2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K S O P O R U E – S A N U A K 3 4
Yra visokių bendruomenių, taigi kiemas gali būti atviras ir uždaras. Vieni nori atsiverti, bet turi nuoskaudų ar ko nors nelabai žino. Blogai, kad niekas neateina, bet ir pastangų niekas neįdeda. Idėjos taip net išsikvepia. Bet tada atsiranda tokių, kurie nori jas permąstyti. Čia mes galime padėti. Užsienio pavyzdžiai mums visai netinka, sako vieni. Kitiems jie kaip tik labai patinka, prašo dar daugiau papasakoti apie bendruomeninį meną, kūrybišką vietokūrą. Pavyzdžiui, „Kaunas 2022“ meno vadovas Lewisas Biggsas pasakojo, kaip atliekami vietos tyrimai, kaip suprasti miestą, ieškoti įdomių vietų, jas kūrybiškai aktyvuoti, pristatyti. Lengviausia susiburti prie mokyklos ar, jei toks yra šalia, piliakalnio, bet apie kitas įdomias vietas rajone pagalvoti, kažką keisti lyg ir nedrąsu. O jei nesaugu? O jei niekas neateis? Pasitaiko bijančių kritikos, labai rimtai į viską žiūrinčių, nenorinčių nieko keisti, nors į tuos daug metų vykstančius renginius, kurių programa nesikeičia, ateina mažai vietinių, nes... niekas nesikeičia. Pavyzdžiui, kai ėmėme organizuoti renginius Kauno tvirtovės VIII forte, buvo manančių, kad į tuos šabakštynus niekas neis, kad ten ne vieta susibūrimams. Bet atėjo. Ir grįžo. Gal tikrai dažnai trūksta žaidimo. Juk į kiemą einam. Tik reikia surasti priežasčių ten išeiti. Arba sutrukdyti grįžus iš darbo įeiti į laiptinę. Būtent! Pradėjus šią veiklą, kai ji dar nesivadino „Fluxus Labas!“, vadovavausi filosofija, kad reikia pridaryti kuo daugiau kliūčių kasdienybės maršrutuose. Žmogus yra priverstas stabtelėti, suklusti. Pavyzdžiui, buvo toks netikėtų ekskursijų projektas, kurio dalyviu netyčia pats tapau, kai į autobusą įlipdavo gidas ir imdavo pasakoti, ką žmonės mato pro
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
langus. Ir 20 metų tuo maršrutu važinėjantys ką nors naujo sužinodavo. Kaip šilainiškis, gal gali daugiau papasakoti apie VIII fortą? Jis gana ilgai buvo smarkiai apleistas, bet šiaip neturi neigiamos auros. Net karo metais nebuvo naudojamas. Vienas jau ilgai netoli gyvenantis vyras pasakojo, kad apie 1960 metus ten buvo prūdas, į kurį subėgdavo švarus šaltinių vanduo, tad prūde buvo galima maudytis. Vėliau Milikonyse ėmė kurtis gyventojai, susivedžiojo kanalizaciją ir maudynės baigėsi... Dabar fortas sparčiai tvarkomas, vyksta renginiai, net naktiniai poezijos skaitymai. Ką , baigęs savo, kaip „Fluxus Labas!“ koordinatoriaus, karjerą , po savęs norėtum palikti? Kokią matai šio projekto prasmę? Man, kaip filosofui, labai patinka vietų tyrinėjimas, semantiniai ir semiotiniai klaidžiojimai. Miesto poezijos skaitymas, urbanistinė choreografija, istorijos transliavimas. Visa tai labai įdomu, norisi, kad ir „Fluxus Labas!“ agentai tai pajustų, pajėgtų užčiuopti kuo daugiau smulkmenų, iš kurių konstruotųsi pasakojimai. Žinai, gal keturiolikos mokykloje užsirašiau į kraštotyros būrelį, su bendraklasiais nusprendėme, kad mieste nieko įdomaus, buvom net iki Dotnuvos nuvažiavę. Atrodo, toli nuo tokios veiklos nepabėgau, tiesiog dabar matau didesnę jos prasmę, kurią patys ir galime sukurti. Daug laimės yra, pavyzdžiui, iš užsienio į rezidenciją Šilainiuose atvykusiam menininkui pasakoti, kad čia, va, tyvuliuoja asfaltinė Baltijos jūra, prie kurios aš užaugau, kviesti perbristi vandenį einant per gatvę. Bet aš labai rimtai! Gal tik 12-os sulaukęs nuvažiavau prie tikrosios Baltijos jūros, bet jaučiuosi prie jos užaugęs čia, Baltijos gatvėje. Saulėlydžius per langą matydavau,