Page 45

L.M.A.M.

Savaitė Aš Antanas. Man šešiasdešimt devyneri. Turiu nuostabią žmoną. Vaikus. Tris. Prieš pusmetį gimė anūkėlė. Šiandien panorau rašyti. Tai keista, nes labiausiai mėgstu skaityti kitų mintis. Jas mokytis. Jas deklamuoti. Poezija ir proza palaiko mane sunkiomis gyvenimo akimirkomis. Žodžiai it vaistai numalšina skausmą. Padeda susikaupti. Pasirinkti. Jau dvi dienos kaip nenustoju mąstyti apie savo tėvelius. Mano tėvelis buvo šviesus žmogus. Mokytojas. Jis mane vedė link meno. Jis pats piešdavo gamtą. Skaitydavo. Ypač domėjosi fotografija. Norėjau būti kaip jis. Jausti aplinką, kiekvieną žmogų taip pat stipriai ir jautriai, kaip jis. Man nesisekė piešti. Tuo labiau fotografuoti. Kai Lietuvėlė buvo okupuota, tėvelis pasikeitė savo vardą ir pavardę į žydo, kurio pasą netyčia rado gatvėje. Tik taip jis galėjo saugiai pasilikti. Tačiau dėl saugumo mano vyresnysis brolytis viešėjo pas mamytės gimines, kaime. Mane išvežė pas senelius. Ten prasidėjo mano meilė skaitymui. Poezijai. Ypač prisidėjo motutė. Poezija ir proza man tapo tas pats, kas piešimas ir fotografija tėveliui. Visą gyvenimą

45

Šnaresys  

Vilniaus jėzuitų gimnazijos mokinių ir alumnų kūrybos rinkinys 2016

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you