis per daug vienai asmenybei, – šis


32

Salman Rushdie

it potvynis užplūstantis valdovas, šis pasaulių rijikas, šis daugiagalvis baisūnas, kalbantis apie save daugiskaitos pirmuoju asmeniu, – per ilgą nuobodžią kelionę namo, kurioje jį lydėjo sumuštų priešų galvos, šokinėjančios sandariuose moliniuose ąsočiuose su sūrymu, susimąstė apie trikdančias vienaskaitos pirmojo asmens – „aš“ – galimybes. Nesibaigiančio lėto raitininkų žygio dienos skatino atsainius linkusio abstrakčiai mąstyti žmogaus svarstymus, ir imperatorius jodamas galvodavo apie tokius dalykus kaip Visatos kintamumas, žvaigždžių dydis, žmonų krūtys ir Dievo predikatai. O šiandien jam rūpėjo ir žmogaus savasties gramatika, trys jos asmenys, pirmasis, antrasis ir trečiasis, sielos vienaskaita ir daugiskaita. Jis, Akbaras, niekada savęs nevadino „aš“, net likęs vienas, net tūždamas ar svajodamas. Jis buvo – o kas jis dar galėjo būti? – „mes“. Jis buvo Mes apibrėžimas, įkūnijimas. Jis buvo gimęs daugiskaitai. Sakydamas „mes“, jis paprastai ir nuoširdžiai kalbėjo apie save kaip įkūnijantį visus valdinius, visus miestus, žemes, upes, kalnus, ežerus, visus imperijos gyvūnus, augalus ir medžius, be to, paukščius, skrendančius virš galvos, kandžius prieblandos uodus ir bevardes pabaisas, požemio karalystės irštvose lėtai graužiančias šaknis; jis manė esąs visų savo pergalių visuma, tarėsi perėmęs kiekvieno nukirsdinto ar viso labo nugalėto priešininko būdą, gabumus, istoriją, gal net sielą; ir dar jis manė esąs savo žmonių praeities ir dabarties apogėjus bei ateities variklis. „Mes“ reiškė karališkumą, bet dabar jis atsižvelgė ir į prasčiokus, teisybės ir diskusijos dėlei pripažindamas, kad jie, be abejo, kartais apie save irgi mąsto daugiskaita. Ar jie klysta? O gal (kokia klastinga mintis!) klysta jis? Gal ši savęs kaip bendruomenės samprata ir yra kiekvienos būtybės pasaulyje prasmė; juk tokia būtybė, šiaip ar taip, neišvengiamai yra būtybė tarp kitų būtybių, visos būties dalis. Gal daugiskaita – ne vien karaliaus privilegija, gal ji ne vien jo dieviškoji teisė. Toliau galima įrodinėti, jog, kadangi monarcho mintys, žinoma, atsispindi valdinių mintyse, tik ne tokiu tauriu ir rafinuotu pa-


Florencijos kerėtoja

33

vidalu, vyrai ir moterys, kuriuos jis valdo, neišvengiamai galvoja apie save kaip „mes“. Gal jie save įsivaizduoja kaip daugines esybes, sudarytas iš jų pačių, vaikų, motinų, tetų, darbdavių, bendratikių, bendradarbių, giminių ir draugų. Jiems irgi atrodo, kad jų savastis daugialypė, viena – vaikų tėvas, kita – tėvų vaikas; jie supranta, kad su darbdaviu reikia elgtis kitaip negu namie su žmona, – trumpai drūtai, jie visi yra aibė savasčių ir sprogsta nuo gausos kaip jis pats. Tai negi tarp valdovo ir valdinių nėra esminio skirtumo? Ir tada jo pradinis klausimas iškilo nauja stulbinama forma: valdiniai, turintys daug savasčių, geba galvoti apie save vienaskaita, o ne daugiskaita, tai gal ir jis gali būti „aš“? Ar gali būti koks „aš“, kuris tėra vienas? Ar po sausakimšais šios žemės „mes“ nepalaidoti pliki vieniši „aš“? Šis klausimas gąsdino Akbarą, jojantį namo baltu žirgu, bebaimį, nenugalimą ir, reikia pripažinti, pradėjusį storėti; valdovas, prisiminęs jį naktį, užmigdavo tik vargais negalais. Ką pasakyti, vėl pamačius Džodhą? Jei jis tiesiog pasakytų: „Aš grįžau“ arba „Čia aš“, ar ji galėtų jį vadinti vienaskaitos antruoju asmeniu, „tu“, kuriuo kreipiamasi tik į vaikus, mylimuosius ir dievus? Ir ką tai reikštų? Kad jis jai kaip vaikas, kaip Dievas ar viso labo mylimasis, kurį ji išsvajojo, kurį sukūrė vaizduote taip pat nekantraudama, kaip jis sugalvojo ją? Ar galėtų tas trumpas žodelis, tas „tu“, tapti labiausiai jaudinančiu šios kalbos žodžiu? „Aš, – tyliai pabandė pratintis jis. – Štai ir aš. Aš myliu tave. Eikš pas mane.“ Pakeliui į namus jo apmąstymus sudrumstė paskutinės kautynės. Reikėjo dar vienam akiplėšai kunigaikštukui parodyti jo vietą. Lankstas į Kathijavaro pusiasalį numalšinti atkakliojo Kučh Nahyno* ranos, jauno vyruko didele burna ir dar didesniais ūsais (imperatorius didžiavosi savaisiais ir nemėgo varžovų), feodo valdytojo, mėgstančio kvailai postringauti apie laisvę. Laisvę kam ir nuo ko, mintyse purkštelėjo imperatorius. Laisvė – vaikų pasa * Kučh nahyn (hindi) – niekas.


34

Salman Rushdie

ka, moterų žaidimas. Nė vienas žmogus nėra laisvas. Kariuomenė traukė per baltą Giro mišką be garso it maras, ir mažutė apgailėtina Kučh Nahyno tvirtovėlė, išvydusi siūruojančių medžių viršūnėmis artėjant mirtį, nugriovė savo bokštus, iškėlė baltą vėliavą ir nuolankiai meldė pasigailėti. Dažnai, užuot nubaudęs nugalėtus priešininkus mirtimi, imperatorius vesdavo vieną jų dukterų ir duodavo sumuštam uošviui tarnybą. Naujas šeimos narys geriau už pūvantį lavoną. Tačiau šį kartą jis irzliai nuplėšė ūsus nuo gražaus įžūliojo ranos veido ir sukapojo silpnavalį svajotoją į žvilgius gabalus – padarė tai pats, nuosavu kardu, kaip būtų padaręs jo senelis, o paskui pasišalino į savo stovyklą drebėti ir gedėti. Imperatoriaus akys buvo įkypos, didelės ir žiūrėjo į begalybę kaip svajinga jauna panelė ar jūrininkas, besidairantis sausumos. Lūpos buvo putlios ir papūstos it nepatenkintos moters. Tačiau šie mergiški bruožai negadino tvirto, didelio ir stipraus vyro įspūdžio. Dar berniukas jis pasmaugė tigrę plikomis rankomis, o paskui, sutrikdytas savo poelgio, visam laikui atsisakė mėsos ir tapo vegetaru. Musulmonas vegetaras, karys, trokštantis taikos, karalius filosofas: loginis prieštaravimas. Toks buvo didžiausias šios šalies valdovas. Po mūšio, kai apima liūdesys, o niekingus žuvusiuosius apgaubia vakaras, sugriautos kraujyje tirpstančios tvirtovės papėdėje, netoli mažo kriokliuko su lakštingalos balsu  – bulbul, bulbul čiurleno jis, – brokato palapinėje imperatorius gurkšnojo atskiestą vyną ir sielojosi dėl kruvinos genealogijos. Jis nenorėjo būti panašus į smurtininkus protėvius, nors jie ir buvo didžiausi istorijoje. Jį slėgė plėšikiškos praeities vardų našta, vardų, iš kurių žmonių kraujo kaskadomis išplaukė į paviršių ir jo vardas: senelis Babaras, Ferganos valdovas, užkariavęs ją, bet visada nekentęs naujųjų valdų, šitos Indijos su pernelyg daug turto ir pernelyg daug dievų, Babaras – karo mašina su netikėta taiklių žodžių dovana, o dar prieš Babarą – kraugeriški Transoksianos* * Žemių šiauriniame dabartinės Amudarjos (senovėje – Okso) krante lotyniškas pavadinimas.


Florencijos kerėtoja

35

ir Mongolijos genčių vadai, visų pirma galingasis Temudžinas – Čingischanas, dėl kurio jis, Akbaras, ir turi taikstytis su Mogolo titulu, turi tapti mongolu, nors toks nėra ir nemano esąs. Jis mano esąs... indas. Jo orda nei Aukso, nei Mėlynoji, nei Baltoji. Pats žodis „orda“ rėžia jam jautrias ausis bjaurumu, kiauliškumu, šiurkštumu. Jam nereikia ordų. Jis nenori pilti išlydyto sidabro sumuštiems priešams į akis ar traiškyti jų prieš pakylą, ant kurios pietauja. Jis pavargo nuo karo. Jis prisiminė vaikystės mokytojo, perso Myro, žodžius, kad žmogus, trokštantis sielos ramybės, turi taikiai gyventi su visais kitais. Sulh-i-kul, visiška ramybė. Nė vienas chanas nesuprastų šios minties. Jam nereikia chanato. Jam reikia šalies. Ir ne tik Temudžinas. Jis yra tiesioginis palikuonis žmogaus, vadinamo Geležimi. Jo sentėvių kalba geležies vardas skambėjo timūr. Timūr e Langas, Geležinis Šlubis. Timūras, sunaikinęs Damaską ir Bagdadą, su žeme sulyginęs Delį, palikęs jame penkiasdešimt tūkstančių vaiduoklių. Akbaras būtų mielai apsiėjęs be tokio protėvio. Jis liovėsi kalbėti Timūro kalba, čiagatajų, pavadinta vieno Čingischano sūnų vardu, ir iš pradžių pasirinko persų, o paskui ir darkytą negryną urdu, kariuomenės žygio, stovyklos šneką; čia vebleno ir švilpavo pustuzinis paviršutiniškai suprantamų liežuvių, visų nuostabai, kurdami gražų naują skambesį: poeto kalbą, gimusią kareivių burnose. Kučh Nahyno rana, jaunas, lieknas, juodbruvas, klūpojo prie Akbaro kojų beūsiu kraujuojančiu veidu, laukdamas mirtino kirčio. – Istorija kartojasi,  – tarė jis.  – Prieš septyniasdešimt metų jūsų senelis nužudė mano senelį. – Mūsų senelis,  – atsakė imperatorius, pagal paprotį vartodamas karališkąją daugiskaitą, nes laikas vienaskaitos eksperimentams buvo netinkamas, šis niekšas nenusipelnė teisės būti jų liudytoju,  – buvo barbaras su poeto iškalba. Priešingai, mes esame poetas su barbaro istorija ir barbaro talentu kariauti, kurio nekenčiame. Tai rodo, kad istorija ne kartojasi, o eina pirmyn, ir kad žmogus gali keistis.


36

Salman Rushdie

– Neįprasta pastaba budeliui, – tyliai atsiliepė jaunasis rana, – tačiau su Mirtimi ginčytis beprasmiška. – Išmušė tavo paskutinė valanda, – sutiko imperatorius. – Taigi pasakyk teisybę prieš mus palikdamas. Kokį rojų tikiesi rasti aname pasaulyje? Rana pakėlė akis sužalotame veide į imperatorių. – Rojuje žodžiai „pagarba“ ir „ginčas“ reiškia tą patį,  – paskelbė jis. – Visagalis nėra tironas. Dievo namuose visi balsai gali laisvai kalbėti, ką nori, ir tai yra jų meilės forma. Be abejo, jaunuolis buvo erzinamai šventeiviškas, bet Akbaras, kad ir supykęs, susijaudino. – Mes pažadame, – tarė imperatorius, – pastatyti tokius garbinimo namus čia, žemėje. – Paskui, surikęs Allahu Akbar, Dievas yra didis, o gal net – Akbaras yra Dievas, jis nukirto pasipūtusiam storžieviui įžūlią, moralizuojančią ir todėl staiga nebereikalingą galvą. Kelias valandas po ranos nužudymo imperatorių buvo apsėdęs įprastas vienatvės demonas. Kai kas nors kalbėdavo su juo kaip su lygiu, jis pasiusdavo, o tai yda, tiek jis supranta, karaliaus pyktis visada yda, piktas karalius – kaip dievas, kuris daro klaidas. Ir tai buvo dar vienas prieštaravimas. Imperatorius buvo ne tik filosofas barbaras ir žudikas verksnys, bet ir savimana, įpratęs prie vergiško nuolankumo bei pataikavimo, vis dėlto besiilgintis kitokio pasaulio, kuriame, radęs sau lygų žmogų, galėtų susitikti su juo kaip su broliu, galėtų kalbėti su juo nesivaržydamas, mokyti ir mokytis, teikti ir gauti džiaugsmo, pasaulio, kuriame galėtų atsisakyti piktdžiugiško pergalės džiaugsmo dėl švelnesnių, bet reiklesnių pašnekesio malonumų. Ar toks pasaulis yra? Kokiu keliu galima jį pasiekti? Ar toks žmogus yra kur nors pasaulyje, ar jis ką tik nubaustas mirtimi? O jei ūsuotasis rana buvo vienintelis? Ar jis nenužudė vienintelio žmogaus žemėje, kurį būtų galėjęs mylėti? Imperatoriui ėmė painiotis mintys, apėmė graudulys, o akys aptemo nuo girtų ašarų. Kaip tapti žmogumi, kokiu jis nori būti? Akbaru, didžiuoju? Kaip?


Florencijos kerėtoja

37

Nėra su kuo pasikalbėti. Jis liepė kurčiam kaip kelmas tarnui Bhaktiramui Džainui išeiti iš palapinės, kad galėtų ramiai gerti. Tarnas, negirdintis šeimininko kliedesių, tikra palaima, bet Bhaktiramas Džainas išmoko skaityti iš lūpų, todėl prarado didžiumą vertės ir tapo šnipu kaip visi kiti. Karalius pamišęs. Taip sako visi: kareiviai, valdiniai, žmonos. Turbūt ir Bhaktiramas Džainas. Niekas to nesako į akis, nes jis tikras milžinas ir galingas karys kaip didvyris iš senų pasakų, be to, karalių karalius, o jei toks nori būti kvanktelėjęs, ne jiems prieštarauti. Tačiau karalius nebuvo pamišęs. Karaliui nepakako būti. Jis troško tapti. Puiku. Jis ištesės pažadą nebegyvam Kathijavaro kunigaikštukui. Savo pergalės miesto viduryje jis pastatys garbinimo namus, debatų buveinę, kurioje visi galės kalbėti apie viską ir sakyti, ką nori, net kad Dievo nėra, o karalių nereikia. Tuose namuose jis mokysis nuolankumo. Ne, dabar jis neteisingas sau. Ne mokysis. Veikiau prisimins, atgaus nuolankumą, glūdintį širdies gilumoje. Šis nuolankus Akbaras tikriausiai bus geriausia jo savastis, sukurta tremties vaikystėje, dabar pridengta suaugusiojo prabanga, bet neišnykusi; savastis, pagimdyta ne pergalės, o pralaimėjimo. Jo tėvas buvo pralaimėjimas, vardu Humajūnas. Jis nemėgo galvoti apie tėvą. Tėvas rūkydavo per daug opijaus, prarado imperiją, atgavo ją tik apsimetęs šiitu (ir padovanojęs Kohinūro deimantą), kad Persijos karalius duotų jam kariuomenę kovai, o atgavęs sostą beveik iškart nusisuko sprandą, nulėkęs nuo bibliotekos laiptų. Akbaras tėvo nepažinojo. Jis pats gimė Sindhe po Humajūno sutriuškinimo prie Čausos, kai Šer Šahas Sūri tapo karaliumi, kuriuo turėjo, bet nesugebėjo būti Humajūnas, paskui nuverstasis imperatorius spruko į Persiją, pametęs sūnų. Keturiolikos mėnesių sūnų. Jį rado ir užaugino tėvo brolis ir priešas, dėdė Askari iš Kandaharo, pasiutėlis dėdė Askari, kuris būtų pats nužudęs Akbarą, jei būtų nutvėręs, – jam tiesiog nesisekė, nes kelią pastodavo žmona. Akbaras liko gyvas, nes taip norėjo dėdienė.


38

Salman Rushdie

Kandahare jis buvo mokomas išgyventi, kautis, žudyti ir medžioti, o daug ko išmoko nemokomas, kaip antai pasirūpinti savimi, laikyti liežuvį ir neplepėti, ko nereikia, nes dėl žodžių galėjai būti nugalabytas. Apie nugalėtųjų orumą, apie nesėkmę, apie sielos apsivalymą pripažinus pralaimėjimą, apie atsižadėjimą išvengiant per didelio prisirišimo prie trokštamo dalyko žabangų, apie pametimą apskritai ir apie betėvystę konkrečiai, apie tėvų menkumą, apie betėvių menkumą ir apie geriausią mažesniųjų gynybą nuo didesniųjų: savistabą, apdairumą, gudrumą, nuolankumą ir didelį akiplotį. Daugybė menkumo pamokų. Menkumo, nuo kurio gali prasidėti didėjimas. Tačiau buvo dalykų, kurių niekam netoptelėjo jo mokyti ir kurių jis taip ir neišmoko. – Mes esame Indijos imperatorius, Bhaktiramai Džainai, bet nemokame parašyti savo prakeikto vardo, – suriko jis tarnui auštant, kai senis padėjo jam apsiplauti. – Taip, o didžiai palaiminta esybe, daugelio sūnų tėve, daugelio žmonų vyre, pasaulio valdove, žemės laimėtojau, – atsiliepė Bhaktiramas Džainas, duodamas jam rankšluostį. Šis metas, karaliaus kėlimosi valanda, sykiu buvo meilikavimų valanda. Bhaktiramas Džainas išdidžiai atstovavo imperijos pirmos klasės meilikautojų rangui ir buvo įmantraus, senosios mokyklos stiliaus, vadinamo didėjančiosios progresijos meilikavimu, meistras. Dėl būtinų pakartojimų ir griežtos sekos tik žmogus, turintis puikią atmintį barokinėms besaikių panegirikų formuluotėms, geba pataikauti didėjančiąja progresija. Bhaktiramo Džaino atmintis neklysdavo. Jis galėdavo meilikauti valandų valandas. Imperatorius pamatė šilto vandens dubenyje rūstų it pražūties pranašystė savo veidą. – Mes esame karalių karalius, Bhaktiramai Džainai, bet negalime perskaityti savo įstatymų. Ką pasakysi? – Taip, o teisingausias iš teisėjų, daugelio sūnų tėve, daugelio žmonų vyre, pasaulio valdove, žemės laimėtojau, viso, kas yra,


Florencijos kerėtoja

39

viešpatie, visos būties vienytojau, – suokė Bhaktiramas Džainas, vis labiau įsismagindamas. – Mes esame didingasis spindesys, Indijos žvaigždė, šlovės saulė, – paskelbė imperatorius, pats neblogai išmanantis pataikavimą, – ir vis dėlto užaugome šūdiname miesteliūkštyje, kuriame vyrai dulkina moteris, kad padarytų vaikų, ir dulkina berniukus, kad padarytų vyrais, – užaugome dairydamiesi puoliko iš užpakalio ir kario iš priekio. – Taip. O akinama šviesa, daugelio sūnų tėve, daugelio žmonų vyre, pasaulio valdove, žemės laimėtojau, viso, kas yra, viešpatie, visos būties vienytojau, didingasis spindesy, Indijos žvaigžde, šlovės saule, – bėrė kaip žirnius Bhaktiramas Džainas, bet kurtumas jam netrukdė suprasti užuominų. – Ar taip dera auginti karalių, Bhaktiramai Džainai? – suriaumojo imperatorius, iš pykčio apversdamas dubenį. – Neraštingas, saugantis savo subinę, laukinis – ar toks turėtų būti princas? – Taip, o išmintingesnis už išminčius, daugelio sūnų tėve, daugelio žmonų vyre, pasaulio valdove, žemės laimėtojau, viso, kas yra, viešpatie, visos būties vienytojau, didingasis spindesy, Indijos žvaigžde, šlovės saule, žmonių sielų šeimininke, savo valdinių likimo kalvi, – traukė Bhaktiramas Džainas. – Tu apsimeti, kad nemoki skaityti žodžių iš mūsų lūpų! – sušuko imperatorius. – Taip, o įžvalgesnis už aiškiaregius, daugelio sūnų tėve... – Tu ožys, kurį reikėtų papjauti ir suvalgyti per pietus. – Taip, o gailestingesnis už dievus, tėve... – Tavo motina krušosi su kuiliu, kad tu atsirastum. – Taip, o iškalbingiausias iš kalbančiųjų, tė... – Nesvarbu,  – tarė imperatorius.  – Mums jau geriau. Išeik. Gali gyventi.


Florencijos kerėtoja  

Knygos Florencijos kerėtoja ištrauka

Advertisement
Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you