Issuu on Google+

pasakyti, kiek tau iš tiesų metų. Pamaniau, kad pasendinusi save nuraminsiu šį paslaptingą nepažįstamąjį. Ateinančios žinutės tekstas mane pribloškė: „Kažkada univere mokiausi…“ „Tu turbūt juokauji“. „Ne.“ – kaip kirviu nukirto. „Neatrodai toks jau senas, kad būtum baigęs universitetą“ – pradėjau teisintis. Iš tiesų - jis neatrodė vyresnis kaip dvidešimties. – „O tai kiek tau?“ „Gražiai atrodai…“ – parašė, ilgesingu žvilgsniu nužvelgęs mane pro langą, o aš, papūtus stipresniam vėjui, smarkiau susisupau į vieną iš daugybės antklodžių – „Bet gal amžius daro savo. 27 man..“ „Tu turbūt juokauji“ - parašiau vis dar negalėdama patikėti, prieš tai padėkojusi už komplimentą. Tada sekė trumpas pokalbis apie tėvus, mokslus, studijas, vasaros planus, knygas ir svajones, dalinai apibendrinantis mūsų abiejų požiūrį į gyvenimą. Tuomet prisiminiau, kad dar neišsiaiškinau svarbiausio: „O kuo tu vardu?“ – paklausiau. „Aurimas.. O Tu?“ – atsakė. Kažin kodėl jis vis dar į mane kreipiasi didžiąja raide? „Gilė“ – trumpai atsakiau. O tuomet ir atėjo pokalbio atomazga: „Malonu.. Man 27, tau – 16. Gal tuo ir baikim?“ „Gerai :) “ – atsakiau ir, plačiau atvėrusi langą, dar pridūriau: – Buvo malonu su tavimi susipažinti! – Man irgi, – draugiškai šyptelėjo jis, – ir siek savo svajonių. – Dar

26


Šnaresys