12
j a n i c e y. k . l e e
Anksčiau Klerei nebuvo tekę sutikti daug kinų, bet tie, kuriuos matė Anglijos didmiesčiuose, patarnaudavo resto ranuose arba lygino drabužius. Žinoma, Honkonge netrū ko ir tokių, bet čia teko išvysti turtingų kinų – tokių, kurie nesiskyrė nuo anglų niekuo, gal tik odos spalva. Pamatyti iš Rolls-Royce išlipantį kiną, kaip ji vieną dieną stebeilijosi stypsodama ant Gloucester viešbučio laiptelių, regėti juos, vilkinčius verslininkų kostiumus, pietaujančius su anglų verslininkais, kurie kalbėjo su kinais tarsi šie būtų jiems lygūs – tai jau buvo ne šiaip sau. Klerė nė neįtarė, kad eg zistuoja ir toks pasaulis. O paskui, per Loketę, staiga pati įsiveržė į šią aplinką. ~•~ Praėjo keli mėnesiai, kol susirado butą ir įsikūrė. Tada Klerė užsiminė ieškanti muzikos mokytojos darbo – kaž ko nesudėtingo, kaip ji apibūdino, kažko tokio, kas padėtų prastumti laiką, tik tiesa buvo ta, kad jiems išties būtų visai pravertę papildomi pinigai. Kiek save prisiminė, Klerė be veik visą laiką praleido grodama pianinu, nors buvo visiška savamokslė. Amelija, siuvimo ratelyje sutikta pažįstama, pažadėjo, kad paklausinės apie tai. Bičiulė paskambino po kelių dienų. – Žinau tokią kinų šeimą – Čenus. Jie valdo viską šiame mieste. Dabar kaip tik ieško muzikos mokytojos dukteriai ir norėtų anglės. Ką manai?