Issuu on Google+

Ji lengvutė. Tik rūbai viduje sudėti. Užrakinau mašiną. Caritas buvo įsikūręs netoli kepyklėlės. O šalia buvo ir mokykla, kurioje dirbo Vitalija. Staiga priėjus šaligatvį ir vėl suskaudo krūtinę. Tik šįkart stipriau. Tikrai stipriau nei užvakar. Sustojau ir susiėmiau viena ranka už krūtinės. Atrodo, kraujas užvirė ir nebetilpo kraujagyslėse. Pradėjo trūkti oro. Negalėjau kalbėti. Tik galvoje sukosi dar paauglystėj išmokto eilėraščio paskutinė eilutė. Pradėjo svaigti galva. Ausyse cypė. Nebegalėjau daugiau išstovėti. Parkritau. Dar spėjau pamatyti rankomis sruvenantį kraują ir išsigandusius nepažįstamuosius aplink. Staiga skausmas išnyko ir galėjau įkvėpti. Deja, pavyko tik iškvėpti. Ir skausmas dingo. Štai matau savo Vitalytę. Ji tokia pat graži, kaip ir pirmą dieną, kai susipažinom. Tik jos veidu rieda ašaros. Matau, kaip negali pajudėti. O taip norisi padėti jai. Negaliu. Matau, kaip žinia apie mane sklinda vis sparčiau. Galbūt tai tas rudenio išdykęs vėjas yra kaltas. O tų ašarų! Bet juk nei vieno debesėlio nėra. Iš kur jos? Juk tokia graži diena... O. Aš čia. Guliu. Matau vis daugiau pažįstamų, širdžiai artimų žmonių. Ir jie verkia. Nebesuprantu kodėl. Bandau jiems šaukti, kad nustotų, bet, atrodo, jie manęs nei mato, nei girdi. Atėjo štai ir mano brolis. Jis atsistojo šalia. Bent jau jis neverkia. Staiga pasigirdo kažkoks čaižus, nemalonus garsas. Brolis išsitraukė iš kišenės kažkokį aparatą ir pridėjęs prie ausies pradėjo šnekėti su juo. Nežinau, ką brolis darė, bet mane guodė bent jau, kad jis juokiasi. Vis daugiau žmonių atėjo su gėlėmis. Bet juk mano gimtadienis dar toli. O. Kunigėlis! Matyt, jau šventa diena. Bet... Kodėl jis taip apsirengęs? Ar mes kažką laidojam? O ... Kam šitos giesmės? Kodėl šitie visi mano artimieji taip

48


Šnaresys