Page 1

F

s u d a r ė

J o l a n t a

K l i e t k u t ė

FOTOGRAFIJOS

ĮVADAS

Vizualinių menų mokymai Pakutuvėnai 2010-2013


Šis „vadovėlis“ – tai projekto „Aš ne vienas šiame kelyje“ pamokų ruošiniai. Informacija yra surankiota iš interneto, fotografijos vadovėlių bei asmeninės patirties. Projekto tikslas – visapusiškai padėti priklausomybių ligomis sergantiems žmonėms. Vizualinių menų mokymai – fototerapija vyko Pakutuvėnų bendruomenėje 2009-2012 m.

© Nuotraukos Jolantos Klietkutės 15polia@gmail.com

redaguota 2013-02-01

Šaltiniai: • Hedgecoe John. Fotografijos knyga. Alma littera: Vilnius, 2003 • Kelby Scott. Skaitmeninė fotografija 2 dalis. Foto profas: Kaunas, 2008 • Kuzmina Tatjana, Kuzminas Jonas. Fotografijos meno pradmenys. Vadovėlis XI-XII klasei. Šviesa: Kaunas, 2007 • Kuzmina Tatjana, Kuzminas Jonas. Kūrybinė fotografija Fotografijos žanrai. Metodinis leidinys XI-XII klasei. Kaunas, 2008 • „Nikon school intro“ dalomoji medžiaga, 2009 • Peterson Bryan. Susipažinkite: ekspozicija. Foto profas: Kaunas, 2009 • žurnalas „Foto“ • http://www.efoto.lt • http://www.mikasbinkis.lt Mielai priimsiu Jūsų aukas – įvertintas mano pastangas (renkant medžiagą iš interneto ir knygų, sisteminant, fotografuojant, maketuojant šį vadovėlį): Jolanta Klietkutė sąsk. LT717300010084311275 swed banke


VIZUALINIŲ MENŲ MOKYMAI Planas 1.

Fotografijos įvadas (1.5 ak.val.) 1.1. „Ledų pralaužimas“: patarimai pradedantiesiems fotografams ................. 5 1.2. Šviesa ............................................................................................................................... 10 1.3. Šviesos kritimo kampas ........................................................................................... 11 1.4. Kontrastas .................................................................................................................. 11

2.

Fotografijos istorija (0.5 ak.val.) 2.1. Fotografijos atsiradimas ............................................................................................. 13 2.2. Skaitmeninė era .......................................................................................................... 14

3.

Pažintis su fotoaparatais (0.5 ak.val.) 3.1. Fotografavimo procesas .......................................................................................... 15 3.2. Fotografavimo programos ..........................................................................................16 3.3. RAW ir JPEG formato skirtumai .................................................................................... 16

4.

Etika fotografijoje (0.5 ak. val.) 4.1. Etika ............................................................................................................................... 18 4.2. Teisiniai fotografavimo ir nuotraukų naudojimo klausimai ......................... 19 4.3. Praktinė užduotis „Matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis“ (2 ak. val.) 4.3.1. Fotografavimas 4.2.2. Geriausių nuotraukų atsirinkimas, apibendrinimas

5.

Objektyvas (1 ak.val.) 5.1. Objektyvų parametrai .................................................................................................... 20 5.2. Židinio nuotolis ir matymo kampas ............................................................................. 21 5.3. „Žuvies akis“ ............................................................................................................... 21 5.4. Plačiakampis objektyvas ............................................................................................ 21 5.5. Standartinis objektyvas ............................................................................................... 21 5.6. Ilgo židinio nuotolio objektyvas ............................................................................ 21

6.

Diafragma (1.5 ak.val.) 6.1. Diafragma ...................................................................................................................... 22 6.2. Ryškumo gylis .................................................................................................................... 23

7.

Peizažas (0.5 ak.val.) 7.1. Spalvų gausa mus supančioje aplinkoje ..................................................................... 26 7.2. Peizažo fotografavimas skirtingu paros/metų laiku ............................... 27 7.3. Praktinė užduotis „Neryškumo iliuzija“ (2 ak. val.) 7.3.1. Fotografavimas 7.3.2. Geriausių nuotraukų atsirinkimas, apibendrinimas

8.

Judesys (2 ak.val.) 8.1. Išlaikymas ........................................................................................................................ 8.2. Jautrumas (ISO) ............................................................................................................... 8.3. B/W balansas ................................................................................................................ 8.4. Ekspozicija ........................................................................................................................

9.

Pagrindiniai priedai (1 ak.val.) 9.1. Fotografavimas su stovu .............................................................................................. 32 9.2. Blykstės naudojimas ..................................................................................................... 33

28 29 30 31

9.3. Praktinė užduotis „Sielos“ (2 ak. val.) 7.3.1. Fotografavimas 7.3.2. Geriausių nuotraukų atsirinkimas, apibendrinimas 3


10.

Kompozicija (1 ak.val.) 10.1. „Auksinio pjūvio“ taisyklė ............................................................................................ 35 10.2. Horizonto linija .............................................................................................................. 36 10.3. Spalva ............................................................................................................................ 37

11.

Analoginė fotografija (1 ak.val.) 11.1. Fotojuostelės ..................................................................................................................38 11.2. Pinhole – fotoaparatas be lęšio .............................................................................. 38 11.3. Multiekspozicija .............................................................................................................. 38 11.4. Lomografija ..................................................................................................................... 39 11.5. Cross procesas ............................................................................................................... 39

12.

Natiurmortas (1 ak.val.) ........................................................................................................ 40 12.1. Priemonės, reikalingos natiurmorto fotografavimui ...................................... 41 12.2. Praktinė užduotis „Netikėtumo faktorius“ (juostiniu fotoaparatu) arba „Kitokia tvarka“ (skaitmeniniu fotoaparatu) (2 ak. val.) 7.3.1. Fotografavimas 7.3.2. Geriausių nuotraukų atsirinkimas, apibendrinimas

13.

Naktinė fotografija (3 ak. val.) 13.1. Objektų pasirinkimas naktinei fotografijai ..................................................... 42 13.2. „Piešimas šviesa“ ................................................................................................... 43 13.3. „Šviesos teptukas“ .................................................................................................. 44 13.4. Praktinė užduotis „Šviesa tamsoje“ (2 ak. val.) 13.4.1. Fotografavimas 13.4.2. Geriausių nuotraukų atsirinkimas, apibendrinimas

14.

Autoportretas (2 ak.val.) 14.1. Portretų komponavimo patarimai ................................................................... 45 14.2. Autoportreto ypatybės ......................................................................................... 47 14.4. Praktinė užduotis „Mano gyvenimo vaidmenys“ (3 ak. val.) 14.3.1. Fotografavimas 14.3.2. Geriausių nuotraukų atsirinkimas, apibendrinimas

15.

Apibendrinimas (2 ak.val.) 15.1. Atmintinė ........................................................................................................................ 48 15.2. Pagrindiniai fotografijos vertinimo kriterijai ........................................................ 48 15.3. Penkios fotografo tobulėjimo pakopos ................................................................ 49 15.4. Fotografijos įvado pamokų aptarimas

Terminų žodynas .................................................................................................................................. 51 Priedai ....................................................................................................................................................... 53 Viso: 32 ak.val.: 5 pamokos po 5 val.; 1 pamoka 7 val.

4


1 skyrius Fotografijos įvadas 1.1. Patarimai pradedantiesiems fotografams Kelionės į fotografijos pasaulį pradžioje, humoro forma pateikiame kelis dažniausiai pasitaikančius pradedančiųjų fotografų klaidų pavyzdžius. Nors šmaikščiai atrodo, tačiau šiuose pavyzdžiuose yra daug naudingos informacijos, kurią išsamiau nagrinėsime tolesniuose skyriuose. P.S. šio skyriaus nuotraukos specialiai parinktos „buitinės“, nekokybiškos - tokios, kokios dažniausiai būna fotoaparatą paėmus į rankas pirmą kartą.

1. Prieš fotografuodami nepamirškite nuimti fotoaparato dangtelio

2. Tvirtai laikykite fotoaparatą, kad šis rankose nejudėtų

3. Stebėkite, kad jūsų pirštas ar fotoaparato dirželis neužstotų objektyvo ar blykstės

4. Fotografuodami stebėkite kur suvedamas ryškumas (fokusas). Ryškus turi būti pagrindinis objektas, o ne fonas už jo 5


5. Stebėkite kur krenta jūsų šešėlis, kartais jis gali sugadinti visą nuotrauką

6. Kreivas horizontas nuotraukoje atrodo labai prastai. Horizonto linija neturi kirsti žmogaus kūno

7. Fotografuodami portretą, nenueikite pernelyg toli nuo fotografuojamojo

8. Fotografuodami portretą neprieikite pernelyg arti. Negalima nukirpti žmogaus smakro. Jei nepakanka erdvės įkomponuoti fotografuojamo žmogaus veidą, - geriau „nukirpti“ šiek tiek kaktos, nei smakro

6

9. Fotografuodami portretą stebėkite, kad antro plano daiktai neatsirastų tiesiai virš galvos


10. Saulėtą dieną stenkitės, kad saulė apšviestų veidą, o ne nugarą. Jeigu būtina fotografuoti prieš saulę ir norite nuotraukoje matyti veidą – naudokite blykstę

11. Fotografuodami portretą patalpoje, atkreipkite dėmesį ar pakankamas apšvietimas

12. Fotografuodami portretą stenkitės, kad kadre būtų ne vien tik galva

13. Fotografuodami portretą stebėkite, kad žmogus nuotraukoje nebūtų užsimerkęs. Žvilgsnis - portreto ašis

14. Fotografuodami žmogų su akiniais, stebėkite kaip krinta šviesa, kad nuotraukoje ji neatsispindėtų nuo akinių stiklų

7


15. Fotografuodami portretą stebėkite, kad pašaliniai daiktai neužstotų veido

16. Pagrindinis objektas neturi būti visiškai nustumtas į šoną

17. Fotografuodami save (autoportretą), fotoaparatą laikykite abiem rankomis

18. Fotografuodami savo (autoportretą) atspindį nenaudokite blykstės

19. Portretas bus įdomesnis, jeigu žmogus į jus atsisuks veidu, o ne nugara 8


20. Vaikus fotografuokite pritūpę iki jų akių lygio

21. Fotografuodami peizažą stebėkite, kad jo neužstotų pašaliniai elementai

22. Kad peizažas nebūtų nuobodus, verta susirasti jį pagyvinantį elementą

23. Fotografuodami judesį, pasistenkite jį perteikti (angl. paning)

24. Fotografuodami daiktus, stenkitės perteikti jų formą/apimtis 9


25. Fotografuodami keletą daiktų (natiurmortą) pamąstykite apie jų tarpusavio ryšį

26. Integruotą blykstę naudokite tik būtinais atvejais

27. Skaitmeniniuose fotoaparatuose verta pasirinkti didesnę nuotraukų išsaugojimo raišką, kad vaizdas būtų kokybiškas

28. Atkreipkite dėmesį kada kokia kompozicija labiau tinka (statmenas ar gulsčias kadras).

1.2. Šviesa Žodis „fotografija“ reiškia „šviesos raštas“, „šviesoraštis“ (gr. photos – šviesa, grapho – rašau). Šis terminas anglų ir vokiečių kalboje pradėtas vartoti 1839 m. vasarį. Šviesa fotografijoje yra vienas esminių dalykų. Jei nebūtų šviesos, negalėtume užfiksuoti to, ką norime, kas mus supa – apskritai nieko. Mūsų akys mato daug daugiau nei bet kokia technika – daugiau šviesos, daugiau pustonių ir daugiau subtilybių. Todėl kartais nusiviliame, kad nuotraukoje nepavyko perteikti to, ką matėme ir jautėme. Skiriasi net nuotrauka matoma kompiuteryje ir atspausdinta popieriuje. Nuotrauka ekrane spindi iš vidaus, nes ekrane yra šviesą skleidžiantys elementai. O atspausdinus nuotrauką ant popieriaus – negausime švytėjimo efekto ir nuotrauka atrodys blankesnė. Todėl reikia daug praktikuotis ir mąstyti fotografiškai. Reikia stebėti šviesą, ją prisijaukinti ir, pasitelkus turimos technikos charakteristikas, maksimaliai perduoti ir sustiprinti šviesos efektą… 10


Mus supančius daiktus matome todėl, kad jie yra apšviesti. Šviesa daro įtaką fotoatvaizdo įtaigumui ir veikia žiūrovo nuotaiką. Ji gali būti įvairaus intensyvumo, natūralioji arba dirbtinė, kryptinga arba išsklaidyta, turinti kokį nors atspalvį arba be jo. Taip pat ji gali apšviesti objektą iš įvairių pusių. Šviesa iš priekio (frontalusis apšvietimas) panaikina daiktų faktūrą, sukuria plokščią atvaizdą. Šoninis apšvietimas, priešingai, pabrėžia formą ir faktūrą, nuotraukos spalvos tampa gilesnės, sodresnės. Fotoatvaizdo komponavimas tiesiogiai priklauso nuo to, kaip apšviestos įvairios kadro dalys, kur yra išsidėstę šešėliai. 1.3. Šviesos kritimo kampas Dažniausiai naudojami 3 apšvietimo krypties tipai: Frontalusis – toks apšvietimas, kai šviesos šaltinis (saulė, lempa, blykstė) šviečia iš priekio. Frontalusis apšvietimas riboja meninės kūrybos galimybes ir pasiteisina tik tada, kai pats fotografuojamas objektas yra įdomus ir išraiškingas. Šoninis (trijų ketvirčių) apšvietimas suteikia fotografiniam atvaizdui išraiškingumo. Tai plastiškiausias apšvietimas. Jo ypatybės labiausiai atsiskleidžia krintant kryptingam šviesos pluoštui. Kai ryški šoninė šviesa statmena – šešėlinė nuotraukos pusė gali gautis visiškai tamsi. Naudojant šoninę šviesą, atvaizde dominuoja pusšešėliai, sukuriamas erdvės gilumo įspūdis, objektų paviršiai įgauna reljefo formą. Kontražūrinis apšvietimas (priešpriešinė šviesa) yra tuomet, kai šviesos šaltinis yra už objekto, tiesiai priešais fotografą. Kontražūrinis apšvietimas – tarytum įrėminimas šviesa – išryškina fotografuojamų objektų kontūrus. Toks apšvietimas sukuria didelį apšviestų vietų ir šešėlių kontrastą. Prieš fotoaparatą esantys objektai lieka neapšviesti, todėl būna beveik juodi (kartais verta panaudoti blykstę norint išryškinti pirmame plane esančius objektus). Tiesioginiai šviesos spinduliai, praėję pro objektyvą, sudaro blyksnius ir kitokių defektus. Norint jų išvengti, reikia naudoti blendę (objektyvo gaubtą, apsaugantį lęšius nuo šviesos spindulių) arba parinkti tokį fotografavimo tašką iš kurio fotografuojami objektai visiškai užstotų tiesioginius šviesos spindulius.

Frontalus apšvietimas

Šoninis apšvietimas

1.4. Kontrastas Kontrastas (pranc. contraste – ryški priešingybė, skirtumas) pats savaime neegzistuoja. Tai skirtingų kokybių sugretinimas. Vaizduojamojoje dailėje kontrastai yra regimi: šviesi ir tamsi dėmė, šilta ir šalta spalva, didelė ir maža forma, lygus ir nelygus paviršius, vertikalė ir horizontalė, tiesi ir kreiva linija ir pan. Kontrastu galima pabrėžti svarbiausią objekto dalį, kompozicijos centrą, paryškinti kai kuriuos elementus. Kontrastui daugiausia įtakos turi elemento dydis ir spalva bei jų santykis Kontražūrinis apšvietimas – su fonu. Kuo didesnis ir ryškesnis elementas, tuo jis labiau veikia foną. Ypač priešpriešinė šviesa spalva fiziologiškai veikia achromatinius fonus. Net ir nedidelis spalvos lopinėlis baltame, juodame, pilkame fone keičia jo kokybę. Spalvų ir įvairių formų kontrastai puošia šventes, maskaradus ir muges. Kontrastai plačiai taikomi reklamoje, plakatuose, optinėje dailėje. Trumpalaikiai kontrastai jaudina, kelia šventinę nuotaiką, o per ilgesnį laiką jie nusibosta, netgi vargina. Spalvų kontrastus ypatingai mėgsta vaikai bei neišlavinto skonio žmonės. Profesionalūs menininkai kontrastus naudoja pagrįstai ir emocionaliai, kartais išprovokuodami meninių priemonių disharmoniją, kompozicijos akcentų paryškinimą. Kompoziciją harmonizuoti kontrastais sunku, nes reikia didelio takto, meistriškumo. Tačiau tokios kompozicijos būna efektingos, netikėtos. 11


Fotografuojant įprastą ir saulėtą dieną, gaunamos ryškios ir sodrios nuotraukos. Šiuo atveju dauguma fotoaparato automatinių funkcijų veikia puikiai. Bet jei fotografuojate žmones, pastebėsite ryškius šešėlius, krintančius nuo žmogaus nosies, antakių. Nesimatys žmogaus akių, veidas bus padalintas į dvi zonas – šviesią ir tamsią. Gaunamas labai kontrastingas ir grafiškas vaizdas (šviesos ir šešėlio kontrastas). Tokioje situacijoje patartina, kad fotografuojamas žmogus ar žmonės nežiūrėtų tiesiai į objektyvą, o šiek tiek pasisukiotų. Galima atrasti tam tikrą fotografavimo kampą, kai kontrastas nerėžia akies, o fotografuojamas žmogus yra atpažįstamas. Debesuotą dieną šviesa tolygiau pasiskirto, nėra tiesioginių saulės spindulių ir didelio kontrasto, nes debesys atstoja difuzorių (šviesos sklaidytuvą) ir laužia šviesos spindulius įvairiomis kryptimis. Tokiu oru labai gerai fotografuoti žmones, jų portretus. Jie neprisimerkia apakinti šviesos ir nuotraukose išeina natūraliau. Pastebėjimas – fotografuojant debesuotą dieną reikia stebėti kuri dangaus pusė šviesesnė ir iš kurios šviesa sklinda stipriau, nes jei nukreipsite fotoaparatą į šviesos šaltinį, gausite daugiau siluetų, o dangus bus per šviesus. Taip atsitinka ir apniukusią dieną, kai saulė pasislepia po vienu debesėliu, o visas kitas dangaus plotas nedebesuotas. Tokiu atveju šviesos šaltinis yra ne saulė pasislėpusi po debesimi, bet likęs dangaus plotas be debesų.

Nušviesta nuotrauka

Tamsinta nuotrauka

„Nušviestoje“ nuotraukoje juodi gilūs šešėliai išduoda, kad veidas apšviestas ryškia šviesa. Odos paviršius išryškėjęs. Taip pat atkreipkite dėmesį į atspindžius (tai pradinio šviesos šaltinio veidrodiniai atspindžiai) ant nosies. Palyginkite šviesos efektus su „tamsinta“ nuotrauka. Skirtumas tik tas, kad antroje nuotraukoje pradinis šviesos šaltinis išsklaidytas taip, kad jis tampa didesnis už fotografuojamą objektą. Blanki šviesa išsklaido ryškius šešėlių kraštus. Pastaba: raiži šviesa yra tinkama norint išryškinti tekstūrą, nes trumpi šešėlių perėjimai juos vizualiai apibrėžia. Tokia šviesa praverčia išryškinant medžiagos bangeles, plaukų sruogas, faktūrą. Tačiau nevertėtų išryškinti moters odos, nes tampa matomos raukšlės, įvairios linijos, poros...

12


2 skyrius Fotografijos istorija 2.1. Fotografijos atsiradimas Senovės graikai manė, jog mūsų akys skleidžia spindulius, kaip lazeris, leidžiantis mums matyti. Kinų filosofas Mo-Ti (g. 470 m. pr. Kr.), Aristotelis (g. 384 m. pr. Kr.), Theon iš Aleksandrijos (g. 335 m.), AlKindi (Alkindus, g. 800 m.) aprašė per skylutę praeinančios šviesos poveikį. Tačiau, žmogus supratęs, kad šviesa patenka į akį, o ne palieka ją, buvo musulmonų 10-ojo amžiaus matematikas, astronomas ir fizikas Ibn al-Haitham. Jis išrado pirmąją pinhole (angl. adatos skylutė) kamerą po to, kai pastebėjo, kaip šviesa praeina per langų langinių skylę. Kuo mažesnė skylė, tuo geresnis vaizdas. Jis buvo pirmasis sėkmingai suprojektavęs visą vaizdą iš lauko į ekraną ant sienos camera obscura patalpoje (iš arabų žodžio qamara – tamsus arba privatus kambarys). Jis taip pat pripažintas pirmuoju žmogumi, perėjęs nuo filosofinės veiklos prie eksperimentinės fizikos. Tačiau pirmasis detalus prietaiso su plyšio ir ekrano išdėstymo schemomis aprašas atsirado 1485 m., jo autorius – Leonardas da Vinčis.

Camera obscura pavyzdžiai (paveikslėliai iš interneto)

Camera obscura – pro mažą skylutę įsiskverbiantis šviesos spindulys visiškai tamsioje patalpoje ant šviesios sienos projektuojantis apverstą vaizdą. Šiuo būdu gaunamą išorinio vaizdo projekciją dailininkai perpiešdavo ant popieriaus. Šis optinis įrenginys turėjo įtakos fotografijos atsiradimui. Visų fotografijos pradininkų vienintelis tikslas buvo užfiksuoti stabilų fotografinį vaizdą, kuris neišnyktų per laiką. Pirma sėkminga nuotrauka – heliografija – „Vaizdas į miesto stogus“ padaryta 1826 metų birželį/ liepą. Ją, ant alavo plokštelės užtepęs judėjos bitumą (Sirijos asfaltą, kuris būdamas šviesoje sukietėja), padarė savamokslis išradėjas prancūzas Žosefas Niceforas Niepsas. Nuotraukai padaryti reikėjo 8 valandų ekspozicijos (buvimo šviesoje), vėiiau vaizdą fiksavo levandų aliejumi. Niepsas labai sunkai sirgo ir vienam tęsti bandymų jam nebūtų pavykę, tad 1829 metų sausio 4 dieną jis sutiko bendradarbiauti su prancūzu Luis Daguerre. Nors Niepsas vos po ketverių metų mirė, Daguerre bandymus tęsė. Netrukus jis atrado būdą, kaip kurti fotografijos plokšteles (fotoplokšteles). Tai procesas, kuris labai ženkliai – nuo 8 valandų iki pusvalandžio – sumažino ekspozicijos (išlaikymo) laiką. Daguerre taip pat atrado, jog panardinant vaizdą į sidabro druską, šis tampa nuolatinis ir neišnyksta. Daguerro atrastas procesas buvo pavadintas dagerotipija, o gauti vaizdai – dagerotipais. Dagerotipija išplito visame pasaulyje ir egzistavo apie 15 metų. Originali Daguerre fotokamera svėrė apie 50 kg! Jos dydis prilygo vidutinio dydžio televizoriui, tačiau svėrė ši kamera tris kartus daugiau. Teigiama, kad Louis’o Daguerre 1838 metų pavasarį pačioje judriausioje Paryžiaus gatvėje darytoje nuotraukoje pirmą kartą užfiksuotas žmogus – nedidelė figūrėlė. O kur kiti žmonės? Vaizdo eksponavimas sidabru padengtoje plokštelėje užtrukdavo minutes ar net valandas. Tad beveik visus Nicéphore Niépce’s seniausia pasaulyje fotografija „Vaizdas į žmones šioje nuotraukoje „nuplovė“ ilgas 10 minučių miesto stogus“ („View from the Window at Le Gras“ 1826 m.). Nuotrauka iš interneto

13


išlaikymas. Liko tik vienas džentelmenas, kuriam gana ilgai valė batus... Oficialiai šiuolaikinės fotografijos (tokios, kokią mes ją dabar suprantame) gimimo data laikoma 1839 metų sausio 7 diena. Tądien prancūzas fizikas Fransua Arago Paryžiaus mokslų akademijoje paskelbė apie Niepso bei Daguerre išradimą ir jį čia pat visuomenei pademonstravo. Beje, beveik kartu su prancūzais, savo išradimą, kaip popieriuje, išmirkytame chlorido druskos tirpale, išgauti vaizdą, 1839 metų sausio 31 dieną pademonstravo anglas Foksas Talbotas. Procesas buvo negatyvinis-pozityvinis, nuotraukas jau galima Louis Daguerre „Boulevard du Temple“, 1838 tiražuoti. Talbotas vėliau užpatentavo šį išradimą, Nuotrauka iš interneto procesą pavadindamas kalotipija (arba talbotipija). 1839 metų rugpjūčio 19 dieną Prancūzijoje apie dagerotipiją informuota plačioji visuomenė, spaudoje paskelbti išsamūs straipsniai. Tačiau fotografijos terminą pirmasis 1839 metais panaudojo anglas seras Džonas Heršelis, atradęs cianotipiją (išsamiau 4 priede). 1839 metų kovo 14 dieną Džonas Heršelis Karališkajai akademijai pristatė veikalą „Užrašai apie fotografijos meną, arba cheminių šviesos spindulių pritaikymas vaizdo atvaizdavimui“. Čia, be fotografijos, buvo ir tokie terminai, kaip negatyvas, pozityvas, momentinė nuotrauka (snapshot). Anglų skulptorius Frederikas Skotas Arčeris patobulino nuotraukų detalumą. Jis negatyvui naudojo stiklą su kolodijaus emulsija, o nuotraukos buvo spausdinamos ant albuminio popieriaus. Šis procesas, pavadintas šlapio kolodijaus vardu, buvo tradicinės fotografijos prototipas. Tokia fotografija buvo pigesnė, nei dagerotipija. Tačiau pats procesas, nors ir viešai paskelbtas, patentuotas nebuvo. Metodas išpopuliarėjo ir dagerotipiją visiškai išstūmė. 1888 m. amerikietis Džordžas Eastman’as įsteigė „Kodak“ kompaniją, kuri ėmė prekiauti dėžutės dydžio fotoaparatais užtaisytais foto juostelėmis. Išfotografavus juostelę, „Kodak“ darbuotojai įdėdavo naują, seną išryškindavo ir užsakovui atiduodamo nuotraukas: „Jūs tik spaudžiate mygtuką – viskuo kitu pasirūpinsime mes“ – tapo „Kodak“ devizu. Taip fotografija tapo prieinama kiekvienam mėgėjui. XX amžiuje mėgėjiškoji fotografija vis labiau plėtėsi. Tam itin daug įtakos turėjo mažų fotolaboratorijų atsiradimas ir paplitimas 9-o dešimtmečio pradžioje, pagreitinęs ir palengvinęs nuotraukų gamybą. 2.2. Skaitmeninė era 1969 metus galima laikyti skaitmeninės fotografijos užuomazgomis. XXI amžiuje tradicinę fotografiją keičia skaitmeninės technologijos. Jau nebereikia fotojuostų, negatyvų, vaizdas matomas iškart. Atsiveria naujos ir neribotos galimybės. 1969 metų spalio 17 dieną Džordžas Smitas bei Vilardas Boilas „Bell Labs“ kompanijoje išrado CCD (angl. charge-coupled device) įreginį – vaizdo jutiklį, kuris yra visų skaitmeninių kamerų širdis. CCD – mažas vaizdo jutiklis, skaitmeninėse kamerose naudojamas analoginius duomenis paversti skaitmeniniais. Smitas ir Boilas mėgino sukurti naują puslaidininkių atminties kompiuteriams rūšį. Iki 1970 metų jie įmontavo CCD į pirmąją pasaulyje kietojo kūno vaizdo kamerą. 1975 m. pademonstravo pirmąją CCD kamerą, kurios vaizdo kokybė buvo pakankama televizijos transliacijai. Tačiau CCD panaudoti fotografijai buvo neįmanoma iki 1981 metų, kol Sony Corporation nepagamino pirmosios prototipinės skaitmeninės kameros Mavica. Ši kamera registravo vaizdus kaip magnetinius impulsus į kompaktišką 2 colių lankstųjį diską (floppy disk). Vaizdus į diską fiksavo du CCD lustai. Tačiau pirmosios Mavicos laikyti tikrąją skaitmenine kamera negalima, nors ji ir pradėjo skaitmeninių kamerų revoliuciją. Tai buvo kamera fiksavusi sustabdyto vaizdo kadrus. Vis dėlto Mavica buvo griozdiška, labiau primenanti lanksčiųjų diskų dėžę, nei tradicinę kamerą. Tačiau prasidėjo lenktynės – kas pakels šią technologiją į naujas aukštumas. 1986 metais Kodak mokslininkai išrado megapikselinį jutiklį, galintį fiksuoti 1,4 milijonus pikselių. Dėl to buvo galima padaryti 5x7 colių skaitmeninę aukštos kokybės fotonuotrauką. 1991 m. Kodak išleido pirmąją profesionalią skaitmeninės kameros sistemą (DCS – Digital Camera System), skirtą fotožurnalistams. 1990 metais pasirodė Logitech su Dycam Model 1 nespalvota skaitmeninė kamera. Tai buvo pirmoji pasaulyje visiškai skaitmeninė plačiajam vartotojui skirta kamera. Ji turėjo 1 MB atminties, 376 x 240 pikselių CCD įrenginiu, naudojo 256 pilkumo atspalvius, TIFF formatu išsaugodavo 32 suspaustas nuotraukas. 14


3 skyrius Pažintis su fotoaparatais 3.1. Fotografavimo procesas Svarbiausias XX a. pokytis fotografijoje buvo skaitmeninės eros pradžia. Tačiau fotoaparatas, kad ir koks jis būtų, tebėra šviesai nepralaidi dėžė su lęšiu viename gale ir šviesai jautria priemone (fotojuosta arba vaizdo sensoriumi) kitame. Šviesos įsiskverbimo per objektyvą ir vaizdo užfiksavimo proceso esmė lieka ta pati. Tam, kad sumažintų gamybos išlaidas ir padarytų gamybos procesą paprastesniu, fotoaparatų gamintojai kūrė, kuria ir greičiausiai dar ilgai kurs šiek tiek mažesnius sensorius, lyginant su įprastu kadro dydžiu. Mažesnio sensoriaus pasekmė – židinio nuotolio daugiklis (angl. crop factor): tai skaičius nurodantis kiek kartų fotoaparato sensorius yra mažesnis už pilną kadrą. Dėl mažesnio sensoriaus per tą patį objektyvą vietoj pilno kadro vaizdo matysime tik „iškirptą“ jo viduriuką. Tiesioginio vaizdo ieškikliai neveidrodiniuose fotoaparatuose negali atvaizduoti tiksliai tokio vaizdo, koks matomas pro objektyvą.

Fotografavimo procesas:

Fotografavimas/vaizdo užfiksavimas vyksta atdarant ir uždarant fotoaparato užuolaidėles Pavyzdys iš http://www.mikasbinkis.lt

Veidrodiniame fotoaparate, veidrodis ir pentaprizmė sufokusuoja šviesos spindulius vaizdo ieškiklyje.

Šviesos kelias fotografavimo metu Šviesos kelias į vaizdo ieškiklį Paveikslėlis iš „John Hedgecoe. Fotografijos knyga“, p.14 15


3.2. Fotografavimo programos Skirtinguose fotoaparatų modeliuose fotografavimo programų raidės kiek skiriasi. Vienodai žymimos M, P ir AUTO programos. Sony, Fuji, Olympus, Nikon sistemose diafragmos prioriteto programa žymima raide A, išlaikymo prioriteto programa – S, o Canon, Pentax sistemose, atitinkamai – Av, Tv. Automatinė programa pati tinkamiausia pradedant fotografuoti. Šioje programoje fotoaparatas pats parenka visas reikšmes, todėl jums nebereikia galvoti apie išlaikymą, diafragmą ir jautrumą (ISO). Automatinėje programoje galite susikoncentruoti į nuotraukos kompoziciją ir laiku paspausti mygtuką. Net ir blykstė nepakankamo apšvietimo sąlygomis pasikels ir suveiks automatiškai. Automatinėje programoje tam tikros meniu alternatyvos yra neprieinamos. Nors ši programa yra labai patogi, išdrįskite tam tikrais momentais jos atsisakyti. P, S, A ir M programos suteiks daugiau galimybių kontroliuoti galutinį rezultatą, o nuotraukas gausite tokias, kokių norėjote. P programa yra taip pat automatinė programa, labai artima AUTO programai. Programa automatiškai nustato diafragmą ir išlaikymą, kad gautumėte tinkamai eksponuotą nuotrauką. Sukdami režimo išrinkimo diską galite pakeisti fotoaparato siūlomus nustatymus. P programoje atsižvelgdami į apšvietimo sąlygas pats galite pasirinkti ISO. Blykstę kontroliuojate pats, todėl esant reikalui ją turite pakelti. S arbaTv programoje galioja išlaikymo prioritetas. Ši programa gera tuomet, kai pats norite parinkti specifinį išlaikymą, pavyzdžiui, norėdami užfiksuoti judėjimo efektą, arba meninėje nuotraukoje išryškinti judėjimo sukuriamą neryškų vaizdą. Įvertindamas jūsų pasirinktą išlaikymą, fotoaparatas parenka tinkamą diafragmą, kad gautumėte gerai eksponuotą nuotrauką. S (Tv) programoje atsižvelgdami į apšvietimo sąlygas pats galite pasirinkti ISO. Blykstę kontroliuojate pats, todėl esant reikalui ją turite pakelti. A arba Av programoje galioja diafragmos prioritetas. Ši programa gera tuomet, kai pats norite kontroliuoti ryškumo gylį. Fotografuojant, pav. portretą, reikalingas mažas kadro gylis, o A(Av) programoje galite pasirinkti reikiamą diafragmos reikšmę. Įvertindamas jūsų pasirinktą diafragmą, fotoaparatas nustatys atitinkamą išlaikymą, kad gautumėte tinkamai eksponuotą nuotrauką. A(Av) programoje atsižvelgdami į apšvietimo sąlygas pats galite pasirinkti ISO. Blykstę kontroliuojate pats, todėl esant reikalui ją turite pakelti. M - rankinis režimas, kuriame jūs pats kontroliuojate visus fotoaparato nustatymus. Pats nustatote ir išlaikymo, ir diafragmos, ir ISO reikšmes. Kad gautumėte gerai eksponuotą nuotrauką naudokitės šviesos srauto matavimo įrenginiu. Vaizdo ieškiklyje matysite informaciją apie tai, ar jūsų parinkti nustatymai duos per trumpą ekspoziciją (nuotrauka bus per tamsi), per ilgą ekspoziciją (per šviesi) ar tinkamą ekspoziją. M režimas yra truputį lėtesnis, reikalaujantis daugiau laiko nustatymams, todėl labiau tinka fotografuoti nejudančius vaizdus. Blykstę kontroliuojate pats, todėl esant reikalui ją turite pakelti. 3.3. RAW ir JPEG formato skirtumai RAW (vert. žalias, pusžalis, neapdirbtas) – tai fotoaparato neapdorotas skaitmeninis kadro pavidalas. Jis suteikia galimybę pačiam atlikti visas įprastai automatiškai atliekamas fotoaparato operacijas, suformuojančias nuotrauką. RAW failai yra daug didesni už JPG, juos galima peržiūrėti tik su specialiomis vaizdo redagavimo programomis, tačiau jie išsaugo daugiau informacijos nei paprasti JPG failai. RAW formatas ypatingas tuo, kad faile esanti informacija nėra apdirbta jokių programų – nei vidinės fotoaparato programinės įrangos, nei kompiuteriuose naudojamų grafikos programų. Šviesa, surinkta matricos ir konvertuota į skaitmeninį signalą, taip ir įrašoma. Gaunama tik žaliava tolesniam apdirbimui, beje, labai lanksti ir kokybiška.

16


RAW naudojimo pliusai: • WB (white balance, baltos spalvos balansas) – esamą šviesos temperatūrą Kelvinais (baltos spalvos balanso vienetai) fotoaparatas įrašo į RAW failą tik kaip papildomą informaciją – ją paskui galima keisti savo nuožiūra. • Galimas šešėlių šviesinimas, mažesnė „išdeginimo” (pereksponavimo) tikimybė. RAW geba išsaugoti 12 bitų informacijos, kai JPEG tik 8 bitus. • Kokybiškesnis rezultatas – vaizdas glaudinamas be praradimų, neskubant todėl RAW vaizdo natūralesnės spalvos, geresnis detalumas. • Kokybiškesnis spalvinių triukšmų šalinimas. Naudojant kokybiškas RAW konvertavimo programas prarandama mažiau detalių, nei su JPEG formatui pritaikytomis programomis. • Efektyvesnė švytėjimo (šviesos prasismelkimas į gretimus pikselius) korekcija. RAW naudojimo minusas – didelė failo apintis (neapdorota žaliava užima daug vietos – ~10 MB viena nuotrauka). Greitai sunaudojama fotoaparato atminties kortelės (flash) talpa. Didesni failai ilgiau rašomi į atminties kortelę, todėl fotografavimas serijomis RAW formatu yra lėtesnis. JPEG formatu fotografuoti serijomis galima be apribojimų, paprastai. Tačiau kai serijinis bei greitas fotografavimas nėra ypatingai reikalingas – fotografavimas RAW formatu pats geriausias sprendimas tiek naujokui – leidžia ištaisyti gan grubias eksponavimo, baltos spalvos balanso klaidas, tiek profesionalui – galima naudoti didesnį jautrumą, atskirai koreguoti kiekvieno spalvos kanalą. Taigi, privalumai beveik aiškūs. Bet kodėl šie formatai skiriasi? Fotoaparato veikimą iliustruoja ši schema:

Šviesos signalas, gautas matricoje, AD (analog-digital) konverteriu paverčiamas skaitmenine informacija. RAW atveju ši informacija iškart įrašoma į atminties kortelę. JPEG atveju, iš konverterio gauta informacija apdorojama fotoaparato procesoriaus: pritaikomi visi nustatymai, tada gautas vaizdas suspaudžiamas pagal nustatymuose numatytą suspaudimo laipsnį, ir gautas JPEG failas rašomas į kortelę. Nesunku suprasti, kad nustatymų korekcijos bei JPEG glaudinimas daug kokybiškiau gali būti atlikti kompiuteriu – algoritmai daug tikslesni, platesnis pasirinkimų intervalas, grafikos programų taip nespaudžia laikas, kaip fotoaparato programinės įrangos – retas kuris džiaugsis fotoaparatu, kuriame keliasdešimt sekundžių trunka vienos nuotraukos apdorojimas... Bet to RAW konvertavimas kompiuteryje vyksta su priežiūra – pagal nuotraukos ypatybes fotografas gali lengvai pakoreguoti konvertavimo parametrus. Apibendrinant galima teigti, kad verta naudoti RAW formatą kai: • dirbtinis, neaiškus apšvietimas, galimos problemos su baltos spalvos balansu; • kontrastingas ar sudėtingo apšvietimo vaizdas; • profesionalus, atsakingas darbas. RAW nebūtina naudoti, kai nuotraukų daug o vieno kadro vertė nėra labai didelė: kelionėse, fotografuojant serijomis. Naudojant RAW pravartus režimas „Išsaugoti RAW ir JPEG formatus“. Šiuo atveju „nušaunam“ du zuikius – turim ir paruoštą, kompaktišką, patogų peržiūrėt JPEG ir idealųjį, bet reikalaujantį papildomo darbo konvertuojant, RAW.

17


4 skyrius Etika fotografijoje 4.1. Etika Fotografuodami vadovaujatės savo jausmais ir jutimais. Matote spalvą, formą, faktūrą, tačiau kartu jaučiate saulės šilumą, girdite paukščių čiulbėjimą, juntate malonius aromatus – žolės ir gėlių kvapus, girdite medžių arba jūros ošimą. Tai veikia nuotaiką, emocijas, lemia vienokias ar kitokias patirtis, žadina vaizduotę. Emociškai patiriamas reginys grindžiamas visų šių faktorių visuma net ir tuomet, kai to net neįtariate. Deja, fotoaparatas – tai mechaninis prietaisas, neturintis emocijų. Jis gali fotografuoti tai, ką norite, tačiau fotografavimo rezultatas – nuotrauka – tik dvimatis matytos aplinkos atvaizdas. Todėl fotografas privalo parodyti išradingumą, kad jo nuotraukos pateisintų lūkesčius ir sugebėtų žiūrovams perteikti bent dalį emocinio matyto vaizdo turinio. Pagrindinis dabarties – naujausiųjų technologijų ir globalizacijos amžiaus – bruožas toks, kad sunku nustebinti meno vartotojus. Tiktai pastabus žvilgsnis įžvelgia kasdienybėje tokias akimirkas, kurios kitiems praslysta tarsi nematomos. Visi mato, bet ne visi pastebi Įdomiausias, Išraiškingiausias gyvenimo akimirkas! Fotografas iš pradžių privalo pastebėti ir tik po to nukreipti objektyvą. Pirmą kartą paėmus į rankas fotoaparatą ir nufotografavus keliasdešimt kadrų, galima padaryti vertingų atvaizdų, kuriuos mielai priims ir išspausdins kai kurie žurnalai ar kiti leidiniai. Tokios nuotraukos gali būti įvertintos įvairiose konkursuose. Mėgėjo atsitiktinė nuotrauka galbūt tobulai neatitiks teorinių fotografijos kanonų ir taisyklių, tačiau kartais tokių nukrypimų galima rasti ir profesionalių fotomenininkų, kurie pažeidžia šias taisykles sąmoningai, darbuose. Kūrybinė sėkmė reikalauja: • gebėjimo pastebėti ir atrinkti netipiškas gyvenimo akimirkas ar aplinkos niuansus; • kiek galima geriau išnaudoti visas fotografavimo galimybes ir priemones siekiant įamžinti savo pastebėjimus ir norint atskleisti kūrinio esmę; • nuotraukoms suteikti savitą vaizdavimo stilių, išsiskiriantį iš kitų fotomenininkų darbų. Fotografas į aplinką turi žvelgti kiek kitaip nei įprasta. Svarbiausia pastebėti kažką originalaus, gražaus, savito ir naudojantis fotoaparatu sugebėti tai perteikti kitiems. Tačiau, darydami nuotraukas turime atsižvelgti ne tik į norą nufotografuoti. Tam tikrose situacijose reikia sugebėti pajusti, ar atvaizdo platinimas gali būti neetiškas. Tam reikia, kad fotografas pažintų visuomenę ir joje galiojančius nerašytus įstatymus, pagal kuriuos vertinami aplinkiniai. Fotografas turi laikytis etikos reikalavimų fotografuodamas neįgalius žmones, nes jų atvaizdo platinimas dažnai įžeidžia jų orumą. Žmonės, turintys fizinių trūkumų jautriai reaguoja į savo nuotraukų publikavimą be sutikimo. Net ir gavęs tokio asmens sutikimą, fotografas turi pasirinkti tinkamą fotografavimo padėtį, kad gauta nuotrauka nebūtų įžeidžianti. Fotografas taip pat turi susimąstyti ar nepažeidžia etikos normų fotografuodamas vaikus iš asocialių šeimų. Jų atvaizdo publikavimas gali pakenkti tų vaikų socialiniams santykiams. Dažnai mokyklos bendruomenė nežino kokios sąlygos mokinio šeimoje, tad reikėtų vengti jų viešinimo, jei tai gali pakenkti vaikui. Kartais fotografas, norėdamas didesnio nuotraukos įtaigumo, ją montuoja. Šiuo atveju reikia elgtis ypatingai atsargiai, kad vienoks ar kitoks detalių sudėliojimas kadre nesukompromituotų pavaizduotų asmenų. Tačiau net ir nemontuotas nuotraukas, kuriose pavaizduota vieną reikšmę turinti situacija, yra neetiška derinti su tekstu taip, kad įgautų kitą prasmę. Taip fotografas nusižengia ne tik asmenims nuotraukoje, bet ir žiūrovams, pateikdamas iškreiptos tikrovės atvaizdą. Publikuodamas nuotraukas, kurios atskleidžia asmens gyvenimo detales, dėl kurių asmuo buvo neigiamai vertinamas praeityje, fotografas turi pamąstyti, ar tai tikrai būtina. Vien visuomenės smalsumo patenkinimas nėra pakankamas pagrindas. Taigi, fotografas turi jausti didžiulę atsakomybę už savo nuotraukas. Kiekvieną kartą darydamas fotografiją jis turi spėti pamąstyti, ar nepažeidžia žmogiškosios etikos reikalavimų. Žinodamas, kad nuotraukos bus publikuojamos visuomenės informavimo priemonėse, fotografas turi įsipareigoti visuomenei ir fotografuojamiems asmenims, kad atvaizdą panaudos atskleisti tiesai, o ne kurti melui.

18


„Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno ima gera, o blogasis iš blogo lobyno ima bloga. Jo burna kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Lk 6, 45) – šią citatą galima taikyti ir fotografiniam matymui. Ką mes matome aplinkui save, ką fiksuojame fotoaparatu? Kokias mintis žiūrovui sukelia mūsų nuotraukos? Tai ką mes matome, įamžiname, parodo mūsų gyvenimo/mąstymo prioritetus. 4.2 Teisiniai fotografavimo ir nuotraukų naudojimo klausimai Kas yra autorių teisės? Autorių teisės – tai specifinės kūrinio autoriaus teisės, leisti arba uždrausti naudoti jo kūrinius ir gauti už tai atlygį. Kada atsiranda fotografo teisės į fotografiją? Kai tik sukurta (užfiksuota). Kiek laiko autorių teisės saugo fotografijas? Autorių turtinės teisės galioja visą autoriaus gyvenimą ir 70 metų po jo mirties. Asmeninės neturtinės teisės saugomos neterminuotai. Ar galima fotografuoti pastatus ir skulptūras? Jei jie stovi viešoje vietoje – taip. Tačiau tik tuo atveju, jei jie nėra pagrindinis kompozicijos objektas ir jei nesiekiama turtinės naudos (jei už tą nuotrauką negausi pinigų). Kitu atveju reiktų gauti pastato ar skulptūros autoriaus leidimą. Pastatai ir paminklai patys yra autorių teisių objektai, tad šioje vietoje įstatymas bando suderinti visų interesus. Ar galima fotografuoti žmones? Norint publikuoti asmens atvaizdą, reikia gauti jo sutikimą. Išimtys yra šios: • fotografija susijusi su asmens vieša veikla (pvz., fotografuojamas premjeras, sporto žvaigždė ir pan.); • fotografuojama viešoje vietoje (gatvėje, parduotuvėje), jei asmuo nėra pagrindinis kompozicijos elementas. Tačiau ir šios išimtys galioja ne visuomet. Net ir viešų asmenų nereiktų fotografuoti orumą žeminančioje situacijose (pvz., su atsegtu praskiepu) ar jiems aiškiai demonstruojant nesutikimą fotografuotis (pvz., bandant slėpti veidą). Vaikų fotografavimas. Su vaikų fotografijomis reiktų elgtis labai atsargiai. Iki modelio pilnametystės tėvų rašytinis sutikimas gali jus apsaugoti nuo problemų, tačiau ir tai nepadės, jei vaiko teisių apsauga užsiimančioms institucijoms atrodys, kad fotografijos ar jų publikavimas kenkia nepilnamečiui (pvz., vaikas nufotografuotas neigiamoje situacijose). Ar galima fotografuoti žmonių namus? Jei namuose nedaromas įstatymo pažeidimas arba tai nėra ypatingai svarbu visuomenei, privačioje fizinio asmens (ne įmonės) valdoje be to asmens sutikimo fotografuoti negalima. Ši taisyklė galioja nepriklausomai, ar pats asmuo yra namuose, ar ne. Ar galima fotografuoti muziejuose, koncertuose, sporto renginiuose? Tam reikia organizatorių sutikimo. 4.3. Praktinė užduotis Fotoaparato „prisijaukinimas“. Pirmą kartą fotografuodami naudosimės fotoaparato automatinėmis funkcijomis. Ši užduotis skirta ne technikai, o asmeninio matymo lavinimui. Užduoties tema „Matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis“ (Antuanas de Sent-Egziuperi, „Mažsis Princas“).

19


5 skyrius Objektyvas 5.1. Objektyvų parametrai Norėdami padaryti kuo geresnes nuotraukas, visų pirma turite pažinti savo darbo įrankį – fotoaparatą. Jei suprasite kaip jis veikia, suderinę šias žinias su trupučiu fantazijos – gausite nuostabų rezultatą. Objektyvas – tai sudėtinga optinė konstrukcija skirta vaizdo projektavimui ant šviesai jautraus paviršiaus (matricos ar juostos). Objektyvų lęšiai paprastai būna stikliniai, nors dabar sferiniams lęšiams gaminti vis dažniau naudojamos kokybiškos skaidrios plastmasės. Pagrindiniai objektyvų parametrai – tai židinio nuotolis ir diafragma. Objektyvo židinio nuotolis – atstumas milimetrais nuo juostelės arba sensoriaus iki objektyvo vietos, kur vaizdas apsiverčia, kai objektyvas sufokusuotas į begalybę.

Židinio nuotolis viena iš svarbiausių objektyvo charakteristikų. Jis apsprendžia objekto priartinimą ir mūsų matymo kampą. Kuo didesnis židinio nuotolis, tuo arčiau atrodys fotografuojamas objektas, bet matysime vaizdą siauresniu kampu. Jei židinio nuotolis mažas – vaizdo aprėptis didelė, artinimas taip pat mažas. Skirtinguose šaltiniuose objektyvų klasifikacija nedaug skiriasi (kai kurie gamintojai neskirsto į grupes, kai kurie dalina į 3 grupes ir t.t.), todėl verta nurodyti populiariausius židinio nuotolių diapazonus: • „žuvies akis“ 6-18 mm • plačiakampiai 18-35 mm, • standartiniai 35-70 mm, • ilgo židinio nuotolio (tele) 70-135 mm, • super-tele >135 mm. Fotoaparatai būna keičiamų ir nekeičiamų objektyvų konstrukcijos. Keičiamų objektyvų konstrukciją turi visi veidrodiniai (profesionalūs) fotoaparatai. Vienos firmos keičiami objektyvai paprastai netinka kitos firmos fotoaparatui. Nors yra firmos (Sigma, Tokina, Tamron...) kurios gamina objektyvus įvairių firmų veidrodiniams fotoaparatams. Kintamo židinio objektyvas (dar vadinamas „zoominiu“, „kitiniu“) – tai objektyvas, kuris gali artinti ir tolinti vaizdą. Jis leidžia tiksliai parinkti kadruotę, nustatant reikiamą židinio nuotolį. Kiekvienas „kitinis“ objektyvas apima dviejų ar trijų fiksuoto židinio objektyvų diapazoną ir už optimalią kainą suteikia daugiau lankstumo fotografuojant. Kadangi nereikia kaitalioti objektyvų, lieka kur kas mažiau galimybių praleisti svarbų kadrą. Optinis didinimas – tai objektyvo didžiausio ir mažiausio židinio nuotolio santykis nurodomas ant objektyvo. Skaitmeniniai fotoaparatai turi ir skaitmeninio didinimo funkciją – tai centrinės nufotografuoto vaizdo dalies išdidinimas. Toks didinimas, aišku, pablogina gaunamo vaizdo kokybę ir nėra prasmingas profesionalioje fotografijoje. Bet ši funkcija labai pravarti jei pakanka nedidelio dydžio nuotraukų (internetui) ar filmuojant. Nekintamo židinio objektyvas (dar vadinamas „fiksu“) – tai objektyvas, kuris turi fiksuotą (tik vieną židinio nuotolį) ir juo vaizdo negalima nei artinti, nei tolinti (tai daroma fotografui pačiam prieinant arčiau ar tolstant nuo fotografuojamo objekto).

20


5.2. Židinio nuotolis ir matymo kampas Iliustracija apačioje ir nuotraukų, padarytų iš to paties taško serija po ja, parodo kaip didėjant židinio nuotoliui siaurėja matymo kampas.

Paveikslėlis pagal „John Hedgecoe. Fotografijos knyga“, p.24

5.3. „Žuvies akis“ Ypatingai plataus kampo objektyvai, kurių židinio nuotolis yra 6-18 mm, vadinami „žuvies akimi” (žuviaakis, fisheye) . Tokie objektyvai paprastai eksponuoja apskritą vaizdą, jų matymo kampas yra 180°. Sukuriamas vaizdas labai deformuotas – vertikalios ir horizontalios linijos būna išgaubtos. Šie objektyvai gana stipriai iškreipia vaizdą, tad jų pritaikymas nėra platus: gerai tinka fotografuoti linksmus portretus ir keistus peizažus. Iškraipymų dėka vaizdai beveik visad atrodo įdomiai. 5.4. Plačiakampis objektyvas Plačiakampiai objektyvai apima didesnį matymo kampą nei standartiniai ir idealiai tinka fotografuoti žmonių grupes arba dirbant mažoje erdvėje. Židinio nuotolis – 8-35 mm. Jie pritaikomi labiau įprastinėms situacijoms nei „žuvies akys”, sukuria įspūdingą perspektyvą. Ryškumo zona yra gili naudojant bet kurią diafragmą. Tai praverčia, kai visos kadre esančios detalės turi būti ryškios. Fotografuojant iš arti gali kilti problemų dėl vaizdo geometrijos iškraipymų. 5.5. Standartinis objektyvas Standartiniu 50 mm židinio objektyvu galima fotografuoti labai įvairius siužetus. Matymo kampas – panašus į žmogaus akies. Standartinių objektyvų maksimali diafragma dažniausiai yra didelė (f/1.4-1.8), tad jie puikiai tinka fotografuoti prasto apšvietimo sąlygomis. 5.6. Ilgo židinio nuotolio objektyvas Ilgo židinio nuotolio objektyvai naudingi fotografuojant nutolusius objektus. 80-400 mm židinio nuotolio objektyvų matymo kampas sparčiai siaurėja. Kadangi kadrą užpildo tik nedidelė matomo vaizdo dalis, fotografuojamas objektas atrodo labai didelis. Dėl šios savybės teleobjektyvai tinka fotografuoti tolimus objektus. Ilgėjant židinio nuotoliui, ryškumo zona trumpėja. Dėl siauro matymo kampo reikia parinkti daug trumpesnį išlaikymą, kad sudrebėjus fotoaparatui nenukentėtų nuotraukų kokybė. Tokio židinio objektyvai gali būti išties sunkūs, jiems labai svarbi atrama, tad būtina naudoti stovą. 21


6 skyrius Diafragma 6.1. Diafragma Akis – vienas svarbiausių žmogaus organų, padedantis matyti pasaulį, skirti spalvas, formas, dydžius... Regos organą sudaro 24 mm skersmens akies obuolys su jį saugančiais ir judinančiais raumenimis, regimasis nervas, kuriuo nerviniai impulsai sklinda į nervinius regos centrus galvos smegenyse. Vyzdys – apvali anga rainelės centre, pro kurią į akį patenka šviesa, už jo – lęšiukas, stiklakūnis ir akies dugnas. Vyzdys atrodo juodas, nes pro jį patekę šviesos spinduliai sugeriami giliose akies terpėse. Normalus vyzdžio skersmuo 4 mm. Ryškioje šviesoje vyzdys susitraukia, kad į akį nepatektų per daug šviesos. Tai padeda apsaugoti akies dugne esančias nervines ląsteles. Prietemoje vyzdys išsiplečia, kad į akį patektų kuo daugiau šviesos (ryškioje šviesoje gali susiaurėti iki 1 mm, o tamsoje išsiplėsti iki 8 mm). Vyzdžio judėjimas yra nevalingas procesas, jį reguliuoja rainelės raumenys. Šviesos bangų dirgikliai, įėję pro vyzdį, toliau eina per lęšiuką, fokusuojami galinėje akies obuolio dalyje – geltonojoje dėmėje, ir nerviniais impulsais perduodamas signalas smegenims. Pastaba: prietemoje netikėtai plykstelėjus blykste nuotraukose žmonių akys atrodo raudonos. Tai yra dėl to, kad vyzdžiai būna išsiplėtę ir pro šias dideles skylutes nufotografuojame apšviestą akies dugno gyslainę, kuri yra raudonos/rausvos spalvos.

Žmogaus akies vyzdžio principu veikia fotoaparato diafragma – objektyve esanti kintamo dydžio anga (keliolikos persidengiančių metalinių plokštelių sistema) šviesai įleisti. Judant plokštelėms, keičiama diafragmos reikšmė, kuri matuojama f skaičiumi.

Paveikslėlis iš „John Hedgecoe. Fotografijos knyga“, p.16

Diafragmos dydis objektyve nustatomas automatiškai (priklausomai nuo apšvietimo) arba rankiniu būdu – diafragmos prioriteto ar rankiniame režime. Diafragmos skersmuo gali būti keičiamas sukant diafragmos žiedą. Kiekvienas žingsnis keičia įeinančios šviesos kiekį dvigubai. Maksimalus diafragmos dydis nurodomas objektyvo aprašyme-parametruose. Kintamo židinio nuotolio objektyvuose maksimali diafragma dažniausiai kinta keičiant židinio nuotolį, tad nurodomos 2 diafragmos: mažiausio ir didžiausio židinio nuotolio. Kuo geresnis objektyvas, tuo didesnė maksimali diafragma (pvz.: f/1.4), tuo daugiau šviesos patenka pro objektyvą. Kuo didesnis f skaičius, tuo labiau yra uždaryta diafragma, tuo mažiau šviesos praeina. Atvira diafragma (f/1.4 ar f/1.8) leidžia fotografuoti esant mažesniam apšvietimui ar mažinti ryškumo zoną (siauras ryškumo gylis). Uždara diafragma (f/22 ar f/32) naudojama fotografuoti gerai apšviestus objektus ar siekiant maksimaliai padidinti ryškumo zoną. Daugelio fotoaparatų turinčių automatinį ekspozicijos nustatymą diafragmą galima reguliuoti diafragmos prioriteto režimu (išsamiau apie jį 16 p.).

22


6.2. Ryškumo gylis Ryškumo gylis (Depth Of Field, DOF) arba ryškumo zona – sąvoka, vartojama tik fotografijoje. Ryškumo gyliu vadinama ta nuotraukos dalis, kurioje visi objektai atrodo ryškūs nuo priekinio iki galinio ryškaus plano. Žmogaus akis taip greitai fokusuoja skirtingu atstumu nutolusių objektų ryškumą, kad to net nepastebime. Mes nesuvokiame, kad negalime vienu metu ryškiai matyti kelių skirtingu atstumu nutolusių daiktų. Fotoaparatas tai atlieka kuo puikiausiai. Ši techninė ypatybė – unikali meninės raiškos priemonė. Ne ryškumo zonoje esantis išfokusuotas (išplaukęs) vaizdo „gražumas“ vadinamas „Bokeh“. Tai pakankamai subjektyvus japonų sugalvotas terminas. Logika sufleruoja, jog fotografuodami saulėtą dieną pajūryje uždarysite diafragmą, kad anga būtų kuo mažesnė ir tik todėl saulė „neišdegins“ nuotraukos. Ta pati logika diktuoja, jog atsidūrę blausiai apšviestoje patalpoje, turėsite plačiai atidaryti diafragmą, kad į vaizdo sensorių pakliūtų kuo daugiau šviesos. Tačiau šiose prielaidose neatsižvelgiama į daug svarbesnę diafragmos funkciją – jos sugebėjimą reguliuoti ryškumo gylį. Ryškumo zona priklauso nuo Bokeh – mirgėjimo fone pavyzdys diafragmos dydžio: atvira diafragma – ryškumo zona maža, uždara diafragma – ryškumo zona didelė. Ryškumo gylis reguliuojamas dviem parametrais: fotoaparato diafragma ir atstumu iki fotografuojamo objekto. Fotografuojant, kai diafragmos dydis f/2.8, gaunamas nedidelis ryškumas. Tai padeda pabrėžti perspektyvą, išskirti pagrindinį objektą. Nedidelis ryškumas labai tinka portretams fotografuoti, nes dėmesio centre – veidas kurio ryškumas nuotraukoje turi būti intensyviausias. Tolimajame plane ir arti esantys objektai atrodys lyg išplaukę. Kai fotoaparato diafragma f/16 – daiktai, esantys ir artimajame, ir tolimajame plane, nuotraukoje bus ryškūs. Ryškumo gylis taip pat priklauso nuo atstumo iki fotografuojamo objekto ir nuo objektyvo židinio nuotolio. Jeigu fotografuojant objektyvo židinio nuotolis yra normalus, o atstumas iki objekto daugiau negu 5 metrai, tai, nepaisant diafragmos, beveik visi objektai bus ryškūs. O fotografuojant iš arti, ryškumo gylis gali sumažėti iki kelių milimetrų. Jeigu naudosite ilgo židinio nuotolio objektyvą (teleobjektyvą), atsiras daugiau galimybių reguliuoti ryškumo gylį. Norint, kad ryškumo gylis būtų nedidelis – naudojamas mažo židinio nuotolio (plačiakampis) objektyvas. Jis tiks fotografuoti peizažams ir kitiems panašiems vaizdams.

diafragma f/5.6

diafragma f/18

23


Žemiau esanti diagrama rodo, kaip kinta ryškumo zonos gylis fotografuojant to paties židinio nuotolio objektyvu, kai keičiama tik diafragmos reikšmė. Ryškumo zonos gylis didėja nevienodai – už objekto, į kurį nutaikytas ryškumas, jis padidėja labiau nei priešais objektą (išskyrus atvejus, kai atstumas iki objekto yra labai mažas). Juo mažesnė diafragma, tuo didesnė ryškumo zona.

Ryškumo gylis keičiantis diafragmai (objektas nutolęs 10 m, objektyvas 70 mm) Paveikslėlis iš „John Hedgecoe. Fotografijos knyga“, p.17

Ryškumo zona tai pat priklauso nuo atstumo iki fotografuojamo objekto: juo arčiau fotografuojamas objektas yra prie fotoaparato, tuo mažesnė ryškumo zona. Ši diagrama rodo, kaip ryškumo zonos gylis priklauso nuo atstumo tarp fotografuojamo objekto ir fotoaparato.

Ryškumo gylis keičiantis fokusavimo atstumui (diafragma f/8, objektyvas 70 mm) Paveikslėlis iš „John Hedgecoe. Fotografijos knyga“, p.17

Ryškumo zona taip pat priklauso ir nuo objektyvo židinio nuotolio: fotografuojant artimą objektą didelio židinio nuotolio objektyvu ryškumo zona bus labai maža net pakankamai uždarius diafragmą. Jeigu objektai yra nutolę nuo fotoaparato tokiu pat atstumu ir diafragma nesikeičia, ryškumo zona gali būti pakeista naudojant skirtingo židinio nuotolio objektyvus (arba keičiant židinio nuotolį). Kuo trumpesnis židinio nuotolis, tuo didesnė ryškumo zona. Naudojant plataus kampo (8-15 mm) objektyvus, ryškumo nustatinėti beveik nereikia, nes ryškumo zona yra labai gili.

Ryškumo gylis keičiantis objektyvo židinio nuotoliui (objektas nutolęs 10 m, diafragma f/8) Paveikslėlis iš „John Hedgecoe. Fotografijos knyga“, p.17

24


Ryškumo zona priklauso ir nuo fokusavimo taško. Žemiau esančioje nuotraukų serijoje matome tris elementus, nutolusius vienas nuo kito 50-60 cm atstumu. Fotografuota veidrodiniu fotoaparatu su 50 mm židinio nuotolio objektyvu. Diafragma pirmose trijose nuotraukose buvo 2.8.

Pirmoje nuotraukoje ryškumas suvestas į arčiausiai esančią mergaitę. Antroje nuotraukoje – į toliau esančią mergaitę. Pirmoji figūra dabar neryški, bet dėl to, kad ryškumo zonos gylis didėja, kai fokusuojama į toliau esantį objektą, užpakalinė siena dabar yra gerokai ryškesnė, nors kiti fotoaparato nustatymai nepasikeitė. Trečioje nuotraukoje ryškumas suvestas į toliau esančią sieną. Abi mergaitės neryškios. Ryškumo zonos gylį galima naudoti, kad paslėptumėte dėmesį blaškančius elementus. Bet tai, kad objektas yra už idealaus ryškumo ribų, dar negarantuoja, kad nereikalingi elementai bus visai neįžiūrimi. Jei norite, kad visi trys elementai – abi mergaitės ir siena už jų – patektų į ryškumo zoną, pasirinkite mažiausią įmanomą diafragmą. Ketvirtoje nuotraukoje diafragma buvo pakeista į f/16. Pasirinkus f/22 ar f/32 idealiai ryški būtų ir antroji mergaitė bei siena. *Diafragmos pratimas: parinkite bet kokius išlaikymo ir diafragmos nustatymus, tada keiskite f reikšmę ir fotografuokite – pamatysite kaip fotografija šviesėja ar tamsėja, priklausomai kokią f reikšmę parinksite. Prisiminkime, kodėl taip yra – juk kuo skaičius prie f mažesnis, tuo plačiau atveriama diafragma objektyve, ir tuo daugiau šviesos pasiekia fotoaparato vaizdo sensorių.

25


7 skyrius Peizažas 7.1.

Spalvų gausa mus supančioje aplinkoje Peizažas – kūrinys, vaizduojantis natūralų ar žmogaus pakeistą vietovaizdį. Šis fotografijos žanras tikrai ne tinginiams, nes fotografuoti tenka daugiausia„kojomis“. Reikia nemažai vaikščioti, kol atrandama tinkama vieta, iš kurios atsiveria puikus vaizdas. Be įdomios vietos, dar reikia kitų aplinkybių – šviesos, spalvų. Kiekviena vietovė gali būti nufotografuota gražiai, bet ji nėra graži visą laiką ir ištisus metus. Tai ne fotomodelis, kuris gali pasisukti paliepus. Čia galioja kitos taisyklės – metų laikai, oras ir t.t. Vieni šio žanro mėgėjai fotografuoja atsitiktinai ir daug, taip išreikšdami įvairovę ir įgydami galimybę atsirinkti iš daugybės nuotraukų labiausiai vykusias, o kiti tiksliai žino, ko nori, planuoja ir sulaukę tinkamo momento specialiai nuvyksta į žinomas vietoves, kad nuotraukose galėtų savitu stiliumi perteikti tai, kas jiems patinka, kaip mato ar įsivaizduoja pasirinktą siužetą. Pirma ir pagrindinė taisyklė trokštantiems nufotografuoti gražų peizažą – išeiti iš namų. Žinoma, yra ir išimčių, bet mažai kas turi privilegiją fotografuoti peizažą pro langą ar terasą. Be to, ilgainiui tas pats siužetas atsibostų. Dauguma fotoaparatų turi įdiegtą peizažo fotografavimo režimą. Patartina nepamiršti šio režimo, nes jį pasirinkus fotoaparato parametrai nustatomi taip, kad būtų galima optimaliai ir kokybiškai fotografuoti peizažą. Na, o jei tokio nėra, galima priverti diafragmą, t.y. nustatyti didesnį f skaičių – tuomet ryškus bus visas kadro plotas, o ne tik fokusuojamas vaizdas. Atvykus į vietą, patartina apžiūrėti, kas yra įdomiau: ar žemė (kalnai, ežeras), ar dangus (gražūs, neįprasti debesys). Pasirinkus įdomiausią dalį, ja ir reikėtų užpildyti didžiąją kadro dalį. Geram peizažui reikalinga perspektyva. Tuomet nuotraukoje bus matoma erdvė, ji „kvėpuos”, įtrauks, bus juntamas mastelis. Perspektyvos pavyzdys galėtų būti nuvingiuojantis takelis, kelias, tvora ir pan. Galima pasirinkti kokį įdomesnį objektą, tarkim, gėlę, valtį ant kranto ar vienišą medį. Taip sukuriamas pirmasis ir antrasis planai, dėl to nuotrauka įgyja daugiau erdvės, atsiranda mastelis. Kartais reikia išradingiau pažvelgti į vietovę, kad ji atsiskleistų ir taptų įdomesnė. Svarbu netingėti, skirti laiko pavaikščiojimui, eksperimentuoti – iškelti fotoaparatą virš galvos ar pabandyti padėti ant žemės, kad rastumėte geriausią rakursą. Jeigu dangus šviesiai žydras arba vienodai pilkas, jo geriau nerodyti, tačiau balti kamuoliniai debesys arba dangus prieš audrą suteiks nuotraukai žavesio ar dramatizmo. Baltus debesis mėlyname danguje galima paryškinti naudojant poliarizacinį filtrą – dangus taps dar mėlynesnis, o debesys įgaus formą. Poliarizacinis filtras padidins kontrastą tarp debesų ir dangaus. Tačiau būkite atsargūs, kad tiesioginiai vidurdienio saulės spinduliai nepatektų į objektyvą. Įspūdingai atrodo dangus, kai tamsiai mėlynų lietaus debesų fone vaizduojamas gamtovaizdis arba atskiri medžiai apšviesti ryškiais vakaro saulės spinduliais. Norint kokybiškai nufotografuoti saulėlydį reikia parinkti ekspoziciją pagal šviesiausias dangaus vietas. Kuo žemiau bus horizonto linija, tuo svaresnė atrodys dangaus kompozicija. Spalvotame peizaže dominuoja spalva – dažnai pagrindinė peizažo raiškos priemonė. Ryškiai geltonas kukurūzų laukas, begalė žalių spalvų miško tankumyne, rudeniška raudonai-geltona atspalvių gama medžių lapijoje – vaizdingiausi etiudai gaunami tiktai dėl spalvų gausos. Kartais neapgalvotai pavertus spalvotą peizažą nespalvotu, prarandama daugybė spalvinių niuansų. Nespalvotame vaizde dominuoja grafinis vaizdo piešinys, tekstūros. Tokį peizažą paryškina žemas apšvietimas. Dominuojant disonansui, kontrastingoms spalvoms, nespalvotas vaizdas išraiškingiau perteiks vaizdą dėl kontrasto. Paprastos, išraiškingos formos ir atspindžiai nespalvotame atvaizde atrodys vaizdingiau negu spalvotame.

26


7.2.

Peizažo fotografavimas skirtingu paros /metų laiku Patyrę fotografai ar tiesiog ieškantys įdomesnių kadrų žmonės, fotografuoja anksti ryte kylant rūkui, vidurnakčio mėnesienoje ar besivaikydami žaibus ir kitaip stebėdami nenuspėjamą gamtos stichiją. Migla ir rūkas padeda sukurti nuotaiką, bet jie taip pat gali būti panaudoti ir kaip kompozicijos priedai padedantys paslėpti nepageidaujamus elementus kadre. Pvz.: rūkas gali paslėpti pastatus ar gatves kadre, kuris be jų atrodo nepriekaištingai. Migla ar rūkas taip pat gali paslėpti modernius elementus ir padėti sukurti atmosferą, kurią sunku priskirti kokiam nors laikotarpiui. Kitas svarbus dalykas – metų laikai. Ta pati erdvė skirtingais metų laikais gali atrodyti labai skirtingai: pavasarį įdomi, o rudenį – ne, arba atvirkščiai. Šviesa – labai svarbus akcentas peizažo fotografijoje. Šviesos intensyvumas ir spindulių kritimo kampas padeda suteikti vaizdui norimą nuotaiką. • Iš ryto, kai saulė yra neaukštai virš horizonto, suminkštėja ir sušvelnėja spalvos ir detalių kontūrai; • dieną, saulei kylant aukščiau, apšvietimas tampa ryškesnis, kartu ryškėja daiktų formos ir faktūros; • vidudienio metu saulė būna zenite. Šiuo metu šviesos ir šešėlių kontrastai ryškiausi. Ryški šviesa gali nuslopinti spalvas, todėl peizažas atrodo tarsi dykumoje – negyvas, išdegintas; • antroje dienos pusėje atsiranda spalvingumas, pradeda ryškėti faktūra ir reljefas, dominuoja šilti atspalviai; • vakare didėja kontrastas, atsiranda šilti, rusvi atspalviai, dominuoja stipri oranžinė šviesa; • vasarą saulė pakyla aukštai virš horizonto, todėl vasaros peizažus geriausia fotografuoti ryte arba vakare; • rudeninė saulė suteikia apšvietimui šiltą, bronzinį atspalvį nors apšvietimas yra silpnesnis, tačiau objektų ir daiktų spalvos atrodo daug sodresnės negu vasarą; • žiemą turime tik keletą valandų fotografavimui. Tai geriausias laikas fotografuoti architektūrą, peizažus, nes saulė yra žemai, todėl apšviečia ir išskiria netikėtas detales ir šešėlius, kurių nepastebime vasarą. Žiemos peizažai mažai spalvingi, net ir spalvotame vaizde jie atrodys monochrominiai. Sniego faktūra ir išraiškingi šešėliai išryškės šviečiant kryptingai ryto arba vakaro šviesai; • pavasarį žolė būna pati sodriausia. Pavasario peizažų fotografavimui tinka bet kuris dienos laikas.

7.3. Praktinė užduotis Užduotis skirta įsisavinti diafragmos funkcijas, pažinti peizažo komponavimo ypatybes. Tema „Neryškumo iliuzija“.

27


8 skyrius Judesys 8.1. Išlaikymas Kitas ekspozicijos parametras yra išlaikymas, angliškai vadinamas „Shutter speed“, t.y. „užrakto greitis“ – šis pavadinimas tiksliau atitinka tikrąjį šios dalies veikimą. Išlaikymas – tai laiko tarpas, kurį fotoaparatas įleidžia šviesą. Skaitmeninio fotoaparato matrica yra labai jautri šviesai – jei ją ilgiau apšviesime, jautrūs šviesai elementai rodys tik ryškią baltą šviesą. Tam, kad gautume matomą vaizdą, reikia labai tiksliai apskaičiuoti laiką, per kurį šviesa pateks ant paviršiaus. Fotoaparate yra įmontuotas specialus įtaisas, vadinamas užuolaidėlėmis (užraktu), kuris atidaro angą prieš juostą/matricą, ir po nustatyto laiko ją uždaro. Išlaikymas ir yra tas nustatymas, kiek laiko bus atidarytas užraktas ir apšviečiamas kadras. Dažniausiai išlaikymo skaičiai būna labai maži – sekundės dalys. Kaip ir diafragma, išlaikymai yra padalinti į žingsnius. Šie žingsniai atrodo maždaug taip: 1/1000 s, 1/500 s, 1/250 s, 1/60 s, 1/30 s, 1/15 s, 1/4 s, 1/2 s, 1 s, 2 s. Kaip ir diafragma, išlaikymas turi ne vien šviesos ribojimo paskirtį: kuo trumpesnis išlaikymas, tuo bus labiau „sustingę“ judantys objektai. Vienas įprasčiausių judančių objektų pavyzdžių yra krioklys. Čia kūrybiškai panaudoti išlaikymą galite dvejopai: arba pasirinkę trumpą išlaikymą sustingdyti vandens kritimo procesą, arba naudodami daug ilgesnį išlaikymą, „išplukdyti“ vaizdą – paversti vandenį cukraus vatą primenančia medžiaga.

Išlaikymas 1/100 s (f/5,6; ISO 200)

Išlaikymas 1/5 s (f/22; ISO 200)

Judančių objektų fotografavimo esmė – perteikti paties judėjimo dramatizmą. Fotografas, turintis didelę statiškų siužetų fotografavimo patirtį (peizažų, portretų, natiurmortų) ir bandantis įamžinti greitai judančius objektus, gali būti nustebintas. Norėdami padaryti įspūdingų judančių objektų nuotraukų, privalome ne tik žaibiškai sukomponuoti kadrą, bet ir mokėti pritaikyti išlaikymą. Kartais išraiškingesnis bus „įšaldytas momentas“, gautas naudojant labai trumpus išlaikymus (1/250 s arba dar trumpesnius 1/1000 s), o kitais atvejais – „išplaukęs vaizdas“ (1/15 s ir ilgesnis išlaikymas 1/30 s), tapybiškai perteikiantis judesį nuotraukoje. Svarbu nepamiršti, kad kuo ilgesnis išlaikymas, tuo labiau jausime judančių daiktų vaizde (einančio žmogaus ar važiuojančio automobilio) arba fotografuojančios rankos judesio sukeliamus neryškumus (ypač jei dirbame be stovo). Kai fotografuojama su stovu – viskas, kas fotografavimo metu nejuda, lieka ryšku, o viskas, kas juda išsilieja vaizde. „Įšaldyto momento“ atveju galima gauti įspūdingų atvaizdų. Efektas sustiprinamas ilgą išlaikymą derinant su blykstės veikimu (ypač suveikimo pagal galinę užuolaidėlę – Rear režime). Nuotraukos bus dramatiškesnės, jeigu fotografuodami vesime fotoaparatą paskui judančius objektus (angl. panning) – fotografijoje matysis brūkšniai ir „išplaukusios“ vietos, kurios dar labiau sustiprins veiksmo įspūdį nuotraukoje (pav. 1 skyriaus 23 nuotrauka). Objekto judėjimo krypčiai nuotraukoje turi būti palikta tuščia erdvė. Ši neužpildyta kadro dalis turi savo prasmę ir reikšmę. Žiūrovas supranta, kad kompozicijos objektas juda išilgai nuotraukos plokštuma ir tuščia erdvė – tai numanomas kelias. Papildomi kompozicijos elementai neužpildytoje kadro dalyje – daiktas arba linija, atsiradusi judėjimo kelyje, tik trukdys. Todėl tuščias kadro dalies plotas įgauna esminę reikšmę.

28


Išlaikymo prioritetas, tai toks fotografavimo režimas, kai išlaikymą nustatote jūs, o kitus parametrus fotoaparatas parenka automatiškai. Canon, Pentax firmų aparatuose šis režimas žymimas raidėm Tv, Nikon, Sony, Fuji, Olympus fotoaparatuose – S. Kuo skiriasi diafragmos ir išlaikymo panaudojimas? Jei ignoruoti ryškumo gylį bei gaunamo vaizdo kokybę, ir fotografuoti pastovioje šviesoje – iki tam tikros ribos, niekuo. Galima lygiai taip pat pridaryti diafragmą ir padidinti išlaikymą, kaip ir atidaryti diafragmą bei sutrumpinti išlaikymą. Skirtumas jaučiamas tik fotografuojant, kai apšviečiama blykstės pagalba. Kadangi blykstė šviečia labai stipria šviesa ir labai trumpą laiką (tūkstantosios sekundės dalys), nuo objekto atsispindinčią šviesą galima valdyti tik diafragma, juo labiau, kad labai retas kuris fotoaparatas leidžia išlaikymo užuolaidėlių bei blykstės sinchronizaciją didesniu, nei 1/300 sek. greičiu. Užuolaidėlių ir blykstės sinchronizacija – blykstės šviesos impulso ir užuolaidėlių atsidarymo suderinimas taip, kad apšviečiama būtų tik tada, kai užuolaidėlė atsidaro. Jei užuolaidėlės atsidarys ir užsidarys didesniu greičiu, nei blykstė nušvies fotografuojamą objektą, gautas kadras bus arba nepakankamai eksponuotas, arba eksponuota bus tik dalis kadro (yra išorinės blykstės, kurios leidžia naudoti daug trumpesnį išlaikymą). *Išlaikymo pratimas: parinkite bet kokius diafragmos bei jautrumo nustatymus ir keisdami išlaikymą fotografuokite. Padarykite vieną nuotrauką naudodami 1/30 išlaikymą, kitą – 1/125, dar vieną esant 1/15 išlaikymui, eksperimentuokite ir stebėkite kaip keičiasi jūsų fotografija, prie kokio išlaikymo ji išeina susiliejusi, tai yra, prie kokio išlaikymo jau nebesugebate stabiliai išlaikyti fotoaparato.

8.2. Jautrumas (ISO) Paskutinis, bet nemažiau reikšmingas dydis – jautrumas, žymimas ISO (tarptautinė standartų organizacija) vienetais – nusako kiek bus jautri šviesai foto juostelė arba skaitmeninio fotoaparato sensorius. Kuo didesnis jautrumas, tuo daugiau šviesos bus praleidžiama. Jautrumas taip pat yra matuojamas tam tikrais žingsniais, kurių kiekvienas keičia šviesos kiekį dvigubai. Šie žingsniai atrodo maždaug taip: 50, 100, 200, 400, 800, 1600, 3200. Norint gauti ypatingai „aštrią“ nuotrauką, rekomenduojama naudoti kuo mažesnio skaičiaus ISO. Didesnis jautrumas leidžia fotografuoti tamsesnėse vietose, kai kiti pasišvietimo būdai nėra prieinami (tarkime kai nenorite naudoti blykstės). Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad didinant jautrumą pasireiškia neigiamas poveikis, dar vadinamas triukšmu (kuo didesnis ISO skaičius, tuo juostos/matricos jautrumas didesnis, tuo prastesnė atvaizdo kokybė).

ISO 200, kadras tvarkingas

ISO 800, matyti skaitmeninis triukšmas

Fotojuostelėse triukšmas pasireiškia dideliu grūdėtumu (netgi ant mažiausio formato nuotraukos matomi nuotrauką sudarantys taškai). Taip yra dėl to, kad vietoj itin smulkių juostelės sidabro grūdelių dedami šiek tiek stambesni, kurie yra labiau jautrūs šviesai, tačiau yra labiau pastebimi nuotraukose. Skaitmeniniuose fotoaparatuose esant dideliam jautrumui taip pat galima įžiūrėti stambesnius taškus – spalvines dėmes ten, kur jų neturėtų būti. *Jautrumo pratimas: pasirinkite atsitiktinius nustatymus, šiuo atveju – išlaikymo ir diafragmos. Dabar keiskite ISO reikšmę – pamatysite, kaip esant didesnei reikšmei fotografija šviesėja, tačiau priartinę vaizdą ir tyrinėdami detales pastebėsite didėjančius triukšmus – jūsų nuotrauka praranda kokybę. Paeksperimentuokite skirtingais nustatymais, būtinai atkreipkite dėmesį į triukšmus ir atsiminkite prie kokios ISO reikšmės fotografija tampa nebetinkama naudoti. 29


8.3. Baltos spalvos (B/W) balansas Baltos spalvos balansas (White Balance) – tai apšvietimo šviesos atspalvio nustatymas. Jis yra svarbus veiksnys, padedantis nuotraukoje gauti teisingas, kuo tikroviškiau atkurtas spalvas. Natūrali ar dirbtinė šviesa nėra visiškai baltos spalvos. Kaitrinė lemputė šviečia geltonai, giedrą dieną (kalnuose) saulės šviesa turi mėlyną atspalvį. Daiktai tokioje šviesoje irgi įgauna atitinkamą atspalvį – balta tampa ne balta. Žmogaus akis puikiai prisitaiko prie apšvietimo spalvos ir jos dažniausiai net neskiria. Fotoaparatui taip pat būtina „prisitaikyti“. Dauguma skaitmeninių fotoaparatų tai puikiai atlieka automatiniu balto balanso režimu.

Automatinis baltos spalvos balansas

Dienos šviesos lemputės baltos spalvos balansas

Kartais baltos spalvos balansą tenka pasirinkti iš kelių standartinių nustatymų: • dienos šviesos lemputė – sudėtingo spektro šviesa, yra žalių atspalvių • kaitrinė lemputė – gelsva šviesa • apsiniaukusi diena – neutrali šviesa • šešėlis saulėtą dieną – melsva šviesa • saulėta diena – melsva šviesa. Automatinis baltos balansas

Apsiniaukusios dienos baltos balansas

Dienos šviesos lempos baltos balansas

Kaitrinės lempos baltos balansas

Šešėlio saulėtą dieną baltos balansas

Rankiniai balto balanso nustatymai

Standartiniai nustatymai retai tiksliai atitinka aplinkos šviesą, todėl sudėtingesnėse situacijose geriau naudotis rankiniu balto balanso nustatymu. Jį nustatant būtina turėti baltą paviršių ar baltą popieriaus lapą (įspėjimas – spausdinimo popierius kartais būna lengvo melsvo ar gelsvo atspalvio). Taigi, pasirinkus minėtą režimą fotoaparatą reikia nukreipti į apšviestą baltą paviršių ir paspausti užrakto (ar kitą nurodytą) mygtuką. Tuo metu fotoaparatas užfiksuoja ant balto paviršiaus krintančios šviesos spektrą ir naudoja šią informaciją apdorodamas nuotraukas. 30


8.4. Ekspozicija Dauguma fotomėgėjų nustato fotoaparatą „Auto“ režimu ir pleškina į kairę ir į dešinę, visai nesusimąstydami, kokios bus nuotraukos. Norint gauti tvarkingas tiek spalvų, tiek kontrastų, tiek šviesos/ šešėlių santykio nuotraukas būtina susipažinti su fotoaparato nustatymais. Diafragma, išlaikymas ir fotoaparato jautrumas šviesai (ISO) kartu paimti sudaro ekspoziciją (tai, ką galime pavadinti fotografiniu trikampiu). Susipažinę su jų sąveikomis išmoksite daug sistemingiau nustatyti tinkamas ekspozicijas, o tai padės lengvai perprasti kūrybiškai teisingų ekspozicijų, esant įvairiam apšvietimui, meną. Teisingai ekspozicijai nustatyti naudojamas rankinis fotoaparato valdymas (M pozicija programų ratuke), kai fotografas pats nustato diafragmos, išlaikymo ir ISO dydžius. Nesvarbu, ar fotografuojate juostiniu, ar skaitmeniniu aparatu, gerai žinote vieną dalyką: jeigu nepasiseks, į pagalbą ateis fotografijų apdorojimo programos, tiesa? Taip, bet negi iš tiesų norite leisti laisvalaikį prie kompiuterio taisydami blogas ekspozicijas? Išmokę nustatyti geras ekspozicijas fotografavimo metu, sutaupysite daugybę laiko. Pats laikas pagrįsti, kodėl neverta naudoti pilnos automatikos nustatymų. Automatikai svarbiausias kriterijus yra – tik kad matytųsi vaizdas. Kokybė, triukšmai ir kiti svarbūs kriterijai lieka antrame plane. Tai ypač pastebima fotografuojant mažiau apšviestose vietose. Fotografuojant sudėtingomis sąlygomis (silpnas apšvietimas, nenatūrali šviesa, negalima naudoti blykstės) svarbiausia pasirinkti, kam teikiami prioritetai. Ar svarbiau kokybė, nei užfiksuotas vaizdas; ar svarbiau užfiksuoti vaizdą, mažiau dėmesio kreipiant į kokybę. Aišku, gali pasitaikyti tokių situacijų, kai nėra pasirinkimo, tačiau daugeliu atveju sprendimas tikrai yra. Gera ekspozicija – tai paprasta trijų svarbių faktorių – diafragmos, išlaikymo ir ISO – kombinacija. Daugumoje fotografavimo situacijų galima pasirinkti bent šešias galimas diafragmų ir išlaikymų kombinacijas, kurių visų rezultatas bus teisinga ekspozicija. Tačiau paprastai tik viena iš šių kombinacijų bus kūrybiškai teisinga. Kiekviena gera ekspozicija yra diafragmos ir išlaikymo kiekybinė reikšmė veikianti ISO nustatytame diapazone. Tačiau kūrybiškai teisingą ekspoziciją visada nulemia vien tik diafragmos reikšmė arba vien tik išlaikymas. Norint nufotografuoti kurio nors pastato (ypač, kai yra mažiau šviesos) interjerą, reiktų naudoti stovą (galima tiesiog padėti fotoaparatą ant stabilaus pagrindo), šiek tiek pridaryti diafragmą ir pasirinkti išlaikymą nuo vienos iki keliasdešimties sekundžių – priklauso nuo apšvietimo stiprumo. Tokiu atveju tikslinga naudoti fotografavimo uždelsimą, nes spaudžiant fotografavimo mygtuką ir iškart fotografuojant fotoaparatas bet kokiu atveju bus sujudintas. Ten, kur trūksta apšvietimo, bet yra daugiau judesio, reiktų pilnai atidaryti diafragmą, sukelti jautrumą, kad galima būtų naudoti kuo trumpesnį išlaikymą. Jei judesiai nestaigūs – galima naudoti ir 1/80 sekundės, tačiau jei judama greičiau (sportas) – gali būti per mažai ir 1/20 sekundės. Protingiausia bandymų keliu pasirinkti optimaliausią variantą, kad nebūtų nei išplaukęs vaizdas nuo per ilgo išlaikymo, nei dideli triukšmai dėl padidinto jautrumo. Portreto fotografijai dažniausiai naudojama pilnai atidaryta diafragma, ir jei apšvietimas dirbtinis bei pastovus – pakankamai ilgi išlaikymai. Jautrumas sumažinamas iki minimumo, siekiant maksimalios kokybės. Kūrybinis požiūris į ekspoziciją nesiliaus džiuginęs gerais rezultatais, jei įprasite iš pradžių apžvelgti sceną ir nuspręsti kokia diafragmos bei išlaikymo kombinacija sukurs pačią dinamiškiausią ir kūrybiškiausią objekto ekspoziciją. Pastaba: JAV pradedantiems fotografams patariama išsitraukus fotoaparatą prisiminti žodį „birds“ ir pagal jį patikrinti visus fotoaparato nustatymus: • b - b/w balansas • i - ISO • r - raw formatas • d - diafragma • s - „shutter speed“, t.y. išlaikymas. *Bendros ekspozicijos pratimas: atsukite fotoaparatą į bet kokį vaizdą, manipuliuodami fotoaparato nustatymais teisingai sueksponuokite fotografiją, kad ji nebūtų nei per šviesi, nei per tamsi. Eksperimentuokite visur, kur turite galimybę pažaisti su nustatymais, fotografuokite naudodami M režimą (rankiniu būdu). Ilgainiui įgusite ir net neturėdami fotoaparato prie savęs, galėsite pasakyti kokiais nustatymais tomis sąlygomis reikia fotografuoti. 31


9 skyrius Pagrindiniai priedai 9.1. Fotografavimas su stovu Įsigijus fotoaparatą dažnai kyla klausimas – kokie aksesuarai yra svarbiausi? Vienas jų – be abejo, stovas (trikojis, vienkojis/„monopodas“, gorillapodas). Šiuolaikiniai fotoaparatai neretai turi vaizdo stabilizavimo galimybę bei į korpusą įmontuotą blykstę, tačiau toks funkcionalumas tik iš dalies gali padėti išsiversti be stabilaus fotoaparato fiksavimo esant nepakankamam apšvietimui ar įgyvendinant kūrybinius sumanymus. Banaliausia situacija, kai pakankamo apšviestumo sąlygomis prireikia stovo: naudojamas fotoaparato laikmatis ar nuotolinis pultelis, kai nuotraukos autorius irgi nori patekti į kadrą, kitas variantas – fotografuojant nuotraukų seriją, kuri vėliau kompiuteriu bus sujungiama į panoraminį vaizdą. Kitas galimas pritaikymo būdas – multiekspozicija (Multiple Exposures), tai funkcija, tą patį kadrą leidžianti eksponuoti keletą kartų ir gaunamas dvigubas ar trigubas vaizdas. Trumpai tariant, fotografinis stovas suteikia daugiau kūrybinės laisvės. Kita vertus, ne visada patogu tokį daiktą nešiotis su savimi. Taigi renkantis stovą vertėtų pagalvoti, kada ir kaip jis bus naudojamas. Paprasčiausi ir pigiausi – mini stovai, pritaikyti fotografuoti kompaktiniais fotoaparatais, lengvai telpantys kišenėje. Dažnai tokio tipo stovai leidžia ne tik pastatyti, bet ir tvirtinti kamerą ne tradicinėje, o bet kokioje po ranka pasitaikiusioje vietoje. Renkantis stovą svarbu turėti omeny fotoaparato svorį. Kompaktiniams fotoaparatams bei mėgėjams skirtiems „veidrodinukams“ (DSLR) su bazine optikos komplektacija tinka biudžetiniai (iki 300 Lt) stovai, kurių galima rasti beveik kiekvienoje fotoreikmenų parduotuvėje. Šie stovai – lengvi, patogiai nešiojami. Su tokio tipo stovu fotoaparatą galima tvirtinti ne fiksuotame, o jums reikalingame aukštyje 0.5–1.5 m intervale. Taip pat kai kuriuose modeliuose numatyta patogi greito fotoaparato tvirtinimo ant stovo funkcija naudojant prie fotoaparato pagrindo prisukamą kubelį. Dauguma tokio tipo stovų yra universalūs, su jais galima ir filmuoti – viršutinė dalis sukonstruota taip, kad būtų paprasta keisti kameros padėtį į šonus ir aukštyn bei žemyn tolygiai ir be trūkčiojimų. Tokio tipo stovų trūkumas – nedidelis svoris, neužtikrinantis fotoaparato stabilumo esant neįprastam rakursui, pučiant stipriam vėjui ar uždėjus sunkesnį objektyvą. Taip pat jie mažiau pritaikyti dažnam naudojimui – gamyboje paprastai naudojama greitai lūžtanti ar dylanti plastmasė. Jei poreikių netenkina pirmiau aprašyti stovai ir planuojate rimčiau investuoti į savo fotoįrangą, verta pasidomėti profesionalams skirtomis prekėmis. Jų kainos – nuo 500 litų. Tačiau turėsite galimybę stovą susikomplektuoti pagal poreikius – kojos ir viršutinė dalis, vadinama „galva“, parduodamos atskirai. Renkantis kojas pagrindinis kriterijus yra fotoaparato svoris ir maksimalus fotografavimo aukštis. „Galvos“ pagal savo funkcionalumą skirstomos į rutulines ir trijų krypčių. Rutulinę „galvą“ verta rinktis tada, kai fotografuojant svarbus kadravimo greitis (gyvūnų fotografavimas, reportažas), mat visos galimos kameros fiksavimo padėtys valdomos viena svirtimi. Trijų krypčių „galva“ nepakeičiama neskubiam darbui – studijoje ar fotografuojant peizažą bei interjerą, kai svarbu fotoaparatą pozicionuoti kadre išlaikant reikalingą horizontalumą ar vertikalumą. Čia greičio mažiau, nes kameros padėtis fiksuojama atskirai trimis kryptimis. Profesionalaus stovo privalumas – minimali vibracija fotografuojant. Todėl dažniausiai jie sunkūs ir ne itin patogiai nešiojami. Prisiekusiems keliautojams gaminami itin brangūs mediniai, stiklo ar akmens pluošto palengvinti trikojai, savo stabilumo charakteristikomis nenusileidžiantys metaliniams. Jų kainos – nuo 1000 litų. Taigi prieš pasirinkdami stovą gerai pasverkite savo fotografavimo ir finansines galimybes. Žinoma, galima pradėti nuo paprasto stovo ir prireikus jį pakeisti profesionalesniu. Verta prisiminti, kad geri trikojai nesunaudojami, tad nebūtina pirkti naują.

32


9.2. Blykstės naudojimas Ką daryti, kai noras fotografuoti neišblėsta net nusileidus saulei? Arba jei fotografuojama patalpoje, kurioje nepakanka apšviestumo? Paprastai imame trikojį, parenkame pakankamai ilgą išlaikymą ir spaudžiame užrakto paleidimo mygtuką. O ką daryti, jei siužetas juda? Turbūt vienintelė išeitis – blykstė. Ji gelbsti ir kitais atvejais, kai vienaip ar kitaip reikia koreguoti apšvietimą. Nuo pirmų fotografijos amžiaus dienų blykstė tapo beveik neatsiejama fotoaparato dalimi – pradžioje tai būdavo ant specialios lėkštutės papilti magnio milteliai, kurie suliepsnodavo akinančia šviesa, apšviesdami kadrą. Vėliau, ištobulėjus technologijoms, buvo sukurtos impulsinės lempos, pripildytos inertinių dujų, kuriose vykstantis elektros išlydis (srovė kartais siekė 100 amperų!) skleidė labai stiprų šviesos srautą . Tuo pačiu principu jos veika ir dabar. Blykstės konstrukcija ganėtinai paprasta. Pagrindinės sudedamosios dalys yra impulsinė lempa, maitinimo šaltinis ir valdymo blokas. Senesnės blykstės paprastai valdymo neturėdavo ir visuomet veikdavo maksimaliu galingumu. Dabartinės blykstės turi ne tik galimybę keisti galingumą, bet ir skirtingus darbo režimus. Yra blyksčių, turinčių sukiojamą „galvą“. Visi šie patobulinimai fotografui suteikia daugybę galimybių kiekvienai situacijai. Fotografuojant su išorine blykste sumažinamas „raudonų akių“ atsiradimo pavojus, kadangi padidėja atstumas tarp fotografuojamo objekto ir blykstės. Mažiausiai galimybių turi integruotos (fotoaparate įmontuotos) blykstės. Jos paprasčiausios konstrukcijos ir būna sumontuotos daugumoje dabartinių tiek kompaktinių, tiek veidrodinių fotoaparatų. Profesionaliam darbui integruotos blykstės paprastai nenaudojamos, nes nepakanka jų galimybių, tačiau mėgėjus visiškai tenkina. Mokydamiesi išbandykite įvairius integruotos blykstės nustatymo režimus, - galite pasiekti įdomių rezultatų. Automatinis blykstės režimas naudojamas nustatymu „Auto“. Nepakankamo apšvietimo sąlygomis blykstė suveikia pati. Tačiau šiuo režimu darytų nuotraukų vaizdai dažnai būna plokšti ir peršviesti. „Slow“ blykstės režimas – lėtas sinchronizavimas suderina blykstę su ilgu išlaikymu ir padeda išnaudoti esamą apšvietimą. Labai tinka fotografuojant portretą naktinio apšvietimo mieste. „Rear“ blykstės režimas – blykstės sinchronizavimas pagal galinę užrakto užuolaidėlę, naudojamas fotografuojant judančius objektus ir taikant ilgą išlaikymą (verta atsiminti, kad šiuo režimu blykstė suveikia 2 kartus: pirmąjį kartą ji tik išsimatuoja apšvietimo parametrus, o antrą kartą suveikia „Rear“ blykstės režimas. Išlaikymas 3 s. Pozuota 2 s, prieš pat blykstės suveikimą poza pakeista. apšviesdama kadrą prieš pat užsidarant užuolaidėlei). Dėl itin trumpo blykstės išlydžio laiko galima užfiksuoti sustingusius net labai greitai judančius daiktus, tokius kaip į taurę pilamas vynas ar plasnojantis drugelis. Kad blykste apšviestas judantis vaizdas būtų kuo ryškesnis, reikia stengtis fotografuoti kuo tamsesnėje patalpoje – kad kiek įmanoma mažiau įtakos turėtų natūrali šviesa. Tokiu būdu galime gauti visiškai sustingusius, ore kabančius vandens purslus ar kitus greitai besiformuojančius objektus. Nufotografuoti visą objekto kelią galima pasinaudojus stroboskopo (keletas vienas paskui kitą einančių blykstės impulsų) funkcija, tik šiuo atveju reikės juodo fono. Apytiksliai pamatuojate, per kiek laiko fotografuojamas objektas (pavyzdžiui, šokinėjantis kamuoliukas) kerta visą kadrą, tada nustatote tokį išlaikymą, blykstėje įjungiate stroboskopo funkciją, paleidžiate objektą ir fotografuojate. Nuotraukoje matysis tiek objekto vaizdų, kiek impulsų nustatyta blykstėje. Paprastai galima rinktis nuo 1 iki 50 impulsų. Senos blykstės pajungimas prie šiuolaikinio fotoaparato truputį pavojingas. Senos (pav. „Saulutės“), nereguliuojamo stiprumo (ne tiristorinės) blykstės yra labai primityvios, valdymo elektronikos jose nėra tad jų prijungimas (schemotechninis) prie Stroboskopo pagalba fotografuotas žaislas. Išlaikymas 1 s, 5 blyksniai prie 5 Hz dažnio. Blyksnių galingumas bei diafragma parinkti eksperimento būdu, fotografuota visiškoje tamsoje, kad nebūtų pašalinio apšvietimo. Nuotrauka iš http://www.efoto.lt/apie_fototechnika/blykste_issamiai 33


fotoaparato yra labai primityvus. Minėtose blykstėse prijungimo kontaktuose gali būti aukšta 100-300V įtampa. Tokia įtampa gali sugadinti jautrią skaitmeninio fotoaparato elektroniką. Retas fotografas naudoja blykstę nukreipęs tiesiai į fotografuojamą objektą. Taip yra todėl, kad blykstės šviesa sklinda tiesiai, kaip apšvietus žibintu, o ne pasiskirsto po aplinką. Taip gaunami plokšti veidai ir kontrastingi šešėliai. Jei lubos šviesios, galima nukreipti blykstę į lubas – taip gausite labiau išsklaidytą šviesą nuo didesnio ploto ir nuotrauka įgaus didesnį tūrį ir erdvę. Vaizdai bus natūraliau apšviesti, šešėliai švelnesni ir kontrastas neerzins. Pasinaudojus atspindėta šviesa nuo lubų, svarbu, kad šviesa kristų ne visai iš viršaus ant fotografuojamų objektų, bet šiek tiek iš priekio, nes gautųsi dideli ir negražūs šešėliai po akimis. Geriausia to išvengti – atsitraukti kiek tolėliau, arba ant blykstės nugarėlės uždėti mažą balto popieriaus ar plastiko skiltelę. Pagrindinis šviesos srautas eis į lubas ir atsispindėjęs užpildys aplinką, o šviesa atsispindėjusi nuo skiautelės apšvies objektus iš priekio. Kartais kartu su blykste jos komplektacijoje jau iš karto būna numatyta išsikišanti ar pridedama balta plastikinė kortelė fotografuoti tokiu būdu. Na o jei jos nėra, galima sugudrauti ir gumele prisitvirtinti baltą vizitinę kortelę, kuri dalį šviesos ir nukreips į priekį. Ką daryti, jei lubos nėra baltos ir šviesios? Pasinaudoti šviesiomis sienomis ir kitais šviesiais plotais. Kitas būdas yra pasinaudoti šviesos difuzoriumi. Tiesiog užmaukite jį ant blykstės, jei tokį turite, na, o jei ne – pasinaudokime paprastu baltu lapu. Pridėkite jį priešais blykstę kokių 10 cm atstumu. Lapas atstos difuzorių. Taip fotografuoti nėra labai patogu, bet jei nėra kito varianto, tai būdas išgelbėti kadrą. Saulėtą dieną blykstė pravers ir lauke. Kartais tenka žmones ar objektus fotografuoti apšviestus saulės spindulių ir jei tai nutinka dieną, kai saulė kabo virš galvos – gausite labai kontrastingą vaizdą, su negražiais šešėliais. To išvengti galima užsidėjus išorinę blykstę. Šiuo atveju ji bus kaip papildomas šviesos šaltinis ir sumažins stiprius šešėlius. Vakarėjant ar esant apniukusiai dienai, blykstė pravers ir taps pagrindiniu šviesos šaltiniu. Taip aplinkos šviesa pasitrauks į foninį apšvietimą, o galėsite savo šviesos srautu susimodeliuoti norimą apšviesti erdvę. Vakarėjant šviesos srautas mažesnis, todėl galima blykstės galingumo labai nedidinti, tik šiek tiek (iki +1), taip sutaupoma daugiau baterijų energijos ir galima padaryti daugiau kadrų. Taip fotografuodami nustatykite saulės arba blykstės šviesos temperatūrą (white balance) ir ten, kur blykstė apšviečia gausite natūralias spalvas, o fonas bus melsvesnis. Pabaigai reikėtų paminėti, jog šviesa fotografijoje svarbiausia. Nuo jos priklauso kompozicija, nuotaika, kokybė. Kuo daugiau eksperimentuosite – tuo daugiau įgausite patirties. Pradžiai užteks tiesiog blykstės ir balto lapo. Šviesą bandykite skleisti per jį arba atspindėti nuo jo. Pažiūrėkite kaip labiau tinka. Vėliau galima įsigyti tam tikrų priedų, palengvinančių fotografavimą – tokių kaip difuzorius (šviesos sklaidytuvas blykstei) ar reflektorius (išorinis šviesos sklaidytuvas). Kiekvienas, nors trumpai pabandęs pafotografuoti su blykste, pamatys, jog ji – galingas ginklas fotografo rankose, tačiau, kaip ir su bet kuriuo sudėtingu prietaisu, ja naudotis nėra paprasta. Reikia labai daug praktikos, tuomet ateina įgūdžiai, o tada jau nebereikia galvoti, kokiu režimu fotografuoti – viskas daroma automatiškai. Tačiau niekada nereikia pamiršti saiko – blykstė neturi to natūralaus grožio, šiltumo, minkštumo, ką duoda natūralus apšvietimas. 9.3. Praktinė užduotis Užduotis skirta įsisavinti išlaikymo funkcijas, blyksės bei stovo naudojimą. Tema „Sielos“. *Jei diafragmos, išlaikymo, bendrosios ekspozicijos pratimus pavyko atlikti teisingai ir jūs fotografuodami supratote ką darote, tuomet sveikiname perpratus vieną pagrindinių fotografijos elementų – ekspoziciją! Svarbiausia suvokti, kaip fotoaparatu sukurti pakankamai šviesią nuotrauką, tada galėsite eksperimentuoti nustatymais ir kurti savo fotografijos braižą, tai labai svarbu, kadangi nesuprasdami kaip veikia fotoaparatas negalėsite juo atitinkamai naudotis.

34


10 skyrius Kompozicija Kiekvieną kartą norėdami užfiksuoti vaizdą, žiūrime pro vaizdo ieškiklį ir prieš nuspausdami užrakto mygtuką komponuojame kadrą. Yra daugybė patarimų, kaip sukurti gerą kompoziciją, tačiau nėra vienos magiškos formulės, kuri tiktų visiems atvejams. Fotoaparatas paprasčiausiai fiksuoja tai, į ką nukreiptas jūsų objektyvas. Prieš nuspausdami užrakto mygtuką, paklauskite savęs, ar galite patobulinti kadro kompoziciją. Devyniais atvejais iš dešimties jūs tikrai galėsite tai padaryti. Kompozicija – fotografijos elementų išdėstymas, jų tarpusavio ryšys ir santykis su visuma. Kompozicijos pobūdis priklauso nuo kūrinio paskirties ir medžiagų savybių, individualių autoriaus tikslų ir pasirinkto meninio stiliaus ar krypties principų. Gebėjimas sukurti gerą kompoziciją – erdvės užpildymą – tai ne vien Dievo dovana. To galima išmokti ir geriausias būdas – praktinis darbas. Natūralu, kad fotografuojant ne visos nuotraukos „gims“ pagal taisykles ar dėsningumus. Dažnai nėra laiko galvoti apie kompozicines taisykles (ypač ekskursijose, kur niekas nelaukia), tad geriausias variantas būtų toks – stengtis padaryti kelis skirtingus kadrus, o vėliau kompiuteryje juos koreguoti. Nebijokite palikti erdvės kadro šonuose, nes nereikalingą erdvę visada galima nukirpti, pasitelkus redagavimui skirtas programas. Kadravimas yra kompozicijos sinonimas, kadangi jis aprašo fotografuojamų objektų pozicionavimą nuotraukoje, tačiau priskiriame jį prie techninių aspektų, nes kompoziciją renkamės dar fotografuodami, tuo tarpu kadruojame jau redaguodami nuotraukas kompiuteryje. Galbūt tai ir nėra vertingas pastebėjimas, tačiau net ir visai nepavykusius kadrus galima radikaliai pagerinti juos tiesiog perkadruojant. Nuotraukoje svarbu perteikti pasirinktą temą, pabrėžti pagrindinį Įvairūs vienos nuotraukos kadravimo variantai objektą ir neapkrauti vaizdo nereikalingais elementais. Elementai turi būti išdėstyti kryptingai, kad vestų žiūrovo žvilgsnį pagrindinio objekto link. Pagrindinį objektą galima pabrėžti keliais būdais: • pasirinkti kitą objektą kaip rėmelį, pavyzdžiui, medžio šaką ar uolą; • pasirinkti tinkamą nuotraukos formatą – vertikalų arba horizontalų (horizontaliose nuotraukose galima perteikti daugiau aplinkos, vertikaliose – objektų aukštį, pav.: 1 skyriaus 28 nuotrauka); • pasirinkti tinkamas pirmojo ir antrojo plano spalvas, vengti kelių dominuojančių spalvų; • pasirinkti tinkamą fotografavimo kampą ir objektyvo židinio nuotolį; • pagrindiniam objektui išryškinti taikyti fokusavimo režimą, suliejant (blur) objektą supančią aplinką; • objektus nuotraukoje išdėstyti pagal pasirinktą komponavimo taisyklę. Nuotraukos kompozicija gali būti simetrinė arba asimetrinė. Simetrinė sukuria ramybės ir stabilumo įspūdį, o asimetrinis kompozicijos balansas apibūdinamas kaip tarpusavyje susijusių ar nesusijusių objektų, skirtingų arba atsveriančių vienas kitą dydžių išdėstymas. Paveikslėlių redagavimo programa sukarpę nuotrauką ir atkartoję tam tikrą jos sritį, gautume simetrinę nuotrauką. Retai kada nuotrauka pradedama žiūrėti nuo centro. Dažniausiai tai daroma nuo kairiojo krašto ir einama dešiniojo link. Tai vyksta nevalingai, nes įprasta skaityti iš kairės į dešinę.

35


10.1. „Auksinio pjūvio“ taisyklė Viena iš esminių kompozicijos taisyklių – „auksinio pjūvio“ taisyklė, kurios pagrindinė esmė – necentruoti fotografuojamo objekto kadro viduryje (išskyrus atvejus kai norima parodyti ritmą ar simetriją, kaip pagrindinę mintį). Kiekvienas atvaizdas nuotraukoje sukuria tam tikrus „karštus taškus“, į kuriuos pirmiausia krypsta žiūrovo žvilgsnis. Taikant „aukso pjūvio“ taisyklę, fotografuojamą vaizdą reikia padalyti į trečdalius vertikaliai ir horizontaliai, o paskui objektą pozicionuoti tų trečdalių susikirtimo taškuose. Taigi, viename iš keturių taškų orientuojamas pagrindinis objektas, o viename iš likusių trijų lygiuojamas antrojo plano objektas. Tokiu būdu sritis padalijama „tobulai“. Linijų susikirtimo (karštuose) taškuose esantys objektai labiausiai patraukia akį.

Į „karštuosius taškus“ rekomenduojama talpinti ne vien tik konkrečius objektus, bet ir įvairias linijas (pvz.: horizonto, pastatų, medžio kamieno ir t.t.). Vienintelė rekomendacija palikti erdvę, kai fotografuojamas veiksmas. Pavyzdžiui, jei fotografuojate žmogų, bėgantį pajūriu, palikite šiek tiek erdvės, neprispauskite žmogaus prie kadro krašto. Geros nuotraukos visada subalansuotos. Pusiausvyrą išlaikantis (atsveriantis) elementas ir objektas nebūtinai turi būti vienodo dydžio. Pagrindinė taisyklė – žvilgsnis turi „slysti“ nuo pagrindinio objekto prie atsveriančio elemento. Siekiant užtikrinti kompozicijos balansą, kadre nebūtinai turi būti tik du elementai. Tam pakanka ir vieno, pvz.: ką tik iškeptas obuolių pyragas yra nuostabus objektas fotografavimui, o ypač jei gabalėlį to pyrago išpjausime ir išpjautą vietą pasistengsime pasukti į vieną iš „karštųjų“ taškų. Nuo seno dailininkai ir meno kritikai idealia ir harmoninga laikė tokią kompoziciją, kurioje kūrinio elementai išdėstyti pagal tam tikrą principą. Laikantis trečdalio linijų taisyklės, svarbu, kad nebūtų pažeistas kadro pusiausvyros principas. Tokiu atveju pagrindinio objekto komponavimas centro pakraštyje turi būti simetriškai atkurtas „sunkesne“ spalva, šviesia dėme arba neužpildyta erdve žvilgsnio ar judėjimo kryptimi ir pan.

36


10.2. Horizonto linija Horizonto linija turi didelę reikšmę kadro kompozicijos formavimui. Kai prieš akis atsiveria vaizdingas peizažas, lengva nuspausti užrakto mygtuką. Tačiau, kai žiūrite gautas nuotraukas kompiuteryje, visiškai normalu, kad kyla abejonių dėl to, ar tikrai objektai išdėstyti tinkamoje vietoje. Klaida, kurią dažnai daro mėgėjai, ta, kad peizažas dalinamas perpus ir horizonto linija atsiduria nuotraukos centre: neaišku, kuri dalis yra svarbesnė. Horizonto linijos komponavimo būdai: Horizontas šiek tiek žemiau centro. Tai labiausiai paplitęs kompozicijos variantas, kai žemesnė horizonto linija sukuria stabilumo įspūdį. Laikomasi trečdalių taisyklės, kai horizonto linija išdėstyta apatiniame trečdalyje. Gaunamas neblogas rezultatas, nors ir ne pats originaliausias. Daugiau dėmesio dangui. Šiuo atveju, horizonto linija nuleidžiama iki minimumo. Tuo pačiu daugiau ploto ir dėmesio skiriama dangui, taip jis išryškinamas. Jeigu manote, kad dangus nuotraukoje vaidina svarbesnį vaidmenį, reikia palikti kuo Horizonto linija nuleidžiama iki minimumo mažiau priekinio plano. Išskiriamas priekinis planas (pagrindas). Šį variantą verta pasirinkti kai žemė, jūra ar pan., esantys žemiau horizonto linijos, suteikia nuotraukai daugiau reikšmės, o dangui paliekama mažiau vietos. Horizontas centre. Paprastai nepatariama naudoti tokios kompozicijos, tačiau kartais ji gali būti labiausiai tinkama. Be abejo, būna atvejų, kai ir dangus ir žemė nuotraukoje vienodai svarbūs, pavyzdžiui, kai vanduo atspindi objektus. Centrinė horizonto linija pabrėžia vaizdo simetriją, o tai protingas sprendimas. Svarbus priekinis (pagrindinis planas) Tikriausiai ne kartą žiovaudami vartėte pažįstamų kelionės prie jūros nuotraukas, kuriose jie buvo įamžinti prie idealiai kadrą dalinančios horizonto linijos, kai patys nuotraukų objektai stovėjo pačiame centre pagal horizontaliąją nuotraukos dalį. Juk pataisyti tokias nuotraukas nėra sunku – 1/3 žemės ir jūros, 2/3 dangaus, na o patį žmogų pozicionuojant kur nors truputį paslinktą iš to nelemto centro (svarbu, kad horizonto linija nepjautų žmogaus, ypač neskirtų galvos nuo kūno). Stebėkite, kad parinkus ekspoziciją pagal dangaus šviesą, priekinis planas nebūtų labai tamsus. Kartais tikslinga priekinį planą apšviesti papildomais šviesos šaltiniais: reflektoriumi arba blykste. Egzistuoja dar viena taisyklė/rekomendacija, kurios visada reikėtų laikytis: horizonto linija turi būti lygiagreti kadro kraštui. Nieko nėra blogiau, kaip valtis plaukianti nuožulniu paviršiumi (pav.: 1 skyriaus 6 nuotrauka). Be to, yra išimtys: nemažai fantastiškų nuotraukų padaryta nesilaikant taisyklių. Svarbi ne tik peizažo kompozicija, bet ir fotografo intuicija, kuri taria paskutinį žodį. 10.3. Spalva Spalvinės gamos dėka taip pat galima derinti kadro kompoziciją. Pav.: raudona spalva pati savaime jau sukuria kompoziciją, tad jos dėka galima gauti nuostabų kadrą, kuriame būtų daug raudonos spalvos, o kitos spalvos ją atsvertų. Egzistuoja dar vienas dėsningumas, teigiantis, kad kadre puikiai dera kontrastingos spalvos, jos pabrėžia viena kitą. Tarkim, vietoj to, kad fotografuotume raudoną rožę blankaus dangaus fone, galima būtų pabandyti ją nufotografuoti tarp žalių lapų ar kitų augalų. Nuotraukoje priešpastatomos kartu (raudona ir žalia) spalvos padarys ją ryškią. Spalvos padeda išreikšti nuotaikas. Raudona spalva spinduliuoja energiją, tuo tarpu pastelinės spalvos kalba apie ramybę ir susikaupimą. Kaip nekeista, spalvų nebuvimas arba vienos spalvos vyravimas kadre gali taip pat sukurti puikią nuotraukos Kompozicija, kurią sudaro spalvos kompoziciją. 37


11 skyrius Analoginė fotografija Kokybė nėra faktorius atskiriantis analoginę fotografiją nuo skaitmeninės. Norint suprasti skirtumą reikia žiūrėti į nekokybiškus šių fotografijos rūšių pavyzdžius. Kitaip sakant, analoginė fotografija nuo skaitmeninės skiriasi tiek, kiek jos yra nekokybiškos. Analoginė fotografija nuo skaitmeninės skiriasi taip pat, kaip: gyva, instrumentinė muzika skiriasi nuo elektroninės, kaip plokštelė nuo kompakto, kaip bobutės iš kaimo pomidorai nuo pomidorų iš prekybos centro. Kas nejaučia skirtumo, tam šie klausimai neaktualūs ir apie kokybę tuomet kalbėti neverta. Analoginė fotografija gali lygiai tiek ir dar daugiau nei skaitmeninė, todėl atrodytų lyg skaitmeninės fotografijos atsiradimas nebuvo būtinas, bet čia įsipainiojęs dar vienas faktorius, lemiantis tiek skaitmeninės fotografijos atsiradimą tiek jos dominavimą – praktiškumas, kuris deja fotografijai nepadeda būti geresnei, todėl irgi nėra akivaizdus pranašumas. 11.1. Fotojuostelės Fotojuosta – šviesai jautri medžiaga, kurią sudaro plastikinė juosta (polietileno tereftalatas, nitroceliuliozė ar acetilceliuliozė, skirtingai, nei fotoplokštelė, kurios pagrindas – stiklas arba fotopopierius, neskaidriu pagrindu), padengta fotoemulsija, susidedančia iš sidabro halogenidų grūdelių, lemiančių fotojuostos šviesos jautrumą, kontrastą ir kampinę skyrą. Po šviesos poveikio (ar kitų formų elektromagnetinio spinduliavimo, tokio kaip rentgenas) ant fotojuostos susidaro nematomas vaizdas. Cheminių reakcijų (ryškinimo) dėka vaizdas tampa matomas. Labiausiai paplitusi 35 mm pločio fotojuosta (pagal formatą sutampa su tokio pačio pločio kino juosta). Kadro matmenys – 24×36 mm. Fotojuostos jautrumas nusakomas fotoemulsinio sluoksnio medžiagomis. Matuojamas ISO (ASA) vienetais, DIN arba GOST laipsniais. Didesnis jautrumas leidžia fotografuoti esant mažesniems išlaikymams, bet turi ir savų trūkumų: padidėja nuotraukos grūdėtumas. Kartais galima naudoti push procesą, kai fotojuosta ryškinama specialiomis sąlygomis, kuriomis dirbtinai padidinamas ar sumažinamas juostos jautrumas. 11.2. Pinhole – fotoaparatas be lęšio

Pinhole fotoaparatas pagamintas iš degtukų dėžutės

Pinhole (angl. adatos skylutė) – tai fotoaparatas be objektyvo. Tiksliau – be įprasto objektyvo. Jame šviesos srautas eina pro labai mažą skylutę ir projektuojamas ant šviesai jautraus paviršiaus. Norint gauti pakankamai ryškų vaizdą, skylutė turi būti gana maža – 0.1-0.5mm. Tokia siaurute anga praeina pakankamai mažas šviesos srautas, todėl vaizdas eksponuojamas ilgai – nuo sekundžių iki dienų. Šiais laikais Pinhole technika fotografai naudojasi tik dėl smalsumo ar entuziazmo, noro sukurti ypatingas meniškas nuotraukas. Jie gaminasi kameras iš kavos, arbatos, tabako, batų dėžučių, „coca colos“ skardinių ir t.t. (žiūr. priedus Nr.1, Nr. 2)

Pinhole nuotraukų pavyzdžiai

Paskutinis balandžio sekmadienis – pasaulinė Pinhole fotografijos diena. Daugiau informacijos apie pinhole galima rasti internete www.pinhole.lt ir www.pinhole.org. 38


11.3. Multiekspozicija Multiekspozicija (Multiple Exposures) – tai fotografavimo būdas kai tas pats kadras eksponuojamas keletą kartų. Gaunamas dvigubas ir trigubas vaizdas. Kartais taip mėgstama paeksperimentuoti, o kartais labai rimtai pramąstoma koks kadras ant kokio turi gulti.

Keli multiekspozicijos – tiksliau dvigubos ekspozicijos – pavyzdžiai. Pirmoje nuotraukoje – atsitiktinė multiekspozicija. Fotografuota Pakutuvėnuose, vėliau juostelė įdėta iš naujo ir fotografuota Palangoje. Antroje nuotraukoje – iš anksto suplanuota multiekspozicija „Žiemą/vasarą“: fotografuota žiemą, po to juostelė įdėta iš naujo ir fotografuota vasarą.

11.4. Lomografija Lomografija, kaip naujas foto saviraiškos judėjimas, atsirado Austrijoje 1991 m. Du austrų studentai, lankydamiesi Prahoje, nusipirko pigius rusiškus fotoaparatus ЛОМОкомпакт (LOMO-LCA) ir jais nesitaikydami ir daug negalvodami išfotografavo miestą. Šį žaidimą pratęsė grįžę į studentų bendrabutį Vienoje. Nuotraukas atspausdino ir suklijavo ant Lomografinės nuotraukos pavyzdys sienos. Susižavėję rezultatu jaunuoliai nutarė surengti didesnę LOMO parodą. Kadangi pinigų nebuvo, o paramą Austrijoje gali gauti tik registruotos organizacijos, studentai užregistravo Tarptautinę Lomografijos bendriją ir surengė parodą. Lomo ėmė populiarėti ir rusų gamykla (LOMO: Ленинградское оптико-механическое объединение) atnaujino originalių fotoaparatų LC-A gamybą (nors tai tėra japoniškos Cosina kopija). Būti lomografu – tai būti atidžiu, jautriu, stebėti kas vyksta aplink ir fiksuoti, daug negalvojant apie rezultatą. Lomo siena – tai daugybė mažų lomo nuotraukų suklijuotų ant namo, kambario sienos laikantis susitartų taisyklių arba nesilaikant jokių taisyklių. Ilgiausia, 120 m lomo siena buvo suklijuota iš 35000 nuotraukų. Nebūtina sirgti gigantomanija išreiškiant save – kiekvienas gali kambario sieną padailinti savo Lomo jausmais. Teigiama, kad lomografija, tai fotografavimas be jokių taisyklių. Tačiau šiokios tokios gairės vis dėlto jau nusistovėjo: fotografavimas nuo juosmens, fotografuoti objektus prisiartinus kuo arčiau, negalvoti fotografuojant, būti greitu, nebūtina žinoti, kas bus užfiksuota juostoje, nebūtina žinoti ir kas buvo užfiksuota. 11.5. Cross procesas Cross procesas (Crossas, Kroso efektas, X-cross) – vieno tipo juostelės ryškinimas kitu procesu. Egzistuoja negatyvinės ir pozityvinės/skaidrių fotojuostelės. Negatyvinės yra tos, kurias prieš langą žiūrint spalvos matomos „išvirkščios“ (negatyvinės). Jos ryškinamos visuose minilabuose C41 procesu (chemikalų ir paties proceso tipo pavadinimas). Pozityvinės – prieš šviesą žiūrint yra tarsi mažytės nuotraukos (skaidės). Skaidrės/pozityvinės juostos ryškinamos E6 procesu, t.y kitokiu nei negatyvai. Cross proceso principas yra skaidrę ryškini ne E6, o C41 procesu, o negatyvą – E6 procesu, t.y. elgtis prieš taisykles. Tuomet išplaukia spalvos, išdega kai kurios vietos ir t.t., tačiau gaunamos įdomios, netikėtos spalvos, atspalviai. Dažnai fotoentuziastai mėgsta jungti visus minėtus stilius į vieną: fotografuoja į skaidrių fotojuostelę paprastu pigiu plastmasiniu fotoaparatu (lomo), juostelę išpaveiksluoja kelis kartus (multiekspozicija) ir ryškina kitu, nei reikia procesu (cross procesas). Cross proceso pavyzdys: skaidrių E6 proceso juostelė ryškinta C41 procesu 39


12 skyrius Natiurmortas Natiurmortas (pranc. nature morte – negyvoji gamta) – dailės žanras – tapybos, kartais grafikos kūrinys, kuriame dažniausiai vaizduojami negyvi daiktai: nuskinti vaisiai, gėlės, žmogaus veiklos atributai (įrankiai), tam tikro laikotarpio etnografiniai namų apyvokos daiktai, indai ir t.t. Kartais vaizduojami ir gyvi vabzdžiai, paukščiai, žvėrys bei žmonės, kurie papildo pagrindinį motyvą. Menininkas specialiai komponuoja daiktus, ryškina jų struktūrą, erdvinius tarpusavio santykius, siekiama spalvų, tonų bei šviesšešėlių darnumo. Natiurmorto fotografavimas – geriausias fotomeno pagrindų įsisavinimo būdas. Jo dėka lavinami kompozicijos ir apšvietimo įvaldymo pradmenys. Natiurmorto komponavimas pradedamas nuo vieno pagrindinio daikto, palaipsniui įjungiant kitus elementus, turinčius tarpusavio ryšį, harmoningai derančius forma, spalva, faktūra, tema. Natiurmortas privalo turėti objektus apjungiančią temą. Kai kurie natiurmortai, tarsi žmogaus veidrodis, gali atspindėti jo gyvenimo detales. Norint atskleisti žmogaus charakterį, nepakanka aklai nufotografuoti gulinčius daiktus. Reikia perteikti tam tikrą nuotaiką. Galima pabandyti įsivaizduoti, kad daiktai yra gyvi ir išsidėsto patys pagal savo norą. Ieškokite aspektų, kurie apjungtų kompozicijos elementus. Tai gali būti tekstūra, funkcijos, spalva, forma ar amžius. Tinkamas fonas ir palankus apšvietimas taip pat yra svarbūs. Kurdami natiurmortą, laikykitės daugmaž tokio eiliškumo: • suraskite vietą pagrindiniam daiktui • antru daiktu atstatykite kompozicijos pusiausvyrą • trečiu daiktu suteikite natiurmortui šilumą • ketvirtu daiktu suteikite papildomą nuotaiką • kompozicijai suteikite statiškumo, stabilumo • užpildykite tuščią erdvę, papildydami bendrą kompoziciją daiktais, tapačiais su pagrindiniu daiktu. Svarbiausias natiurmorto komponavimo momentas – laiku sustoti, kad kadras nebūtų perkrautas detalėmis. Baigta kompozicija privalo būti subalansuota ir harmoninga. Tam svarbią reikšmę turi fotografo nuojauta, intuicija. Kompozicijos išbaigtumą galima suprasti pagal tokį principą: slenkant žiūrovo žvilgsniui nuo vieno daikto prie kito. Kiekvienas daiktas turėtų papildyti natiurmortą, bet neužgožti pagrindinio. Apšvietimas gali paversti paprastą kompoziciją patrauklia – priklausomai nuo šviesos stiprumo, krypties ir spalvos temperatūros. Prieikite prie atrasto natiurmorto kelis kartus per dieną ir stebėkite kaip jis kinta priklausomai nuo apšvietimo. Apžiūrėkite natiurmortą iš visų pusių ir nuspręskite, iš kurios vietos jį fotografuoti. Apšvietimas turėtų atrodyti kuo natūralesnis. Kartais natiurmorte gali atsirasti pats šviesos šaltinis (stalinė lempa, žvakė), tačiau vien tiktai tokio apšvietimo nepakaks, reikės papildomo. Formos modeliavimas priklauso nuo apšvietimo. Parenkant šviesos šaltinius, galima silpninti arba stiprinti šešėlius ir daiktų formas. Formos modeliavimui naudojama įvairi šviesa: • natūralus apšvietimas – tai pro langą krintanti šviesa. Arčiau lango esantys daiktai atrodo plokštesni; • papildomas apšvietimas iš šono ir apačios, šviečiantis 90o kampu, juo apšviečiama tiktai viena daikto pusė. Atsiranda didelis kontrastas tarp apšviestų ir neapšviestų vietų; • apšvietimas iš viršaus tiesiai į apačią naikina daiktų formas; • šoninis apšvietimas, šviečiantis 45o kampu, geriausiai perteikia daiktų formą. Natiurmorto objektais gali būti paprasčiausi, kasdieniai aplinkos daiktai virtuvėje, darže: kastuvas, karutis, gėlių vazonai, sodo žirklės, gėlių svogūnėliai. Svarbiausia pastebėti įdomią daiktų kompoziciją ir surasti tinkamą rakursą. Fotografavimo taškas gali padėti atskleisti daiktų nuotaiką. Net ir buitiniame natiurmorte tarp daiktų privalo būti sąryšis. Tokiame natiurmorte būtina išskirti planus. Priekiniame plane turi būti ryškiausi, šiltų spalvų, o toliau – šaltesnių spalvų daiktai. Natiurmortai gali būti ne tik sąmoningai sudėlioti, bet ir atsitiktinai pastebėti. Atsitiktiniu natiurmortu galima pavadinti bet kokią įprastų, paties fotografo nesudėliotų objektų kompoziciją, kuri atrodo įdomi. Menas kurti natiurmortų fotografijas priklauso nuo to, ar gebame rasti tinkamą fotografavimo kampą ir panaudoti palankų apšvietimą taip, kad galutinis vaizdas nuotraukoje būtų toks, kokį įsivaizduojame.

40


Suplanuotas natiurmortas

Atsitiktinis natiurmortas

12.1. Priemonės, reikalingos natiurmorto fotografavimui • Fotoaparatas su objektyvu, kurio židinio nuotolis 80-120 mm; • Stovas fotoaparatui; • Fotoaparato automatinis laikmatis arba nuotolinio valdymo pultelis (jei toks yra); • Stalas natiurmorto pagrindui; • Fonas natiurmortui. Tarp fono ir stalo natiurmorto pagrindui turi būti tarpas, į kurį būtų galima patalpinti fono arba kontražūrinės šviesos šaltinį; • Reflektorius – balto kartono lakštas; • Pagrindinis šviesos šaltinis, skleidžiantis išsklaidytą šviesą; • Šviesos sklaidytuvas; • Autonominė blykstė (jeigu tokia yra); • Sinchronizavimo laidas (reikalingas naudojant autonominę blykstę); • Stovai šviesos šaltiniams; • Daiktai natiurmorto sustatymui. 12.2. Praktinė užduotis Juostiniu fotoaparatu atliekama užduotis tema „Netikėtumo faktorius“, skirta norintiems susipažinti su analogine fotografija. Skaitmeninė užduotis tema „Kitokia tvarka“ skirta įsisavinti natiurmorto, kompozicijos, apšvietimo pagrindus.

41


13 skyrius Naktinė fotografija 13.1. Objektų pasirinkimas naktinei fotografijai Fotografija – šviesos menas. Tačiau nakties metas – ne priežastis nefotografuoti: naktį galima geriau suprasti šviesą, užfiksuoti nerealius vaizdus. Reikia tik tam tikrų žinių ir įgūdžių. Saulėlydis – tinkamiausias metas. Jei fotografuojame miestą naktį, dažniausiai matome tik dirbtine šviesa apšviestus objektus. Toks apšvietimas dažnai kliudo suprasti užfiksuotos nuotraukos erdvę. Tad geriausiai fotografavimui tinka metas prieš pat saulėlydį. Tuo metu dangus dar vos šviesus, aplinka apšviesta silpna šviesa, Saulėlydžio fotografija o įsijungęs miesto apšvietimas vaizdą papildo ryškiais akcentais. Fotografuokite pilną mėnulį ir žvaigždes. Peizaže pilnas mėnulio diskas atrodo įspūdingai. Bet, kad mėnulis neatrodytų pailgas ir neryškus, reikia stengtis naudoti trumpesnius iki 30 s išlaikymus. Fotografuojant žvaigždes reikia specialios įrangos sekančios dangaus kūnų judėjimą. Bet tai nėra būtina – darant ilgesnius (minutės) išlaikymus galima išgauti judesio efektus. Fotografuokite gatves ir tiltus. Tiltai naktį būna įspūdingai apšviesti o keliai vakare – pilni šviesų. Tai galima Naudojant stovą ir ~30s išlaikymą galima fotografuoti žvaigždynus kūrybingai panaudot. Fiksuojant automobilių šviesas įvairiems efektams išgauti tinka išlaikymai nuo kelių sekundžių iki kelių minučių – eksperimentuokite. Miestas ir žmonės. Sutemus, naudojant 0.5-2 sek. išlaikymus galima užfiksuoti įdomius žmonių kontūrus, figūras. Patartina ieškoti vietos, kur judantys žmonės geriau apšviesti, o fonas tamsesnis. Miesto fotografavimas naktį atveria fotografui naujas galimybes. Šviečiantys gatvių žibintai, vitrinos, automobilių prožektoriai sukuria nenusakomą šviesų žaismą, kuris būna žavus spalvotoje fotografijoje. Gerai, jeigu šviesos šaltiniai skleidžia skirtingų atspalvių šviesą. Vaizdingiausi miesto peizažai gaunami fotografuojant tuo metu, kai dangus tampa pakankamai Naudojant stovą, ilgą išlaikymą ir fotografavimo tamsus, bet nuotraukose atrodo ne visiškai juodas. metu keičiant objektyvo židinio nuotolį, galima gauti Tų pačių objektų fotografavimas skirtingais įspūdingus vaizdus išlaikymais, nuo kelių sekundžių iki keliasdešimt minučių – svarbi naktinio fotografavimo ypatybė. Užrašykite kadrų išlaikymo trukmę ir analizuokite gaunamus rezultatus. Panaudokite blykstę. Fotografuojant ilgu išlaikymu, blykstės blykstelėjimais galima „montuoti“ vaizdus. Pradedantieji fotografai mėgsta naudoti naktinių programų režimus. Bet galimi siurprizai: suveikusi blykstė, dideli triukšmai, pasiklydęs fokusas... Patartina naudoti diafragmos prioriteto režimą. Nustačius diafragmą f/5.6-f/11 fotoaparatas parinks reikiamą išlaikymą. Šviesumą galima pakoreguot reguliuojant ekspokorekciją. Patartina daryti kelis Naudojant stovą, ilgą išlaikymą ir fotografavimo metu „dublius“ įvairia ekspozicijos korekcija ar naudoti RAW paprašius modelio einant kas 5 žingsnius trumpam sustoti, režimą. galima gauti įdomių „vaiduoklinių“ nuotraukų 42


Jautrumas ISO gali būti 100-400. Jei fotografuojate be stovo jautrumą teks kelti iki maksimumo (siekiant mažinti išlaikymą) ir namie rezultatą intensyviai valyti nuo gausių triukšmų. Fiksuojant judesį, fotoaparatą verčiau perjungti į išlaikymo prioriteto ar pilnai rankinį režimą. Naudokite rankinį fokusavimą: naktį autofokusas veikia blogai arba visiškai neveikia. Silpnai šviesai užfiksuoti tenka daryt ilgesnius išlaikymus. Tvirtai laikant fotoaparatą galima daryti 1/30-1/15 s išlaikymus. Tvirtai atsirėmus galima išlaikymus ilginti iki 1 sek. Tačiau būtina daryti daugiau kadrų atsargai – taip fotografuojant ryškus kadras negarantuojamas. Maksimalus išlaikymas fotografuojant be stovo priklauso Žaidimas šviesa: ilgas išlaikymas, žaisliukas ir nuo nustatyto objektyvo židinio nuotolio: naudojant trumpam apšviečiamas prožektoriumi, šviesa plačiakampį objektyvą išlaikymus galima ilginti iki sekundės, išjungiama, žaisliukas perstatomas į kitą vietą ir vėl o teleobjektyvu naktį be stovo fotografuoti išvis neįmanoma... apšviečiamas... Paskutinis apšvietimas trunka kiek Fotoaparato vaizdo stabilizavimo funkcija maksimalų išlaikymą ilgiau leidžia padidinti kelis kartus. Stovas naktį būtinas! Padidinti vaizdo stabilumą (ypač naudojant lengvą, pigų stovą) galima naudojant fotoaparato užrakto suveikimo atidėjimo funkciją: užraktas suveikia fotoaparatui stabilizavusis, praėjus keliom sekundėm nuo mygtuko paspaudimo. Išstudijuokite savo fotoaparatą prieš eidami naktį fotografuoti – šaltyje ir tamsoje nereikės ieškoti reikiamo mygtuko ar daug eksperimentuoti. Pamėginkite fotografuoti namie. Susipažinkite su šviesa. Pradedantieji fotografai dažnai „nemato“ šviesos. Nakties fotografija – tai puikus būdas suprasti ir pamatyti šešėlius, formas, pustonius. Studijuokite Fotografuojant fejerverkus verta įjungti ilgą (~30 s) išlaikymą tai ką nufotografavote, kad kitą kartą nekartotumėte klaidų. 13.2. „Piešimas šviesa“ Viena įdomesnių naktinės fotografijos technikų yra piešimas šviesa (angl. light painting). Pavadinimas toks, nes šviesos šaltinio pagalba priešais fotoaparatą (kuris fotografuoja ilgu išlaikymu) yra „piešiami“ vaizdai erdvėje, kurie ir matomi nuotraukoje. Norint paišyti šviesos graffiti reikėtų: • fotoaparato su ilgalaike ekspozicija (išlaikymu); • trikojo arba stabilaus pagrindo fotoaparatui; • nuolatinio šviesos šaltinio: lazeriuko, prožektoriaus, mobilaus telefono, šaltųjų ugnelių, žvakių... • tamsos patalpoje (jei piešite viduje) arba kuo mažiau pašalinių šviesų, jeigu piešite lauke. Parenkama norima ekspozicija (geriau kai trukmė kuo ilgesnė), pasižaidžiama su diafragmos nustatymais (kuo atviresnė tarkim f/1.4). Piešimo erdvė yra ribota, todėl prireiks keleto bandymų kol surasite tą „teisingą“ atstumą ir piešimo teritoriją. Spaudžiate fotoaparato užrakto mygtuką ir paišote greitai, nes kitu atveju „perdegs“ vaizdas nuotraukoje. Idealiausia piešti prožektoriuku, nes jo šviesą galima valdyti – tam tikrais momentais išjungti ir įjungti jau kitoje piešinio vietoje. „Piešimo šviesa“ pavyzdys

43


13.3. „Šviesos teptukas“ Metodo esmė: visiškoje tamsoje objektas eksponuojamas ilgu išlaikymu ir apšviečiamas „tapomas“ šviesos teptuku – siaurą šviesos pluoštą skleidžiančiu šviesos šaltiniu (dažniausiai specialiai paruoštu žibintuvėliu). Reikia „tapyti“, t.y. braukti šviesos spinduliu per objektą, negalima sustoti vienoje vietoje, nes dažniausia ta vieta išdega, o nejudant kadre gali būti užfiksuotas žibintuvėlis, ranka ar per daug aiškus šviesos srautas, nukreiptas į objektą. Žibintuvėlis, kurį naudojate kaip šviesos teptuką, turi nepraleisti net menkiausio spindulėlio į šonus, nes tada kadre gaunamas šviesos piešinys, kuris šiuo atveju nepageidautinas. 13.4. Praktinė užduotis Užduotis skirta įsisavinti fotografavimo tamsoje pagrindus. Tema „Šviesa tamsoje“.

„Šviesos teptuko“ pavyzdys: viršuje matoma kiek per ilgai įjungto laikyto prožektoriuko šviesa

44


14 skyrius Autoportretas 14.1. Portretų komponavimo patarimai Portretas – tai fotografijos pagrindas. Nuo seniausių laikų fotografai stengėsi įamžinti žmonių atvaizdus fotojuostelėje. Portretai buvo interpretuojami kaip alternatyva aliejaus tapybai demonstruojančiai karališką sėdinčiųjų didybę. Vėliau, tokie fotografai kaip Richard Avedon ir David Bailey pabandė perteikti tikrą nuotaiką ir būseną. Atrodo, kad portretas yra pats paprasčiausias dalykas pasaulyje, tačiau patys pabandę, įsitikinsite, kad taip nėra. Žiūrėdami meistrų darbus stebėkite kaip ir koks apšvietimas buvo naudotas. Natūrali šviesa kur kas geriau perteikia odos faktūrą nei tiesioginė blykstės šviesa. Natūralioje šviesoje fotografuoti portretai atrodo natūralesni, išraiškingesni ir jaukesni. Jei fotografuojate skaitmeniniu fotoaparatu – pasinaudokite galimybe pakelti ISO vietoj to, kad naudotumėte blykstę. Naudokite reflektorius. Tai neturi būti koks nors specialus ir brangus reflektorius. Baltas popieriaus lapas, laikraštis, kolega baltais marškiniais ar balta pastato siena gali puikiai atlikti šį vaidmenį. Šešėliai sukuria papildomą gilumo jausmą ir perteikia tam tikrą nuotaiką, taip kad verta pagalvoti ir apie juos. Subalansuota kompozicija sukuria kur kas geresnę atmosferą ir perteikia nuotaiką, nei žiebti blykste ir tokiu būdu išspręsti šviesos stygiaus problemą. Ieškokite naujų „kampų“. Niekada nemanykite, kad tai ką iš karto pamatėte ir yra geriausia kompozicija. Kodėl visi fotografuoja akių lygyje? Gal būt verta atsiklaupti, paropoti į kairę ar dešinę, o gal net atsigulti... Pasinaudokite savo vaizduote, apeikite aplink ratu. Gal nufotografavote gerą situaciją ar veido išraišką, bet koks antrasis planas? Įprastai yra daugiau nei viena gera kompozicija. Ieškokite simetrijos. Pusiausvyra ir harmonija, kaip kompozicijos elementai pasiteisina daugeliu atvejų. Pastatydami žmogų tarp simetrinių elementų, iš karto sukuriate kelias kompozicijas nuotraukoje ir yra labai nedaug kas gali žiūrovą tokioje kompozicijoje sutrikdyti. Stenkitės sumažinti įtampą, kalbėkite su žmogumi. Kalbėkite daugiau apie jį nei apie save. Skaitmena mes galime fotografuoti kiek tik Ieškokite naujų „kampų“ užsigeidžiame. Kai žmogus pradeda atsipalaiduoti, pradėkite fotografuoti „iš tikrųjų“. Parodykite žmogui geriausius ir įdomiausius kadrus. Yra keli būdai, kaip paslėpti veido trūkumus. Tarkim ilgos nosies nereikia fotografuoti iš profilio, dvigubas pagurklis gali būti paslėptas fotografuojant daugiau iš viršaus paprašant žmogų žvilgtelti į viršų. Viena žmogaus veido pusė (dažniausiai kairė) yra fotogeniškesnė, nei kita. Verta atkreipti į tai dėmesį. Tik tada kai žmogus atsipalaidavęs ir jaučiasi jaukiai – portretai bus geri. Nesitikėkite gero rezultato, jei žmogus kurį fotografuojate jaučiasi lyg sėdėtų ant skruzdėlyno. Eksperimentuokite su diafragma. Diafragma nuo f/1.4 iki f/4 gali puikiai „išplauti“ antrąjį planą ar elementus esančius prieš žmogų ir padėti nukreipti žiūrovo žvilgsnį ten kur mes norime. Šiam tikslui geriausiai tinka teleobjektyvai. Užpildykite kadrą. Pilnai užpildydami kadrą žmogumi išvengsite blaškančio antrojo plano arba ryškių daug dėmesio reikalaujančių elementų iš aplinkos. Naudokite objektyvus nuo 80 iki 400 mm, nes artėdami su bet kokiu objektyvu mažesniu nei 45 mm iškraipysite veido proporcijas. Paprašykite žmogaus sėdėti ramiai ir tik akimis sekti objektyvą, kai judate šiek tiek į šonus. Atminkite, kad akys yra pagrindinis portreto elementas ir todėl visada turi būti ryškios. Venkite blaškančių spalvų ir formų. Viena iš didžiausių klaidų yra visiškai susikoncentruoti ties fotografuojamu žmogumi ir nestebėti aplinkos. Pirma suraskite tinkamą antrąjį planą ir tik po to pastatykite jame žmogų taip, kaip reikia. Stenkitės išvengti tiesiai už žmogaus esančių stulpų, laidų ar medžių. Su iš galvos augančiais stulpais portretai niekada nebus geri (pav. 1 skyriaus 9 nuotrauka). Fonas neturintis detalių padeda žiūrovui išskirtinai susikoncentruoti Užpildykite kadrą į žmogų be jokio pašalinio blaškymosi. Tačiau, „plikas” fonas nėra visada 45


pats tinkamiausias pasirinkimas. Daugeliu atveju verta pasirinkti aplinką, kuriame fotografuojamas žmogus jaučiasi jaukiai ar kuri šiek tiek daugiau pasako apie jį. Pridėkite šiek tiek rekvizito. Fotografuodami žmones jų natūralioje aplinkoje arba su daiktais, kuriuos jie kasdien naudoja galite žiūrovui daugiau papasakoti. Bandykite įvairius portretų tipus. Kai fotografuojate žmogų neapsiribokite vieno tipo portretu. Pabandykite padaryti tiesiai (kaip pasui), užpildykite kadrą paskui pabandykite įterpti šiek tiek antrojo plano ir galų gale nufotografuokite visu ūgiu. Išmokite valdyti savo kamerą. Kai fotografuodami kameros nustatymus keiskite greitai ir žinodami ką darote, tai padės fotografuojamajam labiau atsipalaiduoti. Jis nesijaus pozuojantis veltui kol vieną po kito darote blogus kadrus. Neskirdami per daug laiko kameros nustatymams galėsite daugiau dėmesio skirti kompozicijai ir kadro kokybei. Galima išskirti kelis portretų tipus. „Galvos portretas“ vaizduoja galvą arba galvą ir pečius. „Portretas visu ūgiu“ – fotografuojamas arba Portretai gali būti išreikšti ir simboliais visas žmogus arba nuo galvos iki liemens. Portretas, kuriame žmogus užima nedidelę kadro dalį – dažnai mažiau nei trečdalį. Fotografuojant „galvos portretą“ yra keli dalykai, kurių nereikia pamiršti. Pirmas – tai tinkamo kampo parinkimas. Labai nedaug portretų yra padaryti tiesiai veidu į kamerą. Taip yra, todėl, kad net ir mažas pasvirimas sukuria mielesnį vaizdą, o kai kuriais atvejais ir dramatišką šviesos žaismą. Jei nutarėte padaryti tokio tipo portretą, įsitikinkite, kad fotografuojamojo akys žiūri tiesiai į objektyvą. Akys yra bet kokio portreto svarbiausia dalis ir turi būti pagrindinis ryškumo nustatymo taškas. Daugelyje gerų portretų akys yra tai, į ką iš karto krypsta žvilgsnis. Visa kita portrete gali būti neryšku, bet akys gerai apšviestos ir labai ryškios. Dažnai sakoma, kad akys tai sielos veidrodis ir fotografijoje tai nėra išimtis. Gerame portrete akys turi atspindėti šviesą. Portretai su šviesa, atspindėta akyse, tampa gyvesni – suteikia nuotraukai ypatingo žavesio. Natūrali šviesa sukuria šilumos ir jaukumo jausmą. Tačiau jei nutarėte fotografuoti vidurdienį, geriau pasirinkite vietą šešėlyje, nes priešingu atveju žmonės bus prisimerkę, susiraukę, veidai peršviesti (balti) su dideliais šešėliais po nosimis ir smakrais. Tačiau jei nutarėte fotografuoti viduje, gali prireikti papildomos šviesos. Visai nebūtina turėti studijines lempas. Paprastos lempos, kurias nebrangiai galima nusipirkti statybinių reikmenų parduotuvėse (halogeninės lempos ant trikojų), bus puikus pagalbininkas. Skirtingi fotografai skirtingai apibrėžia tai kas yra geras portretas ir vienareikšmiško atsakymo į šį klausimą nėra. Tarkim David Bailey mano, kad geras portretas yra tas, kuris perteikia žmogaus charakterį, todėl prieš pradėdamas fotografuoti jis daug kalbasi su žmogumi, kad galėtų jį geriau pažinti. Jis gali praleisti dvi valandas kalbėdamasis ir tik pusvalandį fotografuodamas. Kaip įrodymą, peržiūrėdami Bailey darbus matome puikiai perteiktą fotografuojamo žmogaus charakterį. Žvilgsniai yra tiriantys, klausiantys, susižavėję, smerkiantys, kaltinantys, gašlūs, šelmiški, akiplėšiški, buki, nukreipti į dangų ar tiesiog dieviški. Žvilgsniu galima klaidžioti, aprėpti arba nieko nematyti, perskrosti, net nužudyti. O dar galima įsimylėti iš pirmo žvilgsnio. Žvilgsniai visada ką nors reiškia. Pabandykite portrete Akys – svarbiausia portreto dalis perteikti žvilgsnio esmę.

46


Žvilgsniai visada ką nors reiškia

14.2. Autoportreto ypatybės Autoportretas – sudėtinga sritis todėl, kad jūs negalite matyti savęs, savo pozos, išraiškos. Sudėtinga sufokusuoti vaizdą, nes vėlgi – jūs negalite savęs pamatyti. Jei naudojate užrakto laikmatį yra tikimybė, kad fotoaparatas automatiškai atras kitą fokusavimo tašką nei jums reikia. Kita vertus, autoportreto fotografavimas gali suteikti neįkainojamos patirties, nes tiesiogiai susipažinsite su portreto fotografavimo ypatybėmis, suvoksite kaip jaučiasi modelis. Taip pat galite keisti apšvietimą, fotografavimo kampą, ir kurti beprotiškus dalykus, kuriems draugai ar šeima gali pritrūkti kantrybės. Kitas dalykas, kad niekas geriau nei jūs nežino kaip jūs save matote. Kitam fotografui gana ilgai tektų aiškinti ką ir kaip norite nufotografuoti. Populiariausi autoportreto būdai: atspindys arba šešėlis. Nors šie būdai jau atsibodę, tačiau ir juos galima kūrybingai panaudoti. Pavyzdžiui pridėdami jums svarbių daiktų aplink veidrodinį atvaizdą (nuotraukas įvairiais gyvenimo momentais, svarbius daiktus ir pan.). Be veidrodžio ar lango gali pasitarnauti bet koks atspindintis paviršius. Fotografuojant šešėlį reiktų ištaikyti rytą ar vakarą, kai saulė yra žemai. Stebėkite ant kokios faktūros krenta šešėlis: tinkuotų sienų, šaligatvio ir t.t. Pasirinkite tą paviršių, kuris labiausiai jums artimas. Autoportretas neturi būti vien sausas jūsų veido užfiksavimas. Autoportretas – nuotraukoje išreikštas jūsų vidus, nuotaika, emocijos. Išnaudokite savo vaizduotę! Autoportretui būtinas trikojis, fotoaparato užrakto nuotolinio valdymo pultelis arba bent fotoaparatas su užrakto suveikimo uždelsimo funkcija. 14.3. Praktinė užduotis Praktinė užduotis, skirta pažvelgti į save, savo vidų, pabandyti vizualiai išreikšti tai, kaip save suvokiate jūs – savo esmę. Tema „Mano gyvenimo vaidmenys“.

47


15 skyrius Apibendrinimas 15.1. Atmintinė Diafragma – žymima raide f. Atvira diafragma (f/1.4 ar f/1.8) leidžia fotografuoti esant mažesniam apšvietimui ar mažinti ryškumo zoną (foną padaryti neryškų). Uždara diafragma (f/22 ar f/32) naudojama fotografuoti gerai apšviestus objektus ar siekiant maksimaliai padidinti ryškumo zoną (kad visi objektai nuotraukoje – pirmas ir antras planai – būtų ryškūs). Diafragmos prioritetas tai pusiau automatinis režimas, kai diafragmą (f reikšmę) pasirenkate patys, o kitus parametrus priderina fotoaparatas (išlaikymas nustatomas automatiškai priklausomai nuo apšvietimo). Šiuo režimu valdomas ryškumo gylis: mažas f skaičius – ryškus pagrindinis objektas ir išplukdytas fonas, didelis f skaičius – ryškus ir objektas ir fonas. Diafragmos prioriteto parinkimo pozicija skirtinguose fotoaparatų modeliuose žymima kitokiomis raidėmis. Pav.: Canon, Pentax – Av; Sony, Fuji, Olympus, Nikon – A. Išlaikymas/užrakto greitis žymimas sekundės dalimis, t.y. kiek laiko šviesa leidžiama pro objektyvą. Išlaikymas turi ne vien šviesos ribojimo paskirtį: kuo trumpesnis išlaikymas, tuo bus labiau „sustingę“ judantys nuotraukos objektai. Judesį nuotraukoje galima užfiksuoti dviem būdais: „įšaldyti“, t.y. įamžinti judantį objektą arba sukurti „išplaukusio vaizdo“ efektą. „Įšaldytas momentas“, gautas naudojant labai trumpus išlaikymus (1/250 s arba dar trumpesnius 1/1000 s). „Išplaukęs vaizdas“ (1/15 s ir ilgesnis išlaikymas 1/30 s), tapybiškai perteikiantis judesį nuotraukoje. Išlaikymo prioritetas, tai toks fotografavimo režimas, kai išlaikymą nustatote jūs, o kitus parametrus fotoaparatas parenka automatiškai. Canon, Pentax firmų aparatuose šis režimas žymimas raidėm Tv; Nikon, Sony, Fuji, Olympus fotoaparatuose – S. Jautrumas, žymimas ISO vienetais – nusako kiek bus jautri šviesai foto juostelė arba skaitmeninio fotoaparato sensorius. Kuo didesnis jautrumas, tuo daugiau šviesos bus praleidžiama. Jautrumas matuojamas žingsniais, kurių kiekvienas keičia šviesos kiekį dvigubai. Šie žingsniai atrodo maždaug taip: 50, 100, 200, 400, 800, 1600, 3200. Norint gauti ypatingai „aštrią“ nuotrauką, rekomenduojama naudoti kuo mažesnį ISO. Didesnis jautrumas leidžia fotografuoti tamsesnėse vietose, kai kiti pasišvietimo būdai nėra prieinami (tarkime kai nenorite naudoti blykstės). Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad didinant jautrumą pasireiškia neigiamas poveikis, dar vadinamas triukšmu (kuo didesnis ISO skaičius, tuo juostos/matricos jautrumas didesnis, tuo prastesnė kokybė). Rankinis fotoaparato valdymas – „M“ pozicija programų ratuke, kai fotografas pats nustato diafragmos, išlaikymo ir ISO dydžius. 15.2. Pagrindiniai fotografijos vertinimo kriterijai KOMPOZICIJA. Meninėje nuotraukoje svarbu išskirti pagrindinius objektus. Pastarųjų neturi užgožti antraeilės detalės. Dažnai kadro kompozicija priklauso nuo abstrakčių vizualių elementų: faktūros, piešinio, formos, objektų dydžių, spalvos. Ne visada kadro kompozicija turi atitikti fotografijos vadovėliuose nurodytus reikalavimus. Tačiau bet koks nustatytų normų laužymas yra pateisinamas, jeigu autorius moka pagrįstai apginti savo ieškojimus. ORIGINALUMAS. Fotografijos kūrinys turi būti autentiškas, nenukopijuotas ir nepanašus į kitus, kažkur jau matytus darbus nei turiniu, nei kompozicija. NAUJUMAS. Čia svarbios ir temos, ir vaizdavimo būdai, neįprasti rakursai...Tokie eksperimentai priskiriami avangardinei fotografijai. NESTANDARTINIS POŽIŪRIS. Stereotipų laužymas visada atkreipia vertintojų dėmesį. Keletą dešimtmečių po fotografijos išradimo buvo įprasta fotografuoti pastatus, architektūros paminklus. Triukšmą sukėlė nuotraukų serija, kurioje buvo pavaizduotos įvairios detalės (ratai ir pan.). INDIVIDUALUMAS. Ne vienas Lietuvos fotomenininkas turi savitą vaizdavimo stilių ir būdą, kurių negali pakartoti kiti autoriai. Pavyzdžiui, Vitalijaus Butyrino montažuose – fantazija ir laki vaizduotė, Rimanto Dichavičiaus aktuose – tapybiškumas tiesiogine šio žodžio prasme. Autoriaus individualumas gali atsiskleisti renkantis išskirtines temas, tačiau šiuo atveju didesnė pasikartojimo tikimybė. NEPAKARTOJAMUMAS. Fotografijoje to pasiekti sunkiau nei dailėje, kadangi techninėmis priemonėmis pakartoti pamatytą vaizdą nėra sudėtinga. Fotografo darbai turi pasižymėti unikalia autoriaus vaizduote, dailininko talentu ir išsiskirti iš tūkstančių panašaus žanro nuotraukų.

48


TEMŲ TĘSTINUMAS. Didžiausio pripažinimo sulaukia tie autoriai, kurie, pasirinkę temą ir padarę sėkmingų kadrų, nesustoja, o tęsia pradėtą darbą keletą arba net keliasdešimt metų. Nuotraukų ciklas – tai vienas iš pagrindinių autoriaus išskirtinių bruožų. ŠOKIRAVIMAS. Helmuto Niutono (Helmut Newton), vieno žymiausių fotografijos pasaulio maištininkų, aktai XX a. viduryje šokiravo daugelį žiūrovų. Šiandien didžioji dalis šio autoriaus darbų jau nieko nenustebins, todėl fotomenininkai turi nuolat ieškoti naujų temų ir išraiškos būdų norėdami patraukti meno kritikų ir žiūrovų dėmesį. IMPRESIJA. Įspūdžio efektas, arba nuotaikos perteikimas, perimtas iš tapybos, yra aktualus fotografijai. Tokiose nuotraukose perteikiamas subjektyvus jausmų pasaulis, sukurtas iš fragmentiškos tikrovės spalvų, jos išraiškingų, tapybiškų akcentų. NEŠALIŠKUMAS. Fotografuodamas menininkas turi išlikti neregimas – nesikišti į fotografuojamą veiksmą ir nerežisuoti, čia svarbiausias fotografo gebėjimas – rakurso, fotografavimo taško parinkimas. REŽISAVIMAS. Fotografija turi be galo daug temų, kurioms atskleisti reikalingi profesionalaus režisieriaus gebėjimai. Režisuojami ne tik fotografijų objektai, bet ir apšvietimas, išoriniai veiksniai. Pavyzdžiui, paprasčiausiu ventiliatoriumi galima imituoti vėją, dekoracijomis sukurti pageidaujamą nuotaiką studijoje. OBJEKTO ARBA ASMENS CHARAKTERIO IR NUOTAIKOS PERTEIKIMAS. Reportažinėje fotografijoje charakteriui ar nuotaikai perteikti fotografas turi keletą sekundžių. Fotosesija studijoje, stengiantis perteikti asmenybės charakterį ir nuotaiką, gali trukti keletą valandų. ŽANRO REIKALAVIMAI. Kiekvienas žanras turi savitus vertinimo kriterijus. Kas taikytina peizažui, netinka portretui arba reportažui. Tačiau skirtingų žanrų jungtis vis dažniau sutinkama meninėje fotografijoje. EKSPERIMENTAVIMAS. Paplitus skaitmeninėms technologijoms, tapo be galo populiaru eksperimentuoti įvairiomis kompiuterinėmis dizaino programomis. Tačiau meninėje fotografijoje toks eksperimentavimas nėra pagrindinis dalykas. Jis svarbus tada, kai norima atskleisti individualų autoriaus braižą ir pagrindinę pasirinktos temos idėją. KONFLIKTO PERTEIKIMAS. Šiuolaikiniuose fotografijos konkursuose vertinimo komisijų nariai dažnai vadovaujasi šiuo vertinimo kriterijumi kaip pagrindiniu. Teigiama, kad meninėje nuotraukoje turi atsispindėti koks nors konfliktas: žmonių santykių, žmogaus ir gamtos, socialinės aplinkos, gamtos ir urbanizacijos ir pan. KOLORITAS/SPALVINGUMAS. Svarbus ne tiktai spalvų derinimas, bet spalvos, kaip komponavimo priemonės, panaudojimas. Spalvomis galima pataisyti kadro kompoziciją, išskirti svarbiausias siužeto detales. Koloritas apibrėžiamas šiomis sąvokomis: spalvų dermė, spalvos perteklius, spalvų disonansas ir kontrastas. TEMOS AKTUALUMAS. Aktualių įvykių fiksavimas ir perteikimas ne vienam menininkui atnešė šlovę ir pripažinimą. FORMA. Profesionalus formos perteikimas dvimatėje erdvėje leidžia žiūrovui įsivaizduoti objektų apimtį. Fotografo sugebėjimas perteikti objekto formą šviesa – vienas pirmųjų ir pagrindinių menininko profesionalumo įrodymų. PSICHOLOGINIS MOMENTAS. Iš dalies psichologinis momentas nuotraukoje yra labai svarbus, jeigu kiti kriterijai (forma, šviesa, aktualumas, kompozicija ir kt.) silpnai išreikšti. Kita vertus, psichologinis kriterijus fotografijoje (fotografo užfiksuota akimirka, leidžianti spręsti apie vaizduojamų asmenų nuotaiką, mintis, charakterio bruožus) – vienas iš ypatingai vertinamų fotomenininko gebėjimų. KONCEPTUALUMAS. Tai XX a. vidurio modernistinė dailės kryptis, kuriai būdingas idėjų, koncepcijų suabsoliutinimas, vaizdingumo, daiktiškumo neigimas. Konceptuali nuotrauka gali neatitikti nė vieno iš anksčiau minėtų kriterijų, tačiau meno žinovų yra vertinama už stipriai išreikštą paties autoriaus koncepciją.

49


15.3. Penkios fotografo tobulėjimo pakopos Fotografijos pasaulio pažinimo kelionę pradėjome humoro forma. Tad su humoru pateikiame ir paskutinį skyrių. Pirmosios fotografo tobulėjimo pakopos šūkis – „noriu fotografuoti“, pagrindinė ypatybė – palaipsniui arba staiga atsiradęs noras fotografuoti. Žmogus dar net neturi jokio fotoaparato, tačiau dažnai pradeda „fotografuoti“ akimis ir vis dažniau ima gailėtis, kad neužfiksuoja tiek daug įdomių akimirkų. Beje, taip„fotografuoti“ sveika bet kada ir bet kokiam fotografui – jei, pavyzdžiui, namuose pamiršote fotoaparatą, nepraleiskite progos fiksuoti kadrus žvilgsniu. Tai lavina akį, tad su laiku bus vis lengviau fotografuoti įprastais būdais. Priežastis, dėl kurios pereinama į kitą pakopą, yra fotoaparato įsigijimas. Antrosios pakopos moto – „noriu bandyti padaryti ką nors gražaus“. Šiai pakopai priklauso bene didžioji dauguma viso pasaulio fotografų. Dažniausios nuotraukų temos – buitis, gamta (ypač makrofotografija), šeima ir draugai. Kas be ko, net ir neturėdami jokių fotografijos pagrindų, dalis šių fotografų stengiasi įamžinti nuotraukas kiek įdomiau nei „atėjau/pamačiau/nufotografavau”. Kartais jiems pavyksta padaryti išties įspūdingų kadrų, vertų netgi profesionalaus kadro vardo, tačiau pasipūsti dėl to neverta. Pagrindinis skirtumas tarp mėgėjo ir profesionalo yra tas, kad profesionalas gali ir privalo daryti gerus kadrus, o mėgėjas kokybės negali garantuoti (ji nenuspėjama). Be to, dažniausiai skirtumas tarp mėgėjo padarytų ir gerų kadrų yra daug didesnis nei profesionalo. Na, o priežastis, skatinanti pereiti į kitą pakopą, dažniausiai būna nepasikliovimas fotoaparato automatika, kadangi ji yra per daug nenuspėjama (dėl to neprognozuojama ir nuotraukų kokybė). Trečiosios pakopos moto – „noriu gauti techniškai gerą rezultatą“. Šioje pakopoje fotografai stengiasi įvaldyti rankines fotoaparato nuostatas. Papildomoms žinioms įgyti pasitelkiamas internetas, pažįstami fotografai, kartais ir fotografijos kursai. Jei iki tol buvo naudojamas visiškai automatinis fotoaparatas, jis keičiamas į tokį, kuris turi ir rankinį režimą. Įvaldyti techniką galima santykinai greitai (aktyviai mokantis – per mėnesį ar kelis), todėl pakopos trukmė visiškai priklauso nuo įdėtų pastangų. Retai kas lieka tobulėti šioje vietoje, nes priežastis, skatinanti pereiti į kitą pakopą, yra gana svari – net ir puikiai techniškai atliktiems darbams reikia šiokio tokio meninio užtaiso, kad į juos palankiai imtų žiūrėti ir kiti. Dauguma fotografų, kurie nepereina iš šios pakopos į kitą, dažniausiai dirba itin techninį darbą (pvz., nuotraukų ruošimas dokumentams). Ketvirtosios pakopos moto – „noriu nufotografuoti ką nors meniško“. Šioje pakopoje dažniausiai užsibūna pažengę fotografai. Gerai įvaldę savo turimą techniką, jie gilinasi į tai, kas nuotraukose traukia akį. Pagrindinis tobulėjimo būdas – kitų fotografų darbų peržiūros ir savo darbų pateikimas viešai kritikai. Perpratus meninius nuotraukos aspektus, galima imtis fotografijos verslo ir, remiantis visomis įgytomis žiniomis, sėkmingai uždarbiauti. Visgi tai nėra galutinis tobulėjimo taškas – laikui bėgant fotografai ima pastebėti, kad net ir techniškai bei meniškai patrauklios fotografijos nėra vertinamos. Taip yra dėl to, kad tuos pačius kadrus (arba labai panašius) anksčiau jau buvo padarę kiti. Noras išsiskirti iš kitų – tai priežastis, skatinanti pereiti į paskutiniąją pakopą. Na ir paskutiniosios, penktosios, pakopos moto – „noriu nufotografuoti ką nors nematyto“. Tai bene pati sudėtingiausia, bet ir teikianti didžiausią pasitenkinimą pakopa. Tai etapas, kuomet patyrę fotografai bando pateikti visuomenei tai, kas yra ir gerai atlikta, ir su giliu meniniu užtaisu, ir, svarbiausia, visiškai nauja, nematyta. Kadangi pasaulyje gyveno ir gyvena milijonai fotografų, tapo itin sunku nesikartoti. Tad šioje pakopoje ypač svarbu domėtis ne tik šiuolaikinių fotografų darbais, bet ir praeities kūriniais. Unikalios, visuomenėje pripažįstamos ir vertinamos fotografijos – dažniausiai ilgų metų darbo ir žinių rezultatas. 50


Terminų žodynas • • • • • • • • • • • • • • • • • • • • • • •

• • • • • • • •

Ambrotipas – žr. šlapias kolodijus Baltos spalvos (BW) balansas – apšvietimo šviesos atspalvio nustatymas Blendė – objektyvo gaubtas, apsaugantis lęšius nuo šviesos spindulių Blur – suliejimas (pav. objektą supančios aplinkos) Bokeh – ne ryškumo zonoje esantis išfokusuotas (išplaukęs) vaizdo „gražumas“ CCD (angl. charge-coupled device) – vaizdo jutiklis Cianotipija – fotografijos spausdinimo procesas, kurio rezultatas – šviesiai arba tamsiai mėlynas (Berlyno mėlio) atspaudas. Esmė – geležies druskų tirpalo reakcija į natūralią dienos šviesą Cross procesas (Crossas, Kroso efektas, X-cross) – vieno tipo juostelės ryškinimas kitu procesu (C41 keičiant E6 ir atvirkščiai) Dagerotipija – vienas pirmųjų fotografavimo, vaizdo fiksavimo poliruotoje, sidabru padengtoje plokštelėje būdas. 1839 m. išrado dailininkas Lui Dageras Diafragma – tai objektyve esanti kintamo dydžio anga (keliolikos persidengiančių metalinių plokštelių sistema) šviesai įleisti Diafragmos prioritetas – pusiau automatinis fotografavimo režimas, kai diafragmą pasirenkame patys, o kitus parametrus priderina fotoaparatas Difuzorius – šviesos sklaidytuvas blykstei DOF – žiūr. ryškumo gylis Ekspozicija – diafragmos, išlaikymo ir ISO kombinacija Fiksuoto židinio objektyvas (fiksas) – žiūr. nekintamo židinio objektyvas Fotograma – šešėlinis daikto vaizdas jautriame foto sluoksnyje, gautas be foto kameros (gali būti augalų, brėžinių, objektų fotografmos) Flash – 1) fotoaparato atminties kortelė 2) angl. blykstė Heliografija – fotomechaninis atvaizdo dauginimo būdas. Išrado savamokslis išradėjas Nicephor Niepce 1926 m. ISO – žiūr. jaurtumas Išlaikymas – laiko tarpas, kurį fotoaparatas įleidžia šviesą Išlaikymo prioritetas – toks fotografavimo režimas, kai išlaikymą nustatote jūs, o kitus parametrus fotoaparatas parenka automatiškai Jautrumas, žymimas ISO vienetais – nusako kiek bus jautri šviesai foto juostelė arba skaitmeninio fotoaparato sensorius Kalotipija (talbotipija) – pirmoji negatyvinė/pozityvinė fotografija. Išrado anglas Williamas Henry’s Foxas Talbotas, paskelbė 1841 m. birželio 10 d. Didžiosios Britanijos mokslo akademijos Karališkoje draugijoje. negatyvas buvo gaminamas iš popieriaus įsotinto sidabro nitrato tirpalu bei apdoroto kalio jodidu. Keletą valandų prieš fotografuojant didinamas jodizuoto popieriaus jautrumas šviesai ir apdorojamas sidabro galo – nitrato tirpalu Kintamo židinio objektyvas – objektyvas, kuris gali artinti ir tolinti vaizdą Kontrastas (pranc. contraste – ryški priešingybė, skirtumas) pats savaime neegzistuoja. Tai skirtingų kokybių sugretinimas Lomo siena – daugybė mažų lomo nuotraukų suklijuotų ant namo, kambario sienos laikantis susitartų taisyklių arba nesilaikant jokių taisyklių Lomografija – kitoks fotografavimo būdas pigiu plastikiniu juostiniu fotoaparatu Multiekspozicija (angl. multiple Exposures) – fotografavimo būdas, kai tas pats kadras eksponuojamas keletą kartų, gaunamas dvigubas ar trigubas vaizdas Natiurmortas (pranc. nature morte – negyvoji gamta) – dailės žanras; tapybos, kartais grafikos kūrinys, kuriame dažniausiai vaizduojami negyvi daiktai, nuskinti vaisiai, gėlės, medžioklės ar kitokios žmogaus veiklos atributai Nekintamo židinio objektyvas (fiksas) – objektyvas, kuris turi fiksuotą (tik vieną) židinio nuotolį ir juo vaizdo negalima nei artinti, nei tolinti Negatyvas - užfiksuotas veidrodinis vaizdas išvirkščionis spalvomis. Realaus objekto šviesiausios sritys negatyve yra tamsios. Negatyvą išrado Viljamas Talbotas 51


• • • • • • •

• • • • • • • • • • • • • •

52

1841 m. sidabro jodidu padengtą lapą 30 sekundžių eksponavęs tradicinėje kameroje, o po to chemiškai paveikęs jodidą. Šviesa paveiktas sidabro jodidas pajuoduodavo, o nepaveiktas būdavo išplaunamas Objektyvo židinio nuotolis – atstumas milimetrais nuo juostelės arba sensoriaus iki objektyvo vietos, kur vaizdas apsiverčia Optinis didinimas – objektyvo didžiausio ir mažiausio židinio nuotolio santykis nurodomas ant objektyvo Paning – judesio fotografavimas objektyvu sekant objektą, kad nuotraukoje fonas būtų judesyje (išlietas), o pats objektas ryškus Peizažas – kūrinys, vaizduojantis natūralų ar žmogaus pakeistą vietovaizdį Piešimas šviesa (angl. light painting) – šviesos šaltinio (prožektoriuko, lazerio, mobilaus telefono ar kt.) pagalba priešais fotoaparatą (kuris fotografuoja ilgu išlaikymu) yra „piešiami“ vaizdai erdvėje, kurie ir matomi nuotraukoje Pinhole (angl. adatos skylutė) – fotoaparatas be objektyvo Pozityvas - Pozityvas (lot. positivus – teigiamas) – objekto fotografinis atvaizdas – nuotrauka, skaidrė. Spalvos ir tonai atitinka objekto tonus bei spalvas. Dažniausiai pozityvas gaunamas iš negatyvo kontaktiniu arba projekciniu (keičiamo mastelio) kopijavimu pozityvinėse medžiagose. Inversinėse fotografinėse medžiagose pozityvas gaunamas be negatyvo – inversiniu ryškinimu Push procesas – fotojuosta ryškinama specialiomis sąlygomis, kuriomis dirbtinai padidinamas ar sumažinamas juostos jautrumas RAW (vert. žalias, pusžalis, neapdirbtas) – fotoaparato neapdorotas skaitmeninis kadro pavidalas Reflektorius – išorinis šviesos sklaidytuvas Ryškumo gylis (angl. depth Of Field) – ta nuotraukos dalis, kurioje visi objektai atrodo ryškūs nuo priekinio iki galinio ryškaus plano Ryškumo zona – žiūr. ryškumo gylis Sinchronizacija – blykstės šviesos impulso ir fotoaparato užuolaidėlių atsidarymo suderinimas taip, kad blykstė apšviestų tik tada, kai užuolaidėlė atsidaro Skaitmeninis didinimas – tai centrinės nufotografuoto vaizdo dalies išdidinimas Snapshot – momentinė nuotrauka, šūvis netaikant Soft box – šviesos sklaidytuvas Stroboskopo funkcija – keletas vienas paskui kitą einančių blykstės impulsų Šlapias kolodijus (ambrotipas) - fotografijos procesas, kai negatyvui naudojamas stiklas su kolodijaus emulsija. Talbotipija – žr. kalotipija Zoominis objektyvas – žiūr. kintamo židinio objektyvas Židinio nuotolio daugiklis (angl. crop factor) – toks skaičius, kuris nurodo kiek kartų fotoaparato sensorius yra mažesnis už pilną kadrą


Priedai 1 priedas. Pinhole fotoaparatas iš degtukų dėžutės Reikiamos priemonės: • Tuščia degtukų dėžutė • Fotojuostelė • Tuščia kasetė juostelei • Juoda lipni juosta • Gabalėlis folijos • Plona adatėlė • Plastikinis dantukas (iš kanceliarinių prekių knygų įrišimo spiralės) • Žirklės, peiliukas • Juodas markeris • Kartono gabaliukas 1. Degtukų dėžutės stalčiuke išpjaukite langelį. Langelis turėtų būti tokio dydžio, kokio norėtumėte kadro. Jeigu norite, kad kadro krašteliai būtų siūliniai, nuplaušėję – palikite grubiai išpjautus kraštus, o jei pageidaujate tvarkingo kadro, teks papildomai pasidarbuoti žirklėmis ir kraštus nugludinti. 2. Stalčiuko vidų nuspalvinkite juoda spalva. 3. Folijos gabaliuko viduryje plonos adatėlės galiuku pradurkite mažytę skylutę. Pakėlus prie akių prieš šviesą pro tą skylutę turi matytis vaizdas. P.S. nuotraukoje pavyzdyje pradurta laaaabai grubiai. 4. Degtukų dėžutės nugarėlėje išpjaukite apie 5x5 mm langelį. 5. Ant išpjautojo langelio uždėkite foliją su pradurta skylute taip, kad skylutė atsirastų langelio viduryje. 6. Foliją pritvirtinkite lipnia juosta. 7. Iš kartono gabaliukų iškirpkite kelias juosteles, kurios laikys akutės „dangtelį“. 8. Kartono juosteles lipnia juosta pritvirtinkite folijos šonuose ir apačioje. 9. Prie degtukų dėžutės stalčiuko langelio pridėkite fotojuostą ir suskaičiuokite kiek perforacijos skylučių sudaro kadrą (dažniausiai ~7). 10. Po stalčiuku dėkite juostą matine puse į viršų ir įkiškite į dangtelį. Svarbu, kad dangtelyje esanti akutė būtų viršuje. 11. Juostos galą pritvirtinkite (kad ir lipnia juosta) ir uždarykite tuščioje kasetėje. Gerai būtų, kad abiejų kasečių viršus būtų viršuje. Kitaip vėliau bus labai nepatogu tiesiai pastatyti pinholą. 12. Nuo kanceliarinės spiralės nukirpkite vieną dantuką, užaštrinkite jo galiuką, kad būtų kaip raidė V. 13. Dantuką lipnia juosta tvirtinkite ant kasetės su juostele. Patį dantuko galiuką įstatykite į juostelės perforacijos skylutę. Pabandykite iš kitos pusės timptelėti juostelę. Turi pasigirsti „taukšt“ – dantuko spragtelėjimas kai jis įšoka į kitą perforacijos skylutę. Gavome paprastą kadrų skaičiuoklį.

53


Jau paskaičiuota kiek perforacijos skylučių sudaro kadrą, tad žinosite kiek persukdami juostą turite išgirsti „taukšt“, kad kadras būtų prasuktas. Galima pridėti dar vieną papildomą, kad kadrai nebūtų sulipę. Skaičiuoklis padeda dar ir tuomet, jeigu apsirikę imsite sukti juostą ne pirmyn, o atgal. Jis juostos traukti atgal neleis. Jeigu labai stengsitės prasukti atgal – juosta suplyš. 14. Jeigu skaičiuoklis veikia, visą fotoaparatą užsandarinkite juoda lipnia juosta. Ypač tas vietas, kur degtukų dėžutė jungiasi su kasetėmis. 15. Na ir paskutinis akcentas – „objektyvo dangtelis“. Tai paprasta kartono juostelė (kita jos pusė nuspalvinta juodai) 16. Išlaikymų ir kt. parametrų skaičiuokles galima rasti internete. Aš kol kas bandau intuityviai. Sėkmės fotografuojant.

Šiuo pinhole fotoaparatu darytų nuotraukų pavyzdžiai

Paskutinis balandžio sekmadienis – pasaulinė Pinhole fotografijos diena. Daugiau informacijos apie pinhole galima rasti internete www.pinhole.lt ir www.pinhole.org.

54


2 priedas. Soliaografija – saulės kelio fotografavimas Soliaografija yra fotografijos šaka, kurios tikslas – fiksuoti saulės judėjimą. Šios šakos išskirtinis bruožas – nenaudojami jokie fotografiniai reagentai (ryškalai, fiksažai) – visą darbą atlieka saulė šviesai jautriame paviršiuje. Saulės kelio fotografijų užuomazgomis galima laikyti italų fotografo Dominique Stroobant XX a.7-8 dešimtmetyje atliktus eksperimentus, tačiau tikroji soliaografija datuojama tik nuo 2000 metų. Soliaografijoje naudojami panašūs principai kaip ir pinhole fotografijoje, tačiau vietoj foto juostelės naudojamas nespalvotom nuotraukom skirtas foto popierius ir išlaikymo trukmė siekia nuo paros ir net iki metų. Kamerą saulės kelio fiksavimui galima pasigaminti iš paprasčiausios skardinės. Nudažius skardinės vidų juoda spalva bei pradūrus mažą (0.3-0.4mm) skersmens skylutę skardinės centre, iš vidaus reikia įdėti ir priglausti prie skardinės sienelės fotopopieriaus lapą. Fotopopierius naudojamas tik nespalvotas. Po to belieka užsandarinti, kad šviesa į skardinės vidų patektų tik pro pradurtą skylutę. Pagamintas fotoaparatas pakabinamas saugioje, daug saulės gaunančioje vietoje. Ryškiausiai saulės takas atsiskleidžia pasirinkus ne trumpesnį laikotarpį nei ketvirtis, o optimali fotografavimo trukmė yra pusė metų. Rekomenduojamos soliaografijos fiksavimo datos: • gruodžio 20 – kovo 20 • kovo 20 – birželio 20 • birželio 20 – rugsėjo 20 • rugsėjo 20 – gruodžio 20 d. Soliaografijos technika ypatinga ir tuo, kad nuotraukos išgavimui nereikia naudoti jokios chemijos. Nuėmę skardinę/fotoaparatą išimkite foto popierių, ant kurio jau turėtų matytis saulės išdegintos žymės. Vėliau fotopopierių reikia nuskenuoti paprastu skeneriu (naudingas patarimas: skenuokite iš karto, nenaudokite „preview“ funkcijos) ir invertuoti spalvas, kadangi turėjome negatyvų vaizdą. Reikiamos priemonės: • Laisvas vakaras ir gera nuotaika • Tuščia skardinė. Dydis nėra svarbus • Juoda lipni juosta apvynioti skardinei • Adata – skylutei (objektyvui) pradurti • Atidarytuvas ar peilis, replės • Juodi purškiami dažai (greitai džiūvantys) • Kartonas • Nespalvotas fotopopierius. 1. Skardinę, vos ją ištuštinus, verta iš karto išplauti. Visi gėrimai yra lipnūs ir vėliau plauti labai sudėtinga. Be to, skardinių vidus ilgai džiūva. Galima šlapias skardines prapūsti plaukų džiovintuvu, vėliau nusausinti popierine servetėle. 2. Išpjauti skardinės viršų kaip konservų dėžutę. Svarbu palikti laikančiąją konstrukciją, nes kitaip skardinė taps labai minkšta ir susiplos. 3. Likusius nelygumus užlyginti replėmis. 4. Švitriniu popieriumi šveičiame vidinę skardinės dalį, ten, kur išpjovus yra aštru. Šveičiame tol, kol briaunos nebepjaustys pirštų (nes vėliau teks kišti pirštus į vidų). 5. Susirandame skardinės vidurį, tą vietą kur reiks durti skylutę. Kad duriant adata neslidinėtų, galima ta pačia adata padaryti nedidelį įbrėžimą. 6. Kadangi išdūrus skylutę po to lieka įduba ir iš jos baisiai sudėtinga nušveisti užsilikusius dažus, pirmiausia geriau nušveisti skardinės centro (aplink tą vietą, kur bus skylutė) dažus. 7. Atsakingiausia dalis – skylutės pradūrimas. Skylutės diametras turi 55


būti 0.3-0.4 mm, priklausomai nuo skardinės dydžio. Adatą reikia laikyti statmenai. Spausti ne stipriai, o sukamaisiais judesiais. Galima įkišti pirštą į skardinės vidų ir laikyti greta tos vietos, kur turi išlysti adatėlė, kad nesulinktų skardinė. Turi gautis taisyklingos formos skylutė su kiek įmanoma mažiau atplaišėlių pakraščiuose. 8. Įvertiname ar skylutė tinkama. Dydį galima įvertinti liniuote žiūrint pro lupą. 9. Švitriniu popieriumi apšveičiame skylutės briauneles. Jei aplinkui dažai buvo nušveisti anksčiau, dabar užlyginti išorėje visai nesudėtinga. Jeigu buvo nenušveisti dažai, yra šiek tiek vargo juos iškrapštyti iš įdubimo, kurį sudarė adatėlė (nuotraukoje gerai matyti). Svarbu nepamiršti nušveisti vidinio skylutės paviršiaus kraštų. 10. Skardinės vidų išpurškiame juodas matiniais aerozoliniais dažais. Svarbu nusipirkti dažus, kurie greitai džiūva. Dažydami nepersistenkite, nes likę dažai nusėda ant dugno. Iš pirmo žvilgsnio skardinių paviršius atrodo išdžiūvęs, bet įdėjus fotopopierių, ant jo gali likti juodų dažų dėmių. Skardines džiovinti dugnu į viršų. 11. Išdžiūvus, patikrinkite ar neužsikimšo skylutė. Patikrinama paprasčiausiai prisidedant skardinės angą prie akies (kaip žiūronus) ir nukreipus į šviesą – skylutė aiškiai šviečia. Jeigu užsikimšusi, atsargiai įbeskite adatėlę į skylutę ir pasukiokite. Svarbu nespausti. 12. Skardinės išorinį paviršių greta skylutės pakanka užpiešti juodu žymekliu. 13. Dabar svarbu gerai užmaskuoti, kad „fotoaparatas“ nepatrauktų smalsių žvilgsnių. Skardinę apvyniojame juoda izoliacine juosta. Skylutę palikti atvirą!!! 14. Baigus maskuoti skardinę, juodos lipnios juostos gabaliuku uždengiame ir skylutę. Svarbu, kad tas „dangtelis“ turėtų rankenėlę/snapelį (kelis kartus perlenktą tos pačios izoliacijos dalį), už kurios lengvai galima būtų paimti, ir kurią net tamsoje galima būtų apčiuopti skylutės/objektyvo vietą. 15. Iš kartono išpjauti kvadratą, kuris plačiau dengtų atvirą skardinės ertmę. 16. Kartonas gali peršlapti, tad jį sandariai (ir visus kraštus) apvynioti izoliacine juostele. 17. Tamsioje patalpoje (galima įsukti pačią silpniausią ~15W raudoną lemputę. Tačiau, kad ji neapšviestų fotopopieriaus, turėtų būti kuo toliau nuo jo). 18. Jei raudonos lempos nėra, šviesoje patogiai po ranka susidėliokite skardines, kartoninius izoliuotus dangtelius, juodą izoliaciją, žirkles, fotopopierių. Kelis kartus apsičiupinėkite užsimerkę, kad tamsoje viską surastumėte. 19. Tamsoje apčiuopkite kurioje skardinės vietoje yra „snapelis“ dengiantis skylutę. Fotopopierius sulenktas išilgai (neperspaudus, kad nelūžtų per vidurį) įdedamas į skardinę taip, kad jis būtų priešais skylutę/objektyvą. Fotopopierių prilaiko viršutinis skardinės susiaurėjimas, tad jis neslidinėja. 20. Paruošiame ilgesnę izoliacijos atkarpą, kad pritvirtintume stogelį. Taip baigiamajame etape jį bus lengviau apvynioti izoliacine juosta. 21. Galutinis stogelio tvirtinimas. Apsukame ratu lipnia juosta, užlenkdami kyšančius kampelius. Nuotraukoje jau galutinis rezultatas – visiškai užmaskuotos skardinės. 22. Svarbi pastaba kabinant skardines: būtinai kelias dienas pastebėkite kurioje vietoje saulė teka, kurioje leidžiasi, kurioje būna aukščiausioje vietoje. Skardinė kabinama taip, kad akutė būtų nukreipta į saulę! Kaip ne keista vis dėlto saulės kelias ne iš visų vietų matomas. Priešingu atveju gausime paprastą pinholą be saulės kelio. 23. Tik stabiliai pritvirtinę skardinę atidarome akutę. 24. Skardines paliekame norimam laiko tarpui (ne mažiau 3 mėnesių). 25. Atidarome skardinę prietemoje, kad nesugadintume taip ilgai lauktos soliaografijos. Pažiūrime ar fotopopierius nedrėgnas, kitaip gausime skenavimo broką. Fotopopieriuje gauname negatyvą. Skenuoti geriausia išjungus išankstinės peržiūros („prewiew“) veiksmą, kad negatyvas nebūtų peršviestas, ypač jeigu skeneris 56


lėtesnis. Raišką nustatome 1200 dpi. Galime nuskenuoti tik porą kartų (geriausiu atveju). 24. Nuskenavus gautą vaizdą atveriame bet kurioje vaizdo redagavimo programoje, kad ir „Fotošope“. Spaudžiame Ctrl+I (invert), po to ctrl+L (levels), o po to kiekvienos spalvos kanalą pakoreguojame atskirai, naudojame „shadows/highlights“ ir t.t. Redaguojame, kol vaizdas tampa mums tinkamas. Keli pastebėjimai kabinant skardines: 1. Neverta kopti labai aukštai, nes greičiausiai gausis vien dangaus vaizdas ir saulės kelias. 2. Verta pasiieškoti įdomesnių objektų kadre ant žemės. 3. Svarbu, kad skardinės akutės neapsnigtų. Jei ji kabo kur netoliese, tai galite kaskart nuvalyti, bet jei lankysitės retai, geriau pasirūpinti šiuo klausimu. 4. Nepatartina kabinti ir ant medžių šakų – jos linguoja nuo vėjo ir nežinia ką gausime nuo tokio judėjimo (nors pabandyti visai įdomu). 5. Žiemą aplinka plačiai matoma, bet jei kabinsime pusei metų svarbu, kad sužaliavus medžiams lapai neužgožtų saulės. 6. Vietoje skardinės galima naudoti juodą fotojuostelės dėžutę. Tačiau gausis labai maža „nuotrauka“, tad kokybiškai nuskenuoti ją bus sudėtinga.

Soliaografijos originalas ant fotopopieriaus

Kompiuteriu redaguotas soliaorgafijos originalas

Šaltiniai: „Foto“ žurnalas Nr.5 (15) 2009 m., Martynas Juras „Saulės kamera“, psl.62-67 ir asmeniniai pastebėjimai.

57


3 priedas. Fotojuostelės SVEMA64 ryškinimas kava Reikiamos priemonės: • Išfotografuota juodai balta SVEMA (ar kita, kuri ryškinama rankiniu būdu) fotojuostelė • 8 arb.šaukšteliai pigios tirpios kavos • 4 arb. šaukšteliai valgomosios sodos • 1 tabletė (2 g) gryno vitamino C Vitaminą C sutrinti į miltelius. Visas medžiagas ištirpinti (kol neliks nuosėdų) skirtingose vandens talpose. Tada viską sumaišyti į vieną. Verta palaukti kol mišinys nustos putoti ir nusemti likusias putas (nes oro burbuliukai prilipę prie juostos neleis tose vietose išryškinti). Mišinį pakaitinti iki +20o C. Ryškinimo laikas apie 20 min. Fiksuojama paprastame tikrame fiksaže Na2S2O3 5H2C (Natrio tiosulfatras).

Išryškintos kavoje fotojuostelės nuotraukų pavyzdys

Šaltinis: „Foto“ žurnalas Nr.8 (10) 2009 m., Martyno Juro straipsnis „Fotouostelės ryškinimas kavoje“

58


4 priedas. Cianotipija Cianotipija – fotografijos spausdinimo procesas, kurio rezultatas – šviesiai arba tamsiai mėlynas (Berlyno mėlio) atspaudas. Esmė – geležies druskų tirpalo reakcija į natūralią dienos šviesą. Cianotipija – viena iš fotografijos pirmtakių. 1842 m. balandžio 23 d. astronomas ir išradėjas seras Johnas Herschelis (1792-1871, žinomo planetos Urano atradėjo Viljamo Herschelio sūnus) pastebėjo šviesos poveikį BluePrint popieriaus lapui kurį jis buvo paveikęs „potašo ferocianatu“ (dabar vadinamą kalio ferocianidu). Nuo šviesos chemikalas tapo mėlynu, tad Herschelis pamanė, jog rado pagrindą spalvotai fotografijai. Jis jau buvo prisidėjęs prie juodai-baltos fotografijos 1839 m., kai rado būdą fiksuoti Šeima prieangyje. Nežinomo autoriaus nuotrauka natrio thiosulfatu. Ieškodamas kitų šviesai jautrių chemikalų jis išbandė viską nuo augalų ekstraktų iki šuns šlapimo. Ferocianatas sukurdavo aiškų vaizdą, ypač kai buvo derinamas su ammonio (ammonium ferric citrate), kuris išlikdavo išskalavus atvaizdą. Herschelis savo išradimą pavadino „cianotipo“, tačiau nebuvo juo patenkintas, nes nepavyko gauti pozityvų – tik negatyvus. Herschelis taip ir nesulaukė tikrojo savo išradimo panaudojimo. Tik jam mirus 1872-ais, cianotipas buvo atgaivintas, kai Paryžiuje įsikūrusi „Marion ir Co“ pervardijo jį „feroprūsišku popieriumi“ ir ėmė naudoti architektūros planų kopijavimui. 1876 m. Filadelfijos parodoje išradimą pamatė JAV, kur prigijo kaip šviesoraštis (blueprint), nebrangus dokumentų kopijavimo būdas. Tereikėjo padaryti brėžinį ant skaidraus popieriaus, prispausti stiklu prie „Herschelio popieriaus“ ir apšviesti, o tada nuplauti vandeniu. Gaudavo negatyvą – juodos linijos būdavo atvaizduotos kaip baltos mėlyname fone. Šviesoraščių kontoros, įsikūrusios viršutiniuose aukštuose, kur gausu šviesos, gyvavo beveik šimtmetį. Jų veiklą 1950-1980 m. apmažino mažiau darbo reikalavęs ksero ir fotokopijavimas. Pirmoji fotografijoje cianotipinį procesą aktyviai naudojo Anna Atkins (1799-1871). 1844 metais ji išleido pirmąją fotografijomis iliustruotą knygą „Gamtos pieštukas“ („Pencil of Nature“) t.y. naudodama fotogramas sukūrė augalų tematikos knygą. Ją sudarė 424 cianotipiniai atspaudai. Šiai dienai yra išlikusių apie 17 fotografės sukurtų knygelių su augalų atspaudais ir pavadinimais. Cianotipijos būdu pagamintos nuotraukos yra vienetinės ir dviejų vienodų nuotraukų gauti neįmanoma: kiekviena kopija skirtinga, turinti tik jai būdingą stilių ir tonų žaismą. Dar viena itin nuostabi savybė – ilgaamžiškumas. Šios nuotraukos išsilaiko šimtą ir daugiau metų, nesensta Fotograma iš Anos Atkins knygos ir nekeičia savo kokybės. Cianotipijai reikalingos priemonės: 1. Bet koks fotoaparatas. Kadangi cianotipiniai atspaudai spausdinami kontaktiniu būdu, geriausiai tiktų formatinis fotoaparatas, kurio negatyvo dydis būtų, pavyzdžiui, 18x24 cm. Tokiu atveju nereikėtų gaminti „skaitmeninio negatyvo“ (negatyvo, atspausdinto ant skaidraus pagrindo rašaliniu ar lazeriniu spausdintuvu). 2. Spausdintuvas. Jei naudojate nedidelio formato fotoaparatą, reikės rašalinio ar lazerinio spausdintuvo. Rašalinis geriau, nes spausdinant lazeriniu spausdintuvu susidaro rastras, kiek gadinantis negatyvo kokybę. 3. Skaidri plėvelė ar kalkė negatyvui spausdinti. Kalkė geriau geria dažus, tačiau plėvelė skaidresnė. 4. Popierius. Labiau tiks akvarelinis ar kitas gerai sugeriantis vandenį. Būna ir specialių popierių. 5. Cheminės medžiagos, kurių galima įsigyti specializuotose, cheminėmis medžiagomis prekiaujančiose įmonėse arba chemijos laboratorijose. Popieriui įjautrinti reikės geležies druskų: • amonio geležies citrato Fe(NH4)2(C6H507)2 (E381(ii) maisto dažiklis, nekenksmingas maisto priedas, rūgštingumą reguliuojanti medžiaga: amoniako, geležies ir citrinos rūgšties (E330) sudėtinis junginys) ir 59


raudonosios kraujo druskos K3Fe(CN)6 (yra stiprus oksidatorius ir stiprios jo koncentracijos gali nudeginti odą ar akis, bet cianotipijos recepte dedama tik 10 g druskos ir 100 ml vandens, tai silpna koncentracija. Tačiau šios medžiagos reakcijos su rūgštimis metu išsiskiria labai nuodingos dujos – kokiotai cianido (hydrogen cyanide), tad verta laikyti toliau nuo rūgščių). 6. Distiliuotas vanduo ir indai tirpalams ruošti. Vandens galima įsigyti visur, net ir degalinėse, skirto automobiliams, tiks bet kokie stikliniai indai, geriau – tamsaus stiklo. 7. Naudojamo negatyvo dydžio 2-4 mm storio stiklo lakštas. Jo prireiks eksponavimo metu negatyvui prispausti. 8. UV spindulių lempa arba saulėta diena eksponavimui. Kadangi šios druskos jautrios tik ultravioletiniam šviesos spektrui, eksponuoti reikia tik tokioje šviesoje. Didesnė tikimybė, kad eksponuosite saulėje, nes ultravioletinio spektro lempos ganėtinai brangios. Darbo eiga: 1. Negatyvas. Paimkite didelio formato negatyvą, arba tokį pasidarykite iš bet kurio skaitmeninio failo. Prieš spausdinant failą reikia paruošti: iš pradžių jį paversti juodai/baltu, po to – negatyviniu, šiek tiek padidinti kontrastą, nes spausdinimo metu jis mažėja. 2. Tirpalų ruošimas. Vienas klasikinių receptų: • A tirpalas: 25 g amonio geležies citrato, 100 ml vandens • B tirpalas: 10 g raudonosios kraujo druskos, 100 ml vandens Įjautrinimui A ir B tirpalus sumaišome lygiomis dalimis. 3. Įjautrinimas. Sensibilizuotą (šviesai jautrų) mišinį užtepame ant pasirinkto popieriaus Iliustracija iš: http://www.fotocianotypes.puslapiai.lt/ lygiu plonu sluoksniu. Patogiausia tepti plačiu minkštu teptuku. 4. Džiovinimas. Įjautrintą popierių reikia išdžiovinti. Galima pakabinti ir kambaryje, svarbu, kad jo nepasiektų tiesioginiai saulės spinduliai. 5. Eksponavimas. Sluoksniui išdžiūvus prie jo stiklu prispaudžiame negatyvą ir eksponuojame. Ekspoziciją reikia stebėti. Kai šviesiausios negatyvo vietos tampa tamsiai mėlynos, ekspoziciją reikia nutraukti. 6. Plovimas. Eksponuotą atvaizdą plauname tekančiame vandenyje tol, kol dingsta žalsvai gelsvas neeksponuotų vietų atspalvis (maždaug 5 min.). 7. Džiovinimas. Išplautą atspaudą reikia išdžiovinti. Pirmiausia atspaudą gerai nuvarviname, o kai vanduo nebevarva, atspaudą padedame horizontaliai. Šiek tiek padžiūvusį dedame tarp dviejų švarių popieriaus lapų ir stipriai prispaudžiame presu. Jei neturite preso, tiks ir didelės knygos. Cianotipija – universalus fotografijos būdas, nes atspausti galima ir paprastą negatyvą, ir augalų bei objektų fotogramas, ir ant apdūminto stiklo raižytą grafiką cliche verré (pranc.). Gautą mėlyną atspaudą galima tonuoti pamerkiant į įvairias arbatas: raudoną, juodą, žalią – gausime vis kito atspalvio atspaudą. Eksperimentavimui ribų nėra. Šaltinis: žurnalas „Foto“ Nr.1 (1) psl.82, Gintas Kavoliūnas „Berlyno mėliu persunkta fotografija“

60

Fotografijos ivadas  

Tai projekto „Aš ne vienas šiame kelyje“ pamokų ruošiniai. Informacija yra surankiota iš interneto, fotografijos vadovėlių bei asmeninės pat...

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you