Issuu on Google+

skaitau ir deklamuoju. Nežinau, kaip gyvenčiau, jei ne visa šita galybė eilėraščių, eilių ir sakinių mano galvoje. Šiandien šventa diena. Ryte buvom mišiose. Po to susitikom su draugais iš Carito. Pasimeldėm. Pagiedojom. Pakalbėjom. Širdis pilna džiaugsmo. Esu tarp mylimų žmonių. Galiu skelbti savo tikėjimą. Galiu juo dalintis su kitais. Galiu padėti kitiems. Tad dabar štai sėdžiu namie prie savo rašomojo stalo. Vitalija šiek tiek tvarkosi namus. Jau po pietų. Jaučiuosi pavargęs. Einu. Prigulsiu. Paskaitysiu... Šiandien atsibudau kamuojamas keisto skausmo krūtinėje. Tačiau Vitalijai nieko nesakiau. Išgėriau kavos ir nuvežiau ją į darbą. Ji dirba mokykloje. Dar nenori eiti į pensiją, nors jau seniai jai priklauso. Aš jau išėjęs. Net baisu kartais ir pagalvoti, kiek dabar laisvo laiko. Tai paskaitau... Tai vėl pasidomiu savo tėvelių, senelių gyvenimais. Dienos lėtai slenka... Ramiai. O! Ir vėl. Maudžia kažkas krūtinėj. Ach, kaip bėga dienos! Jau trečiadienis. O atrodo, dar vakar šventėm Viešpaties dieną... Atsimenu, kaip jaunystėje būdavo. Sekmadienį visa šeima pasipuošdavome. Ryte eidavome pas Viešpatį į Namus. Tuomet su visa bendruomene susirinkdavome pas ką nors. Jei būdavo šilta, laiką leisdavome lauke. Valgydavom, dainuodavom, juokaudavom, šokdavom, deklamuodavom vieni kitiems eilėraščius. Ach, ko tik nesu toj jaunystėj prikrėtęs. Visada buvau bendraujantis žmogus. Gyvenimo teikiamus malonumus semdavau saujomis, negalvodamas apie sveikatą. Juokaudavau, deklamuodavau eiles, skaitydavau, taurė vyno ant stalo, cigaretė tarp lūpų ir knyga rankose. O kur dar kava. Be jos iki šiol negaliu išgyventi. Per dieną išgeriu bent šešis puodelius, jei ne daugiau. Ji padeda atsipalaiduoti. O kai reikia, suteikia jėgų. Ir niekas manęs nuo

46


Šnaresys