Page 8

užjaučiančiu balsu kreipiuosi į ją. – Mano knyga… Mano pati mylimiausia knyga… – tyliai atsidūsta mergaitė. Ji kyšteli ranką į maišiuką ir ištraukia gerokai apspurusią (iškart pastebiu, kad bent keliasdešimties metų senumo), o dabar jau ir kiaurai peršlapusią knygą. Nustembu: juk vaikus dažniausiai domina naujos, spalvingos knygos, o ne apdriskusios, trupančiais puslapiais knygos, tokios senos, kad, rodos, surastos ir paslapčia paimtos iš prosenelės palėpės. Paimu tą nelaimingą knygą iš jos virpančių rankų ir atsargiai verčiu viršelį, o ji tuo metu graudžiai žiūrėdama į žemę renka savo išbyrėjusius daiktus, nupurto vandenį, kelissyk perbraukia rankele ir deda atgal į kuprinę. – Ar tai pasakų knyga? – pasiteirauju, nors atsakymą jau žinau, pamačiusi antraštinį lapą. – Taip, šita knyga priklausė ir mano mamai, ir jos mamai, ir jos mamos mamai. Mama sakė man, kad ją skaitė, kai buvo maža. Dėl to šita knyga man tokia brangi. O ir pasakos labai įdomios… – sukūkčioja mergaitė, drebančiomis rankelėmis keldama geltonąjį skėtį ir purtydama nuo jo vandenį, ašarai riedant jos skruostu. Su vos pastebima pasididžiavimo savimi gaidele priduria. – Perskaičiau visas bent po trissyk. Vaikas dar kažką pasakoja nusivylusiu balsu, tačiau aš nebeklausau. Tik šypteliu, kiek pervertusi tas pasakas. Puslapiai, nors ir permirkę, atrodo jau kažkur matyti, pažįstami, bet abejonių nelieka, kai žvilgteliu į knygos išleidimo metus. Iš rankinės išsitraukiu tūkstantis devyni

8

Šnaresys  

Vilniaus jėzuitų gimnazijos mokinių ir alumnų kūrybos rinkinys 2016