Page 1

Jovarai

literatĹŤrinis zinas 2016 vasara #7


2


Jonas Aistis Lietuvon skristi verta Herojaus sąvoka mūsų sąmonėje netelpa, o jam, kaip retam žolynui, reikia ypatingai purios dirvos. Labai keista – mes neturime herojų nei mene, nei gyvenime. Herojų mes nestingame, bet jiems nėra vietos mumyse. Ne gyva legenda, bet laikraščiai kuria herojus. Sakysime, gyveno kur nors provincijoje niekuo nedėts žmoguitis, nei gera, nei pikta nepadaręs, tačiau anais gražiais laikais pasiuntęs korespondenciją į seiniškį „Šaltinį“ ir prieš keletą metų viename sodžiuje pašto agentūrą įsteigęs. Jei būtų po šių žygių miręs, tai jo nieks nė žinot būtų nežinojęs. Žodžiu, herojus neherojiškas. Sunku ir nuobodu rašyti grafą po grafos ir „mušt“ jas visą amžių, bet kažkodėl to dar iki šiol niekas nei garbingu žygiu, nei herojiškumu nevadina. Ir būt tikrai miręs, būt jo draugai prie šviežiai sukaupto kapo ramiai ir epiškai išgiedoję visus banalybių himnus, bet jam ramios ir tikros mirties kelią pastojo viena iš didžiausių pasaulio galybių: vieną gražią dieną mes sužinojome (dienraštyje), kad be jo ne tik anoji pašto agentūra, bet ir pati valstybė nebūtų susikūrusi. Šit tasai žmoguitis atkunta, bet laimė nepastovi: jis arba ką nuglemžia, arba netinka rolei, o tuomet jis vėl taip staiga dingsta, kaip pasirodė. Žmonės parašytam tiki, bet legenda laikraščiuose, o ne žmonėse auga ir gęsta. Herojui reikalinga gyva legenda. Pailiustruosime tai gyvu pavyzdžiu. Kartą ispanų šalyje gyveno tūlas Piedro, Pio ar Choze, – toreadoras. Jis šauniai kovėsi: bulių labai arti prisileisdavo. Minia jį pamačius staugdavo, o visus kitus toreadorus nušvilpdavo ir ištuliodavo graužtukais ir kaulais iš arenos. Tasai Pio dešimčiai metų apleido areną. O legenda augo, ir minia visus kitus Piedrus ir Chozes nušvilpdavo. Štai tasai Pio po dešimties metų panoro pasotint minios aistras: išėjo arenon ir kovėsi taip šauniai, kaip niekad, taip arti buliaus, kaip niekad, tačiau minia jį

3


nušvilpė, nes jis taip arti ir taip šauniai, kaip apie jį legendos ėjo, su bulium grumtis negalėjo. Galite manyti, kad legenda gali augti ir laikrašty. Ag, dar ir kaip ji kartais jame auga. Bet dienraštis yra dienraštis: kurią dieną nėra legendos jo skiltyse, tą dieną mes jos ir nepasigendame, o gyvose žmonių lūpose legenda amžina. Tiroliaus mergaitė bus gyva, kol bus gyva Šveicarija. Tasai Atėnų kareivis, kuris sužeistas iš Maratono su ginklais atbėgęs į Atėnus teištaręs: „Atėniečiai, mes laimėjom!“ mirė, ir šiandie gyvas. Ag, nei Tiroliaus mergaitė, nei Atėnų kareivis kalnų nenuvertė. Pastarojo legenda ne šaunaus kareivio, bet puikaus bėgiko. Sako, jog net spartiečiai – gimnastai Olimpijos žaidimuose – negalėjo sumušt to kareivio rekordo. Jam ir Nurmi neprilygo. Tai yra legenda, ir taip greit bėgt negalėjo, negali ir negalės joks gyvas žmogus, net ir tas pats kareivis. Legendoje, kaip matome, daugiau sveria gyvų žmonių vaizduotė, kaip realus žygis. Mūsų dienų žygis lieka nuogas faktas, žygio ir karžygio nieks neapoteozuoja. Romantikai sukūrė ar iškėlė Punios kunigaikščio Margirio legendą. Lygiom teisėm galėjo susilaukt legendos ir tas 1920 m. Vilniaus mieste nenuimtas nuo sargybos kareivis, kuris nelygioj kovoj, gindamas sergimą vietą, žuvo. Tik žemaičiuose dar gyva legenda: ten kiekvienas plėšikas „svieto lygintojas“. Plėšikai turi tradiciją: jie visi vaidina Blindą: šaunumu ir „svieto lyginimu“. Kaip jie epiškai pasakojami, kaip jie, žymesni, gyvi žmonių atmintyje. Kažin kodėl tik vienas Žemkalnis šią temą tesunaudojo, o galėtų būt Žemaičių žemės epopėja. Juk ne kitoks turbūt buvo ir jų herojus – Džiugas. Juk jo, matyt, tėvą pono bernai rykštėmis negyvai užplakė, o gal jo mylimą pono svečių gauja mirtinai išprievartavo. Ir taip Džiugas nuėjo Luokės vieškeliu teisybės ieškodamas. Visa tai turėdami galvoje, galime prieiti išvados, kad pas mus apoteozuojami tik du didvyriai arba herojai: sąskaitininkas ir banditas. Atėnų kareivis skubėjo savo gimtan miestan, nes žinojo, kad ten laukiamas jis ir jo žinia. Herojus privalo būti laukiamas. Mes stingame patetikos. Gal mokame džiaugtis ir verkt, bet kitiems rodytis linksmais ar verkiančiais mes negalime. Šiuo bruožu mūsų būdas skiriasi nuo visų mūsų kaimynų. Mes skeptikai. Mums maža tikėjimo ir maža džiaugsmo. Mūsų herojams ypatingai sunku. Herojui reikalinga aukotis. Įsidėmėkite, ne stropiai skaitlines rašyti ir tvarkingai algą atsiimti, bet aukotis. Stovintis vanduo apsigrindžia maurių marška. Gal jūs matėte, kaip iš po maurių marškos prasikala aštrūs vandens lelijų žiedo pumpurai, o prasikalę žiedlapius išskečia, nes jei jie po maurėmis

4


išsiskėstų, tai visvien per jas nesimatytų žiedo. Lygiai taip ir gyvenimas, kol jis eina, tai visus nešvarumus krantuosna išmeta, ir mes jį matome švarų kaip tekantį vandenį, bet kai apsistoja, tai apsigrindžia dulkėtu rutinos voratinkliu. Herojus privalo prasimušt per rutinos plutą. Privalo savo valia ir visomis kūniškomis jėgomis spirtis jį slegiančiai, jį varžančiai rutinos galybei. Nemanykite, kad herojų yra tik tiek, kiek yra herojiškų žygių. Jų yra daugiau, bet ne visi pajėgia prasimušt arba tesėt iki galo. Prieš rašantį guli knyga apie du mūsų didžiuosius didvyrius Darių ir Girėną ir laikraštis su žinia apie naują herojų, kuris pasiryžęs baigti anų didvyrių žygį. Puiki knyga, bet ji mums, čia, tėvynėje, esantiems, garbės nedaro net dviem atžvilgiais: žygis buvo daromas mums, o mes prie jo kažkaip skeptiškai prisidėjome. Galima sakyti šermenis iškėlėme, bet tai jau buvo būtinas reikalas. Knyga galėjo pasirodyt ir Lietuvoje, nors gal ir gerai, kad ji ten pasirodė, nes daug dalykų čia būtų buvę nepatogu skelbti, tai būtų buvę tik nuplėšta mirusių didvyrių garbė, ir daugiau nieko. Čia ir iškyla antra tos knygos mums garbės nedaranti pusė. Vienas tų dviejų didvyrių ilgesnį laiką gyveno mūsų tarpe. Regis, jau galėjo grįžęs savo antron tėvynėn ir negrįžt atgal. Pirmą kartą jis grįžo su šešiasdešimt savanorių ginti krašto. Jis ėjo visais mūsų žygių keliais. Jis juk gynė mus nuo okupantų prancūzų fronte, nes tik tais sumetimais ėjo mūsų išeiviai savanoriai į didįjį karą. Bet atėjo taikos metai. Atėjo rutina, iškilo registratorių ir sąskaitininkų smulkūs reikalai. Šit tasai savanoris turėjo apleist tėvynę, apleist dėl smulkių ir šlykščių intrigėlių. Kodėl gi tasai didvyris norėjo dar kartą prasiskint sau kelią į Lietuvą, kur jam buvo jau ankšta? Tai galima aiškinti tik atkakliu žemaičių būdo bruožu ir dideliu pasiaukojimu. Juk tuos didvyrius, jei jie būtų ir laimingai pasiekę tėvynę, galėjo abu sutikt ankstyvesnis Dariaus likimas. Čia nuoširdžiai didvyrių nieks nelaukia. Sunku būti nelaukiamam herojui, bet dar sunkiau žygį paskandinti kasdienybės purvo klane. Ypatingai tai galėtų jausti aviatoriai, kurie turi progos pakilt aukščiau kasdienybės smulkių reikalų, aukščiau senienų rinkos „komercijos“. Erdvė amžina žmonių svajonė. Viso pasaulio pasakos apie tai seka. Herojus nori atitrūkt nuo rutinos saitų ir nuo žemės. Dariaus ir Girėno žygis kaip pirštu rodo, kad mūsų gyvenimas reikia kreipti į erdves, į aukštį. Reikėtų pramušt mūsų gyvenimo surambėjusį kevalą, reikėtų rast džiaugsmo aukščiau asmeniškų reikalų. Reikėtų nuvalyti kelią herojams. Reikėtų herojus branginti, nes žygių reikia. Juk mes negalime gyventi be herojų, mes neturime herojų literatūroj, kurių vardai būtų kergiami epitetais gyviesiems. Šis momentas yra labai tragiškas. Tai yra mūsų žaizda,

5


kurią reikėtų įvairių įvairiausiais būdais gydyti, nes ji gali dar labiau išsiplėsti. Dariaus ir Girėno šermenyse žmonės nuoširdžiai verkė. Verkė prasti žmonės, eidami paskui karstą, kurie gal gerai net nežinojo jų žygio dydžio ir apystovų. Žygio išvakarėse didvyriai buvo apšaukti sukčiais ir suvedžiotojais. Jie buvo išjuokti operetėje. O kiek jie iš mūsų paramos buvo susilaukę? Kiek mes jiems padėjome? Reikia

6


pastebėt herojų gyvą. Labai privalu laikraščiams saugoti herojų. Jį reikia pakelt virš kasdienybės. Sodžiaus žmonėse labai populiarūs Dariaus ir Girėno vardai. Jie jų paveiksliukais puošia sienas. Jie su didvyrių atvaizdais sieninio kalendoriaus luobelį paliko kaboti antriems metams. Ten yra dirva herojams, ten yra dirva legendoms. Jie juos buvo supratę ir žygio išvakarėse, nes šantažistais, kaip tūli laikraščiai, jų nevadino. Ir šiandie dar tebekalba sodiečiai, kad vokiečiai juos pašovė, tik esą valdžia neskelbia, nes vokiečiai pasižadėję už tai, kad tylės, pirkti sviestą ir kiaušinius. Nupasakojama su smulkmenomis ir variantais. Dainų net jiems sudėtų yra. Anksčiau buvo pasakyta, kad prieš rašantį guli knyga ir laikraštis. Knyga mums garbės nedaro, o laikraštyje parašyta, kad leitenantas Vaitkus pasiliks Lietuvoje. Žiūrėkite, kad jam čia būtų gera, kad čia pasišautų parskrist visi lietuviai. Okupantų apskaičiavimais Lietuvoje galėtų sutilpti ir gyventi 10.000.000 žmonių. Atidarykime išeiviams vartus! Nebaidykime jų rutina, nevykime sugrįžusius lauk iš namų. O svarbiausia, nedarykime senų klaidų, t. y. klaidų nekartokime. Kiekvienas grįžęs lietuvis mus stiprina, o kiekvienas su žygdarbiu grįždamas mus kelia kaimynų akyse. Žygį ir pasiaukojimą mums reikia skiepyti tautai. Ak, geras ir ramus gyvenimas, bet žygis garbingas dalykas. Mums reikia eiti prie to, kad lietuvio vardas būtų garbinga nešiot, tai nebūtų atsitikimo, kad kada lietuvis svetur drovėtųs savo tautos, kad kada užmirštų savo kalbą. Žygiai puošia tautas, dėlei to ir mes prašome kelio herojams. Tiesą sakant, mes ir išeiname su rašytojišku kromeliu. Literatūra, turėdama tiek daug puikiai sukurtų herojų, neįstengė prigyti mūsų kasdieniškam gyvenime, tegu tad gyvenimas parodo, tegu gyvi herojai tad eina Lietuvon, tegu tad tauta pasiilgsta herojų, tegu tad pradeda kurt ir ilgėti legendų, tegu asmenybės prakala rutinos kevalą, kaip aštrus lelijos žiedo pumpuras prakala maures. O atsitinka, kad mes pakeliam į herojus moterėlę, kuri, laikydama moksleivių bendrabutį, pati mito iš jų. Jei ji buvo teisinga, tai jos dangaus karalija, bet herojui reikalingas aiškus, apčiuopiamas žygis, nors jame būtų žygio tik tiek, kiek to Atėnų kareivio žygyje. Mums pakanka vieno, kad herojai sako, jog Lietuvon skristi verta. Vardan to taisykime kelius žygiams ir herojams. Tai yra mūsų, kaip tautiečių ir kaip žmonių, šventa pareiga.

Jonas Aistis “Raštai II” (Ateities literatūros fondas, Chicago 1993), straipsnis rašytas 1935 m.

7


Milan Kundera Žmogus galvoja, Dievas kvatoja Svarbiausias Izraelio apdovanojimas suteikiamas tarptautinei literatūrai ir tai, mano manymu, yra ne atsitiktinumas, bet sena tradicija. Išties, išvarytos iš savo gimtos žemės ir atitrūkusios nuo tautinių aistrų, didžiosios žydų asmenybės Europai, peržengiančiai tautiškumą, – Europai, užgimusiai ne kaip teritorija, bet kaip kultūra, – visuomet rodė išskirtinę meilę. Jei žydai net ir po to, kai Europa taip tragiškai juos išdavė, nepaisant visko išsaugojo tikėjimą tuo europiniu kosmopolitizmu, Izraelis, galiausiai atgavęs savo mažuosius namus, manding, yra tikroji Europos širdis – keista, plakanti už kūno ribų širdis. Šiandien giliai sujaudintas priimu Jeruzalės apdovanojimą, paženklintą kosmopolitiška žydų dvasia. Priimu jį kaip romanistas. Sakau romanistas, ne rašytojas. Romanistas, kuris, kaip sakė Flaubertas, siekia išnykti savo kūrinyje. Išnykti kūrinyje, vadinasi, atsižadėti savo, kaip viešojo asmens, rolės. Šandien tai nėra lengva, nes visa, kas turi bent kiek svarbos, privalo patekti į nepakeliamą masinės medijos akiratį, kuris, priešingai Flauberto teiginiui, autoriaus įvaizdyje verčia išnykti kūrinį. Tokioje padėtyje, kurios nė vienas negali visiškai išvengti, Flauberto pastaba man atrodo, kaip perspėjimas: atsiduodamas viešojo asmens rolei, romanistas stato pavojun kūrinį; romanas rizikuoja būti laikomas tik kaip priedėlis autoriaus veiksmams, deklaracijoms, statuso pareiškimams. Be to, romanistas ne tik nėra kieno nors idėjų išsakytojas, bet, žengčiau toliau ir sakyčiau, kad jis nėra net nuosavų idėjų išsakytojas. Kai Tolstojus apmetė pirmąjį „Anos Kareninos“ eskizą, Ana buvo baisiai nesimpatiška moteris, o jos tragiškas galas atrodė visiškai pelnytas ir išteisintas. Galutinė romano versija yra labai skirtinga, tačiau netikiu, kad Tolstojus per tą laiką pakoregavo savo moralinius įsitikinimus;

8


sakyčiau, kad greičiau berašant jis klausėsi kito, ne savo asmeninių įsitikinimų, balso. Jis klausėsi to, ką norėčiau pavadinti romano išmintimi. Kiekvienas tikras romanistas girdi šią peržengiančią asmeniškumą išmintį, kuri paaiškina, kodėl geriausi romanai visuomet yra truputį protingesni, negu jų autoriai. Romanistai, kurie yra protingesni už savo knygas, turėtų būti priskirti kitai grupei. Bet kas yra toji romano išmintis? Viena graži žydiška patarlė sako: žmogus galvoja, Dievas kvatoja. Įkvėptas to pasakymo, norėčiau įsivaizduoti, kad François Rabelais vieną dieną išgirdo Dievo kvatojimą, ir taip gimė pirmojo puikaus europietiško romano idėja. Man patinka manyti, kad romano menas atėjo į pasaulį kaip Dievo kvatojimo aidas. Bet kodėl Dievas juokiasi, pamatęs galvojantį žmogų? Todėl, kad žmogus galvoja, o tiesa jį aplenkia. Todėl, kad kuo daugiau žmonės galvoja, tuo labiau vieno žmogaus mintys ima skirtis nuo kito žmogaus minčių. O galiausiai todėl, kad žmogus niekada nėra toks, kokiu save laiko. Moderniosios eros aušra atvėrė tokią esminę žmogaus, išnyrančio iš Viduramžių, padėtį: Don Kichotas galvoja, Sančo galvoja, bet juodu aplenkia ne tik tiesa apie pasaulį, bet ir tiesa apie juos pačius. Pirmasis Europos romanistas įžvelgė ir pagavo tą naująją žmogaus padėtį, ir tuo pagrindu sukūrė naująjį meną, romano meną. François Rabelais išrado daug neologizmų, kurie nuo tol įėjo į prancūzų ir kitas kalbas, bet vienas jo žodis yra užmirštas, o gaila. Tai žodis agélaste – jis atėjo iš graikų kalbos ir reiškia žmogų, kuris nesijuokia, kuris neturi humoro jausmo. Rabelais niekino agélastes. Bijojo jų. Skundėsi, kad agélastes taip baisiai su juo elgėsi, kad vos neprivertė suvisam mesti rašymo.

9


Tarp agélaste ir romanisto taika neįmanoma. Niekada negirdėjęs Dievo kvatojimo, agélaste įsitikinęs, kad tiesa yra akivaizdi, kad visi žmonės būtinai galvoja taip pat ir kad jie patys yra būtent tokie, kokie manosi esą. Tačiau žmogus tampa asmenybe būtent tuomet, kai praranda tiesos patikimumą ir vienbalsį kitų pritarimą. Romanas yra įsivaizduojamas asmenybių rojus. Tai teritorija, kur tiesa nepriklauso nė vienam – nei Anai, nei Kareninui – bet kur kiekvienas turi teisę būti suprastas – tiek Ana, tiek Kareninas. Trečioje „Gargantiua ir Pantagriuelio“ dalyje Panurgas, pirmas Europoje sukurtas puikus romano personažas, kankinasi klausimu: vesti ar ne? Jis tariasi su daktarais, regėtojais, profesoriais, poetais, filosofais, kurie iš eilės cituoja Hipokratą, Aristotelį, Homerą, Heraklitą, Platoną. Bet po to milžiniško mokslinio tyrimo, kuris užima visą knygos dalį, Panurgas vis dar nežino, ar turėtų vesti, ar ne. Mes, skaitytojai, irgi nežinome – bet, kita vertus, mes visais įmanomais rakursais apžiūrėjome komiškai tipišką žmogaus, nežinančio, ar jam vesti, ar ne, situaciją. Kokia didelė bebūtų Rabelais erudicija, ji turi kitą reikšmę, nei Descartes’o erudicija. Romano išmintis skiriasi nuo filosofinės. Romanas gimsta ne iš teorijos, bet iš humoro dvasios. Vienas didžiausių Europos pralaimėjimų yra tas, kad ji niekada nesuprato paties europietiškiausio meno – romano; nei jo dvasios, nei didelės išminties, nei atradimų, nei romano istorijos autonomiškumo. Menas, įkvėptas Dievo kvatojimo, savo prigimtimi neturi tarnauti ideologiniams įsitikinimams, jis prieštarauja jiems. Jis kaip Penelopė kas naktį ardo teologų, filosofų ir mokslo vyrų audinį, kurį šie nuaudžia dienos metu. Pastaruoju metu tapo įprasta blogai atsiliepti apie aštuonioliktąjį amžių, iki tiek, kad girdime šią klišę: rusų totalitarizmo blogybė ateina tiesiai iš Europos, konkrečiai iš Apšvietos ateistinio racionalizmo, jo tikėjimo visagaliu protu. Nesijaučiu turįs teisę polemizuoti su tais, kurie dėl Gulago kaltina Voltaire’ą. Bet jaučiuosi turįs teisę pasakyti šitai: aštuonioliktasis amžius – ne tik Rousseau, Voltaire’o, Holbacho amžius; tai ir (galbūt labiausiai!) Fieldingo, Sterne’o, Goethes, Lacloso amžius. Iš visų to laikotarpio romanų labiausiai mėgstu Laurence’o Sterne’o „Tristramą Šandį“ [„Tristram Shandy“]. Įdomus romanas. Sterne’as pradeda nuo nakties, kai Tristramas buvo pradėtas, bet vos tik ima apie tai kalbėti, kai staiga jį patraukia kita mintis, tada, laisvos asociacijos būdu, toji mintis nusviedžia jį prie kitos minties, tada – prie anekdoto su nukrypimu, vedančiu prie kito anekdoto, – ir taip pagrindinis knygos herojus Tristramas pamirštamas geram

10


šimtui puslapių. Toks ekstravagantiškas romano dėliojimo būdas gali pasirodyti ne daugiau, negu formos žaidimas. Tačiau mene forma visuomet yra daugiau, negu forma. Kiekvienas romanas nori nenori siūlo savo atsakymus į klausimą: kas yra žmogaus egzistencija ir kur joje slypi poezija? Sterne’o amžininkai – Fieldingas, pavyzdžiui – ypatingai mėgavosi veiksmo ir nuotykių žavesiu. Sterne’o romane nujaučiame labai skirtingą atsakymą: jam poezija slypi ne veiksme, bet veiksmo nutraukime. Gali būti, kad čia netiesiogiai atsirado puikus dialogas tarp romano ir filosofijos. Aštuonioliktojo amžiaus racionalizmas remiasi žymiu Leibnizo pareiškimu: nihil est sine ratione – be proto nėra nieko. To įsitikinimo paveiktas mokslas įnirtingai tyrinėja kodėl viskas taip, ir todėl visa, kas egzistuoja, ima atrodyti paaiškinama, tad ir nuspėjama, apskaičiuojama. Prasmingo gyvenimo siekiantis žmogus atsisako bet kokio veiksmo, kuris nėra tos prasmės priežastis ir tikslas. Taip rašoma visose biografijose. Gyvenimas parodomas, kaip švytinti priežasčių, pasekmių, nesėkmių ir sėkmių trajektorija, o žmogus, nekantriai žvelgiantis į tą savo veiksmų priežastingumo grandinę, ir toliau spartina savo beprotišką bėgimą mirties link. Pačia savo forma Sterne’o romanas prieštarauja pasaulio redukcijai iki įvykių sekos ir patvirtina, kad poezija slypi ne veiksme, bet ten, kur veiksmas sustoja; ten, kur sugriūna tiltai tarp priežasties ir pasekmės, ima klajoti tingiai palaidos mintys. Snerne’o romanas mums sako, kad būties poezija esti nukrypimuose. Ji neapskaičiuojama. Kitoje priežastingumo pusėje. Sine ratione – be proto. Ji esti kitoje Leibnizo teiginio pusėje. Tad amžiaus dvasia negali būti vertinama išskirtinai pagal jos idėjas, jos teorines koncepcijas, neatsižvelgiant į meną, o konkrečiai – romaną. Devynioliktasis amžius išrado lokomotyvą, o Hegelis buvo įsitikinęs, kad apčiuopė pačią universaliosios istorijos esmę. Tačiau Flaubertas atrado kvailybę. Drįstu teigti, kad tai yra didžiausias amžiaus, taip besididžiuojančio moksline mintimi, atradimas. Žinoma, net prieš Flaubertą žmonės žinojo, kad egzistuoja kvailybė, bet jie ją suprato kažkaip kitaip: kvailybe buvo laikomas paprasčiausias žinių nebuvimas, defektas susijęs su išsilavinimu. Flauberto romanuose kvailybė yra neatskiriama žmogaus būties dimensija. Vargšę Emą kvailybė lydi diena dienon, nuo meilės guolio iki mirties patalo, virš kurio palinkę du mirtini agélastes, Omė ir Burnisjenas, nepaliaujamai keičiasi savo nusišnekėjimais kaip kokia laidotuvių litanija. Bet labiausiai šokiruojantis Flauberto kvailybės vizijos aspektas yra šis: kvailybė neužleidžia kelio mokslui, technologijoms, modernumui, progresui; atvirkščiai – ji tiesiog progresuoja drauge su progresu!

11


Apimtas nuostabios aistros, Flaubertas rinkdavo stereotipinius išsireiškimus, kuriuos aplinkiniai vartodavo, norėdami demonstruoti savo intelektą ir šiuolaikiškumą. Jis sudėjo juos į žymųjį „Dictionnaire des idées reçues“. Atsižvelgę į jo pavadinimą, galime teigti: šiuolaikiška kvailybė reiškia ne ignoraciją, bet nemintijimą apie priimtas idėjas. Flauberto atradimas pasaulio ateičiai yra svarbesnis už labiausiai stulbinančias Marxo ar Freudo idėjas. Nes mes galime įsivaizduoti pasaulį be klasinės kovos ar be psichoanalizės, tačiau negalime įsivaizduoti be neatremiamo idėjų potvynio, kuris – įprogramuotas į mūsų kompiuterius, brukamas masinės žiniasklaidos – grasina greitai tapti jėga, kuri uždusins visas originalias ir individualias mintis ir taip modernioje eroje sunaikins pačią europinės kultūros esmę. Maždaug prieš aštuoniasdešimt metų po to, kai Flaubertas išgalvojo savo Emą Bovari, mūsų amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, kitas didis romanistas, Hermannas Brochas, parašė: kad ir kaip herojiškai modesnusis romanas bekovotų prieš kičą, galiausiai kičas jį nurungia. Žodis „kičas“ apibrėžia požiūrį tų, kurie bet kuria kaina nori įtikti miniai. Tam, kad įtiktum, turi prisitaikyti prie to, ką kiekvienas nori girdėti, tarnauti priimtoms idėjoms. Kičas yra priimtų idėjų kvailybės išvertimas į grožio ir jausmų kalbą. Kičas sukelia mūsų užuojautos ašaras sau patiems, savo minčių ir jausmų banalybei. Šiandien, po penkiasdešimties metų, Brocho pastaba tampa vis aktualesnė. Turint omenyje kertinį poreikį įtikti ir taip gauti didžiausios minios dėmesį, masinės žiniasklaidos estetika yra neišvengiamai kičinė; masinei žiniasklaidai vis labiau ir labiau apsėdus ir įsisunkus į mūsų gyvenimą, kičas tampa mūsų kasdienybės estetika ir moralės norma. Iki nesenų laikų modernizmas reiškė nekonformistinį pasipriešinimą priimtoms idėjoms ir kičui. Šiandien modernybė yra susiplakusi su nepaprastu masinės žiniasklaidos gyvybingumu, o būti šiuolaikišku reiškia daryti pastangą, žengiant koja kojon su visais, prisitaikant, taikstantis labiau, negu tai daro didžiausias konformistas. Modernybė apsivilko kičo rūbą. Agélastes, nemintijimas apie priimtas idėjas ir kičas yra vienas ir tas pats – trigalvis priešas meno, kuris gimė kaip Dievo kvatojimo aidas, meno, sukūrsio fantastiškai išradingą erdvę, kur tiesa nepriklauso niekam ir kiekvienas turi teisę būti suprastas. Toji išradinga tolerancijos erdvė gimė drauge su moderniąja Europa, su pačiu Europos įvaizdžiu ar bent jau svajone, Europos svajone, tiek kartų išduota, bet nepaisant nieko vis tiek stipria ir vienijančia visus brolybėje, kuri siekia toli už Europos kontinento ribų. Mes juk žinome, kad pasaulis, kuriame gerbiama asmenybė (išradingoji

12


romano erdvė ir tikroviškoji Europa) yra trapus ir pažeidžiamas. Horizonte stovi agélastes armijos, sekančios kiekvieną mūsų judesį. Ir būtent šito nepaskelbto ir nesibaigiančio karo metu, būtent šiame dramatiško ir žiauraus likimo mieste, aš nusprendžiau kalbėti tik apie romaną. Galbūt supratote, kad šitaip nebandau išvengti sunkių klausimų. Nes jeigu europinė kultūra šiandien atrodo esanti pavojuje, jei vidinis ir išorinis pavojus tvyro virš to, kas joje brangiausia, – o tai yra pagarba individualumui, originaliai minčiai, teisei į nepažeidžiamą privatumą – tuomet, tikiu, toji brangiausia europinės dvasios esmė turi būti saugoma tarsi lobių skrynioje – romano istorijoje, romano išmintyje. Šia padėkos kalba norėjau pagerbti romano išmintį. Bet laikas baigti. Buvau pamiršęs, kad Dievas kvatoja, pamatęs mane galvojantį.

Milan Kundera „The Art of the Novel“ (1986), originalo kalba prancūzų, į anglų vert. Linda Asher, į lietuvių – S. B.

13


14

Sandra BernotaitÄ— ap


pie

„I wrote to give myself something to read. “ – Patti Smith „M Train“

15


(Parašiau, kad turėčiau pati ką skaityti.) Visą rytą atidėliojau paskutinį skyrių, ir gal be reikalo, nes kai skaičiau popiet, jau buvau pavargusi ir nusiverkusi (dėl sergančio katino). Paskutinė proga gerti juodą kavą su Patti. Ne tik gerti kavą, bet ir nufotografuoti puodelį su tąja kava. Nes taip reikia. Knyga, kurioje buvo daugiau sapnų, negu bet kuriame mano kūrinyje. Ir taip man patinka tie sapnai, net jeigu tekstas nuo jų – gal dėl to, kad angliškas ir poetiškas – tapdavo vietomis nesuprantamas. Gal ir nereikia suprasti visko? Bet įsivaizduoju, kaip amerikiečiams tai turėtų būti keista: poetiška sapniška proza… Pati knygos idėja paprasta ir nuostabi: rašyti save. Būti savyje. Ką reiškia būti Patti Smith? Štai galima pagyventi jos galvoje. Ji miega, sapnuoja, klajoja sapnuose, kalbasi su personažais, prabunda, apsiprausia veidą, apsivelka tuos pačius (vyriškus) drabužius, leidžiasi laiptais žemyn, Niujorkas, Septintoji aveniu (berods), eina į savo nuolatinę kavinę ‘Ino, atsisėda prie savo nuolatinio stalelio, už kavos aparato, kampe, paprašo, kaip visada, juodos kavos, skrebutį ir alyvuogių aliejaus dubenėlį, o kartais jau ir neprašo, nes padavėjas žino, ko ji atėjo. Padavėjas mato jos nuotaikas. Jeigu Patti ant servetėlės rašo sąrašą, vadinasi ji ruošiasi keliauti. Ir iškeliauja. Dažnai. Palieka tris kates. Kas jas prižiūri, neaišku. Toks jausmas, kad jos savarankiškai tame jos bute gyvena, nes yra antgamtiškos katės, kaip ir jų antgamtiška šeimininkė. Bet kai ji grįžta, visuomet laiku paduoda katėms maistą, išplauna dubenėlius ir pripila švaraus filtruoto vandens, paskui pati, stovėdama prie kriauklės (kaip

16


įsivaizduoju) valgo iš skardinės sardines. Atrodo, kad tos sardinės ne žmonių, o kačių maistas, bet autorei toks tinka. Vakar neištvėrusi pasigaminau Patti Smith receptą, nes vienoje vietoje, lyg tarp kitko, tarsi kalbai paskaninti, užsimenama, kad eidama namo ji nusipirko spagečių, česnakų, svogūnų laiškų, ančiuvių skardinėlę, grįžo ir pasigamino maistą (būtent ne vakarienę, ne spagečius tokius ar anokius, o maistą – meal). Nusipirkau vakar ančiuvių ir spagečių, visa kita radau namuose. Nuo savęs pridėjau pusę avokado ir šlakelį šviežiai spaustos citrinos sulčių, petražolių, raudonojo čili pipiro ir įtarkavau itališko kietojo sūrio. Buvo taip skanu, kad norėjosi apsiėsti, o tai jau būtų ne pagal Patti principus, kaip suprantu, nes ji yra liesa it giltinė. Kiek jai metų? O, tik šešiasdešimt aštuoneri! Maniau, kad šiek tiek daugiau. Na, ji vis tiek puikiai atrodo, tik šiaip nesigaudau žmonių amžiuje. Šiuo metu ji visai žila, baltu, kiek paburkusiu veidu. Gal geria? Vieną skyrių užbaigė tostu į visų rašytojų valkatų garbę: „Už tai, kad vieną dieną būčiau priskirta jums!“ Rašytojai ir valkatos – taip puikiai dera! Atrodo, jai reikia tiek mažai, bet turi ji tiek daug. Ne turto, bet stebuklų, nes įvairiausi dalykai atsitinka jos kosmose. Ji gyvena be laiko – kai patenki į bet kurio žmogaus galvą, ką gali atrasti pirmiausia, tai, kad ten nėra laiko. Viduje mes belaikiai. Tik išorėje kintame tarsi bangos: nestovime, neužsifiksuojame, net kai esame mirę. Su mirusiaisiais Patti draugauja daugiau, negu su gyvaisiais. Na, tie mirusieji tebegyvena jos galvoje. Štai antras dalykas, kurį gali atrasti, patekęs į kito žmogaus galvą: tai vieta, kurioje niekas

17


nemiršta. Todėl reikia atsargiai įsileisti į galvą dalykus, žmones, vaizdinius… Bet kas gali ten apsigyventi suvisam. Patti yra piligrimė. Patti yra mistikė, medialė, šamanė. Patti meldžiasi už mus visus. Patti yra pati sau Dievas, religija ir tikinčioji. Skaitau ir galvoju: kaip nuostabu, kad aš gyvenu tame pačiame laiko lauke, kaip ir ji. Patti atėjo pas mane per atsitiktinumą – loterijos dėka. (Jei nori, kad Dievas padėtų laimėti, bent nusipirk loterijos bilietą.) Kai buvau ką tik atskridusi gyventi į Melburną, nusipirkau keletą bilietų į tarptautinį menų festivalį, kuriame pankroką dainavo ir Patti, bet į jos koncertą nenuėjau, nes nežinojau, kas ji tokia. Tačiau sužaidžiau loterijoje: kai parašai e-mailą ir gali laimėti kokią nors dovaną. Laimėjau DVD apie Patti Smith – taip mudvi susitikom ir ji man iškart pasirodė tokia artima, tarsi sena pažįstama būtų. Tada pirmą kartą išgirdau jos užkimusį balsą: „Horses, horses, horses!“ Tada pamačiau fotosesijas, kurias fotografavo Robertas Mapplethorpe’as – dabar irgi mano draugas – beje, jis atėjo pas mane savo ruožtu, per knygą apie meno istoriją, kuri, berods, vadinasi „The Body Image“. Labiausiai įsimintina scena iš dokumentinio filmo apie Patti, kai ji pasakoja, kaip prisisiojo į butelį nuo limonado, skrisdama virš Afrikos (?) triviečiu lėktuvu. Kitas man svarbus kadras – iš jos interviu, matyto Youtube: ji sako, kad Niujorkas ją sugundė, sužlugdė, pagimdė, prikėlė, sukrėtė – tai yra miestas, kurio jai reikėjo. Nes kilusi ji iš mažesnio miesto – New Jersey – kur po mokyklos padirbėjo fabrike. (Kaip ir aš – savo „žuvies fabrike“…) Tam, kad suvoktum, jog niekada gyvenime nenori dirbti valandinio darbo, turi iš pradžių jį padirbėti. (Na, valandinis darbas man visai nieko, bet tik ne fabrike, jeigu galima.) Visgi aš nepamiršau tų žmonių, kurie gyvena tokį gyvenimą, kurie iš fabriko neištrūks. Ko reikia, kad imtum gyventi kitaip, tai yra, laisvai? Būti laisvam. Kaip ir dabar, štai, valgau mažiau, ir atrodo, kad šaldytuve vis per daug maisto, nes man juk reikia tiek nedaug. Galėčiau suvalgyti dar mažiau, tikrai, tik skardinę sardinių per dieną. Ir tik gerti juodą kavą, kasdien, daug kartų. Tad skaitydama ir ėmiau gerti. Kavinėse, kur dabar hipsteriai diktuoja kavos rūšis, prašau nepaprasto: juodos kavos. Atsiklausiu: ar mokate tokią gaminti? Papasakokit, kaip gaminsit. Prancūzų restorane pasakė teisingai: dvigubas espresso ir daugiau vandens. O bus puta? Nelabai. Gerai, neškit. Būtų dar geriau, jei pateiktų mažesniame puodelyje, gal tuomet nebūtų tokia „siusė“. Kitoje vietoje hipsteriai tiesiog atnešė dvigubą espresso ir buvo neskanu. Labai rūgštu. Nepadėjo cukrus. Rizikuoji, prašydamas juodos kavos!

18


Namuose turim aparatą, eksperimentuoti lengviau, irgi ne visuomet išeina gero stiprumo. (Beje, šiandien buvo puiki.) Tuomet geriu be cukraus ir įsivaizduoju, kad skiriu kavos pupelių rūšį. Jei įsivaizduoji ką, tai tas dalykas ir egzistuoja, argi ne taip? Patti knygoje man daug kas susimaišė. Tikrovė, realybė, atsiminimai, vizijos… Lankomi rašytojų kapai, nuotykiai, kuriuos galima išsigalvoti, tikiuosi, tikri. Nuvykti į kalėjimą Lotynų Amerikoje, kuriame svajojo kalėti Jeanas Genet, paimti iš ten akmenukų, nuvežti juos ir įkasti ant Genet kapo Prancūzijoje… Beprotybė – kai kam. Man – normalu. Galiu duoti šitą knygą kam nors, kas manęs nepažįsta, ir pasakyti: aš panašiai gyvenu, mano gyvenime dedasi panašūs stebuklai, daugumą kurių pati išgalvoju, bet nuo to jie netampa mažiau tikri. Kaip stebuklas yra tai, kad aš noriu rašyti. Kad ką tik kieme išgėriau juodos kavos, nufotografavau puodelį, atėjau prie kompiuterio ir jaučiu didelį malonumą, vaikštinėdama „tarp eilučių“ dienoraštyje. Aš rašau, aš kvėpuoju. Kol nerašiau, man buvo labai bloga. Dabar man labai gera. Kas dar apie Patti? Pirmoji jos prozos knyga „Just Kids“ buvo visai kitokia, galima sakyti, daug suprantamesnė (dėl to, kad nebuvo sapnų?), todėl patarčiau pradėti skaityti nuo pirmosios, o tik paskui griebti antrąją. Ak, išties nesiūlyčiau nė vienos knygos tiems, kurie dar nepažįsta Patti, kurie nėra girdėję jos balso, kurie nemyli tokių moterų. Jei šis reiškinys jūsų nepakvies – na, nekreipkite dėmesio. Mane Patti stulbina visa savo esybe. Savo santykiu su su menais ir sapnais, santykiu su vyru ir vyrais apskritai. Gyventi savo gyvenimą, paralelinį, laisvą, kupiną nuotykių, kurie išties yra tavo sapnų ir svajonių gyvi įsikūnijimai – tai prašmatnu. Man dar atrodo, toks žmogus galėtų būti vadinamas šventuoju – jo neliečia šiuolaikinės technologijos, tačiau jis kuo puikiausiai palaiko ryšius su visais per kažkokį mistinį satelitą ir keliauja po pasaulį su mistine navigacija. Patti jaučia tai pati, jaučia ir aplinkiniai, dovanojantys jai dar daugiau stebuklų – ir ji yra stebuklų verta. May you live hundred years, Patti! Šiandien blusturgyje per tave nusipirkau Sartre’o knygą „Jean Genet – Saint and Martyr“. Drauge su erotinių fotografijų knyga. Pardavėjas – senukas japonas – labai nustebo ir apsidžiaugė, kad išsirinkau būtent šias knygas. O man smagu, kai knygų pardavėjai džiaugiasi. Šitas man sako: „Bus jums geras skaitinys savaitgaliui.“ Na, šiandien jau sekmadienis, tai tikrai nespėsiu visko perskaityti, bet erotiką perversiu. Paskui neskubėdama lauksiu, kol pokalbiui pakvies Sartre’as ir Genet.

19


Alison Croggon Tylios moters dainos * sliuogti pilkybės gatve lengvai, tarsi karalienė sniego nesusitelkti ties niekuo ir būtent tiek, kad nepastebėtum kaip verslo vyrai į pėdkelnes spokso, nuspręsti (tuo tarpu dribteliu ant tramvajaus sėdynės, ir nutūpia mano skreite rankinė tarsi mažytis šuva) nuspręsti — kad šitoji diena bus skirta mažiems išgyvenimams: išrėžti lūpas krauju veidrodžių fluorescencijose arba tingiai lakuoti plėšrius rankų nagus: mažam karui mažus ginklus

* vienas gatvės žibintas nuolat užgęsta, kada pro jį praeinu grįždama namo vėlai, sekretoriškai su užuominom į kates ir virtuvę — tyliai mano viduje kažkas sujuda nenustebęs kažkas

22


* vyrai, žinoma, pastaruoju metu malonūs nors mano prakaite ima rastis rūgštis, ardanti lyg argumentas: nugriebtas ir nuslėptas podraug su vyro kvapu — tuo tarpu jaučiu tikrumą, tinstantį lyg sumušimas, varantį kraują į lūpas, beorį ir niūriai pagarbų, — tai perlas mano tikėjimo pagedime

* (taip prašau nesirūpink ačiū tau mama su didžiausiu malonumu nes aš nežinau ką reiškia pykti ar būti bjauri mama — močiutė krentant bomboms įniko į cheresą Vinčesteryje niekada nepakėlė balso niekada neatsikalbinėjo prieš tavo tėvą nepaisant kokia būtų moteris ar kokie įžeidimai: jos oda balta ir pudruota jai aštuoniasdešimt ir dabar ji sysioja į šikpuodį mama o aš žinau kaip teisingai padengti stalą)

Vertė Sandra Bernotaitė

23


Benas Tarkeris Smuikininkas novelÄ—

24


Drąsiai galiu teigti, kad tikrovėje nepažinodamas pagrindinio veikėjo ir nesupratęs jo išgyvenimų vargu ar būčiau susidomėjęs jo istorija. Kita vertus, jei smuikininko pasakojimas būtų išklausytas kitomis ausimis, kitomis aplinkybėmis, kas žino, gal būtų išaugęs į dailesnį pavidalą arba tiesiog abejingai numestas tarp kasdienių minčių. Belieka tik spėlioti, nors viena žinau tikrai: istorija, kurioje suvaidinau tik epizodinį klausytojo vaidmenį, iš dalies paaiškina ir mano gyvenimo poelgius. 25


Būdamas keturiasdešimties išsiskyriau su žmona ir, vaikystės draugo kviečiamas, išvykau gyventi į Italiją. Pradžioje dvejus metus darbavausi pas stambų ūkininką. Net nežinojau, kad turiu tiek fizinės jėgos ir ištvermės. Be to, bendraudamas su vietiniais, neblogai pramokau kalbą. Įsidrąsinęs išsiuntinėjau internetu savo gyvenimo aprašymą. Kadangi ieškojau darbo rankoms ir kojoms, palikau aprašyme tik du faktus: mokykla ir komunalinio ūkio operatorius. Jokių aukštųjų mokslų, kvalifikacijos kėlimo kursų, seminarų ir darbo kontorose. Gana greitai gavau kvietimą pokalbiui dėl darbo kruiziniame laive. Buvau priimtas dirbti indų plovėju su karjeros galimybėmis. Šis darbas atrodė kaip lengvas pasivaikščiojimas, atostogos ūkininko užaugintiems raumenims. Likdavo nemažai laisvo laiko, nuovargio nespaudžiamas, galėjau rašyti ir skaityti, o laivui išmetus inkarą paslampinėti po nežinomus man miestus. Stovėjau su prijuoste rūkymui skirtoje vietoje ir ruošiausi prisidegti cigaretę, kai jis netikėtai prie manęs priėjo ir ištiesė ranką. – Antonijus. Kalbi itališkai? – paklausė įdėmiai žiūrėdamas man į akis. – Taip, bet norėčiau išmokti geriau, – atsakiau purtydamas jo ranką. – Benas. – Žinau tavo vardą, – plačiai nusišypsojo. Labai nustebau, kad iš daugiau nei trisdešimties naujų žmonių, pristatytų personalo vadovo, jis sugebėjo įsiminti mano vardą. Tiesa, buvau vienintelis lietuvis, ir gal pastebėjo mane dėl šviesaus gymio. Mačiau jį restorane ir anksčiau. Antonijus grojo smuiku. Iš kitų muzikantų išsiskyrė ūgiu, buvo tvirtai sudėtas. Suraukti antakiai, juodose akyse spindėjo aistra, bet tuo pačiu jos atrodė vaikiškai naivios. Didelė burna, atsikišęs, kampuotas smakras su ryškia duobute... Bendras vaizdas buvo kiek bauginantis. Kai Antonijus, vaikščiodamas tarp staliukų virtuoziškai grieždavo smuiku, silpnesnės moterys išsigąsdavo jo veriančio žvilgsnio ir, tarytum netikėtai po kojomis atsivėrus prarajai, apsvaigusios griebdavo savo partneriams už rankų. Pradėjus su juo bendrauti, pikto žmogaus įvaizdis akimirksniu dingdavo. Antonijus buvo draugiškas, turėjo gerą humoro jausmą, o man rodė ypatingą dėmesį. Pertraukėlese tarp pasirodymų jis dažnai kviesdavosi mane parūkyti. Sakė, kad yra buvęs Lietuvoje, bet paklaustas, ką ten veikė, išsisuko nuo tiesaus atsakymo. Minėjo merginų grožį ir darbo reikalus. Daugiau nebeklausiau, o pats apie tai nebeužsiminė. Klausinėjo apie mano buvusią šeimą, darbą, draugus, moteris, politiką ir šiaip, kas šaudavo į galvą. Man

26


bepasakojant, įterpdavo pastabas ar pateikdavo pavyzdį iš savo patirties. Jei užvirdavo aštresnis ginčas, tai būdavo tik jausmingas apsikeitimas nuomonėmis, ir pabaigoje nurimęs jis kiek ciniškai, glaustai apibendrindavo mudviejų mintis, savo išmintį atskiesdamas sarkazmu. Kartais mūsų pasikalbėjimas virsdavo istorijos pamokėle apie Romos imperiją ar žymaus futbolininko biografijos apybraiža. Antonijus taip įsijausdavo, kad užsimiršdavo, apie ką norėjo pasakyti. Su kiekvienu sakiniu jis leisdavosi į istorijos priešistorę, tarytum liptų laiptais į rūsį, o pasiklydęs tamsoje prašydavo manęs, likusio viršuje, paspausti šviesos jungiklį – priminti istorijos pradžią. Jis taip įdomiai pasakodavo, kad tais laiptais žemyn kartais nusivesdavo ir mane. Supratęs padėties komiškumą, supratęs, kad ir aš nepamenu, nuo ko prasidėjo pasakojimas, smagiai kvatodavo. Taip nuoširdžiai bendrauti pradžioje buvo šiek tiek drovu, bet išlaisvėjęs jaučiausi smagiai. Aišku, mano italų kalba nebuvo – ir nėra – labai turtinga. Toli gražu. Bet, kaip bebūtų keista, kalbėdamas užsienio kalba pasakau daugiau, negu kalbėdamas gimtąja: išsireiškiu trumpiau, aiškiau ir svarbiausios mintys nepasislepia po išvedžiojimais. Perpasakodamas šią istoriją gimtąja kalba, grįžtu prie gražbylysčių, bet viliuosi, kad ši forma nesugadins turinio. Kartą Antonijus paklausė, kodėl pabėgau ir kodėl esu čia. Atsakiau, kad nesu toks protingas, kokiu stengiausi atrodyti, todėl nuolat susimaudavau. Prieš klientus, kuriuos gyniau teismuose – ne. Beveik visas bylas laimėdavau, klientų buvau mėgiamas, sugebėdavau įsijausti į kiekvieną svetimą istoriją. Bet aš kankinausi. Neapleisdavo keistas jausmas, kad visa tai yra ne mano, kad esu nusižiūrėjęs svetimą rolę ir stengiuosi ją kaip galima geriau atlikti. Gal todėl po laimėtos bylos asmeniniuose reikaluose darydavausi nevaldomas. Lyg perlų medžiotojas, pernelyg ilgai užsibuvęs po vandeniu ir pagaliau išniręs į paviršių, ilgai gaudydavau orą – pirkdavau brangias mašinas, po to jas pusvelčiui parduodavau arba dovanodavau meilužėms. Skolinau menkai pažįstamiems žmonėms pinigus ir dažniausiai skolas nurašydavau. Buvau geidžiamiausias taikinys kiekvienam apsukresniam pardavėjui, sugebėjusiam drauge pasvajoti, kaip pasikeis mano gyvenimas, įsigijus vasarnamį vidury nepravažiuojamo miško, namą ant vandens, investavus į niekam neišbandytą kurmių auginimo verslą, išvykus poilsio į egzotiškiausią šalį. Man vis kažko trūko. Gyvenau trūkume, bet tam, kad niekas to nematytų, tarsi įgudęs magas, mikliai iš tuščios kepurės traukdavau už ausų zuikį ar gyvą balandį. Tie triukai, kaip ir viskas, ką vaizdavau, buvo melas. Įkišdavau į skrybėlę trūkumą, kad vėliau iš jos ištraukčiau irgi

27


trūkumą, tik su judančiom ausim ar sparnais. Trūkumas įkištas į trūkumą tik didino trūkumą. Trūkumas didėjo, tačiau aš negalėjau sustoti – turėjau gi kažkuo užsiimti. Tikriausiai jaučiau, kad sustojęs kažką suprasiu, o supratęs neišdrįsiu nieko keisti. Bet kartą... Antonijus žiūrėjo į mane prasižiojęs ir atrodė, kad po kiekvieno mano sakinio juda jo Adomo obuolys, lyg gertų ar valgytų kažką. Buvau pasiruošęs jam papasakoti, kaip kartą ėjau pro smirdantį elgetą. Gulėjo ant grindinio, šalia savęs pametęs kepurę aukoms. Iš jo akių riedėjo ašaros. Stabtelėjau. Pasilenkiau, norėdamas įmesti kelis centus, ir pamačiau kepurės dugne popieriaus skiautę. Ant jos vaiko ranka buvo nupiešta širdelė. Mane lyg perliejo kibiru ledinio vandens. Toje purvinoje kepurėje pamačiau savo pralaimėjimą prieš tą vaiko keverzonę. Stovėjau sustingęs nuo šalčio. Dingtelėjo mintis, kad norėčiau apsikeisti su elgeta vietomis ir užsimaukšlinti jo kepurę, užsitraukti stipriai ant akių. Aišku, tas jausmas staiga užplūdo, staiga ir praėjo, bet mintis niekur nedingo. Nuo tol, eidamas pro elgetą ar sutikęs benamį, išsigąsdavau tos apsikeitimo galimybės. Šlykštėjausi. Ir kaskart viduje sukildavo maištas. Tačiau šito nepasakiau. Pats nesuprantu, iš kur man staiga atėjo į galvą vaizdas apie pievoje sulipusias sraiges. Greičiausiai atidus Antonijaus klausymasis išprovokavo mane visiškai kitam pasakojimo tęsiniui. Supratimas mane visada įtraukia. – Ar esi matęs, kaip mylisi sraigės? – paklausiau. Jis neatsakė, tik lėtai papurtė galvą ir išplėtęs akis žiūrėjo į mane. – Jei kada gyvenime man tektų rinkti sraiges, niekada neišdrįsčiau paimti besimylinčių. Net jeigu jos būtų man skaniausias patiekalas, o aš būčiau nevalgęs tris paras. Neišdrįsčiau. Tam, jog suprastum, kad jos mylisi, nereikia jokių specialių žinių ar biologinio išsilavinimo. Jos taip švyti, tarytum pievoje paliktos auksinės kurpaitės su prisiūtais dekoratyviniais ūseliais. Jie irgi auksiniai. Kurpaitės viena ant kitos, viena į kitą ir beveik nejuda. Bent jau plika akimi nepamatysi. Jos stovi lyg ryškiai apšviestoje parduotuvės vitrinoje ir niekur nejuda. Juda tik ūseliai. Jie liečiasi it plotų vienas kitam. Iš lėto. Lėtai lėtai. Galima stebėti visą dieną – sraigės niekur neskuba – bet pavargsti, stebėjimas vargina. Norisi pačiam ploti. Ir dar... Nepamenu, ar tąkart mačiau sraigių kiautus. Tikrai. Tada apie tai nepagalvojau ir tik po kažkurio laiko, prisiminęs tą įvykį – susimąsčiau. Gal tuo metu jos palieka namus, jaučiasi labai saugiai ir nieko nebijo? Kalbėjome ir apie tikėjimą. Antonijus – katalikas, ir jo religija yra kaip mama ar tėvas, kurių nepasirinksi. Nekvaršinu sau dėl

28


to galvos, sakė Antonijus. Legenda apie Jėzų yra tokia naivi, tokia vaikiška pasaka, kad, nepamilus jos lopšyje, vėliau sunku patikėti. Bažnyčios varpo sukeltas garsas gali pramušti skylę loginiame mąstyme tik užklupus ligai ar senatvėje. Visais kitais atvejais tėra atgailos jausmo vaidinimas, o ir nusižeminimas žmogui nėra vaistas nuo puikybės. Priešingai – kuo tikroviškiau susikursi save mažą prieš Kristų, tuo būsi didesnis prieš paprastą žmogų. Su Dievu nuoširdžiai kalbuosi tik tada, kai skaudu sieloje. Pasakiau, kad tokiais momentais noriu pabūti vienas ir surūkyti cigaretę. Medituoju. Dar norisi alkoholio. Apsvaigęs į daug ką žiūriu paprasčiau. Protas tampa nuolankesnis ir leidžiasi užliejamas emocijų. Kaip lietaus pagirdytoje pievoje, manyje lengviau bujoja kilnesni jausmai, išstumdami nerimą. Kartais pagalvoju, kad tokia manoji būsena yra tikroji. Tik ji labai neveiksni ir nepraktiška. Kartais atrodo, kad alkoholis su cigarete ir yra manoji religija. Būnant čia, plaunant kasdieną indus, nebejaučiu įtampos, o manosios religijos reikia vis mažiau. Paskutinis sezono kruizas jau ėjo į pabaigą, ir mes plaukėme į savo gimtąjį uostą, kai netikėtai pakilo stiprus vėjas. Nors laivą ir siūbavo nežymiai, tas nuolatinis pojūtis, kad esi pakibęs ir niekaip negali atsistoti ant tvirto pagrindo, galų gale pereina į supratimą, kad esi pažeidžiamas labiau, nei laivo denyje stovintis medinis gultas. Spėju, jog kas antras kruizinio lainerio keleivis, kildamas trapu, pagalvoja apie garsųjį „Titaniką“: dairydamasis po denį, akimis susiranda savo gelbėjimo valtį ir mintimis pasižymi kelią nuo jos iki savosios kajutės. Viduržemio jūroje nėra ledkalnių, tačiau, atviruose vandenyse užklupus audrai, administracijos dažniau klausiama apie gelbėjimo valčių technines savybes ir jų skaičių. Restorane daugiau išgeriama alkoholio, nulaužiama daugiau moteriškų kulniukų. Antonijus tą vakarą buvo kaip ne savas. Man pasigirdo, kad smuiko garsas buvo graudesnis ir kelis kartus ausis pagavo nežymias klaideles. Pertraukų metu Antonijus nė karto nepakvietė manęs rūkyti, o pasibaigus programai išėjo neatsisveikinęs, kas buvo visiškai neįprasta. Baigiau darbą ir ėjau į savo kajutę poilsio. Netikėtai ant denio išgirdau šūktelėjimą: – Benai! Pasukau galvą ir pamačiau Antonijų sėdintį svečiams skirtame krėsle. Priėjau arčiau. Apsimuturiavęs pledu, jis laikė rankoje taurę, o ant staliuko stovėjo gerokai nugertas butelis viskio. – Ar labai pavargęs? – Ne. Kas atsitiko, Antonijau? – Aš tavęs laukiau.

29


Jo akys buvo paraudusios, paakiai patinę. Sėdėjo sukritęs krėsle, kojas ištiesęs į priekį. Tokio jo nebuvau matęs. – Gal gali palaikyti man kompaniją? Tik neturiu taurės. Ar nesunku būtų ją tau atsinešti? Linktelėjau ir nuėjau į virtuvę pasiimti stiklo. Kai grįžau, jis nerangiai pasilenkė prie staliuko, šliūkštelėjo gėrimo ir palaukė, kol paragausiu. Tada ištarė: – Šiandien gavau žinutę. Lietuvoje mirė mano vaikystės draugas. – Kaip? – nustebau. – Tu man nepasakojai, kad turi Lietuvoje draugą. – Na, net nežinau kaip paaiškinti, – jis žiūrėjo kažkur į tolį. – Mudu mokėmės Milano konservatorijoje pas tą patį profesorių. Ir, beje, esam gimę beveik tuo pat metu – jam gruodžio mėnesį turėjo sueiti keturiasdešimt aštuoneri. Robertas buvo tikras atlapaširdis ir sakydavo, ką galvoja, tačiau nesu iš jo girdėjęs nė vieno blogo žodžio. Mokykloje mes gerai sutarėme, dažnai kartu ėjome namo, kalbėjomės ir svajojome. Jis buvo susižavėjęs mano griežimu. Toks jausmas, kad už durų klausėsi kiekvienos mano pamokos, o po jos sakydavo įmantriausius komplimentus. Pats grojo šiaip sau ir tą puikiai žinojo. Muzikantai nemėgsta silpniau grojančių kolegų ir visada ras progą pasityčioti. Kliūdavo ir jam, nors ir nestipriai. Robertas buvo iš tų, kurie nebijo patys save pašiepti ir pasidžiaugti kitų sėkme, todėl matydami, kad jis visai nepyksta, pamažu visai nustojome iš jo šaipytis. Vėliau besimokydamas jis įkūrė kažkokią prodiuserinę kompaniją, subūrė ansamblį ir pradėjo kviesti mūsiškius groti. Jam gerai sekėsi, neblogai uždirbdavo, gyrėsi pažintimis su garsenybėmis ir moterimis, tačiau vis rečiau jį matydavau mokykloje. Nors mokytojai Robertą mėgo, dėl blogo pažangumo pašalino po trečio kurso. Jis dar kurį laiką užeidavo ir aplankydavo mus, būtinai susirasdavo mane. Po to visai nebesimatėme, tik karts nuo karto pasikalbėdavome telefonu. Paskambindavo man dažniausiai kone naktį, būdavo išgėręs, pasakodavo anekdotus, sakydavo, kad myli ir laiko geriausiu draugu. Mane tai erzindavo, nes tuo metu jaučiausi sumautai, būdavau pavargęs ir negalėjau atsakyti jam tuo pačiu. Ilgai tylėdavau, nejausdavau jokios meilės, ir ilgainiui jis nustojo skambinti. Pirmais mokslo metais, kai profesorius nežymiai pataisė mano riešo pastatymą, sunkiai ir daug dirbau, bet vis kažko trūko garsui atsiskleisti ir išlaisvėti. Vis perspausdavau, klibėjo technika, buvo apėmusi neviltis, ir net mokytojas pradėjo manimi abejoti. Atėjo vasaros atostogos. Nors per vasarą turėjau palaikyti formą, tėvai

30


pasiūlė kartu pakeliauti po Ameriką, ir apsisprendžiau smuiko į kelionę neimti. Pagalvojau – neturiu ką prarasti. Smagiai pailsėjau, visiškai pamiršau savo kančias, o kai po atostogų pirmą kartą klasėje užgrojau, negaliu apsakyti to jausmo, kurį patyriau. Viskas ėjosi taip lengvai, taip paprastai, kad negalėjau tuo patikėti. Kažkoks stebuklas: grojau aš, bet tarsi negalėjau savęs pažinti, tarsi tikrasis aš stebėjo mano talentą iš šalies. Robertas mane išgirdo pirmas ir apipylė negirdėtais ditirambais. Kalbėjo, kad prieš mane yra niekingas padarėlis, bandantis smuiko kantrybę, kad jo vieta yra šliaužioti prie mano kojų ir geriausiu atveju padavinėti man nosinaites prakaitui nusivalyti, kurį man leidus jis džiovintų ir jo dulkes barstytų vietoj gardžiausių prieskonių. Juokiausi iš jo išvedžiojimų, aišku, nepriėmiau rimtai, tačiau širdy plazdeno drugeliai. Išgirdę mano grojimą, pradėjo stebėtis ir vyresni bendramoksliai, o profesorius su pasitenkinimu gudriai šypsojosi, lyg iš anksto būtų žinojęs laimingus loterijos skaičius ir tik formaliai laukęs rezultatų paskelbimo. Jis pradėjo mane ruošti konkursams ir papildomai užsiiminėti. Laimėdavau savo amžiaus grupėje pirmas vietas beveik visur, kur tik dalyvaudavau, piešiau savo ateitį – ant scenos, su pilnom žiūrovų salėm, nutrūkusiomis Paganinio stygomis, gerbėjų būriais, neduodančiais praeiti gatvėje, ryškiausiomis afišomis. Supranti, aš taip aistringai pamilau savo paties garsą, griežimą ir taip įsijausdavau į grojimą, jog atrodė širdis nebetelpa krūtinėje. Pašiurpdavau, ir jaučiau kaip manoji siela liečia odą iš išorės, tampo į muzikos ritmą kiekvieną kūno plaukelį. Jausdavausi tarsi pakilęs ir įsuktas į savo atliekamą melodiją. Ji nešdavo, pakeldavo į neregėtą aukštį, švelniai nuleisdavo, arba supykusi skraidindavo mane nežmonišku greičiu, kol, su paskutiniu smičiaus prisilietimu prie stygų, tėkšdavo į kažką juodo ir baisaus. Antonio giliai atsiduso ir kažkurį laiką sėdėjo susimąstęs. – Gal tai sutapimas, bet kai Robertas išėjo, paskutiniame kurse pradėjo nebesisekti, lyg būčiau netekęs savotiško talismano. Pas profesorių atvyko paviešėti draugas – žymus smuikininkas. Jis nepasididžiavo ir, mokytojo paprašytas, sutiko duoti man meistriškumo pamoką. Paklausęs pagyrė ir pasakė kelias pastabas. Jo manymu, aš per daug ir per anksti susijaudinu. Emocija turi eiti kartu su garsu, o ne prieš garsą. Prieš grojimą neturi galvoti, kaip melodija sužavės žmogų salėje ir juolab kūno traukuliais primesti jam savo muzikos suvokimą, kalbėjo maestro. Ar būtų pačiam juokinga, jei komikas savuoju juoku nurodinėtų publikai juokingas istorijos vietas? Tu lyg emocinis vampyras išsiurbi iš garso dalį energijos ir

31


maitini savo jaudulį. Jau dabar vietomis girdžiu prislopusį ir kiek uždarą garsą, nes tavo riešas tampydamasis reaguoja į jausmus. Išlik ramesnis – svarbiausia galutinis rezultatas, o klausytojui visiškai nesvarbu, kaip tu jautiesi. Be to, taip įsiaudrinęs, vieną dieną, atlikdamas sudėtingą pasažą, gali privelti klaidų. Grok, kaip moki, ir nesistenk niekam patikti, o ypatingai sau. Siūlau padirbėti prie veidrodžio. Jis turėtų tave atvėsinti. Atsisveikindamas lyg juokais pridūrė: niekada nesureikšmink savęs, esi tik tarpininkas tarp Dievo muzikos ir klausytojo. Pradėjau užsiminėti prie veidrodžio ir save atidžiai stebėti. Nebegalėjau užsimerkti ir įsijausti, kaip buvau įpratęs, nebelingavau tarsi vėjo lankstomas jaunas medis. Atrodė, kad savojo garso klausausi ne aš, kad klausytojas yra veidrodis. Girdėjau garsą, bet jis manęs visiškai nebejaudino. Ilgai taip neištvėriau, spjovęs į pamokymus grįžau prie senų įpročių ir vėl pajutau, kaip širdį užlieja aistra. Taip ir repetuodavau – veidrodis, veidrodis ir po to seni įpročiai. Bet... Su laiku pradėjau keistai jaustis, lyg būčiau lagaminas dvigubu dugnu, kuriame turiu slėpti savąsias emocijas. Vieną dieną, grįžęs prie sau įprastos manieros, nesupratau, kodėl pirštai, anksčiau lakstę per stygas kaip patrakę, pasidarė ne tokie jautrūs, o reikiamu metu nespėjo ir slydo. Susinervinau. Kartojau dar kartą, ir vėl tas pats. Tada pagalvojau, kad taip atsitiko, nes nebuvau kantrus prie veidrodžio. Bet tai nepadėjo. Išsigandau. Namuose repetuojant būdavo viskas gerai – grojau užtikrintai, bet mokykloje, žinodamas, kad gali išgirsti kas nors iš kolegų, persistengdavau ir klysdavau. Per atsiskaitymus ar koncertus, pamatęs žiūrovų kritiškai veriančius žvilgsnius, galvojau apie savo atvaizdą veidrodyje, dar labiau susijaudindavau, riešas įsitempdavo, pirštai sustingdavo ir drebėdami klampiai judėdavo, lipdavo prie stygų, lyg ištepti derva. Anksčiau, išeidamas į sceną, sugebėdavau suvaldyti jaudulį. Būdavau šiek tiek aukščiau klausytojų, aukščiau savo emocijų ir nebijojau suklysti. Ne. Tiesiog apie tai negalvodavau. Dabar gi iš anksto laukdavau savo klaidos. Aš tik tarpininkas ir perduodu klausytojui Dievo paskirtą man klaidą – ironizuodavau maestro pamokymą. Baimės sukaustytas, jutau kiekvieną savo žingsnį, neteisingai pastatytą koją, rankos mostą ir nevykusiai surištą kaklaraiščio mazgą. Nuo manęs, nesupratęs mano nuopuolio priežasties, nusisuko profesorius. Kaltino mane, tarsi savo paties noru nepagydomai susirgusį ligonį, kurio mirtis neleis jam atsiimti laimėjimo. Pasijutau visiškai sugniuždytas, pykau ant viso pasaulio. Ko tik nedariau – dirbau dvigubai, medituodavau, ėjau pas psichologus, į bažnyčią – nepadėjo niekas. Gal nebuvau

32


iki galo atviras, kažką tokio nuslėpti norėjosi ne nuo psichologo ar kunigo – nuo savęs. Prisipažinti sau, kad iš prigimties esi bailys, savanaudis ar pilnas puikybės, yra sunkiausia, nes prisipažinęs tuo pačiu pripažįsti, kad to niekada negalėsi pakeisti, o susitaikyti su tuo irgi neįmanoma, dėl tų pačių būdo savybių. Jau vėliau nežinantiems mano problemos sakydavau, kad studijuodamas paskutiniame kurse susilaužiau pirštą ir dabar sunkiai jį valdau. Štai dėl ko melas man atrodo teisingesnis už tiesą. Juo galima labiau pasikliauti sunkiu metu. Melo nereikia įrodinėti. Be to, atviraudamas užkrauni kitam gailesčio naštą, kurios žmogus nebuvo pasiruošęs nešti ir, jausdamas dėl to kaltę, kitą kartą tave aplenks iš tolo. Nors... Tai vienintelis tiesos privalumas. Jis prisidegė cigaretę ir užvertęs galvą į viršų, išpūtė pirmą dūmą. – Šiaip ne taip baigiau konservatoriją, tačiau į simfoninį orkestrą manęs nepaėmė – nepraėjau konkurso. Pasiliko mane kaip atsarginį variantą ir pasiūlė groti didžiuoju būgnu, kol atsiras laisva smuikininko vieta. Aš sutikau. Tada atrodė, kad neturiu kito pasirinkimo. Tai buvo mano įsikūnijusių svajonių orkestras, ir tikriausiai tada būčiau sutikęs net pagalbinio darbininko pareigoms. – Bet, Antonijau, tu taip meistriškai groji, – bandžiau prieštarauti ir piktintis, bet jis tuo metu buvo užsilenkęs taurę ir gal net negirdėjo. Lyg niekur nieko tęsė pasakojimą: – Kartą, maždaug prieš dešimt metų, gastroliavome po rytų Europą ir užsukome į Lietuvą. Po generalinės repeticijos grupelėmis pabirome po Vilnių. Slėpdamiesi nuo netikėtai užklupusios smarkios liūties, klegėdami subėgome į kažkokią kavinukę. Kratėme nuo savęs lietaus lašus, moterys taisėsi sumirkusias šukuosenas. Susitvarkę ir šiek tiek aprimę, akimis ieškojome vietos, kur atsisėsti. Mano žvilgsnis užkliuvo už simpatiškos moters. Ji sėdėjo ne viena. Jos pašnekovas kažką garsiai kalbėjo, mojuodamas pakabintu šakute kąsniu. Man jo manieros pasirodė kažkur matytos, nors dar nebuvau tuo tikras ir tikrai nebūčiau drįsęs jo užkalbinti. Mūsų akys netikėtai susitiko. „Palauk, palauk, – jis itališkai užriaumojo ant visos salės ir, vis dar kažką kramtydamas, atsistojo. – Tai tu, Antonijau, velnio išpera?“ Stovėjau šiek tiek susigėdęs nuo netikėtai viešai man parodyto dėmesio ir laukiau, įsmeigęs į jį žvilgsnį. Jau buvau tikras, kad tai Robertas, bet, dievaži, jį atpažinti buvo labai sunku. Nesimatėme maždaug penkiolika metų, anuomet jis buvo lieknas vaikinukas. Dabar link manęs ryžtingai nusiteikęs judėjo nedidelio ūgio, labai

33


apkūnus vyras. Kruopščiai nuskusta plika galva ėjo pirma jo, tarsi pasiruošusi suvalgyti bet kokią kliūtį. Riebus pagurklis judėjo į šonus, užvesdamas likusią kūno masę kažkokiam chaotiškam drebėjimui. Blizgantys marškiniai kabojo palaidi ir dengė didžiulį pilvą, o kelnės, aptempusios jo storas kojas, einant trynėsi viena į kitą ir skleidė ritmingą, dejuojantį garsą. „Antonijau, tai tu, senas niekšeli?“ – dar kartą, lyg netikėdamas tuo, ką mato, žemu balsu užriaumojo jis. „Taip, – sugebėjau išspausti. – Robertai?“ – naiviai paklausiau ir pajutau kaip mano liesas kūnas įkrito į jo minkštą glėbį. „Tai bent netikėtumas, tai bent siurprizas, – šaukė jis ant visos salės. – Kiek metų nesimatėm, brolau? Matau laikas tavęs visiškai nesužalojo. Pažiūrėk į mane!“ Jis man neleido prasižioti, nors kažin, ar tuo metu norėjau ir galėjau kažką pasakyti. Atsiprašęs mano kolegų už tai, kad pavogs mane iš kompanijos, apkabino per petį ir nusivedė prie savo staliuko. „Marija, susipažink, tai mano vaikystės draugas, mano kursiokas“, – vis dar nepaleisdamas ir kratydamas mane lyg kokį daiktą, pristatė savo draugei. Ji buvo visiška jo priešingybė. Labai graži, jauna mergina. Smulkutė, ilgais šviesiais plaukais, skaisčiai žydrų ir didelių akių, švelnių veido bruožų. Marija atsistojo pasisveikinti ir, droviai ištiesusi man ranką, nuleido savo dideles akis, tarsi atsiprašydama už draugo storžieviškumą. Atsisėdęs šiek tiek nusiraminau ir trumpai papasakojau, kad atvykome čia su simfoniniu orkestru gastrolių. Vakare koncertuojame didžiojoje filharmonijos salėje. Pakviečiau juos apsilankyti, nors, tiesą pasakius, velniškai nenorėjau, kad jis ateitų ir pasakiau tai iš mandagumo. Man tada atrodė, kad jis kone vienintelis vis dar galvoja, kad esu geras smuikininkas. „Ech, Antonijau, kokie metai buvo, – iškėlęs rankas į viršų, kalbėjo. – Marija, tu neįsivaizduoji, kas prieš tave sėdi. Tai vienas iš genijų, paties Aukščiausiojo apdovanotas ypatingu talentu, – patogiai atsilošęs, jis imitavo smičiaus braukimą. – Jo smuiko garsą išgirsdavau iš toli ir ne dėl to, kad grodavo garsiai. Ne. Jo garsas – dieviškas ir pasiekdavo mano širdies tolimiausią ir tamsiausią lopinėlį. Mokykloje klausydavau jo ir negalėjau atsižavėti. Dabar štai gastroliuoja po pasaulį, griežia stulbinančias melodijas ir džiugina žmonių širdis.“ Jis kalbėjo kramtydamas maistą ir nedavė progos net pasakyti, kad orkestre groju didžiuoju būgnu, o reikalui esant ir trikampiu. Pokalbis ilgai neužtruko, nes Robertas pamatė įėjusį pro duris

34


pažįstamą ir pašaukė jį prie mūsų staliuko. Pristatė mane, kaip garsų smuikininką, priversdamas kelintą kartą paraudonuoti ir nedavęs pasiteisinti, be paliovos tauškėjo ir savo riebiomis rankomis braižė ore visokias figūras, lietė pašnekovus. Atsiprašiau, kad turiu bėgti, o jis pavymui šūktelėjo, kad būtinai dar pasimatysim. Tu nepatikėsi, bet kai Robertas po tiek metų pakartojo, kad esu Dievo apdovanotas ypatingu talentu, ėjau labiau pasitikėdamas savimi; mane apėmė keistas ir saldus jausmas – atrodė lyg būčiau išgirdęs seniai slėptą nuo manęs tiesą. Su kiekvienu žingsniu tas jausmas stiprėjo, kol vienu metu nebejaučiau kojų, grindinio, pajutau šypseną ir akių kampučiuose besikaupiančias ašaras. Norėjosi čia pat griebti smuiką ir pravirkdyti jį kažkada visus žavėjusia mano griežiama melodija. Eidamas svajojau apie galimybę pradėti viską iš naujo. Ne, negalvok. Svajonėse mačiau save nuo pirmo kurso, sunkiai vargstantį, ir tik vienintelio dalyko niekaip negalėjau suprasti – ką reiktų daryti kitaip, atėjus sėkmei. Į salę jis įėjo tuo metu, kai dirigentas batutu nežymiai parodė ženklą orkestrui atsistoti. Ant rankų laikė mažą šviesiaplaukę mergytę, o iš paskos, kiek atsilikusi, nedrąsiai tipeno Marija. Braudamasis į savo vietą, Robertas vietine kalba sveikinosi su žiūrovais, mėtė sąmojus, ir gerai mačiau, kaip visa salė jam geranoriškai šypsosi, o kai kurie net ir tyliai kikena. „Kur mano Antonijus – dieviškasis smuiko virtuozas?“ – numetė repliką italų kalba. Tai turėjo išgirsti visi muzikantai. Mintyse keikiau jį ir tuo metu nekenčiau jo turbūt labiau už visą sumautą savo gyvenimą. Buvau pamėlynavęs iš pykčio ir mielai būčiau paleidęs ką nors aštraus, kad jo išsipūtęs kūnas kaip balionas sprogtų ir išsitaškytų po salę arba bent jau išleistų pašvinkusį orą. Su didžiausiu pasimėgavimu būčiau trinktelėjęs rankoje laikytu mušekliu į jo riebų, viską žinantį, suprantantį ir savimi pasitikintį veidą. Bet orkestras užgrojo ir, deja, reikėjo mušti ne jį, o būgną. Padėtį šiek tiek lengvino tai, kad mane beveik visą buvo užstojęs kontrabosininkas ir iš jo sėdimos vietos nelabai turėjau jam matytis. Aš mačiau gerai – jis dairėsi ir akimis ieškojo manęs pirmoje orkestro eilėje. Paskutinis atliekamas kūrinys buvo komiškas šokis, ir vienoje vietoje, kai dirigentas orkestrą beveik visiškai nutildydavo, turėdavau demonstratyviai pašokti iš vietos, keliais žingsniais vikriai pranerti tarp orkestrantų, iškelti virš galvos trikampį ir, nutaisęs juokingą veido išraišką, dukart paskambinti. Tai buvo vienintelė solo partija, kuria didžiavausi ir su kutenančiu nerimu laukdavau. Dabar gi laukiau tos vietos lyg kaltinamasis, įvykdęs

35


sunkiausią nusikaltimą prieš žmoniją. Atrodė, kad visa salė yra teismo liudininkai, prisiekusieji, prokurorai, o aš uždarytas narve, atsisakęs advokato paslaugų, paskutinio atgailos žodžio, mušu į ritmą ir jaučiu nenumaldomą laiko tiksėjimą. Štai – murmėjau sau nebyliai. Štai, jau žingsniuoja mano budelis ir nusives mane prie didžiausio pasaulyje gėdos stulpo. O gal taip man ir reikia? Tegul juokiasi. Juk ar ne juokingiausi dalykai yra žmonių nesėkmės? Ir kodėl gi tu, Antonijau, klausiau savęs, kažkada taip mielai, su tokia begaline meile priėmei Dievo dovaną – ypatingus gebėjimus ir, šiukštu, nedrįsai ginčyti, kad tai asmeninis nuopelnas. Priešingai – mažiausiai progai pasitaikius, nutaisęs kuklią miną, tu visą laiką bandei subtiliai įtikinti kitus, kad esi tik įrankis Dievo rankose. O dabar? Dabar tu su tokia neapykanta nusisuki nuo savo nesėkmių ir nepripažįsti jose Jo, Aukščiausiojo, buvimo. Kodėl dabar prisiimi kaltę sau ir taip sureikšmini savąją nesėkmę? Gal tada, priimdamas dovaną, buvai nenuoširdus? Ar tik slapčia nesisavinai talento, ar nesisavinai Dievo paskirto tau prigimtinio užsispyrimo ir aukojimosi vardan tikslo? Ar savo švytėjimo laiku niekada piktdžiugiškai nesigailėjai prarastos vaikystės, lygindamas save su mažiau gabiais bendraamžiais, kiauras dienas spardančiais kamuolį? Bet kas gi sugalvojo tokią kvailystę, tokį scenarijų? Visiška nesąmonė ir atrodo visai nejuokinga suaugusiam žmogui šokinėti su trikampiu. Žmonės į koncertą ateina pasiklausyti rimtos muzikos, o ne žiūrėti cirko vaidinimo. Vienu metu grojama linksma orkestro muzika suskambo lyg laidotuvių giesmė. Jau greit, tuoj turėsiu pasirodyti visame puikume. Dieve, pagalvojau, jeigu jis manęs nepastebėtų, galėčiau pasakyti, kad tiesiog apsirgau, o gal nereikėtų nė to daryti. Tiesiog pabėgčiau po koncerto ir nesirodyčiau. Po galais, gal galima sumušti tą velnio trikampį nešokinėjant iš vietos? Bet atėjo laikas, išlindau iš už kontraboso, stryktelėjau atsispyręs medinėmis kojomis į priekį, nutaisiau kvailą snukį ir nepriekaištingai paskambinau. Pamačiau dirigento nežymų pritariamą linktelėjimą, iškreiptą šypsenėlės, ir grįžau į vietą. Salėje girdėjau pašaipų juoką. Po koncerto buvau šlapias nuo prakaito ir norėjosi prasmegti, kad niekas nerastų. Bet ir tai nepavyko. Robertas mane susirado užkulisiuose. Drąsiai įžengė į persirengimo kambarį. Ko tu nori iš manęs? – mintyse paklausiau. Palik mane ramybėje dėl Dievo meilės. Palauk, o gal tu nori, kad aš garsiai, prie visų muzikantų, prisipažinčiau, kad esu kažkada sužalotas tavojo pataikavimo? O gal nori, kad pasakyčiau, jog pavydžiu kiekvienam orkestro smuikininkui?

36


Tikriausiai būčiau dar sugalvojęs begalę bjauriausių dalykų, bet nespėjau. Robertas kaip visada geranoriškai ir su jam būdingu susižavėjimu pažvelgė į mane, be žodžių priėjo, apkabino ir į ausį pasakė, kad buvo gražu. Norėjau prieštarauti, buvau pradėjęs muistytis, bet jis mane stipriai suspaudė ir laikė savo glėbyje. Buvau surakintas ir negalėjau net krustelėti, o netrukus pajutau bejėgiškumą ir nebesipriešinau. Spaudimas vis stiprėjo, bet nebuvo nemalonaus pojūčio. Jutau kaip kūnas lenda į minkštą jo pilvą ir kaip nugarą glosto jo ranka. Jis kiek atleisdavo ir vėl suspausdavo, ir be paliovos glostė nugarą. Mes stovėjome visą amžinybę, pro šalį zujo muzikantai, kažkas kažko klausinėjo, o jis visą tą laiką man glostė nugarą. Glostė ir glostė. Antonijus vienu mauku ištuštino savo taurę, rankove perbraukė lūpas, negrabiais judesiais išsitraukė cigaretę ir prisidegė. – Benai, žinai, ko norėjosi tuo metu? – Galiu tik spėti... Tarstelėjau ir nutilau, nes pamačiau Antonijaus akis, pilnas ašarų. Virpančia ranka jis prie lūpų laikė smilkstančią cigaretę. – Taip, atspėjai. Mes abu nutilome. Jis pakilo, nuėjo prie laivo borto, kiek pastovėjo žiūrėdamas žemyn ir išmetė į jūrą nuorūką. Grįžo svyruodamas. – Tikrai. Velniškai norėjosi bliauti. Robertas tyliai pasakė, kad labai nori su manim pasikalbėti, savo draugę su dukra palydėjo į taksi. Orkestras turėjo vykti į oro uostą – iki reiso buvo likę visai nedaug laiko. Robertas pasisiūlė nuvežti mane savo mašina. Važiuojant buvo neįprastai rimtas ir beveik visą kelią tylėjo, tik kartais tyliai atsidusdavo ir paklausdavo apie kokį nors nereikšmingą dalyką. Bandė juokauti, kad vieną dieną sprogs persivalgęs. Kai atvažiavome, pasiūlė nueiti išgerti bent kavos. Paklausiau, ką jis veikia čia, Lietuvoje. Pasakė, kad prodiusuoja, sėdi televizijos šou vertinimo komisijose, turi nuosavą restoraną ir retkarčiais jame pats gamina maistą: „Nieko rimto...“ Paklausė, kaip mano sūnus ir dukra, kaip žmona. Buvau nustebęs, kad jis žino ne tik tai, kad jie apskritai egzistuoja, bet ir kiek vaikams metų. Atsisveikinant prašė, kad perduočiau šeimai linkėjimų nuo vaikystės draugo ir, išsitraukęs iš kišenės vizitinę kortelę, kitoje pusėje užrašė kažkokio žmogaus vardą ir telefono numerį: „Paskambink jam, kai grįši. Tas ansamblis groja prašmatniame kruiziniame laineryje, garsiuose restoranuose ir tave priims išskėstomis rankomis, jie tavęs seniai laukia. Vadovą būsiu perspėjęs, tik pasakyk vieną žodį: Antonijus.“ Paskutinį kartą

37


apsikabinome ir atsisveikinome. Prisimenu, kaip netikėtai kilo mintis pirštų galiukais paliesti jo švariai nuskustą galvą. Aišku, neišdrįsau. Kada nors, kitą kartą, pagalvojau. Mačiau, kaip salėje jis dar palaukė, kol praeisiu patikrą. Atsiėmiau savo kelnių diržą, bagažą ir atsisukau. Robertas iškėlė ranką ir sušuko: „Viskas bus gerai! Pažadėk, kad grįžęs paskambinsi!“ Pažadu, suvapėjau ir nusisukau eiti. „Ir linkėjimai nuo vaikystės draugo!“ Išgirdau praplaukiančio laivo signalą. Atsakydamas į pasisveikinimą, užriaumojo mūsiškis. Pastebėjau, kaip Antonijus krūptelėjo. Po to truputį kilstelėjo savo krėslą ir šiek tiek pasuko jį laivo borto pusėn. Abu žiūrėjome į tolstančias laivo šviesas. Garsas kelis kartus pasikartojo vis tyliau, mirksinčios šviesos nyko, ryškesnės, įsimaišiusios tarp žvaigždžių, dar kurį laiką mus klaidino, kol suvis užgeso. – Klausyk, Antonijau, tau neatrodo, kad jis žinojo ne tik apie tavo vaikus ir žmoną, bet ir apie tave? Jis žinojo, kad tu orkestre muši būgną. Esu tuo tikras. – Ir aš taip manau. Jis žinojo viską. Mes turėjome bendrų draugų ir jis manim domėjosi. O aš gyvenau visą tą laiką tarsi subinėj ir nežinojau nei kur jis, nei ką veikia, nieko, ir jei nebūtumėm tada susitikę, šią naktį miegočiau ramiai, o ryte lyg niekur nieko eičiau į repeticiją ir toliau muščiau sau būgną. Gal kada nors, netikėtai sužinojęs, kad jo nebėra gyvo, nustebęs pasakyčiau, kad dar galėjo gyventi. Tikriausiai pridurčiau, kad toks jau tas gyvenimas, tokia Dievo valia. Kažką dar pagalvočiau... Bet tikrai ne apie tai, ar jam labai skaudėjo, kai trūko akloji žarna, ar bijojo mirties, ar išėjo susitaikęs su visais, ar atsisveikino... Antonijus kalbėjo pakeltu tonu, o nutilęs sumaigė peleninėje pusiau surūkytą cigaretę ir supilstė likusį viskį į stiklus. – Mane seniai neramina vienas klausimas, kurio taip ir neuždaviau jam, nors po to bendraudavome telefonu: kodėl jis tada apsimetinėjo ir ėjo į tą nelemtą koncertą? – Manau, jis norėjo, kad tu būtum čia – niekur kitur – ir griežtum savo aistringas melodijas. Tikriausiai tai atsitiktinumas, kad jūs susitikote anomis aplinkybėmis, bet antraip jis vargu ar būtų sugebėjęs tą pasiekti. – Grįžęs, nieko nelaukdamas, parašiau prašymą dėl atleidimo iš darbo. Dirigentas dar siūlė pagalvoti, kalbėjo apie mano artistiškus sugebėjimus, apie gerą ritmo pojūtį, galų gale užsiminė apie greitai būsiančią laisvą smuikininko vietą. Buvau kategoriškas. Paskambinau Roberto duotuoju telefono numeriu ir nuvažiavau pokalbiui. Ten

38


tikrai manęs laukė – panašiai, kaip Robertas, džiaugėsi manimi, sakė, kad jų ansamblis nepretenduoja į aukštą meninį lygį, jie groja improvizuodami ir labiau savo malonumui. Antonijus pažiūrėjo į mane lyg būtų atskleidęs paslaptį, po to delnu pasirėmė galvą, alkūne įsirėmė į kelią. Kiek patylėjo, paskui, lėtai linguodamas galva, ištarė taip reikšmingai, tarsi tai būtų šios istorijos esmė: – Bet linkėjimų savo šeimai tada taip ir neperdaviau. Pasakiau jam, kad ir aš juos perduoti dažniausiai pamirštu, o kartais nematau reikalo. Dar pakalbėjom apie Robertą, sumušėm taurėmis už jo sielą. Antonijus pasakė, kad Robertas vis tik nepataikavo jam, o nuoširdžiai sakė, ką jaučia tuo metu. Pataikavimas nėra kažkoks blogis, samprotavau. Jei žmogus nuoširdžiai sako: man smagu su tavim, negaliu atsigėrėti tavo akimis, balsu, nenustoji manęs jaudinti, tavo kotletai skaniausi pasaulyje arba kaip stulbinančiai skamba tavoji melodija – tai reiškia, kad veržiasi pataikavimas iš ten, kur nesiekia mūsų protas ir neturima jokių kėslų... Nebent sugundyti. Antonijus paprieštaravo, kad gundymas yra velnio įrankis. Atsikirtau, kad gundymas yra menas, duotas mums gamtos, o velnio tai jau tikrai nėra. Bizūnas ir saldainis, viskis ir cigaretė yra vienose rankose. Tavojo Dievo rankos prikaltos prie kryžiaus, manojo galbūt laisvos ir aš dar ieškau jų apkabinimo. Žinai, jaučiu, kad manajam Dievui labiau turėtų patikti klystantys, meluojantys, pasimetę ir nesuprantantys, ko iš jų nori gyvenimas. Antonijus palingavo galvą, pasimuistė, lyg ieškodamas patogesnės padėties, ir nieko nebeatsakė. Dar buvau sugalvojęs kažkokią mintį apie tikėjimą, bet persigalvojau ir nutilau. Tai pasirodė nereikšminga. Abu tylėjome. Pajutau nuovargį. Viskas aplink pradėjo plėstis, didėti ir jungtis į vieną daiktą, ir kartu nykti migloje. Pažadino žuvėdros klyksmas – krantas jau arti. Jau švinta. Tik mes vis dar sėdime nuleidę galvas prie tuščio butelio, pilnos nuorūkų peleninės.

39


Rokas Povilius

/ du eilėraščiai

ANATONIJA viešbučio paplūdimyje gulėdavo Toni gal reikėtų sakyti – paplūdimys įsitempęs tūnojo po jos gultu lenkaitė-vokietė, kurios dubuo kiek per platus vaikinui, nenorinčiam tame dubenyje įtaisyti palikuonių nemokėjau nei lenkiškai nei vokiškai bet greitai pradėjau elgtis idiotiškai beveik kaip paauglys iš Žydrosios lagūnos aš nekaltas, kad ji tikrai panaši į Brooke Shields smėlį nuklodavau paties iš jūros ištrauktomis medūzomis manydavau, kad ji mane stebi po vandeniu išbūdavau penkiolika sekundžių ilgiau nei kada esu niurkdęsis dėl lietuvės nuo deguonies trūkumo skaudėdavo galvą o gal ir nuo svarstymų, kaip užkalbinti Toni skaičiavimų, kaip atsidurti bangose vienu metu poros metrų atstumu nuo jos mėlynų kelnaičių baltais taškeliais merginai deginantis ant pilvo planavau praslinkti pro šalį ir užberti ant įrudusios nugaros saują akmenėlių, kurių per maudynes į mano šortų kišenes prinešdavo balzganas jūros vanduo neišdrįsau bet jei ir toliau noriu išlaikyti keleto dar skaitančiųjų dėmesį užuot kalbėjęs, dabar turėčiau rašyti apie akmenėlius, kaip antkapius savo neįvykusiems mažiems gyvenimams apie nepakeliamą pūtės lengvybę žinoma, netoliese esantį Vatikano iškyšulį susiečiau su kūno vieta su lenkų katalikybe, su matyta lenkiška dešiniąja krūtimi kai gulsčia Toni taisėsi liemenėlės kaušelį taip paskatindama mane tapti paplūdimio piligrimu kuris vietoj rožančiaus karoliukų nuolat tarp pirštų ridena akmenėlius iš savo pakiaušės

40


kadangi mačiau ją ir su Lewandowskio marškinėliais prižadėčiau niekada nepalikti mūsų kūnų Borusijos o jos paausyje prūsų kalbą atkurti neišvengčiau palyginimo su Lukasu Podolskiu kuris žaisdamas Vokietijos rinktinėje nešvenčia savo įvarčių prieš Lenkiją be abejo, pabaigoje visgi įnerčiau į kokios nors viešbutyje atostogaujančios vokietės tinklą vadinčiau ją sklandžiausiai ištariamu lenkišku žodžiu bet nesidžiaugčiau bet nesidžiaugčiau bet eilėraščių negalima rašyti negalima nuolat mušti eilėraščių vandens į balto lapo uolą manyti, kad putos taip virs į jūrą kad akmenukai, sudėlioti į Toni kojų tarpupirščius taps pamatais kol kas netvirtiems giliai nesiekiantiems bučiniams šiame apsisprendime nerašyti netonizuoti savęs poezijos bus keliems metams į priekį – Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje ar valdose bet kurio kito teisėjo prižiūrinčio dangaus-jūros liniją kur niekada nešvenčiu savo įvarčių

41


IŠKRITĘS pirmą kartą padoriai apsirūkiau su drauge kai jos vaikinas dirbo Norvegijoje tamsiame kambary siuntėme vienas kitam siužetus kuriuos įjautrinta vaizduotė meistriškai išpildydavo gulėjome atskirose lovose, kitose kambario pusėse kad tik nieko neatsitiktų kad kažkuris iš mudviejų nepalūžtų pirmas neapsikentęs įjungto diktofono besikartojančių „ką matai?“ ir „kalbėk“ mečiau draugei vaizdus – šalia pačios dar neatšalusio kūno Norvegijoje esantis mylimasis dulkina tą dėl kurios ji pavydėtų labiausiai keršydama nukėlė mane į močiutės butą kurį nuo vaikystės sapnuoju dažniau, nei jame lankausi – bute ir vėl vaidenasi: garsiniai šešėliai ir smalos dulksna kūnu prisidengti norintys tapetai ir besivaržančios sienos o dar neseniai ten mirė vėžlys vardu Tomas užspęstas medžio drožlių plokšte ir akmenimis vis bandydamas ištrūkti iškentė per daug žiemų niekada jo nemėgau, keikiau, kam močiutė parsivežė jį namo radusi ant kolektyvinio sodo pievelės bijojau paliesti jį ne mažiau nei bijau paliesti lavoną tačiau įtikinamiausi reginiai buvo tie kuriuos išvysdavau ir be draugės pagalbos beveik iki galo prisimerkus vokams tamsos padarai ir neištikimybė – tik nereikšminga raudona gyslelė aky prieš tą plyšį, kuriuo įtrūksta Dievas prieš laukiančius eilėraščius ir dainas kuriuos šviesos siūlu iš ten atsiveda Neilas Youngas ar Keithas Richardsas ir gal net aš, paliesti nebijantis žaibiškai link manęs ropojančio vėžlio kai nieko nebereikia namo parsivežti kai nieko nebereikia įrašinėti

42


43


44


Bronys Raila Katino idėja „Tokios, mano galva, turi būti lietuvio gyvenimo gairės: pirms dalyks nenusiment, o ontrs visad būt linksmam.“ (Iš „Elegijų“)

Docentas Vaižgantas tarpe humanitarų vienu metu kažkaip sukurstė rytų aukštaičių antagonizmą prieš suvalkiečius. Mes, įvairūs kiti aukštaičiai, tada atakuodavom ir pašiepdavom suvalkiečius. Venclova, mūsų nuomone, itin „tipiškas suvalkietis“, daug nuo jų prikentėjo. Ypač uoliais aukštaičių aktyvistais buvo Pulgis Andriušis (ir aš pats), o taipgi Antanas Miškinis. Na, o jei Miškinis, tai ir Aistis. Tik dėl Aisčio kilmės kilo abejonių (kažkuris geografijos žinovas tvirtino esant jį suvalkietį). Jonas didžiai susirūpino, bet neginčijamai įrodė, kad, nors ir gyvenęs kairiajame Nemuno krante, bet gimęs ant dešiniojo kranto – taigi negalįs būti kuo kitu, kaip tik tikru rytų aukštaičiu. Ir net mūsų aukštaitiškos tarmės bei išminties išmoko, kaip rodo čia pridėta citata iš „Milfordo gatvės elegijų“. „Nenusiment“ tai Jonas mokėjo, bet visada „būt linksmam“ velniškai sunku įgalėti. Karo metai jam buvo rūstūs. Lietuvą maskoliam užgrobus, jis likosi Prancūzijoje ir, kiek buvo galima, toliau tęsė studijas Grenoblyje, per keletą metų priruošė ir užpelnė doktoratą, prirašė pluoštą aštrios nostalgijos ir patriotikos motyvais eilėraščių. Bet, homeriškai tariant, prityrė daug sunkumų, pavojų ir vargo didžiausio. Ilgėdamasis lietuviškos kompanijos, jis paliko

45


Grenoblį ir ilgiau apsistojo Liutkų viloje prie Viduržemio, kartais nuvykdamas pasisvečiuoti pas plunksnos bičiulį Jurgį Savickį Mentono apylinkėje. Jonas apie tuos blogus laikus nelabai mėgo kalbėti, ir aš iš tikrųjų nieko daug nežinau. Bet iš kitų girdėjau apie dvi jam iškrėstas pamaiviškas išdaigas. Jos nieko bendra neturi su menais (išskyrus meną išdaigom krėsti), gal ir nesvarbios, bet savaip linksmos bei būdingos ano karo Aisčio buities panoramoje. Vieną nuotykį kartą Paryžiun atvykęs pasakojo Jurgis Savickis. Sykį aplankęs jis savo kaimyną Antaną Liutkų VillefranchesurMer, kur tada prisilaikęs Aistis. Dar prieš prasidedant bičiuliškai vakaronei, Aistis pradėjęs pašaipiauti, beveik įžeidinėti pietinės Prancūzijos to meto labai blogą vyną. Actas, rūgštelė, o ne vynas čia, tik išspjauti norisi, niekinęs Aistis Nicos apylinkių paprastąjį „stalo“ („ordinaire“) vyną. Girdi, pas mus, Grenoblyje, tai bent gerdavom vyną – „Chateauneuf-du-Pape“! Tai bent vynelis, kiek nori gerk, džiaukis, ir galvos neskauda. Broleli, jisai tai gerai pažįstąs tikrus prancūziškus vynus. Gerus vynus!.. Toks jų provincijos vynų išniekinimas Savickiui ir Liutkui nelabai patiko – net ir to „ordinaire“, be etiketės, be firmos vardo, perkamo čia pat krautuvėlėje. Tada sąmokslininkai susižvalgė ir rado minutę patys vieni atskirai pasitarti. Iš Liutkaus patyręs, kad savo atsargose dar turįs ir to „geriausiojo“ vyno, Savickis pasiūlė išbandyti Aisčio kompetenciją vyno skoniuose. Mat Prancūzijoj, kur sunkiami šimtai, jei ne tūkstančiai skirtingų pavadinimų vynų, reikėtų genialaus specialisto jiems atpažinti. „Tai ir pasiūliau Liutkui, – pasakojo Savickis: – „Chateauneuf-du-Pape“ perpilti į „ordinaire“ butelį, ir atvirkščiai. Paduok per vakarienę skirtingais laikais.“ Na, jau suprantat, kas įvyko. Pradžiai Liutkus pripylė taures kaip tik gero vyno, bet iš „prasto vyno“ butelio. Aistis pasiraukė nugėręs, ir nė žodžio. Vėliau šeimininkas su triukšmu apgarsino, kad šiaip taip dar sukrapštęs ir geresnio vyno brangiem bičiuliam pagerbti. Gaila, bet aukojąs paskutinį „Chateauneuf-du-Pape“ lašą, ir pripylė. Kai visi pamaldžiai išgėrė, Aistis ir nebeiškentęs: „Ot suprantu, tai vynas, tai bent vynelis!“ Kambarys pasidarė per mažas sutalpinti išsiplėtusiom Savickio ir Liutkaus šypsenom. Kaip nelengva pažinti vynus, taip lengva nežinovą apgauti, todėl nereikėtų girtis. Aisčiui nieko tuojau pat nepasakė, nenorėdami sugadinti viso vakaro nuotaikos. Bet vis dėlto

46


pasakę kitą dieną, ir Aistis dėl tokios klaidos kentėjęs kažin ar ne labiau negu savo liūdniausiuose eilėraščiuose. Pasitaiko momentų, kai tu negali būti linksmas, net ir baisiausiai norėdamas. O „ontrs“ nuotykis buvęs daug linksmesnis. Paryžiun pas mus atvykęs pasakojo pats Liutkus, tas žemaitis pokštininkas, patvirtinęs ir ką tik minėtą Savickio anekdotą. Esą, kaip ir visur per karą, taip ir pietų Prancūzijoje sunku buvo su maistu, ypač stigo mėsos, net ir triušienos, kurią prancūzai itin mėgsta ir moka gardžiai paruošti (triušis – lapin! – svarbus objektas kiekvienoje prancūziškos kulinarijos enciklopedijoje). Ir atsitiko taip, kad, stingant triušių, kai kas aplink Nicą ėmė kepti kates, kurių dar apsčiai tebebuvo. Puikūs kepsniai išeidavę, neatskirsi nuo tikriausios triušienos. Kai karas baigėsi, visi katinai buvo iškepti ir daugumas kačių. Vienos iškilmingesnės šventės proga kartą, tik kartą, ir Liutkai pavaišinę Aistį skaniu triušienos kepsniu. „Ar pats velnias užtaisė, – pasakojo Liutkus, – po vakarienės kažkaip užėjo kalba apie kačių kepsnius. Tada Aistis griežtai nukerta: aš, girdi, geriau negyvenčiau, jeigu man reikėtų kates valgyti...“ O iš tikrųjų tą vakarą skaniai suvalgytas ir suvirškintas „triušienos“ kepsnis buvo prieš dieną laimingai atklydęs svetimas katinas į Liutkų daržą. – Ar taip ir pasakei Aisčiui? – paklausiau Antaną. – Ne. Neišdrįsau ir ligi šiol nedrįstu. Bijau. O kas būtų, jeigu jis imtų ir kristų negyvas?.. Nesiginsiu, kad ir aš dar kiek bijau minėti tuos nuotykius, ypač kai abu mano liudininkai anksčiau už Aistį jau nukeliavo dausosna. Bet taip man buvo pasakota, ir esu linkęs patikėti. „Prancūziški“ lietuviai tokius nuotykius nesunkiai supras. Pavyzdžiui, mes patys vėliau Paryžiuje ne kartą valgydavom puikaus skonio arklieną ir dar džiaugdavomės gavę be kortelių. „Katino idėja“ lietuviui, žinoma, daug sunkiau virškinama. Bet jei katinas skaniai ir teisingai iškeptas, pasirodo, vis tiek ne blogiau virškinamas už triušį. Ir niekas nuo tokio kepsnio dar nenumirė.

Bronys Raila „Kodėl antraip?“, iš straipsnio „Rauda apie Aistį“ Vaga 1991, Vilnius. Nuotraukoje: J. Aistis su J. Savickiu prie nenustatytos rūšies vyno.

47


Korespondencija: Paolo Pasolinis rašo Allenui Ginsbergui Brangus angeliškasis Ginsbergai, Vakar girdėjau jus sakant apie Niujorką ir San Franciską su jų gėlėmis viską, kas atėjo į galvą. Pasakojau jums kažką apie Italiją – ten gėlės auga tik miškuose. Jūsų miestas pilnas bepročių, mano – idiotų… Amerikiečiai priversti išradinėti žodžius! Mes čia, vietoj to (netgi tie, kuriems dabar šešiolika), jau turime revoliucijos kalbą su josios savotiška etika. Net kiniečiai kalba kaip valdininkai. Net aš pats – kaip matote. Man nepavyko sujungti prozos ir poezijos (kaip jums) ir niekada, net šią akimirką, nepavyks pamiršti, kad turiu kalbinių įsipareigojimų... Niekas nesuteikia tokio gilaus ir nepagydomo kaltės pojūčio, jausmo, kaip valdžios įsisavinimas. Ar reikia tuomet stebėtis, kad tie, kurie valdžioje, nori mirti? Ir todėl kiekvienas – nuo dieviškojo Rimbaud iki saldžiojo Cavafy’io, nuo nuostabiojo Machado iki švelniojo Apollinaire’o – visi poetai kovojo prieš pragmatizmą ir protą, užsiėmė niekuo kitu, kaip tik dirvos ruošimu, tarsi būtų pranašai Karo dievo, kurį iššaukia visuomenė: Dievo naikintojo... Bet tuo pat metu atmesti idėją – tame fantastiškame Naujosios Kairės demokratijos misticizme – atmesti drauge su Šventuoju Smurtu taip pat ir teisiųjų pusėje esančią valdžios užkariavimo idėją, reiškia atiduoti valdžią į fašistų rankas, o jie visada ir visur ją turi. Jei tame ir yra klausimas, aš nežinočiau, kaip atsakyti. O jūs? Švelniai bučiuoju jūsų tirštą barzdą.

Paolo Pasolinio laiškas Allenui Ginsbergui, versta iš anglų kalbos, originalas italų kalba (verstas į anglų A. Ginsbergo ir A. Galvano).

48


Redakcijos žodis:

Rašymas iš gilios vietos Atrodo, šiais metais jau nukeliautos visos nusimatytos kelionės. O jų būta, jėtau, kaip daug. Metų pradžioje – Lietuvoje knygų mugė ir mažytis paskaitų turas po Lietuvą, iškart po Velykų – netolimas skrydis iš Australijos į Naująją Zelandiją ir atostogos pietinėje saloje, vos atsigavus nuo įspūdžių – atgal į Europą, tik šįsyk nusileidimas Frankfurte, o iš ten – ilga kelionė su apylankomis į Lietuvą, kur išbūta kiek daugiau nei mėnesį, rinkta medžiaga naujam romanui ir pravestas rašymo seminaras Klaipėdoje. Išorinių ir vidinių patirčių perteklius! Kaip sugrįžti į savo giliausią vietą po viso šito ekstravertiško išsilingavimo? Kaip rasti savyje jėgų ir vėl patikėti, kad visai nebūtina uždirbti pinigus, nieko tokio, jei esi „socialinė nevykėlė“, o rašytojos statusas, et, kad ir tolygus elgetos statusui socialinėje plotmėje, tačiau visai kitoks dvasinėje plotmėje, kurioje iš esmės ir vyksta rašytojos gyvenimas. Grįžk, kartoju sau, grįžk – į vidų, į širdį, į protą, į savo „trečiąją erdvę“, kuri nėra nei Lietuva, nei Australija. Ne pirmas kartas, žinau, grįžimui reikia laiko. Kuo ilgiau ir toliau nutolsti nuo savo ašies, tuo daugiau pastangų reikia įdėti, kad į ją vėl susicentruotum. Vasaros „Jovarų“ tema daugiau ar mažiau atspindi mano dabartinę būklę ir neseną patirtį: kelionės – nuo Jeruzalės iki Klaipėdos per visą Europą – bei vyrų draugystės ir santykiai tiek gyvenime, tiek literatūroje. Moterų frontą šiame numeryje laiko tik australės, poetės ir vaikų rašytojos, Alison Croggon kūrinys, na, ir mano pačios tekste apdainuota amerikietė, poetė ir pankų motina, Patti Smith. Vyrų frontas šįkart pasipildė dviem „gyvais kontributoriais“: prozininku Benu Tarkeriu (tikrasis vardas redakcijai žinomas) ir poetu Roku Povilium (velnias žino, ar tai tikras vardas – bet ar svarbu?).

49


Novelėje „Smuikininkas“ – beje, tai autoriaus debiutas – telpa visas žmogaus gyvenimas. O gal net ir ne vienas gyvenimas. Tie, kas rašo, žino, kad paprastai, nepretenzingai, širdingai papasakoti yra sunkiausia. Išties nepaprastas kūrinys yra tas, kuris sujaudina. Tai yra rašymas iš gilios vietos, apie kurį ne kartą kalbėjau... Zine panaudotos ir dvi autoriaus nuotraukos: Baltijos pakrantės ūkuose. Pamačiusi jas supratau, kad savo nuotrauką – Klaipėdos Anikę ūke – turiu padovanoti Croggon eilėms. Du Poviliaus eilėraščiai buvo praktiškai užsakyti praeitam „Jovarų“ numeriui, kurio tema buvo „be cenzūros“ – tad cenzūros juose nerasite. Bet rasite kelionę – į šio numerio temą – tiek geografine, tiek erotine, tiek psichodeline prasme. Taip pat smagu, kad viena eilėraščio „Anatonija“ eilutė siejasi su Milano Kunderos kūryba. Atspėkite, kuri. Man patiko, kaip šiame numeryje atsirado išeivijoje (konkrečiai Prancūzijoje) kuriantis čekas Kundera. Ilgai ieškojau lentynose, ką galėčiau išversti, kas šiandien, čia ir dabar, būtų aktualu. Turiu minčių ir nuotraukų iš Europos, tačiau rodosi dar per anksti dalintis rašytiniais įspūdžiais (kol kas jie saugūs dienoraštyje). Visai gali būti, kad būtent ta Poviliaus eilutė stumtelėjo mano ranką prie Kunderos esė knygos, atvertė man puslapį su tekstu apie romaną, ir kai vėl jį perskaičiau, pajutau, kad radau tai, ko mums visiems šiandien reikia: supratimo, kas ta Europa ir jos kultūra. Įdomu ir keista tai, kad Kunderos tekstas yra padėkos kalba, kurią jis sakė atsiimdamas prizą už literatūrą... Izraelyje. Daugiau nepasakosiu – skaitykite. Sudužusios „Lituanikos“ nuotrauka, kurią dariau lankydamasi Karo muziejuje Kaune, turėjau progos įterpti prie Jono Aisčio straipsnio apie herojaus idėją lietuviškoje aplinkoje. Publikacija, kuriai apie aštuoniasdešimt metų, šiandien vis dar savotiškai aktuali. Kaip mes elgiamės su savo herojais? Kuo labiau džiaugėmės – jų sėkme ar nesėkme? Suvokiame, kad jie yra mūsų atspindys, projekcija, būsimų legendų pagrindas, ar tik pavydime, kad nesame tokie drąsūs? Yra apie ką pagalvoti. Nepamirštant humoro ir saviironijos, nes: žmogus galvoja, Dievas kvatoja. Ir jau seniai nebe horizonte stovi kičiškai apsirėdžiusi kvailių armija. (Kalbu apie politiką – o jūs ką pagalvojot?)


Paskutiniai du tekstai – minties vinutė kino režisieriaus Pasolinio laiške poetui Ginsbergui ir dvi anekdotinės situacijos apie Joną Aistį – tikiuosi ne tik privers susimąstyti, bet ir pralinksmins. Juk išties neblogai būtų nepamesti dviejų lietuvio gyvenimo gairių: nenusiminti ir visad būti linksmam. Nors jaučiu, kad čia žaidžiu su ugnimi: „katino idėja“ nelabai patiktų mano naujam rašymo asistentui, katinui Valentinui (jo ūsai ant galinio viršelio), kurį suvalgyti galima tik iš meilės... Gerai, kad asistentas dar visai naujas, neišmokęs skaityti lietuviškai (bet jau puikiai supranta). Kompiuterio ekrano paskirties dar taip pat nesupranta: laižo. Kas toliau? Kitas numeris prašosi būti surinktas Rusijos tema. Jau senokai laukia dėmesio vienos tokios knygos apie Rusiją apžvalga. Tikrai įdomių minčių sukelia mažytė Lietuvos viešosios erdvės hiperventiliacija, atsitikusi po maestro Sokurovo pasisakymo... Galbūt skaitote knygą, žiūrite filmą, verčiate tekstą, keliaujate po Rusiją mintimis ar ne tik? Pasidalinkite tekstais: tai juk mūsų maži ginklai. Rašykite: jovarotiltai@gmail.com Ir šiaip – rašykite. Sandra

www.jovarotiltai.com


Kelias per Europą – nuo Jeruzalės iki Klaipėdos; herojaus skrydis virš kvailių lizdo; Tarkerio smuikininkas jūrinio ūko fone; Poviliaus pliažinis erotizmas ir ne tik; Croggon maži ginklai mažam karui; kavos perteklius ir sapnai su Patti Smith; prancūziškas vynas prie kepto katino su Jonu Aisčiu; tuo tarpu Dievas galvoja, Kundera juokiasi, arba atvirkščiai.

Jovarai 2016 vasara #7  
Jovarai 2016 vasara #7  

Kelias per Europą – nuo Jeruzalės iki Klaipėdos; herojaus skrydis virš kvailių lizdo; Tarkerio smuikininkas jūrinio ūko fone; Poviliaus plia...

Advertisement