Page 41

perkreipė keista šypsena. “Beprotis. Beprotis. Beprotis… Nevykėlis. Užauk…” vis kartojo jis sau mintyse, bet Adolfas buvo ramus. Jis mylėjo save ir tą juodą moterį, nekaltą avelę, Žozefiną, lietų ir šlapią grindinį. Tą akimirką atėjo rytojus. - Gyvas! Jis gyvas! Pabudo! – girdėjosi aplink. Visur buvo šitie keisti kliedesiai. - Alio? A tai tu, Dieve? - Adolfai, kelkis, mielasis. Jau laikas... – kažkas pradėjo verkti. Panašu į katės miaukimą. - Mama? - Mielasis, pabudai? Taip jaudinaus dėl tavęs. Jis atmerkė akis. Šalia jo palatos stovėjo raudonplaukė, ilganosė mergina ir keistai šypsojosi. Vakar ji išsiskyrė su savo vyru. Vaikų jie neturėjo, nes jos vyras buvo per daug susidomėjęs verslo reikalais. Turėjo savo karvių skerdyklą, tai kiekvieną dieną nuo ryto iki vidurnakčio ieškojo rėmėjų ganyklai. Po kelių metų bankrutavo, metė žmoną ir išvažiavo dirbti į cechą Londone. Dabar ji stovi prie Adolfo ir keistai šypsosi. - Aš tau knygų atnešiau. Ir ledų. Gydytojas sakė, kad tau plaučių liga kažkokia, tai tik rytoj paleis, nes šiandien jie per daug užsiėmę. - Kas tu? - Kaip tai? – nustebo ji. - Tiesiog. Ar mes pažįstami? - Ar tau viskas gerai? Neišsiduok, kad esi idiotas. Tik nereikia jokių scenų. - Duok knygas ir palik mane ramybėje, – sunerimo Adolfas.

41

Šnaresys  

Vilniaus jėzuitų gimnazijos mokinių ir alumnų kūrybos rinkinys 2016

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you