Issuu on Google+

Žozefina, ta ilgaplaukė gražuolė iš kaimyninio namo. Daugiau pasaulyje nebuvo tokios kaip ji. Ir jos kvapas buvo vienintelis žemėje, primenantis šokoladą su marcipanais ir lašeliu saldaus raudonojo vyno. - Gali atsimerkti, aš ne pabaisa,– tarė moteriškas balsas. Jis ir toliau gulėjo nejudėdamas, nekvėpuodamas ir stengėsi neparodyti savo egzistencijos. - Adolfai, ar tu mane ignoruoji? Aš išeisiu... Jam pasidarė neramu. Adolfas, lėtai atmerkęs vieną akį, nustebo. Prieš jį buvo tuštuma. Ta pati tuštuma, kurią jis parsivedė pas save į namus po pirmojo savo gimtadienio. „Nejau ji taip greitai išėjo... Aš negalėjau pavėluoti, juk atėjau laiku.“

43


Šnaresys