Issuu on Google+

rašyti žinutę. Po minutėlės pakelia akis ir viltingu žvilgsniu manęs klausia - bene jau būsiu gavusi žinutę? Rankoje maigau telefoną, tačiau jis nesiteikia suvibruoti. Staiga man pasidaro gaila to apačioje lauke stovinčio vargšelio – ar nenutirps jam kaklas, kaip man kažkada, pradinėje mokykloje apsilankius planetariume ir valandą prasėdėjus užvertus galvą į lubas? O! Suvibravo! Drebančiom rankom atrakinu klaviatūrą. „Nusileistum!“ – skelbia baltas tekstas mėlyname balionėlyje. „Aš negaliu. Mano tėvai ką tik nuėjo miegoti, bet galim rytoj susitikti“ – susijaudinusi išsiunčiu tris žinutes, nors būtų pakakę ir vienos. Nuleidžiu akis į gatvę. Jis išsišiepė dar plačiau, jei tik tai įmanoma. Kad tik iš jo, užsisvajojusio, dviračio nepavogtų! Susirūpinau. „ ;) lyja, bet jauku.. Ak, tėvai..“ – paskubom sumaigė. Jo žvilgsnyje atpažinau užuojautos krislelį. Nesugalvojau, ką atsakyti, todėl tik paskubom atrašiau, kad mano tėvai žiūrėjo futbolą (tarsi jam tai būtų buvę įdomu) ir vėl pažvelgiau į vaikiną, laukdama, kol jis gaus mano žinutę. Jei prieš tai atkeliavusi žinutė dvelkė romantika, tai ši – jau smarkiai ja atsidavė: „Įdomiai Tave pamačiau ;). Moksleivė?“ „Taip, būsima trečiokė. O tu?“ – vėl susijaudinusi išsiunčiau kelias žinutes, nors toks trumpas tekstas būtų tilpęs ir į vieną. „Tai kiek Tau?“ – jau, rodos, sunerimo, tačiau šypsena jo veide dar neišblėso. „Rugpjūtį bus 17“ – atsakiau vietoje to, kad būčiau tiesiog prisipažinusi, jog man šešiolika. Man tai – toks amžius, kai dar gėda

25


Šnaresys