2
1 skyrius
S
VEIKI SUGRĮŽĘ Į ŽIOVULIŲ SLĖNĮ su jo žaliom kalvom ir didžiulėm karvių bandom. Žolė ir toliau
žaliuoja, kalvos banguoja, o karvės mūkia. Kam tai rūpi? Ogi šitiems dviem.
Tai Mailsas Merfis ir Nailsas Sparksas – vieninteliai slapto dviejų asmenų klubo, žinomo tik jiedviem ir niekam daugiau kaip Baisioji porelė, nariai. (Mailsas – tas su dujokauke.) 1
Baisioji porelė – tai ne šiaip slaptas klubas. Tai – pokštininkų klubas. Ir šiandien, sekmadienį, Mailsas su Nailsu rengiasi iškrėsti naują pokštą. Išvakarėse, šeštadienį, Mailsas su Nailsu sudarė visą sąrašą daiktų, kurių jiems prireiks:
– O kam mums tos dujokaukės? – paklausė Nailsas. Jiedu su Mailsu tūnojo savo pokštų laboratorijoje – gana erdvioje drabužinėje greta Nailso miegamojo, kurios visos keturios sienos ir lubos buvo padengtos juoda rašomąja lenta, kad Baisioji porelė galėtų patogiai regzti savo pokštų planus. Ar matot žemėlapius? O schemas? O visą dėžę juodų kojinių, kėpsančią kampe? 2
3
Tos kojinės tai nesvarbu. Tačiau už kojinių dėžės slėpėsi kur kas reikšmingesnis dalykas. Ten buvo surašytas tas keturiasdešimt vienas žodis, kuriais Mailsas su Nailsu vadovavosi gyvenime:
4
( Jeigu šią knygą skaitote kur nors tylioje, ramioje vietoje, kur niekas jūsų neišgirs, siūlau iškelti kairę ranką – pokštininkų ženklas! – ir garsiai ištarti tuos žodžius.) – Štai kam mums tos dujokaukės, – užbaigė Mailsas, kuris per visą šį laiką kalbėjo. – Man regis, dujokaukės veikia ne visai taip, kaip tu galvoji, – nutęsė Nailsas. – O aš manau, kad būtent taip, kaip aš galvoju, – nepasidavė Mailsas. – Na, ką gi, – atsiduso Nailsas, – matyt, viskas priklauso nuo to, ką vadini galvojimu... – Bent jau aš pasiimsiu dujokaukę, – užbaigė ginčą Mailsas. – Ir tau vieną prigriebsiu. Lažinuosi, kad ryt jos paprašysi. Tad štai kaip jie čia atsirado. – Ar tau tikrai jos nereikia? – paklausė Mailsas. – Ne.
5
Nailsas iš kišenės išsitraukė skalbinių segtuką ir juo kietai užspaudė sau abi šnerves. Dar krūptelėjo, nes trupučiuką suskaudo. – Dujokaukė būtų kur kas patogiau, – šyptelėjo Mailsas. – Galbūt, – atsiliepė Nailsas. – Be to, ji kietai atrodo. Nailsas įdėmiai nužvelgė Mailsą. – Gal, – burbtelėjo paskui. Mailsas su Nailsu pasidėjo ant šaligatvio riedlentes. (Abi riedlentės buvo Mailso. Šįryt jis viena jų atvažiavo į aikštelę prie Denio užkandinės. Nailsas saviškę atsinešė. Jam ne itin sekėsi laikyti pusiausvyrą.) Jiedu užsitempė gumines pirštines. Paskui išsitraukė teptukus. O tada Mailsas iš kuprinės išėmė patį svarbiausią daiktą, kurio jiems reikėjo šios dienos išdaigai. Tas daiktas buvo toks reikšmingas, kad jo net negalėjai įtraukti į sąrašą. O kas, jei tas sąrašas pateks į netinkamas rankas, ir tada prasidės visokie klausimai, tyrinėjimai, demaskavimai ir bausmės. Mat čia buvo visos operacijos ašis – storai plastikine plėvele apvyniotas sūrio gabalas. Žiovulių slėnio karvės ėda Žiovulių slėnio žolę, augančią Žiovulių slėnio šlaituose, ir duoda Žiovulių slėnio pieną. Dalis to Žiovulių slėnio pieno tampa Žiovulių slėnio sūriais, 6
kuriais prekiaujama Žiovulių slėnio sūrinėje ir kurių esama iš viso dvidešimt devynių rūšių, tarp jų:
7
Jei suskaičiavote, turėjot pastebėti, kad čia išvardintos tik dvidešimt penkios sūrio rūšys. Bet gal jums bus įdomu sužinoti, kad Žiovulių slėnis yra viena iš keturių vietų pasaulyje, kur dar, be Vokietijos, gaminamas Limburgo sūris. Būtent jo šįryt ir nusipirko Mailsas Merfis, mat tas sūris garsėja tuo, kad dvokia neplautomis kojinėmis. – O varge, – sudejavo Mailsas, išvyniodamas sūrį, – kaip trenkia kojinėmis!
8
– To mums ir reikia, – priminė Nailsas. – Aha, bet aš net per dujokaukę užuodžiu, – aimanavo Mailsas. Nailsas gūžtelėjo. – Aš juk bandžiau tave perspėti. Dujokaukės saugo nuo nuodų, o ne nuo smarvės! Mailsas nusitraukė nuo galvos dujokaukę. – Gerai! Tavo viršus. Duok segtuką! – Turiu tik vieną, – šyptelėjo Nailsas. Nailsas nebūtų Nailsas, jei per vidurį sumanytos išdaigos dar neiškirstų pokšto ir savo bendražygiui. – Šaunuolis, – pagyrė Mailsas. – Ačiū, – padėkojo Nailsas. Mailsas jau kone apsvaigo. Jis nepatikliai dėbtelėjo į sūrį. – Jis dvokia baisiau, nei maniau, – suburbėjo. Tada giliai įkvėpė ir sulaikė kvapą. Paskui Mailsas su Nailsu vienas kitam linktelėjo. Tada abu atsigulė ant riedlenčių, prisiplojo prie jų nugaromis ir čiūžtelėjo po geltona mašina, priklausančia jų direktoriui, kuris vadinosi direktorius Barkinas ir kiekvieną sekmadienį tuo pačiu metu pietaudavo Denio užkandinėje.
9
Geram pokštui reikia gero ožio, o geras ožys yra toks, kuris nusipelno būti apmulkintas. Patys geriausi ožiai yra despotai ir tironai, dabitos ir savimylos. Direktorius Barkinas buvo puikus ožys, nes: 1) savo kalbose ir visoje mokykloje iškabinėtuose ženkluose besąlygiškai reikalavo, kad visi gerbtų jo valdžią;
10
2) kaskart, kai tos valdžios kas nors nepaisydavo, jį ištikdavo priepuolis ir jis visas paraudonuodavo iš piktumo (o taip nutikdavo dažnai); 3) šiemet jis panaikino visas smagias šventes, kurios neva esančios „kvailos“, tarp jų – Kvailų šukuosenų dieną, Ūsų dieną ir Vaikščiojimo atbulomis dieną; liko tik Pižamų diena (kurią šiaip taip iškovojo klasės seniūnė, bet ir tai su Barkino nurodyta sąlyga: Pižamų dieną pamokos prasidės penkiolika minučių anksčiau, „nes mokiniams juk nereikės apsirengti“); 4) pridirbo dar baisybę kitų bjaurių dalykų, kurių daugelis aprašyti pirmojoje knygoje. Mūsų bičiuliai spėjo per devyniasdešimt tris sekundes išterlioti visą mašinos apačią Limburgo sūriu. Taigi greičiau nei po poros minučių jiedu jau vėl stovėjo šalia mašinos. – Na, kaip – dvokia? – paklausė Nailsas. – Siaubingai, – supūkštė Mailsas. Abu išsišiepė. Mailsas iškėlė du pirštus. Nailsas irgi. Tada abu sudūrė pirštų galiukus. Tai buvo slaptas Baisiosios porelės pasveikinimas su puikiai pavykusiu pokštu. – Eime, – paragino Mailsas. Bet Nailsas dar šį tą sumanė. 11
– Luktelk! Apsidairęs, ar tikrai niekas nemato, jis storai brūkštelėjo sūriu per ventiliacijos angas priekinio mašinos stiklo apačioje. Tai buvo meistro potėpis.
12