Page 42

- Klausyk, man moka ne tam, kad tu būtum nesveikas. - Man nerūpi. Duok knygas ir eik. - Aš Žozefina. - Tu? Ji pasilenkė prie jo veido ir savo mėlynai išdažytomis lūpomis pabučiavo jo skruostą, ir staiga pašokus išbėgo iš palatos. Į palatą įėjo gydytojas. Pamatęs Adolfą sunerimo: - Blogai, labai blogai. Tau žando auglys. Reikės operacijos,– pasakęs išbėgo iš palatos. Visi pradėjo bėgti kuo toliau nuo Adolfo. Jis rimtai sirgo. Jam pradėjo vaidentis gėlės ir drugeliai. Jis šypsojosi iki ausų. Jis buvo laimingas. Gydytojas nustatė šizofreniją. Tada baigėsi jo kelionė namo. Kelionė, kurioje jis neišsiaiškino, kodėl rytojus negali ateiti šiandien ir kodėl mėlynos lūpos būna karštos. Jis ilgai spėliojo, kol rytojus buvo čia pat. Iškvėpti dūmai prasisklaidydami lėtai kilo į dangų, palikdami gaivų tabako kvapą. Jo burna sausėjo, kankino troškulys, nenumaldomas troškimas pajusti šaltą žemę, prisiglausti prie pritryptos žolės liekanų. Jam norėjosi pakilti, nusišypsoti ir jaustis gerai. Bet tai niekam nerūpėjo. Jis buvo vienas. Aplinkui užgesusios šviesos, viena kita netoliese pravažiuojanti mašina, ūžesio sukeltas vėjas. Jis jautė palaimą, kai pradėjo lyti. Lyg dangus girdėtų šauksmą ir būtų pasiruošęs ištirpdinti jo ašaras. Matyt, gyvenimas pagailėjo jam saulės. Staiga jis išgirdo žingsnius. Labai toli, bet taip greitai artėjantys žingsniai nuvalė nuo veido ašaras, prakaitą nuo kūno, užgožė kartų skonį burnoje. Jis sustingo. Užsimerkė ir pajuto, kaip šalia jo atsigulė kažkas gaivališkai šilto, minkšto, dvelkiančio nežinios saldumu. Jis suprato, tai buvo

42

Šnaresys  

Vilniaus jėzuitų gimnazijos mokinių ir alumnų kūrybos rinkinys 2016

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you