Issuu on Google+

šimtai penkiasdešimtaisiais išleistą lietuviškų pasakų rinkinį, tą patį, kurį vakar taip dailiai įrišau. Ketinau vėliau kokioje jaukioje kavinukėje paskaityti. Ištiesiu knygą mergaitei. – Imk, – sakau. – Čia tokia pati knyga, kaip taviškė, tik su nauju, neapskurusiu viršeliu. Akimirksniu nušvinta mergaitės akys. Ji rankele perbraukia per oda kvepiantį viršelį. Matau, kaip vėl keičiasi jos nuotaika, kaip ji švelniai perverčia puslapius. Labai nuoširdžiai, džiugiai man padėkoja, paskutinįsyk nusibraukia ašaras ir nubėga tekina. Dirsteliu į laikrodį, jau beveik aštuonios. Tikriausiai nuskubėjo į mokyklą... Mintyse palinkiu jai visokeriopos sėkmės ir užsuku į gretimais esančią jaukią kavinukę rytinės kavos. Vis mąstau ir netgi stebiuosi, kaip vienas gerumo ir užuojautos gestas, deja, toks neįprastas mano vienišame gyvenime, gali šitaip praskaidrinti dieną ir šalin nuvyti niūrias mintis. Taip tylomis svarstydama, vos vos šypteliu, keldama prie lūpų puodelį. Tuo pat metu suskamba kavinės durų varpelis ir įeina Jis. Pamatau nustėrusį veidą, atsispindintį lango stikle, išgirstu dūžtančio puodelio garsą.

9


Šnaresys