Issuu on Google+

Beprotis Į ką tenai spoksai, bevertis žmogau? Mėnulį išvydai? O gal ką daugiau?.. Nejau tebekliedi lyg mažas pyplys, Kad ji pas tave kada nors dar sugrįš? Ir vėl, idiote, „spalvoti sapnai“, Kuriuos tu išvėmei, kuriais paspringai? Nostalgiškas jausmas – kančios svaigulys, Begręžiant prie kryžiaus tave aplankys... Menkysta pigus... Ką, ir vėl nepataikei? Tai švirkštas per plonas, tai venos per blankios... Praeidama kekšė apspjauna tave, O tu, sužavėtas, leki paskui ją... Su balta lazda vėl prieš armiją tankų! Žiūri išsišiepęs – ji mirs tau ant rankų... Ant grindinio telkšo jos kraujo bala. Tu trokšti darkart išsimaudyt joje... Tai kur tasai „Dievas“, kuriam tu vergauji? Kuris tau už maldą žadėjo pasaulį... Naivusis beproti, suprask pagaliau, Kad niekad jau tu nebebūsi daugiau.

31


Šnaresys