Page 40

- Ne. Jis buvo mano prosenelio dėdė. - Aišku. - Tai patinka ar ne? - Neatsisakysiu. Adolfas išsitraukė iš kišenės gabalėlį popieriaus, tušinuką ir pradėjo piešti gėlytes. Staiga jis sustingo, daiktai iškrito iš jo rankų, jis atsistojo ir pradėjo drebėti. Parkrito ant žemės. Iš jo burnos pasklido milžiniški baltų putų srautai. Dūmų kamuoliai. Žvaigždės. Kosmosas. Ta diena buvo paskutinė, kai Žozefina draugavo su Adolfu. Nuo to laiko raumeningas vyras nebesirodė jos gyvenime, o Adolfas toliau skaitė knygas, kol vieną rytą atėjo rytojus. Nespalvotas, skubotas ir nuolat vėluojantis. Ore skraidė nuodingos išmetamosios dujos, kuriose bėgiojo kiškiai ir lapės. Vilkų gauja pasirodydavo retai, nes jie buvo įbauginti viešojo transporto bobučių riksmų ir neaiškių šypsenų, kartais pasirodančių praeivių veiduos. Vieną kartą Adolfas pavėlavo į traukinį. Prie perono sėdėjusi moteris, apsirengusi juodais drabužiais, laikanti keistos formos krepšį ir ant galvos užsidėjusi kapišoną, pradėjo rėkti jam į nugarą: - Patys sau gyvenimą gadina, o po to kitus kaltina! O mes turime kentėti... - Patys sau gyvenimą gadina... – tyliai pakartojo Adolfas. - Toks negražus ir dar kažką burba. Geriau patylėk. - Patys sau gyve... - Tu gal kurčias? – ji priėjo, pastūmė Adolfą, trenkė su krepšiu ir sušaukė, – užauk pagaliau! Adolfas gulėjo ant šlapio, šalto, purvino grindinio ir nejudėjo. Jo veidą

40

Šnaresys  

Vilniaus jėzuitų gimnazijos mokinių ir alumnų kūrybos rinkinys 2016

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you