V. Kūrybinė mozaika
3. ATGAIVA
4. ATMINTIS
Ledynas tirpsta pamažu,
Kai mėnulio juosta pro medžius
tik jo upeliai – veržlūs ir maištingi.
driekiasi tarpukalnėn į slėnį,
Atrodo – ne iš pakraščių,
kai lietus mirgėjime žvaigždžių
O iš vidaus jie atitirpsta...
ima tarsi ašaros byrėti,
-------------------------Iš dangaus tas upelių žydrumas,
Kai nelieka žemėj atramos
įsigėrus į tėkmę spalva.
ir laikaisi dilgės įsitvėręs,
Ir patvinęs į kraują veržlumas,
Kai aklai tikiesi, kad akmuo
ir apsvaigus iš džiaugsmo galva.
niekad neišslys iš savo vietos,
Iš dangaus ežerėliai nukritę,
Kai viršūnėj sukasi galva
prasišviečiantys net gelmėje.
gal iš baimės, gal nuo tikro aukščio,
Ir atrodai į vandenį bridęs,
Kai įsigeria dangaus spalva
lyg braidytumei danguje...
į ledyną, ežerą, upokšnį. Kai jauties iš naujo, kaip tada – pats save ties pat riba įveikęs, ir kuždi užspausdamas žaizdas – reikia eiti, eiti, eiti...
87