Page 1

Jovarai

literat큰rinis zinas 2016 pavasaris # 6


2


Alain de Botton ė n i t s i a v ė n i r ū t l Ku Užgriuvo pavasaris, o drauge – vieni iš geriausių šou, pasirodymų, knygų ir renginių. Mūsų kritikai ir žurnalistai teveda jus per tirštą architektūros, literatūros, kino, dailės, šokio, teatro ir džiazo, klasikinės, populiariosios ir country muzikos įvykių sezoną. – Los Angeles Times

1. Era, kurioje gyvename, neturi lygių kultūrinės prabangos prasme. Žmonija kasmet išleidžia apie 30 tūkst. filmų, 2 mln. knygų ir 100 tūkst. muzikos albumų, o 95 mln. žmonių apsilanko muziejuose ar meno galerijose. Esant ribotam laikui, nauji informacijos kanalai tiek šioje, tiek ir daugumoje kitų sferų privalo atlikti esminį ir garbingą vaidmenį formuojant mūsų supratimą, į ką turėtume atkreipti dėmesį. Persijoti kūrybiškumo srautą, kad būtume nukreipti pas geriausią nūdienos meną – kultūrinės žiniasklaidos užduotis. Tarpininkauti kuriant laimingą meno ir auditorijos sąjungą – ne ką ne mažiau svarbi kultūrinės žiniasklaidos priedermė. 2. Žiūrint iš šalies, meno vertintojo ir patarėjo profesija atrodo tiesmukiška, bet, norint atlikti šį darbą ambicingai ir nuosekliai, žiniasklaidai tenka užduoti sau didelį ir, kaip žinia, slidų klausimą: „Kam išties reikalingas menas?“ Šiuolaikiniame pasaulyje beveik vienbalsiai sutariama, kad meno svarba – ypatinga, kone sutampanti su gyvenimo prasme. Šiame išaukštinime slypi spąstai, tarpe kurių – rėmimui skiriami svarūs valstybės ir privačių asmenų fondai, nesuskaičiuojamos aukos meno vardan ir platus menui skiriamas dėmesys tiek viešame, tiek privačiame gyvenime. Nepaisant tokios pagarbos, esame linkę greičiau besąlygiškai priimti, negu atvirai paaiškinti tokio ypatingo statuso priežastis. Tarytum meno vertė būtų sveiko

3


proto reikalas. Pasiteiravęs, kodėl reikia skaityti knygas, klausytis muzikos ar gėrėtis paveikslais, rizikuoji būti suprastas, kaip nepagarbus arba smulkmeniškai strigęs prie klausimo, į kurį protingi žmonės sau, rodos, jau seniausiai atsakė. Visgi be gerai išdėstytų argumentų ir dar daugiau – pakankamai aiškiai artikuliuotų argumentų apie meno paskirtį, būtų neįmanoma pristatyti naujausią filmą kaip „must-see“ arba naują knygą kaip „šedevrą“. 3. Viena galima teorija: menas (šiuo atveju – literatūra, muzika, kinas, teatras ir vizualieji menai) yra gydantysis tarpininkas, kuris veda, drąsina ir guodžia auditoriją, padėdamas žmonėms tapti geresniais. Meno priemonė padeda mums tvarkytis su daugybe psichologinių silpnybių, kurios be meno būtų sunkiai valdomos: nesugebėjimas suprasti savęs, išmintingai pasijuokti iš savo trūkumų, atjausti kitą ir atleisti, priimti kančios neišvengiamybę neįsijaučiant į aukos vaidmenį, turėti pakankamai vilties, vertinti kasdienybės grožį ir atitinkamai ruoštis mirčiai. Turint omenyje šias ir dar daug kitų silpnybių, menas turi gydančios galios, nes siūlo mums, pavyzdžiui, poezijos knygą, kurioje išreikštas seniai mums pažįstamas, bet niekad nesuprastas, jausmas; komediją, padedančią mums nusikratyti teisuoliško dirglumo; muzikos albumą – vilties garso takelį; pjesę, kuri siaubą permaino į tragediją; filmą, per meilės vargus išvedantį sveiko proto liniją; arba paveikslą, kviečiantį oriau priimti senėjimą ir ligas. 4. Tokia atvirai gydomoji meno teorija savo ruožtu nurodo į kultūrinės žiniasklaidos paskirtį: menas turi vesti mūsų vienišas, pasimetusias, išsigandusias ir sugniužusias sielas prie tų kūrinių, kurie turi didžiausią tikimybę padėti išgyventi ir augti. Kultūros žurnalistas tarsi koks vaistininkas turėtų iš milijono kūrinių išrinkti tuos, kurie potencialiai gali padėti auditorijai įveikti vidinius sunkumus, ir elgtis su meno saugykla taip, tarsi tai būtų gigantiška vaistinė. Būtų galima po kiekvienos meno kūrinio apžvalgos palikti aiškų nurodymą, panašų į etiketę ant vaistų dėžutės, kuriame būtų pažymėta aptariamojo kūrinio paskirtis – kokia, kokiose aplinkybėse ir kodėl. Apžvalgininkai analizuodami suvoktų, kaip svarbu derinti kūrinius su vidiniais auditorijos išgyvenimais, ir pateiktų savo vertinimus, kaip psichologinius receptus. Gydomasis požiūris į kultūrinę žiniasklaidą pagausintų atvejus, kai menas sušvelnina asmenines problemas; atvejus, kai perskaitome reikiamą romaną, palengvinantį emocinę traumą; kai pamatome reikiamą paveikslą, sugrąžinantį ramybės pojūtį; reikalingą filmą, išsklaidantį blogą nuotaiką arba nerimtumą –

4


taip sumažėtų vis dar stulbinančiai dažnų atvejų, kai (nepaisant to, jog egzistuoja milijonai kūrinių) vis dėlto nerandame tokio, kuris atlieptų mūsų poreikį skaityti, klausytis ar matyti. Padedami ambicingesnės kultūrinės žiniasklaidos, galėtume išmokti svarbiais gyvenimo momentais būti ne tokie pikti ir nelaimingi. 5. Nors atrodo, kad dar niekad neturėjome tokio gero priėjimo prie kultūros, keista ir drauge liūdna, jog rasti reikalingus meno kūrinius yra problematiška. Didžiuojamės technikos išradimais, gaminančiais milijonus knygų, filmų ir atvaizdų, kurie pasiekiami beveik akimirksniu ir dažnai už mažą kainą. Tačiau svaiginančios darbų apimties prieinamumas labai skiriasi nuo žinojimo, kuris iš tų darbų mums tiktų. Iki šiol darėme viską, kad tik menas būtų prieinamas; dar tik brėkšta supratimas, kaip suvesti žmones su tais darbais, kurie, tikėtina, jiems bus reikšmingi. Dėl to neatitikimo iš dalies kalta kultūrinė žiniasklaida, stovinti kultūros šliuzo viršuje. Kaip ir daugelyje kitų sričių, mus pasiekia klaidinančiai atsitiktinė informacija, nes žurnalistai teikia pirmenybę ne tiems skelbimams, kurie atlieptų kokį nors gerai apgalvotą psichologinį planą, bet nuolankiai vykdo leidyklų, kino teatrų ir muziejų reklaminį kalendorių. Apžvalgų puslapius keičia bestselerių sąrašai arba kino lankomumo skaičiai, tarsi vien pagal populiarumo kriterijų spręstina, ką skaityti ar žiūrėti. Negana to, nepadeda didelis kultūros žurnalistų pasišventimas pulti tuos meno kūrinius, kurie kritikų buvo nuvertinti kaip nekokybiški. Kad ir kokia tai smagi pramoga publikai, ji turi mažai ką bendro su naudingesne misija: neturinčią laiko ir iškankintą auditoriją bandyti suvesti su išties jai naudingais kūriniais. Sunku pavadinti išmintingu pastangų švaistymą, kai publika supažindinama su kūriniais, apie kurių egzistavimą iki tol neįtarė, vien tam, kad su dideliu entuziazmu būtų pranešta, jog į juos reikia visai nekreipti dėmesio. Kaip ten bebūtų, susidūrę su techniškai vertu dėmesio kūriniu mums netinkamu metu, galime vis tiek nepajusti rezonanso. Galime skaityti „tobulą“ knygą, žiūrėti filmą ar lankyti akivaizdžiai vertingą parodą, bet vis tiek liksime abejingi, nuobodžiausime ir jausimės kalti, nes kritikai nepakankamai ar netiksliai paaiškino – o geri vaistininkai juk turėtų – kurių simptomų gydymui skirtas šis kūrinys. Keista, tačiau bet kurio kūrinio galima meno vertė labiausiai arba visiškai priklauso nuo auditorijos psichologinių aplinkybių. Tik tais retais atvejais, kai turinys sutampa su vidiniu auditorijos poreikiu, menas gali tapti gyvas – kultūrinė žiniasklaida turėtų treniruotis atpažinti tokius atvejus ir pranešti apie juos, apsiimdama būti vaistininke, išduodančia žmonijai stipriausią gydomają priemonę. Iš Alain de Botton knygos „The News: A User’s Manual“, Pantheon Books, New York, 2014. (Vertė S. B.)

5


6


7


FILM N

8


NOIRE

9


Apie „Negestį“: Nelės Mazalaitės romanas „Negestis“ (1955 m.) – vienas tų malonių atradimų, kurie patvirtina man, jog ne veltui veliuosi dulkėmis ir voratinkliais, ieškodama tarp senų knygų kažko gera, kas pamiršta ir vėl neatrasta. Knygelė gali būti drąsiai vadinamas žanrine (populiariąja) – tai mažasis meilės romanas, iš jo gali būti kildinama lietuviško meilės romano tradicija. Žinoma, ir skaityti, ir vertinti tokį kūrinį būtų išmintinga nelyginant jo su to paties laikmečio nežanrinio varžovais, nors kai kuriais bruožais N. Mazalaitė nenusileidžia ir tiems. Lietuvišką meilės romaną tiktų lyginti su nuotykių, detektyvo elementų turinčia vyrų autorių kurta populiariąja literatūra – kad ir Jurgio Jankaus darbais. Kaip teisingai apie N. Mazalaitės tipiškas veikėjas išsireikšta: „linkusios į senmergystę, nors ir išsilavinusios, dvasingos, meniškos“… Tai visai įdomus ir neretai sutinkamas moterų (ypač lietuvių) tipažas, vertas atstovavimo literatūroje. Pagrindinė veikėja – Danguolė, vieniša, skurstanti moteris, kuri leidžia dienas Amerikos didmiesčio prietemose, siuvykloje. Kol iki jos namų neatseka įsimylėjęs amerikietis advokatas. Romano intriga sukama žanro rėmuose: įspūdingos viliokės moterys, intrigantės, gerosios tetulės, pilkos draugės, buvusios žmonos, kurios išdygsta ant slenksčio su vyro nuslėpta atžala (iš serijos „aš tau viską paaiškinsiu, tu ne taip supratai“), „netikėti“ vyro viražai su aristokratėmis, kurios gali duoti tai, ko neduos „nelabai gražaus, bet moteriško ir žmogiško“ veido moteris iš Lietuvos, gedinti savo paliktos dukros ir dingusio be žinios vyro… Sunku patikėti, kad iš sovietinės Lietuvos Danguolė negalėjo gauti žinių, net nežinojo, ar jos dukra, palikta motinai, dar gyva. Taip pat kyla klausimų dėl vyro, kuris „dingo be žinios“ Sibire – visgi žmonės susižinodavo, o susiradę vieni kitus – rašydavo ir iš tremties. Žinoma, vyras galėjo būti žuvęs. Kadangi žmona nežino apie tai, jos vidinis konfliktas pateisinamas – ar sąžinė leistų tekėti už kito vyro, jeigu nesi tikra, kad pirmasis tikrai žuvo? O pamilus kitą – ar leistų širdis pasakyti sau, apsispręsti, kad pirmasis yra miręs – tavo širdyje, tavo galvoje? Ar būtum teisi kitų akyse, o ir prieš save pačią? Kita konflikto dalis labiau socialinė: ar galima imti iš naujo vyro (amerikono) jo gerovę, jo materialinį aprūpinimą, kai tavo tėvynainiai vargsta, kai tavo vieta siuvykloje, greta kitų panašaus likimo tautiečių? Tai labai suprantamas ir modernus – moralinis ir feministinis – konfliktas tarp vidaus ir išorės. Moteris, kuri neturi ką gyvenime veikti, tik naudotis vyro uždarbiu, na, ir savo malonumui lankyti operinio dainavimo pamokas, atrodo tikrai apgailėtinai. Visai nuoširdžiai užjaučiame jos skausmą. Gal N. Mazalaitė ir dvasinga, tačiau bent jau ne ciniška. Jos dievoieška man pasirodė nuoširdi, todėl su ja labai greit galima susidraugauti ir pateisinti, ir bandyti suprasti. Po gan teatrališku paviršiumi nujauti rimtą vidinį konfliktą, abejonę, sąžinę – kas įdomu, tai nešvari sąžinė, tai moteris, kuris daro klaidas ir dėl jų gailisi,

10


daro naujas klaidas, išgyvena daug baisių praradimų, bet gyvena toliau, ieško savo kelio. Vienoje vietoje tiesiu tekstu pašiepiami ateistai… ir čia pat veidrodis atsukamas į save. Akimirkai Danguolė suvokia, kad išties ji nelaimingesnė net už tuos netikinčius: „Bet aš galvojau apie netikinčius, kokie vargšai yra jie – jie, kurie gyvena vargingiau, negu darbininkai, laukiantys sekmadienio. Jie neturi net baimės nusidėti, nei palengvėjimo viliantis pasitaisyti. Jie neturi nieko. (…) Aš tikiu, ir padariau tai, kas užginta – ir man yra dar blogiau.“ (p. 140) Kitur tarsi netyčia išlenda ir kritiškas požiūris į religiją: „Mes pasidarom savo Dievą, kuris mums padėtų taip, kaip mes norime tuo metu, kuris pateisintų.“ (p. 72) Tikėjimo klausimo linija viena stipriausių šiame romane ir užbaigiama ji religijos pergale. Formos prasme – krenta į akį du dalykai – pirmoji dalis, nors nepavadinta įžanga, bet yra atskira, nes pasakojama iš Philip (kitose dalyse – Pilypas) perspektyvos, Danguolė matoma iš šalies, ji yra nepažįstamoji, skurdaus rajono gyventoja, darbininkė. Toliau pasakojama iš Danguolės perspektyvos ir net kalba, rodos, tampa labiau lietuviška (nors ir labai netaisyklinga, kai pagalvoji, kad kūrinys publikuotas 1955 m., tuo pačiu metu, kaip ir… Balio Sruogos „Dievų miškas“ (pirmą kartą išleistas 1957 m. sovietinėj Lietuvoj), kur jau atpažįstame sunormintą kalbą. Atrodo, kad išeivijoje nebuvo (arba ne visada buvo) rūpinamasi kalbos norminimu. Čia publikuojamoje „Negesties“ ištraukoje aptvarkiau įvardžių perteklių (išėmiau per 20 „aš“), akivaizdžiai pasiskolintą iš anglų kalbos, pataisiau žodžio „augštis“ rašybą ir dar kelias smulkmenas. Kitas dalykas, trukdantis mėgautis pasakojimu, – pirmosios romano dalys sumanytos kaip veikėjos laiškas ar dienoraštis – neaišku, kodėl būtent rašomas ir kam tai adresuotas. Sužinome apie rašymą tik iš sakinio: „Aš paimu plunksną. Aš žinau, kad puolu veidu prieš velnią, bet darau taip.“ (p. 74) Vėliau tas rašymo veiksmas iki pat finalo pametamas, ir tai palieka neišbaigtumo įspūdį. Gelbėja tikroviška romano pabaiga: tai lyg ir hepiendas, nepaliekantis skaitytojo situacijoje „ilgai ir laimingai“. Visai kaip gyvenime: nežinome, tik nujaučiame, kaip toliau klosis Danguolei, kurios vidinis virsmas romane svarbiausias, ir vos tik jis įvyksta, istorija baigiasi. Ši knyga galėtų grįžti į knygynus šiuolaikiškai suredaguota kalba ir nauju viršeliu, galėtų sudominti šiuolaikinę skaitytoją. Skaitytoją, kuri gyvena emigracijoje, galėtų jaudinti moters, palikusios tėvynės aplinką, senąjį gyvenimą, buvusią save, pasirinkimai ir konfliktai. „Vargstančią“ Lietuvoje skaitytoją šis romanas galėtų supažindinti su emigrančių skausmais ir priminti, kad ne turtai ir juolab ne turtingi vyrai padaro moterį laimingą. O lyčių, tautiniai ir socialiniai stereotipai, kurių romane apstu, gali tiek erzinti, tiek juokinti – deja, ne visi jie yra praradę aktualumą. (S. B.)

11


Nelė Mazalaitė

Aš pabudau

Aš pabudau labai drąsi ir ciniška – kai stovėjau prieš veidrodį, regėjau, kad šitas veidas įgijo kažkokių bruožų, kurių nepadaro nė grožio salonai, paslaptingos lady veidas, akys buvo patamsėjusios nuo neregimų šešėlių, aš mokėjau dėvėti gerus drabužius, buvau pakankamai sugadinta, kad norėčiau patogaus gyvenimo. Juk buvau regėjus vyrų, kurie mielai būtų ieškoję mano draugijos, jeigu mes taip nebūtume buvę akli visai kitai aplinkai – mano vyras Pilypas ir aš. Galman nebūtų sunku sužvejoti kokį – aišku turtingą – ir pasilikti toje aukštumoje, nesiduoti išmuštai iš balno. Ar aš pati visai nieko nereiškiu, be jo? Tai nebuvo išmislas, kad jo giminės mane mielai priėmė – žinoma, teta Eleonor kris prieš naująją, nes ta yra aristokratė. Bet juk dar tetos klausimas tebėra neatsakytas – jos tylus klausimas man, kas aš buvau namie – niekuomet nebuvo laiko papasakoti apie tėviškę. Dar galėjau įkalbėti jai, kad mano tėvas grafas – kad jis nebuvo blogesnis už tuos, kurie atplaukė čia Mayflower, neišsitekdami namuose, ar prisidarę skandalų. Ir teta Ana. Ne, nenoriu jos pagalbos – ne jos. Aš gi galiu už skyrybas išplėšti iš jo gerą pinigą – čia jau tikrai vertintinas daiktas, jeigu jie kitaip neįatytų mano pačios vertybės. Kaip galiu taip galvoti? – sakau garsiai, nes man yra baisu savęs, kodėl neverkiu, juk pats metas, kad širdis labai geltų? Bet širdis tyli – jos visai nėra čia, aš sakau dar garsiau: – Dirbtiniai dantys negali gelti – tokios buvo mano vedybos. Kodėl buvo? Jos tebėra. Ar nesakė Norma, ir teta Anna neužgynė, kad jis turėjo daug širdies degimų, kurie pamažu ar staigiai virto pelenais, nepavojingais, nereikalingais artminimo urnų, kodėl dabar tai negali būti? Gal ji ir nemano nusileisti iki jo, jis gi nėra išrinktųjų knygoje? Jeigu nelaužysiu rankų reikalaudama ištikimybės ir ataskaitų, mes galėsim būti drauge, juk ne taip lengvai, vis tiek, žmonės pasimeta, kaip bebūtų sutuokti. Mes gyvenam draugiškai, aš toleruosiu šitą, ir būsimus jo širdies gaisrus, gal pati susirasiu kokį gražų susiraminimą – mes būsime vienodi. Ir kai pasensim, galėsim vėl būti ištikimi vienas kitam. Kai pasensim. – Staiga mane užliejo muzika, ji nėjo iš jokio instrumento, ji grojo manyje, ir tokia, kurios nepažinau – tiktai girdėjau šaukiant kitus: aš noriu gyventi! Ką kitą gali tai reikšti, kaip tiktai žmogų, kitą žmogų, kuriam būtum brangus, kurį galėtum vilioti, perkeisti, pagauti – ir pasiduoti. Gal jokiu kitu atveju man nebūtų atsimušės, kaip seniai nuskambėjęs aidas, vienas vardas – Vytautas. Tai jisai atsiliepė į šitą vieno žmogaus reikalą. Ar

12


.

.. a k š i n i c r i i labai drąs

neprasitarė Pilypas, savo meilės ir pavydo aiškiaregystėje – „Šitas vyras jus myli?“ – Dabar aplinkui mane buv subėgę begalės atsiminimų, daugiau negu jų kada tam pačiam Pilypui sakiau, daugiau, nes pirma jų man nereikėjo, tiktai nūnai jų ieškojau, kaip dėl užmesto blizgučio yra plėšiamos grindys, kad atrastum. Aš ir dabar dar neišmokau būti tiek įžūlia, kad drįsčiau tvirtinti, jog rūpėjau jam rimtai, Vytautui, tačiau juk jutau, negalėjau nejusti, kad patinku jam. Gal kartais tai vargino mane, jeigu teisingai galiu vertinti prisiminimą, jeigu perdaug nenudažau to dabartim, šiuo momentu, savo noru, jog taip buvo. Tiktai jis visuomet buvo toks, su kuriuo meilė būtų kova, bėgimai ir užkariavimai, nervingas, įtampos sklidinas jausmas – tokį jį galiu atsiminti. Išdidus ir pašaipingas. Tokiam reikia rodyti ypatingą išskyrimą iš visų, kitaip jis nesijaus tinkamai įvertintas ir nusisuks. Bet niekuomet nedariau to – niekuomet negalvojau, jis buvo Vytautas, mano vyro draugas. Ar yra per vėlu dabar? – Tai iš veidrodžio ėjo paraginimas: jis nebuvo pasirinkęs jokios moters, kodėl, ar tu nenumanai kodėl? Žmogus galvoja tiktai apie savo ligą ir dar labiau kenčia, nuo to, taip sakoma ir mano keturios dienos buvo pripildytos galvojimų apie Vytautą, apie jį ir jį, nieko kito. Nes neturėjau kito medžio savo sode, o pūtė vėjas ir man reikėjo už ko nors laikytis. Bet, galbūt, tai ne viena nelaimės atvejo pirmoji pagalba, gal tiktai seniai pasislėpęs kažkas laukė savo eilės, ir atėjus laikui prabilo? Niekas, niekas – žinau, tiktai begalinė baimė vienumos, širdies vienumos. Tai todėl silpnieji ir linkstantieji sukerta nagus į pirmą daiktą – tai dėl to našliai atsiveda pakaitą nesupuvus pirmajam karstui, tai todėl nueina žmonės su nevertais ir niekšais, kad tiktai nebūtų vieni. Menkos, pienės pūko širdys. Kokia pasirodė manoji. Bet argi tai nėra tiktai žmogiška? Ar nenuėjau aš ilgą kelią, prieš tai, negyvendama sau, tiktai tiems, kurių nebėra? Ir dabar, jeigu ir būtų jie, jei rasčiau juos, jeigu vėl eičiau nesilankstyvama, vis tiek praradau – tad kodėl turiu kęsti vienumą. Jis yra vienišas taipgi, Vytautas – jis turi būti vienišas, stačiai trokšte trokštu, kad pasijustų ypatingai vienas, ir man lengva būtų atsistoti jo kelyje. Kad man nereiktų pasirodyti, jog tai mano šaukiman jis atėjo, bet, kad aš į jo. Kaip būtų, kad mes susitiktume netyčia? Ir ūmai pasijutau, kad ir šitas geismas krenta iš mano rankų: nežinau, ar jis dar gyvena šiame mieste, nežinau, ar gyvas, nežinau, ar vis tiek nesusirado ką, jeigu bijo vienumos. Kaip aš linkėjau jam.

13


Kaip tau nevyksta, mano ponia! Bet negaliu pasiduoti nusiminimui, juk nėra nieko kito, kas man neleistų jo, kas ramintų, tiktai aš pati. Ką galiu prasimanyti pramogai? Kuri nors iš tetų, kurios vos besilaiko šitos giminystės kertamoje šakoje? Ne! Nenoriu studijos, nenoriu svečių, nenoriu išeiti, net kino, net knygų. Net knygų. Aš vos skaitau laikraščius, ir labai seniai nepažvelgiau į tuos, kurie man dar ateina, mano kalbos laikraščius. Juk nusiunčiu prenumeratą, būtų gėda kitaip, nes išsigaliu. Kartais nusiunčiu ir labdarybei, mūsų tautinei labdarybei. Nors visuomet man sunku, kad turiu imti pinigus iš žmogaus, kuriam geriausiu atveju tik ima apmaudas, kad laikausi už nupjauto siūlo. Jis negali ir to suprasti, kaip godžiai puolu prie tų tokių neimpozantiškų laikraščių. Žino – dar iš tų laikų, kai savo kambaryje esu jam kalbėjus – kad ir jų žinios nėra ankstesnės, nei turi savo atstovų pasaulio sostinėse, mažiausias amerikoniškas pralenkia juos šimtu mylių. Argi nejuokinga, kad ne tai yra svarbiausia juose? Vietovės, kur gyvena mano žmonės, maži jų parengimai, atsilikę atpasakojimai, kaip kur nors, kas nors šoko blezdingėlę ar deklamavo eilėraštį. – Kas gali suprasti, nereikia pykti ant svetimo. Svetimo? Tai mano vyras. Kurgi yra tie laikraščiai, kurie susirinko per mano nebuvimo laiką, manau, kad tenai galiu rasti daug, pavardžių ir įvykių, aš gi esu taip atsitolinus. – Bet Margaret net nesiteisina, kad išmetė, kas gi laiko senus laikraščius, senesnius, kaip vienos dienos? Ji yra teisi. Bet kitos dienos paštą pasiimu pati, ir skaitau, kaip Svetimšalių Legiono kareivis žinią iš namų. Ir galvoju, kokia laimė, kai dviese skaito tuos pačius laikraščius – dviese. Kodėl negalėjau ištekėti už Vytauto? Kitos dienos numeryje randu priminimą apie vakarą, nieko ypatinga, tai juk ruduo, ir prasideda parengimai, nors tiktai vietinis choras, jokių svečių dainininkų, bet juk vis tiek susibėgs daug. Kaip į atlaidus. Sekmadienį, šitą sekmadienį. Negaliu baigti pasipuošti, daug labiau rūpinuosi, negu kada nors ėjome su Pilypu į garsius restoranus ar svečiuosna pas žymius jo draugus. Staigiai jie nustojo man buvę kas nors, tačiau savo žmonių akyse noriu pasirodyti. Kaip? Aš nežinojau ko reikia, kad tinkamai atrodyčiau jų tarpe. Bus skirtinga, žinau, kitas galvos, kaip nereikalingai čia maišausi, kitas manys: žiūrėk, dar neužmiršo saviškių – kitas tars savyje, jog ir sekasi kitiems, ir norės būti mano vietoje. Bet gal labiausiai galvoju apie vieną. Tai tada, kai vėl žvelgiu į veidrodį, ir esu tiktai moteris. Kaip aš nervinuosi važiuodama. Jeigu nematysiu ten Vytauto, už ko kabinsis mano mintys toliau? Dabar man tėra tiktai tas vertinga, nustojau galvoti, koks bus susitikimas su Pilypu, ir kaip išsispręs. O gal tai man rūpi, ir Vytautas yra skėtis nuo saulės smūgio? Aš nežinau nieko. Gi kai esu salėje, jaučiuosi, kaip išgarsėjusioji varna pakliuvusi, kur? Prie povų ar balandžių? – Svetima. Esu svetima ir čia. Atrodo, kad mano pažįstami išnyko, o gal nėra jų tiktai šį vakarą, o gal visas mūsiškių būrys yra sumažėjęs, man jau įpratus į dideles gaujas? Kodėl atvažiavau viena – jie turi manyti – taip varginuosi, ir jeigu išeiti nebūtų dar sunkiau, pabėgčiau tuojau pat.

14


Kam tu manai, kad esi visų dėmesys ir minčių susibūrimas – sakau sau, bet tai tiktai raminimas. Juk nesvarbu, kad jie taip ar kitaip galvoja apie mane, bet šitai, jog įtariu juos taip. Kad pamatyčiau Birutę. Kaip man jos dabar reikia, čia, kaip labai. Ir kaip nenoriu sutikti Vytauto – šitokiame mano surizgime, pasirodysiu jam baisiai neįdomi, juokinga –nenoriu, kad ir tai prisidėtų į mano naštos maišą. Prasidžiungu, kai prasideda programa, tiktai dėl to, kad visi težiūri į sceną. Ir norėčiau užsikimšti ausis, kaip Odisėjaus jūrininkai, taip muša mane dainos, aš dūstu, kaip žuvo kažkada puotoje po gėlėmis. Dabar jau laukiu programos galo – visados, kokio nors pasibaigimo, kad atrasčiau kažkokią pradžią. Tačiau tarp to yra pertrauka. Dabar nenoriu vaikščioti nei susitikti nieko ir nenoriu sėdėti viena tuščioje eilėje, kap apleistas gandro lizdas – pagaliau aš galiu savyje juokauti ir truputį atsigaunu. Ir kai užkalbina dvi ponios, kurios man nebuvo jokios draugės kai mes dirbome – dar prieš siuvyklą – saldainių fabrike, esu stačiai patenkinta. Matau, kaip vienos akys seka didelį sužadėtuvių deimantą ant mano rankos, ir kita nežymiai apžvelgia mano suknelę. Darausi laiminga beždžionė prieš tas žiūroves, šypsausi, ir net išrandu kokį grakštų judesį žieduotai rankai, kad brangieji akmenys švaistytųsi šviesomis. Nedaug reikia, kad žmogus pralinksmėtum. Ir pasibaigus skubu išeiti – yra gera, kad žmonės iš karto juda, tame apsistumdyme labai lengva tiktai pasisveikinimu prasilenkti ką nors, kas, esant daugiau vietos, sulaikytų. Ir niekas gi nesistebi, manau, kad ponia, atlikus tautinę pareigą, skuba grįžti prie kitų, prie savo liepsnojančio šeimos židinio. – Aš tikrai pralinksmėjau. Jeigu tiktai prie pačių durų, kaip juodas katinas nebūtų stovėjęs Vytautas. Atsišliejęs vienu pečiu į sieną, jis rūkė ir kabėjosi su pora vyrų, ir pro juos turėjau praeiti. – Malonu išvysti, – sako gesindamas cigaretę, – primena stovyklos palaimintą gadynę, kad amerikiečiai lankė mūsų pramogas, kai turėjo per daug laiko. – Gal matei Birutę? – sakau, ir stebiu, kad mano balsas yra vietoje, man gi atrodė, jog pamačius jį, kažkas gerklėje atlūžo. – Neregėjau. Sirginėjo vienas vaikas. – Šitai jis kalba paprastai ir noriu dėkoti jam, kad nustojo tyčiotis, bet kiti žodžiai buvo kitu tonu: – Ko skubėti? Stork klubas? Dar koks nors? Aš mielai pašokčiau su tokia elegantiška dama vieną – ką jūs geriausia mėgstat? – Išeiti, – sakau, ir man rodos, kad tai suskamba karčiai, bet juk suklydau, kad tas žmogus tarytum truputį pagailėjo kalbėjęs taip? Vis tiek, aš paprašiau: – Gal palydėsi mane? Tylėdamas jis eina šalia, nepaimdamas apsiausto, žinoma, tai tiktai iki mašinos jis eis, bet juk ir aš tiktai taip temaniau. Tylėdamas atidaro duris, ir vėlei tas vienumos smaugimas, dar didesnis negu vakar, negu prieš kelias minutes, užplūdo mane, tačiau nesakau nieko. Ar tas pats dedasi su juo, nes ką jis taria? – Įdomu, gal kokia mašina pavažiavus suprastum, kodėl žmonės taip daug

15


moka už niekus. Duok man vairuoti, – ir sėda prie manęs. Juk atsimenu, kad buvo šilta man atvažiuojant, ir dabar beveik krečia šaltis, tačiau tai nėra vakaras, ne oras. Jis vairuoja lyg mėgindamas ar žaisdamas, daugelį dalykų ir sunkių jis taip darydavo – šitame yra jo viliojanti jėga. Bet kitada man tai neturėdavo vertės, ir dabar per daug, ir galvoju, jog kas nors yra, kad mano troškimai taip staigiai ir neįtikėtinai pildosi, kad praėjo ne daugiau savaitės, kaip iš viso atsiminiau šį vyrą, ir dabar esame drauge. – Park Avenue? – sako jis šypsodamas, ir neramiai sakau: – Žinai? – Ko žmonės nežino. Ir paskui jis tylėjo, ir mane pamažu ėmė spausti žemyn tas tylėjimas. Gal geriau net, kad jis pašiepiamai kalba, kad tiktai ne tyla – aš jos nesupratau, aš bijojau, kad per daug tikiu, jog ji atiduoda man jį, viskas vyko per daug greitai – argi taip galima? Skersomis pasižiūrėdavau į jo profilį, kietą ir šaltą, ir pamačiau, kad jis buvo daug vyresnis, jis seno per greit – kodėl? Ir vėl galvojau apie vienumą. Bet nereikėjo tylėti, ir nebuvo kur pradėti kalbą, paskui aš atsiminiau: – Rimtai serga Birutės – kas, mergytė? Jis neatsakė, galėjo negirdėti, tačiau pabūgau kartoti: jeigu girdėjo? Kai praėjo dar kažkiek laiko, pamėginau vėl – išmėginau: – Kur dabar dirbi? Jis neatsakė – tyčia, žinojau, ir jaučiau tarytum važiuoju su plėšiku: aš nenujaučiau, ką jis mano. Gal reikėjo išdidžiai tarti: – Ačiū, išlipkite, aš viena važiuosiu. – Bet vėl galvojau apie savo netikėtai atrastas žemes – jo jausmą man, ir tyla tiktai tvirtino mano spėjimus. Ką jis pasakys man, juk vis tiek nepasitrauks taip šitą kartą. Juk kas nors yra, kad jis visuomet beveik atkakliai vengęs, dabar nuėjo su manim? Jis tikrai pasakė. Privažiavo mašiną taip arti mano namų, jog galėjau tikėti, kad žino, kur gyvenu, atsisuko, pasirėmęs alkūne į sėdynės atlošą ir tarė man dar negirdėtu balsu: – Aš nebūčiau atėjęs į namus, bet jeigu jau kartą susidūrėm, pasiklausyk. Girdėjau vieno draugo pasakymą moteriai, kurį dabar pasisavinsiu kalbėdamas tau: buvai man kaip kulka, kliuvusi kovoje ir neišimta. Kartais maniau, kai prieis pačią širdį – žūsiu. – Taip, man buvai kažkas, gal anksčiau negu Algirdui, aš juk juokais išsitardavau, taip buvo lengviau. Bet žinojau, kad pirmiau rankas įkišiu į ugnį, negu paliesiu tave, savo draugo sužadėtinę, žmoną. Galvojau, kaip saldu klausyti prisipažinimo, galvojau, kaip esu nusikaltus ir prieš jį, jeigu pasukau pirma į svetimą pusę – ir galvojau, ką turėsiu atsakyti – ar tai bus skundas, ar pasakysiu jam viską, kas atsitiko? Tai juk būtų pažadas. Ar bus garbinga? Juk kažikaip tebetikiu, kad pasiliksiu su Pilypu – ar galiu pridėti Vytautui dar vieną sopėjimą? – Galiu pasididžiuoti, – kalba jis, – kad po Algirdo išvežimo, nesutepiau savęs nė mintim: štai, moteris yra viena, ji gali būti tavo. Ačiū Dievui, ne. Bet aš turėjau tiek išminties, nerodyti tau nė ypatingos globos, tai nesibaigia geru, esu

16


regėjęs, arba, reikalauja šventojo pastangų nekristi nors prieš savo svajojimus. Mes atsidūrėm toj pačioj stovykloj, netyčia, ir man atrodė, jog geriau bus kita: tu juk buvai man draugiška, visai suprantama, kad buvau tau dalis gyvenimo, kuriame išliko Algirdas. Kaip nuostabu, jutau, kaip gali didžiuotis moteris, kada šitoks tvirtas vyras sulūžta, kaip tiktai, kad tvirtas. Mano pareiga dabar būtų išlikti kilniąja dama, sulaikyti jį aukštumoje – taip bus, tariau sau, tačiau tegu aš atsigersiu šito vyno. – Stebėjau tave ir Vokietijoje, ir Amerikoje. Tebebuvai man ta kulka, aišku, nenorėjau pajusti tavęs arti, nė šokyje, nė lankyti tavo kambario – tai mano byla. Bet tu, ir tokios kitos moterys, žinoma, ypač tu – man buvai, – naivu, bet viskas iš mūsų seno garbinimo – vaidilutės, rūtos. Kažikas lygu partizanams. Juokinga, gal – bet juk akmuo iš Westminsterio škotams reiškia neišsakomus dalykus. O tiktai akmuo. Dabar jau negalėjau stabdyti, nors galėčiau, jutau, kad po vynu gulėjo nuosėdos, bet kaip tiktai jas norėjau išragauti, tačiau vis tiek nežinojau jų tikro skonio. – Galėčiau apkaltinti tave, kad man atėmei daug, – sako jis beveik šnibždomis. – Baisiai daug, neatiduodamai. Ir staiga susijuokė – gal aš nebuvau verta, kad jis kalbėtų rimtai, taip buvo jis paniuręs – juokėsi pro savo žodžius: – Vaidilute, sakykite! Išskirta su vyru ir tauta. Dabar galėčiau jus pabučiuoti, madame, – sako jis suimdamas kietai mano pečius, prie pat mano lūpų, – kodėl ne? Yra madoj čia, kad palydėjus bučiuojama. Amerikonę, jos pačios kare. – Ir paleido taip pat staiga: – Bet aš nenoriu. Pirma negalėjau, o dabar nenoriu. Good night, sweet lady! Argi čia buvo kas? Ar ne pati užtrenkiau mašinos duris? Juk tai tik koks nežinomas praeivis ten eina, vienplaukis ir neskubėdamas? Bet reikia pribaigti savo kelionę, reikia ateiti namo, nusirengti, vaikščioti, kur nors dėti rankas, atsakyti į tarnaitės šypseną. Aš tą viską atlikau gerai. Dar daugiau, vaikštinėjau po kambarius, nuroviau porą apvytusių lapelių auksinės chrizantemos, atkėliau pijanino dangtį ir kelias minutes skambinau. Jokio gedulo maršo, ne – Čigonų Baroną. Aš net sugebėjau pasakyti sau: kokia laimė. Ir pajusti: kokia laimė. Nes šitas žmogus vis tiek paliko nesužinojęs paties baisiausio, kad beveik kritau po jo batais. Kur dar begalėjau nusileisti, jeigu esu nukritus savyje tiek, kad pati ilgiausia ir stipriausia ranka nepajėgtų iškelti? Ir kur yra ta ranka? Tačiau negaliu kentėti, visiškai, tarytum užmigau, nežinodama, kad žvakė pradegins mano lovą, ir pamažu dūmai apsvaigino tame nežinios miege.

Iš Nelės Mazalaitės romano „Negestis“, pp. 184–195. Lietuviškos knygos klubas, Chicago 1955. (Teksto kalba taisyta.)

17


Pulgis Andriušis Absoliučiai teisinga

„Anapus teisybės“

KRITIKA

Ši kritika pirmiausia yra absoliučiai teisinga dėl to, kad ją rašau aš, Pulgis Andriušis, o ne koks kitas tamsus gaivalas. Išeidami iš šios premisos, galime nusileisti net iki to, kad apžvelgtumėm šių dienų pagrindines teorijas, į kurias, kaip kirvapentis į akmenį, atsitrenkia kiekviena naujai išleista knyga. A. Bimbos mišknygės rodo, kad kiekvienas literatūros veikalas turi vaizduoti liaudies kovą dėl įsisavinimo modernios technikos mašinų – traktorių stotyse, kelti kiaulių šėrimo našumą, didinti karvių melžimo tempus. Ar „Anapus teisybės“ autorius vykdo šituos uždavinius? Šioje buržuazinių eiliapalaikių knygoje tevaizduojama supuvusių Vakarų pardavikiška propaganda apie Cadillacų ir Pontiacų įsigijimą, tuo tarpu tikrovėje Amerikos darbo žmonės neturi kuo duonos nusipirkti. Be to, autorius bando M. V. D. autoritetą, klaidingai teigdamas, kad ši įstaiga negalinti net blusos sutvarkyti, kai faktinai ji yra sutvarkiusi daug milionų ne tik blusų. Tarptautinių vandenų leistrai reikalauja grožinės literatūros veikalų, kurie jau iš rankraščių būtų verčiami į svetimas kalbas. Ar A. Gustaitis priimtinas į tokius vandenis? Jisai gal tiktų tikrai tuos vandenis sudrumsti, nes keliose vietose nepagarbiai išsireiškia apie Jungtines Tautas, kažką sapalioja apie graboriaus first lady. Tad reikia tik džiaugtis, kad autorius nemoka angliškai ir nesigraibsto vertėjų, nes, jeigu „Anapus teisybės“ pasirodytų arabiškame vertime, tai daug mūsų bendruomenės kliaudų būtų ištraukta į tarptautinę areną. „Literatūros lankai“ man dykai neatsiuntė nė vieno lanko, tai ir nepažįstu jų talmudo, bet, jeigų jų priešai neklysta, ši srovė bus bekariaujanti po menas menui vėliava. Jeigu taip, tai „Anapus teisybės“ perdėm atmestina knyga, nes jinai tevaizduoja naudingus tikslus, tai esti, automobilius, šaldytuvus, asilus ir kiaules, – nors dėl blusos naudingumo tektų paabejoti. Vadinasi, šis eilėraščių rinkinys nėra menas menui: čia teregistruojami mūsų bendruomenės namų apyvokos daiktai, perkami už nemeniškai uždirbtus dolerius. Dorovės brigados sapnininkai nurodo, girdi, grožinė literatūra iš esmės esanti vertybių sritis, kuri skaitytojus turinti vesti dorybės keliais. Ak tu man, gaidau, kaip toli „Anapus teisybės“ nuo tos srities! Jau vien knygos pavadinimas užtrenkia

18


autoriui duris prieš nosį į tą sritį. Pasklaisčius knygos turinį, net tenka parausti susigėdus, kaip visa tatai neprisiderina prie sapnininko. Štai kitur jauki peklidė lyg seklyčia, štai tenai be šliūbo ištekėjusi poniutė... Štiš tu man! Vėliausiai pasiskelbę orakulai sako, kad mes tremtyje tesulaukėme iš viso tik vieno pirmaeilio literatūrinio veikalo. (V. Krėvės veikalas, girdi, dar nebaigtas, vadinasi, nežinia, ar jis bus pirmaeilis). Pagal šią juodknygę visi rašytojai, išskyrus tąjį nepakeičiamąjį pirmaeilį, turi visai mesti rašę ir geriau auginti savo tris vaikus lietuvybės dvasioje, nes tauta šį pastarąjį darbą daugiau vertinsianti. Čia ir vėl bus nepalankus sprendimas „Anapus teisybės“ autoriui, nes į mane prasiskverbusiomis žiniomis jisai teturi vieną vaiką, ir tas pats suaugęs, dar Vokietijoje baigęs lietuvišką mokyklą, – vadinasi, galėtų lietuvybės pamokyti ir patį autorių. Kadangi A. Gustaitis savo knygą išleidžia tik dabar, kai jau vieno ir nepavaduojamo pirmaeilio rašytojo vieta seniai užimta, o, antra vertus, autorius neturi progos auklėti trijų vaikų lietuvybės dvasioje, tai jisai yra pavėlavęs į lietuvių literatūros autobusą. Laisvalaikiu, kai negaunam dirbti antvalandžių, paderinkime „Anapus teisybės“ prie pagrindinių partijų: a) krikščionių demokratų, b) socialdemokratų, c) valstiečių liaudininkų, d) tautininkų ir e) o kas liko – tai jau Miko partijų. Visi aukščiau pažymėtųjų partijų Centro Komitetai (CK) be pažiūrų ir programų skirtumo pasakys nesumirksėję, kad yra tik mūsų vienų teisybė, – vadinasi, jeigu A. Gustaitis bėgioja palaidas anapus teisybės, jisai nėra mūsų žmogus ir kaip toks, nors ir giedotų devynbalse volunge, vis tiek kirksės piepūtiniu vištgaidžiu. Kiekviena partija reikalauja, kad lietuvis turi būti arba višta, arba gaidžiu, – vadinasi, arba dėti kiaušinius į kasą, arba garsiai giedoti kakarieką. Pritaikę šias šešias brostknyges ir atsekę, kad „Anapus teisybės“ autorius nė vienai netinka, mes galime pretenduoti, kad būsim absoliučiai tobulai ir teisingai parašę čia suminėtosios knygšės kritiką.

*

– Bet lukterk, – tarė man žmona, lukštendama pupas, – sustok, ką darai! O jeigu „Anapus teisybės“ autorius, organizuojant naują Lietuvą, bus paskirtas ministru arba direktorium, a? – Griausmelis, apie tai nė nepagalvojau! – tariau, durdamas plunksna sau į akį.

*

Išeidamas iš šios logistinės premisos, turiu pripažinti, kad A. Gustaičio „Anapus teisybės“ yra pirmaeilė humoristinių eilėraščių knyga mūsų literatūroje. Jinai visa galva praneša K. Binkį, T. Tilvytį, Pakštiranką ir kitus humoro eiliuotojus, kurie rėmėsi liaudiškais dzinguliukais pagal gaidą „Jonas myli Marijoną, Marijona myli Joną“. A. Gustaitis humoristinį eilėraštį ištraukė iš vulgarios, feljetoniškai banalios plotmės ir jį pakėlė į meninį aukštį. Mūsuose ilgus dešimtmečius viešpatavęs

19


nihilistinis averčeniškai-zoščenkiškas stilius A. Gustaičio plunksnoje pagaliau rado išvaduotoją. Triuškinantis slavų pesimizmas čia virsta optimizmu, nors ir „Anapus teisybės“ pliekia mūsų emigracines nedorybes. Eiliavimo elegancija, vaizdų kontrastai, staigmenos, turtinga, originali kalba autorių iškelia į žanro aukštumas. Juodon pesimizmo balon nenutraukianti mūsų ydų kritika, neišsemiamas humoras paverčia šią knygą širdies balzamu. Taip atrodo veikalas, pritaikius asmeninį kritikos metodą. Tiesa, dar yra tikrasis vertinimo mastas. Bet žinodamas, kad jo dabar jau niekas nebenaudoja mūsų spaudoje, šiuo turiu pakartotinai pranešti, kad mano kritika yra absoliučiai tobulai teisinga, nes ji išsemia visus metodus: 1) bimbinį, 2) tarptautvandeninį, 3) literatūrlankinį, 4) dorabriginį, 5) juodknyginį, 6) partinį ir, pagaliau – 7) asmeninį, kaip kad man sakė žmona, lukštendama pupas. Adelaidė, 1956

20


i a i č š a r ė l i e i a humoristini Antanas Gustaitis Svajonėlė Man visvien, kaip mušis šalys: Atomais ar rungu, Čiang-Kai-Šekas ar Marshallis Su Mao-Tse-Dungu. Aš nė vieno nepažįstu Ir pažint nenoriu. Nei komunos, nei fašistų Partijų dainorių. Kai jūs pakariat žmogytį, Numušat lėktuvą, Aš tik trokštu įsigyti Naują šaldytuvą; Šaldytuvą palivotą, Tartum spintą plačią, Kurs išsaugo šviežią protą Ir atšaldo pačią.

21


Jeigu juodas būtų baltas JEI viens duotų, kitas imtų, Davęs vėl iš to atimtų Ir atėmęs vėliak duotų Ir tą davusį vaduotų, tol vaduotų, kol nupliktų, Ir kišenėj pusė liktų: Pusė to, ką buvo davęs, Ir dar to, ką išvadavęs, – Toks, nepanašus į mus, Tai veikėjas įžymus. JEIGU vienas vis kalbėtų, Kits už nugaros čiulbėtų, Jam patartų šimtą kartų Ir už jį net pasikartų, Pasikoręs vėl atgytų, Gytų, gytų ir įgytų... O įgijęs atsisėstų Ir kalbėjusį suėstų, – Šitoks čiulbuonys baugus Tai politikos žmogus. JEIGU vienas parašytų, Kits jį nerašyt prašytų, Nuogą laikraščiuos paišytų, Ant galvos kuolus tašytų, Skiedras su smala maišytų, Tom skiedrom jį apkaišytų, Apkaišytą nupašytų, Nupašytas – vėl rašytų, – Tokia dviguba pekla Tai kultūrinė veikla.

22


JEIGU juodas būtų baltas, O tas baltas dar pabaltų, Tas pabalęs būtų šaltas, Ir tas šaltas šaltų, šaltų, Kol nuo šalčio net sušiltų, Ir į jį vėl šaltą piltų, Juodą, baltą, šiltą, šaltą, Su baltai šiltu sumaltą, Dar juodai šiltu atskiestų Ir apteptų šaltu sviestu, – Tokia košė taukuose Būt bendruomenės dvasia.

Meilės dievas Jums mirkčioja žvaigždytės Iš debesio pilių, Ir garbei Afroditės Prirašote eilių, – Aš klaidžioju po pievas, Namo grįžtu ryte, Nes mano meilės dievas Pavirto Maryte.

23


Absoliučiai tobulai viskas eina atbulai Skrieja žemė apie saulę, Glaudžias mėnuo prie žvaigždės, O tam žmogui šiam pasauly, Vos iš lovos pajudės, Ankstų rytą ar vėlai Absoliučiai tobulai Viskas eina atbulai.

24


Atbulai auniesi batą, Išmiegojęs po baru, Ir maišai svečiuos arbatą Vietoj šaukšto cigaru. Atbulai bučiuoji ranką, Jei ten pinigas delne, O tau trenkia lyg patranka Ta pačia ranka švelnia, – Ką tik pradedi mielai, Absoliučiai tobulai Viskas baigias atbulai. Lieji Vlikui įtūžimą, Keiki Šefą, net baugu, kol patsai į jų vežimą Įsisėdi su draugu. O pačiupęs už dvylekio, Kažinką ten padarai, Kad vežimas tas tik lekia, Plavėsuoja skudurai. Staigiai dišlius – tabalai! Pažiūri – gi tobulai Sukas ratai atbulai. Greitai peržengęs per kitą, Vėl tu pirmas pirm visų Šoki partinį mikitą Tarpe žemės ir dausų. Čia paleidi kam vilyčią, Dulkių debesis tirštus Ir tiesi taip lyg netyčia Vis į dolerį pirštus, – O tie priešai gaivalai Absoliučiai tobulai Traukia kasą atbulai.

Iš Antano Gustaičio humoristinių eilėraščių knygos “Anapus teisybės”, Gabija, JAV, 1956 (?).

25


Tomas Venclova Žaidimas su cenzoriumi

Ū Z N CE

Sykį vienas tarybinis biologas parašė monografiją Kolonijiniai polipai. Nunešė rankraštį į leidyklą ir netrukus gavo laišką iš redaktoriaus: „Jūsų monografija moksliniu požiūriu yra neabejojamai vertinga, tačiau jos pavadinimas idėjiškai netikslus. Per pastaruosius dešimtmečius imperializmo kolonijinė sistema galutinai sužlugo. Todėl terminas kolonijinis įžeidžia tautas, išsivadavusias iš imperialistinės priespaudos. Siūlome pavadinti knygą Besivystantys polipai.“ Man sakė, kad tai tikras atsitikimas. Šiaip ar taip, aš nematau čia nieko nepaprasto. Tarybų Sąjungoje ir daugelyje kitų kraštų, kaip žinoma, tam tikri žodžiai ir terminai, tam tikri sakiniai, tam tikros (beveik visos) tikrovės sritys priklauso draudžiamajai zonai. Ne tik neleistina, bet stačiai nepadoru spausdinti kai kurias grafemų, žodžių ar idėjų kombinacijas. Visi turi žinoti, kad tos kombinacijos įžeidžia tautas, išsivadavusias iš imperialistinės priespaudos, arba draugingos valstybės vadą, arba savąją liaudį, arba tiesiog yra neskoningos. O tai, kad nespausdinama, tarytum liaujasi egzistavę – ar bent pereina į žemesnįjį egzistencijos lygmenį, į nežalingų fantomų karalystę. Kolonijiniai polipai nepadorūs – ergo, kolonijiniai polipai neegzistuoja. Nepadorūs, taigi neegzistuoja ir kiti dalykai: religija ir homoseksualizmas, kyšiai ir badas, žydai ir nuogos merginos, disidentai ir emigrantai, žemės drebėjimai ir ugnikalnių išsiveržimai, epidemijos ir lytiniai organai. Piktina, ergo neegzistuoja Solženicinas, Brodskis ir Nabokovas. Piktina ir niekada neegzistavo Trockis. Stalinas egzistavo, bet nelabai.

26


Kritikas Efimas Etkindas neseniai išspausdintame straipsnyje („Sovetskie tabu“, Sintaksis, Paryžius, 1981, No. 9) teisingai nurodė, jog tas polinkis į kalbinius tabu yra magiškojo mąstymo liekana. Galima pridurti, jog magiškasis mąstymas lemia ir kitą, iš pažiūros priešingą reiškinį. Manoma, jog tam tikras grafemų ir žodžių kombinacijas būtina nuolatos kartoti – tada jų ženklinamieji reiškiniai tarytum nusileidžia iš Platono idėjų pasaulio į tikrovės lygmenį. Jei pakankamai ilgai kartosime, kad tarybinė žemės ūkio sistema yra pati pažangiausia, ant stalų anksčiau ar vėliau atsiras ne tik degtinė, bet ir mėsa. Jei pakankamai ilgai kartosime, kad Mao ir Brežnevas – įžymūs rašytojai, jie kada nors laimės Nobelio premiją. Todėl totalitarinė cenzūra nėra vien tiktai braukymas: kiekvienam rašančiam anksčiau ar vėliau lieps kažką pridurti. Padorų rašytoją Rytų Europos šalyje lengva atpažinti pirmiausia iš to, kad jis stengiasi nepridurti. Ar galima įveikti šią visaapimančią tabu ir magiškų paliepimų sistemą? Ją įveikia (nors ir nebūtinai) tas, kuris pereina iš „normalios“ literatūros į savilaidos inferno. Bet ir šalia savilaidos visko pasitaiko. Pastebėta, jog kiekvieno oficialiosios spaudos bendradarbio pasąmonėje įmontuotas vidinis cenzorius, nelyginant Freudo superego, kuris diktuoja, kas „praeis“ ir kas „nepraeis“. Jis lengvina tolesniųjų cenzorių – žurnalo redaktoriaus, Glavlito atstovo, ideologinio skyriaus viršininko – darbą. Bet beveik kiekvieno rašytojo pasąmonėje – išimtys retos ir priklauso visiškos patologijos sferai – slypi ne vien cenzorius, o ir jo priešininkas: gundantis kipšas juokdarys, nešvanki ir nepataisoma esybė, nuolatos maištaujanti prieš cenzūrą. Ta esybė mėgina išplėsti leidžiamojo pasaulio ribas, pasakyti tai, kas paprastai „nepraeina“, ir patylėti (arba sumurmėti kokią nors nesąmonę) toje vietoje, kur dera reikšti ištikimybę ir lojalumą. Freudo terminologija čia irgi puikiausiai tinka: mūsų kipšas – tai id, pirmykštis malonumo ir mirties (arba bent mirtinos rizikos) instinktas, apgaunąs ne vien išorinius cenzorius, bet ir vidinį – superego. Kartais id užklumpa netgi didžiausius konformistus, ir juose prasiveržia itin galingai, įvarydamas jiems neviltį ir siaubą. Kai kada toks protrūkis gali baigtis savižudybe – kažkas panašaus, kaip tvirtinama, atsitiko garsiam rašytojui neostalinistui Kočetovui. Bet dauguma sutvardo savo id, perkelia jį į sąmonės

ŪRA

27


lygmenį, ir jiems karas su cenzūra virsta svaiginančiu, visą gyvenimą pripildančiu žaidimu, rytietiškuoju psichoanalizės variantu. Visai be cenzūros tikriausiai neįmanoma išsiversti. Kiekviena visuomenė, kol ji lieka visuomene, tam tikru būdu riboja rašytojus ir menininkus. Netgi ten, kur viskas leista, savotiškos (ir anaiptol nevisada švelnios) cenzūros vaidmenį vaidina mados bei rinkos mechanizmai. Bet ar įmanoma absoliuti cenzūra, absoliuti kontrolė? Gal ji nepasiekiama, kaip absoliutinis nulis lordo Kelvino termometre, nors prie to nulio galima priartėti tiek, jog atstumas daugeliui pasirodys be galo mažas? Kažką panašaus į absoliutinį nulį pavaizdavo Orwellas romane 1984. Bet gal Orwello knyga – tokia pat utopija, kaip ir Renesanso mąstytojų ar fourieristų knygos, vaizduojančios idealią visuomenės būseną, brave new world su idealiais žmonėmis. Gal beviltiškas pragaras žemėje taip pat neįgyvendinamas, kaip ir beviltiškas rojus, ir maždaug dėl tos pačios priežasties: kliudo žmogiškosios prigimties silpnumas, nevisiškas žmogiškųjų institucijų tobulumas. Juk ir cenzorius – žmogus. Ir jam, kaip Homerui, pasitaiko nusnūsti. Jis nėra visažinis ar aiškiaregis Dievas: priešingai, jo žinojimo lygmuo bei proto galybė kartais menkesni, negu vidutinio rašytojo ar vidutinio skaitytojo. Galima pagaminti tokį subtilų tekstą, jog cenzorius jame nesusigaudys. Nors cenzorius dažniausiai yra beveidis ir su autoriumi akis į akį nesusitinka, retkarčiais dalima pažaisti jo jausmais, troškimu kam nors pakenkti, slaptu nepasitenkinimu savo gyvenimu bei profesija – na, ir taip toliau. Antra, totalitarinės cenzūros mechanizmas toks daugialaipsnis ir painus, jog jis, kaip ir kiekviena pernelyg sudėtinga mašina, kartkartėmis užsikerta. Instrukcijos keičiasi pernelyg dažnai, ir jų tiek daug, jog jos nebetelpa atmintyje, pagaliau netgi prieštarauja viena kitai. Daug kas priklauso nuo diktatoriaus ūpo ir skonio, o juk ūpas ir skonis (ką jau bekalbėti apie patį diktatorių) – kintami dydžiai. Nepageidaujamas turinys visada prasiskverbs į atsirandančias pauzes, spragas ir tuštumas. Trečia, esti ezopinės kalbos tradicija, tokia pat sena, kaip ir pati cenzūra. Ta tradicija visada egzistavo Rusijoje ir Rytų Europoje (manau, taip pat ir Kinijoje), ir ji tebėra svarbus tenykščio gyvenimo veiksnys. Ezopinė kalba tam tikra prasme įgimta literatūrai. Ji priklauso tai pačiai reiškinių kategorijai, kaip simbolis ir elipsė. Tai ypatinga, labai įmantri bendravimo priemonė, ir Rytų rašytojas, atsidūręs Vakaruose, dažnai nežino, kuo ją pakeisti: jos praradimas suvokiamas kaip visiškas poetinės kalbos praradimas. Apie ezopinę kalbą carinėje Rusijoje daug rašė Kornelijus Čukovskis (beje, jo studijos šia tema veikiau yra ezopinės kalbos pavyzdėlis, negu jos aprašas). Jis nurodė aštuonis jos variantus. Tą klasifikaciją galima suprastinti, galima ir žymiai sukomplikuoti. Vieną iš paprasčiausių ezopinės kalbos priemonių pavadinčiau metonimija, gretiminiu prasmės perkėlimu (nors terminologiškai tai gal ir nevisai tiktų). Šitaip Nikolajaus I laikais buvo priimta smerkti turkų pašas ar austrų žandarus, dėl kurių šitos greta Rusijos esančios šalys įpuolė į barbarišką vergiją. Kad ir keista, tas

Z N E C

28


primityvus metodas mėgiamas ligi šiol. Dažnas tarybinis autorius plūsta Pinochetą ar kokią Centrinės Amerikos juntą, tikėdamasis, jog skaitytojai jį deramai supras. Kinų kultūrinės revoliucijos metu buvo madinga demaskuoti Pekino žvėriškumus, pasireiškiančius, be ko kito, tuo, kad kinai neįsileidžia į šalį Vakarų literatūros ir laiko Šostakovičių ne muzika, o chaosu. Savotiška sensacija virto ilga poema apie veidmainybę, rasizmą ir karingą bukaprotiškumą šių dienų Amerikoje, nes autorius kartais taip įstatydavo į eilutę žodį „vyriausybė“, jog darydavosi nevisai aišku, kurią vyriausybę jis turi galvoje (žinovai tvirtino, jog abi). Pats rafinuočiausias metonimiškas pakaitalas, žinoma, yra hitlerinė Vokietija. Gal kiekvienas Tarybų Sąjungoje atsimena velionio režisieriaus Rommo filmą Kasdieniškas fašizmas, sumontuotą iš ketvirtojo ir penktojo dešimtmečio vokiečių kronikos nuotrupų. Demonstracijos, sporto varžybos, oficialiojo meno parodos tame filme atrodė taip kasdieniškai, jog žiūrovas išeidavo iš kino salės sukrėstas ne tiek paties kasdieniškumo, kiek tokį filmą praleidusio cenzoriaus neįsivaizduojamos aklybės. Beje, panašūs bandymai stato cenzorių į keblią padėtį, nelyginant populiariame tos pačios hitlerinės Vokietijos anekdote. Berlyno tramvajaus keleivis 1944 metais atsidusęs taria: „Kada gi pakars tą nenaudėlį?“ Prie jo prišoka asmuo civiliniais rūbais: „Malonėkite paaiškinti, Genosse, ką jūs turite galvoje“. „Churchillį“, – sako keleivis, – „o ką turite galvoje jūs?“ Vokietijos pavyzdys rodo, kad gretiminis perkėlimas leistinas ne tik erdvėje, bet ir laike (arba abiejose dimensijose kartu). Galima keikti Romos ar Bizantijos tironus, nors čia dera vengti per stiprių išsireiškimų ir per ryškių analogijų. Nedraudžiama – nors ir nerekomenduojama – nurodyti kai kurias Jono Žiauriojo klaidas. Knygose apie, sakysime, karbonarų sąjūdį gali rasti naudingos techninės informacijos – kaip elgtis ir kaip nesielgti per KGB tardymą; beje, tose pačiose knygose pasitaiko ir pirmarūšių pamokymų, kaip rašyti įskundimą. Turėjo pasisekimo pjesė, kurios veiksmas vyko psichiatrinėje ligoninėje, skirtoje disidentams gydyti – tiesa, prieš keturis šimtus metų, ispanų inkvizicijos laikais. Taip pat esu matęs tarybiniame humoristiniame žurnale karikatūrą: kalinys pririštas prie kankinimų suolo, jo link eina vienuolis su žnyplėmis, kalinys jam sako: „Prašom neužmiršti, kad 1468 metai paskelbti žmogaus teisių metais“. Nėra lengva atskirti panašius ezopinės kalbos atvejus nuo įprastinės alegorijos, simbolio, sąmojaus. Tai dar sunkiau, perėjus nuo metonimijos prie metaforos. Banaliausia klišė pasaulyje – laisvės troškimo gretinimas su meilės ilgesiu ar politinės reakcijos lyginimas su tvankiu oru prieš audrą. Bet šitos klišės – tiesa, kiek patobulintos – vartojamos kaip ir seniau. Neseniai mirusio žymaus prozininko romane herojai anka ir dūsta, nes aplink Maskvą dega durpynai. Durpynų gaisras – neprasimanytas faktas, bet juk ir Brežnevo režimas yra faktas. Beje, cenzorius jautresnis metaforai, nekaip metonimijai. Metonimija priverčia pagalvoti, bet kartu ji naudinga valdžiai: juk Nikolajų I, Pinochetą ir katalikų bažnyčią plūsti ne tik galima, bet ir įsakyta. O metafora – visokie ilgesiai, dusimai, audros – tai jau pesimizmas, neįtelpąs į pasaulį, kur pagal definiciją turi viešpatauti sveikata ir linksmybė, Blut und Boden.

A R Ū Z

29


Šecherezados metodu: pasakojimas nutraukiamas įdomiausioje vietoje, bet taip, kad skaitytojas ar žiūrovas dažniausiai gali nuspėti tęsinį. Pavyzdžiui, jeigu filme parodytas vagono siluetas atokiau nuo stoties rūmų, o šalia sargybinio siluetas, ir jeigu veiksmas vyksta Stalino laikais, palyginti nesunku suprasti, jog vagone greičiausiai ne strateginės medžiagos, o zekai. Pasitaiko netgi akrostichų, bet tai jau pavojinga ir todėl labai reta. Kada akrostichas iššifruotas, sunku nekalta veido išraiška tvirtinti, jog tai grynas sutapimas. Labiau įprastą metodą aprašė Čukovskis: į pavojingą tekstą primaišoma itin lojalių frazių ir tikimasi, jog skaitytojas, praleidęs įkyrėjusius plepalus, pagaus esmę. Tai vadinamoji „reveransų“ ir „perkūnsargių“ taktika. Daugelis yra ją taip ištobulinę, jog jų rašiniuose praktiškai nieko nėra, išskyrus reveransus. Galima taip pat pabandyti kitą priemonę: įsprausti įtartinas idėjas į aiškiai neigiamo personažo lūpas. Bet daugelis dėl to skaudžiai nukentėjo; beje, ir ribos čia labai aiškiai nužymėtos. Net jeigu romane veikia patsai šėtonas (kaip Bulgakovo Meisteryje ir Margaritoje), jis neturi teisės kritikuoti, sakysime, leninizmo ar liesti vyriausybės narių. Yra dar vienas būdas, kurį naudodavo daug devynioliktojo amžiaus rusų autorių ir Heinrich Heine: įžūliai tvirtinti kažką visai priešinga tam, ką iš tikrųjų turi galvoje, pavyzdžiui, girti slaptąją policiją tokiu nepakeičiamai saldžiu tonu, kad skaitytojas pajustų, kaip tu jos nemėgsti. Čia ezopinė kalba pažodžiui sutampa su oficialiąja, ir tik kontekstas – pavyzdžiui, pati autoriaus pavardė – leidžia nuvokti tiesą. Galima įtarti, jog šį metodą Tarybų Sąjungoje praktikuoja didžioji dauguma oficialiųjų autorių. Bet gal tai per drąsus spėjimas. Tarp menininkų su savigarba metodas kažkaip neprigijo. Ir vis dėlto man yra tekę šnekėtis su antireliginio filmo autoriumi, kuris prisiekinėjo, jog savo filmu troško atkreipti žiūrovų dėmesį į krikščionybės dvasinius lobius. Kitas autorius juodžiausiomis spalvomis nutapė pokarinę antistalininę rezistenciją Lietuvoje. Pažįstamiems jis aiškino: „Geriau kalbėti apie ją taip, negu iš viso nekalbėti“. Neseniai Literaturnaja gazeta koneveikė Brodskį. Esu beveik tikras, kad to dergiančio straipsnio autorius didžiuojasi savo indėliu į laisvės kovą – šiaip ar taip, jis pirmasis paminėjo Brodskio vardą tarybinėje masinėje spaudoje. Visai įpuolę į neviltį avangardistai vartoja dar vieną kovos su cenzoriumi metodą. Painiame siurrealistiniame ar abstrakčiame kūrinyje pateikiama užuomina, suprantama tik pačiam autoriui ir tiems keliems draugams, kuriems autorius ją privačiai iššifravo. Tai vadinamasis „špygos kišenėje“ metodas. Beje, pats nukrypimas į avangardo kraštutinumus yra savotiškas protestas prieš cenzūrą. Rusijoje žmogus tuo pasmerkia save savilaidai; bet Lenkijoje ir Vengrijoje, netgi Lietuvoje ir Estijoje yra nevisiškai taip. Ir čia žaidimą laimi cenzorius, nes „leistas“ avangardas netrukus liaujasi bet ką dominęs, išskyrus autorių ir kritikus profesionalus. Beje, ar ne visada laimi cenzorius? Ar nereikėtų vadinti šio privestinio žaidimo geriausiuoju literatūros manipuliavimo būdu? Žaidimas patraukia žmogų ir suteikia prasmę jo gyvenimui: bet autorius, sutikęs žaisti, iš anksto prisipažįsta, jog totalitarinė cenzūra neišvengiama ir, tiesą sakant, neįveikiama.

Z N E C

30


Kol rašiau šį straipsnį, mane kamavo mintis: o gal rašau savotišką politinį įskundimą, atskleisdamas kitų „amato paslaptis“? Todėl minėjau tik mirusius, o kai kada pats griebdavausi metonimijų bei metaforų. Gudrios ir apgailėtinos priemonės, skirtos cenzoriams apmauti, greičiausiai jau seniai yra išstudijuotos atitinkamų organų ir leidžiamos ligi tam tikrų ribų. Juk kiekvienai valdžiai, o ypač tironiškai, reikalingas atsarginis vožtuvas. Žmogus aukoja kvailam žaidimui visas savo jėgas, visą laiką, visą išradingumą. Žaidimas sumenkina meno uždavinius – vietoje meno lieka akies primerkimas, grimasa, adatėlių kaišiojimas. Savaime mažareikšmiai veikalai išauga ligi dangaus, nes juose autoriui pasisekė „kažką prastumti“. Visi neregėtai žavisi, gavę gudriai įpakuotą, nors jau seniai puikiai pažįstamą daiktą: o jeigu autorius dar bent truputį pažeidė draudimą kalbėti apie seksą arba įterpė kokį nešvankų žodį, susižavėjimas stačiai išsilieja per kraštus. Niekingos asmenybės įgyja neužtarnautas reputacijas kaip tik todėl, kad jos grumiasi su cenzūra. Ar ne cenzorius kuria jų reputacijas – ir, ko gero, sąmoningai? Cenzorius ardo bet kokią vertybių hierarchiją, temdo protus, taip viską supainioja, jog, rodos, jau niekad nieko nebeatnarpliosi. Cenzorius laimi žaidimą jau todėl, kad jį primeta. Ar pagaliau yra kas nors, išskyrus cenzorių? Gal jau nebėra nei rašytojų, nuo kurių reikia saugoti totalitarinę valdžią, nei pačios totalitarinės valdžios: yra tik cenzorius, palaipsniui užpildąs viską, cenzorius – Besivystantis Polipas.

A R Ū Z

Publikuota angliškai The New York Review of Books, 1983. Paimta iš Tomo Venclovos rinkinio „Tekstai apie tekstus“, Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, Chicago, 1985.

31


valymas - išsivaly m

Sandra Bernotaitė

as - išsivalymas -

„Turbūt daug atidavei, bet mažai gavai“, – paaiškino man draugė, kai pasiskundžiau, kad po kelionės į Lietuvą visą mėnesį jaučiuosi pavargusi, pilna negatyvo, depresyvi ir negaliu rašyti. Pažinodama save, ėmiau rašyti dienoraštin, kad tik išleisčiau iš savęs tai, kas pritvinko. Reikia išsivalyti sistemą tam, kad galėtum kažką kurti. Neseniai skaičiau vieno žmogaus įspūdžius iš apsilankymo teatre (Nacionaliniame žiūrėjo „Didį blogį“). Tas žmogus pusbalsiu tarstelėjo, kad spektaklis yra šūdas, gryniausias šūdas, ir aplinkiniai jį išgirdo. Jų reakcija man priminė, kaip svarbu išgirsti tiesą, kurią visi žinome, tačiau nedrįstame ištarti. Pasibaigus spektakliui, buvo plojama atsistojus. Dievaži, nežinau, iš kur ir kada susiklostė toks idiotiškas paprotys ploti atsistojus po kiekvieno spektaklio – gal nenorint įvertinti, sulyginti kūrinių – plokim visiems atsistoję, kad tik aktoriai nepamanytų, jog suvaidino prasčiau už tuos, kuriems nuoširdžiai plojome atsistoję vakar – nes tikrai buvo už ką! Taigi po „Didžio blogio“ ir vėl buvo plojama atsistojus, tačiau kelių metrų spindulių aplink tą žmogų, kuris pasakė tiesą, žmonės neatsistojo ir beveik neplojo. Viena iš problemų, kurios man neduoda ramybės – nes seku įvykius spaudoje, tai mane liečia ir asmeniškai – kultūros spaudos situacija. Bėda yra ne tiek situacija, kiek mano pačios santykis su ja. Turėjau sau atsakyti į kelis klausimus, todėl sudėliojau šitą tekstą. Neseniai parašiau e-laišką „Kultūros barams“ – pranešiau, kad jų elgesio negaliu toleruoti ir atsisakau honoraro (man į tai iki šiol neatsakė). Negaliu toleruoti to, kad redakcija nepraneša apie tai, jog kūriniai bus publikuoti, žinoma, nesudaro ir autorinės sutarties, viskas atgaline data ir tik jų stalčiuose. Kai reikia finansus tvarkyti, tuomet kažkaip jau randa laiko parašyti man. Ir tai ne visi – „Metai“ tiesiog perveda pinigus neatsiklausę ir taip pat nepranešę apie publikaciją (paskutinį kartą patys parinko ir autorės portretą, nebeatitinkantį tikrovės). Rašytojų sąjungos leidykla kadaise sugebėjo nepranešti apie tai, kad jų teikta paraiška finansuoti mano romaną buvo atmesta (į mano mandagų e-laišką, sužinojus apie atmetimą, irgi nebuvo atsakyta). Konkursų sąlygos pateikiamos nutylint, kad nuo prizo sumos bus atskaičiuoti mokesčiai… Tylėdama leidau „kultūros leidiniams“ elgtis su savimi nekultūringai, ir dar jaučiausi kalta. Nuoskaudas dėl šitokio elgesio išliedavau tik artimiesiems, o tai juk nieko nekeičia. Iki šiol vis nutylėdavau šį psichologinį smurtą, o nuo šiol netylėsiu. Iki šiol imdavau honorarus ir prizus pagal taisyklę „nesijausk kalta, bet panaudok pinigus teisingai“ – nuo šiol nebeimsiu. Netoleruoju, atsisakau, boikotuoju. Mano kūrinių

32

išsiva


alymas - išsivalym

as - išsivalymas -

išsival

neskaitysite „kultūrinėje spaudoje“, kuri vienaip ar kitaip susijusi su Lietuvos rašytojų sąjunga, kurios visi buvę ir esami pirmininkai vienaip ar kitaip – sovietikai, born in USSR žmonės. Rašytojų sąjunga yra sovietinių kūrėjų sambūris, kurio aš neremiu. Negaliu toleruoti. Tai moralinis klausimas. Moralinis ir sprendimas turi būti. Nes tai apie politiką. Nes mes visi zoon-politikonai. Net jei pasirenkam būti pasyviais. Bet jau nebegaliu nieko nedaryti. Tiesiog. Pajutau, kad negerbiu nė vieno iš savo pažįstamų, kurie dirba „oficiozams“, neva tik dėl honoraro, nesitepdami tų leidinių politika, tarsi tos politikos ir išvis nėra (bet pvz. religingumas, tam tikros religijos dogmų propagavimas yra politinė pozicija). Tarsi suprasdavau, kad „žmonėms reikia valgyti“. Kad ne visi tokie sąmoningi, ne visiems apie tą politiką žinoti reikia… Dabar girdžiu, kokią nesąmonę sakau. Pakeisk politinę poziciją, pavadink ją ne neutralia, pavadink ją garsiai. Kokią tradiciją išties tęsia Rašytojų sąjunga, kokią kultūrą skleidžia, kuo nusipelniusius asmenis remia? Šiais metais šios organizacijos leidiniai gavo padidintą finansavimą. „Metai“ ir „Literatūra ir menas“ gavo po maždaug 10% daugiau. Paukštelis man pačiulbėjo, kad buvęs vieno iš šių leidinių redaktorius, svarbus Sąjungos narys, sėdi tarp tų, kurie skirsto finansus. Tvarka bus – taip buvo iš anksto sutarta ir sutvarkyta. Tuo tarpu du gan nauji jaunimo portalai gavo špygą – Doxa ir Voxart šiemet neparemti. Net simboliškai.

33


Žmonės balsuoja už tam tikro dalyko poreikį, ir jie balsuoja būtent savo kišenpinigiais – ar remia kultūrinius leidinius publika? Publika balsuoja ignoruodama – nepirkdama, neprenumeruodama, neskaitydama. Šito balso niekam nereikia, jis negatyvus – tyla nėra balsas. Tai klausimas: ar turiu ir aš balsuoti garsiai, ar tik negatyviai – atsiliepti tyla? Ar galiu sau leisti neremti tos spaudos, kuri, mano manymu, yra seniai praradusi moralinį autoritetą? Nes abejonė tokia: visgi būtina remti bet kokį lietuvišką žodį – pavojus yra nutilti. Ar tikrai? Publikuoti savo žodį per purviną platformą, reiškia plauti tą platformą auditorijos akyse. Reiškia padėti jai nežlugti finansiškai ir ne tik. (Ar neatsiėmusi honoraro ką tik parėmiau „Kultūros barus“?) Kaip religijos atveju – „Bernardinai“ yra vienuolyno pijarinė platforma – jiems naudinga patraukti savo pusėn, pastatyti ant savo platformos labai gražius, šviesius, pasaulietiškai atrodančius, o gal net atvirai ateistiškai pasisakančius žmones, nes tai parodo, kokie atviri pasauliui, kokie tolerantiški, kokia kultūringi, kaip padeda šviesti žmones bažnyčios atstovai… Romos katalikų bažnyčia su visomis jos atmainomis yra nusikalstama politinė organizacija. (Jei nebūtų politinė, nedalyvautų politikoje, ar ne?) Su tamsia praeitimi ir purvina dabartimi. Negaliu remti organizacijos, kuri remia nusikaltėlius. Kuri kviečia žmones skriausti vieniems kitus. Kuri rodo vieną veidą, o slepia kitą. Todėl man lengva buvo apsispręsti ne tik nepublikuoti savo darbų „Bernardinuose“, bet net ir beveik neskaityti. Tai moralinis klausimas, į kurį atsakymas lyg ir aiškus: nesusidėti su tais, kurie yra purvini, korumpuoti. Korupcija greitai įtraukia. Štai gavau progą pabūti arti, pasėdėti šalia, persimesti keliais žodžiais, susipažinti. Nori nenori, aš jau bijau kalbėti tiesiai ir garsiai sakyti savo tiesą. Nežinau, kodėl baisu, tik konstatuoju: man baisu, aš turiu peržengti, nugalėti, perlaužti savo baimę kalbėti. Aš dangstausi tyla! Kada paskutinį kartą atvirai rašiau apie literatūros situaciją? Jei nesakysiu savo tiesos, tai kas man ją pasakys? Kas pasakys tiesą tiems, kurie mano taip, kaip ir aš? Kaip rasime vieni kitus? O mes juk galvojame panašiai, tik panašiai tylime. Štai mūsų bėda. Ir jeigu mes nerašome tiesos lietuviškai – tuomet pasirodo tik tas melagių žodis, kuris ir kuria melagių istoriją, melagių kultūrą. Žodis tiesa, kaip ir žodis laisvė, deja, iš nesenos praeities neša neigiamą krūvį. Tai sutepti žodžiai. Bet ne kas kitas, o mes patys juos suteršėme. Turime juos reikia išvalyti. Darius Kuolys teisingai komentuoja: taip, trūksta ir finansavimo, bet dar labiau trūksta idėjų, ambicijos ir dalyvavimo politiniame gyvenime – visuomenės disputuose apie einamąsias problemas. Atmetant įprastą požiūrį, esą politika lygu purvas (beje, žiniasklaida irgi lygu purvasklaida, bet kultūrinė purvasklaida – o, tai jau visai kas kita!), reiktų prisiminti, kad polis reiškia miestą, o politika – veiksmai, kurie susiję su tuo, kaip tas miestas ar didesnis regionas (šalis) valdomas,

34


tvarkomas, kitaip tariant, tai jau etikos klausimas: kaip mums gyventi drauge? Kaip mums elgtis? „Kultūrinė žiniasklaida“ – taip galėtų vadintis tandemas iš keturių ar penkių leidinių, kurie apie save sako „mes“. Tai tie, kurie drauge sniegą kasa. Panašus jų formatas, kartojasi repertuaras, vienas ir skaitytojo tipas – literatas. „Kultūrininkai“, besijungiantis po vienu „mes“ – labai nesunkiai apibrėžiamas, nesklaitlingas kontingentas. Tai žmonės, gimę ir augę sovietinėje šalyje, joje gavę išsilavinimą ir pasaulėvoką, nesvarbu, jei kuris ir įgavęs daugiau patriotizmo ir priešiškumo okupacijai bei jos formuotai kultūrai, politikai, sistemai. Jie yra tos sistemos vaikai ir, nevalingai, senos gyvensenos būdo skleidėjai. Kai skaitau jų tekstus, pasisakymus apie finansavimo problemą, matau jų aukos poziciją: kiti kalti, kad jiems nedavė, kiti kalti, kad jų neskaito, negerbia, neįvertina. Smukęs autoritetas, nelikę galios, valdžios organai nesiskaito, o populus negirdi jų vox… Iš esmės nematau skirtimo nuo pozicijos, kurią „kultūrininkai“ užėmė sovietų režimo laikais – tik tuomet finansavimas buvo, oi, kaip geresnis. Ir suprantama, kodėl jiems norisi kartoti ir kartoti, kad „mes ritamės“, viskas blogėja – juk andai buvo geri laikai! Ir juos dar pamena dauguma Sąjungos „gyvųjų mirusiųjų“. Teisybės dėlei paminėsiu, kad yra jų tarpe ir tų, kam vos per trisdešimt ar dvidešimt – bet tie tai dar tik augintiniai ir nekąs į maitinančią ranką. Vidutinybės apsistato vidutinybėmis, nieko nepadarysi. Būtų neramu, jei staiga imtų darytis kitaip… Tai ar galima laukti, prašyti, tikėtis iš vidutinybių, kad jie įgytų ambiciją? Tai prieštarauja sovietiko būdui: jokios ambicijos ir kuo mažiau atsakomybės. „Kultūrinė žiniasklaida“ – vidutinybių tandemas, tarpusavyje net nekonkuruojantis. Kitas paukštelis man pačiulbėjo, kad jie net yra sutarę, kas kokių temų nelies, kad netaptų vienas kuris daug žadantis leidinys per stiprus ir nenukonkuruotų kitų trijų to paties žanro leidinių… Juk negerai, jeigu vietoj keturių (vienodų) liktų tik vienas! Valstybė vis tiek nedaug jam finansų skirtų, o darbo vietų tai sumažėtų… Ar įmanoma, kad šis tandemas imtų kelti visuomenei rūpimus klausimus? Taptų aktualus ir konkurencingas savo idėjomis, iniciatyvomis? Cituojant Agnę Narušytę (po D. Kuolio straipsniu, Facebooke): …kai negali mokėti rimtų honorarų, nelabai gali ir ką nors inicijuoti. Bet yra ir kitos dvi rimtos priežastys. Pirmoji: kad redakcija atidžiai stebėtų kultūros ir visuomenės gyvenimą, laiku į jį reaguotų ir užsakytų straipsnius aktualiomis temomis, net jas pasiūlytų, ji turi dirbti visą laiką, ne tik tas dvi dienas, kai redaguoja gautus tekstus ir maketuoja laikraštį. Mat kitas penkias savaitės dienas visų skilčių redaktoriai dirba kitose darbovietėse, nes yra protingi, išsilavinę žmonės ir sugeba užsidirbti pragyvenimui, neina gyventi po tiltais, nors tu ką. Antroji priežastis: mes, redaktoriai, esame užsiėmę ne diskusijų kurstymu, o projektų rašymu. Tai jiems skiriame pagrindines jėgas: galvojame kaip vis kitaip pavadinti laikraščio skiltį-kaipprojektą (nes projektas tuo pačiu pavadinimu bus atmestas kaip jau pasikartojantis), kaip kitaip aprašyti laikraščio-kaip-projekto tikslus, dalyvius ir įgyvendinimo tvarkaraščius, išpranašauti būsimų metų įvykius, kad galėtume įvardyti būsimas

35


temas, kuriomis bus rašomi straipsniai, na o sudarinėdami biudžetą turime išrasti būdą, kaip nesamomis lėšomis padengti 20 procentų finansavimo „iš kitų šaltinių“, kurių, žinoma, nėra, nes, visi verslininkai sako, nėra jokių įstatyminių paskatų ką nors remti. Kadangi nuolat tik apie tai galvojame, tai ir diskusijas galime inicijuoti tik tokiais klausimais. Ir akcijas. Prikursime jų dar, vien pernykščio sniego neužteks. Keli momentai: (1) pinigai į priekį, o tada jau idėjos; (2) pasirašiau sutartį dirbti už žemą atlygį, bet nedirbsiu sutarto laiko, nes esu nepatenkintas sutartimi; (3) dvylika mėnesių per metus rašau projektus, o ne kurstau diskusijas. Kas atsako už leidinio turinį? Tas, kuris neparėmė leidinio finansiškai. Kultūros atstovai, kurie iš esmės patys ir turėtų formuoti kultūros politiką, yra nepatenkinti kultūros politika, todėl kaltina dėl to politikus ir… visuomenę. Neminima, kad būtent menininkai, bent jau buvusieji menininkai ar žmonės „prie meno“, sudaro didžiąją daugumą kultūros politiką formuojančių institucijų. Dar gražiau – Viktorijos Daujotytės straipsnyje – pirmasis sakinys tikras koanas: „Kultūrinė žiniasklaida yra priklausoma nuo kultūros, ji negali duoti kultūrai to, ko pati neturi.“ Ir toliau labai tolerantiškai dėliojami kultūros darbuotojų trūkumai. Bet taip tolerantiškai, kad kur pliusas, ten ir minusas – viskas balansuota, jokių kaltinimų, jokių išvadų ir veiksmo. A. Narušytė komentuoja po straipsniu („Bernardinuose“): „Čia nenoriu priekaištauti profesorei Viktorijai Daujotytei, tik noriu atkreipti dėmesį į tai, kad be reikalo mėginame pateisinti sistemą, kuri ciniškai su mumis eksperimentuoja – atima maistą ir žiūri, kaip tas padaras išgyvens. Su kultūra tai neturi nieko bendro. Jai tik kenkia. Ir greičiausiai yra dabartinio diskusijų gyvybingumo trūkumo priežastis.“ Sistema atima maistą, todėl tegalime kalbėti apie badą? Na, logiška. Alkanas daug nesukursi. Bet, kita vertus, redaktoriai nėra alkani, nes, kaip prisipažino, visi dirba per kelias darbovietes, kad negyventų po tiltais. Ir ne visi siunčiantys savo tekstus „kultūrinei spaudai“ taip jau išbadėję. Trečias paukštelis man pačiulbėjo į ausį (ak, tie paukšteliai!), kad honorarai mokami pagal draugystės tamprumą ir autoriaus dantų skausmo stiprumą. Tas draugų kolaboravimas, kaip ir bet kuri žmogiška silpnybė, atsiprašau, pagalba – yra gražu. Tu man – aš tau. Kaip šauksi – taip atsiliepsiu. Ranka ranką plauna. Gražu. Tik štai įsikiša netikusi sistema, dėl kurios nebeverta piršto judinti. Kitokia sistema. Neaišku, kaip su ja elgtis. Kaip kurti demokratijos aplinkoje? Perskaičiusi dar kitą A. Narušytės straipsnį (atrodo, ji turi nusiteikusi kovingiausiai) – atkirtį niekuo dėtam ekonomistui, kuris pasisakė visai su kultūros finansavimu nesusijusia tema (kalbėjo apie kainas meno aukcionuose) pamaniau: paranoja. Visur mato grėsmę dėl klano sunaikinimo. Paskui galvoju: ne, ne paranoja, grėsmė tikra. Tą klaną tikrai galbūt siekiama tyliai sunaikinti – numarinti badu. Ir ką gi? Be jo atsiras tuščios erdvės – tiems, kurie ne sovietikai ir ne aukos. Ambicingi ir bendraujantys su savo skaitytojais, auginantys intelektualią auditoriją.

36


Gal – kaip hipsterių kultūrai būdinga – ir kiek konservatyvūs, bet tokie jie yra, kaip kitaip tapsi priešingas savo tėvų – kiaurai maištininkų – bebarzdei kartai? Kultūrinės žiniasklaidos (be kabučių) pareiga – būti šiandien, kelti klausimus šiandien, žiūrėti, kad bus rytoj. Kai nori išmarinti kokį nors persenusį, atavistinį reiškinį, geriausia reakcija – jokios reakcijos. Ignoras. Tai kaip su kliūtimi, į kurią nereikia žiūrėti pralekiant pro šalį. Žiūrėti reikia į tolį ir tik konstatuoti, kad šitas objektas greitai lekia pro šalį ir dingsta periferinėje regos zonoje – negrįžtamai. Suprantama, kad senieji, kaip sakė slidžioji V. Daujotytė „gins savo lizdą“, kad ir kaip prastai apmokamą. Jų gynyba vis dar finansuojama iš biudžeto. Jie sėdi žiniasklaidoje – jie turi įrankius, tačiau nemoka jais naudotis (neturi vadybos įgūdžių?). Tereikia juos marinti po truputį. Kad dar po kelių metų paaiškėtų, kad net dykai niekas jų leidinių nenori, nes… atsirado naujų – tikrai įdomių, tikrai aktualių, tikrai intelektualių ir išsilavinusiai publikai suprantamai, patraukliai pateiktų. Išeitis: stiprinti, remti, kurstyti alternatyvas. Paskutinė vinis į karstą bus jų pačių straipsniai apie nepakankamą dėmesį ir finansavimą. Taip, kaip akademikų vinis – knygelė „Nerimas“, kurioje taip gražiai atsivėrė homofobai, ideologiją pakeitę (o gal ir ne), stagnuojantys pinigų įsisavintojai. Girdime jau kone dvidešimt metų: pirma duokit pinigų, o tada galvosim idėjas. Pirma finansuokit, paskui mes reformuosimės. Ne, pirma reformuokitės, paskui mes finansuosim… Ne, tai jūs finansuokit… Ne, tai jūs reformuokitės… Tokią dainelę girdėjau ne vienerius metus, dirbdama Švietimo sistemoje. Panašu, kad ir kitose sistemose sutartinai giedama šitaip. Vadinasi, choru dainuoja visa Lietuva. Jūratė Visockaitė „Literatūroje ir mene“ rašo laišką kolegoms, kuris prasideda taip: „Mes esame kuklūs inteligentai.“ Štai, tas mirties nuosprendis. Pasirašytas. Inteligentai – sovietikai. Nors J. Visockaitė ragina iš pirmo žvilgsnio daryti žingsnį begal logišką, drąsų, teisingą, tokį, apie kurį visi nutuokia esant teisingą ir vienintelį, norint, kad tie „mes“ išvis išgyventų, tačiau tam, kad žengtum žingsnį, reikalingos tokios savybės, kokių sovietikas neturi. O reikia drąsos, atsakomybės, logikos, teisingumo… Visgi sakinys buvo ištartas garsiai. Ir atsivėrė „mes“. Bet šitas J. Visockaitės laiškas bus nutylėtas. Komentaruose – skepsis: kuris iš leidinių nusileis ir sutiks būti panaikintas tam, kad būtų sukurtas vienas kultūrinis leidinys? Ir kodėl vienas? Kas jį sudarys? Išties, kas tie „mes“? Ar tai visi Vilniaus inteligentai? Nes kultūros leidinių yra iš visos Lietuvos. Tik jie nesijungia į „mes“, nesako „mes esame kuklūs inteligentai“. Inteligentų laiškas galėtų skambėti kitaip: „Mes esame komformistai. Mums mažina finansavimą, tačiau mes vis tiek nulenkę galvas darome savo. Mūsų neskaito, mes darome savo. Mes neturime, ką spausdinti, padorius autorius ant pirštų suskaičiuojame, jie neduoda mums savo tekstų, vis tiek darome savo. Mes patys neskaitome to, ką publikuojame, bet žinome, kad tų publikacijų reikia kaip fasado. Tuščia vieta juk neliks. Mes esame pašaukti ją užpildyti. Kokybės kartelė?

37


Kokia dar kokybės kartelė… Mes kabinamės į tą varganą duonos kąsnį, į darbo vietą, kūrybos vietą. Mes neatsisakome vegetacijos tų savųjų „universitetų“, pristeigtų ant kiekvieno kampo. Mums patiems jų nereikia. Dabarčiai to nereikia. Ateityje to nereikės, bet mums tas pats. Mes esame praeitis, todėl mes negalime pasikeisti. Netrukdykite mums. Mes galime tik tyliai auginti savo pelėsį, dauginti savo makulatūrą, laikytis už to, ką turime, kas mums buvo duota ir ko iš mūsų nedrįsta atimti atvirai. Mes patys to neatiduosime, nes atiduoti reikštų išnykti – nubraukti save. Tai skaudu. Mes gyvenome. Mes pilstėm iš tuščio į kiaurą. Mes bandėme duoti tai, ko neturime.“ Mane vis erzino tokie štai pavadinimai, praėjusios epochos motto: „Mes gyvenome“. Dabar suprantu, kodėl. Anais laikais, kai norėdavai pasigirti, kad neblogai prasisukai, gavai ko nors per blatą, apkrovei stalą deficitais, atsilošdavai ir šūkteldavai: „Gyvenam!“ Ir priemonės pateisindavo tikslą – gyventi gerai. Žinoma, turint omenyje fizinį komfortą. O kaip dėl laisvės? Tiek išorinės, tiek vidinės? Ar gyvenom tada? Ar tikrai galima buvo šūktelti su džiaugsmu: „Mes gyvenam!“ Kas pasikeitė šiandien daugumai pilkosios tautinės masės? Apie laisvę ar apie kultūrą nekalbama su tokiu entuziazmu ar su tokiu ilgesiu, kaip kalbama apie maistą ir pinigus, apie gyvenimą „ne po tiltais“. Mano ausims tai – cinizmas. „Kultūrinė spauda“, kuri nesukuria kultūrinės terpės yra geriau, negu nieko, man sako. O man geriau nieko. Geriau kaip kokiems šumerams perrašinėti tas pačias pasakas. Apie Eglę žalčių karalienę. Perrašinėti tūkstančiais kopijų, kad iš to būtų atkurta lietuvių kalba. Kada nors. Kai bet kuris lietuvių kalbos žodis įgaus istorinę vertę. Po mūsų visų išnykimo. Kita vertus, suprantu, kad egzistuoja kultūrinės institucijos ir jos visuomet finansuojamos – tokia valstybės santvarka, kažkas turi rašyti projektus (prieš tai gerokai apgalvojęs) ir gauti lėšas, ir kurti pragyvenimui - tam, kad autoriams būtų sukurta terpė reikštis, diskutuoti, vertinti vieni kitų kūrybą, gauti honorarus, kurie bent kiek apmokėtų kaip taisyklė finansiškai nuostolingą triūsą. Jeigu pavyks – bet reikia labai stengtis, kad pavyktų – tai gali būti netgi laisva kūryba, nenupirkta, neparduodama, neatimanti kūrėjo orumo. Man tikras menas – socialinių nevykėlių menas. Tie nevykėliai yra laisvieji. Tegu ir pripažinti tik po mirties. Visų pirma privalau mąstyti laisvai ir kalbėti laisvai. Neimti pinigų iš tų, kurie perka mano balsą. Ar privalau protestuoti? Taip. Protestuoti prieš tuščią protestą dėl pinigų. Protestuoti prieš cinikų pažadą nesikeisti ir neremti jaunimo iniciatyvų. Protestuoti prieš klanus ir mafijas, kurios finansuoja save. Protestuoti prieš tai, kad skaitytojui atimamas laikas ir bukinamas skonis, geros kalbos, puikaus pasakojimo pojūtis. Prieš tai privalau protestuoti. Bet kokia forma bus mano protestas? Darbų forma. Publikacijų forma. Tyla ir darbu protestuoju. Ir trumpais laiškais apie netoleraciją. Tai moralinis klausimas, todėl čia nėra klausimo – reikia elgtis taip, kaip sako širdis, sąžinė. Antraip susirgsi.

38


Nereikia aukotis menui, menui reikia tarnauti, sakė Andrejus Tarkovskis. O dar tas senas (irgi rusiškas) posakis, kad mylėti reikia ne save mene, o meną savyje… Jeigu taip, tai viskas daug paprasčiau. Ne aukotis, o tarnauti. Būti praturtintam to, kad tavyje gyvena menas. Nesirūpinti dėl to, kad nekenti savęs, nes savęs nereikia mylėti. Mene – nereikia. (2016 m. pavasaris)

www.jankempenaers.info

39


s i t š a r o n e i d s i t š a r o n štis - die

s- dienora Jonas Mekas

Lapkričio 21, 1958 Ar Elvis Presley nėra pusiau šventasis, kad parodė savo tėvų kartos absurdiškumą, išdidino jų idealus, nupirkdamas du, tris, keturis automobilius? Šviesoje visos mūsų tėvų tiesos ir idealai tampa netikri ir melagingi: supuvę, blogi, geltonas vėmalas. Todėl būkime bitnikai ir pikti, ir iškrypę: jei tai padeda nuvainikuoti moralės netikrumą ir supuvimą ir vimdantį gyvenimo būdą. Šiandien garbingiau būti pasimetusiam, negu įsitikinusiam (kai laikas nuvainikuoti). Garbingiau naikinti, negu statyti (kol kas nėra švarios vietos statyboms). Garbingiau būti vėjavaikiui (ir vaikiškam), negu mokytis ir priimti gyvenimą meluose ir vėmaluose, ir šiukšlėse. Šventos yra vėjavaikiškos mintys ir darbai, ir nepaklusimas, nepagarba ir neapykanta jų gyvenimo būdui, jų filosofijoms, jų darbams (sąvartyno didinimui); šventi yra bitnikai ir dzen, ir pyktis, ir iškrypimas. Iškrypimas neneigia moralinių vertybių poreikio. Tai tik parodo dabartinių moralės vertybių puvimą. Tai pirmasis nerimas, iš kurio kančioje ir pyktyje gims naujos moralės vertybės. Atsisakykime ir naikinkime, galbūt taip kai kurie iš mūsų vėl atras ir išsaugos – iki tol, kol vėl prireiks – gyvenimo tiesą, spontaniškumą, džiaugsmą, laisvę, egzaltaciją, sielą, rojų ir pragarą. Būkim laisvi perversijai, tapkime Jamesais Deanais ir Presley’iais, ir Parkeriais, ir Osborne’ais, de Kooningais, Kerouacais, Bernardais Shaw, ir Milleriais, Genet, Villonais, Rimbaud – išmokti šventosios perversijos dinamiką, nebūti išmestais į dvidešimtojo amžiaus normalumo sąvartyną. Taigi spjaunu ant mane užauginusios kartos, ir tai yra švenčiausias mano kartos spjūvis. Jonas Mekas „Scrapbook of the Sixties. Writings 1954–2010“, Spector Books, 2015. (Versta iš anglų kalbos.)

40


s i t š a r o n e i d s i t š a r o n e di Redakcijos žodis: Ezopinis komentaras Šiame numeryje turėjo pasirodyti vieno jauno poeto eilės. Kai jis paklausė, ar parenkant kūrinius reikia orientuotis į numerio temą, ar pasikliauti intuicija, kažkodėl atsakiau: pasikliauti intuicija. Ir pridūriau: be cenzūros. Taip išėjo, kad poetas nespėjo parengti kūrinių publikavimui, bet mano prasitartas „be cenzūros“ tapo „Jovarų“ pavasario numerio tema ir... taip išėjo, kad numerį parengiau vien tik iš savo rastų, rengtų, verstų, rašytų tekstų ir nuotraukų. Taigi simboliškai grįžau į pradžią, kai svarbu rasti savo poziciją pasaulio atžvilgiu. Tai padaryti karts nuo karto yra sveika. Dalinuosi savo radiniu iš Melburno Lietuvių klubo bibliotekos – Nelės Mazalaitės, egzilio rašytojos, ištrauka iš romano „Negestis“. Tai emocingas moters sąmonės srautas, turintis aiškią pradžią ir pabaigą, vertas būti skaitomas atskirai ir, man regis, vien iš jo galima daug ką suprasti apie visą istoriją. Šįkart atskirai publikuoju ir ištraukos pristatymą, kadangi perskaičiusi romaną, šį bei tą užfiksavau dienoraštyje. Kitas išeivis – ir radinys iš tos pačios bibliotekos – poetas Antanas Gustaitis. Parašyti gerą humoristinį eilėraštį nėra lengva, gal net sunkiau, negu lyrinį eleginį. Juokas – dalykas rimtas; humoro jausmas susijęs su intelekto turėjimu. Gustaitis poetikos meistriškumu žymiai nusileidžia Juozui Erlickui, betgi nesąžininga taip jau tiesiogiai lyginti: kiti laikai, gabesni vaikai... Visgi mane sugundė Gustaičio negailestingos temos, tiesumas ir atvirumas. Taip pat – sveika saviironija. Ar nerastume daugiau panašumų, negu skirtumų, lygindami praeities ir dabarties kultūrinę-politinę situaciją? Kupina sarkazmo Pulgio Andriušio „kritika“ – puikus įvadas į Gustaičio „geltonuosius puslapius“. Išties juokdarys kritikas gali pasakyti daugiau tiesos, negu rimtas kritikas. Tikiuosi, su humoru ir siaubu žūrite į cigarečių reklamą. Skirtinga laiko perspektyva keičia požiūrį – šitai tiesmukai (tegul ir neigiama prasme) pateikta keturiuose atvaizdų puslapiuose. Žmonės kartais manęs klausia, ar rūkiau kada nors. (Mane stebina klausimas, bet dar neišsiaiškinau, kodėl manęs to klausiama. Aš, pavyzdžiui, nepamenu, kad būčiau kada nors to klaususi.) Atsakau, kad esu rūkiusi, bet „rimta rūkorė“ niekada nebuvau, nes mano sveikata tučtuojau paskelbdavo streiką. Esu labiau linkusi į sportą, negu į nesveikus įpročius, o sportas (šokis, joga, kelionės pėsčiomis) ir cigaretės mano organizme visiškai nesiderina. Jau ne vienerius metus po kojomis pastebiu efektingą australų antireklamą – numestus cigarečių pakelius. Nikotino debesėlių Melburno gatvėse vis tiek pasitaiko dažnai. Sako, vėžio metastazių atvaizdai nejaudina tik rūkorių. Bet ir tai juk gerai: jeigu jaudina tuos, kurie nerūko, arba tuos, kurie metė arba bando mesti rūkyti – tai yra daug. Man šitie atvaizdai padeda nepradėti vėl. Net pažaidimui. Net dėl gražaus įvaizdžio – nuo kurio, deja, prasidėjo moteriškojo sektoriaus įtraukimas į rūkalų rinką... Ką mes leidžiame sau sakyti ir ką cenzūruojame? Į mano rankas pateko Tomo

41


Venclovos straipsnių rinkinys „Tekstai apie tekstus“. Vienas straipsnis, kadaise anglų kalba publikuotas The New York Review of Books (kada ten paskutinį kartą publikavo lietuvių autorių?), kalba apie cenzūros reiškinį. Rinkdama šį tekstą suvokiau, kad mano pačios „Išsivalymas“ rašytas tarsi saugantis cenzūros, kai ką (gal net daug ką) išreiškiant ezopine kalba. Mano pasisakyme, kaip ir Venclovos straipsnyje, galima pasilinksminti spėliojant: ką turėjo omenyje autorius? (Esu įsitikinusi, kad frazę „geriau kalbėti apie antistalininę rezistencią Lietuvoje šitaip, negu visai nekalbėti“ pasakė filmo „Niekas nenorėjo mirti“ režisierius. O kaip dėl „reveransų“ – Justinas Marcinkevičius?) Kai supratau, jog publikuosiu savo tekstą apie „kultūrinės spaudos“ korupciją ir savo santykį su ja, ėmiau ieškoti atsvaros tam (savo ir aplinkos) negatyvumui. Radau daug pozityvumo anglų filosofo Alaino de Bottono straipsniuose. Bottono tekstus skaitau jau senokai, jo suprantamai dėstomi patarimai ar pasidalinimai filosofine išmintimi, jei taip galima sakyti, priartina platesnę auditoriją prie siauros srities mokslinių samprotavimų, tarytum išverčia mokslinį žargoną į publicistinę kalbą. Mano manymu, tai nė kiek nenuvertina ir nepažemina pačios filosofijos. Tai gali padėti skaitytojui „išgyventi ir augti“, kalbant paties Bottono žodžiais. Jis pats yra tas „gydantysis tarpininkas, kuris veda, drąsina ir guodžia auditoriją, padėdamas žmonėms tapti geresniems“. Suprantama, kad ne visiems tokia filosofo pozicija gali būti priimtina, ne visi klauso ir „pamokslų“ apie etiką. Bet aš mielai klausau, nes nuolat mokausi. Bottono idėjos apie kultūrinę žiniasklaidą sukėlė man daugiau minčių, negu radau jų straipsnyje. Pavyzdžiui, koks turėtų būti santykis tarp literatūros kritikos ir literatūros reklamos? Iš čia kiltų ir klausimas apie kultūros leidinių auditorijas (skirtingas), apie pačių leidinių paskirtis. Mano manymu, apie leidinio koncepciją šiuo metu visų mažiausiai mąsto „kultūrininkai“. Ne vienam redaktoriui padėtų apsilankymas kokio patyrusio užsieniečio meno vadybos seminare, stažuotė žymaus leidinio redakcijoje... Kitą kartą rašydama (patenkinamos kokybės) knygų apžvalgą, pasistengsiu ir aš rasti „receptą“ skaitytojo sielai. Remiantis tokiu principu, turėjau savo tekstą „Išsivalymas“ užbaigti ne filosofiniu požiūriu į meną ir gyvenimą, bet konkrečiais pasiūlymais, ką daryti „kultūrinės spaudos“ moralinės ir finansinės krizės akivaizdoje. Kol kas mano pasiūlymas egoistinis: netylėti ir dirbti. Tačiau tai nepanaikina fakto: kultūros finansavimas yra mažas ir nuolat mažinamas. Ne tik Lietuvoje. Australijoje šiais metais padarytas milžiniškas kraujo nusiurbimas. Anglijoje, kaip užvakar viename renginyje pasakojo rašytoja Jeanette Winterson – irgi baisiausi trumpinimai. Kertama ten, kur ir taip trūko. Bet kol kas girdžiu tik aukų šūksnius ir aimanas, o negirdžiu bandymų suprasti, kodėl yra taip, kaip yra? Kaip ir kodėl susiklostė tokia situacija, kad meno rėmimas mažinamas? Kodėl politikai gali taip daryti? Kokios tokio jų elgesio priežastys, kokie jų argumentai? Kokios bus (arba jau yra) pasekmės? Dar tik mąstau apie tai. Bemąstant mintyse skamba Davido Bowie daina: „Ch-ch-ch-ch-changes!“ Kažkas ore keičiasi. Pokyčiams pasirengę turime būti visų pirma mes, meno kūrėjai ir intelektualai. (Ne „mes, kuklūs inteligentai“...) Pokyčiams geriausiai pasirengę tie, kurie nepažįsta stabilumo. Tie, kurie visuomet paraštėse. Visuomet dugne.

42


Žodis bitnikas yra sudurtas iš dviejų dalių – beat ir nik (dalelytė, nusakanti elgesį; panašiai, kaip žodyje sputnik). Žodis beat reiškia ne tik pauzę, arba ne tiek pauzę, kiek smūgį, dugną, dvejonę ir pralaimėjimą. Taigi, tai labai neigiama prasmė. Iš negatyvumo, kaip teigia Jonas Mekas, gali kilti šventumas. Mano kovinę dvasią kartais dar kaip labai palaiko tokie stiprūs išsireiškimai: kiekviena karta turi spjauti ant ją užauginusios kartos – nuolat kartoju šitai tiek sau, tiek jaunimui, kurį pati auginu – tai švenčiausias spjūvis. Daugiau arogancijos, jaunime! Daugiau pykčio. Daugiau nepaklusimo. Daugiau klydimo. Daugiau dzen. Rašykite: jovarotiltai@gmail.com www.jovarotiltai.com


Anapus cenzūros ezopinis Tomo Venclovos kalbėjimas; Antano Gustaičio ir Pulgio Andriušio hipsterinis juokas; Nelės Mazalaitės drąsa ir cinizmas; reklaminis įvaizdis ir jo metastazės; filosofinė Alaino de Bottono vaistinė; švenčiausias Jono Meko spjūvis ir permainos vėjų jausmas.

Jovarai 2016 pavasaris #6  

Anapus cenzūros ezopinis Tomo Venclovos kalbėjimas; Antano Gustaičio ir Pulgio Andriušio hipsterinis juokas; Nelės Mazalaitės drąsa ir ciniz...