Issuu on Google+

paprasto, tačiau ją skaudinusio pirmojo vyro meile: „Ji vos nepasakė: „Aš neverta tavęs, Teodorai“, – bet farmacininkas, mokąs graikiškai ir lotyniškai, tikriausiai nebūtų supratęs jos.“ Tačiau juk meilė geriausiai padeda ištrinti ribą tarp vienatvės ir draugijos: nors mažytę akimirką žmogus jaučia pilnatvę. Kadangi dykumą savyje nešiojasi kiekvienas iš mūsų, galbūt kitaip ją įvardydamas: „kalnai, ypač Himalajai, ypač Džomalungma, yra žemės bandymas virsti dangumi <...>. Alė dar nebuvo mačiusi kalno, o jis jau mąsliai dunksojo jos sieloje“ (S.Rushdie). Žmogus tik trumpą laiką gali būti savimi šalia kito ir priimti bei atleisti kitam jo kitoniškumą. Vis dėlto žmogus yra vienas savo gyvenimo kelyje ir jo dykumos vėjai pakeičia kryptį ar greitį, bet niekada nenustoja jo žnaibę. Be to, viena ryškiausių asmens savybių – kovoti prieš prigimtį (arba tai reiškia – iš tiesų ją atrasti). Žmogus visad bus vienišas, tačiau jis iš visų jėgų stengiasi pakeisti savo likimą ir tik mirdamas patiria savo viso gyvenimo vienatvės kančią. E. Hemingvėjaus knygoje „Kam skambina varpai“ pagrindinis veikėjas Robertas Džordanas pasitinka mirtį išsiuntęs savo mylimąją Mariją, žinodamas, jog turi mirti vienas: „Tai, ką dabar man reikės padaryti, aš padarysiu vienas. Su tavim padaryčiau ne taip gerai“, „kaip gerai, kad jie nujojo. Dabar, kai jie paliko mane, man nieko negaila.“ Vienatvė žmogų ir išlaisvina, ir nužudo. Būdami vienišiais ieškome kompanijos, siekiame aukštesnių tikslų. Gėla, nuolatinė kančia ir jos suteiktas džiaugsmas stumia mus pirmyn. Dykumoje siaučia kelių rūšių vėjai, vienas iš jų – „Harmattan“ – „traukia kiaurai Sacharą“. „Ten be saulės kompaso, žingsmačio ir knygos, jis buvo vienui vienas. Savo paties pramanytas. Tuomet jis suprato, kas yra miražas, fata morgana, nes pats buvo to miražo dalis“ (M. Ondaatje „Anglas ligonis“). 66


Šnaresys