Issuu on Google+

bet ir savo kūrybos eilėraščių rinkinius, senus dienoraščius, kai kurie tiesiog paprašo įrišti tuščius lapus, kad vėliau galėtų užsirašinėti visokias mintis ar piešti eskizus. Užsimaukšlinu ant galvos plačiabrylę skrybėlę ir išeinu pasivaikščioti po rytinį Vilnių. Pajuntu, kaip šaltas, atšiaurus vėjas kiaurai perkošia mano nudėvėtą pilką plonos vilnos paltą. Staiga suprantu, kad ir vėl nepastebėjau, kaip atėjo šaltasis metų laikas. Rodos, tik vakar užlipusi ant Gedimino kalno šiltą rugpjūčio vakarą stebėjau saulėlydį. O galbūt tuomet nešalau tik todėl, kad šalia stovėjo Jis ir apkabinęs saugojo nuo vakaro vėsumos?.. Nežinau, ką šiandien veiksiu. Nei draugų, nei jokių artimų pažįstamų neturiu. Jau nebe. Vieni persikėlė gyventi kitur, antri užsiėmę ir per darbus ir veiklas nebeturi laiko nei man, nei sau, kiti tiesiog pasikeitė – juk taip atsitinka visiems, anksčiau ar vėliau. Jį galėčiau priskirti prie visų trijų. O mano gyvenimas nesikeičia, atrodo, lyg visą laiką eičiau tiesia linija, o kitų vingiuotos trajektorijos kartkartėmis kirstų manąją tiesę. Tikriausiai eilinį kartą klaidžiosiu po senamiestį, ieškodama naujų skersgatvių, gražių kiemų, jaukių skverelių. Vietos, kurioje pagaliau galėčiau užmiršti Jį, nugramzdinti visus prisiminimus giliau nei į pačią giliausią širdies kertelę. Šalta, kiek ūkanota, net ima silpnai lynoti. Kitą tikriausiai apimtų slogi, niūri nuotaika, bet man patinka – suteikia ramybės, lengvumo, pastovumo jausmą. Lietus man visada teikė tik geras emocijas, siejosi su ramiomis, jaukiomis akimirkomis. Iš tylaus skersgatvio įsuku į judresnę gatvelę. Einu taip lėtai, kad pro mane skubantys pikti žmonės, vėluojantys į darbus, pamokas, niršiai,

6


Šnaresys