TAUROSTA
TRYS ŽVAIGŽDĖS
TIK NEŽAISK ŠYPSENA
Mes ėjome
Tu kaip fėja
Lėvens krantu,
Iš pasakų knygos atėjus,
Sukibę rankomis,
Man šypsaisi,
Lengvai apsvaigę.
Praeinant pro šalį.
Aukštaičių kaimas
Aš – aitrus mišinys iš tulžies
Snaudė ant kalvos,
Ir įkaitusio tropikų vėjo,
Dienos vargus užbaigęs –
Arktikos speigo,
Nepabaigęs.
Intrigų markizų Versalio.
Ant medžių lapų
Lankiau kazino,
Ašarų lašais
Lošiau kortomis pokerį, kvailį
Rasa žvilgėjo,
Ir taurelę nuodų, patikėki,
Kaip karoliai fėjų,
Ne vieną išgėriau.
Ir mėnuo
Iš manęs neišgirsi sakmės
Iš už debesies,
Apie žaviąją Leilą,
Tarytum bernas
Jos agato akis,
Pavydus, žiūrėjo.
Plaukus, draikomus Azijos vėjo. Ir nežaisk šypsena –
Šešėliai du vis sekė
Ji pražudė ne vieną poetą.
Paskui mus,
Gaila, nesugrįš, kas išėjo
Kvepėjo ajerais,
Gert priešaušrio vyno.
O gal čiobreliais...
Nuo manęs tavo atvaizdą
Mes ėjome tenai,
Greitai paslėps spalio lietūs,
Kur švietė žvaigždės trys:
Liks tik gatvė
Dvi pirmos – mums,
Ir riedantis srautas mašinų.
Trečioji – mūsų daliai. 2018 10 18 2020 05 01
42
2020 NR. 2 (12)
