Issuu on Google+

Alvilė Kašarinaitė, IVb

Be pavadinimo

Viršum molo pakilo kiras. Jo sparnai pasišiaušia rudeniniam vėjui paglosčius paukštį ore. Slenku jau beveik naktimi, kvėpuodama savo gyvenimui į pakaušį. Kvėpt/ įkvėpt/ kvėpt/ iškvėpt. Mano žingsniai tuksi krūtinėj: sugrįžau! Bangos pakilo ir jau tūkstantis žvejų nebegrįš. Tik vienas berniukas seks šiaurėje tolstančią žvaigždę ir irsis link savo mirties. Iš peties iškrito plunksna, o aš galvojau, kad dar ne laikas, juk dar nemoku skristi. Bet jei kada pavyks, tai tik virš jūros. Jūra mano sausumos kruopelė, amžina kaip begalinis vanduo. Mumyse, jumyse – begalybė. Niekados neturėsiu savo žuvies, ją pakeliui sugrauš rykliai. Čia nėra undinių. Joms turbūt per tamsu. Šiurena mano plaukai kažkur kopose, kai braukiu jūrgėles. Taip tylu, taip tylu, kad gali išgirsti Jūrą, kuri ošia kriauklėse, Palangos spalvotus gintaro gabalėlius pardavinėjančių moterų mintyse. Jūra iškrito iš dangaus, nes lijo. Ir taip gražu viduje, kai krapsi prie jūros, jauti, jog tu toks mažutis ir vienišas čia. Ir sugrįši dar daugelį metų, kad pajustum, kad vėlei suprastum, kad dar tebesi žmogumi. 61


Šnaresys