Issuu on Google+

jos neatbaidė. Netaupau savęs gyvendamas čia. Tik už kiekvieną dieną, kaip nuo vaikystės esu įpratintas, dėkoju Aukščiausiajam. Vakar buvau pas daktarus, dėl tų skausmų. Kažką pažiūrėjo, paklausė, bet nieko nerado, sakė važiuoti namo. Vitalija pripirko vaistų. Bet aš jų nemėgstu. Niekada nemėgau ir nevartojau jų. Važiuosim štai dar dabar vakare pas vyriausią dukrą. Aplankysiu savo anūkėlę. Ir anūką. Jis jau gražus berniukas. Išaugęs. Viskuo domisi. Mokslams gal nelabai gabus, tačiau svarbiausia, jog jautrus. Daug skaito. Domisi menu. Na, jau reikia kilti, važiuoti į mokyklą, pasiimsiu savo žmonelę ir tuomet į svečius. Na štai. Rytas. Nebenoriu rašyti. Lyg ir nuovargis kažkoks. Bent jau skausmas pradingo. Galbūt išties, kaip ir sakė daktarai, nieko man nėra. Ryte nuvežiau Vitaliją į darbą. Šiandien Gedimino, mano krikšto sūnaus, gimtadienis. Pasveikinau. Per pietus dar paskaičiau. Nusnūdau valandėlę. Reikės anksčiau važiuoti į mokyklą. Žmona sudėjo labdarai drabužių. Nuvešiu. Atiduosiu. Nesinori skubėti. Tad geriau viską lėtai daryti, ramiai. Sakau, kažkoks nuovargis... Net keista. Gal tai dar nuo vakar. Ilgai užtrukom svečiuose... Važiuoju. Hmh. Koks gražus ruduo. Nėra šalta. Lapai nusidažę įvairiausiomis spalvomis. Atsimenu, kaip su mamute kažkada vaikščiojom parke. Buvo dar tik keli mėnesiai po tėvelio mirties praėję. O štai prieš dvejus metus ir mamutės nebeliko. Gal ir gerai. O juk ilgėtis normalu. Nors vis tiek. Visi susitiksim ten pas Tėvą. Atvažiavau. Jau po pietų. Vitalijai paskambinau. Pasakiau, kad užeisiu pas ją po dešimties minučių. Liko tik dėžę labdarai nunešti.

47


Šnaresys