Page 1


Honoré de Balzac

Šagrenės oda

Romanas

Iš prancūzų kalbos vertė jonas norkus


I

TALISMANAS


1829 metų spalio pabaigoje vienas jaunuolis įėjo į Karališkuosius rūmus1 tuo metu, kai pagal įstatymą, kuris globoja mokesčiais apdedamą aistrą, atidaromi lošimo namai. Ilgai nesvyruodamas, jis pasikėlė laiptais į lošimo kambarį, pažymėtą 36 numeriu. – Malonėkite savo skrybėlę, pone! – sausu ir niurgzliu balsu sušuko jam išblyškęs senukas, lindėjęs šešėlyje už barjero, ir staiga atsistojo, rodydamas itin atgrasų savo veidą. Kai jūs įeinate į lošimo namus, įstatymas pirmiausia iš jūsų atima skrybėlę. Gal tai Evangeliją ar Apvaizdą primenąs palyginimas? O gal tai greičiau yra būdas sudaryti su jumis pragarišką sutartį, reikalaujančią iš jūsų kokio nors užstato? O gal taip jūs esate verčiamas pagerbti tuos, kurie išloš jūsų pinigus? Gal policija, sekdama visas visuomenės srutų duobes, nori sužinoti jūsų skrybėlininko arba jūsų paties pavardę, jeigu ji 1 Karališkieji rūmai, priešais Luvrą Paryžiuje, pastatyti 1629 m. kar­ dinolui Rišeljė. Vėliau taip vadinosi aplink išaugęs miesto rajonas.

7


honoré de balzac

įrašyta jūsų skrybėlės pamušale? Pagaliau gal norima išmatuoti jūsų kiaušą, kad būtų galima parengti moks­ linę statistiką apie lošėjų protinius gabumus. Apie tai administracija visiškai nutyli. Bet atminkite – vos jūs žengiate pirmą žingsnį prie žaliojo stalo, jūsų skrybėlė jums jau nebepriklauso, lygiai kaip ir jūs nebepriklau­ sote patys sau: lošime dalyvaujate jūs, jūsų turtas, jūsų skrybėlė, lazda ir apsiaustas. Jums išeinant, LOŠIMAS, grąžindamas jūsų daiktus, apčiuopiamomis patyčiomis parodys, kad jis šį tą jums dar palieka. Jeigu kartais jūs turėjote naują skrybėlę, tai savo kailiu patirsite, kad reikia įsitaisyti ir naują lošėjo kostiumą. Nustebimas, atsiradęs jaunuolio veide, kai jis vietoj savo skrybėlės su aptrintais kraštais gavo popierinį numeriuką, aiškiai parodė dar nekaltą jo sielą, to­ dėl senukas, tikriausiai nuo pat jaunystės skendėjęs azartiškuose lošėjų gyvenimo smagumuose, metė į jį drumstą, bejausmį žvilgsnį, kuriame filosofas būtų įžiūrėjęs prieglaudos skurdą, prasilošėlių valkatavimą, virtines protokolų apie savižudybes, amžinuosius katorgininkus, ištremtus į Guasakoalko1. Šis žmogus, kurio pailgas veidas buvo išblyškęs nuo maitinimosi Upė Meksikoje, prie kurios krantų Restauracijos laikais Prancūzija buvo įsteigusi koloniją nusikaltėliams tremti.

1

8


šagrenės oda

vien prasta Darsė1 želatinos sriuba, atrodė išbalęs ir nepaprastai nukamuotas aistros. Jo raukšlėse slypėjo nuolatinių kančių pėdsakai: turbūt jis savo skurdų uždarbį pralošdavo tą pačią dieną, kai tik jį gaudavo. Panašiai kaip kuino, kurio nebeišjudina botago kirčiai, niekas jo nebejaudino: nei gūdžios viską praradusių lošėjų aimanos, nei jų nebylūs keiksmai, nei jų pa­ mišę žvilgsniai – niekas jam nebedarė įspūdžio. Tai buvo įkūnytas LOŠIMAS. Jeigu tas jaunuolis būtų įsižiūrėjęs į šį liūdną cerberį, gal pats sau būtų taręs: „Jo širdyje nieko daugiau nebėra, tik kortų kaladė!“ Nepažįstamasis nepaklausė šio įsikūnijusio įspėjimo, kurį čia, be abejo, pastatė Apvaizda, lygiai, kaip ji parodo pasišlykštėjimo žymes ties kiekvienos landy­ nės durimis. Jaunuolis ryžtingai įėjo į salę, kur aukso skambesys užburdavo ir apakindavo jausmus, apimtus godumo. Turbūt jaunuolį ten stūmė logiškiausia iš visų gražbyliškų Žano Žako Ruso2 frazių, kurios prasmė, atrodo, yra tokia: „Taip, aš suprantu, kad žmogus gali Prancūzų chemikas, suradęs būdą iš kaulų gaminti želatiną. Iš jos pagamintomis pigiomis, mažai maistingomis sriubomis mito netur­ tingieji. 2 Žanas Žakas Ruso savo garsiajame traktate apie auklėjimą smarkiai puola žalingą kortavimo įprotį. Čia pateikta jo minčių santrauka. 1

9


honoré de balzac

lošti, bet tik tada, kai tarp savęs ir mirties jis mato tik savo paskutinį ekiu1.“ Vakarais lošimo namų poezija esti vulgaroka, tačiau ji turi tiek pat pasisekimo, kiek ir kruvinos dramos. Sa­ lės esti pilnos žiūrovų ir lošėjų, nuskurdusių senių, kurie čia atsivelka pasišildyti, susijaudinusių veidų, orgijų, kurios prasideda vynu ir greitai baigiasi Senoje. Nors aistros čia gausu, bet pernelyg didelis vaidintojų skai­ čius kliudo jums žiūrėti stačiai į veidą lošimo demonui. Vakarais čia susidaro tikras ansamblis, kuriame rėkia visa trupė ir kuriame kiekvienas orkestro instrumentas traukia savo gaidą. Jūs pamatysite nemažai garbingų žmonių, čia beieškančių pramogų, už kurias jie ap­ moka, kaip mokėtų už spektaklio ar smaguriavimo suteiktą malonumą arba kaip pirktų pigias glamones kur nors skurdžioje palėpėje ir už jas tris mėnesius mokėtų aitriu apgailestavimu. Bet ar suprantate, koks turi būti žmogaus apsėdimas, koks jo veržlumas, kai jis nekantraudamas laukia, kol atidarys lošyklą? Tarp rytinio ir vakarinio lošėjo yra toks pat skirtumas, kaip tarp nerūpestingo vyro ir įsimylėjėlio, besikankinančio po savo mylimosios langu. Tik rytą pasirodo virpanti 1

Senovinis prancūzų sidabrinis pinigas. 10


šagrenės oda

aistra ir skurdas su visa savo baisia nuogybe. Tuo metu galite pasigėrėti tikruoju lošėju, lošėju, kuris nevalgė, nemiegojo, negyveno, nemąstė – taip žiauriai jį čaižė nuolat dvigubinami sumų statymai, taip jis nusikan­ kino nuo nekantrumo niežulio belaukdamas, kada pasitaikys trente et quarante1. Tą prakeiktą valandą sutiksite akis, kurių ramumas gąsdina, veidus, kurie jus keri, žvilgsnius, kurie pakelia kortas ir jas ryja. Taigi lošimo namai puikūs tik juose pradėjus lošti. Jeigu Ispanija turi bulių kautynes, jeigu Roma turėjo gladiatorius, tai Paryžius didžiuojasi Karališkaisiais rūmais, kurio erzinanti ruletė leidžia pasigėrėti čiurkš­ lėmis tekančiu krauju, tačiau negresiančiu sutepti parteryje sėdinčiųjų kojas. Žvilgtelėkite į tą areną. Užeikite! Kokia menkybė! Sienos, sulig žmogaus ūgiu apklijuotos taukuotu popieriumi, negaivina dvasios nė menkiausiu vaizdu. Jose nėra net vinies, kuri paleng­ vintų nusižudyti. Parketas išdilęs, nešvarus. Pailgas stalas užima vidurį salės. Paprastos, šiaudinės kėdės, glaudžiai sustatytos aplink tą nuo aukso apsitrynusią gelumbę, rodo nuostabų abejingumą prabangai žmo­ nių, žūstančių čia dėl turto ir prabangos. Ta žmogiškoji „Trisdešimt ir keturiasdešimt“ – azartinis kortų lošimas, pavadintas pagal akių skaičių.

1

11


honoré de balzac

priešingybė pasireiškia visur, kur dvasia veržliai sukyla prieš pačią save. Įsimylėjęs nori savo mylimąją apgaubti šilkais, aprengti ją minkštais Rytų audiniais, bet ją glamonėja jis dažniausiai skurdžiame patale. Garbė­ troška svajoja apie aukščiausią valdžią, vartydamasis vergavimo purve. Pirklys skursta drėgnoje, nesveikoje krautuvėje, statydindamas paveldėtojui sūnui erdvų rūmą, iš kurio pastarasis bus išvytas jam besibylinėjant su broliu. Pagaliau ar yra kas bjauresnio už pasismagini­ mo na­mus? Keista problema! Prieštaraudamas pats sau, apgaudinėdamas savo viltis esama sunkia padėtimi, o sunkią padėtį – neįvyksiančia ateitimi, žmogus visiems savo veiksmams suteikia jam būdingą nenuoseklumą ir silpnumą. Šioje žemėje nieko nėra tobulo, išskyrus nelaimę. Kai jaunuolis įėjo į salę, ten jau buvo keletas lošė­ jų. Trys nuplikę seniai sėdėjo sudribę aplink žaliąją gelumbę, iš jų gipsinių, bejausmių, lyg diplomatų šaltų veidų buvo justi atbukusi jų siela, seniai atpra­ tusi virpėti širdis, netgi statant ant kortos neliečiamą žmonos turto dalį. Jaunas, juodbruvis italas alyvine veido spalva ramiai rymojo gale stalo ir, rodos, klausėsi slapto nuojautos balso, kuris lemtingai šaukia lošėjui: 12


šagrenės oda

„Taip! – Ne!“ Jo pietietiška galva dvelkė auksu ir ugnimi. Septyni ar aštuoni stovintys žiūrovai darė į galeriją panašią eilę ir laukė scenų, kurias jiems ruošė likimo įnoriai, vaidintojų veidai, pinigų ir grėblelių judesiai. Tie dykaduoniai stovėjo čia nejudėdami, tylūs, susikaupę, lyg minia Grevo aikštėje1 budeliui kertant pasmerktojo galvą. Aukštas, liesas žmogus su aptrintu fraku vienoje rankoje laikė užrašų knygelę, kitoje segtuką žymėti, kuris laimi – raudonas ar juo­ das. Tai buvo vienas šių dienų Tantalų, gyvenančių už savo šimtmečio pomėgių ribos, vienas tų neturtingų šykštuolių, lošiančių įsivaizduojamu užstatu, kažkoks savotiškai sumanus beprotis, kuris skurde raminasi neįvyksiančiomis svajonėmis, kuris su yda ir pavojumi elgiasi taip pat, kaip jauni dvasininkai su Eucharistija laikydami ankstyvąsias mišias. Priešais lošėją sėdėjo pora mitrių perėjūnų, žinančių visus lošimo laimėjimus ir panašių į buvusius katorgininkus, kurių jau nebegąs­ dina galeros, atėjusių čia pamėginti kokius tris užstatus, o laimėjus greitai išsinešti laimikį, nes iš to, be abejo, jie ir gyvendavo. Du seni salės tarnai, sukryžiavę rankas, vaikštinėjo nerūpestingai, retkarčiais žvilgtelėdami 1 Grevo aikštėje (Place de Greve) seniau buvo giljotinuojami pas­ merktieji.

13


honoré de balzac

pro langus į sodą, tarytum rodydami praeiviams vietoj iškabos savo plokščius veidus. Jaunuolis tuo metu, kai dalytojas ir bankininkas blankiu, žudančiu žvilgsniu pažvelgė į lošėjus ir prislėgtu balsu pratarė: „Statykite!“, atidarė duris. Įsiviešpatavo dar didesnė tyla, ir galvos iš smalsumo atsisuko į naujai atvykusį. Negirdėtas dalykas! Pamatę nepažįstamąjį, atbukę seniai, suakmenėję tarnai, žiū­ rovai, net fanatikas italas – visi pajuto kažkokį baugų jausmą. Kaip reikia būti nelaimingam, kad susilauktum gailesčio, kaip reikia būti labai silpnam, kad sužadin­ tum simpatiją, ir kaip liūdnam, kad išjudintum sielas šioje salėje, kur skausmas turi būti nebylus, kur vargas turi būti linksmas, o nusiminimas padorus? Štai visa tai, įėjus jaunuoliui, ir sukėlė naują jausmą, išjudinusį suledėjusias širdis. Bet ar nenuriedėdavo kartais ašara ir budeliams, kai, Revoliucijai davus signalą, jie turėdavo kirsti galvą šviesiaplaukei mergaitei? Jau metę pirmą žvilgsnį, lošėjai išskaitė naujoko veide kažkokią baisią paslaptį, jo jauni veido bruo­ žai buvo paženklinti kažkokio migloto žavumo, o iš žvilgsnio matėsi daug niekais nuėjusių pastangų, tūkstančiai apviltų lūkesčių. Savižudžiui būdingas niūrus abejingumas jo kaktai teikė blankų ir liguistą 14


šagrenės oda

blyškumą, karti šypsena įbrėžė negilias raukšles jo lūpų kampuose, o visas veidas reiškė nusivylimą, į kurį buvo skaudu žiūrėti. Kažkoks paslėptas genialumas žibėjo priblėsusių ir galbūt nuo pomėgių pavargusių akių gilumoje. Ar ne lėbavimas paženklino nešvariu antspaudu tą kilnų, kadaise tyrą ir spindintį, dabar jau pažemintą veidą? Geltonus ratilus aplink akių vokus ir karštligišką skruostų raudonumą gydytojai tikriausiai būtų aiškinę širdies sutrikimu ar plaučių liga, o poetai šiuose ženkluose būtų įžiūrėję nuovargį nuo mokslo ir pėdsakus naktų, praleistų dirbant prie lempos. Bet aistra, dažniau atnešanti mirtį, o ne ligą, ir liga, nuožmesnė už darbą ir genialumą, iškreipė tą jauną veidą, sutraukė tuos judrius raumenis, prislėgė tą širdį, kurią dar vos tebuvo palietusios orgijos, skurdas ir negalavimai. Kaip nuteistieji su pagarba pasitinka atvykusį į katorgą garsų nusikaltėlį, taip ir šie žmonių pavidaluose įsikūniję ir kančių užgrūdinti demonai – lošėjai sveikino negirdėtą skausmą, gilią žaizdą, kurią juto jų žvilgsniai, ir iš jo nebylios ironijos didingumo, iš skurdžiai elegantiškų drabužių jie atpažino jame esant vieną savo dievinamos aistros garbintojų. Jaunuolis vilkėjo gražiai pasiūtu fraku, bet kaklaraištis buvo taip rūpestingai prisegtas prie liemenės, kad vargu ar po ja 15


honoré de balzac

jis turėjo baltinius. Jo dailios lyg moters rankos buvo nelabai švarios – matyt, jau dvi dienos, kaip jis nebe­ nešiojo pirštinių. Nekaltumo žavesys dar tebežydėjo lepiuose ir dailiuose jo veido bruožuose, jo šviesiuose, iš prigimties garbanotuose plaukuose, kad net kortų dalytojas ir lošyklos tarnai pajuto šiurpą. Sprendžiant iš veido, jam tebuvo dvidešimt penkeri metai, ir jo ydingumas, atrodė, buvo atsitiktinis. Jaunystės skaidru­ mas jame tebekovojo su pražūtingu gašlumu. Tamsybė grūmėsi jame su šviesa, nebūtis su gyvenimu, keldama drauge kažkokį žavingumą ir pasibaisėjimą. Jaunikaitis atrodė lyg netekęs spindėjimo angelas, paklydęs savo kelyje. Todėl visi tie įgudę ydų ir nedorybių garbintojai, panašiai kaip bedantė senė, kuri gailisi gražios mergai­ tės, pamačiusi, kad ji pradeda ištvirkauti, vos nesušuko įėjusiam: „Eikite iš čia!“ Jis priėjo tiesiai prie stalo, sustojo, nesvyruodamas numetė ant gelumbės rankoje turėtą auksinį pinigą, kuris nusirito ant juodo, paskui, kaip visi stipriadvasiai žmonės, nekęsdamas įkyraus svyravimo, pažvelgė į kortų dalytoją akiplėšišku ir drau­ ge ramiu žvilgsniu. Susidomėjimas šiuo kirčiu buvo toks didelis, kad seniai šįkart nieko nestatė, bet italas aistringu fanatizmu griebėsi jam šyptelėjusios minties 16


šagrenės oda

ir prieš nepažįstamojo užstatą pažėrė visą savo aukso krūvą. Bankuotojas užmiršo ištarti tas įprastas frazes, kurios ilgainiui jo lūpose pavirto kimiu ir beprasmiu šauksmu: „Statykite!“ – „Užstatas yra!“ – „Daugiau niekas nestato!“ – Dalytojas paskleidė kortas ir, rodos, linkėjo pasisekimo naujai atvykusiam nesirūpindamas, ar išloš, ar praloš šių tamsių malonumų rengėjai. Kiek­ vienas žiūrovas norėjo matyti šioje aukso monetoje dramą, paskutinę gražaus gyvenimo sceną, jų akys, nukreiptos į lemtingus kartono gabalėlius, sužibo, bet kad ir kaip įdėmiai jie sekė čia jaunuolį, čia kortas, jo šaltame ir nusivylusiame veide negalėjo pastebėti jokios susijaudinimo žymės. – Raudonas, porinis, pas! – oficialiai tarė dalyto­ jas. Kažkoks duslus kriokimas išsiveržė iš italo krūti­ nės, kai jis pamatė vieną po kito krintant sulankstytus banknotus, kuriuos jam metė bankininkas. O jaunuolis tesuvokė savo pražūtį tik tada, kai grėblelis siekė jo paskutiniojo napoleondoro. Drambliakaulis sausai tarkštelėjo į monetą, kuri strėlės greitumu lėkė į aukso krūvą, supiltą priešais banką. Nepažįstamasis palengva užsimerkė, jo lūpos pabalo, bet netrukus jis vėl pakėlė 17


honoré de balzac

akių vokus, jo lūpos paraudo it koralai, jo veidas įgavo išraišką anglo, kuriam gyvenime nebėra paslapčių, ir jaunuolis dingo, nemaldaudamas paguodos širdį veriančiu žvilgsniu, kokį nusiminimo pagauti lošėjai dažnai meta į stovinčių žiūrovų eilę. Kiek įvykių susi­ telkia vienoje sekundėje, ir kokią didelę reikšmę turi vienas kaulelių tarkštelėjimas! – Tat buvo tikriausiai paskutinis jo šovinys, – tarė šypsodamasis bankininkas po valandėlės tylos, lai­ kydamas tą auksinį pinigą tarp nykščio ir smiliaus ir rodydamas jį aplinkiniams. – Karštakošis, jis bėgs skandintis! – atsakė vienas nuolatinis lankytojas, apžvelgęs lošėjus, kurie visi vienas kitą pažinojo. – Na jau! – sušuko tarnas, išsiimdamas žiupsnelį tabako. – Kad mes taip būtume pasekę šio pono pavyz­ džiu! – tarė vienas senis savo draugams, rodydamas į italą. Visi sužiuro į laimingąjį lošėją, kurio rankos drebėjo skaičiuojant banknotus. – Aš išgirdau, – tarė šis, – balsą, kuris man šnibž­ dėjo į ausį: „Laimėjimas užtikrintas prieš šio jaunuolio nusiminimą.“ 18


šagrenės oda

– Argi tai lošėjas? – pastebėjo bankininkas. – Jam reikėjo savo pinigus suskirstyti į tris dalis, tada būtų turėjęs daugiau šansų. Jaunikaitis išėjo, užmiršęs paprašyti skrybėlės, bet senis, tas sarginis šuo, pastebėjęs, kad tas skarmalas nieko nevertas, padavė ją netardamas nė žodžio, lošėjas mechaniškai grąžino numerėlį ir nusileido laiptais, taip tyliai švilpaudamas „D i t a n t i p a l i p t i“1, kad pats vos galėjo girdėti tą nuostabią melodiją. Netrukus jis atsidūrė po Karališkųjų rūmų arkado­ mis, nuėjo iki Sent Onorė gatvės, pasuko į Tiuilri pusę ir neryžtingu žingsniu perėjo sodą. Jis ėjo lyg dykuma, stumdomas žmonių, kurių nematė, gatvės triukšme tegirdėdamas tik vieną balsą – mirties balsą, žodžiu, jis buvo pasinėręs į stingdantį apmąstymą, panašų į tą, kuris kadaise apimdavo nusikaltėlius, vežamus iš Teisingumo rūmų į Grevo aikštę prie ešafoto, raudono nuo viso to kraujo, kuris liejosi ten nuo 1793 metų. Savižudybėje glūdi kažkas didinga ir siaubinga. Daugeliui žmonių parpulti nepavojinga, kaip nepa­ vojinga kristi vaikams iš taip neaukštai, kad jie negali susižeisti, tačiau jei palūžo didelis žmogus, vadinasi, 1

Arija iš Rosinio operos „Tankredas“, anuo metu labai mėgstama. 19


honoré de balzac

jis krito iš labai aukštai, buvo iškilęs iki dangaus ir pamatė nepasiekiamą rojų. Nepermaldaujami turi būti uraganai, kurie mus verčia prašyti dvasios ramybės iš pistoleto nasrų. Kiek jaunų talentų, suvarytų į palėpes, tarp milijonų gyvų būtybių vysta ir žūsta ištirpę nuobo­ džiaujančios ir aukso nuvargintos minios akivaizdoje, nes nėra draugo, trūksta guodžiančios moters. Apie tai pagalvojus, savižudybė įgyja milžinišką mastą. Tik vienas Dievas žino, kiek sumanymų, kiek nebaigtų eilėraščių, kiek nusiminimų, kiek prislopintų šauksmų, kiek bergždžių mėginimų, kiek nesubrandintų šedevrų telkiasi tarp savavališkos mirties ir vaisingos vilties, kurios balsas šaukė jaunikaitį į Paryžių. Kiekviena savižudybė – tai prakilni melancholijos poema. Kur rasite literatūros vandenyne iškilusią tokią knygą, kuri savo jaudinimo jėga galėtų lygintis su tokia laikraščio žinute: VAKAR KETVIRTĄ VALANDĄ JAUNA MOTERIS NUO MENO TILTO NUŠOKO Į SENĄ Prieš tokį Paryžiaus lakoniškumą viskas nublanks­ ta – dramos, romanai, net ir toji senoviška antraštė: 20


šagrenės oda

„Raudos šlovingojo Kaernavano karaliaus, jo paties vaikų įmesto į kalėjimą“, – paskutinis fragmentas žu­ vusios knygos, kurią skaitydamas verkė net Sternas1, pats pametęs žmoną ir vaikus... Nepažįstamąjį apniko tūkstančiai panašių min­ čių, nuoplėšomis skriejančių per jo galvą, panašiai kaip sudraskytų vėliavų skiautės plazda mūšio lauke. Akimirksnį jis nublokšdavo galvojimo ir prisiminimų naštą, stabtelėdamas prie gėlių, kurių galvutes tarp žalumynų švelniai siūbavo vėjas, paskui, pagautas noro gyventi, dar tebesigrumiančio su slegiančia savižudybės mintimi, jis pakeldavo akis į dangų, bet pilki debesys, liūdesiu apsunkę vėjo gūsiai bei tvankus oras jame teskatino tik norą mirti. Jis pasuko Karaliaus tilto link galvodamas apie paskutiniąsias savo pirmtakų svajones. Jis nusišypsojo prisiminęs, kad lordas Kastrifas2, prieš persipjaudamas gerklę, atliko patį žemiausią visų mūsų reikalą, o akademikas Ožė3 susiieškojo tabokinę, kad galėtų pašniaukšti eidamas mirti. Jis nagrinėjo tas Anglų rašytojas. Anglų politinis veikėjas, 1822 m. besiruošdamas į Veronos kong­ resą, nusižudė persipiovęs arteriją. 3 Prancūzų dramaturgas ir kritikas, nuolatinis Akademijos sekreto­ rius, nusiskandino Senoje. 1 2

21


honoré de balzac

keistenybes, kamantinėjo pats save, kai staiga, prisi­ glaudęs prie tilto turėklų ir norėdamas praleisti pro šalį turgavietės nešiką, kuris truputį sutepė jam frako rankovę, pasijuto stropiai bepurtąs dulkes. Paėjėjęs į tilto vidurį, jis niūriai pažvelgė į vandenį. – Blogas oras skandintis, – juokdamasi tarė jam skarmaluota senė. – Upė tokia purvina, šalta! Jis atsakė jai naivumo kupinu šypsniu, liudijančiu jo pasiryžimo beprotybę, bet staiga krūptelėjo, iš tolo ties Tiuilri prieplauka pamatęs baraką su užrašu pėdos dydžio raidėmis: SKENDUOLIŲ PAGALBA. Jis įsivaizdavo filantropijos kupiną poną Dašė1, kuris ima mosuoti dorybės irklais, kad perskeltų skenduoliui galvą, jeigu, savo nelaimei, šis dar iškiltų į vandens paviršių, jis mintyse matė, kaip ties juo susirenka smalsuoliai, kaip jie ieško gydytojo, kaip ruošiasi gaivinti skenduolį aprūkymais, jis įsivaizdavo skaitąs užuojautas, žurnalistų parašytas linksmose išgertuvė­ se šypsantis šokėjoms, jis mintyse išgirdo skambant 1 Dašė (Dacheux) aprašomuoju metu buvo Senos gelbėjimo stočių in­ spektorius. Skenduoliai buvo gaivinami ne tik dirbtiniu kvėpavimu, bet taip pat savotišku būdu tabako dūmais. Ištraukus skenduolį gyvą, buvo mokama 25 frankai, jo neatgaivinus – 15 frankų. Taigi dar mažiau negu Balzako toliau nurodyta.

22


šagrenės oda

ekiu, kuriais Senos prefektas atlygina valtininkams už jo galvą. Miręs jis kaštuotų penkiasdešimt frankų, o gyvas tebuvo talentingas žmogus, be užtarėjų, be draugų, be čiužinio ir be pastogės – tikras socialinis nulis, nenaudingas valstybei, kuri juo visai ir nesirū­ pino. Mirti vidurdienį jam pasirodė negarbinga, tad nutarė mirti naktį, kad visuomenei, kuri neįvertino jo gyvenimo didybės, tepaliktų neatpažintas lavonas. Todėl jis ir pasuko į Voltero krantinę dėdamasis tingiu dykinėtoju, norinčiu praleisti laiką. Nusileidus laiptais, kuriais baigėsi tilto šaligatvis, krantinės kampe jo dė­ mesį patraukė senos knygos, išdėliotos ant parapeto, ir jis jau buvo bederąs vieną kitą. Šyptelėjęs pats iš savęs ir filosofiškai susikišęs rankas į liemenės kišenes, jis nerūpestingai ir išdidžiai jau žengė toliau, kai nustebęs išgirdo vienoje liemenės kišenėje iš tikrųjų fantastiškai skambtelėjus kelias monetas. Jo veidą nušvietė vilties šypsena, nuo lūpų nuslysdama į kaktą, nuskaidrindama akis, patamsėjusius skruostus. Ta laimės kibirkštis buvo tarsi rusenanti ugnelė, kuri dar tebebėga jau sudegusio popieriaus likučiais, bet jo veidą ištiko juodų pelenų likimas: jis vėl apsiniaukė, kai, iš liemenės ištraukęs ranką, pamatė tik tris monetas po du sū. 23


Šagrenės oda  

Šagrenės oda knygos ištrauką

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you