Page 1

Jezuitasi ir Vilnius


klvnjjoasdh

kas tave ištart sugundė: / kūnui dvasią kaip idėją gal pažadino sekundė, / kai žaibai ugniniai tyliai pažinimo medin smogė, / nukrėtė jie porą vaisių – vieną gėriui, kitą blogiui“. Tačiau jos eilėraščiuose aukšta minties įtampa nejuda link kulminacijos ir sprendimo, kaip klasikinėje lyrikoje, nes „daiktų miške“, „chaoso maišatyje“, „bedugnės ribose“ neįmanoma išvesti tiesiosios. Perėmusi iš V. Mačernio „visatos šaltį dygų“, ji su karčia ironija skelbė: „sudie visiems / kurie mylėjot aiškų / pasaulio modelį / savoj slėptuvėj!“ Cieškaitė vaizduoja pasaulį kaip pirmapradžių gaivalų grumtį (ciklas apie Budą), tamsos gelmių, labirintų sritį, kurią turi įveikti „žodžiai–dievai“. Vaizdas – aštraus vyksmo eiga, pilna kažkokių lūžių ir patetiškos didybės („Netikėk pragaištimi! Mūsų šviesūs, rasoti laikai / virš bedugnės nakčia tartum žėrintys paukščiai pakyla“). Skaudžiai iškilminga ilgų periodų eisena, artima F. Hölderlino himnams. Tiršta vaizdinių, metaforų, sąvokų faktūra, būdinga moderniškai mąstysenai, atsisakiusiai aš kaip viską lemiančio centro. Cieškaitė susikūrė savitą poetinės kalbos tipą, nepriklausomą nuo


pavardes+

Untitled 1  
Untitled 1  
Advertisement