Page 1


John Ajvide Lindqvist

Romanas

Iš švedų kalbos vertė virginija jurgaitytė


V I E TA Blakebergas. Galbūt pagalvojote apie kokosinius pyragaičius, galbūt apie narkotikus. „Padorus gyvenimas.“ Pagalvojate apie met­ ro stotį, priemiestį. Paskui nieko daugiau nebegalvojama. Gyvena sau žmonės, taip pat kaip ir kitur. Juk tam ir statė, kad turėtų kur gyventi. Ši vietovė nesiplečia natūraliai, ne. Čia viskas jau nuo pradžių suskirstyta. Žmonės įsikraustė į tai, kas jau stovėjo. Žemės spalvų betoninius namus, išmėčiotus žalumoje. Šios istorijos metu Blakebergas kaip gyvenvietė buvo ži­ nomas trisdešimt metų. Būtų galima įsivaizduoti pionierišką dvasią. „Mayflower“1, neatrasta žemė. Taip. Įsivaizduokite neapgyventus namus, laukiančius savo žmonių. Ir štai jie atvyksta! Atžygiuoja Tranebergo tiltu, akyse šviesa ir vizijos. 1952-ieji. Motinos nešasi savo mažylius glėbyje arba stumia vežimėliuose, vedasi už rankos. Tėvai nešasi ne kaplius ir kastuvus, o virtuvinius kombainus ir funkcionalius baldus. „Mayflower“ – laivas, kuriuo anglų puritonai atkeliavo į Naująjį pasaulį, JAV. Kelionė truko nuo 1620-ųjų rugsėjo 16 d. iki lapkričio 21-osios, pagal Grigaliaus kalendorių.

1


6

john ajvide lindqvist

Tikriausiai jie ką nors dainuoja. Gal „internacionalą“. Arba „Mes žygiuojame į Jeruzalę“. Nelygu kokie polinkiai. Didinga. Nauja. Modernu. Bet buvo juk ne taip. Jie atvažiavo metro. Arba automobiliais, sunkvežimiais. Po vieną. Po truputį sutekėjo į gatavus naujus butus ir atsi­ vežė daiktų. Paskirstė juos į pagal išmatavimus pagamintus skyrelius ir lentynas, sustatė baldus ant linoleumo. Pirko naujus daiktus, kad užpildytų skylę. Baigę pakėlė akis ir pažiūrėjo į šią jiems duotą žemę. Išėjo pro duris ir pamatė, kad žemė jau išarta. Tereikėjo prisitaikyti prie to, kas buvo. O buvo centras. Buvo atsakančiai erdvios žaidimų aikštelės vaikams. Už kampo – platūs žalieji plotai. Daug pasivaikščiojimo takų be jokių automobilių. Gera vieta. Taip pasakė vieni kitiems prie pietų stalo, praėjus kokiam mėnesiui po įsikraustymo. „Mes atsikraustėme į gerą vietą.“ Trūko tik vieno dalyko. Istorijos. Mokykloje vaikams neužduodavo darbų apie Blakebergo praeitį, nes jos nebu­ vo. Tiesa, buvo kažkas apie malūną. Apie čiulpiamo tabako karalių. Keisti seni pastatai prie vandens. Bet tai buvo seniai ir nesusiję su dabartimi. Kur dabar stovi triaukščiai namai, anksčiau buvo tik miškas. Praeities paslaptys buvo nepasiekiamos; čia nebuvo net bažnyčios. Vietovė su dešimt tūkstančių gyventojų, be bažnyčios.


Įsileisk mane

7

Tai nemažai pasako apie gyvenvietės modernumą ir racionalumą. Tai nemažai pasako, kokie laisvi buvo žmonės nuo istorijos išbandymų ir siaubo. Iš dalies tai paaiškina, kokie nepasiruošę jie buvo. Niekas nematė, kada jie įsikraustė. Kai policija gruodžio mėnesį galiausiai atsekė vairuoto­ ją, pervežusį jų daiktus, jis nelabai ką galėjo papasakoti. Jo 1981-ųjų žurnale buvo įrašyta tik tiek: „Spalio 18: Noršio­ pingas – Blakebergas (Stokholmas)“. Atsiminė tik, kad tai buvo vyras su dukra, graži mergaitė. „A, tarp kitko. Jie beveik nieko neturėjo. Sofa, fotelis, kažkokia lova. Lengvas pervežimas, tuo atžvilgiu. Ir tai, kad... taip, jie norėjo kraustytis naktį. Aš pasakiau, kad bus brangiau, nes teks mokėti priedą už naktinį laiką ir panašiai. Bet jiems tai nebuvo problema. Kad tik važiuotume naktį. Tarsi tai būtų labai svarbu. Ar kas nors atsitiko?“ Vairuotojui papasakojo, kas atsitiko, ką jis vežė savo sunk­ vežimyje. Tas išpūtė akis, pasižiūrėjo į raides savo žurnale. „Velniai griebtų...“ Burna persikreipė, tarsi būtų pasibjaurėjęs savo paties rašysena. Spalio 18: Noršiopingas – Blakebergas (Stokholmas). Tai jis vežė. Vyrą ir mergaitę. Niekam to nepasakos. Niekada.


PIRMA DALIS Laimingas tas, kuris turi tokį draugą

Mąstymas apie meilę Sukelia rūpesčių, vaikinai! Sivas Malmkvistas, „Mąstymas apie meilę“

I never wanted to kill, I am not naturally evil Such things I do just to make myself more attractive to you Have I failed? Steven Patrick Morrissey, „The last of the famous international playboys“1

Aš niekada nenorėjau žudyti, aš nesu blogas iš prigimties. Taip elgiuosi, kad labiau patikčiau tau. Ar man nepavyko? (Stevenas Patrickas Morrissey, „Paskutiniai garsieji tarptautiniai pleibojai“) (ang.)

1


1981-ŲJŲ SPALIO 21, TREČIADIENIS – O kas čia, jūsų nuomone? Gunaras Holmbergas, policijos komisaras iš Velingbio, iškėlė mažą plastikinį maišelį su baltais milteliais. Galbūt heroinas, bet niekas nieko nedrįso sakyti. Neno­ rėjo sukelti įtarimų, kad žino apie tokius dalykus. Ypač tada, kai tuo užsiima tavo brolis ar brolio draugas. „Šaudo hašą“. Tylėjo netgi mergaitės. Policininkas pakratė maišelį. – Ar čia kepimo milteliai? Gal miltai? Neigiamas murmesys. Tegu policininkas nemano, kad 6b klasėje vieni kvailiai. Aišku, buvo neįmanoma pasakyti, kas maišelyje, tačiau pamoka buvo apie narkotikus, tad galėjai daryti išvadas. Policininkas kreipėsi į mokytoją: – Ko iš tikrųjų mokote per namų ruošos pamokas? Mokytoja nusišypsojo ir truktelėjo pečiais. Klasė nusi­ juokė – visai nieko policininkas. Kai kuriems berniukams netgi leido paliesti savo pistoletą prieš pamoką. Neužtaisytą, aišku, bet vis tiek. Oskaro krūtinėje virte virė. Jis žinojo atsakymą. Jam skaudėdavo, kai žinodavo, bet nesakydavo. Norėjo, kad po­ licininkas pažiūrėtų į jį. Pažiūrėtų ir ką nors jam pasakytų, išgirdęs teisingą atsakymą. Žinojo, kad kvaila taip elgtis, bet vis tiek pakėlė ranką. – Taigi? – Čia heroinas, ar ne?


12

john ajvide lindqvist

– Taip. – Policininkas draugiškai pažiūrėjo į jį. – Kaip atspėjai? Visų galvos atsisuko į jį iš smalsumo, ką jis atsakys. – Na... aš daug skaitau, ir šiaip. Policininkas linktelėjo. – Gerai, kad skaitai. – Pakratė maišelį. – Tada nelieka laiko štai tokiems dalykams. Kaip manote, kiek šis maišelis gali kainuoti? Oskarui nieko nebereikėjo sakyti. Į jį buvo pažiūrėta ir kreiptasi. Netgi galėjo pasakyti policininkui, kad daug skaito. Tai buvo daugiau, nei tikėjosi. Užsisvajojo. Kaip policininkas po pamokos prieina ir domisi juo, atsisėda šalia. Tada jis viską papasakotų. Ir poli­ cininkas suprastų. Paglostytų galvą ir pasakytų, kad jis geras berniukas, pakeltų, paimtų į glėbį ir pasakytų... – Prakeiktas skundikas. Jonis Fošbergas skaudžiai dūrė pirštu į šoną. Jonio brolis draugauja su narkomanais ir žino daug žodžių, kuriuos greitai išmokdavo kiti klasės berniukai. Greičiausiai Jonis žinojo, kiek tas maišelis kainuoja tiksliai, bet neišdavė. Nepliurpia su policininkais. Atėjo pertrauka, Oskaras delsė rūbinėje negalėdamas apsispręsti. Jonis norės jį primušti – kaip būtų geriausia išsi­ sukti? Likti koridoriuje ar eiti į lauką? Jonis ir kiti išgarmėjo laukan į mokyklos kiemą. Tiesa, taigi policininkas stovės su savo automobiliu kieme ir visi norintys galės apžiūrėti. Jonis nedrįs užpulti, kai šalia bus policininkas.


Įsileisk mane

13

Oskaras nuėjo prie durų ir pažiūrėjo į lauką pro stiklą. Taip ir buvo – visa klasė susirinko aplink policijos auto­ mobilį. Oskaras irgi norėtų, bet nebuvo prasmės. Kas nors trenks keliu, kas nors patemps už trumpikių taip, kad sulįs į užpakalį, ir nekreips dėmesio, jog šalia policininkas. Bet ši pertrauka vis dėlto buvo rami. Išėjo į kiemą ir nutykino aplink mokyklą iki tualetų. Įėjęs įsiklausė, atsikrenkštė. Garsas nuaidėjo per visą tualetą. Iš trumpikių spėriai išsitraukė šlapimo kamuoliuką, poroloninį mandarino dydžio kamuoliuką, kurį jis iškirpo iš seno čiužinio ir padarė skylę, į kurią įkišdavo penį. Pauostė. Ko gero, visgi šiek tiek apsišlapino. Išplovė poroloną po kranu, išgręžė kaip galėdamas geriau. Šlapimo nelaikymas. Štai kaip tai vadinama. Perskaitė lankstinuke, kurį slapčia pasiėmė vaistinėje. Dažniausiai pasitaiko senoms boboms. Ir man. Lankstinuke parašyta, kad galima nusipirkti pagalbinių priemonių, bet jis nenaudos savo savaitinių kišenpinigių tam, kad pasidarytų gėdos vaistinėje. Ir tikrai nepasakos mamai; ji taip jo gailėtųsi, kad susirgtų. Jis turi šlapimo kamuoliuką ir kol kas to užtenka, kol nepasidarys blogiau. Žingsniai, balsai. Suspaudęs kamuoliuką rankoje įslinko į vieną iš būdelių ir užsirakino, o tuo metu atsidarė tualeto durys. Be garso užlipo ant klozeto ir susigūžė, kad nesimatytų kojų, jei kas nors pažiūrėtų po būdelės durimis. Stengėsi nekvėpuoti. – Paršeee?


14

john ajvide lindqvist

Čia Jonis, žinoma. – Parše, ar tu čia? Ir Mikė. Tiedu patys bjauriausi. Ne, Tomas baisesnis, bet jis beveik niekuomet nedalyvaudavo ten, kur smūgiai ir įdrėskimai. Per daug protingas. Dabar tikriausiai bando įsiteikti policininkui. Jei jie aptiks šlapimo kamuoliuką, kaip tik Tomas tikrai pasinaudos proga dar ilgai skaudinti ir žeminti. O Jonis ir Mikė tik primuš ir tuo pasitenkins. Taigi, tam tikra prasme pasisekė... – Parše? Mes žinome, kad tu čia. Jie truktelėjo duris. Sudrebino. Ėmė daužyti. Oskaras su­ spaudė rankomis kelius ir sukando dantis, kad neimtų šaukti. Eikit iš čia! Palikit mane ramybėje! Kodėl negalit palikti manęs ramybėje? Jonis ėmė kalbėti švelniai. – Paršeli, jei tu neišeisi dabar, mes juk turėsime pagauti tave po pamokų. Ar to nori? Akimirką buvo tylu. Oskaras atsargiai iškvėpė. Jie ėmė atakuoti duris daužydami ir spardydami jas. Tua­ letas dundėjo, o durų kabliukas įlinko. Reikėtų atidaryti, išeiti, kol jie per daug neįsiuto, bet tiesiog negalėjo. – Paršeee? Jis pakėlė ranką, parodė, kad egzistuoja, kad kažką žino. Tai buvo uždrausta. Jam. Jie prisigalvodavo daugybę priežas­ čių, už ką jį kankinti: per storas, per bjaurus, per šlykštus. Bet tikroji problema ta, kad jis apskritai egzistuoja ir kiekvienas priminimas apie tai buvo nusikaltimas. Greičiausiai jie tik „pakrikštys“. Įgrūs galvą į klozetą ir paleis vandenį. Kad ir, ką tie sumanydavo, visada jausdavo


Įsileisk mane

15

tokį palengvėjimą, kai viskas baigdavosi. Tai kodėl jis tiesiog neatkelia kabliuko, kuris vis tiek bet kada gali atšokti, ir neleidžia jiems pasilinksminti? Spoksojo į linkstantį, braškantį kabliuką, į duris, kurios atsidaro visa jėga ir trenkiasi į būdelės sieną, į Mikės Siskovo triumfuojantį besišypsantį veidą ir žino. Todėl, kad žaidimas ne toks. Jis neatkėlė kabliuko, jie neįlipo pas jį per tris sekundes, nes žaidimo taisyklės ne tokios. Jiems priklauso medžiotojų svaigulys, jam – aukos siaubas. Kai pagaus, linksmumas baigsis, o pati bausmė yra daugiau kaip pareiga, kurią reikia įvykdyti. Jei pasiduos per anksti, yra pavojaus, kad jie savo energiją išlies bausdami, o ne medžiodami. Tada būtų blogiau. Pasirodė Jonio Fošbergo galva. – Klausyk, atsidaryk dangtį, kai šiki. Dabar žviek kaip kiaulė. Oskaras ėmė žviegti. Taip reikia. Jei žviegdavo, kartais išvengdavo bausmės. Šįkart labai stengėsi, nes bijojo, kad kitaip jie bausdami gali atgniaužti jo ranką ir aptikti jo šlykščią paslaptį. Suraukė nosį kaip kiaulės knyslę, kriuksėjo ir žviegė, žviegė ir kriuksėjo. Jonis ir Mikė juokėsi. – Po velnių, parše. Dar. Oskaras tęsė. Prisimerkė ir tęsė. Sugniaužė kumščius taip stipriai, kad nagai susmigo į delnus, ir tęsė. Kriuksėjo ir žviegė tol, kol burnoje pajuto keistą skonį. Tada liovėsi. Atsimerkė. Jie buvo išėję.


16

john ajvide lindqvist

Liko sėdėti susigūžęs ant klozeto dangčio, žvilgsnį įsmei­ gęs į grindis. Raudona dėmelė ant grindų plytelių. Bežiūrint iš nosies nukrito dar vienas kraujo lašas. Atsiplėšė popieriaus nuo ritinėlio ir prisidėjo prie nosies. Jam kartais taip atsitikdavo, iš baimės. Iš nosies imdavo bėgti kraujas, nei iš šio, nei iš to. Tai padėjo keletą kartų, kai tie ketino jį primušti, bet persigalvojo, nes Oskaras jau kraujavo. Oskaras Eriksonas sėdėjo susigūžęs vienoje rankoje lai­ kydamas popieriaus skiautę, o kitoje – šlapimo kamuoliuką. Kraujuoja, apsišlapina, per daug kalba. Prateka iš visų skylių, kokias tik turi. Greitai, ko gero, dar ir apsišiks. Paršas. Atsistojo, išėjo iš tualeto. Kraujo dėmių nenuvalė. Tegu kas nors pamato, tegu pagalvoja. Tegu pamano, kad kažkas buvo čia nužudytas, nes kai kas čia nužudytas. Šimtąjį kartą iš eilės.

I

Hokanas Bengtsonas, keturiasdešimt penkerių metų vyras su pradėjusiu augti pilvu, pradėjęs plikti, gyvenantis valstybės institucijoms nežinomu adresu, sėdėjo metro trau­ kinyje ir dairėsi pro langą į tai, kas taps jo naujais namais. Šiaip jau vaizdas bjaurokas. Noršiopinge būtų buvę gra­ žiau. Tačiau šitie vakariniai priemiesčiai atrodė visai ne taip, kaip Stokholmo priemiesčiai Kista, Rinkebis ir Halonberge­ nas, kuriuos buvo matęs per televiziją. Čia kitaip. „KITA STOTELĖ: REKSTA.“ Formos apvalesnės ir minkštesnės. Nors čia, žinoma, buvo tikras dangoraižis.


Įsileisk mane

17

Palenkė galvą, kad galėtų pamatyti iki pat viršutinio „Vattenfall“ įmonės biurų komplekso aukšto. Kiek pamena, tokio pastato Noršiopinge nėra. Bet juk niekada nėra buvęs ten, miesto centre. Jam veikiausiai reikės išlipti kitoje stotelėje. Pažiūrėjo į metro tinklo planą, priklijuotą virš durų. Taip. Kitoje. „ATSARGIAI. DURYS UŽSIDARO.“ Į jį tikriausiai niekas nežiūrėjo. Ne, vagone tik keletas žmonių, visi skaito vakarinius laikraščius. Rytoj ten bus parašyta apie jį. Žvilgsnis užkliuvo už plakato, reklamuojančio apatinius rūbus. Moteris provokuojančia poza, su juodomis nėriniuo­ tomis kelnaitėmis ir liemenėle. Kažkokia nesąmonė. Visur nuoga oda. Ir tai leidžiama. Kaip tai iš tikrųjų paveikia žmonių galvas, meilę? Rankos drebėjo, laikė jas pasidėjęs ant kelių. Baisiai nervinosi. „Ar iš tikrųjų nėra jokio kito būdo?“ – „Negi manai, kad aš versčiau tave tai daryti, jei būtų kitoks būdas?“ – „Ne, bet...“ – „Nėra jokio kito būdo.“ Jokio kito būdo. Tiesiog teks tai padaryti. Ir nesusimauti. Pažiūrėjo telefono abonentų knygoje ir išsirinko vieną miške­ lį, kuris turėtų tikti, tada susikrovė daiktus ir iškeliavo. „Adido“ ženklą nupjovė peiliu, kuris dabar guli krepšyje tarp kojų. Tai vienas tų dalykų, kurie nepasisekė Noršiopinge. Kažkas prisiminė ženklą ant krepšio, o vėliau policija rado jį šiukšlių konteineryje, netoli jų buto. Šiandien jis parsineš krepšį namo. Galbūt sukarpys jį ne­ dideliais gabalais ir nuleis į kanalizaciją. Ar taip daroma?


18

john ajvide lindqvist

Kaip iš tikrųjų daroma? „VISI KELEIVIAI IŠLIPA.“ Metro traukinys išvėmė savo krovinį, ir Hokanas nusekė iš paskos, pasiėmęs krepšį. Jis atrodė sunkus, nors vienintelis sunkesnis dalykas tebuvo dujų balionėlis. Stengėsi eiti papras­ tai, o ne kaip į savo paties mirties bausmės vietą. Nereikia atkreipti žmonių dėmesio. Bet kojos kaip švininės, norėjo prilipti prie perono. O jei tiesiog sustotų? Jei tiesiog sustingtų vietoje nepajudindamas nė raumenėlio ir tiesiog stovėtų. Lauktų nakties, kad kas nors jį pastebėtų, paskambintų... kam nors, kas jį pasiimtų. Išsivežtų jį kur nors kitur. Toliau ėjo normaliu tempu. Dešinė koja, kairė koja. Jis negali nuvilti. Jei nuviltų, atsitiktų siaubingi dalykai. Blo­ giausia, ką galima įsivaizduoti. Prie bėgių užtvaros apsidairė. Jis blogai gaudosi erdvėje. Kurioje pusėje miškelis? Žinoma, pasiklausti negalima. Teks mėginti laimę. Tiesiog žingsniuok, padaryk tai. Dešinė koja, kairė koja. Turi būti kitas būdas. Bet nieko negali sugalvoti. Esama tam tikrų sąlygų, tam tikrų kriterijų. Tai vienintelis būdas jiems įvykdyti. Darė tai du kartus ir abu kartus susimovė. Vekšėje ne taip blogai, bet pakankamai prastai, kad būtų priversti išsikrausty­ ti. Šiandien jis viską atliks gerai ir susilauks daug pagyrimų. Galbūt glamonių. Du kartai. Jis jau pasmerktas. Koks skirtumas, jei padarys ir trečią kartą? Visiškai jokio. Visuomenės bausmė tikriausiai būtų tokia pati. Iki gyvos galvos.


Įsileisk mane

19

O moralė? Kiek kartų apsukti uodega, karaliau Minai? Parko takas, kuriuo ėjo, pasisuko toliau priekyje, kur pra­ sidėjo miškas. Čia turėtų būti tas pats, kurį matė žemėlapyje. Dujų balionėlis ir peilis barškėjo vienas į kitą. Stengėsi nešti krepšį nekratydamas. Priešais jį į taką įsuko vaikas. Gal aštuonerių metų mer­ gaitė pakeliui į namus iš mokyklos, su kuprine, bumbsinčia į šoną. Ne! Niekada! Čia jau riba. Tik ne tokį mažą vaiką. Geriau jau jis pats, kol kris negyvas. Mergaitė kažką dainavo. Jis paspartino žingsnius, kad pasivytų, kad išgirstų. „Saulės spindulėli, kuris žvelgi Pro langą į mano namelį...“ Ar vaikai ją vis dar dainuoja? Galbūt mergaitės mokytoja sena. Kaip gražu, kad ši daina vis dar gyva. Norėtų prieiti ar­ čiau, kad girdėtų geriau, taip arti, kad užuostų jos plaukus. Sulėtino žingsnius. Neprisidaryk rūpesčių. Mergaitė iš­ suko iš parko tako ir patraukė per mišką. Tikriausiai gyvena namuose anoje pusėje. Bet kad tėvai nebijo leisti jai vaikščioti va šitaip, visiškai vienai. Tokiai mažai. Sustojo, palaukė, kol mergaitė nutols, dings miške. Eik, mažyle. Nesustok ir nežaisk miške. Palaukė gal minutę, pasiklausė kikilio, čiulbančio medyje šalia. Tada nusekė paskui mergaitę.

I

Oskaras iš mokyklos ėjo namo; tokia sunki galva. Visada jausdavosi blogiau, kai pavykdavo išvengti bausmės tokiu


20

john ajvide lindqvist

būdu, vaidinant paršą ar ką kitą. Jausdavosi blogiau nei nubaustas. Žinojo, kad yra kaip yra, bet vis tiek negalėdavo prisiversti priimti bausmę, kai ateidavo jos laikas. Geriau nusižeminti iki bet ko. Jokio išdidumo. Robinas Hudas ir Žmogus Voras išdidūs. Jei seras Džo­ nas arba daktaras Aštuonkojis įsprausdavo juos į kampą, jie spjaudavo pavojui tiesiai į veidą, net jei nelikdavo nė vienos galimybės išsisukti. Bet kaip yra iš tikrųjų su Žmogumi Voru? Juk jis vis tiek visada išsisuka, nors neįmanoma. Jis – komiksų personažas ir turi išgyventi iki kito numerio. Jis turi voro galių, o Oskaras – kiaulišką žviegimą. Darytų bet ką, kad tik išgyventų. Oskarui reikėjo paguodos. Buvo siaubinga diena ir dabar reikia kompensacijos. Nepaisydamas pavojaus sutikti Jonį ir Mikę, nuėjo į Blakebergo centrą, į parduotuvę „Sabis“. Užsiropštė zigzaginiu taku užuot lipęs laiptais, susikaupė. Turi būti ramus, neprakaituoti. Vieną kartą prieš metus buvo pagautas vagiantis maisto prekių parduotuvėje „Konsum“. Apsaugos darbuotojas norėjo paskambinti mamai, bet ji buvo darbe, o Oskaras nežinojo numerio, ne ne. Visą savaitę Oskaras kankinosi kaskart suskambus telefonui, bet paskui atėjo laiškas, adre­ suotas mamai. Idiotai. Ant voko buvo užrašyta netgi „Stokholmo regio­no policija“; Oskaras, žinoma, atplėšė voką, perskaitė apie savo nusikaltimus, padirbo mamos parašą ir išsiuntė laišką atgal, patvirtindamas, kad jį perskaitė. Gal ir bailys, bet nekvailas. Beje, apie bailumą. Ar jis bailys, jei dabar drįsta šitaip elgtis? Prisikišo pilnas striukės kišenes šokoladinių batonėlių


Įsileisk mane

21

„Dajm“, „Japp“, „Coco“ ir „Bounty“. Galiausiai maišelį gu­ minukų automobiliukų už kelnių liemens; nuėjo prie kasos ir sumokėjo už ledinuką ant pagaliuko. Namo ėjo pakelta galva ir lengvais žingsniais. Jis ne Par­ šas, kurį visi gali spardyti, jis – Vagis Meistras, kuris nepaiso pavojų ir išgyvena. Ir gali visus apgauti. Peržengęs savo kiemo vartus jis saugus. Čia negyvena nė vienas jo priešų. Jo kiemas – netaisyklingas ratas, apsuptas didesnio Ibseno gatvės rato. Dviguba tvirtovė. Čia jis sau­ gus. Šiame kieme jam nėra atsitikę nieko bjauraus. Beveik nieko. Čia jis užaugo ir turėjo draugų, kol dar nėjo į mokyklą. Rimtas priekabiavimas prasidėjo penktoje klasėje. Metų pabaigoje jis tapo atstumtuoju viščiuku, užsikrėtė netgi jo draugai, kurie nėjo į tą pačią klasę. Jie skambindavo vis rečiau paklausti, ar jis norėtų pažaisti. Kaip tik tuo laikotarpiu Oskaras ėmė kurti savo iškarpų albumą. Kaip tik dabar juo ir pasidžiaugs. ŽŽŽYYYBT! Pasigirdo zvimbimas, ir kažkas atsitrenkė į kojas. Nuo jo atbulas pavažiavo tamsiai raudonas radijo bangomis val­ domas automobilis, apsisuko ir dideliu greičiu nuvažiavo į kalniuką jo namų link. Už dygliuotų krūmų į dešinę nuo vartų stovėjo Tomis su ilga atsikišusia antena, nusižvengė. – Nustebai, ką? – Kaip greitai važiuoja. – Taip. Nori pirkti? – ...kiek kainuoja? – Tris šimtus.


22

john ajvide lindqvist

– Ne. Neturiu. Tomis pirštu parodė Oskarui prieiti, apsuko automobilį įkalnėje ir lenktyniniu greičiu paleido jį žemyn, sustabdė prie savo kojų, pakėlė, paplekšnojo ir tyliai tarė: – Parduotuvėje kainuoja devynis šimtus. – Taip. Tomis pažiūrėjo į automobilį, paskui nužvelgė Oskarą iš viršaus žemyn. – Tada du šimtai? Žinai, jis visai naujas. – Taip, jis labai gražus, bet... – Bet? – Ne. Tomis linktelėjo, vėl pastatė automobilį ant žemės ir įvarė jį tarp krūmų taip, kad dideli, rantuoti ratai ėmė barškėti, apsuko juo aplink skersinį kilimams daužyti, išvarė ant tako, žemyn nuo kalniuko. – Ar galiu pamėginti? Tomis pažiūrėjo į Oskarą tarsi norėdamas nuspręsti, ar jis vertas, ar ne, tada padavė valdymo pultą, parodė pirštu į savo viršutinę lūpą. – Tave prilupo, ar ką? Kraujas. Čia. Oskaras brūkštelėjo pirštu virš lūpos, prie jo prilipo keli rudi trupiniai. – Ne, aš tik... Nepasakok. Nėra prasmės, Tomis trejais metais vyresnis. Kietas. Tiesiog patartų trenkti atgal, Oskaras atsakytų „aišku“, o visas rezultatas – dar labiau smuktų Tomio akyse.


Įsileisk mane

23

Oskaras truputį pavarinėjo automobilį, paskui žiūrėjo, kaip vairuoja Tomis. Norėtų turėti du šimtus kronų, kad jie galėtų sudaryti sandorį. Būtų kartu. Susigrūdo rankas į striukės kišenes ir užčiuopė saldumynus. – Ar nori „Dajm“? – Ne, nepatinka. – Tada „Japp“? Tomis pakėlė akis, nusišypsojo. – Ar turi ir tą, ir aną? – Taip. – Nušvilpei? – ...taip. – Okej. Tomis ištiesė ranką, ir Oskaras padavė „Japp“ šokolado batonėlį, kurį Tomis įsikišo į džinsų kišenę. – Ačiū. Viso. – Viso. Parėjęs namo Oskaras sudėjo visus saldumynus ant lovos. Pradės nuo „Dajm“, paskui sukrims visus dvigubus ir užbaigs savo mėgstamiausiu „Bounty“. Vėliau guminukai automobi­ liukai, kurie tarsi švariai išskalauja burną. Viską išrikiavo ant grindų palei lovą, tokia tvarka, kokia valgys. Šaldytuve rado pusę butelio kokakolos; ant kakliuko mama buvo užlipdžiusi folijos. Puiku. Jam labiau patikdavo šiek tiek nugaravusi kokakola, ypač su saldainiais. Nuėmė foliją ir pastatė butelį ant grindų šalia saldumy­ nų, atsigulė į lovą ant pilvo ir ėmė apžiūrinėti savo lentyną. Beveik pilnas rinkinys knygų serijos „Šiurpas“, kai kur papil­ dytas pasakojimais iš Siaubo istorijos iš „Šiurpo“.


Profile for knygos.lt

Įsileisk mane  

Knygos "Įsileisk mane" ištrauka

Įsileisk mane  

Knygos "Įsileisk mane" ištrauka

Profile for knygos.lt
Advertisement