Issuu on Google+

*** Dykumoje siaučia kelių rūšių vėjai. Šaltas, žvarbus, siautulingas sūkurys pustydamas birias smiltis čaižo žmogaus sielą. Vienatvė yra neatskiriamas asmenybės bruožas. Vidinė dykuma verčia ieškoti kitų, tokių pat „stepių vilkų“, nesuprastų, ypatingų, individualių, ir kurti bendruomenę arba paprasčiausiai draugystę. Dykuma yra mūsų savastis: „Gyvenimas kenkia gyviesiems. Visi mes kaip nesavi. Visi mes netokie“ (S. Rushdie „Šėtoniškos eilės“). Nors ir dedame daug pastangų norėdami įtikti, pritapti, būti pripažinti ir išgyventi, bet individo neįprastumas, asmeniškumas skatina dvasinį dualizmą: kiekvieno laimė kartu ir kančia, o draugystė – susvetimėjimas. J. V. Gėtė kūrinyje „Faustas“ rašo: „Ir kančios, ir džiaugsmai, deja, mums kenkia lygiai./ Mes patys kasame sau duobę neretai.“ Asmuo, gelbėdamasis nuo vienumos, nesąmoningai ieško artumo, tik jo niekas negali iki galo suprasti. Žoržis Amadu romane „Dona Flora ir du jos vyrai“ atskleidžia vidinį moters konfliktą, nepritapimą ir uždarumą net šeimoje, kai mylinti savo išsilavinusį antrąjį vyrą Dona Flora įsitikina, jog niekada nesupras sudėtingos savo vyro kalbos bei nesiliaus žavėjusis

65


Šnaresys