Page 1

KAUNO JĖZUITŲ GIMNAZIJOS LAIKRAŠTIS

2013 M. BALANDŽIO MĖN. NR. 21

Naujas direktorius – naujas požiūris Austėja ARMONAITĖ, III a Naujasis direktorius. Sklando bauginantys gandai apie jo griežtumą, geležinę naująją tvarką ir visišką atsidavimą darbui. Tačiau pripažinkime – mes jo bemaž nepažįstame. Taigi, pravėrusi direktoriaus kabineto duris, nežinojau, koks žmogus laukia ten, tačiau tikslą turėjau aiškų: susipažinti, klausyti ir papasakoti jums, KJG bendruomene. *** Šie metai mūsų gimnazijoje Jums pirmieji. Didžioji bendruomenės dalis Jūsų dar nė nepažįsta. Pirmiausia, iš kur esate kilęs? Gimiau, užaugau Šiaurės Lietuvoje, Joniškyje, netoli Latvijos. Mano tarmė artima latvių kalbai, gal todėl visą gyvenimą siekiu išmokti laisvai kalbėti latviškai. Iš kur kilo pašaukimas stoti į Jėzuitų Draugiją? Kaip supratote, kad jums gyvenime to reikia? Tai labai ilga istorija (šypsosi). Tačiau pačioje pradžioje paskatino Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčios bendruomenė. Aš tuo metu buvau ganėtinai aktyviai įsitraukęs į šios bendruomenės veiklą: patarnaudavau šv. Mišiose, dalyvavau maldos grupių veikloje, važiuodavau į rekolekcijas ir netgi rūpindavausi tvarka bažnyčioje. Tas laikas buvo ganėtinai intensyvus… Tada širdyje gimė klausimai: kur turėčiau eiti? Ką tu-

Šiame numeryje:

rėčiau rinktis gyvenime? Kas išties yra svarbu? Tuo metu dirbau turizmo agentūroje ir, mąstydamas apie gyvenimo prasmę, supratau, kad jėzuitų dvasingumas ir veikimo būdas man yra artimiausia – dėl to buvau visiškai tikras. Kartą tyčia važiavau pas pranciškonus, vien tik norėdamas pasitikrinti savo pasirinkimo teisingumą. Vienas jų tada man pasakė, kad reikia rinktis tai, kur linksta širdis. Tuomet tapo visiškai aišku, ką turiu daryti. Galutinį sprendimą padėjo priimti ignaciškos rekolekcijos Pažaislyje. Žinome, kad anksčiau vadovavote Vilniaus jėzuitų gimnazijai (VJG). Kokių patirčių ir prisiminimų parsivežėte iš ten? Darbas mokykloje yra labai sunkus. Prisimenu savo pirmuosius trejus metus – jie buvo labai sudėtingi. Vadovauti didelei bendruomenei yra išties nelengva: priimti įvairius

2 Bendruomenė

10 Už gimnazijos ribų

7 Šventės

16 Mes kuriame

sprendimus, greitai susivokti, kas, kaip ir kodėl vyksta. Kam nėra tekę ragauti vadovo duonos, apie tokį darbą svajoja, bet man jis nėra saldus. Gyvenimas kartais priverčia imtis įvairių dalykų. VJG išmokau labai daug. Labiausiai džiaugiuosi, kad mes dirbome kartu su seserimi Lidija. Pavaduotoja mane daug ko išmokė, vėliau aš pradėjau ją mokyti kai kurių dalykų. Tėvas Vytautas Sadauskas puikiai stygavo sielovados veiklą. Kai yra komanda, tada labai gera dirbti. Vilniaus jėzuitų gimnazijai vadovavau daugiau kaip septynerius metus.. Visgi ir dirbant VJG, ir dabar čia, man yra daug įdomiau mokyti, nei vadovauti gimnazijai. Džiaugiuosi kiekviena fizikos ar informacinių technologijų pamoka. Administracinis darbas yra pernelyg techninis, o pamokoje yra daugiau kūrybos. Man patinka jėzuitų ugdymo specifika. Daugelį dalykų jėzuitų mokyklos supranta labai savotiškai.


2|Bendruomenė Labiausiai mane žavi tai, jog, priešingai nei daugelis privačių mokymo įstaigų, jėzuitų gimnazijos nepataikauja klientui – mokiniui. Yra tvirta samprata, kaip asmenybė turėtų būti formuojama, ir stengiamasi jaunam žmogui padėti išmokti į pasaulį žvelgti pro dieviškuosius akinius, pamilti Dievą, save, artimuosius, net priešus. Kai kuriems norisi eiti lengvu keliu, bet jei kasdien valgytume tortus, pasidarytų pernelyg saldu. Jėzuitų ugdymo sistema stengiasi suteikti žmogui tai, kas iš tiesų sveika. Daugiausiai apie žmogų pasako jo laisvalaikis. Kaip jį leisti mėgstate jūs? Labai patinka žaisti krepšinį. Vasarą buriu komandą, kad pažaisčiau paplūdimio tinklinį. Taip pat mėgstu teatrą ir kiną. Domina labai sunkūs ir sudėtingi kūriniai, kai išėjęs iš salės ilgą laiką apmąstai, ką norėjo pasakyti režisierius, aktoriai. Patinka aptarinėti filmus, spektaklius. Didžiausią įspūdį palieka R. Tumino režisuoti spektakliai, niekuomet nepraleidžiu O. Koršunovo režisuotų spektaklių. Įdomiausias filmas – lenkų režisieriaus A. Vaidos „Katynė“. Sakoma, kad tikrai dvasingas žmogus – tai žmogus, tarnaujantis kitiems. Kaip šiuo atžvilgiu sekasi mūsų gimnazijai? Manau, kad kiekvienas gauna tiek, kiek nori pasiimti, ypač dvasinėje srityje. Net Ignacas Lojola niekada neimdavo žmonių į dvasines pratybas, jeigu jie to nenorėdavo. Yra privalomų programų mokiniams, bet tai veikiau vertybių ugdymo, o ne dvasinis laikas. KAIROS, TEK rekolekcijos kur kas stipresnės, į jas kviečiami tie mokiniai, kurie patys nori giliau pažinti Dievą.

Panašiai yra ir su socialine veikla. Labai gaila, kai į socialines valandas mokiniai žiūri tik formaliai. Jėzuitų gimnazija siūlo giliau pažinti benamius, našlaičius, neįgalius asmenis, tačiau sunku yra įtikinti mokinius prisiliesti prie kitokio pasaulio, mokėti pajusti, giliai pažinti, susidraugauti, o ne tik socialinės veiklos knygelėje turėti įrašą „Įskaityta“. Viso to esmė yra išsiugdyti save, suvokti gilesnes socialines problemas. Jaunas žmogus dažnai net nesuvokia, kad viso to pagalba gauna labai daug sau, išmoksta džiaugtis bei vertinti paprastus dalykus, apie kuriuos, deja, dažnai net nesusimąsto. Jėzuitišku būdu mokykla stengiasi atvesti, palydėti iki šio supratimo taško. Bet šioje vietoje ir vėl: kiekvienas medaus prisivalgys tik tiek, kiek pats norės.

įgyvendinimas. Tai tikrai įdomu. Atradau labai stiprias sąsajas tarp šios sistemos ir jėzuitiško švietimo. Galimybė paliesti kai kuriuos dalykus, eksperimentuoti, formuluoti išvadas... Svarbu, kad mokiniai patys ieškotų problemų sprendimų būdų – visa tai yra kur kas įdomiau ir kartu labai jėzuitiška. Tarptautinis bakalaureatas yra visiškai naujas projektas mums visiems. Bet, manau, kad tikrai verta stengtis.

Naujas direktorius – nauji vėjai. Kokius atpūsite jūs?

„Svarbu, kad mokiniai patys ieškotų problemų sprendimų būdų – visa tai yra kur kas įdomiau ir kartu labiau jėzuitiška“

Na, pastarasis pusmetis man buvo labai intensyvaus stebėjimo laikotarpis. Į kai kuriuos dalykus yra labai sudėtinga įsigilinti, tikrai ne viską galima pažinti per tokį trumpą laiką, bet akivaizdžiausia ir šiuo metu didžiausia problema yra tai, jog neturimė normalios sporto bazės. Manau, bendrame žmogaus ugdyme fizinis lavinimas atlieka itin didelį vaidmenį, kuris, deja, mūsų gimnazijoje yra smarkiai sumenkintas. Žinoma, mokykla turi sporto komandų, bet labai norėtųsi, kad sąlygos kūno kultūrai būtų žymiai geresnės. Galbūt tada ir motyvacija sportuoti bus didesnė? Tai – viena iš pagrindinių koreguotinų sričių. Tuo metu kitos sritys – socialinė, sielovadinė, jau yra pakankamai išvystytos ir turi net gilias tradicijas. Ugdyme šiuo metu visiems mums ganėtinai netikėtas iššūkis yra tarptautinio bakalaureato sistemos

Kokią Kauno jėzuitų gimnaziją regite po dešimties metų? Pirmiausia, būtų puiku, jei turėtume labai gražią, daugiafunkcinę salę. Įsivaizduoju, kad tada mes visi labai daug sportuosime (juokiasi). Tikiuosi, kad erdvės bus išplėstos, turėsime didesnius kabinetus.

Dar matau, kad greitai stiprės gamtos mokslų eksperimentinė bazė. Dvasinė sritis, nors nesakau, kad mes dabar labai stipriai kibsim į ją, neturi būti pamesta. Visada turime ieškoti kelių Dievo link. Visos sielovadinės programos turėtų stiprėti mokykloje.

„Turime ieškoti kelių Dievo link“ Socialiniai dalykai kartu su tarptautiniu bakalaureatu turėtų ir toliau leisti kiekvienam pereiti per tokią sistemą, kurioje visi realiau galvotume ne tik apie save, bet geriau įsigilintume ir į globaliąsias problemas. Pokyčių matau daug. Kai kurie jų – perdėm drastiški. Gera kryptis jau buvo prieš man ateinant ir aš ją labai stipriai palaikau, vildamasis, kad visi pokyčiai vis tiek išeis tik į gera.


Bendruomenė |3

Nepralenkiami pasaulio debatų čempionai .

Paulius MOCKEVIČIUS, II a Iš Pietų Afrikoje vykusio Pasaulio individualių debatų ir oratorinio meno čempionato (angl. World Individual Debating and Public Speaking Championships (WIDPSC)) Kauno jėzuitų gimnazijoje besimokanti Eleonora Lekavičiūtė grįžo su įtikinamųjų kalbų čempionės laurais, tuo tarpu kitas mūsų gimnazijos atstovas Povilas Rutkauskas užėmė trečiąją prizinę vietą popietinių kalbų kategorijoje. Kasmet nuo 1988-ųjų rengiamas Pasaulio debatų čempionatas – tarptautinis debatų ir viešojo kalbėjimo anglų kalba konkursas vyresniems gimnazijų mokiniams, atstovaujantiems įvairioms pasaulio valstybėms. Šiemet penkias dienas Durbano mieste (PAR) vykusiuose turnyruose iš viso dalyvavo 116 dalyvių iš keturiolikos šalių, tarp kurių Australija, Kanada, Vokietija, JAV, Indija, Jungtinė Karalystė ir kt. Kitąmet Pasaulio individualių debatų ir oratorinio meno čempionatas bus rengiamas Lietuvoje, Druskininkuose. Šiais metais konkursą sudarė keturi turai – dviem iš jų dalyviai buvo pasiruošę iš anksto, o dvi užduotis teko įvykdyti ekspromtu. Geriausiai E. Lekavičiūtei sekėsi įtikinamosios kalbos konkurse tarp dalyvių, kurių anglų kalba nėra gimtoji. Dalyviai galėjo rinktis, rimtomis ar juokingomis temomis kalbėti. Didžioji dalis – 90 dalyvių – pasirinko rimtas kalbas, kurių trukmė turėjo būti nuo 7 iki 13 minučių. Eleonora 11 minučių trukusioje kalboje siekė

atskleisti istorijos falsifikavimo problemas, o Povilas pasakojo apie „patologinių melagių susitikimą“. Interviu su Eleonora Lekavičiūte (L.E.) ir Povilu Rutkausku (P.R.). *** Kaip buvote atrinkti atstovauti Lietuvai 2013 m. Pasaulio debatų čempionate? E.L. Atranka į konkursą vyko Vilniuje, kur dalyviai turėjo pristatyti savo kalbas ir ekspromtu pasakyti kalbą. Tuo pačiu metu vyko ir debatų turnyras, kur dalyvavom komandomis. Ir atrankoje, ir turnyre pasirodėme labai gerai – su komanda užėmėme pirmąją vietą. Kaip ruošėtės konkursui? E.L. Ruošdamiesi konkursui daug debatavome, ekspromtu sakėme kalbas, jau kelis mėnesius prieš išvykdama į WIDPSC daug dirbau prie savo kalbos, ne kartą ją perrašinėjau, daug laiko atėmė informacijos ieškojimas. Pasiruošti skaitymo rungčiai

labai padėjo aktorius Andrius Žiurauskas, kuriam esu be galo dėkinga! Kokios mintys pirmiausia atėjo į galvą sužinojus, jog tapai pasaulio (!) čempione? Tiesą sakant, negalėjau tuo patikėti! Net dabar sunku tai suvokti. Žinoma, džiaugiausi, bet labiau buvau nustebinta. Kuris iš keturių turų pasirodė sunkiausias? E.L. Kadangi dvi rungtys buvo pasiruoštinės, negalėčiau jų pavadinti sunkiomis, o štai kalbos ekspromtu kėlė didžiausią stresą. Tačiau, mano manymu, sunkiausia – debatavimas, reikalaujantis labai gero įdirbio. P.R. Visos užduotys turėjo savų sunkumų. Nors daugiausia jaudulio buvo prieš kalbas ekspromtu, vis dėlto didžiausias iššūkis man visuomet buvo skaitymo užduotis – viešajame kalbėjime lengviau įgauti ekspresyvumo kūno kalba, o raiškiajame skaityme vienintelė priemonė – balsas.


4|Bendruomenė Ar konkurso metu pravertė puikus humoro jausmas? P.R. Nežinau, ar tikrai tokį turiu, tačiau humoras ir juokai viešajame kalbėjime tikrai svarbūs – jie padeda klausytojams atsipalaiduoti, o debatuose – pabrėžti savo argumentus ir išsisukti nuo nepatogių situacijų. Kas čempionate paliko didžiausią įspūdį? E.L. Nuostabu matyti tokią gausybę talentingų žmonių iš viso pasaulio, o dar nuostabesnė galimybė su jais bendrauti ir užmegzti glaudžius ryšius. Kalbant apie patį čempionatą, jis buvo nepriekaštingai suorganizuotas. Gyvenome gražiuose viešbučiuose ant vandenyno kranto, važiavome į safarį, stebėjome autentiškus šokius, klausėmės muzikos, netgi mokinomės groti būgnais! Buvo be galo smagu. P.R. Be jokios abejonės – konkurso dalyviai. Nors jie susirinko iš pačių skirtingiausių pasaulio kampelių, tačiau visus vienijo tikra aistra debatams ir viešajam kalbėjimui. Nepaprastas jausmas atrasti bendraminčių iš Australijos, Bermudų, Pietų Afrikos ar Hong Kongo. Kaip vertinate kitus konkurso dalyvius? E.L. Visi konkurso dalyviai buvo labai intelektualūs, draugiški, nuostabūs žmonės. Visi tolerantiški, žingeidūs, akivaizdu, jog daug pasieks gyvenime. P.R. Dauguma konkurso dalyvių buvo labai stiprūs, juk vis dėlto tai – pasaulio čempionatas! Nors kai kurie, kaip antai Kipro, atstovai buvo mažiau pasirengę, tačiau tokių šalių, kaip JAV, Kanada ar Australija, kal-

bėtojai turėjo praeiti sunkias nacionalines atrankas, todėl atvyko tikrai gerai pasiruošę.

Kaip jaučiatės pasibaigus konkursui? Ar nevargina didelis dėmesys?

Ar judviejų santykiuose nesijautė švelnios konkurencijos?

P.R. Jaučiuosi puikiai, tačiau stengiuos sugrįži į kasdienį režimą. Dėmesys tikrai nevargina, tiesą sakant, apie tai net negalvoju, pagrindinis tikslas dabar – susikaupti ir puikiai pasiruošti valstybiniams egzaminams.

E.L. Su Povilu tikrai nesijautėme lyg konkuruotume. Šiame konkurse dalyvaujame jau trečią kartą ir puikiai sutariam, juo labiau, jog šįkart net nebuvome konkurentai – jo kalba priklauso šmaikščiųjų kalbų kategorijai, o mano – rimtųjų. Esu dėkinga Povilui už palaikymą. P.R. Tikrai ne. Mudu su Eleonora kartu esame tiek daug išgyvenę (buvome ir Druskininkuose, ir Australijoje), jog tikrai nuoširdžiai vienas kitą palaikome ir visuomet džiaugiamės vienas kito sėkme. Apskritai, visas KJG Debatų klubas yra fenomenalus tuo, jog debatininkai ir mokytoja Alina Gutauskienė nepaprastai vieni kitiems padeda, kartu ruošiasi nacionaliniams ir pasauliniams turnyrams, vienas kitą palaiko. Ne veltui daugelį metų esame stipriausias debatų klubas Lietuvoje. Kokios, jūsų manymu, svarbiausios gero debatininko savybės? E.L. Geras debatininkas – lyg renesanso žmogus: turi būti apsišvietęs daugelyje sričių (debatų temos paliečia kone visas gyvenimo sritis), sekti pasaulio įvykius, turėti gerą kritinį ir loginį mąstymą, mokėti aiškiai reikšti savo mintis žodžiu. P.R. Manau, kad geras debatininkas turi visuomet tobulėti, išnaudoti visas galimybes, semtis kiek įmanoma daugiau žinių. Taigi, būtent žingeidumas, užsispyrimas, mano manymu, – vienos svarbiausių gero debatininko savybių.

Kokiems žmonėms jaučiatės dėkingi už puikius pasiekimus pasaulinio lygio konkurse? E.L. Esu laaabai dėkinga mokytojai Alinai Gutauskienei, aktoriui A. Žiurauskui, visam debatininkų klubui ir tėvams už palaikymą. Taip pat rėmėjams, be kurių pagalbos niekada nebūčiau išvažiavusi – tai UAB „Boslita ir ko“ generalinis direktorius Gintaras Skorupskas ir praeitais metais mane parėmęs „Vičiūnų grupės“ vadovasVisvaldas Matijošaitis.

„Geras debatininkas – lyg renesanso žmogus <...>“ P.R. Nors atrodo, jog laimėjome tik Eleonora ir aš, tačiau iš tiesų už mūsų stovi daugybė žmonių, padėjusių mums pasiruošti. Visų pirma už nepaprastą pagalbą ruošiantis noriu padėkoti mokytojai A. Gutauskienei, mus užauginusiai ir visada palaikiusiai. Taip pat aktoriui A. Žiurauskui, kuris tiek praeitais, tiek ir šiais metais mums abiem asmeniškai padėjo ruoštis su kalbų pristatymu ir raiškiuoju skaitymu. Galiausiai, KJG debatininkams: Justinui Mickui, Danieliui Surbliui, Simonui Bartuliui, Dominykui Milašiui ir kitiems. Tai jie buvo tie žmonės, prieš konkursą skaitydavę mano kalbos juodraščiuis, padėję juos tobulinti ir pakreipti reikiama linkme.


Bendruomenė |5

Pakilti? nytėlė. Kaip jums – žmogui, kuriam šis pastatas buvo ypatingai svarbus, pavyko rasti jėgų gyventi toliau? Kas padėjo?

.

Austėja ARMONAITĖ, III a Kulautuva. Daugeliui Kauno jėzuitų gimnazijos mokinių ji asocijuojasi su rekolekcijomis – ramybės, apmąstymų, Dievo pajautos ir sielos atgaivos metu. Deja, mūsų ramybės panteonas visai neseniai drebėjo nuo smūgių: gimnazistų mylėta Kulautuvos Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčia net du kartus nukentėjo nuo nuo gaisro. Įtariamas padegėjas, kuriam antruoju kartu pavyko sudeginti bažnyčią iki pamatų. Mūsų visų Kulautuva, jėzuitukus vis dar kviečianti jūrą primenančiu pušų ošimu, kenčia ir vis dar gydosi apanglėjusią tuštumą, atsivėrusią vietoj medinės miestelio širdies. Kalbėjausi su žmogumi, kuriam ši nelaimė buvo ypatingai reikšminga. Kulautuvos Šv. Petro išvadavimo parapijos klebonas Šarūnas Petrauskas man, neišmanėlei, stengėsi paaiškinti, ką reiškia kilti, kaip ir kur ieškoti pagalbos tada, kai atsitinka baisiausia. Pokalbis su Kulautuvos Švč. Merelės Marijos vardo bažnyčios klebonu Šarūnu Petrausku.

Pirmiausia – tikėjimas. Aš tikiu Dievą, aš juo pasitikiu ir didžiausiam skausme ieškau jame paguodos. Jame ieškau! O kaip aš matau Dievo veikimą? Per aplinką, per tai, kas mane supa: artimi žmonės – žmonės, kurie palaiko, kurie pyksta, kurie abejoja... Tikiu, jog Dievas leidžia blogiems dalykams įvykti tik todėl, kad taptume dar geresni, tobulėtume, augtume, grynintume tikėjimą ir nusipurtytume visas apnašas, kurios per metų metus prie kiekvieno prilimpa. Prietarai, silpnybės – su šiais reikia kovoti. Bet kartais, neturėdami valios ar noro, sakome sau: „Na, gal tuo užsiimsiu rytoj, šiandien aš pavargęs, toks, anoks, trečioks...“ Po kiek laiko drumzlės užgožia tikrus dalykus. Tokios nelaimės kaip ši, ištikusi Kulautuvą, iškelia klausimą – kas yra tikra? Kam iš vis reikalinga bažnyčia? Šis pastatas? Na, pastatų mes turime, galime nueiti į bet kurį iš jų. Tada supranti, kad dabar, kai meldžiamės Kulautuvos Kultūros centre, yra gerai: švenčiame Eucharistiją, dalijamės Sakramentu vienas su kitu... Tačiau tai – ne tas pats. Bažnyčia yra mano namai, į kuriuos galiu bet kada grįžti. Visi jų netekome, kiekvieną dieną jaučiamės lyg benamiai, tačiau svarbiausia, jog visvien žengiame į priekį, nuoširdžiai vildamiesi, kad ateityje laukia nauji namai ir viskas, kas bloga, galų gale baigsis.

*** Spalio pradžioje važiuodama autobusu ir klausydamasi radijo išgirdau, jog įvyko baisi nelaimė – sudeginta jaukioji Kulautuvos baž-

Jūs esate viso miestelio tėvas. Daug žmonių ėjo pas jus paguodos... Kaip sugebėjote pats turėdamas žaizdą padėti kitiems?

Mačiau tą siaubą. Jaučiau, jog ne aš vienas benamis, bet mes visi tokie, visiems sunku. Kartais net nežinodavau, kaip padėti, nes jaučiausi lygiai taip pat. Bet žmonių buvo visokių: vieni griebėsi tvarkytis, organizavo parapijos salę, kad vis tiek būtų galima nuolat turėti Švč. Sakramentą. Tai buvo didelis žingsnis, kai nieko neturėjome. Kiti žmonės reagavo priešingai: išgyvendami skausmą liejo pyktį. Supradavau, jog šis pyktis ne šiaip sau, o iš gilaus vidinio skausmo. Labiausiai džiaugdavaus iš vieno ar kito žmogaus išgirsdamas žodžius: „Aš jau nebepykstu“. Tai reikšdavo, jog žmoguje įsivyravo ramybė – pyktis jau išgyventas. Tai geriausiai rodė, jog viskas eina geryn. Yra praeitis, yra dabartis. O kokie planai ateičiai? Didžiausias noras dėl ateities yra toks, kad žmonės sugebėtų išsivaduoti iš detalių: gražus, geras kunigas, gerai pašnekantis, graži, puiki bažnyčia. Juokingiausia, ką esu girdėjęs: „Puiki aura“ (sarkastiškai nusišypso). Na, visi šie dalykai, būdami labai reikalingi, nėra būtini. Nes tikėjimui labiausiai reikia santykio su Dievu. Mes šiandien čia šnekamės, bet lygiai taip pat reikia kasdien šnekėtis ir su Dievu. Ir tik tuomet, jei iš tiesų palaikau santykį su Dievu kaip su artimu, tik tada galiu džiaugtis, kad mano tikėjimas auga, stiprėja. Tai svarbiausia. O pastatai... Jie yra gerai. Juos galima atstatyti, visą turtą galima atkurti. Bažnyčią galima atkurti, menu papuošti, bet esmė – žmogus ir jo santykis su Dievu – vis tiek turi išlikti.


6|Bendruomenė

Naujas veidas Mindaugas DIJOKAS Tikriausiai pastebėjote, jog šiais mokslo metais gimnazijos koridoriuose šmėžuoja dar vienas jaunas jėzuitas. Prisipažinsiu – tai aš, Mindaugas Dijokas. Vasarą baigiau trejų metų trukmės filosofijos studijas Miunchene, Vokietijoje, o dabar džiaugiuosi galimybe dirbti vienoje įdomiausių gimnazijų Lietuvoje. KJG atmosfera alsuoju per socialinio pedagogo ir socialinės praktikos koordinatoriaus prizmę, taip pat talkinu rekolekcijose Kulautuvoje. Pirmieji įspūdžiai puikūs, antrieji irgi neblogi... Turiu pripažinti, kad gimnazijoje vyksta tokia daugybė renginių ir susitikimų, kad visur suspėti padeda tik stebuklas. Viena iš įsimintiniausių pirmojo pusmečio patirčių buvo KAIROS, rekolekcijos vienuoliktokams. Rengdamasis joms pastebėjau, kad jau kelerius metus nebenešioju laikrodžio. Paprasčiausiai išsekus baterijai, jis buvo padėtas į stalčių pailsėti.

Per KAIROS rekolekcijas vadovams tai ir buvo bemaž pagrindinė užduotis: pagelbėti mokiniams padėti savo laikrodžius į šalį tam, kad gimnazistai pailsėtų nuo skubraus kasdienybės ritmo ir pajustų tylų, ramų bei patikimą širdies laikrodžio plakimą. Manau, kad mums taip pat, pažintais draugais bei bendra malda su-

artėti ir dar geriau pasirengti pasimatyti su Dievu. Tai buvo nuostabios rekolekcijos, svarbios ir man asmeniškai – per jas pajutau, kaip man gera mokykloje, Kaune, Lietuvoje, pasaulyje ir Dievo glėbyje.

Kodėl taip, o ne kitaip Austėja ARMONAITĖ, III a Štai jau pusė metų, kai visi vaikštom naujojo priestato koridoriais, bandome atsidaryti (nors ne visuomet pavyksta) duris kortelėmis, mėgaujamės maistu ir pokalbiais kavinėje ar žaidžiame šaškėmis fojė – kur kas didesnėje nei senoji. Daugelio neapleidžia jausmas, kad mokyklos dvasia pasikeitė, atsinaujino, tapo brandesnė, panašesnė į universiteto. Vieni ja džiaugiasi naudodamiesi liftu, vertindami naujų televizorių ekranų naudingumą, o pykstantieji sako, kad viršutiniuose aukštuose nėra oro, o ir visas pastatas baisus, nelyginant stiklainis nuo „gerų agurkėlių“. Sužinoti apie šį pastatą daugiau stengiausi pokalbyje su projekto autoriumi – architektu Gintautu Natkevičiumi. *** Kaip jūsų darbų sąraše atsirado KJG priestato projektas? Sunku prisiminti – tai buvo labai seniai. Bet kiek atsimenu, tai dar prieš daugelį metų iki konkretaus sprendimo statyti priestatą jau buvo suorganizuotas konkursas architektams dėl teisės projektuoti šį statinį. Mūsų įmonė buvo pateikusi savo pla-

nus. Tačiau, manau, pagrindinė priežastis buvo ta, kad mes su Gintaru Vitkumi SJ buvome pažįstami iš anksčiau. Tuometis mokyklos direktorius ėmėsi ieškoti žmogaus, pajėgaus įgyvendinti šį sudėtingą projektą, ir būtent taip mūsų keliai vėl susikirto. Jūsų gimnazijos vadovybė priėmė sprendimą įgalioti mane kaip vyriausiąjį priestato architektą. Kaip susiformavo tokia idėja: griežtų formų, pilko kolorito stiklinis pastatas? Jau pirmojo konkurso metu buvo bandoma atsakyti į klausimą, koks tai turėtų būti pastatas, kokiu būdu turėtų derėti funkcionalumas su gimnazijos vieta – senamiesčiu. Prieš pradėdami projektą, mes jau žinojome, su kokiomis problemomis buvo susidūrę prieš mus siūlymus teikę architektai, tačiau net ir pradėję darbą supratome, jog mokyklos vadovybė dar nebuvo tiksliai nusprendusi, kaip turėtų atrodyti naujasis statinys, kokia talpa, kaip įrengtos klasės. Buvo ilgai diskutuojama su mokytojais ir direktoriumi, ieškoma sprendimo, kaip suderinti finansines galimybes su pradinėmis vizijomis. Modernaus priestato idėja buvo paremta tuo, jog, baigus jį statyti, bus pasikeitusi visa mokinių karta.


Šventės |7 Nepaisant ryškaus priestato kontrasto su aplinkiniais senovinio tipo pastatais, šis savo tūriu, stogo forma gražiai integruojasi į bendrą senamiesčio vaizdą. Ar visi darbų pradžioje kelti uždaviniai pavyko? Taip, visi tikslai buvo įvykdyti. Tačiau darbo eigoje daugybę kartų keitėsi pastato vidaus funkcijos, planuojamų kabinetų paskirtis. Nustebino statybų eigoje atrastos viduramžių pastato rūsio liekanos. Architektams teko skubiai keisti projektą, kad jų nesunaikintų, neišardytų, o lyg

tiltu apdengtų ir integruotų į aplinką eksponuojant. Tai pasiteisino: šie viduramžių akmenys atneša šiek tiek senovės į visiškai modernią aplinką.

bei mokytojai – judrios, spalvotos dėmės, suteikiančios gyvumo. Dėl tos priežasties aplinką palikome labai ramią. Džiaugiuosi, kad šis uždavinys pavyko.

Kas labiausiai džiugino pasibaigus priestato statybai? Džiaugiuosi, kad pastatas ganėtinai gerai atrodo kitų senamiesčio pastatų fone. Darėme jį tamsiai pilką, nes norėjome, kad jis nekristų į akis kaip geras kostiumas, nekonkuruotų su senamiesčio aplinka. Tas pats ir su interjeru: projektavome jį ramų, asketišką, gal net kiek griežtoką. Juk tai – mokykla: pagrindinis interjeras ir yra patys mokiniai

Architektui patiko jo kūrinys, o mes, amžini teisėjai, dar turėsime laiko prie jo priprasti ir galbūt pamilti jį tokį, koks jis yra. Tačiau sutikite: puiku, kad atsirado daugiau vietos mokytis, dirbti, bendrauti ir per taip greit pasibaigiančias pertraukas kur kojas ištiesti.

Priestato atidarymo šventės akimirkos

Nuotraukų autorius: Erikas Ovčarenko


8|Šventės

„Mes juk visada mylėjom ir mylėsim“ Austėja ARMONAITĖ, III a Bėgam, skubam, lekiam, griūnam, stojam, skriejam, slystam, nebebūnam. Tokia jau ta lietuviška žiema – mums, mokiniams, – semestro galas: daug mokytis, daug kontrolinių atsiskaityti, mokytojams – daug darbų ištaisyti, galvoti, kaip sutraukti medžiagą, kad spėtų išdėstyti visą pirmojo semestro kursą. O grįžusių namo visų dar laukia pridrėbtas sniegas, kurį privalu nukasti, maisto kalnas, kurį reikia pagaminti alkaniems, sušalusiems visos šeimos pilvams, o kur dar dovanėlės, kurias reikia kuo greičiau Kalėdų seniui išsiųsti... Skuba, gena vis greičiau, todėl sunkiau ir sunkiau atrasti tą taip reikalingą minutę ramybės. Šią galimybę mums visiems suteikė antrąjį gruodžio penktadienį įvykusi Adomo Mickevičiaus atminimo popietė, kurioje buvo skaitomi jo bei Maironio eilėraščiai, išskiriantys 2012 metus – Maironio 150 metų jubiliejų. Susitikime buvo galima dar sykį išvysti besišypsančius jau nebedėstančių mokytojų veidus, su jais ramiai besišnekučiuojančius dar kasdien gimnazijos slenkstį minančius mokytojus ir mokinius: jaunesnius, neramiai rankose gniaužiančius lapelius su vis dar neišmoktais eilėraščiais ir vyresnius, santūriai laukiančius savo eilės prabilti. Visiems susėdus ir įvertinus jaukiuosius Perkūno namus, gerbiama pavaduotoja Aušrinė tarė įžanginį žodį, nuoširdžiai linkėdama pasistengti įsileisti tikrąją poeziją ir į savo

Na, mes ir pasistengėme: niūrūs veidai greitai įgavo giedresnių gaidų, popietės pradžioje dar neramiai kryžiuotos kojos patogiai įsirėmė į grindis, įsitempę pečiai nusileido, o ir bičių spiečius galvoje, rodos, ėmė ir padarė pertraukėlę. Įdėmiai klausėmės Maironio, atnešusio ,,šventą įkvėpimą“, apstulbę sėdėjome, kai vaikai, rodos, dar kvailiot su gniūžtėmis lauke turėję, su virtuozišku įgudimu skambino mums Šopeną, skendome apmąstymuose, kai iš gimnazistės lūpų sruvo įtaigūs XX a. romantiko žodžiai: „Einu kaip amžinas keleivis / Be prieštaravimo maldos“, suteikę peno būties prasmingumo apmąstymams ir suvokimui, kokia svarbi vis dėlto yra dabartis ir kokia miela ji mūsų širdims. Nuaidėjus visiems eilėraščiams

ir stojus rimties minutei, žodį tarė ir senų laikų prisiminimais pasidalijo mylima mokytoja senjorė Birutė Sasnauskienė. Jos iškilia fraze „Mes juk visada mylėjom ir mylėsim“ buvo simboliškai užbaigta ši jautri Adomo Mickevičiaus atminimo popietė. Mokytojai susėdus prie arbatos puodelio pašnekėti apie praėjusius metus, mo-

„Birutės Sasnauskienės iškilia fraze „Mes juk visada mylėjom ir mylėsim“ simboliškai užbaigta ši jautri Adomo Mickevičiaus atminimo popietė“ kiniai linksmai nubildėjo senais Perkūno namo akmenimis atgal į nūdieną, tačiau kiekvienas galėjo pasakyti: mūsų mintys dausomis paskrajojo.


Šventės |9

„Mums gera“ vėl išjudino Kauno jėzuitų gimnaziją Simona JURČIUKONYTĖ, III c Jau praėjusių metų lapkričio 23 dieną dar niekas netikėjo, kad vos po savaitės visus mus aplankys žvarbi žiema, kad visus kelius užpustys gausus sniegas, o vaikai galės mėgautis visais šaltojo metų laiko malonumais. Kaip tik tą dieną apie tai mums bandė užsiminti kasmet rengiama Kauno jėzuitų gimnazijos folkloro šventė „Mums gera“, kuri bylojo apie rudens pabaigą ir žiemos bei advento pradžią. Šiemet į šią šventę sugužėjo net vienuolika kolektyvų. Kauną aplankė ne tik artimas Vilnius, bet ir iš

tolimiausių Lietuvos kampelių atkeliavę Antazavės, Eičiūnų ir Kretingos folkloro kolektyvai. Ansambliai publiką džiugino smagiomis ir linksmomis dainomis, nes visi norėjo prieš adventą gerai pasilinksminti, kad laukimo metu visi galėtume susitelkti rimtyje ir tik mintyse retkarčiais pavartyti smagias akimirkas iš šios šventės. Dideles linksmybes dovanojo kauniečiai, energingai ir drąsiai vedę trankią vakaronę. Grojo ne tik ansamblis ,,Ale va“ (Kauno jėzuitų gimnazija), bet ir jiems puikiai antrinę ,,Sodailio“ (Kauno tautinės kultūros centras) bei ,,Lygaudės“ (Kauno „Rasos“ gimnazija) muzikantai. Aš, kaip Kauno jėzuitų gim-

nazijos mokinė, džiaugiuosi, kad turime tokį puikų renginį, kuriame entuziazmo kupini jauni žmonės lipa ant scenos ir dovanoja mums nepaprastus vakarus, pilnus be galo gražių, mūsų senolių kaidaise dainuotų dainų, ir paprastą nuoširdumą, kurio taip dažnai trūksta mūsų gyvenime. Gaila, kad ne kiekvienas jėzuitas ateina į šią mokyklos šventę, kuri tikrai praturtina kiekvieno mokinio protą bei dvasią. Aš tikiu ir labai viliuosi, kad kitais metais susirinksime taip gausiai, kad netilpsime mokyklos salėje ir visi kartu gėrėsimės jaunimo drąsa, nuoširdumu ir ilgam turėsime neišdildomų įspūdžių.

„Aš tikiu ir labai viliuosi, kad kitais metais susirinksime taip gausiai, kad netilpsime mokyklos salėje ir visi kartu gėrėsimės jaunimo drąsa, nuoširdumu ir ilgam turėsime neišdildomų įspūdžių“


10 | U ž g i m n a z i j o s r i b ų

Dainų šventė: pakartot! Miglė GRAŽYTĖ, III b Buvo šiltas liepos trečiosios vakaras. Vilniaus Simono Stanevičiaus mokykloje knibždėte knibždėjo įvairaus amžiaus mokytojų ir mokinių. Vieni dėliojosi daiktus, kiti lakstė koridoriais, nežinodami, nuo ko pradėti, treti plepėjo su draugais, iš susijaudinimo negalėdami nustygti vietoje dėl jau už keleto dienų prasidėsiančios Lietuvos moksleivių dainų šventės. Tuo tarpu aš ir kelios mano draugės vienoje iš klasių (joje buvome apgyvendintos su mokytojomis, likę KJG choristai įsikūrė kitame kabinete) įnirtingai pūtėme savo čiužinius. Aplink tik ir tesigirdėjo: „Mano čiužinys praleidžia orą... Paskui paskolinsi pompą... Nuo tokio pūtimo nebejaučiu kojos...“. Galiausiai visiškai išsekusios (buvo jau gerokai po vidurnakčio) ir greitosiomis nusipraususios akmens amžių primenančiame vyrų tualeto kambaryje (nes moterų tualeto patalpa buvo kimšte prikimšta įdėmiai viena kitą nužiūrinėjančių merginų), griuvome ant čiužinių ir būtume iškart užmigusios, jei ne audra, grasinanti išdaužyti mums langus. Kitą rytą, pavalgęs gan padorius pusryčius mokyklos valgykloje, KJG choras, kaip ir kiti kolektyvai, patraukė Vingio parko link, kur prasidėjo pirma apie šešias valandas (plius dvi valandos pertraukos, per kurią pietums davė milžinišką majonezuotą sumuštinį – „submariną“) trunkanti repeticija. Tačiau negana to, kad jai įpusėjus ėmė lyti (pliaupti, tiesą sakant), dar ir vyravo chaosas. Kad ir kiek dirigentų ir šventės organizatorių bandė tramdyti dalyvius, ne

kiekvienam duota dovana suvaldyti apie aštuonis tūkstančius žmonių. Galiausiai visi parepetavę, išsidainavę, bet nesusidainavę, grįžome atgal į mokyklas, kur terūpėjo kuo greičiau pavalgyti ir pailsėti.

kio masto renginyje, ir nuostaba, kad į jį atėjo mažiau žmonių nei buvo dalyvių (laimei, parkas vėliau prisipildė)! O dabar šiek tiek „sentimen-

Straipsnio autorė su draugėmis choristėmis iš šonų. Antrąją repeticijų dieną scenrijus buvo lygiai toks pats. Lietus pylė kaip iš kibiro, tad visi buvome apsivilkę lietpalčiais (ufonautų sąskrydis, ne kitaip). Pasikeitė tik vienas dalykas: repeticija truko nuo dešimtos ryto iki dešimtos vakaro (su pertrauka). Trumpai tariant, linksmybės pro ašaras. Pagaliau išaušo karšta ir giedra šventės diena. Galėjom prabangiai pamiegoti iki maždaug devintos ryto, kadangi repeticija turėjo prasidėti tik apie ketvirtą, tad turėjom laisvo laiko (kurį praleidome, švelniai tariant, su nuotykiais). Pagaliau atėjo ta akimirka, kai visi atlikėjai stovėjo už scenos ir su nekantrumu laukė, kada prasidės šventė. Sumišo du jausmai: džiaugsmas, kad galime dalyvauti to-

talumų“. Ši šventė visuomet išliks vienu gražiausių mano prisiminimų. Ore tiesiog tvyrojo vienybės jausmas, kai dainavome susikibę už rankų, skandavome ,,Lietuva!“, tada, kai

„Ši šventė visuomet išliks vienu gražiausių mano prisiminimų. Ore tiesiog tvyrojo vienybės jausmas, kai dainavome susikibę už rankų, skandavome „Lietuva!“, tada, kai į viršų ėmė skraidyti pirštinaitės, vainikai, o ant galvų lietis vanduo“ į viršų ėmė skraidyti pirštinaitės, vainikai, o ant galvų lietis vanduo. Nebuvo nė vieno, kurio veido nepuošė plati šypsena ir galvoje neskambėjo ,,Pakartot!”.


U ž g i m n a z i j o s r i b ų | 11

,,JeSET” – odė sportui ir draugystei Monika BRILIŪTĖ, III b Šių metų liepos 2-8 dienomis mūsų mokyklos komanda, kurią sudarė 8 berniukai, 8 mergaites bei 3 kūno kultūros mokytojai, dalyvavo Vokietijoje, St. Blasien miestelyje vykusiame Europos jėzuitų mokyklų susitikime "JeSET 2012". ,,JeSET"- tai kas dvejus metus vykstančios sporto varžybos tarp jėzuitų gimnazijų iš visos Europos. Pagrindinė šio renginio idėja – skatinti jėzuitų mokyklų bendradarbiavimą, suartinti jų moksleivius bei, žinoma, raginti jaunimą varžytis sporto rungtyse. Šias metais renginyje dalyvavo 21 komanda iš 10 šalių: Egipto, Belgijos, Danijos, Vokietijos, Vengrijos, Airijos, Italijos, Lietuvos, Ispanijos ir Kroatijos. Į Vokietiją vienu autobusu vykome su Vilniaus jėzuitų gimnazijos rinktine, todėl buvo kur kas linksmiau ir drąsiau – vieni kitus

palaikėme per varžybas, dalijomės vaistais nuo raumenų skausmų ir kitų traumų bei kartu leidome laisvą laiką. „JeSET 2012“ – tai jaudinantis renginys, atnešęs daug džiugių emocijų. Jo metu turėjome progą ne tik įrodyti, jog esame viena pajėgiausių Europos mokyklų sporto srityje, bet ir susidraugauti su bendraamžiais iš kitų šalių.

nimų ir patirčių bagažą, tačiau net neabejoju, jog jis buvo kupinas nepamirštamų įspūdžių bei smagių akimirkų. Austėja ARMONAITĖ, III b Pokalbis su KJG kūno kultūros mokytoju ir komandos treneriu Virgilijumi Baniu. ***

Daugiausiai bendravome su Kairo ir St. Blasien'o komandomis, kurios varžybose mums negailėjo palaikymo. Egiptiečiai, pritardami atsivežtais instrumentais, skandavo Lietuvos vardą, o kelionės pabaigoje mums juos padovanojo: afrikietišką būgnelį ir pučiamąjį instrumentą, kurio pavadinimo taip niekas ir nesužinojo. Žinoma, sulaukėme ir pakvietimo apsilankyti pačiame Kaire. Taigi, artėjanti vasara jau suplanuota.

Kiek laiko jau dirbate kūno kultūros mokytoju mūsų gimnazijoje?

Kiekvienas „JeSET 2012“ dalyvis namo parsivežė savitą atsimi-

Kasmet vyksta įvairių sporto šakų Kauno miesto pirmenybės: krepšinio, tinklinio, lengvosios atletikos. Pagal galimybes mes stengiamės visose jose dalyvauti, parengti komandą. Startuoja įvairaus amžiaus mokiniai.

Na, su vaikais dirbu jau ganėtinai ilgai. KJG mokytojauju jau daugiau nei 20 metų, o dar prieš pradėdamas dirbti šioje gimnazijoje, treniravau A. Mickevičiaus vidurinės mokyklos mokinius. Kokiose varžybose Jūsų mokiniai jau yra dalyvavę?

Taigi, varžybų patirties turite, žinote, kaip geriausiai mokinius joms parengti. Kaip vyko pasiruošimas šiai tarptautinio masto olimpiadai „JeSET“?

Rytinė malda prieš varžybas. Visos komandos kartu

Kvietimą į šią Europos katalikiškų gimnazijų olimpiadą gavome prieš metus. Buvo surinkta aštuonių mergaičių ir aštuonių berniukų komanda. Pagrindinis pasirengimas vyko pavasarį: daugiau nei mėnesį penkiskart per savaitę.


12 | U ž g i m n a z i j o s r i b ų Kokioms rungtims ruošėtės daugiausiai? Olimpiadoje buvo penkios sporto šakos: krepšinis, tinklinis, futbolas, lengvoji atletika ir plaukimas. Rengėmės keturioms iš jų, daugiausiai krepšiniui, tinkliniui ir lengvajai atletikai. Plaukimo rungčiai kiekvienas mokinys ruošėsi individualiai.

tėsi olimpiadoje? Kaip jūs, kaip treneris, ėmėtės iniciatyvos pagerinti mokinių rezultatus? Kadangi, manau, pasiruošėme gan neblogai, jokių didesnių korekcijų nereikėjo. Tačiau kiek galėjom, tiek stengėmės padėti mokiniams pasiekti kuo geresnių rezultatų.

Žiūrint į ateitį, ar vyktumėte į panašią olimpiadą antrąkart? Manau, sportininkams patiko ši olimpiada ir jie norėtų važiuoti dar sykį. Kitos „JeSET“ rungtynės vyks po dvejų metų, tikriausiai Ispanijoje. Komanda bus renkama ir, manau, mokiniai tikrai pareikš norą dalyvauti joje.

Ko tikėjotės iš KJG komandos, turėdamas omenyje šį kruopštų pasirengimą? Nors pasiruošti daug laiko ir neturėjome, tačiau vylėmės būti kažkur per vidurį. Reikia pripažinti: mūsų berniukai buvo šiek tiek stipresni už mergaites, tačiau jos labai intensyviai ruošėsi. Manau, pasirengėme gan neblogai. Pakalbėkime apie pačią kelionę. Vykote autobusu, toks keliavimas yra labai varginantis. Ar sunku buvo važiuoti jums ir sportininkų komandai? Negalėčiau pasakyti, kad kelionė labai nuvargino, nes mes nakvojome Prahoje ir važiuodami į priekį, ir grįždami atgal į Lietuvą. Man atrodo, kelionė neprailgo nei mums, mokytojams, nei mūsų komandai. Kaip vyko darbas pačiame JeSET‘e? Ar varžybos buvo organizuojamos gerai? JeSET‘o sporto bazė buvo labai gera, tačiau nuvylė teisėjai: kai kuriose sporto šakose jie buvo labai nekompetentingi. Ir pats teisėjavimas buvo gan tendencingas, mat arbitrų komanda buvo suformuota iš pačių tos gimnazijos, kurioje vyko olimpiada, mokinių. Kaip patys sportininkai jau-

Agnė Brazaitytė (IIIa) puikiai pasirodžiusi šuolyje į tolį. Taigi, kokie buvo tie pasiekti rezultatai ir ar esate jais patenkintas?

Pabaigoje norėčiau paklausti, kaip paskatintumėte mokinius sportuoti, sveikai gyventi?

Taip, rezultatais esame paten– kinti, turint omenyje labai prastas pasiruošimo sąlygas. Geriausiai berniukams pasisekė krepšinyje: užėmėm III vietą, o mergaitėms geriausiai sekėsi lengvosios atletikos rungtyje krose, kuriame reikėjo nubėgti 6,5 kilometrų distanciją raižyta vietove: susumavus 3 geriausių bėgikių rezultatus, jos užėmė I vietą. Bendroje įskaitoje berniukai užėmė III vietą, o mergaitės – V. Sudėjus rezultatus, KJG komanda užėmė III vietą iš 24 dalyvavusių komandų. Rezultatai tikrai neblogi (šypsosi).

Na, mokykloje rasti motyvacijos sunku, nes sąlygos sportuoti yra ganėtinai prastos – sporto salė labai maža.

„Kiekvienas „JeSET 2012“ dalyvis parsivežė namo savitą atsiminimų ir patirčių bagažą, kupiną nepamirštamų įspūdžių bei smagių akimirkų“ Visi labai laukiame, kada bus pastatyta didesnė sporto salė: būtų visai kitoks darbas ir gal tada mokiniai atrastų savo norą sportuoti.


U ž g i m n a z i j o s r i b ų | 13

CIMUN

/ Chicago International Model United Nations conference

Austėja ARMONAITĖ, III b parengta pagal pranešimą spaudai lrytas.lt Kaskart, kai paminiu šį trumpinį draugų rate, esu priversta ilgai ir išsamiai aiškinti, jog tai – ne kinų keiksmažodis ar prieskonio pavadinimas, o daug įdomesnis dalykas – Tarptautinė Čikagos Jungtinių Tautų modelio konferencija. Ir štai iš šio visame pasaulyje pripažinto diplomatijos konkurso antrą gruodžio sekmadienį į Lietuvą at-

tinas Mickus (IIIc), Vilniaus Gabijos gimnazijos mokinys Justas Zaborovskis bei Žygimantas Kapočius iš Vilniaus licėjaus. Čikagoje vykusi konferencija, pareikalavusi iš dalyvių itin nuoseklaus kritinio mąstymo bei išlavintų komunikacinių gabumų, yra plačiai žinoma dėl savo kuriamų situacijų realumo ir painumo. Todėl į jau devintąjį kartą rengiamą simuliaciją suvažiavo daugiau kaip tūkstantis trys šimtai dalyvių.

vanojimą) JT Nusiginklavimo ir tarptautinio saugumo komitete, kuriame buvo daugiau nei šimtas moksleivių iš Didžiosios Britanijos, Meksikos, JAV ir kitų šalių. Apdovanojimai skiriami būtent pagal dalyvių gebėjimą savo paskirtosios šalies reikalus iškelti į tarptautinę dimensiją bei pritraukti kuo daugiau palaikymo sprendimams. Šiemet lietuviams paskirtas Palestinos vaidmuo. Kartu su kitomis valstybėmis atstovaujančiais partneriais Lietuvos komanda komitetams pateikė po dvi priimtas rezoliucijas ir sugebėjo į komitetų darbotvarkę įtraukti Palestinos nepriklausomybės klausimą. „Šie keturi vaikinai dar kartą įrodo pasauliui, kad net ir mažiausios šalys tarptautinėje arenoje gali palikti įspūdį savo intelektu ir gebėjimu spręsti problemas,” – teigė visai mū-

Delegacijos nuotrauka Čikagos pupos atspindyje skriejo džiugi žinia: tris dienas paskirtos šalies – Palestinos – vaidmenį gynusi lietuvių delegacija pelnė net du apdovanojimus. Rinktinės sudėtis buvo išsiaiškinta dar pavasarį, kai pirmą kartą Lietuvoje buvo surengti panašūs konkursai „LIMUN Kaunas“ ir „LIMUN Vilnius“, kurių metu iš maždaug 200 dalyvių buvo atrinkti pajėgiausi jaunieji diplomatai. Tai – mūsų gimnazistai Karolis Armonas (IVb) ir Jus-

Galime didžiuotis, kad, nepaisant varžovų gausos, net 266 diplomatų pagrindiniame Generalinės Asamblėjos komitete trečiosios vietos (Garbingo pasirodymo) apdovanojimą laimėjo buvęs KJG Mokinių Parlamento prezidentas, lietuvių komandos vyriausiasis delegatas Justinas Mickus su partneriu Žygimantu Kapočiumi. Karolis Armonas ir Justas Zaborovskis užėmė pirmąją vietą (laimėjo Geriausios delegacijos apdo-

„Šie keturi vaikinai dar kartą įrodo pasauliui, kad net ir mažiausios šalys tarptautinėje arenoje gali palikti įspūdį savo intelektu ir gebėjimu spręsti problemas“ sų bendruomenei gerai žinomas KJG alumnas Dominykas Milašius, lietuvių delegacijos vadybininkas. „LIMUN“ projekto vadovas džiaugėsi, jog Lietuvoje pagaliau buriasi intelektualaus jaunimo grupė, savo autoritetais laikanti tarptautinio lygio politikos, ekonomikos ir tarptautinių santykių specialistus. Delegacijai į konkursą išvykti padėjo privatūs rėmėjai, o pasirengti – taip pat tarptautine politika besidomintys moksleiviai ir studentai.


14 | U ž g i m n a z i j o s r i b ų

Advento vakaras su seneliais Karilė YLAITĖ, 8 b Seniai svajojome padaryti ką nors gera – ypač advento laikotarpiu. Ir štai vieną dieną mums atsirado galimybė nuvažiuoti į senelių namus. Labai apsidžiaugėme, kad galėsime aplankyti vienišuosius, pasidalyti džiaugsmu, išklausyti juos ir papasakoti apie save. Kartu su klasės draugėmis bei keliomis šeštokėmis ir vienuoliktokėmis pradėjome ruoštis išvykai. Repetavome giesmes, kurias galėtume pagiedoti seneliams, kepėme pyragus, ruošėme mažytes dovanėles – rankų darbo žvakides jiems pradžiuginti, karpėme snaiges senelių kambariams papuošti. Be to, mokykloje buvo surinkta nemažai aukų – įvairios arbatos, sausainių, saldainių, papuošimų. Ketvirtadienį po pamokų susikrovėme visas dovanėles ir išvykome. Mus pasitiko senelių namų darbuotojos. Visos pasiskirstėme poromis ir kibome į darbą. Pradėjome nuo kambarių – puošėme Kalėdų eglutes, ant langų kabinome snaiges, ant šakų – angelėlius, dengėme stalą, virėme arbatą. Baigusios pakvietėme senelius į svetainę. Visi įsitaisė, pasiruošė klausytis, o mes pradėjome savo pasirodymą. Giedant giesmes, buvo labai gera girdėti senelius, plojančius į taktą, matyti jų giedrus, džiugius veidus. Linksma nata baigusios savo pasirodymą, prisėdome pasišnekėti su seneliais. Išgirdome įdomių istorijų ir, žinoma, daugybę priekaištų, kokios mes liesutės. Senelės tik pasitaikius prograi imdavo siūlyti mums tai py-

rago gabalėlį, tai sausainių ar arbatos. Ona ir Birutė, su kuriomis šnekėjausi, papasakojo apie nelengvus savo – siuvėjos ir slaugės – gyvenimus, apie seniai praėjusius laikus. Buvo labai įdomu jų klausytis. Mūsų aplankytuose senelių namuose gyvena tik vienas vyras. Jis atėjo į svetainę jau po mūsų giesmių ir noriai su mumis bendravo. Slaugė pasiūlė jam arbatos, tačiau jis su viltimi paklausė, ar yra kavos. „Nėra“, – apgailestaujamai atsakė slaugė, o aš prisiminiau, kad besiruošdamos išvykon į mašiną krovėme ir kavos pakelius. Taigi, nieko nelaukusios nutarėme padėti seneliui ir paruošėme jam kavos – tai labai pradžiugino mūsų pašnekovą. Labiausiai įsiminiau linksmą

močiutę, kurios kambarį puošėme šešiese. Iš pradžių kambaryje atsirado snaigės ir angeliukai. Tada ji paprašė, kad užkabintume girliandą ant Jėzaus paveikslo, papuoštume mergelės Marijos atvaizdą. Na, o vėliau girdėjau, kad ji norėtų ko nors alyvinio, nes labai mėgsta šią spalvą...

„Didžiosios dalies senolių veidai spinduliavo nuoširdžiu džiaugsmu“ Didžiosios dalies senolių veidai spinduliavo nuoširdžiu džiaugsmu. Manau, taip yra todėl, kad daug dalykų matę seneliai moka visai kitaip vertinti tai, ką turi, nesiskųsti ir nusiteikti optimistiškai. Tai įkvėpė mus nenukabinti nosies blogesnėmis dienomis ir branginti tai, ką turime, o juk turime išties daug.


U ž g i m n a z i j o s r i b ų | 15

Konkuras ,,Euroscola” Agnė OBELENYTĖ, III c Paskutinę šių metų savaitę prieš atostogas 23 mūsų gimnazijos mokinius nudžiugino nuostabi žinia. Jie iškovojo galimybę vykti į Europos Parlamento būstinę Strasbūre. Lydimi mokytojų V. Palienės ir R. Varsackytės, gimnazistai dalyvavo „Euroscola“ konkurse. Šio konkurso tikslas yra supažindinti jaunimą su EP darbu, skatinti domėjimąsi ES vykstančiais procesais ir pateikti gilesnį Europos, kaip visumos, vaizdą. Konkursą sudarė du etapai. Pir-

Pirmajame moksleiviams teko atlikti kūrybinį darbą – sukurti plakatą, skirtą Europos piliečių metams. Jų pateiktas plakatas iškovojo pirmąją vietą Kauno mieste ir galimybę varžytis finale. Antrajame etape – finale – mūsiškiams teko nelengva užduotis – dalyvauti viktorinoje ir atlikti komandines užduotis. Svarbiausia buvo įveikti KTU bei Kauno Jono Basanavičiaus gimnazijas. Tačiau ilgu ir sunkiu darbu mūsų gimnazistai tiesiog sutriuškino savo priešininkus ir iškovo pirmąją vietą Kaune. Džiaugiamės ir didžiuojamės

mūsų moksleiviais ir linkime jiems sėkmės bei gerų įspūdžių Strasbūre.

Įspūdžiai iš ateitininkų žiemos akademijos Guoda KLIUČINSKAITĖ, I m

„Šventoji ola, šuo su deglu, saulės giesmė ir trys vinys“. Štai tokia buvo ateitininkų žiemos akademijos, vykusios per atostogas Kaune, tema. Intriguojantis pavadinimas, geri prisiminimai iš rudens akademijos, nuostabūs žmonės, naujų žinių siekimas paskatino mane savo žiemos atostogų dalį skirti akademijai. Ateitininkų akademija – tai kelių dienų laikotarpis, kai susirenka moksleiviai iš įvairių Lietuvos kampelių pabūti kartu, įgyti naujų žinių, patirties, gerai praleisti laiką. Kiekviena akademija turi savo temą, todėl moksleiviai, norėdami čia atvykti, privalo parašy-

ti rašinį aba kūrybiškai perteikti savo mintis skirta tema. Toks pasiruošimas kiekvienam dalyviui padeda labiau įsigilinti į temą, kuri bus nagrinėjama akademijoje. Šįkart būdama ten susipažinau su skirtingais vienuolynais bei jų misijomis. Toks žiemos akademijos tikslas ir buvo – supažindinti su įvairiomis tikėjimo išraiškomis. Kiekviena diena akademijoje buvo nuostabi ir įsimintina! Rytą ir vakarą pradėdavome malda. Dienomis klausėmės įvairių dėstytojų, vienuolių paskaitų, o vakarais mūsų laukė vis kitokios programos, kuriose buvo atskleidžiami dalyvių talentai. Naujuosius metus sutikau ypatingai: baž-

nyčioje su gerumu bei nuoširdumu spinduliuojančia bendruomene. Tas jausmas, kai už bažnyčios mūrų girdėti fejerverkai, o mes tuo metu priimame šv. Komuniją, yra įspūdingas. Tai pirmieji Naujieji metai, kai iš tiesų pajutau šios šventės džiaugsmą širdyje. Ateitininkų akademijos augina tautiškus, visuomeniškus, inteligentiškus, šeimyniškus moksleivius, katalikus. Svarbiausia, joje galime siekti visų ateitininkų principų ir kartu augti bendruomenėje. Nors man ši akademija buvo tik antra, jaučiu, jog augu kaip asmenybė, siekianti labiau pažinti Dievą, skleisti gėrį, dalytis savo nuoširdumu ir meile.


16 | M e s k u r i a m e

Ieva Jakaitytė, 7 b

Justinas Mickus, III c

Emilija Kalkytė, IV a

Laura Jurkūnaitė, 6 b

Simona Drabužinskaitė, 7 b

Vincentas Saladis, 8 b

Saulė Raudytė, 8 a

Kornelija Vitkutė, III c

Justina Kaklauskaitė, III b

Kornelija Vikutė, III c

Redagavo Paulius Mockevičius

Beatričė Burbaitė, 8 a

Liepa Šeškevičiūtė, 5 c

Nerija Spaičytė, 8 a

Monika Bitinaitytė, 7 b

AD MAJORA  

21 numeris (2013 m. balandis)

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you