Nelė Mazalaitė
Aš pabudau
Aš pabudau labai drąsi ir ciniška – kai stovėjau prieš veidrodį, regėjau, kad šitas veidas įgijo kažkokių bruožų, kurių nepadaro nė grožio salonai, paslaptingos lady veidas, akys buvo patamsėjusios nuo neregimų šešėlių, aš mokėjau dėvėti gerus drabužius, buvau pakankamai sugadinta, kad norėčiau patogaus gyvenimo. Juk buvau regėjus vyrų, kurie mielai būtų ieškoję mano draugijos, jeigu mes taip nebūtume buvę akli visai kitai aplinkai – mano vyras Pilypas ir aš. Galman nebūtų sunku sužvejoti kokį – aišku turtingą – ir pasilikti toje aukštumoje, nesiduoti išmuštai iš balno. Ar aš pati visai nieko nereiškiu, be jo? Tai nebuvo išmislas, kad jo giminės mane mielai priėmė – žinoma, teta Eleonor kris prieš naująją, nes ta yra aristokratė. Bet juk dar tetos klausimas tebėra neatsakytas – jos tylus klausimas man, kas aš buvau namie – niekuomet nebuvo laiko papasakoti apie tėviškę. Dar galėjau įkalbėti jai, kad mano tėvas grafas – kad jis nebuvo blogesnis už tuos, kurie atplaukė čia Mayflower, neišsitekdami namuose, ar prisidarę skandalų. Ir teta Ana. Ne, nenoriu jos pagalbos – ne jos. Aš gi galiu už skyrybas išplėšti iš jo gerą pinigą – čia jau tikrai vertintinas daiktas, jeigu jie kitaip neįatytų mano pačios vertybės. Kaip galiu taip galvoti? – sakau garsiai, nes man yra baisu savęs, kodėl neverkiu, juk pats metas, kad širdis labai geltų? Bet širdis tyli – jos visai nėra čia, aš sakau dar garsiau: – Dirbtiniai dantys negali gelti – tokios buvo mano vedybos. Kodėl buvo? Jos tebėra. Ar nesakė Norma, ir teta Anna neužgynė, kad jis turėjo daug širdies degimų, kurie pamažu ar staigiai virto pelenais, nepavojingais, nereikalingais artminimo urnų, kodėl dabar tai negali būti? Gal ji ir nemano nusileisti iki jo, jis gi nėra išrinktųjų knygoje? Jeigu nelaužysiu rankų reikalaudama ištikimybės ir ataskaitų, mes galėsim būti drauge, juk ne taip lengvai, vis tiek, žmonės pasimeta, kaip bebūtų sutuokti. Mes gyvenam draugiškai, aš toleruosiu šitą, ir būsimus jo širdies gaisrus, gal pati susirasiu kokį gražų susiraminimą – mes būsime vienodi. Ir kai pasensim, galėsim vėl būti ištikimi vienas kitam. Kai pasensim. – Staiga mane užliejo muzika, ji nėjo iš jokio instrumento, ji grojo manyje, ir tokia, kurios nepažinau – tiktai girdėjau šaukiant kitus: aš noriu gyventi! Ką kitą gali tai reikšti, kaip tiktai žmogų, kitą žmogų, kuriam būtum brangus, kurį galėtum vilioti, perkeisti, pagauti – ir pasiduoti. Gal jokiu kitu atveju man nebūtų atsimušės, kaip seniai nuskambėjęs aidas, vienas vardas – Vytautas. Tai jisai atsiliepė į šitą vieno žmogaus reikalą. Ar
12